CP v2

Tag: Infliacija

  • JK infliacija pašoko iki 2,9 proc.: energijos sąskaitos brangsta, spaudimas tik augs?

    JK infliacija pašoko iki 2,9 proc.: energijos sąskaitos brangsta, spaudimas tik augs?

    Jungtinėje Karalystėje metinė infliacija liepą pakilo iki 2,9 proc., nuo 2,6 proc. birželį. Tai parodė oficialūs Nacionalinės statistikos tarnybos duomenys, o pagrindiniu šuolio veiksniu tapo pabrangusios energijos sąskaitos namų ūkiams.

    Didžiausią įtaką bendram kainų indeksui turėjo energijos kainų „lubų“ pakėlimas, kuris per mėnesį augo 13 proc. Statistikai šį pokytį įvardijo kaip ryškiausią dujų kainų padidėjimą per beveik ketverius metus, o tai greitai persiduoda tiek namų ūkių išlaidoms, tiek verslo sąnaudoms.

    Smūgis iš energijos rinkos

    Energijos kainų šuolį sustiprino įtampa Artimuosiuose Rytuose ir su tuo susijusios rizikos pasaulinei naftos ir dujų tiekimo grandinei. Kai didėja geopolitinis neapibrėžtumas, rinkose paprastai brangsta žaliavos ir draudimo bei logistikos kaštai, o tai galiausiai atsispindi galutinėse sąskaitose.

    „Infliacijos atsinaujinimo buvo tikėtasi, nes konfliktas Artimuosiuose Rytuose išlieka nestabilus, o kainų spaudimas gali tęstis bent iki metų pabaigos“, – sakė investicijų valdytojas Jonathanas Raymondas.

    Tuo pačiu investuotojai ir vartotojai stebi, ar vyriausybės priemonės galėtų sušvelninti kainų šuolį. Tarp minimų idėjų viešojoje erdvėje – mokesčių lengvatos energijai ir kitos tikslinės priemonės, tačiau jų poveikis infliacijai paprastai pasimato ne iš karto.

    Paslaugos brangsta greičiau

    Liepą infliaciją labiau didino paslaugų, o ne prekių kainų augimas. Pavyzdžiui, būsto nuomos kainos per metus kilo 4,1 proc., palyginti su 3,4 proc. birželį, o interneto paslaugų kainos augo 12,1 proc.

    Pastebimai brango ir kitos kasdienės paslaugos: automobilių draudimas – 8,4 proc., mobiliojo ryšio paslaugos – 9 proc. Taip pat augo globos namų, odontologijos, švietimo, vaikų priežiūros ir sporto paslaugų kainos.

    „Paslaugų sektoriai dažnai yra labai priklausomi nuo darbo jėgos, todėl kylant minimaliam atlygiui ir darbdavių mokesčiams, dalis sąnaudų perkeliama klientams“, – sakė asmeninių finansų ekspertė Sarah Coles.

    Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad nuomos kainas kelia ir išaugusios būsto paskolų palūkanos bei griežtėjantys reikalavimai nuomotojams, o šios išlaidos galiausiai atsiduria nuomininkų sąskaitose.

    Maistas pinga, bet to neužtenka

    Tuo metu maisto produktų kainų augimas lėtėjo iki 1,3 proc., o kai kurių prekių kainos net mažėjo. Tarp atpigusių produktų minimi kasdieniai pirkinių krepšelio elementai, taip pat fiksuotas kainų kritimas atskirose plataus vartojimo prekių grupėse.

    Vis dėlto energijos ir paslaugų kainų brangimas dažnai turi platesnį poveikį ekonomikai nei pavieniai atpigę produktai. Dėl to infliacijos dinamika išlieka svarbi ir Anglijos bankui, sprendžiančiam, kada būtų galima pereiti prie palūkanų mažinimo.

    Analitikai pabrėžia, kad centrinis bankas ypač akylai vertina paslaugų infliaciją, nes ji paprastai yra labiau susijusi su vidaus paklausa ir darbo užmokesčio augimu. Jei paslaugų kainos išlieka aukštos, palūkanų mažinimo lūkesčiai gali būti atidedami.

  • JK atlyginimai stringa: Irano karas brangina energiją, o Anglijos bankas ruošia naują smūgį

    JK atlyginimai stringa: Irano karas brangina energiją, o Anglijos bankas ruošia naują smūgį

    Atlyginimai auga, bet lėčiau

    Jungtinėje Karalystėje atlyginimų augimas vasaros pradžioje ėmė lėtėti, o gyventojų biudžetus vis stipriau spaudžia išaugusios energijos kainos. Nacionalinės statistikos tarnybos duomenimis, vidutinis darbo užmokestis, įskaitant priedus, per tris mėnesius iki birželio 2026 metais augo 4,1 proc., kai mėnesiu anksčiau buvo 4,3 proc.

    Atlyginimų augimas be priedų siekė 3,5 proc., o tai reiškia, kad daliai dirbančiųjų realusis pajamų padidėjimas gali būti menkesnis, jei kainos kyla sparčiau. Viešajame sektoriuje metinis reguliarių pajamų augimas sudarė 6,1 proc., privačiame sektoriuje – 2,8 proc.

    Brangstanti energija kelia kainas

    Ekonominį foną temdo išaugusios energijos kainos Europoje, kurias papildomai kaitina įtampa Artimuosiuose Rytuose ir su ja siejami tiekimo bei logistikos neapibrėžtumai. Rinkose tokios rizikos paprastai greitai persiduoda į dujų, naftos ir elektros kainų lūkesčius, o vėliau – į sąskaitas gyventojams ir įmonėms.

