Tag: Japonija

  • Žaidimas „Ghost of Yotei“ sujudino Japoniją: žaidėjai plūsta į Hokaidą, savivaldybės skaičiuoja naudą

    Žaidimas „Ghost of Yotei“ sujudino Japoniją: žaidėjai plūsta į Hokaidą, savivaldybės skaičiuoja naudą

    Virtuali kelionė į XVII amžiaus Japoniją daugeliui „PlayStation“ žaidėjų pasirodė per trumpa. Po žaidimo „Ghost of Yotei“ sėkmės dalis gerbėjų ėmė planuoti realias keliones į Hokaidą, o vietos savivaldybės skuba šią bangą paversti apčiuopiama turizmo grąža.

    Žaidimą sukūrusi studija Sucker Punch per pirmąjį mėnesį pranešė pardavusi 3,3 mln. kopijų. Toks startas, lyginant su ankstesne serijos dalimi, tapo impulsu platesniam susidomėjimui Japonijos šiaurės regionu, ypač vietovėmis aplink Jotei kalną.

    Hokaido prefektūroje kelių miestų savivaldybės susitarė dėl bendros partnerystės, kad atvykstančius turistus pasitiktų ne atsitiktiniai suvenyrai, o su regiono tapatybe siejami produktai. Akcentuojami vietos amatai, taip pat suvenyrai iš vietiniuose miškuose išgautos medienos.

    Niseko apylinkėse svarstoma pradėti specialias ekskursijas su gidais, kurios leistų keliautojams pamatyti vietas, atpažįstamas iš žaidimo atmosferos. Tokios patirtys pastaraisiais metais tampa vis svarbesnės turizmui: keliautojai ieško ne tik gražių vaizdų, bet ir istorijų, susietų su popkultūra.

    Panašus reiškinys jau buvo matomas po „Ghost of Tsushima“ pasirodymo, kai padidėjo susidomėjimas Cušimos sala. Tuomet gerbėjai prisidėjo ir prie realių iniciatyvų: po taifūno sugadintos istorinės šventyklos vartų rekonstrukcijai buvo surinkta apie 240 000 eurų parama.

    „Ar tas pats nutiks su Jotei? Nesu tikras, bet esu tuo nuoširdžiai susijaudinęs“, – sakė buvęs studijos vadovas Brianas Flemingas, komentuodamas ankstesnį gerbėjų įsitraukimą ir panašias nuotaikas dėl naujojo žaidimo.

    Turizmo specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie projektai veikia tada, kai vietos valdžia sugeba valdyti srautus ir kartu saugoti kultūros paveldą bei gamtą. Hokaidas jau seniai populiarus tarp keliautojų dėl gamtos, slidinėjimo ir vulkaninių kraštovaizdžių, tačiau popkultūros įtaka gali dar labiau padidinti sezoniškumą ir apkrovas infrastruktūrai.

    Patys kūrėjai didelių naujienų dėl serijos artimiausiu metu neskelbia. Šių metų kovo mėnesį pasirodė paskutinis didesnis atnaujinimas, papildęs daugelio žaidėjų režimą „Legends“, o vėlesnių planų studija kol kas neatskleidė.

    „Ghost of Yotei“ dėmesį traukia ir smulkmenomis: pagrindinė herojė keliauja su vilku, o kūrėjai yra užsiminę, kad net tokia detalė kaip gyvūno glostymo animacija pareikalavo daugiau techninių pastangų, nei galima būtų manyti. Tai dar kartą parodo, kodėl žaidimai vis dažniau tampa ne tik pramoga, bet ir kelionių pasirinkimus keičiančia kultūrine jėga.

  • „Nintendo“ Japonijoje atidaro naują restoraną: štai kuo nustebins gerbėjus šį rudenį

    „Nintendo“ Japonijoje atidaro naują restoraną: štai kuo nustebins gerbėjus šį rudenį

    „Nintendo“ plečia savo prekės ženklą už konsolių ir žaidimų ribų – Japonijos bendrovė paskelbė atidarysianti naują maitinimo vietą, kurios interjeras ir idėja bus tiesiogiai susieta su ryškiausiais kompanijos žaidimų pasauliais. Naujas restoranas turėtų pradėti priimti lankytojus šių metų rudenį.

    Restoranas vadinsis „Super Family Restaurant“ ir veiks Nintendo muziejaus teritorijoje Uji mieste, Japonijoje. Pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai: jis primena japonišką konsolės SNES pavadinimą Super Family Computer, geriau žinomą kaip Super Famicom, todėl į projektą akivaizdžiai įpintas nostalgijos elementas.

