Tag: Invazinės rūšys

  • Floridoje 5 metrų pitoną pavertė „žvalgu“: kaip mokslininkai juo ieško kitų gyvačių

    Floridos Evergleidso pelkėse mokslininkai į laukinę gamtą paleido beveik 5 metrų ilgio ir 67 kg sveriantį tamsųjį tigrinį pitoną – bet ne tam, kad jis tiesiog „grįžtų į gamtą“.

    Gyvatei implantuotas radijo siųstuvas, o jos judėjimas stebimas tam, kad tyrėjai galėtų rasti kitus šios invazinės rūšies pitonus. Apie tokį metodą rašo „Futura Sciences“.

    Evergleidsas laikomas viena problemiškiausių vietų JAV, kur sparčiai plinta tamsieji tigriniai (Birmos) pitonai: jie gerai slepiasi, greitai dauginasi, o didžiulėje pelkėtoje teritorijoje juos aptikti itin sunku.

    JAV Geologijos tarnyba (USGS) bando naują priemonę – sujungti radiotelemetriją ir nedidelius bepiločius orlaivius, kad invazinės gyvatės būtų aptinkamos greičiau ir saugiau, o vietinei faunai daroma žala mažėtų.

    Kaip veikia „gyvatės-žvalgės“ metodas

    USGS pitonus, kuriems įdedami siųstuvai ir kurie vėliau sekami laisvėje, vadina „gyvatėmis-žvalgėmis“. Idėja paprasta: stebint vieną pažymėtą individą, galima užtikti ir kitus pitonus.

    Tyrimui atrenkami tiek patinai, tiek patelės, o siųstuvai į jų kūnus implantuojami chirurginiu būdu. Biologai stebi gyvates visus metus, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas dauginimosi laikotarpiui.

    Būtent tada patinai linkę rinktis aplink poruotis pasirengusią patelę – susiformuoja kelių gyvačių sankaupos. Tai leidžia vienu metu sugauti ne vieną, o kelis individus.

    USGS nurodo, kad per 2019–2020 metų dauginimosi sezoną šis metodas padėjo iš gamtos pašalinti 86 suaugusius pitonus, kurių bendras svoris siekė apie 2 270 kg. Tarp jų buvo 53 veistis galinčios patelės, nešiojusios daugiau nei 2 500 kiaušinių.

    Kodėl į pagalbą pasitelkiami dronai

    Vis dėlto pitonų paieška išlieka labai varginanti: norėdami pagauti radijo signalą, tyrėjai neretai turi pėsčiomis brautis per pelkėtas pievas ir tankią augmeniją.

    Todėl 2026 metų rugsėjį eksperimente buvo pasitelktas kompaktiškas bepiločio tipo orlaivis (sUAS). Tuo metu Floridos universiteto stažuotojai paleido 4,88 metro ilgio, 67 kg sveriančią Birmos pitono patelę su radijo siųstuvu.

    Tyrėjai siekė įvertinti, ar signalą iš oro galima aptikti efektyviau nei ant žemės dirbančiai komandai. Priklausomai nuo užduoties, droną galima aprūpinti radijo imtuvu siųstuvų paieškai arba kamera vizualiniam stebėjimui.

    Jei bandymai pasiteisintų, tokia technologija, tikimasi, mažintų paieškos sąnaudas, leistų dažniau nustatyti gyvačių buvimo vietą ir sumažintų rizikas darbuotojams, dirbantiems sunkiai prieinamose vietovėse.

    Kuo invaziniai pitonai pavojingi

    USGS tyrimai rodo, kad Birmos pitonai medžioja vietinius, saugomus gyvūnus. Tarp minimų rūšių – federaliniu lygmeniu nykstančia laikoma Ki Largo medžių žiurkė, taip pat amerikietiškasis kliuvas, arama ir floridinė ondatra.

    Kaip papildomą priemonę tyrėjai lygina ir kitus būdus: vertinimuose minėta, kad specialiai apmokyti šunys pitonus randa maždaug 2,5 karto efektyviau nei žmonės be gyvūnų pagalbos, tačiau tokios paieškos priklauso nuo sąlygų ir kinologų prieinamumo.

    USGS pabrėžia, kad dronų ir radiotelemetrijos derinio efektyvumas dar nėra galutinai patvirtintas – tyrimas tęsiamas Evergleidso nacionaliniame parke ir „Big Cypress“ nacionaliniame draustinyje.