    Didėjančios komunalinės išlaidos reiškia, kad net ir augant nominaliems atlyginimams perkamoji galia gali atsistatyti lėčiau. Oficialūs infliacijos duomenys, kurie turėtų būti skelbiami artimiausiomis dienomis, rinkoje vertinami kaip galintys parodyti kainų augimo priartėjimą prie 3 proc. ribos.

    Darbo rinka vėsta, palūkanos gali kilti

    Darbo rinkos signalai taip pat rodo atsargesnes darbdavių nuotaikas. Laisvų darbo vietų skaičius per gegužės–liepos 2026 metų laikotarpį sumažėjo iki 707 000, o kai kuriuose sektoriuose kritimas buvo ryškesnis, ypač sveikatos ir socialinių paslaugų bei švietimo srityse.

    Tuo pat metu mažėjo ir darbo užmokesčio gavėjų skaičius: per tris mėnesius iki birželio, lyginant su praėjusiais metais, jis sumenko 86 000, o ketvirčio pokytis buvo neigiamas 37 000. Tai dažnai vertinama kaip ženklas, kad įmonės tampa atsargesnės samdydamos, ypač kai didėja finansavimo ir veiklos sąnaudos.

    „Mažos įmonės, Jungtinės Karalystės ekonomikos gyvybinė jėga, braška nuo išaugusių kaštų, o darbo teisės pokyčiai didina riziką samdant“, – sakė „AJ Bell“ finansinės analizės vadovė Danni Hewson.

    Didėjant kainų spaudimui, Anglijos bankas svarsto galimybę griežtinti pinigų politiką ir kelti bazines palūkanas jau nuo rugsėjo. Aukštesnės palūkanos paprastai brangina būsto paskolas ir vartojimo kreditą, todėl daliai namų ūkių finansinė įtampa gali didėti net ir stabilizuojantis atlyginimų augimui.

    Kartu tai tampa vienu didžiausių iššūkių naujajai Andy Burnhamo vyriausybei: mažinti pragyvenimo kaštų spaudimą, stabilizuoti darbo rinką ir kartu suvaldyti infliaciją. Artėjant rudens biudžeto diskusijoms, sprendimai dėl mokesčių, paramos priemonių ir viešojo sektoriaus išlaidų taps dar jautresni.

  • Irano karo baimės kelia infliaciją: euro zonos obligacijų pajamingumai šoko į aukštumas

    Irano karo baimės kelia infliaciją: euro zonos obligacijų pajamingumai šoko į aukštumas

    Rinkos sureagavo į naftos brangimą

    Europos vyriausybių skolos vertybiniai popieriai patyrė stiprų išpardavimą, o ilgalaikės obligacijų palūkanos pakilo į daugiametes aukštumas. Investuotojai vis labiau vertina riziką, kad dėl įtampos aplink Iraną užsitęsęs energijos kainų šuolis vėl įpliesks infliaciją.

    Rinkose tai reiškia paprastą mechanizmą: kylant infliacijos lūkesčiams, obligacijų kainos paprastai krenta, o jų pajamingumai kyla. Toks judėjimas brangina valstybių skolinimąsi ir didina spaudimą pinigų politikos formuotojams.

    Prancūzija ir Vokietija pasiekė rekordus

    Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas pakilo iki maždaug 4,10 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per 17 metų. Vokietijos 10 metų etaloninis vertybinis popierius perkopė 3,25 proc. ribą ir priartėjo prie aukščiausio taško nuo 2011 metų.

    Ilgo termino skolos vertybiniai popieriai brango pigiau ir dėl to, kad investuotojai reikalauja didesnės grąžos už ilgesnį laikotarpį, kai neapibrėžtumas dėl geopolitikos ir kainų dinamikos išlieka didelis. Tai ypač juntama 30 metų obligacijų segmente, kuris jautriausiai reaguoja į infliacijos ir biudžetų tvarumo baimes.

    ECB lūkesčiai pasislinko į griežtinimą

    Augant naftos kainoms ir atsinaujinus diskusijoms apie užsitęsusią infliaciją, rinkos vis dažniau įkainoja griežtesnę euro zonos pinigų politiką. Pagal palūkanų normų išvestinių priemonių signalus ECB indėlių palūkanų norma 2027 metų kovą gali siekti apie 2,76 proc., kai šiuo metu ji yra 2,25 proc.

    Investuotojų vertinimu, didėja tikimybė, kad ECB gali kelti palūkanas jau rugsėjį, jei energijos kainų šokas persiduos į platesnį kainų lygį. Tokiu atveju ilgalaikiai pajamingumai paprastai kyla dar prieš priimant sprendimus, nes rinka iš anksto pervertina būsimą palūkanų trajektoriją.

    „JAV ir Irano taikos derybų žlugimas padidino riziką, kad energijos kainos išliks aukštos visus metus, o tai gali išlaikyti infliaciją didesnę, nei tikėtasi, ir padidinti tikimybę, kad centriniai bankai kels palūkanas“, – sakė „Quilter Cheviot“ fiksuotų pajamų tyrimų vadovas Richardas Carteris.

