CP v2

Tag: Insulino rezistencija

  • Obuolių actas prieš angliavandenių šuolį: kada gerti, kad pagerėtų jautrumas insulinui?

    Obuolių actas prieš angliavandenių šuolį: kada gerti, kad pagerėtų jautrumas insulinui?

    Didelis cukraus ir greitųjų angliavandenių kiekis mityboje daugeliui žmonių sukelia ryškius gliukozės šuolius po valgio, o organizmas į tai atsako didesne insulino gamyba. Kai tokie svyravimai kartojasi kasdien, ilgainiui gali prastėti audinių jautrumas insulinui, didėti alkio epizodai ir ryškėti nuovargis po valgio.

    Pastaraisiais metais vis dažniau aptariamas paprastas būdas sušvelninti glikemijos reakciją į angliavandenių gausų patiekalą, tai yra obuolių acto vartojimas prieš valgį. Mokslinėje literatūroje aprašyta, kad acto rūgštis gali prisidėti prie mažesnio gliukozės padidėjimo po valgio ir kai kuriais atvejais pagerinti insulino jautrumo rodiklius.

    Viename dažnai cituojamų klinikinių tyrimų nustatyta, kad praskiestas acto tirpalas, išgertas prieš angliavandenių gausų valgį, buvo siejamas su geresniu insulino jautrumu žmonėms, turintiems insulino rezistencijos požymių, o sergantiems antro tipo cukriniu diabetu poveikis taip pat buvo fiksuojamas, nors mažesnis. Kitų tyrimų duomenys rodo, kad actas gali mažinti gliukozės ir insulino atsaką po duonos ar panašių produktų bei didinti sotumo jausmą.

    Aiškinant galimus mechanizmus, dažniausiai minimas lėtesnis skrandžio išsituštinimas ir tolygesnis angliavandenių pasisavinimas. Taip pat aprašoma laikina kai kurių angliavandenius skaidančių fermentų slopinimo įtaka, dėl kurios dalis angliavandenių gali būti skaidomi ir įsisavinami lėčiau, o tai sumažina staigų gliukozės šuolį.

    Praktikoje daugumoje rekomendacijų kartojama esminė taisyklė: acto negalima gerti gryno. Dažniausiai siūloma 1–2 valgomieji šaukštai obuolių acto, gerai praskiesti stikline vandens, ir išgerti maždaug 10–20 minučių prieš didesnį, ypač angliavandenių turintį valgį.

    Yra ir saugumo niuansų, kurių nereikėtų ignoruoti. Net praskiestas actas yra rūgštus, todėl gali dirginti stemplę, skrandį, o ilgainiui prisidėti prie dantų emalio silpnėjimo, ypač jei vartojamas dažnai arba neteisingai. Dėl šios priežasties rekomenduojama tirpalą gerti lėtai, kai kurie specialistai pataria naudoti šiaudelį, o po to burną praskalauti vandeniu.

    Svarbu suprasti, kad obuolių actas nėra vaistas nuo insulino rezistencijos ar cukrinio diabeto. Jei jau turite diagnozuotą antro tipo cukrinį diabetą, vartojate gliukozę mažinančius vaistus ar insuliną, prieš keičiant įpročius verta pasitarti su gydytoju, nes glikemijos svyravimai ir hipoglikemijos rizika turi būti vertinami individualiai.

    Galiausiai, didžiausią įtaką insulino jautrumui vis dar daro bendras gyvenimo būdas: pakankamas fizinis aktyvumas, kūno masės kontrolė, daugiau skaidulų, baltymų ir mažiau itin perdirbtų produktų. Obuolių actas kai kuriems žmonėms gali tapti papildomu įrankiu, tačiau jis turėtų papildyti, o ne pakeisti pagrindinius mitybos ir sveikatos principus.

  • Kukurūzų lazdelės: iš ko jos gaminamos, kiek turi kalorijų ir kada geriau jų nevalgyti

    Kukurūzų lazdelės daugeliui asocijuojasi su vaikystės užkandžiu, tačiau jų sudėtis ir maistinė vertė dažnai lieka nuošalyje. Nors produktas atrodo lengvas ir „nekaltas“, jis gali būti gana kaloringas ir turėti daug cukraus ar druskos.