    Iš pirmųjų viešintų vaizdų matyti, kad erdvė bus įrengta kaip tradicinis šeimos restoranas, tačiau išskirtinumą kurs dekoracijos ir ekspoziciniai objektai iš „Nintendo“ visatų. Lankytojai galės iš arti pamatyti Samus Aran šarvų „Power Suit“ biustą iš „Metroid“, „Master Sword“ repliką ir natūralaus dydžio Linko statulą iš „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“.

    Muziejaus atstovai taip pat patvirtino, kad meniu atsiras specialiai paruoštų patiekalų ir desertų, pritaikytų šeimoms ir prekės ženklo gerbėjams. Tokie teminiai sprendimai – ne vien dekoracija: tai būdas pailginti lankytojo patirtį po ekspozicijų ir sukurti dar vieną priežastį atvykti į muziejų.

    Kol „Super Family Restaurant“ dar ruošiasi atidarymui, Nintendo muziejaus teritorijoje veikia kita maitinimo vieta – „Hatena Burger“. Šios kavinės interjeras remiasi Mario žaidimų motyvais, o taip pat turi elementų, įkvėptų „Animal Crossing“, ir ji toliau veiks greta naujojo restorano.

    Nintendo muziejus lankytojams duris atvėrė 2024 metais ir įsikūrė buvusioje kompanijos gamykloje. Istoriškai tai buvo vieta, kur buvo gaminamos žaidimų kortos ir remontuojama įranga, o dabar pastate įrengtos interaktyvios ekspozicijos bei dirbtuvės, pasakojančios „Nintendo“ istoriją dar nuo laikų iki vaizdo žaidimų eros.

    Toks žingsnis dera su platesne „Nintendo“ kryptimi investuoti į patirtis realiame pasaulyje, kurios papildo žaidimus ir filmus. Tematinės „Super Nintendo World“ zonos jau veikia Universal parkuose Japonijoje ir JAV, o jų teritorijose įsikūrusios ir maitinimo vietos, tarp jų „Toadstool Cafe“ bei „Power Up Cafe“, siūlančios užkandžius, paremtus Mario nuotykiais.

    Europoje analogiškų „Nintendo“ teminių erdvių kol kas nėra, tačiau rinkoje periodiškai pasirodo svarstymų dėl galimų plėtros projektų. Vis dėlto šiuo metu oficialiai patvirtintos informacijos apie tokių pramogų atsiradimą Europoje nėra.

    Japonijoje „Nintendo“ tematiką turintys maitinimo projektai nėra naujiena ir trumpalaikių iniciatyvų forma: anksčiau šalyje ne kartą veikė laikinos kavinės, įkvėptos Kirby, kuriose buvo siūlomi specialūs patiekalų rinkiniai ir riboto leidimo atributika. Naujas restoranas muziejuje, panašu, bus nuolatinis dar vienos krypties tąsa – iš žaidimų pasaulio į kasdienę patirtį.

  • Dziudo „Grand Slam“ Ulan Batore: Mongolija iškovojo auksą, Japonija ir Korėja pridėjo pergales

    Dziudo „Grand Slam“ Ulan Batore: Mongolija iškovojo auksą, Japonija ir Korėja pridėjo pergales

    Ulan Batore, Mongolijoje, tęsiasi prestižinis dziudo „Grand Slam“ turnyras, į kurį susirinko ryškiausios pasaulio žvaigždės. Antroji varžybų diena tapo ypač svarbi sportininkams, pradedantiems rinkti reitingo taškus naujam Los Andželo olimpiniam ciklui.

    „Steppe Arena“ arenoje gausiai susirinkę žiūrovai stebėjo ne tik kovas, bet ir atidarymo ceremoniją su tradiciniais pasirodymais. Turnyrą oficialiai atidarė Tarptautinės dziudo federacijos vadovybės atstovai bei Mongolijos prezidento administracijos ir Ulan Batoro miesto vadovai.

    Namų favoritė atnešė auksą

    Didžiausią emocijų bangą sukėlė vyrų iki 73 kilogramų finalas, kuriame namų favoritė Ankhzaya Lavjargal susitiko su amerikiečiu Jacku Yonezuka. Dvikova buvo itin lygi, o nugalėtoją lėmė pratęsimas.

    Aukso vertės tašką Mongolijos sportininkė pelnė „auksinio įvarčio“ fazėje, užfiksavusi waza-ari. Šis laimėjimas tapo vienu ryškiausių turnyro akcentų, o tribūnos Ulan Batore sprogo nuo aplodismentų.