    Taip pat pranešta, kad 2026 metų rugsėjį paskelbtas geoduomenų rinkinys su pitonų, stebėtų 2005–2026 metais šiose teritorijose, koordinatėmis – jis padeda geriau suprasti, kaip invazinė rūšis plinta.

  • Čilės Choros saloje sunaikinus invazinius triušius, jūrinių paukščių porų padaugėjo iki 90 tūkst.

    Čilės Choros saloje, pašalinus invazinius triušius, per kiek daugiau nei dešimtmetį įvyko ryškus jūrinių paukščių populiacijos atsigavimas. Per 11 metų perujinių nardančių audrapaukščių perinčių porų skaičius išaugo iki beveik 90 000.

    Apie šiuos pokyčius skelbia „Discoverwildlife“, pažymėdamas, kad Choros sala yra viena svarbiausių šios rūšies veisimosi vietų pasaulyje. 2013 metais saloje buvo skaičiuojama apie 12 000 perinčių porų, o 2024 metais – jau beveik 90 000.

    Toks augimas siejamas su nuosekliomis gamtosaugos priemonėmis, o lūžiu tapo invazinių triušių kontrolė. Šie gyvūnai naikino augaliją ir ardė urvus, kurių audrapaukščiams reikia perėjimui.

    Pašalinus grėsmę, salos ekosistema ėmė atsikurti: tinkamų perėti teritorijų plotas, nurodoma, padidėjo nuo 3,2 hektaro 2010 metais iki daugiau nei 10 hektarų 2024 metais.

    Kas pasikeitė pašalinus triušius

    Gamtosaugos projektų vadovė Maria Jose Vilches teigė, kad triušių pašalinimas tapo lemiamu veiksniu, leidusiu paukščių populiacijai atsigauti. Anot jos, būtent invaziniai žinduoliai labiausiai trikdė natūralią paukščių buveinę.

    Katalikiškojo Šiaurės universiteto tyrėjai taip pat apskaičiavo, kad nuo 1980 metų perujinių nardančių audrapaukščių skaičius Choros saloje padidėjo maždaug 300 kartų.

    Tyrėjai pabrėžė, kad rezultatas nėra vienkartinė sėkmė – tai ilgamečio darbo pasekmė. Dar iki 2013 metų, kai buvo imtasi triušių naikinimo, mokslininkai ir gamtosaugininkai vykdė priemones, skirtas mažinti paukščių trikdymą ir saugoti jų veisimosi vietas.

    Vis dėlto po invazinių gyvūnų pašalinimo populiacijos atsikūrimo tempas, nurodoma, paspartėjo daugiau nei dvigubai. Tai leido pereiti nuo lėto augimo prie gerokai spartesnio atsistatymo.

    Salos reikšmė ir rūšies statusas

    Choros salos svarba pabrėžiama ir platesniame kontekste: ankstesni tyrimai rodė, kad apie 95 proc. Čilėje perinčių perujinių nardančių audrapaukščių veisdavosi būtent čia.

    Sėkmingos gamtosaugos priemonės atsispindėjo ir tarptautiniame rūšies vertinime. 2020 metais rūšis Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše perkelta iš „nykstančių“ kategorijos į „artimų pažeidžiamai padėčiai“.

  • Gamtos atkūrimas stringa: COP17 finišuoja įtampoje, o pinigų planas skęsta ginčuose

    Gamtos atkūrimas stringa: COP17 finišuoja įtampoje, o pinigų planas skęsta ginčuose

    Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konferencija COP17 Armėnijoje baigiama po dviejų savaičių įtemptų derybų, tačiau pagrindiniai sprendimai vis dar kabantys ore. Susitikimas Jerevane tapo tarpine patikra, kaip pasaulis vykdo 2022 metais priimtą Kunmingo ir Monrealio pasaulinę biologinės įvairovės programą iki 2030 metų.

    Šios programos tikslai dažnai lyginami su Paryžiaus susitarimu klimato srityje, tačiau reali pažanga vertinama kaip per lėta. Derybininkai siekia užbaigti vadinamąjį Jerevano veiksmų paketą, kuris turėtų pagreitinti atsilikusių įsipareigojimų įgyvendinimą ir sustiprinti šalių atskaitomybę.

    „Iš derybų turime pamatyti konkrečius prioritetus, bet kol kas to nematome“, – sakė Greenpeace International atstovė Irene Wabiwa.

    Kiek pasaulis jau padarė?

    Iki 2030 metų šalys yra įsipareigojusios saugoti bent 30 proc. planetos sausumos ir jūrų teritorijų. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad šiuo metu saugoma maždaug 19 proc. sausumos ir vidaus vandenų bei apie 10 proc. vandenynų, todėl tikslas lieka toli.