    Dažniausiai lazdelės gaminamos iš kukurūzų miltų, o priklausomai nuo gamintojo į mišinį gali būti dedama ir kvietinių miltų. Skoniui ir tekstūrai formuoti dažnai naudojami cukrus, druska, aromatizatoriai bei įvairūs priedai, pavyzdžiui, sūrio ar žalumynų skonio mišiniai.

    Kaip gaminamos kukurūzų lazdelės?

    Pagrindinis gamybos etapas vyksta naudojant ekstruderį, pramoninį įrenginį, kuriame sudrėkinta miltų masė veikiama aukšta temperatūra ir dideliu slėgiu. Išėjusi iš įrenginio masė staiga išsiplečia, todėl susiformuoja porėta, trapi struktūra.

    Skirtingų užkandžių porėtumas gali skirtis: kukurūzų lazdelės paprastai būna labai purios, o kiti panašūs užkandžiai gali būti tankesni. Technologiškai ta pati ekstruzijos kryptis šiandien taikoma ir produktams iš kitų žaliavų, pavyzdžiui, ankštinių kultūrų ar pseudogrūdų.

    Ar galima pasigaminti namuose?

    Namuose kukurūzų lazdelių pagaminti praktiškai neįmanoma, nes reikalingas ekstruderis. Net ir mažesni eksperimentiniai modeliai yra profesionali įranga, kuriai dažniausiai reikia specifinių elektros, vandens ir montavimo sprendimų.

    Pramoniniai ekstruderiai per pamainą gali pagaminti labai didelį kiekį produkcijos, o mažesnės linijos dažniau naudojamos nišiniams, brangesniems ar mažų partijų gaminiams. Būtent todėl buitinė virtuvė šiai technologijai paprastai nepritaikoma.

    Kiek kalorijų ir kokia nauda?

    Nors kukurūzų lazdelės atrodo lengvos, jų kaloringumas gali būti nemažas. Paprastos saldintos kukurūzų lazdelės dažnai turi apie 370–380 kilokalorijų 100 gramų, o sūrio skonio ar riebesni analogai gali viršyti 500 kilokalorijų 100 gramų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokio užkandžio maistinė nauda ribota: tai daugiausia greitai pasisavinami angliavandeniai, kurie suteikia trumpalaikės energijos. Be to, dėl purios struktūros lengva suvalgyti daugiau, nei atrodo, todėl didėja rizika nepastebimai viršyti dienos kalorijų poreikį.

    Ar galima valgyti kasdien?

    Jei kukurūzų lazdelės įtraukiamos į racioną, jos turėtų likti retu užkandžiu, o ne kasdieniu įpročiu. Dažniausiai minima saikinga porcija yra apie 20–30 gramų, tačiau svarbiausia, kad toks užkandis neišstumtų visaverčio maisto.

    Didesnio atsargumo reikėtų žmonėms, kurie turi antsvorio, cukrinį diabetą ar insulino rezistenciją, padidėjusius trigliceridus, arterinę hipertenziją, polinkį į tinimus ar inkstų ligų. Ypač tai aktualu sūriems užkandžiams, kuriuose gali būti daug druskos.

    Vaikams, jei nėra sveikatos problemų, kukurūzų lazdelės gali būti retas skanėstas, tačiau ne kasdienis užkandis. Praktikoje verta tikrinti etiketę ir atkreipti dėmesį į cukraus, druskos bei riebalų kiekį, nes skirtingų gamintojų sudėtis gali smarkiai skirtis.

  • PCOS keičia pavadinimą po dešimtmečių painiavos: kodėl gydytojai nori PMOS ir ką tai pakeis?

    PCOS keičia pavadinimą po dešimtmečių painiavos: kodėl gydytojai nori PMOS ir ką tai pakeis?

