CP v2

Tag: Japonija

  • Ukraina įvardijo problemą: iki 90 proc. Rusijos ginkluotės – japoniški komponentai

    Ukraina įvardijo problemą: iki 90 proc. Rusijos ginkluotės – japoniški komponentai

    Ukrainos prezidento patarėjas sankcijų politikos klausimais Vladyslavas Vlasiukas Japonijos naujienų agentūrai „Kyodo News“ teigė, kad Rusijos ginkluotėje masiškai aptinkami japoniški elektronikos komponentai. Pasak jo, tai esą patvirtina Ukrainos institucijų parengti vidiniai dokumentai apie rastų detalių kilmę.

    Ukrainos pateiktoje medžiagoje teigiama, kad japoniškos dalys identifikuotos, be kita ko, sparnuotosiose raketose Ch-101. Šiomis priemonėmis Rusija nuo plataus masto invazijos pradžios dažnai smogia taikiniams dideliu atstumu.

    „Mums reikia griežtesnės eksporto kontrolės, kad civilinė elektronika nepavirstų ginklo dalimi“, – sakė Vladyslavas Vlasiukas.

    Ukrainos dokumentuose, kaip skelbiama, įvardyta 13 Japonijos įmonių, kurių produkcija galėjo atsidurti Rusijos ginkluotėje. Dalis bendrovių nurodė negalinčios patvirtinti detalių autentiškumo dėl per mažai pateiktų duomenų, o kai kurios į užklausas neatsakė.

    Tačiau Kijivas pabrėžia, kad iki šiol nepateikta įrodymų, jog Japonijos gamintojai sąmoningai tiekė komponentus Rusijos gynybos pramonei. Pasak Ukrainos pareigūnų, pagrindinis iššūkis yra ne tiesioginis eksportas į Rusiją, o reeksportas per trečiąsias šalis.

    Vakarietiškos elektronikos buvimas Rusijos raketose ir dronuose nėra naujiena. Analitikai ne kartą konstatavo, kad moderniuose ginkluose aptinkama šimtai užsienyje pagamintų elementų, nes Rusijai sudėtinga pilnai pakeisti importuojamas mikroschemas ir kitą aukštųjų technologijų produkciją.

    Ukrainos vertinimu, dauguma aptinkamų japoniškų dalių yra dvejopo naudojimo komponentai, sukurti civilinei rinkai, bet tinkami ir karinei pramonei. Tokiai kategorijai paprastai priskiriami kondensatoriai, rezistoriai, mikrokontroleriai, inerciniai moduliai, puslaidininkiai ir kitos elektronikos dalys, plačiai naudojamos automobiliuose, pramoninėje įrangoje bei buitinėje elektronikoje.

    Japonija nuo 2022 metais nuosekliai plėtė sankcijas Rusijai ir griežtino technologijų, galinčių turėti karinę paskirtį, eksporto kontrolę. Vis dėlto Ukraina ragina dar labiau stiprinti rizikingų prekių stebėseną, tikrinti galutinius gavėjus ir užkirsti kelią tarpininkų grandinėms, kurios leidžia apeiti apribojimus.

  • Japonų vėsinantys kaklaraiščiai ir kinų „facekini“: kaip pasaulis gelbėjasi nuo kaitros

    Japonų vėsinantys kaklaraiščiai ir kinų „facekini“: kaip pasaulis gelbėjasi nuo kaitros

    Karščių banga keičia įpročius

    Dažnėjant karščio bangoms visame pasaulyje, vis daugiau žmonių ieško ne kondicionierių, o kasdienių, greitai pritaikomų būdų atvėsti. Dalis jų Europoje atrodo neįprastai, tačiau daug kur Azijoje, Afrikoje ar Amerikoje tokios priemonės naudojamos dešimtmečius.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką kelia ne vien aukšta temperatūra, bet ir didelė drėgmė, prastai vėdinamos patalpos bei perkaitimas miestuose. Dėl to ypač svarbu ne tik gerti vandenį, bet ir mažinti šilumos apkrovą kūnui.

    Japonijos triukai: vėsinti kaklą ir pulsą

    Japonijoje vasarą paplito vėsinantys kaklaraiščiai ir kaklo audiniai su gelio įdėklais ar mažais šaltų paketų moduliais. Jie veikia paprastai: vėsinant kaklą, riešus ar pažastis, atvėsinamas kraujas paviršinėse kraujagyslėse, todėl sumažėja bendras karščio pojūtis.