    Kartu numatyta atkurti bent 30 proc. degradavusių ekosistemų, tačiau čia vaizdas nevienodas. Sausumoje pasiekta beveik pusė siekiamo tempo, o jūrų ir pakrančių ekosistemose pažanga sudaro apie 23 proc., kai gėlavandenių ekosistemų atkūrimas vertinamas vos apie 5 proc., nors pabrėžiama, kad stebėsenos spragos gali iškraipyti skaičius.

    Vienas svarbiausių COP17 rezultatų turėtų būti pasaulinė pažangos peržiūra su aiškiomis rekomendacijomis, kaip atsilikimą paversti darbais. Vis dėlto šis dokumentas iki paskutinių valandų išlieka nepatvirtintas, o dalis delegacijų ragina keisti pačią konsensuso taisyklę, kai kelių šalių nepritarimas gali sustabdyti sprendimus.

    Didžiausia kliūtis – finansai

    Jerevane ryškiausiai atsiskleidė pinigų problema: be didesnio ir stabilesnio finansavimo 2030 metų tikslai gali likti popieriniai. Šalys yra sutarusios iki 2030 metų mobilizuoti bent apie 180 mlrd. eurų per metus biologinei įvairovei, tačiau bendras metinis trūkumas vertinamas maždaug 628 mlrd. eurų.

    Vien ekosistemų atkūrimui, vertinant dabartines kryptis, investicijas tektų didinti daugiau nei keturis kartus: nuo maždaug 57,5 mlrd. eurų iki apie 266 mlrd. eurų per metus iki 2030 metų. Kaip viena kliūčių įvardijama tai, kad ekonominė grąža, pavyzdžiui, potvynių rizikos mažėjimas, švaresnis vanduo ar didesnis anglies kaupimas, dažnai pasimato tik po kelerių metų.

    Konferencijos organizatoriai skelbė, kad per derybas paskelbta daugiau nei 1,6 mlrd. eurų naujų įsipareigojimų, tačiau tai tėra nedidelė reikalingų sumų dalis. Be to, ginčai verda dėl to, kas turėtų mokėti daugiau: Europos Sąjunga ragina prisidėti ir turtingas kylančios ekonomikos šalis, o dalis Persijos įlankos valstybių tokiam požiūriui priešinasi.

    Klimatas, gamta ir invazinės rūšys

    COP17 darbotvarkėje akcentuojama, kad biologinės įvairovės nykimas ir klimato kaita vienas kitą spartina, todėl vis dažniau raginama derinti gamtos ir klimato planus. Tai apima ir vadinamųjų trijų Rio konvencijų, skirtų biologinei įvairovei, klimatui ir dykumėjimui, veiksmų suderinimą nacionaliniu lygmeniu.

    Kita ryški tema – invazinės rūšys, kurių plitimą skatina šylantis klimatas ir globali prekyba. COP17 jau priėmė sprendimus, kuriais raginama stiprinti ankstyvą invazinių rūšių aptikimą, greito reagavimo sistemas, gerinti duomenų dalijimąsi ir palengvinti finansavimo bei technologijų prieigą šalims, kovojančioms su šia grėsme.

    Konferencijai baigiantis dar laukiama galutinių sprendimų dėl Jerevano veiksmų paketo ir kitų dokumentų, o taip pat dėl kitos biologinės įvairovės konferencijos šeimininkės 2028 metais. Derybų baigtis parodys, ar pasaulis sugebės pereiti nuo deklaracijų prie realių, finansais paremtų įsipareigojimų.

  • Invazinės gyvatės sparčiai plinta Balearuose: kodėl beveik visa Ibiza jau tapo jų teritorija

    Balearų salyne daugėja invazinių gyvačių, kurios vis dažniau nustelbia vietinę fauną ir keičia salų ekosistemas. Biologai didžiausią nerimą sieja su pasaginiu žalčiu (Hemorrhois hippocrepis) – rūšimi, kuri ypač sėkmingai prisitaikė Iboje.

    Skaičiuojama, kad ši gyvatė jau aptinkama daugiau nei 90 proc. Ibi­zos teritorijos, o jos arealas toliau plečiasi. Tokia dinamika būdinga invazinėms rūšims, kai naujoje aplinkoje jos randa pakankamai grobio ir turi mažiau natūralių priešų.