    Spaudimas jaučiamas ir JAV

    Ne tik Europa, bet ir JAV susiduria su brangstančiu skolinimusi: 30 metų JAV iždo obligacijų pajamingumas pakilo iki maždaug 5,33 proc., aukščiausio lygio nuo 2007 metų. Tai rodo, kad investuotojai globaliai perskirsto riziką ir reikalauja didesnės grąžos už ilgą terminą.

    Tuo pat metu Jungtinėje Karalystėje 30 metų obligacijų pajamingumas pakilo iki maždaug 5,85 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2026 metų gegužės. Šie judėjimai didina finansavimo kainą ne tik valstybėms, bet ir verslui bei gyventojams, nes dalis paskolų palūkanų ilgainiui siejasi su rinkos normomis.

    Kodėl pajamingumai kyla dar labiau

    Obligacijų rinką slegia ne vien palūkanų normų lūkesčiai ir infliacija, bet ir didelė skolos pasiūla. Investuotojai stebi, kokiais mastais skolinasi didžiosios ekonomikos, o didesnė emisijų apimtis rinkoje paprastai reiškia papildomą spaudimą kainoms.

    Pasak rinkos dalyvių, pastaruoju metu prie pasiūlos augimo prisideda ir su technologijų plėtra bei DI infrastruktūra susiję finansavimo poreikiai, kurie didina obligacijų emisijų srautus. Tai ypač aktualu, kai investuotojai vienu metu nori ir saugumo, ir didesnės grąžos, todėl kainodara tampa jautri bet kokiai naujai rizikai.

    „Investuotojai nerimauja dėl skolinimosi masto didžiosiose ekonomikose, įskaitant Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir Japoniją, o didesnės emisijos apimtys dar labiau spaudžia obligacijų kainas“, – sakė R. Carteris.

    Ką tai reiškia valstybių biudžetams

    Valstybės nuolat refinansuoja anksčiau išleistą skolą, todėl aukštesni pajamingumai palaipsniui persikelia į realias biudžetų palūkanų išlaidas. Kuo didesnė refinansuojamos skolos dalis per metus, tuo greičiau brangimas gali būti pajustas.

    Remiantis S&P Global Ratings vertinimais, Italija 2026 metais turėtų refinansuoti per metus išperkamą skolą, prilygstančią apie 17 proc. bendrojo vidaus produkto. Palyginimui, Prancūzijai tenka apie 12 proc., o Vokietijai ir Jungtinei Karalystei – po 7 proc., todėl jautrumas rinkos palūkanoms skiriasi.

    Rinkos liks priklausomos nuo geopolitikos

    Artimiausiu metu obligacijų kainos greičiausiai išliks jautrios tiek naujienoms iš Artimųjų Rytų, tiek makroekonominiams rodikliams ir centrinių bankų komunikacijai. Jei energijos kainos stabilizuosis, dalis spaudimo pajamingumams gali atslūgti, tačiau bet koks naujas eskalacijos signalas gali greitai pakeisti lūkesčius.

    Kartu daliai investuotojų obligacijos vėl atrodo patrauklios, nes istoriškai aukštesni pajamingumai gali suteikti teigiamą grąžą, jei infliacija nebeatsigaus taip sparčiai. Tačiau trumpuoju laikotarpiu pagrindinis veiksnys išlieka ne vien skaičiai, o neapibrėžtumas, kurį rinka linkusi įkainoti staigiais svyravimais.

  • Japonijos 10 metų obligacijos muša 30 metų rekordą: augimas nuvylė, rinka laukia BOJ žingsnio

    Japonijos 10 metų obligacijos muša 30 metų rekordą: augimas nuvylė, rinka laukia BOJ žingsnio

    Japonijos 10 metų vyriausybės obligacijų pajamingumas pakilo iki aukščiausio lygio per maždaug tris dešimtmečius, investuotojams perskaičiuojant rizikas po naujų ekonomikos duomenų. Rinka sureagavo į signalus, kad augimas silpnesnis, tačiau infliacijos ir valiutos spaudimas gali stumti centrą griežtinti politiką.

    Japonijos Ministrų kabineto biuro duomenimis, antrąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas metiniu tempu augo 1,1 proc., kai ekonomistai prognozavo 2,0 proc. Ketvirčio augimas siekė 0,3 proc. ir taip pat atsiliko nuo lūkesčių, nors plėtra tęsėsi trečią ketvirtį iš eilės.

    Vidaus paklausos paveikslas išliko blankus: privatus vartojimas, kaip skelbiama, neaugo, o investicijos į pagrindinį kapitalą smuko 1,2 proc. Tuo pat metu grynasis eksportas, kuriam palankus silpnesnis jenos kursas, pridėjo apie 0,5 procentinio punkto prie BVP pokyčio.

    Obligacijų rinkoje 10 metų Japonijos vyriausybės obligacijų pajamingumas dienos metu buvo pasiekęs 2,93 proc. ribą ir fiksavo aukščiausią lygį nuo 1996 metų rugsėjo. Vėliau, paskelbus BVP rodiklius, pajamingumas kiek atsitraukė, tačiau bendra kryptis išliko aukštyn.

    Analitikų vertinimu, šis išsiskyrimas tarp silpnesnio augimo ir kylančių pajamingumų rodo, kad Japonijos rinkas šiuo metu labiau veikia ne ciklinis atsigavimas, o infliacijos dinamika ir jenos kursas. Papildomu indikatoriumi tapo BVP defliatorius, kuris, kaip skelbiama, per metus padidėjo 2,6 proc.

