CP v2

Tag: Invazinės rūšys

  • Invazinė kanadinė rykštenė užkariavo sodus: kodėl ji naikina viską aplink ir kaip ją sustabdyti

    Invazinė kanadinė rykštenė užkariavo sodus: kodėl ji naikina viską aplink ir kaip ją sustabdyti

    Ryškiai geltonais žiedynais vasaros pabaigoje akį traukianti kanadinė rykštenė (Solidago canadensis) daug kur atrodo kaip nekalta dekoratyvinė gėlė. Tačiau gamtininkai ją įvardija kaip invazinę rūšį, kuri greitai plečiasi ir išstumia vietinius augalus.

    Šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos, o Europoje ilgą laiką buvo auginamas kaip dekoratyvinis ir medingas. Pabėgusi iš gėlynų ir plantacijų, rykštenė paplito pakelėse, apleistuose sklypuose, pievose, o vėliau ėmė brautis ir į prižiūrimus sodus.

    Kaip atpažinti rykštenę?

    Kanadinė rykštenė dažniausiai užauga iki maždaug 1–1,5 metro ir suformuoja standžius, tiesius stiebus. Lapai siauri, lancetiški, o žiedai smulkūs, geltoni, susitelkę į šluotelės formos žiedynus, kurie pasirodo nuo rugpjūčio iki rugsėjo.

    Didžiausia problema ta, kad augalas plinta ne vien sėklomis, kurias lengvai išnešioja vėjas. Jis taip pat agresyviai plečiasi požeminiais šakniastiebiais, todėl per kelis sezonus gali užimti didelius plotus ir sudaryti beveik vien rykštenės sąžalynus.

    Kodėl ji pavojinga sodui?

    Sode rykštenė pirmiausia sukuria tankią konkurenciją dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų. Kai ji įsitvirtina, silpsta daugiametės gėlės, nyksta veja, o jauni dekoratyviniai krūmai ir žoliniai augalai dažnai nebeatsilaiko.

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad invazinės rykštenės rūšys gali keisti dirvožemio savybes ir trikdyti vietinių augalų bendrijų atsikūrimą. Dėl to užvaldytose vietose mažėja augalų įvairovė, o su ja paprastai prastėja ir bendra buveinių kokybė.

    „Net ir nudžiūvę stiebai bei šaknų sistema gali išlaikyti augalo pranašumą, todėl kitoms rūšims tampa sunkiau sugrįžti“, – sako invazinių rūšių plitimą analizuojantys specialistai.

    Kaip sustabdyti plitimą?

    Veiksmingiausia strategija yra nuoseklumas: vienkartinis nupjovimas dažniausiai neduoda rezultato, nes augalas greitai atželia iš šakniastiebių. Mažus židinius verta iškasti su kuo didesne šaknų dalimi, o likusius fragmentus surinkti, nes net maži gabalai gali prigyti.

    Jei rykštenė užėmė didesnį plotą, svarbu pjauti ar šienauti kelis kartus per sezoną ir būtinai iki žydėjimo, kad nesubrandintų sėklų. Praktikoje tai reiškia, kad augalą reikia alinti sistemingai, o atlaisvintas vietas užsėti ar apsodinti konkurencingais augalais, kad neliktų plikos dirvos.

    Dar viena dažna klaida yra palikti žydinčius stiebus iki rudens arba mesti juos į kompostą. Saugiau augalinę masę išvežti taip, kad ji nebesubrandintų sėklų ir neatsinaujintų, nes kitaip problema gali persikelti į kitą sklypo vietą.

    Specialistai primena, kad kuo anksčiau pastebimas invazinis augalas, tuo paprasčiau jį suvaldyti. Kai rykštenė įsitvirtina kelerius metus iš eilės, jos naikinimas dažniausiai tampa kelių sezonų darbu.

  • Mokslininkas apie Kachovkos tvenkinį: Didysis Lugis nebegrįš, vietoje jo sparčiai auga naujas miškas

    Kachovkos tvenkinio vietoje Ukrainoje formuojasi nauja, greitai besikeičianti ekosistema, o istorinis Didysis Lugis tokia forma, kokia buvo iki užtvankos statybų, nebeatsikurs. Tokį vertinimą viešai pateikia Ukrainos mokslininkai, stebintys, kaip po vandens nuslūgimo kraštovaizdis per kelerius metus įgauna visai kitą pavidalą.