    Specialistai vienu realiausių scenarijų laiko netyčinį įvežimą kartu su kroviniu iš žemyninės Ispanijos. Vienas dažniausiai minimas kelias – dekoratyvinių ir želdinimui skirtų alyvmedžių gabenimas, kai gyvatės galėjo pasislėpti šaknų gumuluose ar paletėse.

    „Pirmosios pasaginės gyvatės, tikėtina, į salas pateko su jūrų kroviniu, kuriuo iš žemyninės Ispanijos į Ibi­zą buvo gabenami alyvmedžiai“, – sakė gamtosaugininkų atstovas biologas Pedro Alvesas.

    Vėliau plitimas tapo savarankiškas: dalis gyvačių geba perplaukti nedidelius atstumus tarp salų, todėl jos fiksuojamos ir kituose Balearų taškuose. Pranešama apie radavietes Formenteroje bei mažesnėse Pitiūzų salų grupės salelėse.

    Didžiausia grėsmė siejama su vietinėmis, endeminėmis rūšimis, kurios evoliuciškai nebuvo prisitaikiusios prie naujų plėšrūnų spaudimo. Balearuose pažeidžiamiausia laikoma Pitiūzų driežų grupė, įskaitant Podarcis pityusensis, kurios populiacijos salose yra ribotos ir fragmentuotos.

    Biologų vertinimu, augantis plėšrūnų skaičius gali greitai sumažinti vietinių driežų gausą, ypač mažose salelėse, kur buveinių plotas nedidelis, o atsikūrimo galimybės ribotos. Tokiose ekosistemose net vienas naujas plėšrūnas gali sukelti grandininį poveikį visai mitybos grandinei.

    Situaciją sunkina tai, kad salyne fiksuojama ne viena atvežtinė gyvačių rūšis. Be pasaginio žalčio, minimos ir kitos invazinės rūšys, tarp jų vandens žaltys (Natrix maura), o kai kuriuose plotuose aptinkamas ir laiptinis žaltys (Zamenis scalaris).

    Ekspertai pabrėžia, kad efektyviausios priemonės invazijai suvaldyti paprastai yra ankstyvas aptikimas, greitas reagavimas ir prevencija uostuose bei logistikos grandinėse. Kai invazinė rūšis išplinta plačiai, jos išnaikinimas tampa praktiškai neįmanomas, o tikslas dažniausiai keičiasi į populiacijos kontrolę.

    Balearuose vis garsiau kalbama apie būtinybę stiprinti vietinių driežų apsaugos programas ir kartu mažinti invazinių plėšrūnų poveikį jautriausiose teritorijose. Toks derinys dažnai apima monitoringą, gaudymą, buveinių atkūrimą ir griežtesnę krovinių kontrolę.

  • Azijinis geltonkojis širšė aptiktas Lenkijoje: mokslininkai įspėja dėl grėsmės bitėms Europoje

    Lenkijoje, netoli Krokuvos, šį rudenį aptiktas ir sunaikintas pirmasis azijinio geltonkojo širšės lizdas. Ši invazinė rūšis laikoma viena pavojingiausių medunešėms bitėms, nes aktyviai jas medžioja ir gali silpninti vietines bičių šeimas.

    Operacija buvo vykdoma suderinus su regiono aplinkosaugos institucijomis, o ieškant lizdo dalyvavo ir gelbėtojai. Lizdas buvo sunaikintas tuomet, kai vabzdžiai sugrįžo nakvynei, o vėliau perduotas mokslininkams tyrimams.

    Specialistai pabrėžia, kad vieno lizdo sunaikinimas nebūtinai reiškia, jog grėsmė išnyko. Dalis jaunų motinėlių iki tol galėjo palikti koloniją ir ieškoti vietų žiemoti, todėl pavasarį tame pačiame regione gali atsirasti kelios dešimtys naujų lizdų.

    Azijinis geltonkojis širšė Europoje vertinamas kaip ypač pavojingas apdulkintojams, nes gali sistemingai medžioti bites prie avilių ir mažinti jų aktyvumą. Tai svarbu ne tik bitininkystei, bet ir žemės ūkiui, nes apdulkinimas tiesiogiai siejasi su derliaus stabilumu.

    Mokslininkai akcentuoja ankstyvo aptikimo svarbą: kuo greičiau randami ir šalinami lizdai, tuo didesnė tikimybė pristabdyti rūšies plitimą. Vasarą lizdai dažniau pastebimi medžių viršūnėse, todėl šiltuoju sezonu stebėsena tampa ypač reikšminga.

