Tag: Invazinės rūšys

  • Kvinslande invazinis afrikinių tulpmedžių plitimas kelia grėsmę vietinėms p bitėms be geluonies

    Kvinslando valstijoje Australijoje dekoratyviais tikslais kadaise sodintas afrikinių tulpmedžių (Spathodea campanulata) augalas vis dažniau įvardijamas kaip invazinis. Ryškiais oranžiniais žiedais viliojęs medis sparčiai plinta už želdynų ribų ir išstumia vietinę augaliją.

    Ši rūšis kilusi iš tropinės Afrikos, tačiau dėl greito augimo buvo išplatinta daugelyje šiltesnio klimato regionų. Kvinslande tulpmedžiai užauga iki maždaug 24 metrų ir lengvai įsitvirtina atogrąžų miškuose, slėniuose bei prie vandens telkinių.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad plitimą skatina ne tik sėklos, kurias perneša vėjas ar vanduo, bet ir šaknų atžalos. Prie invazijos prisideda ir netinkamai tvarkomos sodo atliekos, kai nupjautos šakos ar daigai išmetami gamtinėse teritorijose.

    Didžiausias nerimas kyla dėl galimo poveikio vietinėms bitėms be geluonies, kurios Australijos ekosistemose atlieka svarbų apdulkintojų vaidmenį. Anksčiau Pietų Amerikoje atlikti tyrimai rodė, kad tulpmedžio žieduose aptinkama lipni medžiaga gali būti pavojinga daliai bičių, o žuvusių vabzdžių dalį sudarė būtent bitės be geluonies.

    Kituose moksliniuose darbuose taip pat fiksuotas padidėjęs kai kurių rūšių bičių darbininkių mirtingumas po kontakto su šio augalo nektaru ar žiedadulkėmis. Tyrėjai pabrėžė, kad skirtingos bitės gali reaguoti nevienodai, todėl rizika vertinama kompleksiškai, atsižvelgiant į vietos rūšių įvairovę.

    „Afrikinių tulpmedžių žiedai gali būti toksiški vietinėms bitėms be geluonies“, – sakoma Kvinslando biobezės rekomendacijose.

    Šiuo metu Kvinslande afrikinių tulpmedžių rūšis priskiriama ribojamų invazinių augalų kategorijai. Tai reiškia, kad medis negali būti parduodamas ar platinamas, o gyventojai ir želdynų tvarkytojai raginami rinktis vietines, ekosistemoms saugesnes alternatyvas.

    Ekspertai pabrėžia, kad invaziniai augalai dažnai pradeda plisti nepastebimai, tačiau vėliau jų kontrolė tampa brangi ir sudėtinga. Todėl ankstyvas reagavimas, atsakingas želdinimas ir sodo atliekų tvarkymas laikomi vienomis efektyviausių priemonių, padedančių apsaugoti vietines rūšis ir apdulkintojus.

  • Iš Ramiojo vandenyno atplaukęs korėjinis ešerys įsitvirtina Juodojoje jūroje: laimikiai auga

    Rumunijos žvejai vis dažniau Juodojoje jūroje sugauna korėjinį jūrinį ešerį – plėšrią žuvį, kurios natūralus arealas yra šiaurės vakarinė Ramiojo vandenyno dalis. Vietos stebėjimai rodo, kad rūšis nebeatrodo atsitiktinis radinys, o tampa vis įprastesne laimikių dalimi.

    Pirmą kartą ši žuvis Rumunijos vandenyse užfiksuota maždaug prieš dvejus metus, o nuo tada pranešimų daugėja. Korėjinį ešerį atpažinti padeda tvirta kūno sandara, didesnė galva ir dyglėti pelekai, o laikytis jis dažniausiai renkasi akmenuotas vietas prie rifų.

    Mokslininkai kaip vieną tikėtiniausių kelių mini laivų balastinius vandenis, kuriais jūrinės rūšys neretai perkeliauja į naujas ekosistemas. Patekęs į palankias sąlygas plėšrūnas gali greitai įsitvirtinti, nes minta smulkesnėmis žuvimis ir, kaip nurodo specialistai, gali užaugti iki maždaug 3 kilogramų.

    Didžiausią susirūpinimą tyrėjams kelia ženklai, kad korėjiniai ešeriai gali ne tik išgyventi, bet ir daugintis. Žvejai pranešė, kad dalis sugautų individų turėjo ikrų, o tai laikoma svarbiu indikatoriumi, jog populiacija gali formuotis vietoje.

    „Žuvis jau pasiekia labai didelį dydį, be to, žvejai pranešė apie individus su ikrais, todėl panašu, kad ji dauginsis, jei dar nesidaugina prie Rumunijos pakrantės“, – sakė biologas Viktoras Nicė.