    Pasak botanikų, buvusio vandens telkinio dugne liko storas derlingo dumblo sluoksnis, todėl augalija atsikuria itin sparčiai. Vietovė, kurią ilgą laiką dengė vanduo, dabar užželia krūmais ir medžiais, o jauni želdiniai kai kur jau pasiekia kelių metrų aukštį.

    Mokslininkų teigimu, gamtoje neįmanoma tiksliai „atsukti“ procesų atgal, nes pasikeitė reljefas, susiformavo nauji dirvožemiai ir pakito vandens režimas. Todėl net ir atsisakius žmogaus įsikišimo, teritorija vystysis pagal naujas sąlygas, o ne grįš į istorinę būklę.

    Didysis Lugis siejamas su Dniepro žemupio užliejamomis pievomis, senvagėmis ir salpų mozaika, kurią stipriai pakeitė hidroinžineriniai sprendimai. Dabartinė dinamika rodo kitą kryptį: vietoje atvirų salpų plotų vis labiau ryškėja gluosnių ir tuopų sąžalynai, pereinantys į užliejamą mišką.

    Specialistai pabrėžia, kad šiandien teritorija primena margą kompleksą, kuriame greta atsiranda jaunuolynai, šlapynės ir atviros smėlingos ar dumblingos aikštelės. Tokia struktūra gali sudaryti sąlygas didesnei biologinei įvairovei, tačiau kartu reiškia ir didesnį nestabilumą, kol sistema „susistovės“.

    Vertinant kelių metų perspektyvą, svarstoma, kad čia gali susiformuoti itin didelis užliejamas miškas, tačiau galutinis vaizdas priklausys nuo hidrologijos, klimato sąlygų ir žmogaus veiklos. Dėl to mokslininkai ragina sistemingai stebėti pokyčius ir vertinti, kurios teritorijos turėtų būti paliktos natūraliai kaitai, o kur reikalingas valdymas.

    Vienas didžiausių iššūkių įvardijamas invazinių augalų plitimas, kai greitai besiplečiančios rūšys gali išstumti vietines bendrijas ir pakeisti natūralią sukcesiją. Mokslininkai mini, kad tokiais atvejais gali prireikti apgalvoto žmogaus įsikišimo, kad procesai būtų suvaldyti ir neperžengtų ribų, kurios ilgainiui nuskurdintų ekosistemą.

    Dar viena problema susijusi su retais ir endeminiais augalais, kurių buveinės galėjo būti pažeistos ar prarastos. Tyrėjai pabrėžia, kad dalies teritorijų išsamiai ištirti šiuo metu neįmanoma, todėl ne visada galima patvirtinti, ar kai kurios rūšys išliko, ar jų populiacijos jau sunyko.

    „Pirminės būklės gamtoje atkurti neįmanoma. To buvusio Didžiojo Lugio nebebus, nes reljefas ir dirvožemiai jau kitokie“, – sakė Ukrainos mokslininkas, komentuodamas situaciją buvusio Kachovkos tvenkinio teritorijoje.

    Ekspertai sutaria, kad po Kachovkos hidroinžinerinės sistemos griūties pasekmės dar ilgai bus vertinamos tiek gamtosauginiu, tiek socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Vis dėlto vienas dalykas aiškėja jau dabar: teritorija ne „grįžta“, o kuria naują gamtinę realybę, kurią teks suprasti ir atsakingai prižiūrėti.

  • Kaimynai klausia, kas per egzotika: paulovnija per metus paauga 3 metrus ir duoda šešėlį kaip skėtis

    Kaimynai klausia, kas per egzotika: paulovnija per metus paauga 3 metrus ir duoda šešėlį kaip skėtis

    Paulovnija, dar vadinama imperatoriškuoju medžiu, sparčiai populiarėja Europos soduose, nes ieškantys greito pavėsio sprendimo nenori laukti dešimtmečių. Palankiomis sąlygomis ji gali paaugti apie 2–3 metrus per metus, todėl vos per kelis sezonus suformuoja tankią lają.

    Dideli lapai suteikia ryškų pavėsį, o pavasarį dar prieš sulapojimą pasirodantys violetiniai, kvapnūs žiedai medį paverčia išskirtiniu sodo akcentu. Dėl tokio efekto paulovnija dažnai pasirenkama ten, kur kieme trūksta natūralaus užuovėjos ir vėsos karščių metu.