    Rūšį galima atskirti pagal būdingą spalvinimą: didžioji dalis krūtinės ir pilvelio yra tamsi, o pilvelio galas geltonai oranžinis. Ant kūno matoma geltonai oranžinė juosta, o tarp akių išryškėja oranžinis segmentas.

    Dar vienas požymis yra kojos: paskutiniai trys kiekvienos kojos segmentai būna ryškiai geltoni. Tyrimams surinkti individai, kaip nurodo specialistai, siekia maždaug 2,5 centimetro ilgį.

    Ekspertai ragina nesiimti savarankiško naikinimo, nes širšės gali būti agresyvios, o netinkami chemikalai sukelia papildomą riziką žmonėms ir aplinkai. Tokiais atvejais rekomenduojama fiksuoti vietą, jei įmanoma, nufotografuoti iš saugaus atstumo ir kreiptis į atsakingas tarnybas.

    Bitininkams patariama pavasarį ir vasarą ypač stebėti teritorijas aplink bitynus, nes širšės dažnai medžioja būtent prie avilių. Ankstyvas pranešimas gali padėti greičiau identifikuoti židinį ir sumažinti plitimo tikimybę.

  • Gyvatgalvė žuvis: kvėpuoja oru, trumpam vaikšto sausuma ir viena patelė padeda iki 50 000 ikrų

    Gyvatgalvės žuvys yra gėlavandeniai plėšrūnai, išsiskiriantys neįprastu prisitaikymu: jos gali kurį laiką kvėpuoti atmosferos oru ir trumpais atstumais judėti sausuma. Dėl šių savybių jos geba išgyventi sudėtingomis sąlygomis, kai vandens telkiniai nusenka ar pritrūksta deguonies.

    Šios žuvys paplitusios dalyje Pietų ir Pietryčių Azijos, Naujojoje Gvinėjoje, taip pat kai kuriuose Afrikos regionuose, įskaitant Madagaskarą. Dažniausiai jos aptinkamos sekliose, šiltose, lėtai tekančiose ar stovinčiose vandens ekosistemose, kur deguonies kiekis vandenyje gali smarkiai svyruoti.

    Gyvatgalvių kūnas pailgas, primenantis ungurį ar lydeką, o galva didelė ir tvirta, su aštriais dantimis. Būtent dėl galvos formos panašumo į roplius jos ir gavo tokį pavadinimą, o medžioklėje jos nėra išrankios: puola žuvis, varliagyvius ir kitus vandens gyvūnus.

    Jų kvėpavimo „triukas“ siejamas su papildomais viršžiauniniais organais, leidžiančiais pasisavinti deguonį iš oro. Tai padeda ištverti laikotarpius, kai vandens telkinyje trūksta deguonies, o kartais ir persikelti į kitą, gilesnį ar palankesnį telkinį.

    Judėti sausuma gyvatgalvėms padeda stiprūs pelekų raumenys ir gebėjimas trumpai išlaikyti drėgmę, tačiau tai nėra ilgos kelionės. Dažniausiai tai kelių ar keliolikos metrų „žygiai“ per šlapią žolę, dumblą ar negilius griovius, kai netoliese yra vandens.

    Dar viena priežastis, kodėl šios žuvys kelia nerimą biologams, yra jų produktyvumas. Skelbiama, kad viena patelė per nerštą gali padėti iki 50 000 ikrų, o jauniklių apsauga dažnai tampa abiejų tėvų „darbu“.

    „Abu tėvai saugo jauniklius, puldami kiekvieną, kuris priartėja“, – teigiama publikacijoje.

    Invazinių rūšių problema išryškėjo ten, kur gyvatgalvės pateko ne natūraliai, o per žmogaus veiklą. Kai kuriose šalyse jos buvo laikomos akvariumuose, o vėliau, žuvims užaugus per didelėms, paleistos į vietinius vandens telkinius, kur galėjo įsitvirtinti.

    Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose gyvatgalvių plitimas fiksuojamas nuo 2002 metų, kai jos pastebėtos Merilendo valstijoje. Vėliau pranešimų daugėjo ir kitose valstijose, o institucijos akcentavo, kad šie plėšrūnai gali daryti spaudimą vietinėms žuvų populiacijoms ir keisti ekosistemų pusiausvyrą.

    Tokia rūšis ypač pavojinga dėl kelių veiksnių derinio: plėšrumo, gebėjimo ištverti deguonies stygių, greito dauginimosi ir tėvų globos. Dėl to gyvatgalvės, patekusios į naujas ekosistemas, gali sparčiai plisti ir kelti grėsmę tiek biologinei įvairovei, tiek žvejybos ištekliams.