    „Labai džiaugiuosi, kad laimėjau būtent čia, savo šalies „Grand Slam“ turnyre“, – sakė Ankhzaya Lavjargal.

    Japonijos čempionės pratęsė serijas

    Moterų iki 63 kilogramų svorio kategorijoje pasaulio čempionė Kaju Haruka dar kartą patvirtino stabilumą ir turnyro favoritės statusą. Finale ji taktiškai kontroliavo kovą prieš buvusią pasaulio čempionę Joanne Van Lieshout ir išlaikė nepriekaištingą pergalių seriją elitiniame ture.

    „Šiandien dar kartą pajutau, koks Mongolijoje populiarus dziudo. Nors tai ne mano gimtasis miestas, palaikymas buvo labai šiltas, varžytis buvo tikras malonumas“, – sakė Kaju Haruka.

    Kitoje moterų kategorijoje iki 70 kilogramų pasaulio čempionė Tanaka Shiho taip pat iškovojo auksą. Finale ji minimalia persvara įveikė Aoife Coughlan, o rezultatą nulėmė tiksliai atliktas veiksmas, įvertintas yuko.

    Korėja sužibo įspūdingu ippon

    Vyrų iki 81 kilogramo finale buvo laukiama principinė Korėjos ir Japonijos akistata. Lee Joonhwan susitiko su japonu Oino Yuhei, o kova baigėsi įspūdingu ippon, kuris užtikrino Korėjos sportininkui aukso medalį.

    Mongolijos rinktinės medalių kraitį papildė ir Uranbayar Odgerel, iškovojęs bronzą bei pademonstravęs technišką tai-otoshi. Turnyro Ulan Batore kulminacija laukia finalinę dieną, kai bus išdalinti likę medaliai ir svarbūs reitingo taškai.

  • Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Wrakas rastas gilumoje

    Prie Filipinų Luzono salos, netoli Zambaleso provincijos, po daugelį metų trukusių paieškų aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų japonų laivo „Hōfuku Maru“ wrakas. Jis glūdi didesniame nei 50 metrų gylyje, o tiksli vieta, pasak tyrėjų, ilgą laiką buvo klaidingai nurodoma istoriniuose pasakojimuose.

    Paieškas vykdė Hellships Memorial Foundation komanda kartu su JAV keliautoju ir tyrinėtoju Joshu Gatesu. Tyrėjai teigia, kad lūžis įvyko iš naujo peržiūrėjus JAV ir Japonijos karinius archyvus, kurie padėjo patikslinti konvojaus maršrutą ir atakos aplinkybes.

    Kas buvo vadinamieji hellships?

    Antrojo pasaulinio karo metais Japonija, istorikų vertinimu, pasitelkė daugiau nei 130 prekybinių ir keleivinių laivų sąjungininkų karo belaisviams gabenti tarp darbo stovyklų įvairiose Azijos vietose. Dėl nežmoniškų sąlygų šie reisai vėliau imti vadinti hellships, nes belaisviai būdavo laikomi ankštose, prastai vėdinamose triumuose, stigo vandens ir medicininės pagalbos.

    Skaičiuojama, kad per tokius transportus galėjo būti perkelta apie 125 000 sąjungininkų belaisvių, o iki 20 000 jų kelionės neišgyveno. Dalis žūdavo nuo ligų, išsekimo ir smurto, o dalis tapdavo ir karo veiksmų aukomis, kai laivus atakuodavo sąjungininkų pajėgos.

    Tragiška 1944 metų kelionė

    „Hōfuku Maru“ istorija laikoma viena dramatiškiausių. 1944 metų rugsėjį laivas plaukė Japonijos konvojaus sudėtyje per Pietų Kinijos jūrą, gabendamas daugiausia britų ir olandų karo belaisvius į kitas darbo stovyklas.

    Rugsėjo 21 dieną laivą pasiekė sąjungininkų torpeda. Pagal išlikusius liudijimus, transportas galėjo perskilti į dvi dalis ir nuskęsti per mažiau nei tris minutes, todėl po deniu įkalintiems žmonėms galimybių išsigelbėti beveik nebuvo.

    Kaip patvirtinta tapatybė

    Tyrėjai teigia, kad dešimtmečius tiksli wrako vieta išliko nežinoma, kol Japonijos archyvuose aptikti dokumentai nepadėjo tiksliau rekonstruoti atakos vietos ir konvojaus pozicijų. Susiaurinus paieškų zoną, buvo panaudotos šiuolaikinės sonaro sistemos, identifikavusios anksčiau nefiksuotą objektą.

