Tag: Japonija

  • Japonijos saloje aptikti 900 metų aštuonkampio pastato pamatai: spėjama, tai budistinė pagoda

    Japonijos saloje aptikti 900 metų aštuonkampio pastato pamatai: spėjama, tai budistinė pagoda

    Pietvakarių Japonijoje, Kurošimos saloje, archeologai aptiko neįprastos formos statinio pamatus – akmeninę konstrukciją, kuri, sprendžiant iš išlikusių liekanų, galėjo būti aštuonkampė. Manoma, kad pastatas galėjo stovėti prieš maždaug 900 metų, o jo paskirtis kol kas išlieka mįsle.

    Tyrimai vykdyti Ōsato archeologinėje vietovėje, kur dirbo Satoshi Nakazono vadovaujama komanda. Kaip rašo „Arkeonews“, greta įvairių radinių – keramikos, stogo čerpių ir kitų daiktų iš Kinijos bei skirtingų Japonijos regionų – būtent ši konstrukcija tapo netikėčiausia tyrėjų užuomina apie viduramžių laikotarpio gyvenimą saloje.

    Akmeniniai likučiai rodo, kad viršutinė pamatų dalis siekė apie 8,9 metro tarp priešingų kampų, o kiekviena kraštinė galėjo būti maždaug 3,4 metro ilgio. Apatinė, platesnė konstrukcijos dalis, mokslininkų vertinimu, galėjo siekti 10–11 metrų.

    Šalia pamatų matyti ir papildomų akmenų išdėstymo pėdsakų, taip pat – degintos žemės žymės. Vis dėlto antžeminė statinio dalis neišliko, todėl tyrėjai kol kas negali tiksliai pasakyti, kaip pastatas atrodė ir kokią funkciją atliko.

    Galėjo būti su religiniu kultu susijęs statinys

    Viena realiausių hipotezių – kad tai galėjo būti budistinė pagoda arba kitas sakralinės paskirties pastatas. Aštuonkampis planas Japonijoje ir Kinijoje buvo būdingas daliai religinių objektų, todėl konstrukcijos forma laikoma reikšminga užuomina.

    Tyrėjai taip pat nurodo panašumus su istorinėmis pagodomis, žinomomis iš Hōshō-ji šventyklos Kiote ir Anraku-ji šventyklos Nagano prefektūroje. Hipotezę sustiprina ir tai, kad galimo pastato vieta buvo pietinėje gyvenvietės dalyje – zonoje, kuri siejama su religine veikla.

    Importuotos čerpės iš Kinijos gali paaiškinti, kaip vyko mainai

    Radiniuose aptiktos ir iš Kinijos, iš Ningbo miesto, kilusios stogo čerpės. Jos priskiriamos pietinės Song dinastijos stiliui – ši dinastija Kinijoje valdė 1127–1279 metais.

    Tokios čerpės Japonijoje randamos ne pirmą kartą: panašių medžiagų anksčiau aptikta, pavyzdžiui, Hakatoje, kuri viduramžiais buvo svarbus jūrų prekybos centras. Nauji pamatai gali padėti atsakyti, kokio tipo pastatuose tokios importuotos statybinės medžiagos būdavo naudojamos.

    Jei sakralinio statinio versija pasitvirtintų, tai būtų svarbus įrodymas, rodantis architektūrinių ir religinių tradicijų persipynimą regione. Tai taip pat leistų geriau suprasti, kaip atokesnės salos buvo įtrauktos į platesnius kultūrinius procesus.

    Maža sala, bet svarbi jūriniams ryšiams

    Nors Kurošima yra nedidelė, archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad ji galėjo turėti reikšmės viduramžių jūrų keliuose. Sala yra maršrutuose, jungusiuose pietvakarių Japoniją su kitomis Rytų Azijos teritorijomis.

    Ōsato gyvenvietės radiniai rodo dalyvavimą platesniame mainų tinkle. Papildomo konteksto suteikia netoliese esanti Iōjima sala, kuri viduramžiais buvo žinoma dėl sieros telkinių – siera buvo viena iš žaliavų, eksportuotų į Kiniją.

    Mokslininkai spėja, kad Kurošima galėjo būti susijusi su jūriniu transportu tarp Kiūšiū, Hakatos ir tolimesnių regionų. O naujai aptikti pamatai – dar vienas ženklas, kad net mažos salos galėjo būti svarbių ryšių ir idėjų judėjimo taškai.

  • Japonai nukritusių lapų nemeta: kodėl sode verta juos palikti ir kaip jie gerina dirvą

    Rudenį daugelis griebia grėblius ir krauna nukritusius lapus į maišus, tačiau Japonijoje toks įprotis būtų laikomas keistu. Ten lapai dažnai nelaikomi atliekomis – tai natūrali, nemokama medžiaga, galinti pagerinti dirvą ir palengvinti sodo priežiūrą.

    Tekste pabrėžiama, kad japonų požiūris į lapus remiasi pagarba gamtos ciklams: miške niekas neskuba „sutvarkyti“ paklotės, o būtent pernykščiai lapai maitina šaknų zoną ir palaiko dirvos gyvybingumą.

    Kaip pavyzdys minimas Musashino regionas netoli Tokijo, kur ūkininkai šimtmečius rinko lapus iš aplinkinių miškų ir kaupė juos krūvose, leisdami drėgmei ir laikui paversti juos naudinga organine mase. Šis tradicinis ūkininkavimo būdas pripažintas ir FAO kaip pasaulinės reikšmės žemės ūkio paveldas.