    Kas keičiasi ir kodėl

    Vienas dažniausių hormoninių sutrikimų pasaulyje, iki šiol plačiai žinomas kaip policistinių kiaušidžių sindromas (PCOS), siūloma pervadinti į poliedokrininį metabolinį kiaušidžių sindromą (PMOS). Tarptautinis ekspertų konsorciumas teigia, kad senasis pavadinimas yra netikslus, klaidinantis ir prisideda prie neteisingų lūkesčių dėl ligos esmės.

    Naujas terminas pristatytas Europos endokrinologijos kongrese Prahoje, po ilgamečio gydytojų, mokslininkų, pacientų ir organizacijų darbo. Pasak iniciatorių, dabartinis pavadinimas per siaurai sutelkia dėmesį į vieną organą ir neatspindi to, kad sutrikimas veikia kelias organizmo sistemas.

    „Terminas PCOS jau seniai pripažįstamas netiksliu ir potencialiai žalingu, nes neatskleidžia daugiaplanių endokrininių ir metabolinių mechanizmų“, – teigiama iniciatyvos autorių pozicijoje.

    Klaidingas cistų akcentas

    Vienas svarbiausių pokyčių yra raidės C, reiškiančios cistines struktūras, atsisakymas. Dalis pacientų ir net specialistų iki šiol klaidingai mano, kad tai didelės cistos, kurios gali plyšti ar reikalauti operacijos, nors realybėje dažnai kalbama apie daug mažų, augimą sustabdžiusių folikulų.

    Istoriškai sindromas siejamas su 1935 metais aprašytais atvejais, kai chirurgai pastebėjo padidėjusias kiaušides ir daugybę smulkių cistoms panašių darinių. Vėliau paaiškėjo, kad šie požymiai nėra nei universalūs, nei specifiniai, o daliai pacienčių ultragarsu jie apskritai nenustatomi.

    „Dėmesys vien kiaušidėms kai kuriais atvejais reiškė, kad moterų metaboliniai simptomai, psichologinis distresas ir odos problemos ilgai likdavo nuošalyje“, – yra sakiusi viena iš iniciatyvoje dalyvaujančių gydytojų.

    Ne tik vaisingumo tema

    PMOS šalininkai pabrėžia, kad sutrikimas nėra vien reprodukcinės sveikatos problema. Nors nereguliarios mėnesinės, ovuliacijos sutrikimai, aknė ar padidėjęs plaukuotumas yra dažni simptomai, nemažai pacienčių susiduria ir su ilgalaikiais metaboliniais bei psichologiniais iššūkiais.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad šis sutrikimas paliečia maždaug 170 000 000 žmonių pasaulyje, o iki 70 proc. atvejų gali likti nediagnozuoti. Iniciatoriai įtaria, kad prie vėlyvos diagnostikos prisideda ir pats pavadinimas, kuris formuoja neteisingą ligos suvokimą.

    Kodėl atsirado žodis metabolinis

    Į naują pavadinimą įtrauktas žodis metabolinis turi atkreipti dėmesį į dažną ryšį su atsparumu insulinui ir su tuo susijusiomis rizikomis. Medicininėje literatūroje dažnai minima, kad didelė dalis pacienčių turi insulino rezistencijos požymių, o ilgainiui didėja 2 tipo diabeto, nutukimo ir suriebėjusių kepenų ligos tikimybė.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad gydymas nėra vienodas visoms. Klinikinėje praktikoje taikomi gyvenimo būdo pokyčiai, hormonų terapija, simptominius požymius mažinantys sprendimai, o kai kuriais atvejais skiriami ir medikamentai, naudojami metaboliniams rodikliams gerinti.

    Kas bus toliau

    Konsorciumas numato pereinamąjį laikotarpį, kai abu terminai bus vartojami greta, o pagrindinis tikslas yra švietimas ir tarptautinis susitarimas dėl vieningos terminijos. Kitas žingsnis būtų ligos pavadinimo atnaujinimas tarptautinėse klasifikacijose, kurias naudoja sveikatos sistemos daugelyje šalių.