  • Floridoje po šaligatviu rado birmaninį pitoną: po betonu slėpėsi 20 kiaušinių dėtis

    Pietų Floridoje praeivis pastebėjo neįprastą judėjimą po šaligatvio betonu, o iškviesti specialistai aptiko birmaninį pitoną. Gyvatė buvo įsitaisiusi po danga kartu su maždaug 20 kiaušinių dėtimis, todėl atvejis iškart sukėlė klausimų, ar invazinės rūšys vis dažniau artėja prie gyvenamųjų rajonų.

    Tokie radiniai Floridoje nėra kasdienybė, tačiau jie primena, kad pitonai gali rinktis ne tik pelkes ir kanalus. Šilta ir drėgna aplinka, daugybė slėptuvių bei pakankamai grobio sudaro sąlygas jiems įsitvirtinti ir netikėčiausiose vietose.

    Birmaniniai pitonai dažniausiai siejami su Evergleidsu ir kitomis pietų Floridos šlapynėmis, bet urbanizuotos teritorijos taip pat gali būti patrauklios. Po šaligatviais, kelkraščiuose ar vamzdynų nišose temperatūra būna stabilesnė, o tai svarbu kiaušiniams vystytis.

    Specialistai pabrėžia, kad lizdavietės prie infrastruktūros kelia papildomą riziką: gyvūnai tampa mažiau pastebimi, o žmonės dažniau su jais susiduria net to nesitikėdami. Be to, patelės peri sezonu linkusios ilgiau išbūti vienoje vietoje ir agresyviau ginti dėtį.

    Apie 20 kiaušinių dėtis atrodo įspūdingai, tačiau suaugusiai pateliai tai gali būti gana nedidelis skaičius. Biologų vertinimu, didesnės patelės neretai padeda gerokai daugiau kiaušinių, o tai ir yra viena priežasčių, kodėl populiaciją suvaldyti sudėtinga.

    Floridoje invazinių pitonų kontrolė dažnai orientuota būtent į veisiančių patelių paiešką ir pašalinimą, nes tai tiesiogiai mažina naujų jauniklių skaičių. Kuo daugiau randama lizdų, tuo aiškiau matyti, kad rūšis prisitaikiusi ir aktyviai plečiasi.

    Birmaninių pitonų natūralus paplitimas yra Pietų ir Pietryčių Azijoje, o Floridoje jie laikomi invazine rūšimi. Vienas svarbiausių jų atsiradimo veiksnių siejamas su egzotinių augintinių prekyba, kai dalis gyvačių buvo paleistos arba pabėgo, kai šeimininkai jų nebesuvaldė.

    Prie plitimo taip pat prisidėjo istoriniai įvykiai, kai stichijos galėjo pažeisti laikymo ar veisimo vietas ir sudaryti sąlygas gyvatėms patekti į gamtą. Ilgainiui pietų Floridos klimatas pasirodė palankus, o populiacija įsitvirtino ir išplito už pirminių židinių ribų.

    Birmaniniai pitonai minta įvairiais gyvūnais, todėl jų plitimas siejamas su vietinių rūšių mažėjimu dalyje pietų Floridos ekosistemų. Didelė, gerai besislepianti gyvatė gali paveikti ir maisto grandines, ypač ten, kur natūralių priešų beveik nėra.

    Gyvenamuosiuose rajonuose nerimas kyla ir dėl naminių augintinių, nes pitonai gali medžioti mažesnius gyvūnus. Floridos institucijos ragina gyventojus apie pastebėtus pitonus pranešti atsakingoms tarnyboms ir nebandyti jų gaudyti savarankiškai.

  • Zarasuose šaukiamas tarybos posėdis: kas keisis biudžete ir kokie projektai atkeliauja?

    Zarasuose šaukiamas tarybos posėdis: kas keisis biudžete ir kokie projektai atkeliauja?

    Zarasų rajono savivaldybėje 2026 metų spalio 29 dieną, ketvirtadienį, 9 valandą Didžiojoje salėje šaukiamas 46-asis savivaldybės tarybos posėdis. Jame numatyta svarstyti strateginio planavimo, biudžeto, turto valdymo, infrastruktūros ir bendruomenėms aktualius klausimus.