    Svarbiausia mintis paprasta: lapai gali būti ne problema, o resursas. Vietoje išvežimo ar deginimo juos galima panaudoti kaip natūralią apsaugą augalams ir kaip medžiagą dirvai pagerinti – ypač jei sklype vyrauja smėlis ar sunki molinga žemė.

    „Lapinė žemė“: kuo ji skiriasi nuo komposto

    Įprastas kompostas dažniausiai gaminamas iš įvairių virtuvės ir sodo atliekų – daržovių likučių, kavos tirščių, nupjautos žolės. Tai maistingas mišinys, turintis daug pagrindinių augalams reikalingų elementų.

    Japonų sodininkystėje išskiriamas ir kitas sprendimas – vien iš suirusių lapų susiformuojanti „lapinė žemė“ (tekste ji vadinama ir „kureha“). Tai nėra „trąšų bomba“, tačiau jos vertė kitur: ji padeda dirvai geriau sulaikyti vandenį ir kartu ją purena, gerindama oro patekimą prie šaknų.

    Tokios struktūros organinė medžiaga ypač praverčia, kai dirva greitai perdžiūsta (smėlingas gruntas) arba, priešingai, yra sunki ir lipni (molinga). Vienu atveju ji padeda drėgmei neišgaruoti ir „neišbėgti“, kitu – palengvina dirvos struktūrą.

    Kada lapus verta surinkti, o kada – palikti

    Tekste aiškiai atskiriama, kad ne visur lapus reikėtų palikti taip, kaip nukrito. Ant vejos jų perteklius gali būti problema: storas sluoksnis gali prispausti žolę, o žiemą, ypač po sniegu, dar labiau apsunkinti jos būklę.

    Tačiau gėlynuose, po krūmais ir aplink medžių kamienus lapai gali tapti natūralia apsauga. Jie veikia kaip nemokama „antklodė“: saugo šaknis nuo šalčio, padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir sukuria palankesnę terpę dirvožemio gyvybei.

    Dar viena nauda – lapų sluoksnis tampa prieglobsčiu žiemojantiems gyvūnams ir naudingiems sodo „darbininkams“: ežiams, sliekams, įvairiems vabzdžiams. Pavasarį ir vasaros pradžioje jie gali prisidėti prie natūralios pusiausvyros, kuri padeda mažinti kenkėjų spaudimą.

    Mažiau maišų, daugiau naudos dirvai

    Pagrindinis siūlomas pokytis – nustoti matyti nukritusius lapus kaip komunalinę šiukšlę, kurią būtina kuo skubiau išgabenti. Palikus dalį lapų ten, kur jie naudingi, galima sutaupyti laiko ir fizinių pastangų, o dirvai suteikti natūralių struktūrinių privalumų.

    Tekstas pabrėžia ir filosofinę pusę: ne kiekviena sodo vieta turi atrodyti idealiai „nušluota“. Kartais sąmoningas sprendimas palikti gamtai jos medžiagas reiškia ne netvarką, o protingesnę, tvaresnę priežiūrą.

  • „Katonomika“: pasaulinė kačių rinka perkopė 100 mlrd. eurų ir augina augintinių ekonomiką

    „Katonomika“: pasaulinė kačių rinka perkopė 100 mlrd. eurų ir augina augintinių ekonomiką

    Katės vis dažniau tampa ne tik augintiniais, bet ir reikšmingu ekonomikos varikliu: pasaulinė su jomis susijusių prekių ir paslaugų rinka jau vertinama daugiau kaip 100 mlrd. eurų.

    Šis reiškinys vadinamas „katonomika“ („Catnomics“) – jis apima ne vien pašarų pardavimus, bet ir įvairius aksesuarus, technologinius sprendimus, veterinarijos paslaugas bei net suvenyrų rinką, praneša „Euronews“.

    Tendencijos mastą iliustruoja ir skaičiai: pagal „PW Consulting“ ataskaitą, kačių segmentas sudaro 38,5 proc. visų išlaidų augintinių ekonomikoje.

    Kitaip tariant, augantis kačių populiarumas tiesiogiai didina vartojimą – nuo kasdienių pirkinių iki ilgalaikių investicijų į augintinio priežiūrą ir gerovę.

    Japonijoje „nekonomika“ jau tapo reiškiniu

    Japonijoje katėms skirtas vartojimas net turi atskirą pavadinimą – „nekonomika“. Profesoriaus Katsuhiro Miyamoto iš Kansai universiteto skaičiavimu, 2026 metais ši rinka beveik pasiekė 17 mlrd. eurų vertę (apie 3 000 mlrd. jenų), įskaitant kačių kavines, įvairius įrenginius ir prekes.

    Japonijos Gyvūnų maisto asociacijos apklausa rodo, kad 2025 metais šalyje buvo 8,8 mln. kačių – daugiau nei šunų (6,8 mln.). Toje pačioje ataskaitoje nurodoma, kad per visą katės gyvenimą šeima vidutiniškai išleidžia beveik 10 300 eurų (apie 1,8 mln. jenų).

    Europa taip pat renkasi kates: jų daugiau nei šunų

    Kačių populiarumą rodo ir Europos duomenys. Pagal 2026 metų FEDIAF „Facts & Figures“ ataskaitą, 2024 metais Europoje augintinius laikė apie 149 mln. namų ūkių (49 proc.), o iš viso buvo suskaičiuota 306 mln. gyvūnų kompanionų.

    Iš jų 111 mln. sudarė katės, 91 mln. – šunys. Įdomu tai, kad kačių pašarai generuoja didžiausią rinkos vertę (50 proc.), nors didesnė dalis Europoje pagaminamo augintinių maisto tenka šunims (58 proc.), o katėms – 41 proc.