    Vėliau narai ir povandeninės archeologijos specialistai atliko detalią dokumentaciją ir pasitelkė fotogrametriją, leidžiančią sukurti trimatį wrako modelį. Gauti duomenys buvo lyginami su originaliais laivo konstrukciniais planais, o korpuso matmenys, triumų išdėstymas ir būdingas plyšimas į dvi dalis atitiko istorinius aprašymus.

    Kodėl wrakas nebus liečiamas

    Ekspedicijos dalyviai nurodo, kad wrake aptikta ir skaudi praeities žyma – galimų aukų palaikų. Dėl šios priežasties neplanuojama kelti radinių ar vykdyti komercinių tyrinėjimų, o prioritetas teikiamas vietos dokumentavimui ir atminimo išsaugojimui.

    Pasak projekto rengėjų, šis atradimas nepakeis praeities, tačiau pirmą kartą per daugiau nei 80 metų leidžia tiksliai įvardyti vieną iš tragiškiausių karo Ramiajame vandenyne epizodų vietų. Artimiesiems ir istorikams tai tampa svarbiu atskaitos tašku, padedančiu užverti ilgai atvirą nežinomybės skyrių.

  • Japonijos patirtis Vietname: „JICA“ ir UNESCO projektai keičia pasirengimą potvyniams

    Japonijos patirtis Vietname: „JICA“ ir UNESCO projektai keičia pasirengimą potvyniams

    Infrastruktūra, kuri stabdo griūtis

    Vietnamas stiprina atsparumą stichinėms nelaimėms, perimdamas Japonijoje išbandytus sprendimus, kurie padeda suvaldyti potvynių ir nuošliaužų žalą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Son La provincijoje pradėjusi veikti pirmoji šalyje Sabo užtvanka, skirta sulaikyti akmenis ir nuolaužas per liūtis, bet praleisti vandenį.

    Tokių konstrukcijų idėja gimė Japonijoje, kur kalnuotose teritorijose dažni staigūs srautai ir nuošliaužos. Vietnamo Nam Pam upės baseine planuojama įrengti 12 panašių statinių, kad rizikingose vietovėse būtų sumažinta žalos tikimybė ir apsaugotos gyvenvietės bei keliai.

    Trys atramos: planavimas, apsauga, perspėjimas

    Japonijos nelaimių prevencijos modelis dažnai apibūdinamas trimis atramomis: apsauginė infrastruktūra, žemėnaudos ir teritorijų planavimas bei ankstyvojo perspėjimo sistemos. Tokia logika remiasi ne vien statybomis, bet ir tuo, kur ir kaip leidžiama plėtra, kokie evakuacijos maršrutai numatomi, kaip informuojami gyventojai.

    Šis požiūris Vietname įgauna praktinę formą per projektus, kuriuos remia Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo agentūra JICA ir partneriai. Stiprėjant ekstremalių reiškinių dažniui, prioritetu tampa ne tik reagavimas po įvykio, bet ir pasirengimas jam dar iki audrų sezono.

    Žemėlapiuose ir mokyklose – realūs pokyčiai

    Nghe An provincijoje, kuri dažnai nukenčia nuo potvynių, Japonijos ir UNESCO bendradarbiavimas orientuotas į rizikų žemėlapių atnaujinimą bei aiškesnį pavojų vertinimą. Tokie žemėlapiai padeda savivaldai ir bendruomenėms geriau planuoti, kur pirmiausia reikalingos apsaugos priemonės, o kur – aiškūs evakuacijos sprendimai.

    Kita kryptis – mokyklų evakuacijos pratybos ir švietimas apie rizikas, kad vaikai ir darbuotojai kritiniu metu žinotų, ką daryti. Skaičiuojama, kad priemonės tiesiogiai turėtų pasiekti apie 15 000 žmonių, o netiesioginė nauda – platesnė, nes įgūdžiai ir praktikos paprastai plinta per šeimas ir bendruomenes.

    Infrastruktūriniai projektai apima ir miestų kasdienybę: Hanojuje veikia nauja nuotekų valykla, sukurta su Japonijos technine ir finansine parama. Skelbiama, kad prie nuotekų tvarkymo tinklo ji padeda prijungti apie 1 000 000 gyventojų, o tai svarbu tiek visuomenės sveikatai, tiek aplinkosaugai, ypač liūčių metu, kai senos sistemos patiria didžiausią apkrovą.