    Tyrėjai vertina, kad naujas plėšrūnas gali pakeisti dugninės faunos pusiausvyrą ir konkuruoti su vietinėmis rūšimis dėl maisto bei buveinių. Tokie pokyčiai dažnai vyksta palaipsniui, tačiau ilgainiui gali turėti apčiuopiamų pasekmių žuvų ištekliams ir visai maisto grandinei.

    „Tokios žuvys yra labai atsparios aplinkos sąlygoms, net temperatūros svyravimams, todėl matau jas tarp viršūninių Juodosios jūros dugninės faunos plėšrūnų“, – sakė tyrėjas Adrianas Bylbė.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį kontekstą: pastaraisiais metais Juodojoje jūroje fiksuojama vis daugiau naujų rūšių. Viena iš galimų priežasčių – klimato kaita, nes šylantis vanduo sudaro palankesnes sąlygas rūšims, kurios anksčiau šiame regione neįsitvirtindavo.

    Skaičiuojama, kad Rumunijos pakrantės zonoje per pastarąjį dešimtmetį vandens temperatūra pakilo maždaug 2 laipsniais. Tokie pokyčiai gali didinti invazinių ar naujai atkeliaujančių rūšių išlikimo ir dauginimosi tikimybę.

    Kol mokslininkai vertina galimą poveikį ekosistemai, dalis verslo atstovų mato ir komercinį potencialą. Pietų Korėjoje korėjiniai jūriniai ešeriai laikomi delikatesu, o jų kaina, perskaičiavus, siekia apie 13 eurų už kilogramą, todėl Rumunijos pajūrio restoranai svarsto, ar naujovė galėtų sudominti turistus.

    „Jo mėsa gana gera. Tai galėtų pritraukti turistus. Jei jis aklimatizuosis Juodojoje jūroje, pardavinėsime jį ir žuvies parduotuvėse“, – sakė žuvies restorano vadovas Sorinas Menėilė.

    Specialistai pabrėžia, kad komercinis interesas nepanaikina būtinybės stebėti rūšies plitimą ir poveikį vietinėms populiacijoms. Jei korėjinio jūrinio ešerio gausėjimas tęsis, sprendimai gali apimti tiek mokslinę stebėseną, tiek žvejybos reguliavimo priemones, kad naujas plėšrūnas nesukeltų ilgalaikės žalos.

  • Floridos Evergleidse DI ir dronai įsitraukia į kovą su invaziniais birmiečių pitonais

    Floridoje, Evergleidso pelkėse, jau kelis dešimtmečius plinta invaziniai birmiečių pitonai, keliantys grėsmę vietinėms ekosistemoms. JAV geologijos tarnyba (USGS) pranešė testuojanti dronus, kurie galėtų padėti šias gyvates greičiau aptikti ir tiksliau sekti sudėtingoje, sunkiai prieinamoje vietovėje.

    USGS teigimu, birmiečių pitonai į Floridą pateko per egzotinių augintinių prekybą, o dalis jų ilgainiui pabėgo arba buvo paleisti į laisvę. Laukinė populiacija pietų Floridoje susiformavo dar praėjusio amžiaus pabaigoje, o nuo tada gyvatės ėmė sparčiai plisti plačiame šlapynių regione.

    Evergleidso sąlygos pitonams yra palankios, tačiau žmonėms jų paieška itin sudėtinga: tanki augmenija, vandeningos teritorijos ir geras gyvačių maskavimasis trukdo tiek stebėjimui, tiek gaudymui. Dėl šių priežasčių tiksli populiacijos apimtis išlieka sunkiai nustatoma, o visiškas jos likvidavimas šiuo metu laikomas praktiškai neįgyvendinamu.

    USGS vykdomame eksperimente buvo bandoma, ar nedidelis dronas gali pagerinti pitonų aptikimą ir sekimą realiomis lauko sąlygomis. Bandymo metu biologai valdė droną, o Floridos universiteto praktikantai į aplinką paleido patelę pitoną, kuri buvo iš anksto pažymėta radijo siųstuvu.

    Tokio tipo dronai gali būti aprūpinami radijo signalų priėmimo įranga arba vaizdo kameromis, priklausomai nuo užduoties ir vietovės. USGS vertina, ar stebėjimas iš oro padėtų dažniau aptikti gyvates, sumažintų lauko darbų sąnaudas ir kartu padidintų darbuotojų saugumą dirbant sudėtingame pelkių kraštovaizdyje.

    Praktikoje tai reiškia, kad dronas gali greičiau apžvelgti didelį plotą, o radijo ryšio įranga leistų efektyviau nustatyti siųstuvu pažymėto gyvūno buvimo vietą. Vis dėlto, kaip pabrėžia tyrėjai, Evergleidso reljefas ir augalija yra toks sudėtingas, kad technologijos tinkamumas dar tikrinamas.