    „Statista“ taip pat pažymi, kad kačių skaičius Europoje ryškiai augo nuo 2010 metų, o Europos Sąjungoje 2024 metais jos išliko populiariausiais gyvūnais kompanionais.

    JAV ir Kinijoje rinka plečiasi, o katės sensta kartu su šeimininkais

    Jungtinėse Valstijose augantį įsivaikinamų kačių skaičių, remiantis American Pet Products Association ataskaita, ypač skatina Z kartos vyrai. Nurodoma, kad vyrai sudaro 43 proc. kačių šeimininkų, o Z kartos grupėje įsivaikintų kačių dalis per metus išaugo 27 proc.

    Ataskaitoje taip pat teigiama, kad kačių turinčių JAV namų ūkių skaičius pasiekė 53 mln. – tai apie 39 proc. visų namų ūkių, o 2024–2025 metais fiksuotas 5 proc. augimas. Be to, nuo 2018 metų didėjo šeimų, laikančių bent tris kates, dalis – nurodomas 45 proc. šuolis.

    Kinijoje katėms skirta rinka auga greičiau nei šunų: miestuose suskaičiuojama 72,9 mln. kačių ir 53,4 mln. šunų. Teigiama, kad katėms skirto sektoriaus ekonominė vertė didėja 5,2 proc., kai šunų rinkos augimas siekia 3,2 proc.

    Dar viena kryptis – vadinamoji „sidabrinių kačių ekonomika“, siejama su senstančių kačių priežiūra, kuri sparčiai auga Honkonge. Tai rodo, kad šeimininkai vis dažniau investuoja į augintinių ilgaamžiškumą, o ryšys su katėmis tampa vis svarbesnis augintinių rinkai.

  • Japonijos ekonomika trečią ketvirtį sustojo: augimą slopino infliacija ir eksporto smukimas

    Japonijos ekonomika trečią ketvirtį sustojo: augimą slopino infliacija ir eksporto smukimas

    Japonijos ekonomika trečią 2026 metų ketvirtį praktiškai neaugo – bendrasis vidaus produktas, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, išliko beveik nepakitęs.

    Kaip skelbia „Euronews“, išankstiniais Japonijos Vyriausybės (Kabinetų biuro) duomenimis, rezultatas nuvylė: ekonomistai prognozavo 0,1 proc. plėtrą, o prieš tai buvęs ketvirtis rodė 0,4 proc. augimą.

    Metiniu perskaičiavimu ekonomika susitraukė 0,1 proc., nors buvo tikėtasi 0,2 proc. augimo. Prie spaudimo prisidėjo brangusi energija, silpna jena, prasti orai ir gamybą trikdę įvykiai.

    Tarp svarbiausių veiksnių minimas naftos kainų šuolis, kuris didino sąnaudas tiek verslui, tiek gyventojams. Japonija importuoja beveik visą naftą, o tiekimo grandinės ir gabenimas per Hormūzo sąsiaurį buvo sutrikdyti dėl karo su Iranu.

    Kas labiausiai tempė augimą žemyn

    Papildomą smūgį sudavė silpna jena, nes importuojama energija ir kitos prekės tapo brangesnės. JAV doleris pastaruoju metu siekė apie 160 jenų, kai prieš penkerius metus kursas buvo mažesnis nei 115 jenų už dolerį.

    Infliacija, neįskaičiuojant šviežio maisto, rugsėjį pakilo iki 2,1 proc. (rugpjūtį buvo 1,7 proc.) ir viršijo Japonijos centrinio banko 2 proc. tikslą.

    Gyventojų vartojimas realiąja išraiška mažėjo: privatus vartojimas smuko 0,3 proc. ketvirtis iš ketvirčio – tiek pat, kiek ir ankstesnius tris mėnesius. Prie to prisidėjo ir orai: taifūnai bei smarkios liūtys mažino pirkėjų srautus.

    Augimą slopino ir užsienio prekyba: grynasis eksportas nuo BVP augimo „nuskaičiavo“ 0,6 procentinio punkto – importas didėjo 2,5 proc., o eksportas smuko 0,2 proc.

    Žemės drebėjimo poveikis ir investicijų atsigavimas

    Liepos mėnesį pietvakarių Kiūšiū saloje įvykęs žemės drebėjimas laikinai sutrikdė dalies gamyklų darbą, o tai taip pat prisidėjo prie silpnesnių ketvirčio rodiklių.

    Vis dėlto buvo ir pozityvių signalų: verslo investicijos atšoko 1,6 proc. (metiniu perskaičiavimu – 6,8 proc.), jas rėmė stipri skaitmeninių technologijų paklausa. Augimą palaikė ir didėjusios viešosios atsargos.

    Vertindami duomenis, ekonomistai atkreipė dėmesį, kad bendras BVP rodiklis buvo kiek silpnesnis, nei tikėtasi, o detalesni skaičiai – nedžiuginantys. Kartu pabrėžiama, jog, nepaisant išorinių sukrėtimų, vidaus ekonomika išlieka gana atspari.

    Palūkanų kėlimas gruodį vis dar tikėtinas

    Nors augimas ir sustojo, analitikai mano, kad tai greičiausiai neatgrasys Japonijos centrinio banko nuo dar vieno palūkanų didinimo gruodį – ypač jei infliacinis spaudimas toliau stiprės.

    Tuo metu premjerės Sanae Takaichi vadovaujama Vyriausybė siekia priimti įstatymus dėl maisto produktų mokesčių mažinimo, tačiau planą apsunkina didėjanti valstybės skola ir klausimas, iš ko būtų finansuojamas šis sprendimas.

    Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad pagal nominalų BVP JAV doleriais Japonija 2027 metais gali nukristi iš ketvirtos į šeštą vietą pasaulyje, ją aplenktų Indija ir Jungtinė Karalystė.

  • Amerikiečių lakūnas Ueno zoologijos sode: karo meto gandas, pasirodo, buvo tiesa

    Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Japonijos kariuomenė Tokijuje sučiuptą amerikiečių lakūną pavertė propagandos įrankiu – jis buvo viešai demonstruojamas Ueno zoologijos sode, tigrų narve.

    Kaip rašoma „The Collector“, 1945 metų sausio 27 dieną virš Tokijo buvo numuštas B-29 įgulos narys, navigatorius Raymondas „Hap“ Halloranas, vėliau patekęs į nelaisvę.

    Pasak pasakojimo, nusileidus parašiutu jį pirmiausia užpuolė civiliai, o netrukus perėmę kariai vyrą suėmė, sumušė ir nugabeno į Kempei Tai – slaptosios policijos kalėjimą, garsėjusį žiauriais tardymais.

    Halloranas kalėjo itin nežmoniškomis sąlygomis: buvo alinamas badu, laikomas šaltyje, nuolat kankinamas ir tardomas. Kovo 9–10 dienomis Tokiją nusiaubus masinėms padegamosioms bombarduotėms, jis išgyveno prirakintas narve, kai aplink miestą siaubė ugnis.

    Demonstravimas tigrų narve

    Po 67 dienų Kempei Tai kalėjime Halloranas buvo išgabentas į Ueno zoologijos sodą Tokijo centre. Ten, kaip teigiama, dvi dienas jis buvo laikomas nuogas, pririštas prie tigrų narvo grotų.

    Toks viešas demonstravimas turėjo aiškų tikslą – parodyti Japonijos imperijos galią ir išnaudoti belaisvį psichologinei propagandai, pabrėžiant skirtumus tarp japonų ir europiečių kilmės amerikiečių.

    Miniai stebint šį reginį, žmonių reakcijos buvo įvairios – nuo priešiškumo ir smalsumo iki gailesčio. Vėliau belaisvis buvo perkeltas į Omori karo belaisvių stovyklą, kur sąlygos, pasak pasakojimo, buvo ne mažiau žiaurios.

    Karo pabaiga ir ilgas sugrįžimas

    1945 metų rugpjūčio pradžioje numetus atomines bombas ir karui artėjant prie pabaigos, po maždaug trijų savaičių Halloranas su kitais belaisviais buvo išlaisvintas.

    Jis dvi savaites praleido ligoninės laive, dar kelias dienas – San Francisko ligoninėje, o grįžęs į gimtąjį Sinsinatį (JAV) toliau gydėsi vyriausybinėje ligoninėje Vakarų Virdžinijoje.

    Tekste pabrėžiama, kad patirtos traumos pasekmės buvo ilgalaikės: Halloranas su potrauminio streso sutrikimu kovojo dešimtmečius, kentė naktinius siaubus.

    Susitaikymas po patirto siaubo

    Laikui bėgant jis esą ryžosi susitaikyti su kai kuriais jį saugojusiais žmonėmis, civiliais ir net pilotu, kuris jį numušė. Tokį sprendimą Halloranas siejo su noru skatinti taiką ir pačiam rasti būdą gyventi su karo patirtimis.

    Istorija ilgą laiką buvo laikoma karo meto gandais, tačiau šiame pasakojime ji pateikiama kaip tikrais faktais pagrįsta išgyvenimo ir vėlesnio susitaikymo istorija.

  • Kaip po Antrojo pasaulinio karo Japonija sugrąžino milijonus kolonistų: chaosas, trauma ir skurdas

    Po Antrojo pasaulinio karo Japonija turėjo sumokėti ir dar vieną pralaimėjimo kainą – ne tik demobilizuoti kariuomenę, bet ir pargabenti namo milžinišką skaičių civilių, dešimtmečiais gyvenusių imperijos užkariautose teritorijose.

    Šis priverstinis grįžimas daugeliui tapo asmenine katastrofa: žmonės neteko turto, buvo skubiai iškeldinami, o grįžę į sugriautą šalį dažnai susidūrė su nepasitikėjimu ir priešiškumu.

    Kaip pasakojama „The Collector“, Japonija dar nuo Meidži restauracijos laikų skatino gyventojų persikėlimą į užgrobtas žemes – taip buvo mėginama spręsti perpildymo problemą, stiprinti įtaką ir kurti pajamas generuojančias kolonijas.

    Karo pabaigoje šis projektas atsisuko prieš pačią Japoniją: sąjungininkų sprendimai, vietinių gyventojų pyktis ir logistinis chaosas pavertė repatriaciją skausmingu, o kai kur – ir mirtinai pavojingu procesu.

    Imperija, kuri rėmėsi kolonistais

    Japonija civilinius gyventojus kėlė į įvairias teritorijas – nuo Taivano ir Korėjos iki Ramiojo vandenyno salų. Ypač agresyvi kolonizacija vyko Mandžiūrijoje, kurią Japonija 1931 metais pavertė marionetine valstybe „Mandžiukuo“.

    Antrojo pasaulinio karo įkarštyje už Japonijos ribų gyveno apie 3,3 mln. japonų civilių. Kolonijose buvo sukurta hierarchinė sistema, kur japonai atsidūrė viršuje, o didžioji dalis vietinių – apačioje, todėl karo pabaigoje keršto baimė tapo reali.

    Sąjungininkams artėjant, kai kurios japonų bendruomenės paniškai tikėjo propaganda apie neišvengiamą susidorojimą. Saipane dalis civilių nusižudė, nes buvo įtikinti, kad patekę į nelaisvę bus kankinami ir žudomi.