    Kas lemia tokį augimą?

    Paulovnijai labiausiai tinka saulėta vieta ir derlinga, gerai drenuota dirva, nes užmirkimas gali silpninti šaknis. Greitas augimas paprastai būna ryškiausias pirmaisiais metais, kai augalas aktyviai formuoja kamieną ir lapiją.

    Dalies veislių atsparumas šalčiui siekia maždaug iki minus 20 laipsnių, tačiau jauniems medeliams žiemos vis tiek yra rizikingos. Praktikoje dažnai prireikia papildomos apsaugos nuo šalčio ir vėjo, ypač atvirose vietose.

    Gražu, bet ne visur saugu

    Nors paulovnija dažnai pristatoma kaip ekologiškas pasirinkimas, sodinant svarbu įvertinti rūšį ir vietos aplinką. Kai kurios paulovnijų rūšys, pavyzdžiui, Paulownia tomentosa, subrandina daug sėklų, kurios gali išplisti toliau nei planuota.

    Dėl to kai kuriose šalyse ir regionuose didėja dėmesys invazinių rūšių prevencijai bei rekomendacijoms, kokius dekoratyvinius medžius rinktis atsakingai. Prieš perkant verta pasitikrinti vietinius gamtosaugos patarimus ir rinktis mažiau plintančias veisles.

    Verslo projektai ir rizikos

    Paulovnijos lengva mediena ir spartus prieaugis domintų ne tik sodininkus, bet ir komercinius augintojus, planuojančius plantacijas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad masiniai vienos rūšies želdiniai gali skurdinti biologinę įvairovę ir supaprastinti kraštovaizdį.

    Diskusijose taip pat minimas vandens poreikis ir ilgalaikis poveikis dirvai, jei želdiniai tvarkomi intensyviai. Todėl prieš sodinant verta įvertinti sklypo sąlygas, numatyti priežiūrą ir, jei kyla abejonių, pasitarti su arboristu ar kraštovaizdžio specialistu.

  • Vilniaus rajono kvietimas skinti lubinus: gražios puokštės idėja, kuri realiai stabdo invaziją

    Vilniaus rajono kvietimas skinti lubinus: gražios puokštės idėja, kuri realiai stabdo invaziją

    Vilniaus rajono savivaldybė šiemet ragina gyventojus skinti pakelėse ir pievose gausiai žydinčius gausialapius lubinus, tačiau ne vien dėl grožio namams. Pasak savivaldybės, tai paprastas būdas prisidėti prie invazinės rūšies plitimo mažinimo, kol augalai dar nespėjo subrandinti sėklų.

    Savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius pabrėžė, kad net vienas nuskintas žiedynas gali turėti praktinę naudą. „Kviečiame suderinti estetinį malonumą su naudinga misija – skindami lubinų žiedus, apribojame šio augalo plitimą sėklomis ir stabdome jo invaziją“, – sakė V. Vansavičius.

    Kartu savivaldybė prašo elgtis atsakingai ir nenešti nužydėjusių stiebų su susiformavusiomis sėklomis į kitas vietas, kad invazija nebūtų netyčia paskleidžiama dar plačiau. Skinti rekomenduojama taip, kad būtų kuo mažiau mindomi kiti lauko augalai, taip pat svarbu gerbti privačios nuosavybės ribas.

    Kodėl lubinai laikomi problema

    Nors mėlyni ar violetiniai lubinų sąžalynai daugeliui atrodo įspūdingi, gausialapis lubinas Lietuvoje priskiriamas invazinėms rūšims. Jis sparčiai plinta pakelėse, pamiškėse ir apleistose pievose, sudarydamas tankius sąžalynus, kurie išstumia vietines pievų bei smėlynų augalų rūšis.

    Viena priežasčių, kodėl lubinai greitai užkariauja teritorijas, yra jų biologinės savybės. Šie augalai gyvena simbiozėje su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl dirvožemis praturtinamas azotu, o tai keičia natūralių buveinių sąlygas ir sudaro pranašumą sparčiai augančioms, konkurencingoms rūšims.