    USGS taiko ir platesnę strategiją, kai dalis pitonų pažymimi radijo siųstuvais ir stebimi ilgesnį laiką. Ypatingas dėmesys skiriamas veisimosi sezonui, nes aptikus vieną patelę neretai galima nustatyti ir kelių patinų buvimo vietą, o tai leidžia per trumpesnį laiką pašalinti daugiau invazinių individų.

    USGS anksčiau skelbė, kad per 2019–2020 metų veisimosi sezoną pietų Floridoje vykdytos operacijos metu buvo pašalinta 86 suaugę pitonai. Tarp jų buvo 53 reprodukcinės patelės, kurios iš viso nešiojo daugiau kaip 2 500 besivystančių kiaušinių, o tai rodo, kokį poveikį populiacijos augimui gali turėti taiklus darbas kritiniu laikotarpiu.

    Birmiečių pitonai laikomi vienu ryškiausių invazinių plėšrūnų pavyzdžių šiame regione, nes jie minta įvairiais vietiniais gyvūnais, įskaitant paukščius ir žinduolius. Mokslininkai ne kartą siejo šių gyvačių plitimą su kai kurių vietinių rūšių gausos mažėjimu, todėl pitonų kontrolė vertinama kaip svarbi ekosistemų atkūrimo priemonė.

    Floridoje taikomi įvairūs gaudymo ir kontrolės metodai, taip pat ribojamas šių gyvačių laikymas ir įvežimas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad suformuotą populiaciją visiškai panaikinti ypač sunku, todėl siekiama efektyvesnio valdymo, o dronai ir DI sprendimai gali tapti dar vienu įrankiu šiame komplekse.

    „Ši technologija vertinama kaip būdas pagerinti pitonų aptikimą ir sekimą, padidinti tyrimų duomenų rinkimo efektyvumą ir sumažinti darbo bei eksploatacijos sąnaudas“, – teigiama USGS bandymų aprašyme.

    Jei bandymai pasiteisins, oro stebėsena galėtų tapti reikšminga praktine priemone, padedančia greičiau reaguoti į invazinių rūšių plitimą. Tuo pat metu tyrėjai akcentuoja, kad vien technologijos problemos neišspręs, o geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelis metodus ir ilgalaikę kontrolės strategiją.

  • Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Seišelių Aldabros atole gyvenantys milžiniški Aldabros vėžliai po ilgų apsaugos dešimtmečių pasiekė rekordinį gausumą. Naujausia viso atolo populiacijos analizė rodo, kad šių roplių dabar yra daugiau nei gyventojų visose Seišelių salose.

    Mokslininkų vertinimu, Aldabroje laisvai klaidžioja daugiau kaip 180 000 milžiniškų vėžlių. Tai ryškus posūkis lyginant su XIX amžiumi, kai dėl intensyvios medžioklės ir žmonių veiklos populiacija buvo sumenkusi iki mažiau nei 1 000 individų.

    „Daugiau nei 180 000 milžiniškų vėžlių mūsų atole yra įrodymas, ką gali ilgalaikis įsipareigojimas gamtos apsaugai“, – sakė Seišelių salų fondo vadovė ir tyrimo bendraautorė Frauke Fleischer-Dogley.

    Pasak tyrėjų, šiandienos rezultatus lėmė nuoseklūs apsaugos sprendimai: 1981 metais Aldabra paskelbta griežtu gamtos rezervatu, o 1982 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tokia teisinė apsauga sumažino tiesioginį žmonių poveikį ir leido populiacijai stabiliai atsigauti.

    Skaičiavimus apsunkino tanki augmenija ir didelės, sunkiai prieinamos teritorijos, todėl buvo taikomi modeliai, leidžiantys įvertinti ir nepastebėtus gyvūnus. Tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas toks nuoseklus populiacijos įvertinimas nuo 1990-ųjų, sukuriantis atskaitos tašką ateities stebėsenai.

    „Modeliuodami tai, ko nematėme, kartu su tuo, ką užfiksavome, sukūrėme patikimiausią bazinį šios ikoninės rūšies įvertį“, – sakė salų biologė Nancy Bunbury.

    Tyrime taip pat išskiriamos vietos, kur vėžliai telkiasi dažniau: atviros žolynų erdvės, palaikomos nuolatinio ganymo, tampa savotiškais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šie gyvūnai veikia kaip ekosistemos inžinieriai, formuodami augalijos struktūrą ir kurdami sąlygas kitoms rūšims.