    Potsdamo sprendimas ir masiniai iškeldinimai

    Sąjungininkų lyderiai Potsdamo konferencijoje pasirinko priverstinės repatriacijos kelią. Potsdamo deklaracijos 9 straipsnis įpareigojo Japonijos pajėgas nusiginkluoti ir grįžti, o vėliau buvo organizuotas ir civilių pargabenimas.

    Transportavimui talkino JAV ir Jungtinės Karalystės laivynai, logistikoje dalyvavo ir Japonijos institucijos. Už operacijos organizavimą atsakingu pareigūnu tapo sąjungininkų vadas Japonijoje generolas Douglasas MacArthuras.

    Teoriškai repatriacija turėjo vykti humaniškai, tačiau praktikoje žmones dažnai rinko į specialias zonas prie uostų, ribojo, kiek asmeninių daiktų galima pasiimti, o turtą ir verslus parduoti ar susigrąžinti spėdavo ne visi.

    Laivai gabendavo tūkstančius žmonių, prieš išlaipinimą taikyti karantinai – siekta mažinti ligų riziką. Per kelerius metus didžioji dalis užsienyje gyvenusių japonų buvo sugrąžinti į tėvynę.

    Skaudžiausia dalis: bėgimas iš Mandžiūrijos ir sugrįžimas į griuvėsius

    Vienas dramatiškiausių epizodų prasidėjo, kai Raudonoji armija įžengė į Mandžiūriją. Japonijos Kvantungo armija nebesugebėjo apginti civilių, o tūkstančiai šeimų traukė uostų link, tikėdamiesi rasti kelią namo.

    Tekste minima, kad dalis vaikų liko be tėvų ir buvo palikti Kinijoje. Uostuose žmonės laukė laivų, o repatriaciją organizuojančios struktūros tapo vienintele galimybe išvengti sovietų karių ar įtūžusių vietinių susidorojimo.

    Po Japonijos kapituliacijos 1945 metų rugsėjo 2 dieną pradėtos tvarkingesnės deportacijos. Korėjoje JAV karinė administracija nurodė išvykti visiems japonų tautybės asmenims, tarp jų – apie 850 000 civilių.

    Iki 1947 metų Taivane buvo likę tik apie 1 300 japonų civilių. Ramiojo vandenyno salose japonai taip pat buvo išgabenti masiškai, o pasilikti leista tik mišrių japonų ir mikroneziečių šeimų vaikams.

    Grįžę į Japoniją žmonės rado suniokotą šalį, būsto stygių ir ekonomiką, kuri po bombardavimų bei karo išlaidų buvo praktiškai palaužta. Dalis repatrijuotųjų vos išlipę buvo purškiami insekticidais, o vietiniai gyventojai neretai žiūrėjo į juos be užuojautos.

    Įtampa didėjo ir dėl to, kad į šalį atvyko daugiau kaip šeši milijonai civilių ir kariškių. Tarp „namų salose“ karo metus praleidusių žmonių ir grįžusių kolonistų kilo konkurencija dėl būsto ir darbo.

    Daliai repatrijuotųjų teko laikinai gyventi specialiai įrengtuose kaimeliuose. Kiti susidūrė su stigmatizavimu – ypač tie, kurie grįžo iš Mandžiūrijos ir buvo įtariami simpatijomis Sovietų Sąjungai.

    Nutylėta trauma ir vėlyvas pripažinimas

    Pasak teksto, ilgą laiką Japonijoje dominavo dvi karo patirties interpretacijos: Japonija kaip bombardavimų auka ir Japonija kaip militaristų įstumta į pražūtį valstybė. Repatrijuotųjų praradimai bei patirtos traumos į šiuos pasakojimus sunkiai tilpo.

    Valstybė, turėjusi finansinių sunkumų, atsisakė kompensuoti kolonistų prarastą turtą. Minima ir itin jautri detalė: moterys, patyrusios sovietų karių seksualinį smurtą, buvo siunčiamos į Futsukaichi įstaigą, kur joms atlikti priverstiniai abortai.

    Vis dėlto dalis grįžusiųjų vėliau įsiliejo į pokario ekonomikos augimą: buvę kolonistai prisidėjo prie infrastruktūros atkūrimo, o Japonijos geležinkeliai rėmėsi darbuotojais, turėjusiais patirties statant linijas Kinijoje ir Korėjoje.

    1950-ųjų viduryje vyriausybės apklausa rodė, kad apie 60 proc. repatrijuotųjų buvo radę darbą ir pastogę, nors nemažai šeimų skurde gyveno dar ilgai. Normalizavus Japonijos ir Kinijos santykius 1972 metais, dalis buvusių kolonistų vėl važiavo į Mandžiūriją ieškoti žinių apie paliktus vaikus.

    1980-aisiais Japonija pradėjo leisti kai kuriems Kinijoje užaugusiems vaikams aplankyti tėvų tėvynę, o viešoji tyla pamažu ėmė sklaidytis. Šiandien repatriacijos tema labiau matoma – veikia Maizuru muziejus uoste, kuriame buvo priimami grįžtantys žmonės, o istorija įtraukta į akademines programas.

  • Japonijos pakrantės tektonika galėjo paspartinti Didžiojo kanjono susidarymą

    Naujas geologinis modelis rodo, kad tektoniniai pokyčiai prie Japonijos krantų galėjo prisidėti prie vieno garsiausių JAV gamtos objektų – Didžiojo kanjono – formavimosi.