    Kas veikia geriausiai

    Specialistai akcentuoja, kad efektyviausia priemonė yra reguliarus augalų naikinimas iki sėklų subrandinimo. Skynimas ir šienavimas žydėjimo metu padeda sumažinti sėklų kiekį, o tai ilgainiui silpnina populiaciją ir riboja plitimą į naujas teritorijas.

    Savivaldybė primena, kad kova su invazinėmis rūšimis dažniausiai duoda rezultatą tik tada, kai įsitraukia daug žmonių ir veiksmai kartojami ne vieną sezoną. Todėl, parsinešant lubinų puokštę, siūloma tai daryti atsakingai ir suvokiant tikslą: kuo mažiau sėklų turi patekti atgal į gamtą.

  • Marijampolėje startuoja ispaninio ariono kontrolė: ką darys rangovas ir ko prašoma gyventojų

    Marijampolėje startuoja ispaninio ariono kontrolė: ką darys rangovas ir ko prašoma gyventojų

    Marijampolės savivaldybė pranešė, kad nuo birželio iki rugsėjo savivaldybės teritorijoje bus vykdomi invazinio šliužo – ispaninio ariono (Arion vulgaris) – populiacijos reguliavimo darbai. Ši rūšis Lietuvoje laikoma viena sparčiausiai plintančių invazinių bestuburių, galinčių daryti žalą daržams, gėlynams ir vietinėms rūšims.

    Darbus pagal sutartį atliks MB „TVŪKIS“. Savivaldybė pabrėžia, kad tikslas yra ne vienkartinis naikinimas, o nuoseklus populiacijos mažinimas per aktyviausią šliužų sezoną, stebint situaciją ir vertinant priemonių efektyvumą.

    Kaip bus reguliuojama populiacija?

    Numatyta šliužus naikinti geležies ortofosfato pagrindu pagamintomis priemonėmis. Tai viena dažniau rekomenduojamų veikliųjų medžiagų šliužų kontrolei, kai siekiama sumažinti riziką kitiems sodo ir aplinkos organizmams, tačiau savivaldybė primena laikytis naudojimo instrukcijų.

    Taip pat bus įrengiamos ir prižiūrimos gaudyklės, organizuojamas šliužų rinkimas bei jų naikinimas druska. Kartu numatyta populiacijos būklės stebėsena, rezultatų vertinimas ir rekomendacijų teikimas, kad priemonės būtų taikomos ten, kur jos duoda didžiausią efektą.

    Kodėl svarbus gyventojų įsitraukimas?

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad invazinių rūšių kontrolė dažniausiai neveikia, jei darbai atliekami tik pavienėse vietose. Ispaniniai arionai lengvai persikelia per gretimus sklypus, o jų kiaušiniai gali būti pernešami su žeme, augalinėmis atliekomis ar kompostu.

    Gyventojams rekomenduojama reguliariai šalinti šliužų slėptuves ir veisimosi vietas, rinkti aptiktus šliužus bei jų kiaušinius, naudoti gaudykles. Taip pat patariama tvarkingai prižiūrėti augalines atliekas ir kompostą, nes tai viena dažnų vietų, kur šliužai slepiasi ir dauginasi.

    Kur kreiptis dėl darbų savo sklype?

    Norint, kad šliužų naikinimo darbai būtų vykdomi privačiame žemės sklype, savivaldybė kviečia tiesiogiai kreiptis į darbų vykdytoją MB „TVŪKIS“. Už komunikaciją nurodytas atsakingas asmuo Rokas Ramanauskas, tel. +370 699 77 845.

    Papildomos informacijos apie valstybinėje žemėje esančių ispaninių arionų naikinimo darbus galima gauti Marijampolės savivaldybės administracijos Aplinkotvarkos ir infrastruktūros skyriuje. Savivaldybė ragina gyventojus prisidėti prie invazinės rūšies plitimo mažinimo, kad poveikis būtų juntamas visoje teritorijoje.

  • Elektrėnų savivaldybė startuoja su Sosnovskio barščio naikinimu: projektas vyks iki 2030 metų

    Elektrėnų savivaldybės administracija pasirašė finansavimo sutartį su Aplinkos projektų valdymo agentūra dėl invazinių rūšių valdymo priemonių įgyvendinimo. Pagrindinis projekto tikslas – nuosekliai mažinti Sosnovskio barščio paplitimą savivaldybės teritorijoje.