    Ekspertai viliasi, kad tikslesnis pavadinimas padės greičiau atpažinti sutrikimą, nuosekliau vertinti metabolines rizikas ir sumažinti dezinformaciją, su kuria pacientės susiduria tiek diagnostikos, tiek gydymo etapuose. Praktikoje tai galėtų reikšti aiškesnius tyrimų prioritetus ir labiau į pacientą orientuotą ilgalaikę priežiūrą.

  • Bulvės ne visiems: šis vienas svarbus dalykas gali staigiai pakelti cukrų

    Bulvės ne visiems: šis vienas svarbus dalykas gali staigiai pakelti cukrų

    Bulvės daugeliui yra kasdienio pietų stalo klasika, tačiau ne visiems jos tinka be apribojimų. Nors virtos bulvės be riebių priedų nėra itin kaloringos, jų poveikį sveikatai lemia porcija, paruošimo būdas ir tai, su kuo jos valgomos.

    Bulvėse gausu kalio, taip pat jos gali būti vitamino C ir skaidulų šaltinis, ypač jei valgoma su odele. Vis dėlto didžiausia problema dažniausiai prasideda ne nuo pačios daržovės, o nuo sviesto, grietinės, riebių padažų ar kepimo aliejuje.

    Kam reikėtų daugiau atsargumo?

    Daugiau dėmesio bulvėms turėtų skirti žmonės, turintys cukrinį diabetą, priešdiabetinę būklę ar insulino rezistenciją. Bulvėse esantis krakmolas, ypač kai jos valgomos karštos ir sutrintos, gali gana greitai didinti gliukozės kiekį kraujyje.

    Praktikoje tai reiškia, kad didelė porcija karštos bulvių košės, suvalgyta be baltymų ir daržovių, kai kuriems žmonėms gali sukelti staigų cukraus šuolį. Po jo neretai jaučiamas energijos kritimas, mieguistumas ar greitai grįžtantis alkis.

    Kita grupė, kuriai bulvių kiekį svarbu aptarti su gydytoju ar dietologu, yra žmonės, kuriems dėl inkstų ligų rekomenduojama riboti kalį. Bulvės kalio turi nemažai, todėl savarankiškai eksperimentuoti su didelėmis porcijomis tokiu atveju gali būti rizikinga.

    Vienas triukas, kuris gali padėti

    Gera žinia ta, kad bulvių dažnai nereikia visiškai atsisakyti. Reikšmės turi jų atvėsinimas po virimo, nes dalis krakmolo pasikeičia ir susidaro vadinamasis atsparusis krakmolas, kuris organizme elgiasi panašiau į skaidulas.

    Dėl to atvėsintos bulvės kai kuriems žmonėms gali sukelti mažesnę gliukozės ir insulino reakciją nei ką tik išvirtos ir suvalgytos karštos. Net pakartotinai pašildžius dalis atspariojo krakmolo gali išlikti, nors poveikis priklauso nuo vėsinimo laiko ir paruošimo.

    Paprastas sprendimas yra bulves išvirti iš vakaro, atvėsinti ir kitą dieną panaudoti salotoms ar kaip garnyrą su daržovėmis. Dar geriau, kai lėkštėje yra ir baltymų šaltinis, pavyzdžiui, žuvis, kiaušiniai, liesa mėsa ar ankštiniai, nes tai dažnai padeda stabiliau išlaikyti sotumą.

    Ar batatai tikrai geresni?

    Batatai dažnai laikomi sveikesne alternatyva, nes juose yra skaidulų ir beta karoteno, taip pat vitaminų ir mineralų. Tačiau ir batatai turi angliavandenių, o jų glikeminis poveikis smarkiai priklauso nuo paruošimo.

    Ilgai kepti ar pervirti batatai kai kuriems žmonėms gali veikti kitaip nei trumpiau virti ir valgomi su daržovėmis bei baltymais. Todėl verta vertinti ne vien produktą, o visą patiekalą, porcijos dydį ir individualią organizmo reakciją.

  • Po 50-iesiems cukrus šokinėja? Šis pigus produktas gali padėti: dėkite į sriubą ar salotas

    Po 50-iesiems cukrus šokinėja? Šis pigus produktas gali padėti: dėkite į sriubą ar salotas

    Kas keičiasi po 50 metų?