    Posėdyje planuojama keisti Zarasų rajono savivaldybės 2026–2028 metų strateginį veiklos planą. Tokie pakeitimai paprastai daromi tikslinant prioritetus, projektų apimtis, finansavimo šaltinius ir įgyvendinimo terminus, kai keičiasi ekonominės ar teisinės prielaidos.

    Taip pat bus svarstomas 2026–2028 metų biudžeto pakeitimas. Savivaldybių biudžetai dažniausiai koreguojami dėl patikslintų valstybės dotacijų, pasikeitusių pajamų prognozių, metų eigoje atsirandančių investicinių projektų ar būtinybės perskirstyti asignavimus tarp sričių.

    Projektai ir aplinkosaugos sprendimai

    Darbotvarkėje numatytas sprendimas dėl pritarimo jungtiniam projektui, susijusiam su invazinių rūšių naikinimu ir kontrole. Pastaraisiais metais savivaldybėms vis dažniau tenka derinti aplinkosaugines priemones su infrastruktūros priežiūra, nes invaziniai augalai plinta pakelėse, pakrantėse ir viešosiose erdvėse.

    Planuojama svarstyti ir projektą dėl civilinės parengties stiprinimo Zarasų rajone. Savivaldybėms aktualūs sprendimai šioje srityje apima gyventojų informavimo ir perspėjimo priemones, priedangų infrastruktūros vertinimą, kritinės infrastruktūros atsparumą bei institucijų pasirengimą ekstremalioms situacijoms.

    Į darbotvarkę įtrauktas ir projektas, kuriame numatomas demokratijos permąstymas per kultūros paveldo prizmę. Tokios iniciatyvos paprastai siejamos su viešųjų erdvių ir atminties vietų įprasminimu, bendruomenių įtraukimu bei edukacinėmis veiklomis.

    Gatvių pavadinimai ir laidojimo vietų įamžinimas

    Taryba taip pat spręs dėl pavadinimų gatvėms suteikimo ir geografinių charakteristikų keitimo. Tokie sprendimai turi praktinę reikšmę gyventojams ir verslui, nes daro įtaką adresų registravimui, nekilnojamojo turto dokumentams ir paslaugų teikimui.

    Numatytas klausimas ir dėl Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaikų laidojimo vietos parinkimo bei paženklinimo projekto patvirtinimo. Tokiais atvejais savivaldybėms svarbu užtikrinti, kad sprendiniai atitiktų galiojančius teisės aktus, derinimo procedūras ir viešąjį interesą.

    Savivaldybės turtas ir patalpų perdavimas

    Posėdyje bus svarstomi keli sprendimų projektai dėl valstybės nekilnojamojo turto perėmimo savivaldybės nuosavybėn. Toks perėmimas dažnai leidžia savivaldybei lanksčiau planuoti pastatų panaudojimą viešosioms paslaugoms, socialinėms iniciatyvoms ar infrastruktūros plėtrai.

    Darbotvarkėje numatyti ir klausimai dėl savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, taip pat dėl patalpų perdavimo pagal panaudos sutartis. Vienas iš svarstomų sprendimų susijęs su transporto priemonės perdavimo pagal patikėjimo sutartį uždarajai akcinei bendrovei „Zarasų būstas“ pakeitimu.

    Be to, planuojama spręsti dėl patalpų Zarasuose perdavimo visuomeninei organizacijai „Gelbėkit vaikus“ bei Zarasų rajono neįgaliųjų draugijai, taip pat dėl patalpų perdavimo savivaldybės administracijai patikėjimo teise. Tokie sprendimai paprastai siejami su viešųjų paslaugų prieinamumu ir nevyriausybinių organizacijų veiklos sąlygų užtikrinimu.

    Savivaldybė nurodo, kad potvarkis dėl posėdžio ir darbotvarkės turi būti paskelbtas savivaldybės interneto svetainėje. Taip pat primenama, jog sprendimai ir administraciniai veiksmai gali būti skundžiami teisės aktų nustatyta tvarka.

  • Visagine nukirs 11 invazinių uosialapių klevų: štai kokie medžiai atsiras Energetikų gatvėje

    Visagine nukirs 11 invazinių uosialapių klevų: štai kokie medžiai atsiras Energetikų gatvėje

    Visagino savivaldybė pranešė, kad 2026 metų spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje Energetikų gatvėje planuojama pašalinti 11 invazinių uosialapių klevų. Darbai numatyti atkarpoje nuo žiedo iki Energetikų g. 16, vadovaujantis 2022 metais parengto miesto želdinių inventorizacijos ir tvarkymo projekto rekomendacijomis.