    Numatyta, kad darbai vyks 2026–2030 metais, vadovaujantis parengtu ir patvirtintu Elektrėnų savivaldybės Sosnovskio barščio naikinimo planu. Savivaldybė skelbia, kad bus tvarkomos patvirtintos augavietės, o kartu suplanuota ir stebėsena, skirta įvertinti priemonių efektyvumą.

    Kas numatyta projekto metu

    Projekto metu planuojama naikinti Sosnovskio barščio židinius nustatytose teritorijose, taip pat periodiškai tikrinti, ar augalas neatsinaujina. Praktikoje tai reiškia ilgalaikį procesą, nes šios invazinės rūšies sėklos dirvožemyje gali išlikti gyvybingos ne vienerius metus, todėl vienkartinių darbų paprastai nepakanka.

    Elektrėnų savivaldybė pabrėžia, kad siekiama ne tik sumažinti augalo gausą, bet ir užtikrinti, kad plitimas būtų stabdomas ilgesnėje perspektyvoje. Toks požiūris aktualus savivaldybėms, kuriose invazinės rūšys įsitvirtina pakelėse, apleistuose sklypuose, upių pakrantėse ar šalia gyvenviečių.

    Kodėl Sosnovskio barštis laikomas problema

    Sosnovskio barštis yra invazinė rūšis, galinti greitai užgožti vietinę augaliją ir pakeisti buveines, todėl nukenčia biologinė įvairovė. Be to, jis kelia riziką žmonių saugumui, nes augalo sultys, patekusios ant odos ir veikiamos saulės, gali sukelti cheminius nudegimus.

    Dėl šios priežasties savivaldybių programos dažniausiai orientuotos į ankstyvą židinių aptikimą, sistemingą naikinimą ir pakartotinę kontrolę. Kuo mažesnis židinys ir kuo anksčiau pradedami darbai, tuo didesnė tikimybė sumažinti plitimą su mažesnėmis sąnaudomis.

    Ko tikimasi pasiekti iki 2030 metų

    Elektrėnų savivaldybė nurodo, kad planuojamas rezultatas – sumažintas Sosnovskio barščio paplitimas ir atkurtos invazinės rūšies pažeistos teritorijos. Taip pat akcentuojama, kad projektas prisidės prie vietinių ekosistemų apsaugos ir gyventojų saugumo.

    Projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Savivaldybė taip pat informuoja, kad invazinių rūšių paplitimo teritorijos yra viešinamos specializuotose informacinėse sistemose, o parengtas naikinimo planas apibrėžia prioritetines vietas ir veiksmų seką.

  • Utenos rajone pradėtas Sosnovskio barščio naikinimas: tvarkys 25 radavietes 10,15 ha plote

    Projektas startuoja 2026 metais

    Utenos rajono savivaldybėje pradedamas Sosnovskio barščio gausos reguliavimo projektas, kuriuo siekiama sustabdyti invazinio augalo plitimą ir sumažinti jo daromą žalą. Darbai numatyti nuo 2026 metų gegužės 5 dienos iki 2029 metų rugpjūčio 1 dienos.

    Projektas įgyvendinamas kaip jungtinės iniciatyvos Invazinių rūšių naikinimas ir kontrolė dalis. Pagrindinis tikslas yra taikyti priemones taip, kad būtų galima įvertinti jų efektyvumą kasmetine stebėsena ir, jei reikia, koreguoti veiksmus.

    Kodėl Sosnovskio barštis pavojingas?

    Sosnovskio barštis laikomas viena problemiškiausių invazinių rūšių Lietuvoje, nes greitai užima atviras teritorijas ir išstumia vietinę augaliją. Tankūs sąžalynai ypač keičia pievų ir pakrančių buveines, todėl mažėja biologinė įvairovė ir nukenčia vertingos natūralios teritorijos.

    Šis augalas kelia riziką ir žmonių sveikatai, nes jo sultys, patekusios ant odos ir veikiamos saulės, gali sukelti cheminius nudegimus. Dėl to savivaldybės darbai orientuoti ne tik į aplinkosaugą, bet ir į prevenciją vietose, kuriose lankosi gyventojai.

    Kokie darbai numatyti Utenos rajone?