    Ekspertai pabrėžia, kad atsparumas nelaimėms kuriamas nuosekliai: vien užtvankų nepakanka, jei nėra laiku pateikiamų perspėjimų, aiškių planų ir gyventojų pasirengimo. Todėl Japonijos patirtis Vietname diegiama kaip visuma – nuo inžinerinių sprendimų iki mokymų ir rizikų valdymo kultūros.

  • Briuselyje parodytas Amaterasu spektaklis: kimono mados ir mitas pažymėjo 160 metų ryšius

    Briuselyje parodytas Amaterasu spektaklis: kimono mados ir mitas pažymėjo 160 metų ryšius

    Briuselyje surengtas išskirtinis pasirodymas Amaterasu tapo vienu ryškiausių renginių, skirtų paminėti 160 metų trunkančius Belgijos ir Japonijos diplomatinius bei kultūrinius ryšius. Spektaklis vyko istoriniame Briuselio rotušės pastate, menančiame XV amžių.

    Pasirodymas remiasi viena svarbiausių Japonijos mitologijos istorijų apie saulės deivę Amaterasu, ypač reikšmingą šinto tradicijoje. Pasak legendos, po konflikto su audrų dievu Susanoo ji pasislėpė oloje, o pasaulį apgaubė tamsa.

    Legenda pasakoja, kad kiti dievai deivę bandė išvilioti į šviesą muzika, šokiu ir švente prie olos angos, kol ši galiausiai pasirodė, ir šviesa sugrįžo. Ši siužetinė linija spektaklyje perkurta šiuolaikiškai, ją sujungiant su podiumo estetika ir sceniniu judesiu.

    Kimono kaip dėvimas pasakojimas

    Spektaklį sumanė kostiumų dizainerė ir performanso menininkė Eiko Kobayashi, kimono paversdama ne tik drabužiu, bet ir scenografijos bei pasakojimo dalimi. Kiekvienas pasirodymo epizodas pristatomas lyg mados kolekcijos išėjimas, tačiau išlaikomas aiškus dramaturginis ryšys su mitu.

    Renginį pristatė kultūros nevyriausybinė organizacija Be-Japon, o pati programa jau buvo rodoma įvairiose šalyse. Organizatoriai pabrėžia, kad tokio formato pasirodymas leidžia kalbėti apie atmintį, tradicijų tęstinumą ir kultūrų dialogą šiuolaikine, lengvai atpažįstama vizualine kalba.

    „Saulės deivės Amaterasu kostiumas yra išskirtinis: jame naudojamas daugiau nei 100 metų senumo lininis švarkas, o jį dengia šilkas iš Fukušimos, laikomas vienu ploniausių pasaulyje“, – sakė spektaklio pristatyme skambėjusio komentaro autorius.

    Kultūriniai ryšiai, kurie stiprėja

    Belgijos ir Japonijos santykių sukaktis minima ne vien diplomatiniais renginiais, bet ir plačia kultūros programa, kurioje svarbi vieta tenka scenos menams, dizainui ir tradicinių amatų interpretacijoms. Tokie projektai tampa ir minkštosios galios priemone, kai valstybių ryšiai stiprinami per kultūrą, kūrybą ir bendrus simbolius.

    Renginio Briuselyje kūrėjai pabrėžė, kad Amaterasu istorija pasirinkta neatsitiktinai: ji apie šviesos sugrįžimą, bendruomenės pastangas ir tikėjimą, o šios temos lengvai peržengia kalbos bei geografijos ribas. Būtent todėl spektaklis veikia ir kaip vizualus pasakojimas, ir kaip kultūrinis tiltas tarp Europos ir Japonijos.

  • Tokijo Šibujoje – baudos už šiukšlinimą vietoje: kiek kainuos ir kaip bus patruliuojama

    Tokijo Šibujoje – baudos už šiukšlinimą vietoje: kiek kainuos ir kaip bus patruliuojama

    Tokijo Šibujoje, viename lankomiausių Japonijos turistinių rajonų, pradėtos taikyti baudos už šiukšlinimą, kurias pareigūnai gali skirti vietoje. Tokiu sprendimu savivaldybė siekia pažaboti augantį šiukšlių kiekį gatvėse ir suvaldyti su masiniu turizmu siejamas problemas.

    Pagal naują tvarką už numestą šiukšlę gali būti skiriama 2 000 Japonijos jenų bauda, tai yra apie 11 eurų. Bauda gali būti apmokama grynaisiais, banko kortele arba per QR kodą, todėl atsiskaityti galima čia pat.

    Kas keičiasi Šibujoje?