    Vis dėlto rekordiniai skaičiai nereiškia, kad rizikos išnyko. Aldabra išlieka pažeidžiama klimato kaitos poveikiui, ypač jūros lygio kilimui ir sausrų dažnėjimui, kurie mažoms saloms ir atolams kelia egzistencinę grėsmę.

    Be to, invazinės rūšys, tarp jų sulaukėjusios katės ir juodosios žiurkės, gali naikinti kiaušinius bei jauniklius, silpnindamos natūralų populiacijos atsinaujinimą. Specialistai pabrėžia, kad būtent tokie ilgalaikiai veiksniai dažnai lemia, ar atsigavimas tampa tvarus.

    „Svarbu prisiminti, kad šie skaičiai yra atskaitos taškas, o ne galutinis tikslas“, – sakė Ekseterio universiteto ekologas Dave Hudson.

    Mokslininkų teigimu, tolesnė sėkmė priklausys nuo nuolatinės stebėsenos, greito reagavimo į invazinių rūšių grėsmes ir klimato kaitos poveikio valdymo priemonių. Aldabros atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kad ilgalaikė, nuosekli apsauga gali ne tik išgelbėti rūšį, bet ir sugrąžinti ją į istorinį gausumą.

  • APVA dalins 1,33 mln. eurų: kas ir kaip gali gauti pinigų invazinėms rūšims naikinti

    APVA dalins 1,33 mln. eurų: kas ir kaip gali gauti pinigų invazinėms rūšims naikinti

    Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) paskelbė antrąjį kvietimą teikti paraiškas jungtiniam projektui, skirtam invazinių rūšių naikinimui ir kontrolei. Paraiškas nuo 2026 metų spalio 9 dienos 8 valandos iki lapkričio 9 dienos 17 valandos gali teikti savivaldybių administracijos, gyventojai ir juridiniai asmenys.

    APVA pabrėžia, kad paraiškos vertinamos eilės tvarka pagal registravimo laiką, todėl kvietimas gali baigtis anksčiau, jei bus išdalytos visos numatytos lėšos. Priemonė orientuota į realius darbus konkrečiose radavietėse, o ne į bendras prevencines kampanijas.

    Antrajam kvietimui skirta 1 330 971,28 eurų. Pagrindinis tikslas – stabdyti agresyviai plintančių invazinių rūšių plitimą ir mažinti jų daromą žalą biologinei įvairovei, žemės ūkiui bei žmonių sveikatai.

    Kam numatytas finansavimas

    Didžiausia lėšų dalis suplanuota Sosnovskio ir Mantegacio barščių naikinimui. Šios rūšys laikomos vienomis pavojingiausių dėl intensyvaus plitimo ir žmonėms riziką keliančių nudegimų, todėl darbai dažniausiai turi būti kartojami kelis sezonus iš eilės.

    Taip pat numatytas finansavimas ispaninio ariono kontrolei. Šis invazinis šliužas sparčiai plinta, daro nuostolių daržams ir ūkiams, o efektyvi kontrolė paprastai reikalauja nuoseklių priemonių visame plote, o ne pavienių epizodinių veiksmų.

    Trečioji kryptis – didžiųjų ir kanadinių rykštenių naikinimas. Šie augalai sudaro tankius sąžalynus, išstumia vietines rūšis, keičia buveines ir gali turėti ilgalaikį poveikį ekosistemoms, ypač apleistuose sklypuose ir pakelėse.

    Sąlygos, dokumentai ir terminai

    Finansavimas teikiamas dotacijos forma ir gali siekti iki 100 proc. tinkamų išlaidų. Maksimali suma vienam pareiškėjui iš anksto nenustatyta, nes ji priklauso nuo pasirinktos rūšies, priemonių ir tvarkomo ploto.

    Išlaidos kompensuojamos pagal fiksuotuosius įkainius, o apmokama už per metus faktiškai atliktus darbus, numatytus APVA patvirtintame veiksmų plane. Pareiškėjai gali prašyti iki 30 proc. dotacijos sumos avanso.

    Kartu su paraiška būtina pateikti veiksmų planą, įsipareigojimą laikytis invazinių rūšių kontrolės reikalavimų ir žemės valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus. Jei darbai planuojami ne nuosavame sklype, reikalingas savininko sutikimas, o saugomose teritorijose papildomai privalomi suderinimai.

    Tvarkoma teritorija turi būti sužymėta invazinių rūšių informacinėje sistemoje INVA, o veiksmų plane nurodyti plotai turi sutapti su sistemoje pateikiamais radaviečių duomenimis. APVA nurodo, kad paprastai turi būti tvarkoma visa radavietė, o dalinis naikinimas galimas tik aiškiai pagrindus, kodėl plitimas iš gretimų plotų neįmanomas.