    Projekto metu Utenos rajono savivaldybės teritorijoje planuojama tvarkyti 25 Sosnovskio barščio radavietes, kurios užima apie 10,15 hektaro. Savivaldybė nurodo, kad augalas yra išplitęs tiek Utenos mieste, tiek rajone, o tankumas skirtingose vietose nevienodas.

    Didžiausias tankumas paprastai nustatomas nešienaujamose, apleistose pievose, taip pat prie medžių ar krūmynų. Mažesnis tankumas dažniau fiksuojamas nuolat šienaujamose pievose, tačiau radavietės aptinkamos ir šlaituose, ir urbanizuotose teritorijose.

    Numatoma taikyti tiek mechanines, tiek chemines priemones: naikinimą purškiant rankiniu arba traktoriniu purkštuvu, augalų kasimą bei šienavimą, kai barščiai nupjaunami. Lygiagrečiai visą projekto laikotarpį vyks populiacijos stebėsena, kad būtų aiškiau, kurios priemonės konkrečiose vietovėse duoda geriausią rezultatą.

    Bendra projekto vertė siekia 34 612,01 eurų, o tokio pat dydžio subsidiją numatyta skirti per Aplinkos projektų valdymo agentūrą. Savivaldybė pabrėžia, kad tikslas nėra vienkartinis išnaikinimas, o nuoseklus kelių metų darbas, leidžiantis sumažinti augalo atsinaujinimą ir stabdyti plitimą.

  • Dūkštų seniūnijoje startuoja Sosnovskio barščių naikinimas: darbai apims 71,62 ha iki 2030 metų

    Dūkštų seniūnijoje startuoja Sosnovskio barščių naikinimas: darbai apims 71,62 ha iki 2030 metų

    Dūkštų seniūnijoje pradedamas sistemingas Sosnovskio barščių naikinimas, siekiant sustabdyti invazinės rūšies plitimą ir sumažinti riziką gyventojų sveikatai. Vilniaus rajono savivaldybė praneša, kad darbai vyks kelis metus ir apims tiek viešąją, tiek privačią žemę.

    Vilniaus rajono savivaldybės administracija kartu su Aplinkos projektų valdymo agentūra pasirašė finansavimo sutartį invazinių rūšių valdymo priemonėms. Projektas numato Sosnovskio barščio populiacijos gausos reguliavimą ir naikinimą konkrečiose Dūkštų seniūnijos vietose.

    Pasak Vilniaus rajono savivaldybės mero Roberto Duchnevičiaus, Sosnovskio barštis kelia realų pavojų žmonėms, o ypač probleminės vietos yra šalia gyvenamųjų teritorijų. Anot jo, nuoseklus ir ilgalaikis naikinimas yra būtinas, kad invazinė rūšis neįsitvirtintų dar didesniuose plotuose.

    „Sosnovskio barštis kelia realų pavojų žmonėms ir sparčiai plinta šalia gyvenamųjų teritorijų, todėl nuoseklus ir ilgalaikis šios invazinės rūšies naikinimas yra būtinas“, – sakė Robertas Duchnevičius.

    Pagal planą priemonės bus taikomos 71,62 hektaro teritorijoje, iš kurios 0,40 hektaro patenka į Natura 2000 teritoriją Neries kilpų apylinkėse. Iš viso numatytos 42 registruotos radavietės, o darbai vyks ir privačiose valdose, gavus žemės savininkų sutikimus.

    Skelbiama, kad pastaraisiais metais Dūkštų seniūnijoje Sosnovskio barščiai plėtėsi į naujas teritorijas, įskaitant pakeles, apleistas pievas ir vandens telkinių pakrantes. Savivaldybė nurodo, kad plitimas fiksuotas ir šalia lankomų vietų bei Neries regioninio parko prieigose, todėl darbų mastas vertinamas kaip vienas didesnių pagal planuojamą tvarkyti plotą.

    Kaip planuojama naikinti barščius?

    Projektas įgyvendinamas pagal 2026–2030 metų veiksmų planą, kuriame numatytos kompleksinės priemonės. Planuojama derinti mechaninius darbus ir agrotechninius sprendimus, o taip pat vykdyti nuolatinę stebėseną, kad atžalynai būtų pastebėti ir sunaikinti laiku.