    Vietos valdžia praneša, kad didesnės turistų minios pastaraisiais metais atnešė ne tik pajamas, bet ir daugiau netvarkos, triukšmo bei viešo alkoholio vartojimo gatvėse. Japonijos visuomeninis transliuotojas NHK yra skelbęs apie išaugusį žmonių, įskaitant turistus, girtavimą ir šiukšlinimą Šibujoje.

    Įgyvendinant naująją priemonę rajone planuojama dislokuoti iki 50 pareigūnų, kurie patruliuos ir fiksuos pažeidimus. Kartu startuoja ir informacinė kampanija, raginanti nemesti šiukšlių ir primenanti, kad pažeidimas kainuoja pinigus.

    Kodėl šiukšliadėžių Japonijoje mažai?

    Atvykę turistai dažnai pastebi, kad Japonijoje viešųjų šiukšliadėžių yra palyginti nedaug, ypač judriausiose vietose. Tai siejama ir su saugumo politika: po teroristinių incidentų ankstesniais dešimtmečiais dalis šiukšliadėžių buvo pašalintos, siekiant sumažinti riziką viešose erdvėse.

    Japonijos valdžios apklausose keliautojai šią problemą taip pat įvardija kaip vieną didžiausių nepatogumų, todėl vietos savivaldybės ieško sprendimų, kaip palaikyti švarą neapsunkinant infrastruktūros. Kai kuriose Tokijo vietose papildomų reikalavimų sulaukia ir maisto bei gėrimų verslai, pavyzdžiui, dėl atliekų dėžių įrengimo.

    Rekordinis turizmas ir „overtourism“ spaudimas

    Turistų srautai į Japoniją pastaraisiais metais smarkiai augo, o tai ypač jaučiama Tokijuje ir kituose populiariuose taškuose. 2025 metais Japonija, remiantis tarptautinėje žiniasklaidoje cituojamais duomenimis, sulaukė rekordinio 42,7 mln. užsienio turistų skaičiaus.

    Kartu su augimu didėja ir spaudimas miestams: perpildytos gatvės, triukšmas, viešosios tvarkos pažeidimai ir atliekos tampa kasdieniu iššūkiu. Dėl to Japonija ieško balansą kuriančių priemonių, įskaitant mokesčių korekcijas keliautojams ir įvairius srautų valdymo sprendimus, kad populiariausiose vietose būtų mažiau spūsčių.

    Šibujos sprendimas dėl baudų – vienas iš signalų, kad sostinė griežčiau reaguos į elgesį viešose erdvėse. Turistams tai reiškia paprastą taisyklę: net ir nedidelis nusižengimas, pavyzdžiui, numestas puodelis ar įpakavimas, gali baigtis realia bauda.

  • Po 82 metų paslaptis atskleista: Ramiajame vandenyne patvirtintas USS Herring vrakas

    Po 82 metų paslaptis atskleista: Ramiajame vandenyne patvirtintas USS Herring vrakas

    Po daugiau nei aštuonių dešimtmečių patvirtinta, kur ilsisi Antrojo pasaulinio karo metais nuskendęs JAV povandeninis laivas USS Herring. Prie Japonijai priklausančios Matsuvos salos rasta nuolauža identifikuota kaip laivas, kuris 1944 metais dingo kartu su 83 įgulos nariais.

    Apie identifikaciją paskelbė JAV karinio jūrų laivyno istoriją ir paveldą prižiūrinti institucija Naval History and Heritage Command. Šis patvirtinimas užbaigė ilgai trukusias diskusijas dėl tikslios nuskendimo vietos ir leido suderinti skirtingų šaltinių duomenis.

    USS Herring buvo nuleistas į vandenį 1942 metų sausį ir netrukus pradėjo tarnybą. Karo metais jis atliko aštuonis kovinius patruliavimus Atlanto ir Ramiajame vandenynuose, o jam priskiriami septynių priešo laivų nuskandinimai.

    Paskutinį kartą laivas buvo pastebėtas 1944 metų gegužės 31 dieną Kurilų salų rajone. Kitą dieną jis atakavo japonų laivybą netoli Matsuvos, tačiau, remiantis išlikusiais įrašais, po sėkmingų smūgių pateko į pakrantės artilerijos apšaudymą ir buvo pataikytas mažiausiai du kartus.

    Nuolauža aptikta didesniame nei 90 metrų gylyje. Tyrėjai nurodo, kad laivas stovi vertikaliai ant kylio ir yra neįprastai gerai išsilaikęs, o matomi pažeidimai atitinka istorinius aprašymus apie paskutines jo minutes.