    Jena silpna, lūkesčiai auga

    Silpna jena pastaraisiais mėnesiais išliko vienu pagrindinių rizikos veiksnių, todėl investuotojai atidžiai stebi Japonijos centrinio banko veiksmus. Rinkoje stiprėja statymai, kad Bank of Japan artimiausiais mėnesiais gali dar kartą kelti bazinę palūkanų normą, kuri šiuo metu siekia 1 proc.

    Valiutų rinkoje vasaros pabaigoje jena buvo pasiekusi apie 163,73 už JAV dolerį lygį, o tai prilyginta silpniausiam kursui per kelis dešimtmečius. Ši įtampa paskatino ir retą Japonijos bei JAV koordinuotą įsikišimą į valiutų rinką, siekiant pristabdyti jenos nuvertėjimą.

    „Rinkoms svarbiausia tampa ne vien BVP skaičiai, o tai, ar infliacija ir valiutos silpnumas privers BOJ veikti greičiau“, – sako rinkos dalyvių komentaruose cituojami ekonomistai. Tokia logika paaiškina, kodėl obligacijų pajamingumai gali kilti net ir tada, kai augimas nuvilia.

    Padariniai juntami ir už Japonijos ribų

    Japonijos obligacijų pajamingumų šuolis svarbus ne tik vietos rinkai, nes jis persmelkia pasaulinį kapitalo judėjimą per vadinamąją jenos nešimo prekybą. Kai jenos finansavimo kaina auga, daliai investuotojų tampa mažiau patrauklu skolintis jenomis ir pirkti didesnės grąžos turto užsienyje.

    Tokiais atvejais galimas greitas pozicijų uždarymas, kuris padidina svyravimus akcijų ir obligacijų rinkose nuo JAV iki besivystančių ekonomikų. Rinkos stebėtojai primena, kad panašūs deriniai anksčiau buvo sukėlę staigesnius išpardavimus, todėl didesni Japonijos pajamingumai ir toliau bus globalus rizikos indikatorius.

    Artimiausias dėmesio taškas – Bank of Japan sprendimai ir komunikacija, taip pat jenos kurso stabilumas. Jei rinkos įsitikins, kad palūkanos kils sparčiau, Japonijos obligacijų pajamingumai gali išlikti aukšti, o tai turėtų įtakos ir tarptautinių portfelių strategijoms.

  • Venesuela nori atgauti 31 toną aukso iš „Bank of England“: kodėl sprendžia teismai

    Venesuela nori atgauti 31 toną aukso iš „Bank of England“: kodėl sprendžia teismai

    Susitarė net oponentai

    Venesuelos valdžia ir dalis opozicijos po JAV tarpininkautų derybų sutiko bendromis pastangomis siekti susigrąžinti 31 toną aukso, laikomą „Bank of England“ seifuose. Šio turto vertė vertinama apie 4 mlrd. eurų, o auksas šalyje laikomas vienu svarbiausių rezervų.

    Šis sprendimas išsiskiria tuo, kad dėl aukso grąžinimo sutarta retai pasitaikančiu formatu, kai vienoje pozicijoje atsiduria politiniai priešininkai. Oficialiai teigiama, kad lėšos būtinos po birželio 24 dieną įvykusių žemės drebėjimų nukentėjusių regionų atstatymui.

    Kodėl auksas įšaldytas Londone

    Aukso klausimas įstrigęs dėl Jungtinės Karalystės sprendimų ir užsitęsusio teisinio ginčo, kas turi teisę atstovauti Venesuelos valstybei ir disponuoti jos užsienyje laikomu turtu. Dar 2018 metais Venesuelos galimybės naudotis šiuo auksu praktiškai buvo blokuotos, o galutinį sprendimą iki šiol turi nulemti teismas.

    „Bank of England“ viešai nurodo laukiantis teisinės nutarties, prieš imdamasis veiksmų dėl aukso perdavimo. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų institucijos yra pabrėžusios, kad pati Vyriausybė nėra šios bylos šalis, o klausimas sprendžiamas teisinėmis procedūromis.

    Kam būtų skirti pinigai

    Pagal derybose aptartą planą, aukso realizavimo ar panaudojimo lėšos būtų nukreiptos į atstatymo programą, akcentuojant būsto, sveikatos apsaugos ir švietimo infrastruktūrą. Vienas iš delegacijos atstovų, parlamento narys Ramonas Lópezas, tvirtino, kad bet koks lėšų panaudojimas būtų siejamas su griežtais planavimo ir kontrolės mechanizmais.

    „Lėšų išmokėjimas turi vykti tik tada, kai veiks aiškūs kontrolės mechanizmai ir bus užtikrintas skaidrumas“, – sakė R. Lópezas.

    Pasak jo, viena svarstomų schemų numato, kad lėšos būtų laikomos JAV iždo sistemoje atidarytose sąskaitose ir tik tada, atlikus tarptautinius auditus, galėtų būti skirstomos konkretiems projektams. Toks modelis derybose pristatomas kaip būdas sumažinti politinę riziką ir užtikrinti lėšų panaudojimą pagal paskirtį.

    Ekonominis fonas ir geopolitika

    Venesuela pastaraisiais metais susidūrė su gilia ekonomine krize, kurią paaštrino valdymo problemos, korupcijos rizikos ir tarptautinės sankcijos. Po žemės drebėjimų, pagal centriniam bankui artimus vertinimus, kainų spaudimas dar išaugo: minėta, kad liepos mėnesio infliacija galėjo siekti 19,9 proc., o metinė infliacija kai kurių ekonomistų vertinimu artėjo prie 575 proc.