    Numatoma taikyti kasimą, pjovimą, frezavimą ir kitus sprendimus, pritaikant juos pagal radavietės dydį, augalų tankį ir vietos sąlygas. Pabrėžiama, kad efektyvumui kritiškai svarbus kartojimas kelis sezonus, nes Sosnovskio barščių sėklos dirvožemyje gali išlikti gyvybingos ne vienerius metus.

    Kokie tikslai ir terminai?

    Projekto tikslas – 99 proc. sumažinti Sosnovskio barščių individų gausumą Dūkštų seniūnijoje esančiose radavietėse ir užkirsti kelią plitimui į naujas teritorijas. Pirmaisiais metais siekiama sumažinti gausą bent 30 proc., antraisiais – 50 proc., trečiaisiais – 70 proc., o ketvirtaisiais – ne mažiau kaip 95 proc.

    Projekto pradžia numatyta 2026 metų gegužės 13 dieną, pabaiga – 2029 metų rugpjūčio 1 dieną. Savivaldybė nurodo, kad projektas finansuojamas 100 proc. 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programos lėšomis.

    Vilniaus rajono vicemeras Algis Vaitkevičius akcentuoja, kad invazinių rūšių kontrolė yra ilgalaikis procesas, kuriam svarbus gyventojų įsitraukimas ir prevencija. Savivaldybė ragina apie pastebėtas radavietes informuoti atsakingas tarnybas ir vengti savavališko tvarkymo, jei nėra aišku, kaip tai padaryti saugiai.

  • Obelaukių soduose startavo talka „RENKAM“: gyventojus moko efektyviai suvaldyti ispaninį arioną

    Obelaukių soduose startavo talka „RENKAM“: gyventojus moko efektyviai suvaldyti ispaninį arioną

    Obelaukių kolektyviniuose soduose gegužės 16 dieną surengta pirmoji gyventojams skirta bendruomeninė edukacinė talka „RENKAM“. Renginys skirtas invazinių rūšių plitimui mažinti, daugiausia dėmesio skiriant ispaninio ariono kontrolei.

    Akcija yra projekto „Biologinės įvairovės apsauga nuo invazinių rūšių“ (INVAGO) veiklų dalis. Projekto tikslas – ne tik telkti bendruomenę praktiniam darbui, bet ir didinti žinias apie tai, kaip atpažinti invazines rūšis bei kokią žalą jos daro vietinėms ekosistemoms.

    Kodėl ispaninis arionas kelia rūpestį

    Ispaninis arionas laikomas viena problemiškiausių invazinių rūšių, su kuria susiduria sodininkai ir daržininkai. Drėgnais sezonais jis sparčiai plinta, o didelės populiacijos gali padaryti reikšmingą žalą daržovėms, dekoratyviniams augalams ir jauniems daigams.

    Specialistai pabrėžia, kad vienkartinės priemonės dažniausiai neduoda ilgalaikio efekto. Rezultatą lemia nuosekli kontrolė ir kaimynų susitarimas veikti kartu, nes šliužai lengvai migruoja tarp sklypų.

    Ko mokė per edukacinę talką

    Renginio metu lektorė dr. Ingė Auželienė gyventojams pristatė kontrolės priemones ir jų taikymo logiką. Buvo aptarti mechaniniai, biologiniai ir cheminiai metodai, akcentuojant, kad geriausiai veikia jų derinimas.

    „Vieno būdo dažniausiai nepakanka, todėl svarbu taikyti kompleksines priemones ir kartu netrukdyti natūraliems gamtos procesams“, – sakė dr. Ingė Auželienė.

    Taip pat atkreiptas dėmesys į biologinės įvairovės svarbą: kuo aplinka įvairesnė, tuo ji atsparesnė invazinių rūšių įsitvirtinimui. Gyventojai raginti saugoti vietines rūšis ir sudaryti palankesnes sąlygas natūraliems šliužų priešams, pavyzdžiui, ežiams, žalčiams, paukščiams ir rupūžėms.

    Antroje dalyje vyko praktiniai užsiėmimai, kuriuose dalyviai mokėsi atpažinti ir rinkti invazinius šliužus. Aktyviausi talkos dalyviai buvo apdovanoti prizais.

    Numatyti kiti susitikimai

    Biržų rajono savivaldybės administracija skelbia, kad šią vasarą planuojamos dar dvi edukacinės akcijos „RENKAM“. Jose gyventojai bus kviečiami sužinoti daugiau apie invazines rūšis ir praktinius jų kontrolės sprendimus.