    Kaip rašo „Live Science“, tyrėjai sieja šį procesą su maždaug prieš 10–12 mln. metų Vakarų Ramiajame vandenyne susiformavusia dviguba subdukcijos zona, kuri pakeitė įtampų pasiskirstymą Ramiojo vandenyno plokštėje.

    Pasak mokslininkų, dėl šių pokyčių paspartėjo Kalifornijos įlankos (Gulf of California) atsivėrimas: žemyninė pluta ten ėmė skiltis greičiau, o tai nulėmė ir svarbius Šiaurės Amerikos reljefo pokyčius.

    Šis aiškinimas svarbus ne tik kalbant apie kraštovaizdžio istoriją – geresnis plokščių ribų veikimo supratimas gali padėti tiksliau vertinti regionus, kur susidaro stipriausi Žemės drebėjimai.

    Kaip Japonijos pokyčiai pasiekė Šiaurės Ameriką

    Tyrime teigiama, kad Kalifornijos įlanka nuo Meksikos žemyno atsiskyrė formuodama Baja Kalifornijos pusiasalį maždaug prieš 6–8 mln. metų. Šis procesas vyko greičiau nei daugelyje kitų panašių riftų zonų.

    Riftų zonos – tai vietos, kur žemyninė pluta ima skirti, o atsiradusi žemuma ilgainiui gali prisipildyti jūros vandens. Pasaulyje tokių zonų yra daug, o aktyvus pavyzdys – Raudonoji jūra.

    Įprastai riftingas gali trukti 30–80 mln. metų, tačiau Kalifornijos įlankoje, mokslininkų vertinimu, procesas užtruko apie 6–13 mln. metų. Būtent šis „neįprastas greitis“ ir paskatino ieškoti papildomo paaiškinimo.

    Dviguba subdukcija ir „jėgų perdavimas“ per Ramųjį vandenyną

    Mokslininkai naudojo pasaulinį plokščių tektonikos modelį, paleistą superkompiuteriuose, kad patikrintų, ar tolimi įvykiai galėjo paveikti Šiaurės Amerikos vakarus.

    Modelis parodė, kad tuo metu, kai prie Japonijos Ramiojo vandenyno plokštė slinko po Eurazijos plokšte, viena subdukcijos zona perėjo į dvi atskiras. Toks persitvarkymas, kaip teigiama, galėjo pakeisti plokštės „tempimo“ įtampas ir paveikti kitą jos pusę.

    Tyrėjai pažymi, kad už Japonijos regiono ribų vienas iš nedaugelio ryškiai paveiktų taškų modelyje buvo būtent Baja Kalifornija. Patikrinus skirtingas prielaidas apie mantijos savybes ir įtampas, rezultatas, pasak autorių, išliko.

    Kodėl tai svarbu ir šiandien

    Kalifornijos įlankos riftingas, mokslininkų aiškinimu, nebuvo vien tik Japonijos „padarinys“ – procesas jau vyko dėl ankstesnių tektoninių priežasčių, susijusių su Faralono plokštės subdukcija po Šiaurės Amerika.

    Vis dėlto, tyrimo autoriai mano, kad papildomas „postūmis“ iš Ramiojo vandenyno vakarinės dalies galėjo būti tas veiksnys, kuris neleido procesui išsikvėpti ir pavertė jį dideliu geologiniu persitvarkymu.

    Jų teigimu, platesnis tokių sąveikų supratimas gali būti naudingas analizuojant ir šiandien aktyvias, drebėjimus sukeliančias zonas – pavyzdžiui, San Andreaso lūžį Kalifornijoje ar Kaskadijos subdukcijos zoną JAV šiaurės vakaruose, kur teoriškai galimi ir itin stiprūs drebėjimai.

  • Japonijos žiniasklaida: pralaimėjęs rinkimus Trumpas JAV nusilps, bet užsienyje gali eskaluoti veiksmus

    Demokratams perėmus daugumą abiejuose JAV Kongreso rūmuose, prezidento Donaldo Trumpo galimybės įgyvendinti vidaus politikos planus silps, tačiau užsienio ir prekybos politikoje jis gali imtis griežtesnių žingsnių. Tokį scenarijų trečiadienį aptarė Japonijos žiniasklaida ir analitikai.

    Apie tai rašęs laikraštis „Mainichi Shimbun“ pabrėžė, kad po daugumos praradimo Trumpui antroje kadencijos pusėje teks valdyti šalį gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis. Pasak leidinio korespondento Vašingtone, rinkimai buvo savotiškas „teismas“ jo administracijai dėl infliacijos, kuri, jo vertinimu, siejama su aukštais muitais, ir dėl naftos kainų augimo, susijusio su karu su Iranu.

    Tekste atkreipiamas dėmesys, kad demokratai perims komitetų pirmininkų postus abiejuose Kongreso rūmuose ir ketina suintensyvinti Trumpo stovyklos „atskaitomybės“ reikalavimą. Be to, Senate jie turės daugiau galimybių blokuoti administracijos paskyrimus.

    Japonijos analitikų vertinimu, būtent didesnės vidaus politikos kliūtys gali skatinti Trumpą ieškoti pergalių srityse, kuriose prezidentas tradiciškai turi daugiau veikimo laisvės be Kongreso pritarimo – užsienio politikoje ir muitų politikoje.

    Muitai, Iranas ir nerimas Tokijuje

    Taisuke Kasai iš Japonijos užsienio prekybos organizacijos JETRO akcentavo, kad pasikeitusi jėgų pusiausvyra Kongrese ribotai paveiks tarifų politiką. Jo teigimu, Japonijos įmonės turėtų numatyti, kad dabartinis muitų lygis bent kol kas gali išlikti.