    Kraujo cukraus kontrolė aktuali ne tik tiems, kuriems diagnozuotas diabetas. Vyresniame amžiuje dažniau silpnėja organizmo gebėjimas efektyviai tvarkytis su gliukozės ir insulino apykaita, todėl didėja 2 tipo diabeto rizika.

    JAV Nacionalinis diabeto, virškinimo ir inkstų ligų institutas pažymi, kad 2 tipo diabetas dažniau nustatomas vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms, o amžius nuo 45 metų laikomas vienu iš rizikos veiksnių.

    Kodėl svarbūs ankštiniai?

    Kasdieniame gyvenime tai reiškia, kad mitybos pasirinkimai ima turėti dar didesnę įtaką savijautai. Staigūs gliukozės šuoliai po valgio neretai siejami su mieguistumu, dirglumu, prastesne koncentracija ir stipresniu alkio jausmu.

    Vienas paprastas sprendimas, kuris dažnai nuvertinamas, yra ankštiniai: pupelės, lęšiai, avinžirniai, žirniai. Jie turi angliavandenių, tačiau kartu yra turtingi skaidulų ir augalinių baltymų, todėl virškinami lėčiau ir ilgiau suteikia sotumo.

    Harvard T. H. Chan visuomenės sveikatos mokykla ankštinius priskiria žemo glikeminio indekso produktams, kurie yra universalūs virtuvėje ir padeda ilgiau išlikti sotiems. American Diabetes Association taip pat pabrėžia, kad ankštiniai yra vertingas baltymų šaltinis ir suteikia skaidulų bei svarbių mikroelementų.

    Skaidulos ir sotumas: kur slypi efektas?

    Didžiausia ankštinių stiprybė yra skaidulos, ypač tirpios skaidulos. Jos gali lėtinti maisto virškinimą ir maistinių medžiagų pasisavinimą, todėl gliukozės kilimas po valgio dažnai būna tolygesnis.

    Harvard Health nurodo, kad tirpios skaidulos, randamos, pavyzdžiui, pupelėse ir žirniuose, gali prisidėti prie geresnio cukraus kontrolės mechanizmo, be kita ko, per jautrumą insulinui. Panaši kryptis pabrėžiama ir mitybos rekomendacijose, kuriose akcentuojama, kad skaidulomis turtingas maistas virškinamas lėčiau.

    Po 50 metų svarbus ir baltymų klausimas, nes su amžiumi lengviau prarasti raumenų masę. Ankštiniai nepakeičia viso raciono, tačiau gali būti patogus būdas papildyti baltymų kiekį, ypač jei norisi mažinti mėsos vartojimą.

    Ką verta žinoti dėl porcijų ir pilvo pūtimo?

    Svarbu nepamiršti, kad ankštiniai nėra maistas be angliavandenių, todėl sergantiems diabetu ar turintiems insulino rezistenciją vis dar aktualus porcijos dydis ir visas patiekalo kontekstas. Individualūs poreikiai gali skirtis, todėl, ypač vartojant gliukozę veikiančius vaistus, pravartu pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Dažniausias žmonių nusiskundimas pradėjus valgyti ankštinius yra pilvo pūtimas. Jei anksčiau jų beveik nebuvo racione, geriausia pradėti nuo mažų kiekių, pavyzdžiui, kelių šaukštų lęšių sriuboje ar nedidelės avinžirnių porcijos salotose.

    Padeda ir paruošimas: sausus ankštinius verta mirkyti ir gerai išvirti, o konservuotus perplauti vandeniu. Daugelis renkasi raudonuosius ar geltonuosius lęšius, nes jie greitai išverda ir daliai žmonių būna lengviau toleruojami.

    Kaip įtraukti į kasdienį meniu?

    Nereikia mitybos revoliucijos: praktiškas tikslas gali būti ankštinius valgyti kelis kartus per savaitę. Jie tinka tirštinti sriubas, pakeisti dalį mėsos troškiniuose, tapti užtepėlių pagrindu ar papildyti salotas.