    Birželio 13 dieną prie centrinės miesto maudyklos numatytas susitikimas su VU Gyvybės mokslų centro docente Grite Skujyene. Rugsėjo 5 dieną Dauguviečio parke planuojamas susitikimas su VU Gyvybės mokslų centro doktorantu Mantu Adomaičiu.

    Projektas įgyvendinamas pagal 2021–2027 metais Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programą. Organizatoriai pabrėžia, kad bendruomenių įsitraukimas ir nuoseklus švietimas yra vieni svarbiausių veiksnių siekiant realiai pristabdyti invazinių rūšių plitimą.

  • Invazinis kolcolapis vakarinis Lenkijoje: kuo jis pavojingas gamtai ir kodėl svarbu jį atpažinti

    Invazinis kolcolapis vakarinis Lenkijoje: kuo jis pavojingas gamtai ir kodėl svarbu jį atpažinti

    Kolcolapis vakarinis yra dygliuotas krūmas, priklausantis pupinių (ankštinių) augalų grupei. Natūraliai jis paplitęs Vakarų Europoje ir šiaurės vakarų Afrikoje, tačiau per pastaruosius dešimtmečius žmogaus veikla padėjo jam išplisti į kitus žemynus.

    Šis augalas aptinkamas ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje, kur kai kuriose teritorijose laikomas itin invaziniu. Tokiose šalyse jis gali greitai sudaryti tankius sąžalynus, kurie keičia buveines ir apsunkina vietinių rūšių atsigavimą.

    Kur jis aptinkamas Lenkijoje?

    Lenkijoje kolcolapis vakarinis laikomas retu, o jo telkiniai dažniau minimi Vakarų Pomeranijoje ir centrinėje šalies dalyje. Jam palankios sausos, smėlingos vietovės, įskaitant pušynų pakraščius ir vadinamąsias smėlynų pievas.

    Šis krūmas kartais auginamas botaniniuose soduose ar arboretumuose, todėl dalis radaviečių gali būti susijusios su želdinimu. Nors kai kur jis dar neplinta staigiai, specialistai pabrėžia prevencijos svarbą, nes invazinių rūšių plėtra dažnai prasideda nuo pavienių židinių.

    Kaip atpažinti dygliuotą krūmą?

    Kolcolapis vakarinis užauga iki maždaug 3 metrų aukščio. Vienas ryškiausių požymių yra labai aštrūs, ylą primenantys lapai, kurie virsta dygliais ir gali siekti apie 3 centimetrus.

    Augalo šakelėse formuojasi ir trumpi ūgliai, pasibaigiantys dygliuotomis ataugomis, todėl krūmas gali sukelti mechaninių odos ar gleivinių sužalojimų. Pavasarį jis žydi ryškiai geltonais, drugelio formos žiedais, o vėliau subrandina plaukuotas, tamsiai rudas ankštis su sėklomis.

    Kodėl jis laikomas rizikinga rūšimi?

    Invazinėmis svetimžemėmis rūšimis vadinami augalai, gyvūnai ar patogenai, kurie nėra natūralūs konkrečiai ekosistemai ir gali daryti žalą aplinkai, ūkiui ar net žmonių sveikatai. Tokios rūšys laikomos vienu didžiausių biologinės įvairovės nykimo veiksnių, nes gali išstumti vietines rūšis ir keisti buveinių struktūrą.

    Kolcolapio vakarinio atveju didžiausia grėsmė siejama su jo gebėjimu sudaryti tankius sąžalynus, kurie riboja šviesą ir maisto medžiagas kitiems augalams. Dėl to skursta vietinės bendrijos, o jautresnėse buveinėse gali mažėti retų, smėlingoms ar pajūrio teritorijoms būdingų rūšių.

    Šiltesnio klimato regionuose papildomai akcentuojamas ir gaisrų pavojus: tankūs krūmynai bei augalo sudėtyje esantys eteriniai junginiai sausromis gali didinti užsiliepsnojimo riziką. Dėl šių priežasčių įvairiose šalyse taikomos kontrolės priemonės, o svarbiausia praktinė rekomendacija visuomenei yra laiku atpažinti augalą ir apie radavietes informuoti atsakingas institucijas.