    Kaip vyks vertinimas ir atsiskaitymai

    Paraiškos vertinamos per 10 darbo dienų nuo tinkamai pateiktos paraiškos užregistravimo. Sprendimą dėl dotacijos priima APVA direktorius, o apie jį pareiškėjas informuojamas per APVIS.

    Išmokos numatytos kasmet, pateikus mokėjimo prašymą ir dokumentus, patvirtinančius atliktus darbus. Reikės eksperto išvados bei vaizdo medžiagos, fiksuojančios būklę prieš darbus ir po jų, kad būtų aiškiai matomas rezultatas.

    Tarpiniai mokėjimo prašymai turi būti pateikti iki einamųjų metų lapkričio 1 dienos, o galutinis mokėjimo prašymas – iki 2030 metų rugpjūčio 1 dienos. APVA atkreipia dėmesį, kad praleidus lapkričio 1 dienos terminą vėlesni prašymai gali nebebūti priimami.

    Projektas gali būti vykdomas ketverius metus iš eilės, bet ne ilgiau nei iki 2030 metų rugpjūčio 1 dienos. Pasibaigus finansavimui dar vienerius metus privaloma vykdyti prevencinę priežiūrą savo lėšomis, o neužtikrinus tęstinumo gautą finansavimą gali tekti grąžinti.

    Paraiškos teikiamos tik per Aplinkos projektų valdymo informacinę sistemą APVIS. APVA ragina dokumentus parengti iš anksto, nes vertinimas vyksta registravimo eilės tvarka, o kvietimas gali užsidaryti dar nepasibaigus numatytam terminui.

  • Lenkijos miškuose plinta amerikonas: vieni giria skonį, kiti sako, kad neverta rinkti

    Lenkijos miškuose plinta amerikonas: vieni giria skonį, kiti sako, kad neverta rinkti

    Lenkijos miškuose vis dažniau randamas lieknasis auksabaravykis, grybautojų pramintas amerikonų. Ši valgoma rūšis kilusi iš Šiaurės Amerikos, o Europoje plinta jau kelis dešimtmečius ir vis dažniau fiksuojama skirtinguose regionuose.

    Mokslinis grybo pavadinimas yra Aureoboletus projectellus. Nors jis panašus į baravykus, grybautojai jį vertina nevienodai: dalis teigia, kad skonis malonus ir tinka virtuvei, kiti tikina, kad aromatas pernelyg blankus, todėl rinkti neapsimoka.

    Atpažinti šią rūšį padeda keli požymiai: kepurėlė dažniausiai būna tamsiai ruda ar rusva, matinė, gali užaugti iki maždaug 20 centimetrų skersmens. Kotas lieknas, iki maždaug 15 centimetrų, su išilginėmis vagelėmis, dažnai gelsvų ar persikinių atspalvių.

    Amerikonas siejamas su spygliuočiais, ypač pušimis, nes su jomis sudaro mikorizę. Dėl to jo dažniau ieškoma pušynuose, ypač ten, kur vyrauja smėlinga dirva ir sausesnė miško paklotė.

    Skonio vertinimai išsiskiria. Vieni grybautojai apibūdina jį kaip lengvai salstelėjusį, su riešutine nata ir teigia, kad grybas tinka padažams, įdarams ar marinavimui, o kiti mano, kad kvapas menkas ir geriau rinktis labiau vertinamas rūšis.

    Specialistai primena pagrindinę taisyklę: jei kyla abejonių dėl rūšies, grybų geriau nerinkti ir neragauti. Prireikus, surinktus grybus galima parodyti specialistams, pavyzdžiui, sanitarinėse tarnybose, kad būtų įvertinta, ar radinys tikrai saugus.

    Šios rūšies plitimas domina ir mokslininkus, nes invazinės ar sparčiai plintančios svetimžemės rūšys gali keisti vietines ekosistemas. Vis dažniau pasitelkiama piliečių mokslinė veikla, kai radę neįprastą grybą žmonės jį fotografuoja ir fiksuoja radavietę, taip prisidėdami prie paplitimo žemėlapių sudarymo.

  • [Į Lenkijos miškus išplitęs „amerikietis“ pildo krepšius: mokslininkai perspėja]

    Iš Šiaurės Amerikos kilęs grybas auksabaravykis lieknasis vis dažniau aptinkamas Lenkijos miškuose ir, pasak grybų žinovų, kai kur sudaro ištisus, dešimtimis vaisiakūnių skaičiuojamus sąžalynus. Dėl to grybautojai jį neretai parsineša pilnais krepšiais, tačiau specialistai ragina nepamiršti, kad tai nevietinė rūšis.