    Derybos dėl aukso vyksta platesniame kontekste, kai JAV pastaruoju laikotarpiu buvo laikinai sušvelninusios dalį sankcijų ir siekė dialogo su Karakaso atstovais. Tikimasi, kad tai gali atverti kelią didesnėms investicijoms į šalies išteklių sektorius, tačiau procesas išlieka politiškai jautrus ir kelia įtampų tiek valdžios, tiek opozicijos viduje.

    Pačios derybos neapima dalies opozicijos lyderių, o tai sustiprina vidinius nesutarimus dėl to, kas turi mandatą priimti sprendimus nacionalinio turto klausimais. Kol teismas Jungtinėje Karalystėje nepateiks galutinio sprendimo, 31 tonos aukso likimas ir toliau priklausys nuo teisinės procedūros tempo ir politinės valios įgyvendinti sutartus skaidrumo saugiklius.

  • Lenkijoje 2027 metais augs pensijos ir rentos: Vyriausybė nusprendė dėl indeksavimo dalies

    Lenkijoje 2027 metais planuojamas pensijų ir rentų didėjimas, tačiau tiksli būsimos indeksacijos apimtis paaiškės tik vėliau, kai bus paskelbti 2026 metų ekonominiai rodikliai. Vis dėlto Vyriausybė jau apsisprendė dėl vienos svarbiausių formulės dalių.

    Nuspręsta palikti įstatyme numatytą minimalų indeksavimo priedą, susietą su realiu vidutinio darbo užmokesčio augimu. Tai reiškia, kad prie indeksavimo skaičiavimo bus pridedama ne daugiau kaip privalomas minimumas, o ne didesnė dalis, dėl kurios paprastai deramasi socialiniame dialoge.

    Kas nuspręsta dėl indeksavimo?

    Pensijų ir rentų indeksavimo mechanizmas Lenkijoje remiasi dviem pagrindiniais veiksniais: metine infliacija ir realiu darbo užmokesčio augimu. Pagal taikomą taisyklę indeksavimo rodiklis skaičiuojamas iš praėjusių metų vidutinio vartojimo prekių ir paslaugų kainų augimo, papildomai pridedant ne mažiau kaip 20 proc. realaus vidutinio atlyginimo augimo.

    Vyriausybė nusprendė, kad būtent ši papildoma dalis ir liks ties įstatymo nustatyta riba, tai yra 20 proc. realaus darbo užmokesčio augimo. Tokia kryptis reiškia konservatyvesnį požiūrį į indeksavimą, ypač jei 2026 metais atlyginimai realiai augs sparčiau.

    Kodėl sprendimą priėmė Vyriausybė?

    Kasmet šis indeksavimo priedo dydis paprastai tampa derybų objektu tarp Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų Socialinio dialogo taryboje. Tačiau teisės aktuose numatyta, kad jei susitarti nepavyksta, Vyriausybė privalo pati nustatyti dydį reglamentu.

    Šįkart kompromiso pasiekti nepavyko, todėl sprendimas priimtas vienašališkai, remiantis minimaliais įstatymo reikalavimais. Tai leidžia iš anksto apibrėžti vieną iš 2027 metų indeksacijos dedamųjų, nors galutinis indeksavimo procentas vis tiek priklausys nuo 2026 metų infliacijos ir realaus darbo užmokesčio pokyčių.

    Kada paaiškės, kiek didės išmokos?

    Galutinis 2027 metų pensijų ir rentų indeksavimo rodiklis bus nustatytas tik tada, kai bus žinomi visi 2026 metų statistiniai duomenys. Praktikoje tai reiškia, kad aiškus atsakymas dėl konkretaus didinimo dydžio atsiras tik po oficialių infliacijos ir darbo užmokesčio rodiklių paskelbimo.

    Kol kas sprendimas dėl minimalios „atlyginimų“ dalies leidžia prognozuoti kryptį: indeksavimas įvyks, tačiau papildomas priedas nuo realaus algų augimo bus skaičiuojamas pagal žemiausią leistiną ribą. Dėl to galutinis didėjimas gali būti mažesnis, nei tikėtųsi dalis gavėjų, jei ekonomika 2026 metais augs sparčiau.

  • Ispanijos infliacija šoktelėjo iki 3,6 proc.: aiškėja, kas labiausiai brangina elektrą ir kurą

    Ispanijos infliacija šoktelėjo iki 3,6 proc.: aiškėja, kas labiausiai brangina elektrą ir kurą

    Ispanijoje liepos mėnesį metinė infliacija pakilo iki 3,6 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2024 metų gegužės. Tai patvirtino Nacionalinis statistikos institutas (INE), patikslinęs ankstesnį vertinimą dešimtąja procentinio punkto.

    Šalies ekonomikai tai jau penktas mėnuo iš eilės, kai metinis kainų augimas viršija 3 proc. Toks ruožas sustiprina spaudimą namų ūkiams, ypač vasaros viduryje, kai dėl karščių išauga elektros vartojimas.

    Energetika vėl stumia kainas

    Pagrindinis infliacijos šuolio variklis – pabrangusi energija: elektra ir degalai. Liepą didmeninės elektros kainos Ispanijoje laikėsi apie 105 eurus už megavatvalandę, o metinis kainų šuolis buvo didžiausias nuo 2022 metų vasaros.