    Pašalintų medžių vietoje žadama sodinti uosius. Savivaldybė pabrėžia, kad sprendimu siekiama atnaujinti gatvės želdinius, išlaikyti pavėsį ir kartu pagerinti aplinkos estetinę bei ekologinę kokybę.

    Uosialapis klevas Lietuvoje laikomas invazine rūšimi, galinčia sparčiai plisti ir stelbti vietines augalų bendrijas. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie medžiai dažnai lengvai pasisėja, sudaro tankius sąžalynus pakelėse ir pakrančių zonose, o tai ilgainiui mažina biologinę įvairovę.

    Invazinių rūšių kontrolė paprastai apima ne tik pavienių medžių šalinimą, bet ir nuoseklų stebėjimą, kad atželiančios atžalos ar nauji savaiminukai neįsitvirtintų iš naujo. Miestuose papildomai svarbu suplanuoti darbus taip, kad būtų kuo mažiau trikdomas eismas ir gyventojų kasdienybė.

    Uosiai, kuriais planuojama pakeisti pašalinamus klevus, Lietuvos miestuose vertinami dėl atsparumo ir lajos, galinčios suteikti pavėsį. Vis dėlto savivaldybėms tenka įvertinti ir priežiūros poreikius, dirvožemio sąlygas bei ligų rizikas, kad naujai pasodinti medžiai sėkmingai prigytų ir ilgainiui atliktų želdinių funkcijas.

  • Azijinis širšė jau Lenkijoje: bitininkai įspėja, kad jis gali išnaikinti ištisus avilius

    Netoli Krokuvos pirmą kartą Lenkijoje aptiktas geltonkojų azijinio širšės lizdas kelia nerimą bitininkams ir specialistams. Invazinis plėšrūnas medžioja bites ore ir, įsitvirtinęs šalia bitynų, gali smarkiai sumažinti bičių šeimų skaičių.

    Apie radinį pranešta po to, kai vietos bitininkas prie avilių pastebėjo neįprastai atrodantį vabzdį su tamsesniu kūnu ir ryškiai geltonomis kojų galūnėmis. Įtarus, kad tai nevietinė rūšis, informuotos atsakingos tarnybos, o vėliau netoli bityno rastas ir lizdas.

    Kaip atpažinti invazinę rūšį?

    Geltonkojų azijinė širšė paprastai yra kiek mažesnė už Europoje įprastą širšę ir dažnai išsiskiria tamsesniu kūnu bei geltonomis kojomis. Specialistai pabrėžia, kad vien pagal išvaizdą suklysti lengva, todėl patikimas patvirtinimas galimas tik atlikus ekspertinį identifikavimą.

    Šios rūšies pavojus bitėms siejamas su jos medžioklės būdu: ji dažnai tyko prie avilių, gaudo bites skrydžio metu ir taip didina stresą visai šeimai. Ilgesnį laiką trunkantis spaudimas bitynui gali susilpninti šeimas, o kai kuriais atvejais lemti jų žūtį.

    Kodėl radinys netoli Krokuvos svarbus?

    Iki šiol invazinės širšės plitimas regione dažniau sietas su judėjimu iš vakarų, kur fiksuotos populiacijos kai kuriose Europos šalyse. Todėl patvirtintas atvejis pietų Lenkijoje laikomas reikšmingu signalu, kad rūšis gali atsirasti ir kitais, sunkiau prognozuojamais keliais.

    Didžiausia rizika siejama su apvaisintomis motinėlėmis, kurios gali peržiemoti ir pavasarį įkurti naujas kolonijas. Net ir radus vieną lizdą, tai nebūtinai reiškia, kad teritorijoje nėra daugiau nepastebėtų židinių, ypač jei lizdai įrengiami aukštai medžiuose.

    Ką daryti gyventojams ir bitininkams?

    Ekspertai ragina savarankiškai nenaikinti įtartinų lizdų, nes tai gali būti pavojinga ir žmonėms, ir trukdyti tiksliai nustatyti rūšį. Pastebėjus įtartiną širšę ar lizdą, rekomenduojama fiksuoti vietą, jei įmanoma saugiai padaryti nuotrauką, ir kreiptis į atsakingas vietos institucijas.

    Bitininkams patariama stebėti situaciją prie avilių, ypač šiltesniais rudenio ir pavasario laikotarpiais, kai plėšrūnai aktyvesni. Ankstyvas aptikimas ir koordinuotas reagavimas laikomi esminiais veiksniais, siekiant suvaldyti invazinių rūšių plitimą.