    Geriausiam sotumo ir stabilesnės glikemijos efektui dažnai pasitarnauja deriniai su daržovėmis, pilno grūdo produktais ir kokybiškais riebalais. Paprastas pavyzdys yra avinžirnių salotos su daržovėmis ir alyvuogių aliejumi arba lęšių sriuba su daržovėmis ir prieskoniais.

  • Ką rodo tyrimai apie cinamoną ir cukraus kiekį kraujyje: poveikis yra, bet svarbi dozė

    Cinamonas seniai naudojamas kaip prieskonis, o pastaraisiais metais jis vis dažniau aptariamas ir kaip galimas pagalbininkas reguliuojant cukraus kiekį kraujyje. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad kai kuriems žmonėms jis gali padėti sumažinti gliukozės rodiklius, tačiau poveikis paprastai būna nedidelis.

    Apibendrinamuosiuose tyrimuose, kuriuose vertinti klinikiniai bandymai su žmonėmis, dažniausiai nustatoma ta pati kryptis: cinamonas gali sumažinti gliukozės kiekį nevalgius ir nežymiai paveikti ilgalaikį rodiklį HbA1c. Vis dėlto skirtingi tyrimai pateikia nevienodus rezultatus, o dalis jų rodo, kad HbA1c pokyčiai gali būti statistiškai menki arba priklausomi nuo tyrimo dizaino.

    Kam poveikis labiausiai tikėtinas?

    Daugiausia duomenų sukaupta tiriant žmones, sergančius 2 tipo cukriniu diabetu, taip pat kai kuriose studijose vertinti asmenys, turintys policistinių kiaušidžių sindromą. Būtent šiose grupėse dažniau matomas apčiuopiamas, nors ir nedidelis, gliukozės rodiklių pagerėjimas.

    Tuo metu žmonėms, neturintiems diabeto, įrodymų yra mažiau, o rezultatai nėra tokie aiškūs. Tyrėjai pabrėžia, kad cinamonas neturėtų būti suprantamas kaip gydymo pakaitalas, o veikiau kaip mitybos detalė, kuri gali turėti papildomos naudos kartu su gydytojo paskirtu planu.

    Kaip cinamonas gali veikti?

    Moksliniuose straipsniuose dažniausiai aptariami keli galimi mechanizmai: gali gerėti organizmo jautrumas insulinui, gali lėtėti angliavandenių pasisavinimas po valgio, o tai padeda išvengti staigesnių gliukozės šuolių. Taip pat minimas galimas poveikis uždegiminiams procesams, kurie siejami su metaboliniais sutrikimais.

    Jautrumas insulinui kartais vertinamas HOMA-IR rodikliu, kuris parodo, kaip organizmas reaguoja į insuliną. Insulino rezistencija laikoma viena pagrindinių 2 tipo diabeto vystymosi priežasčių, todėl net nedideli pokyčiai šiame kelyje gali būti kliniškai svarbūs daliai pacientų.

    Kiek vartoti ir kada verta atsargiau?

    Tyrimuose naudotos labai skirtingos dozės, dažniausiai nuo maždaug 0,5 iki 6 gramų per dieną, o tai apytikriai atitinka nuo mažiau nei ketvirtadalio iki maždaug 2,3 arbatinio šaukštelio. Praktinėse rekomendacijose dažniau minimas saikingas kiekis, pavyzdžiui, apie 0,5–1 arbatinis šaukštelis per dieną, įmaišytas į maistą.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad galimą poveikį verta vertinti ne po kelių dienų, o po kelių savaičių, pavyzdžiui, maždaug per aštuonias savaites, jei cinamonas vartojamas reguliariai. Vis dėlto tai nereiškia, kad didesnė dozė automatiškai bus geresnė.

    Svarbi ir cinamono rūšis. Dažnai minimas Ceilono cinamonas, o kasijos cinamonas gali turėti daugiau kumarino, kuris ilgą laiką vartojant dideliais kiekiais siejamas su galimu nepageidaujamu poveikiu kepenims, ypač jei žmogus jau turi kepenų sutrikimų.