    Auksabaravykis lieknasis į regioną, tikėtina, pateko per Baltijos šalis, o jo plėtra stebima nuo XXI amžiaus pradžios, nors pavienių radinių būta dar XX amžiaus pabaigoje. Iš pradžių jis dažniau fiksuotas pajūrio teritorijose, o dabar vis dažniau randamas ir centrinėje, bei pietinėje Lenkijos dalyje.

    Kur jo ieškoma dažniausiai

    Šis grybas geriausiai auga sausuose pušynuose, lengvuose smėlinguose dirvožemiuose, neretai šalia viržynų ir skurdesnėse augavietėse. Būtent tokiose vietose jis gali dygti grupėmis, todėl vieno pasivaikščiojimo metu galima prisirinkti labai daug.

    Naujausi pranešimai rodo, kad kai kuriuose regionuose jo gausa šiemet ypač išaugo, o grybautojai dalijasi radiniais socialiniuose tinkluose. Vis dėlto gamtininkai pabrėžia, kad didelis kiekis savaime nereiškia, jog rūšis nekelia klausimų vietos ekosistemoms.

    Kodėl ekspertai ragina atsargumą

    Specialistai auksabaravykį lieknąjį įvardija kaip invazinę, tai yra nevietinę ir sparčiai plintančią rūšį, kurios poveikis miško bendrijoms vis dar vertinamas. Kaip ir kiti mikoriziniai grybai, jis sudaro ryšį su medžių šaknimis, todėl jo buvimas gali turėti tiek neutralių, tiek sunkiau prognozuojamų pasekmių.

    Praktinis patarimas grybautojams paprastas: vengti bet kokio sąmoningo sporų platinimo ir po grybavimo išvalyti avalynę bei krepšius. Taip mažinama tikimybė netyčia pernešti sporas į naujas vietas, ypač kai lankomasi skirtinguose miškuose.

    Valgomas, bet ne baravykas

    Šis grybas laikomas valgomu, tačiau žinovai pabrėžia, kad skonio ir tekstūros prasme jis neprilygsta baravykui. Jo minkštimas dažniau būna minkštesnis, o kotas gali būti vandeningesnis, todėl jis ne visada tinka tiems patiekalams, kuriuose norisi tvirto grybo.

    Virtuvėje jis dažniau rekomenduojamas marinuoti ar troškinti, o trumpai apvirtas gali būti šaldomas ir vėliau naudojamas sriuboms ar įdarams. Kaip ir su bet kuriuo miško grybu, svarbiausia jį tiksliai atpažinti ir rinkti tik tuos vaisiakūnius, dėl kurių nekyla abejonių.

  • JAV įvežtos azijinės boružės turėjo gelbėti derlių: dabar invazinis vabzdys kelia naujų bėdų

    Daugiau nei prieš šimtmetį JAV žemės ūkyje ieškota natūralių būdų mažinti kenkėjų daromą žalą, todėl į šalį buvo įvežta azijinė margaspalvė boružė (Harmonia axyridis). Tikslas atrodė racionalus: šis vabzdys minta amarais ir kitais minkštakūniais kenkėjais, todėl buvo laikomas alternatyva cheminei augalų apsaugai.

    Pirmieji planingi išleidimai JAV fiksuojami dar 1916 metais, o vėliau boružės naudotos įvairiuose regionuose ir skirtinguose ūkiuose. Kai kur trumpuoju laikotarpiu rezultatas pasiteisino, nes sumažėjo amarų populiacijos soduose, dekoratyviniuose želdiniuose ir kai kuriuose žemės ūkio plotuose.

    Tačiau ilgalaikis efektas pasirodė kur kas sudėtingesnis. Stabilios laukinės azijinės boružės populiacijos JAV aiškiai užfiksuotos tik 1988 metais Luizianoje, netoli Naujojo Orleano, ir tai buvo gana toli nuo dalies vietų, kur vabzdžiai buvo išleidžiami tyčia.

    Mokslininkai svarsto, kad dalis boružių galėjo patekti ne per planuotus projektus, o atsitiktinai su importuojamais augalais ir kroviniais per uostus. Įsitvirtinęs vabzdys pradėjo sparčiai plisti po Šiaurės Ameriką, o vėliau paplito ir kituose žemynuose, nes jam palankios tiek miesto, tiek kaimo buveinės.

    Azijinė margaspalvė boružė laikoma sėkminga invazine rūšimi dėl kelių priežasčių: ji prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų, gali maitintis plačiu grobio spektru ir greitai daugintis. Be to, ji dažnai būna didesnė ir konkurencingesnė už dalį vietinių boružių rūšių.

    Vienas didžiausių ekologinių klausimų yra konkurencija su vietinėmis boružėmis. Įvairiuose tyrimuose invazinės boružės siejamos su vietinių rūšių gausos mažėjimu, nes jos konkuruoja dėl maisto ir buveinių, o kartais minta ir kitų boružių lervomis.