    Rinkoms didžiausią įtaką darė įtampa energetikos tiekimo grandinėse, susijusi su sutrikimais svarbiuose jūrų maršrutuose, įskaitant Ormūzo sąsiaurį. Tokie rizikos veiksniai paprastai greitai persiduoda į naftos produktų ir elektros kainas Europoje.

    Vyriausybė aktyvavo automatinę lengvatą

    Reaguodama į degalų brangimą, Ekonomikos ministerija pranešė, kad suveikė automatinis mechanizmas, numatantis mokesčio mažinimą, kai dyzelino metinis kainų augimas peržengia nustatytą ribą. Pagal šį sprendimą nuo kiekvieno sunaudoto litro taikoma didesnė nuolaida – 20 centų vietoje 5 centų.

    Vis dėlto dalis politikų ir visuomeninių organizacijų kritikuoja priemonę, teigdami, kad ne visos degalų platinimo įmonės nuolaidą pilnai perkelia į galutines kainas vairuotojams. Tokie ginčai dažni, kai rinkoje kainas lemia ir tarptautinės žaliavų biržos, ir vietinė konkurencija.

    Maisto kainos švelnino bendrą vaizdą

    Pozityvesnė žinia – vidutinio pirkinių krepšelio kaina liepą mažėjo 0,3 procentinio punkto. Ministerijos vertinimu, infliacinis spaudimas maistui buvo santykinai ribotas: maisto produktų metinis kainų augimas siekė 1,6 proc. ir buvo 0,3 procentinio punkto mažesnis nei birželį.

    Ryškesnis kainų atokvėpis fiksuotas vaisių, daržovių ir ankštinių segmentuose, taip pat tekstilėje, kur kainas tradiciškai mažina vasaros išpardavimai. Tai leidžia daryti išvadą, kad pagrindinis kainų šuolis šiuo metu yra koncentruotas energetikoje, o ne plačiai išsiskleidęs visoje vartojimo grandinėje.

    Ekonomistai pabrėžia, kad energijos kainų nepastovumas išlieka viena didžiausių rizikų artimiausiems mėnesiams, ypač jei geopolitinė įtampa išliks. Kartu vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip greitai pokyčiai didmeninėje rinkoje pasiekia vartotojų sąskaitas ir ar valstybės priemonės realiai sumažina finansinę naštą.

  • Atostogos Europoje brangsta, bet skaičiai stebina: kur žmonės dar išgali bent savaitę?

    Atostogos Europoje brangsta, bet skaičiai stebina: kur žmonės dar išgali bent savaitę?

    Kiek europiečių neįperka atostogų?

    Vasarą atostogos daugeliui europiečių yra įprastas planas, tačiau milijonams savaitė poilsio ne namuose vis dar lieka nepasiekiama. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad bendra padėtis per dešimtmetį gerėjo, nors atotrūkiai tarp valstybių išliko dideli.

    2025 metais 27,5 proc. Europos Sąjungos 16 metų ir vyresnių gyventojų negalėjo sau leisti vienos savaitės kasmetinių atostogų toliau nuo namų. Palyginimui, 2015 metais tokių buvo 35,2 proc., tad per dešimtmetį rodiklis sumažėjo 7,7 procentinio punkto.

    Kur padėtis prasčiausia, o kur geriausia?

    Skirtingose Europos šalyse atostogų įperkamumas labai nevienodas. 2025 metais mažiausia dalis žmonių, negalinčių sau leisti savaitės atostogų, fiksuota Šveicarijoje ir Norvegijoje – po 9 proc., o didžiausia Rumunijoje – 61 proc.

    Aukšti rodikliai matyti ir kitose Pietų bei Pietryčių Europos valstybėse: Juodkalnijoje 58 proc., Albanijoje 53 proc., Turkijoje 51 proc. Prie šio lygio priartėjo Šiaurės Makedonija su 48 proc. ir Graikija su 47 proc.

    Tarp Europos Sąjungos narių daugiau nei trečdalis gyventojų atostogų neįperka Bulgarijoje ir Vengrijoje – po 39 proc., taip pat Italijoje – 36 proc. Žemiau ES vidurkio yra Lietuva, kur 2025 metais savaitės atostogų negalėjo sau leisti 31 proc. gyventojų.

    Mažiausi rodikliai, be Šveicarijos ir Norvegijos, fiksuoti ir kitose turtingesnėse šalyse: Liuksemburge, Nyderlanduose, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje bei Slovėnijoje, kur dalis paprastai siekė 15 proc. ar mažiau. Prancūzijoje rodiklis siekė 23 proc., o Vokietijoje – 21 proc.

    Kodėl kai kur situacija blogėjo?

    Nors daugumoje šalių per dešimtmetį atostogų neįperkančiųjų dalis mažėjo, penkiose valstybėse ji išaugo: Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Didžiausias prieaugis fiksuotas Šiaurės šalyse, tačiau jų rodikliai vis tiek išlieka vieni mažiausių Europoje.

    Per dešimtmetį Norvegijoje šis rodiklis padidėjo 3,8 procentinio punkto, Švedijoje – 3,2, Suomijoje – 1,5. Vokietijoje dalis išaugo 1,2 procentinio punkto, Austrijoje – 0,3, o abiejose šalyse maždaug kas penktas gyventojas vis dar neišgali savaitės atostogų.