    Pirmosios užuominos apie galimai rastą USS Herring nuolaužą pasirodė dar 2017 metais, kai regione dirbo Rusijos geografų ekspedicija. Vėliau, 2022 metais, tyrėjai į vietą sugrįžo detaliau dokumentuoti objekto ir prie jo įrengė atminimo ženklą, tačiau galutinis tapatybės patvirtinimas užtruko.

    Galutinis identifikavimas buvo tarptautinio bendradarbiavimo rezultatas, prie jo prisidėjo Rusijos, Japonijos ir JAV specialistai. Tokiose misijose vis dažniau derinami archyviniai karo meto įrašai, sonarų žemėlapiai ir aukštos raiškos povandeninės nuotraukos, leidžiančios patikimai atskirti panašius objektus dideliame gylyje.

    „Šis atradimas primena mūsų pareigą jūreiviams ir jūrų pėstininkams, paaukojusiems gyvybes tarnaudami savo šaliai, ir parodo tarptautinio bendradarbiavimo vertę siekiant išsaugoti istorinę tiesą“, – sakė Naval History and Heritage Command vadovas Samuel J. Cox.

    Pagal JAV teisę USS Herring nuolauža laikoma saugomu atminimo objektu ir karo kapu. Tai reiškia, kad vieta turi būti gerbiama, o bet kokie bandymai ją liesti ar iš jos ką nors paimti yra vertinami itin griežtai.

  • Viduramžiais laiką uostė nosimi: kaip veikė kvapų laikrodžiai Kinijoje ir Japonijoje

    Viduramžiais laiką uostė nosimi: kaip veikė kvapų laikrodžiai Kinijoje ir Japonijoje

    Gerokai iki šiuolaikinių mechaninių laikrodžių Rytų Azijoje paplito išradingas būdas skaičiuoti laiką: vadinamieji kvapų, arba smilkalų, laikrodžiai. Jie ypač siejami su Kinija, kur bent Songų dinastijos laikotarpiu laiko matavimas buvo svarbus ir valstybės administracijai, ir religiniams ritualams, ir kasdieniams įpročiams.

    Nors tuo metu jau egzistavo vandens laikrodžiai bei sudėtingi astronominiai mechanizmai, smilkstančios medžiagos pasirodė esąs patogus, palyginti stabilus „natūralus laikmatis“. Pagrindinė idėja paprasta: specialiai paruoštos aromatinių medžiagų kompozicijos degdavo prognozuojamu tempu, todėl buvo galima numatyti, kiek laiko truks jų sudegimas.

    Kaip „degdavo“ valandos

    Smilkalai būdavo dedami į specialius indus ar lovelius, suformuotus taip, kad ugnis keliautų iš anksto numatytu taku. Kartais tas takas primindavo labirintą: liepsnelė slinkdavo posūkiais, o kiekviena atkarpa atitikdavo tam tikrą laiko vienetą, pavyzdžiui, valandą ar jos dalį.

    Dalis įrenginių turėjo ir garsinį signalą. Degimo trasoje būdavo išdėstomi metaliniai rutuliukai ar mažyčiai varpeliai: ugniai pasiekus konkretų tašką, sudegdavo atrama, metalas nukrisdavo ant plokštelės ir pranešdavo, kad praėjo dar viena laiko atkarpa.

    Kvapas kaip papildomas „rodmuo“

    Didžiausias išskirtinumas buvo kvapas, kuris keitėsi priklausomai nuo naudojamų mišinių ir degimo etapų. Žmonės galėjo orientuotis ne vien pagal patį įrenginį ar skambesį, bet ir pagal ore tvyrantį aromatą, todėl laiko tėkmė tapdavo ne vien matoma, bet ir užuodžiama.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo vien subjektyvus „spėjimas pagal kvapo stiprumą“. Laikas buvo žymimas konstrukciškai: degimo kelias, atkarpų ilgis, smilkalų sudėtis ir aplinkos sąlygos turėjo būti apgalvotos taip, kad rezultatas būtų pakankamai patikimas.

    Japonijoje virto kultūros dalimi

    Vėliau technologija paplito Japonijoje, kur įgavo dar ryškesnį kultūrinį krūvį. Šalyje susiformavo tradicija, siejama su sąmoningu aromatų patyrimu ir interpretavimu, todėl laiko matavimas smilkalais natūraliai įsiliejo į estetikos ir kasdienybės ritualus.

    Tyrėjai pažymi, kad Europos keliautojams šie įrenginiai ilgą laiką atrodė mįslingi: XVII–XVIII amžių aprašymuose jie neretai pateikiami kaip egzotiška keistenybė. Tačiau iš tiesų kvapų laikrodžiai rėmėsi gana racionalia idėja: kontroliuojamu degimu, suplanuotu keliu ir, kai kuriais atvejais, garsiniu laiko „mušimu“.