    Prie plitimo prisideda ir natūrali apsauga: boružės išskiria nemalonaus kvapo gelsvą skystį, kuris atbaido dalį plėšrūnų. Dėl to biologinis spaudimas iš aplinkos neretai būna per silpnas, kad populiacija būtų lengvai suvaldoma.

    Gyventojams ši rūšis labiausiai įsimena rudenį, kai atvėsus orams suaugėliai ieško vietų žiemoti. Tada boružės gali masiškai skristi į pastatus ir lįsti į plyšius, ypač į šviesių fasadų namus, kur susidaro dideli susitelkimai.

    Namuose jos paprastai negraužia medienos ir neardo konstrukcijų, tačiau sukelia diskomfortą, o sutrikdytos gali palikti dėmių ant sienų ar tekstilės. Kai kuriems žmonėms jautrumas gali pasireikšti dirginimu ar alerginėmis reakcijomis, ypač jei vabzdžių patalpose labai daug.

    Specialistai pabrėžia, kad efektyviausias būdas mažinti problemą dažniausiai yra prevencija: sandarinti plyšius, tinkleliais dengti angas ir riboti vietas, pro kurias vabzdžiai patenka į pastatus. Cheminių priemonių naudojimas viduje vertinamas atsargiai, nes jos gali kelti rizikų žmonėms ir augintiniams.

    Azijinės boružės istorija dažnai minima kaip pavyzdys, kodėl biologinė kontrolė turi būti vertinama ne vien pagal trumpalaikę naudą. Įvežant svetimas rūšis svarbu įvertinti jų plitimo potencialą, poveikį vietinėms rūšims ir tai, ar vėliau bus realių priemonių populiacijai suvaldyti.

    Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių biologinės kontrolės projektams taikomi griežtesni rizikos vertinimai, daugiau dėmesio skiriama karantinui ir stebėsenai. Ekspertai pabrėžia, kad invazinių rūšių valdymas dažnai tampa brangus ir ilgas, o visiško išnaikinimo pasiekti beveik neįmanoma.

    „Ši istorija primena, kad net gerų ketinimų sprendimus būtina vertinti pagal ilgalaikes pasekmes, o ne tik pagal greitą naudą žemės ūkiui“, – teigia invazinių rūšių tyrėjai.

  • Rudenį prie langų lenda marmurinės skydblakės: sutraiškysite ir pasigailėsite dėl kvapo

    Rudenį prie langų lenda marmurinės skydblakės: sutraiškysite ir pasigailėsite dėl kvapo

    Atvėsus orams, prie langų rėmų, balkonų durų ar pastogių vis dažniau pastebimi rusvi, skydo formos vabzdžiai. Dažniausiai tai marmurinė skydblakė, invazine rūšimi laikomas kenkėjas, rudenį ieškantis šiltesnės vietos peržiemoti. Patekus į patalpas ji žmonėms nepavojinga, tačiau gali sukelti nemalonių nepatogumų.

    Marmurinė skydblakė kilusi iš Rytų Azijos, tačiau per pastaruosius dešimtmečius išplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ji minta augalais ir yra žinoma kaip žemės ūkio bei sodininkystės kenkėja, galinti pažeisti vaisius, daržoves ir dekoratyvinius augalus. Dėl to šios rūšies plitimas stebimas ir kontroliuojamas daugelyje šalių.

    Kodėl jų negalima traiškyti?

    Didžiausia klaida, pastebėjus skydblakę ant sienos ar užuolaidos, yra ją sutraiškyti. Pajutęs grėsmę arba sužalotas vabzdys išskiria aštraus, ilgai išliekantį kvapą, kuris gali įsigerti į audinius ir patalpoje laikytis dar kurį laiką. Be to, išsitepusi vieta neretai sunkiai išvaloma.

    „Skydblakės gintis padeda kvapnios medžiagos, todėl traiškymas dažniausiai baigiasi nemaloniu kvapu namuose“, – sako entomologai, aiškindami, kodėl šių vabzdžių geriau nenaikinti jėga.

    Kaip saugiai pašalinti iš namų?

    Paprasčiausias būdas yra vabzdį švelniai užkelti ant popieriaus lapo ar kartono gabalėlio ir išnešti į lauką. Jei skydblakė tupės ant lango, patogu ją nukreipti į indą ir uždengti lapu, kad nepabėgtų. Svarbu vengti staigių judesių, kurie paskatintų gynybinę reakciją.

    Jei vabzdžių namuose pasitaiko daugiau, galima pasitelkti dulkių siurblį, tačiau tuomet verta pasirūpinti, kad skydblakės neliktų įrenginio viduje. Praktikoje tam padeda ant vamzdžio galo pritvirtinta plona medžiaga, kuri sulaiko vabzdį, o vėliau leidžia jį lengvai iškratyti lauke.