    Saikingi kiekiai, kurie įprastai naudojami maiste, paprastai laikomi saugiais, tačiau didesnės dozės kai kuriems žmonėms gali sukelti virškinamojo trakto dirginimą. Jei vartojate gliukozę mažinančius vaistus arba turite lėtinių ligų, dėl reguliaraus cinamono vartojimo didesniais kiekiais verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Praktinis patarimas paprastas: jei norite išbandyti cinamoną kaip mitybos papildymą, geriausia pradėti nuo mažo kiekio, stebėti savijautą ir nepamiršti, kad cukraus kontrolę labiausiai lemia bendra mityba, fizinis aktyvumas, miegas ir paskirtas gydymas.

  • Kas turėtų vengti makaronų: rizikuoja ne tik sergantys celiakija, įspėja dietologai

    Kas turėtų vengti makaronų: rizikuoja ne tik sergantys celiakija, įspėja dietologai

    Makaronai daugeliui yra greitas ir sotus pasirinkimas, tačiau ne visiems jie tinka vienodai. Naujausios mitybos rekomendacijos jų nedemonizuoja, bet specialistai primena, kad kai kurioms grupėms tai gali būti maistas, sukeliantis nemalonius simptomus ar apsunkinantis ligų kontrolę.

    Didžiausia rizika siejama su glitimo sukeliamais sutrikimais. Sergant celiakija, net nedidelis kviečių, rugių ar miežių glitimo kiekis gali sukelti imuninę reakciją ir pažeisti plonosios žarnos gleivinę, todėl reikalinga griežta beglitimė mityba.

    Kam makaronai gali pakenkti?

    Vengti įprastų kvietinių makaronų turėtų ir žmonės, kuriems nustatyta kviečių alergija arba neceliakinis jautrumas glitimui. Pastaruoju atveju tyrimai dėl celiakijos būna neigiami, tačiau pavartojus glitimo gali varginti pilvo pūtimas, skausmai, nuovargis ar odos reakcijos.

    Dar viena grupė, kuriai verta būti atsargesnei, yra sergantys uždegiminėmis žarnyno ligomis arba turintys aktyvių virškinamojo trakto paūmėjimų. Kai kuriems žmonėms didesnės kviečių produktų porcijos ar riebūs padažai su makaronais gali sustiprinti simptomus, todėl svarbu vertinti individualią savijautą.

    Diabetas ir insulino rezistencija

    Žmonėms, sergantiems antro tipo diabetu ar turintiems insulino rezistenciją, reikšmę turi makaronų rūšis ir porcija. Iš rafinuotų miltų pagaminti makaronai dažniau turi aukštesnį glikeminį poveikį, o didelės porcijos gali lemti ryškesnius gliukozės svyravimus.

    Praktiškai tai nereiškia, kad makaronai automatiškai draudžiami, tačiau dažniau rekomenduojama rinktis pilno grūdo ar ankštinių miltų makaronus, derinti juos su daržovėmis ir baltymais, o padažus rinktis liesesnius. Taip pat svarbu nepervirti, nes pervirti makaronai paprastai greičiau didina gliukozės kiekį kraujyje.

    Ką rinktis vietoj įprastų?

    Jei glitimo būtina vengti, saugesnė alternatyva yra makaronai iš ryžių, kukurūzų ar grikių, tačiau ir čia verta skaityti sudėtį dėl galimų priemaišų. Vis dažniau parduotuvėse siūlomi ir ankštinių augalų makaronai, kurie paprastai turi daugiau baltymų ir skaidulų, todėl ilgiau suteikia sotumo.

    Specialistai pabrėžia, kad lemiamas kriterijus yra individuali tolerancija ir bendra mitybos kokybė. Jei po makaronų kartojasi virškinimo sutrikimai, odos problemos ar nepaaiškinamas nuovargis, verta pasitarti su gydytoju ir atlikti reikalingus tyrimus, o ne savarankiškai imtis griežtų eliminacinių dietų.