    Tuo metu „Nomura Research Institute“ vyriausiasis ekonomistas Takahide Kiuchi perspėjo, kad iki naujojo Kongreso darbo pradžios 2027 metų sausio 3 dieną Trumpas, siekdamas savo politinio palikimo, per trumpą laiką galėtų eskaluoti ir tarifų priemones, ir veiksmus Irano atžvilgiu.

    „Mainichi Shimbun“ kitame straipsnyje taip pat išskyrė Tokijo nerimą, ar Trumpas diplomatinėje politikoje nepasuks į kraštutinumus. Kaip galimi pavyzdžiai minimi siekiai surengti aukščiausio lygio susitikimus su Kinija ir Rusija arba didesnis spaudimas Japonijai dėl gynybos išlaidų.

    Nuogąstavimai dėl JAV gynybos biudžeto

    Saugumo tema Japonijos žiniasklaidoje siejama ir su JAV gynybos finansavimu. Laikraštis „Sankei Shimbun“ pabrėžė, kad demokratai priešinasi Baltųjų rūmų siūlytam 1,5 trln. JAV dolerių gynybos biudžetui.

    Pasak leidinio, tai gali reikšti, jog Trumpo administracijai bus sunkiau užsitikrinti gynybos išlaidas, o tai, tikėtina, atsilieptų JAV kariuomenės veiksmams visame pasaulyje, įskaitant Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną.

  • Kaip Japonijai pavyko išvengti Vakarų kolonizacijos: nuo izoliacijos iki žaibiškos modernizacijos

    XIX amžiaus pabaigoje, kai Vakarų valstybės buvo pasidalijusios didžiules Afrikos ir Azijos teritorijas, Japonija liko nei kolonija, nei protektoratas. Vietoje to salų valstybė sugebėjo ne tik apginti savo suverenitetą, bet ir pati pradėjo plėsti įtaką regione.

    Tekste aiškinama, kad svarbiausi Japonijos pranašumai buvo du: ilga, griežtai kontroliuota izoliacija ir itin greitas persitvarkymas, kai tapo aišku, kad jėga paremta Vakarų politika gali pasibelsti ir į jos uostus.

    Iki 1868 metų Japoniją valdęs Tokugavų šiogunatas nuo 1633 metų smarkiai ribojo prekybą bei ryšius su užsieniečiais. Šis laikotarpis dažnai vadinamas sakoku – „užrakintos šalies“ politika.

    Iš pirmo žvilgsnio tokia izoliacija galėjo atrodyti kaip silpnumas, tačiau ji suteikė vieną esminį dalyką – vidaus vienybę. Centralizuota valdžia Edo mieste ir griežta vietinių feodalų kontrolė apsunkino galimybę iš išorės kurstyti regioninius konfliktus, kurie kitur tapdavo patogia kolonizacijos priemone.

    „Juodieji laivai“ ir priverstinis atvėrimas

    Izoliacija baigėsi staiga 1853 metais, kai į Edo įlanką atplaukė JAV karinio jūrų laivyno komodoras Matthew Perry su ginkluotais garlaiviais. Šis pasirodymas Japonijai, vis dar besiremiančiai tradiciniais mediniais laivais, buvo akivaizdus technologinės persvaros signalas.

    Perry atvyko ne deryboms lygiomis teisėmis – jis įteikė JAV vyriausybės ultimatumą atverti Japonijos uostus amerikiečių prekybai. Japonijos valdantieji jau buvo matę, kuo baigėsi panašus spaudimas Kinijai: po Nankino sutarties šalis buvo priversta atverti uostus, o Honkongas atiteko britams.

    Norėdama išvengti karinio konflikto, Japonija nusileido reikalavimams. Tai tapo lūžio tašku, paskatinusiu vidines permainas ir naują požiūrį į tai, kaip išlikti nepriklausomai pasaulyje, kuriame dominavo imperinės valstybės.

    Meidži reforma: valstybė, kuri nusprendė pasivyti Vakarus

    1868 metais įvyko Meidži restauracija – revoliucinės permainos, kai reformatoriai jauno imperatoriaus Meidži vardu nuvertė Tokugavų šiogunatą. Nauja valdžia užsibrėžė tikslą feodalinę agrarinę visuomenę paversti modernia pramonine ir karine valstybe.

    Per artimiausią dešimtmetį Japonija ėmėsi esminių žingsnių: panaikino feodalizmą, pradėjo naikinti samurajų sluoksnio išskirtinumą, kūrė centralizuotą mokesčių sistemą. Taip pat siuntė studentus, diplomatus ir mokslininkus į Europą bei JAV, įskaitant 1871 metų Iwakura misiją, kad perimtų teisės, administravimo, technologijų ir pramonės patirtį.

    Lygiagrečiai Japonija kvietė užsienio specialistus (oyatoi gaikokujin), kurie padėjo apmokyti vietos inžinierius ir darbininkus. Per kelis dešimtmečius šalyje atsirado tekstilės fabrikai, geležinkeliai, anglies kasyklos ir laivų statyklos.

    Karinėje srityje Japonija modernizaciją grindė konkrečiais pasirinkimais: kariniam jūrų laivynui pirko galingus laivus britų laivų statyklose, o sausumos pajėgas formavo pagal Prūsijos modelį su profesionaliu generaliniu štabu. Toks modelis buvo pasirinktas įvertinus Prūsijos pergalę 1870–1871 metų Prancūzijos–Prūsijos kare.