    Kaip sumažinti jų patekimą į vidų?

    Rudenį skydblakės traukia į šiltesnes ertmes, todėl svarbiausia sumažinti plyšius ir įėjimo taškus. Patartina patikrinti langų ir durų sandarumą, tinklelius, ventiliacijos angas, palanges bei vietas aplink vamzdžius ar kabelių įvadus. Sandarinimas ir tinkleliai dažnai duoda geriausią rezultatą be chemijos.

    Jei vabzdžių itin daug, verta stebėti jų kaupimosi vietas ir imtis prevencijos dar prieš atvėsimą, nes vėliau jie aktyviai ieško plyšių peržiemoti. Specialistai taip pat primena neskubėti supainioti skydblakių su patalinėmis blakėmis: pastarosios minta žmogaus krauju, o skydblakės yra augalų kenkėjos.

  • Invaziniai krabai ir krevetės gali slinkti į sausumą: ką iki 2050 metų pakeis kylantis jūros lygis

    Iki 2050 metų dėl kylančio jūros lygio šimtai tūkstančių kvadratinių kilometrų pakrančių teritorijų gali atsidurti po vandeniu, o tai sudarytų naujas sąlygas plisti invaziniams jūrų organizmams. Mokslininkai įspėja, kad tai gali pakeisti pakrančių ekosistemas ir padidinti spaudimą žvejybai bei infrastruktūrai.

    Naujausiame tyrime modeliuotas 122 svetimžemių jūrų rūšių plitimas, kai skirtingais scenarijais kyla jūros lygis. Tarp minimų organizmų yra kinų gauruotažnyplis krabas, Ramiojo vandenyno austrė ir Azijos tigrinė krevetė, kurie daugelyje regionų jau dabar laikomi problemiškais dėl konkurencijos su vietinėmis rūšimis.

    Didžiausia rizika siejama su estuarijomis, tai yra upių žiotimis, kur maišosi gėlas ir sūrus vanduo. Tokios vietovės dažnai yra intensyvios ūkinės veiklos zonos, jose koncentruojasi uostai, pramonė, akvakultūra ir tankiai apgyvendintos teritorijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad estuarijos veikia kaip natūralūs „vartai“ į žemyno gilumą: jei pakrantės žemumos užliejamos, sūrus vanduo pasiekia naujas buveines, o kartu atsiveria keliai rūšims, kurios anksčiau apsiribodavo jūra. Dėl to invaziniai organizmai gali atsirasti ten, kur jų anksčiau nebūdavo, ir įsitvirtinti greičiau, nei spėjama reaguoti valdymo priemonėmis.

    Esant vidutinių emisijų scenarijui, iki amžiaus vidurio vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti maždaug 20 centimetrų. Toks pokytis, tyrėjų skaičiavimais, galėtų sukurti nuo 290 000 iki 470 000 kvadratinių kilometrų naujų užlietų pakrančių plotų, kurie kai kuriais atvejais taptų tinkami invaziniams organizmams.

    Tyrėjai teigia, kad dalis rūšių dėl savo biologinių savybių turi konkurencinį pranašumą ir gali greitai išnaudoti naujai atsirandančias buveines. Tai gali reikšti spartesnius pokyčius maisto grandinėse, dugno bendrijose ir pakrančių „inžinierinių“ rūšių, pavyzdžiui, austrių formuojamų rifų, dinamikoje.

    „Kylantis jūros lygis gali atverti naujas buveines svetimžemėms jūrų rūšims plisti į sausumos gilumą per užliejamas pakrančių teritorijas, tačiau šis procesas iki šiol buvo menkai ištirtas“, – teigė tyrimo autoriai.

    Invazinių rūšių įsitvirtinimas dažnai siejamas su biologinės įvairovės mažėjimu, vietinių rūšių nykimu ir ekosistemų paslaugų silpnėjimu. Praktikoje tai gali reikšti papildomas sąnaudas uostams ir infrastruktūrai dėl apaugimo organizmais, pokyčius žuvų ištekliuose bei didesnes rizikas akvakultūros ūkiams.

    Mokslininkai ragina į invazinių rūšių rizikos vertinimą sistemingai įtraukti jūros lygio kilimą ir iš anksto stiprinti stebėseną pažeidžiamiausiuose taškuose, ypač upių žiotyse. Akcentuojama, kad vien užliejimas dar negarantuoja momentinio įsikūrimo, tačiau be nuolatinio monitoringo invazijos dažnai pastebimos per vėlai, kai suvaldymas tampa brangus ir sudėtingas.