    „Atostogų įperkamumą pirmiausia lemia disponuojamos pajamos, o skirtumai tarp šalių atspindi platesnius ekonominius netolygumus Europoje“, – teigia turizmo ekonomikos tyrėjai, analizuojantys Eurostato ir pajamų statistiką.

    Ekspertai pabrėžia, kad atostogų prieinamumą dažniausiai veikia keli susiję veiksniai: realiųjų pajamų augimas, infliacija, būsto ir energijos kainų našta, taip pat darbo rinkos stabilumas. Kai šie spaudimai dideli, net ir šalyse su aukštu BVP daliai gyventojų atostogos tampa prabanga, ypač vienišiems tėvams, žemų pajamų namų ūkiams ar dirbantiems nepilnu etatu.

    Ilgesnėje perspektyvoje Europos Sąjungoje matyti aiški tendencija: atostogų neįperkančiųjų dalis po 2012 metais pasiekto piko pamažu mažėjo ir 2019 metais priartėjo prie 28 proc. Pastaraisiais metais rodiklis iš esmės laikėsi panašiame lygyje, o bendras kritimas per dešimtmetį rodo, kad atostogos tapo prieinamesnės, nors skirtumai tarp regionų išlieka ryškūs.

  • OECD duomenys: namų ūkių pajamos auga lėčiau nei BVP, o Graikijoje ir Austrijoje smunka

    OECD duomenys: namų ūkių pajamos auga lėčiau nei BVP, o Graikijoje ir Austrijoje smunka

    Pajamos atsilieka nuo ekonomikos

    Naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenys rodo didėjantį atotrūkį tarp ekonomikos augimo ir realios gyventojų finansinės padėties. Nors dalyje šalių bendrasis vidaus produktas (BVP) didėja, namų ūkių realios disponuojamos pajamos vienam gyventojui kyla gerokai lėčiau.

    OECD skaičiuoja, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį realios namų ūkių disponuojamos pajamos vienam gyventojui šiose šalyse vidutiniškai padidėjo 0,2 proc. Tai lėtesnis augimas nei 2025 metų ketvirtąjį ketvirtį, kai fiksuotas 0,6 proc. didėjimas.

    Tuo pat metu realus BVP vienam gyventojui 2026 metų pirmąjį ketvirtį paaugo 0,3 proc., palyginti su 0,2 proc. 2025 metų pabaigoje. OECD pabrėžia, kad BVP labiau atspindi bendrą ekonominį aktyvumą, o pajamos parodo, kiek lėšų realiai pasiekia namų ūkius vartojimui ar taupymui.

    Kur pajamos kilo, o kur krito

    Iš 21 šalies, kurioms pateikti palyginami duomenys, 13 fiksuotas realių pajamų augimas, o 8 šalyse – kritimas. Tai rodo, kad bendras OECD vidurkis slepia ryškius nacionalinius skirtumus.

    Tarp G7 valstybių realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui 2026 metų pirmąjį ketvirtį vidutiniškai padidėjo 0,2 proc., tačiau dinamika išsiskyrė. Italijoje po 2025 metų pabaigoje buvusio 0,9 proc. kritimo pajamos atšoko 0,8 proc., o realus BVP vienam gyventojui išliko augęs 0,3 proc.

    Kanadoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose realios pajamos vienam gyventojui augo po 0,2 proc., kai ankstesnį ketvirtį šie rodikliai buvo silpnesni arba neigiami. Tuo metu Jungtinėje Karalystėje pajamos sumažėjo 0,8 proc., nors realus BVP vienam gyventojui ūgtelėjo 0,6 proc., taip nutraukdamas du ketvirčius trukusį sąstingį.

    Didžiausią realių pajamų augimą tarp kitų OECD šalių demonstravo Vengrija ir Čilė. Vengrijoje namų ūkių pajamų šuolį daugiausia siejo darbuotojų atlygio didėjimas, o Čilėje pajamoms teigiamą įtaką darė tiek atlygis, tiek nuosavybės pajamos.

    Graikija ir Austrija – ryškiausi kritimai

    Didžiausi realių namų ūkių disponuojamų pajamų vienam gyventojui kritimai 2026 metų pirmąjį ketvirtį fiksuoti Graikijoje ir Austrijoje. Graikijoje rodiklis smuko 3,6 proc., o Austrijoje – 2,8 proc., ir tai buvo ryškiausi nuosmukiai tarp šalių, kurioms OECD pateikė duomenis.

    OECD aiškina, kad Graikijos atveju kritimą daugiausia lėmė mažėjusios grynosios nuosavybės pajamos, tokios kaip palūkanos, dividendai ir investicinės pajamos, taip pat sumažėję grynieji socialiniai pervedimai namų ūkiams. Panašios priežastys minimos ir Austrijos atveju, kur pajamų nuosmukis taip pat siejamas su silpnesnėmis nuosavybės pajamomis ir socialinių išmokų dinamika.

    Šie skirtumai atkreipia dėmesį į tai, kad augantis BVP ne visada reiškia augančią perkamąją galią. Jei pajamų augimą nusveria infliacija, mokesčių pokyčiai ar mažėjantys socialiniai pervedimai, namų ūkiai gali jausti spaudimą net ir esant geresniems makroekonominiams rodikliams.

  • Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Skaičiai auga, bet vertė tirpsta

    Eurostatas paskelbė 2026 metų antrojo pusmečio minimalių mėnesinių algų duomenis, kurie rodo aiškią tendenciją: kai kuriose šalyse nominalūs dydžiai beveik nejuda, o infliacija toliau mažina realią perkamąją galią. 2026 metų pirmąjį pusmetį euro zonoje vartotojų kainos, Eurostato vertinimu, augo 3,2 proc., todėl dalis mažiausiai uždirbančiųjų realiai prarado pajamas.

    Iš 29 Europos valstybių, kurioms pateikiami palyginami skaičiai, minimalų atlyginimą nuo sausio iki liepos didino tik aštuonios. Tai reiškia, kad daugelyje šalių minimalus užmokestis bent pusmetį buvo įšaldytas, nors būtiniausių prekių ir paslaugų krepšelis brango.

    Kur didžiausia minimali alga eurais

    Pagal nominalią sumą 2026 metų liepą pirmavo Liuksemburgas: minimali mėnesinė alga siekė 2 771 eurą bruto. Tarp Europos Sąjungos šalių mažiausias minimumas fiksuotas Bulgarijoje – 620 eurų bruto.

    Įtraukus ir ES šalis kandidates, mažiausią minimalią algą turėjo Ukraina – 169 eurai bruto, o Moldovoje ji siekė 313 eurų. Eurostato duomenys rodo, kad daugiau nei pusėje šalių, kur pateikiami minimumai, jie nesiekė 1 000 eurų bruto, nors dalis šio „apatinio“ segmento yra būtent šalys kandidatės.

    Virš 2 000 eurų bruto per mėnesį 2026 metų liepą buvo tik penkios šalys: be Liuksemburgo, tai Airija (2 391 euras), Vokietija (2 343 eurai), Nyderlandai (2 338 eurai) ir Belgija (2 234 eurai). Prancūzija liko netoli – 1 867 eurai bruto.

    Kur „minimumas“ vertingiausias

    Vien nominalūs eurai neatsako į klausimą, kiek realiai galima nusipirkti už minimalų atlyginimą skirtingose šalyse. Dėl to Eurostatas pateikia palyginimą pagal perkamąją galią, kai atlyginimas perskaičiuojamas į perkamosios galios standartą, leidžiantį geriau įvertinti kainų lygio skirtumus.

    Pagal perkamąją galią minimalūs atlyginimai išsiskirsto gerokai siauriau nei pagal nominalias sumas. 2026 metų liepos duomenyse didžiausia minimali alga pagal perkamąją galią fiksuota Vokietijoje (2 164), o mažiausia – Albanijoje (705). Kai kurioms šalims, pavyzdžiui, Ukrainai ir Moldovai, palyginamų perkamąją galią atspindinčių duomenų šiame pjūvyje nepateikta.

    Liuksemburgas pagal perkamąją galią išlieka tarp lyderių (2 108), tačiau čia jį aplenkia Vokietija, o toliau rikiuojasi Nyderlandai (2 023), Belgija (1 922) ir Airija (1 756). Tai iliustruoja, kad aukšta alga eurais ne visada reiškia proporcingai didesnę kasdienę perkamąją galią.

    Kas laimi ir kas pralaimi perskaičiavus

    Lyginant vietas nominaliame reitinge ir reitinge pagal perkamąją galią, ryškiausi pokyčiai matomi Rumunijoje ir Šiaurės Makedonijoje. Rumunija pakilo iš 20 į 12 vietą, o Šiaurės Makedonija – iš 24 į 16 vietą, abiem atvejais šoktelėdamos per aštuonias pozicijas.

    Prie labiausiai „išlošiančių“ pagal perkamąją galią taip pat priskiriama Serbija, o Kroatija ir Bulgarija pakilo po kelias vietas. Didžiausias „pralaimėtojas“ buvo Estija: ji krito iš 16 į 26 vietą, kas rodo, kad kainų lygis ir būsto bei paslaugų brangumas gali „suvalgyti“ nominalaus minimumo pranašumus.

    Europos Sąjungoje žemiausią minimalią algą pagal perkamąją galią turėjo Estija (935), labai nedaug atsiliko Latvija (938). Žemiau 1 000 pagal perkamąją galią taip pat buvo Bulgarija, o tarp ne ES šalių – ir Turkija.

    Kodėl infliacija smogia būtent mažiausiai uždirbantiems

    Per 2026 metų pirmąjį pusmetį Eurostato vertinimu infliacija ypač išsiskyrė Maltoje (8,2 proc.), Kipre (5,4 proc.) ir Nyderlanduose (4,7 proc.). Šalyse, kur minimalus atlyginimas per pusmetį nebuvo koreguojamas, reali pajamų vertė krito net ir tada, kai nominali suma liko tokia pati.

    Įdomus pavyzdys – Turkija, kur infliacija 2025 metų gruodžio–2026 metų birželio laikotarpiu siekė 17,8 proc. Kadangi minimalus atlyginimas šalyje atnaujinamas tik kartą per metus, perkamąją galią mažiausiai uždirbantys praranda greitai, ypač kai kainos kyla sparčiau nei atlyginimai.

    Europos kontekste svarbu ir tai, kad ne visos ES šalys turi įstatymu nustatytą minimalią algą. Italijoje, Danijoje, Švedijoje, Austrijoje ir Suomijoje minimalus atlygis paprastai nustatomas kolektyvinėmis sutartimis, todėl Eurostato „minimalaus atlyginimo“ lentelėse šios valstybės dažnai nėra tiesiogiai lyginamos.