    Šiandien, kai laiką matuojame atominių laikrodžių tikslumu ir sinchronizuojame išmaniaisiais įrenginiais, kvapų laikrodžiai primena kitokią laiko sampratą. Jie rodo, kad technologija gali būti ne tik tiksli, bet ir juntama pojūčiais, o kasdienis laiko skaičiavimas gali tapti kultūros dalimi.

  • Keturi netikėti Azijos miestai vasarai: nuo Pusano paplūdimių iki Čengdu pandų ir virtuvės

    Vasaros atostogų sezonas įsibėgėja, o keliautojai vis dažniau ieško alternatyvų perpildytiems maršrutams. Turizmo ekspertai šiemet siūlo atsigręžti į mažiau išreklamuotus Azijos miestus, kurie gali nustebinti kultūra, gamta ir patirtimis be didžiųjų minių.

    Kelionių giduose ir analitikų apžvalgose vis dažniau akcentuojama tendencija rinktis vadinamuosius antrojo lygio miestus. Tokios kryptys dažnai turi gerą infrastruktūrą, patogius susisiekimo sprendimus ir kainų balansą, o svarbiausia, leidžia pamatyti kasdienį šalies gyvenimą autentiškiau.

    Pietų Korėjos Pusanas įvardijamas kaip vienas geriausių pasirinkimų tiems, kurie nori derinti miestą ir jūrą. Čia populiarūs Haeundae paplūdimys ir ryškiaspalvė Gamcheon kultūrinė gyvenvietė, traukianti muralais bei siaurų gatvelių panorama.

    Miestas taip pat siūlo pakrantės pramogas, tarp jų ir pasivažinėjimą kapsuliniu traukinuku virš jūros, leidžiančiu apžvelgti krantinę iš neįprasto kampo. Tokie sprendimai Pusaną paverčia patogia kryptimi trumpoms, bet intensyvioms vasaros atostogoms.

    Indijos Šimla, įsikūrusi Himalajų papėdėje, išsiskiria kalnų reljefu ir kaskadine architektūra. Miestas dažnai siejamas su britų kolonijiniu paveldu, o jo gatvėse ir pastatuose juntamas kitoks Indijos veidas, lėtesnis ir vėsesnis nei didmiesčiuose.

    Ekspertai pabrėžia, kad Šimla tinka norintiems derinti pasivaikščiojimus, vietinę virtuvę ir kalnų atmosferą. Keliaujant rekomenduojama išlikti atidiems turistinėse zonose, kur pasitaiko smulkių vagysčių, o taip pat saugotis drąsių beždžionių, kurios kai kuriose vietose tampa tikru miesto kasdienybės elementu.

    Japonijos Sendajus pristatomas kaip patraukli alternatyva Tokijui ar Kiotui, ypač tiems, kuriems svarbu mažesni turistų srautai. Miestas patogiai pasiekiamas greituoju traukiniu, o jo įvaizdis siejamas su žalesne aplinka ir vėsesniu klimatu vasarą.

    Kelionių apžvalgos pabrėžia, kad Sendajuje lengviau pajusti kasdienę Japonijos rutiną, tuo pačiu neprarandant to, dėl ko daugelis atvyksta į šalį: šviežio maisto kultūros, pramogų ir šventyklų architektūros.

    Kinijos Čengdu dažnai vadinamas pandų sostine dėl čia veikiančių tyrimų ir veisimo centrų, kuriuose lankytojai gali pamatyti ir jauniklius. Miestas mažiau konkuruoja su Pekinu ar Šanchajumi, tačiau už tai siūlo labiau atsipalaidavusią atmosferą ir aiškią gastronominę kryptį.

    Čengdu neatsiejamas nuo Sičuano virtuvės, garsėjančios aštriais patiekalais ir ryškiais prieskoniais. Kelionių rekomendacijose dažnai minima, kad vėlyva vasara kai kuriais metais gali būti patogesnė dėl švelnesnės kaitros nei kituose Kinijos regionuose, tačiau planuojant verta įvertinti konkrečias orų prognozes.

    Turizmo sektoriuje tuo pat metu ryškėja ir kita kryptis: populiarios šalys griežtina taisykles, įveda papildomus mokesčius ar riboja lankytojų srautus. Dėl to keliautojai vis dažniau renkasi mažiau apkrautas vietas, kuriose galima išvengti eilių, brangiausių sezono kainų ir nuovargio nuo masinio turizmo.