    Nelygiaverčiai susitarimai ir pergalės, pakeitusios statusą

    Vis dėlto Vakarų spaudimas visiškai nedingo. Japonija buvo priversta pasirašyti sutartis, suteikusias užsieniečiams ekstrateritorialumo teisę – tai reiškė, kad jie Japonijoje buvo teisiami savo konsuliniuose teismuose pagal savo šalių įstatymus.

    Be to, šios sutartys ribojo Japonijos galimybes savarankiškai reguliuoti importo muitus. Tačiau tokios nuolaidos, pasak teksto, suteikė laiką – Japonija galėjo skubiai modernizuotis neprovokuodama tiesioginės karinės invazijos. Ekstrateritorialumas buvo panaikintas 1899 metais, o pilną tarifų autonomiją Japonija atgavo 1911 metais.

    Japonijos suverenitetą galutinai sustiprino kariniai laimėjimai. 1894 metais ji nugalėjo Čingų dinastijos pajėgas Pirmajame Kinijos–Japonijos kare dėl Korėjos ir 1895 metais gavo pirmąsias užjūrio teritorijas.

    Dar didesnį poveikį pasauliui turėjo 1905 metų pergalė prieš Rusiją dėl varžybų Mandžiūrijoje ir Korėjoje. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų modernioje istorijoje, kai ne Vakarų valstybė dideliame konflikte nugalėjo vieną stipriausių Europos imperijų – nuo to momento Japonija vis dažniau buvo laikoma ne „pasidalijimo objektu“, o pilnaverte galia.

    Iki Pirmojo pasaulinio karo Japonijos statusas jau buvo pasikeitęs: ji buvo traktuojama kaip suvereni valstybė, galinti apginti savo interesus, o ne teritorija, kurią galima paprastai perbraižyti žemėlapyje.

  • Mokslininkai patikrino: katės atpažįsta savo vardą, bet dažnai tiesiog ignoruoja

    Katės nesupranta žmonių kalbos taip, kaip ją supranta žmogus, tačiau jos puikiai mokosi iš pasikartojančių situacijų. Gyvūnas stebi balso toną, kūno kalbą ir įvykių seką, todėl atskirus garsus ar žodžius gali susieti su konkrečiu veiksmu, pavyzdžiui, maistu ar žaidimu.

    Vis dėlto daugeliui šeimininkų kyla klausimas, ar katė iš tiesų žino savo vardą, ar tik reaguoja į balsą. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad katės geba atskirti savo vardą nuo panašiai skambančių žodžių, net jei išoriškai tai ne visada matyti.

    Kas nustatyta apie vardo atpažinimą

    2019 metais Tokijo Sophia universiteto tyrėjai stebėjo kačių reakcijas į jų vardus ir į kitus panašaus skambesio žodžius. Rezultatai parodė, kad dauguma kačių patikimiau reaguodavo būtent į savo vardą, nors reakcija dažnai būdavo subtili.

    Tokie signalai gali būti vos pastebimi: ausų kryptelėjimas, akių mirktelėjimas, galvos pakėlimas ar trumpas žvilgsnis į šaltinį. Kitaip tariant, katė gali atpažinti kreipinį, bet nebūtinai ateis prie žmogaus, kaip tai dažniau daro šunys.

    Paaiškinimas paprastas: katės elgesį stipriai lemia motyvacija ir tuo metu konkuruojantys dirgikliai. Jei aplinkoje vyksta kas nors įdomesnio arba katė nenori kontakto, ji gali sąmoningai pasirinkti nereaguoti, nors garsą atpažįsta.

    Ar katės supranta kitų vardus?

    Naujesni Japonijoje atlikti eksperimentai analizavo, ar katės sieja žmonių tariamus vardus su konkrečiais individais. Tyrėjai rodė kačių nuotraukas ekrane ir kartu leisdavo įrašą, kuriame pasakomas atitinkamas vardas, o vėliau sąmoningai sukeisdavo vardą su kitu vaizdu.

    2022 metais publikuoti duomenys parodė, kad namuose gyvenančios katės dažniau ilgiau žiūrėdavo į ekraną, kai girdimas vardas neatitiko rodomo vaizdo. Tai interpretuojama kaip ženklas, kad jos geba susieti vardą su konkrečiu pažįstamu gyvūnu ar žmogumi, ypač kai kasdienybėje yra daug pasikartojančių situacijų.

    Tuo tarpu kačių kavinėse gyvenančios katės tokių aiškių reakcijų dažniau nerodydavo. Tyrėjai tai siejo su tuo, kad tokioje aplinkoje mažiau stabili socialinė grupė, daugiau triukšmo, naujų lankytojų ir trumpalaikių kontaktų, todėl vardų susiejimui su individais gali trūkti pastovaus konteksto.

    Ką svarbu suprasti šeimininkams

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie tyrimai rėmėsi palyginti nedidelėmis imtimis, todėl rezultatų nereikėtų mechaniškai taikyti visoms katėms. Vis dėlto bendra kryptis aiški: katės geba diferencijuoti žodžius, ypač dažnai kartojamus, ir susieti juos su patirtimi.

    Jei norisi, kad katė dažniau sureaguotų į vardą, svarbus nuoseklumas ir teigiamos asociacijos. Kai vardas siejamas su malonia patirtimi, pavyzdžiui, šėrimu ar žaidimu, reakcija dažniau būna ryškesnė, o kai vardas skamba tik draudimo ar streso situacijose, katė gali jo vengti.

    Galiausiai katės reakcija į vardą ne visada reiškia paklusnumą ar jo stoką. Dažnai tai yra savarankiško gyvūno pasirinkimas, o atpažinimo ženklai gali būti labai subtilūs, todėl juos verta stebėti ne mažiau atidžiai nei patį priėjimą.