    Kasdienybėje dažnai matomi ir ant kaklo nešiojami šalčio žiedai bei lengvi drėkinami rankšluosčiai, periodiškai sudrėkinami vandeniu. Tokie sprendimai remiasi garavimo principu: vandeniui garuojant, šiluma „paimama“ iš odos ir aplinkos.

    Dar vienas tradicinis variantas yra tenugui, plonas medvilninis rankšluostėlis, kurį žmonės slepia po apykakle ar po kepure. Jis sugeria prakaitą ir, sudrėkintas, padeda vėsinti odą be papildomų prietaisų.

    Kinija ir saulė: nuo „facekini“ iki UPF kaukių

    Kinijoje kaip apsauga nuo ultravioletinių spindulių išpopuliarėjo vadinamasis „facekini“ – elastingas gobtuvas, paliekantis atviras tik akis, nosį ir burną. Iš pradžių jis buvo labiausiai siejamas su pajūriu ir maudynėmis, kai norima išvengti intensyvios saulės.

    Pastaraisiais metais paplito ir kasdienės lengvos UV apsaugos kaukės iš kvėpuojančių funkcinių medžiagų, neretai pažymėtos UPF 50+ reitingu. Jos atliepia ne tik klimatą, bet ir kultūrinius odos priežiūros bei išvaizdos standartus, todėl dėvimos miestuose, kelionėse ar važiuojant dviračiu.

    Prie saulės apsaugos dažnai derinamos ir plačiabrylės skrybėlės bei lengvi audiniai, kuriuos galima drėkinti. Toks derinys vienu metu mažina tiesioginių spindulių poveikį ir padeda kūnui vėsintis garuojant vandeniui.

    Architektūra ir senosios technologijos: vėsa be elektros

    Daugelis karštų regionų remiasi trimis universaliais principais: šešėliu, oro judėjimu ir šilumine mase. Storos molio ar akmens sienos lėtai įkaista ir lėtai atiduoda šilumą, todėl patalpose temperatūra svyruoja mažiau.

    Pietvakarių JAV tradiciniai molio ir akmens statiniai su mažesniais langais bei išsikišusiais stogais padeda sumažinti saulės kaitrą. Meksikoje ir kitose karštose vietovėse vidiniai kiemai dažnai tampa natūraliais vėsesniais taškais, o dienos ritmą papildo poilsis per didžiausią kaitrą.

    Egipte ir kituose regionuose žinomi vėjo gaudytojai, nukreipiantys vėsesnį orą į pastatus, taip pat praktika kabinti drėgną audinį lange. Pro drėgną audinį tekantis oras atvėsta, nes garavimui reikalinga energija paimama iš aplinkos šilumos.

    Karščių valdymas vis dažniau tampa ne vien komforto, bet ir sveikatos klausimu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, mažiems vaikams bei sergantiems lėtinėmis ligomis. Pasaulio patirtys rodo, kad paprastos, fiziologija ir fizika paremtos priemonės gali būti veiksmingos, jei taikomos laiku ir nuosekliai.

  • Japonai karštį įveikia be kondicionieriaus: keli paprasti triukai, kurie veikia ir Lietuvoje

    Japonai karštį įveikia be kondicionieriaus: keli paprasti triukai, kurie veikia ir Lietuvoje

    Karščio bangos ir vadinamosios tropinės naktys, kai temperatūra naktį nenukrenta žemiau 20 laipsnių, Europoje pasitaiko vis dažniau. Tokios sąlygos apsunkina miegą ir atsigavimą, o kondicionierius ne visiems prieinamas arba norisi jį naudoti kuo trumpiau. Japonijoje, kur vasaros daugelyje regionų yra tvankios ir drėgnos, per kartas susiformavo paprasti būdai, padedantys sumažinti kaitros pojūtį namuose ir mieste.

    Vienas žinomiausių įpročių yra uchimizu, kai ryte arba vakare vandeniu sudrėkinami kiemai, takai ar erdvės prie namų. Garuodamas vanduo sugeria šilumą ir trumpam atvėsina aplinką, o kartu prislopina dulkes. Praktikoje pabrėžiama, kad tam dažnai naudojamas surinktas lietaus vanduo arba vadinamasis pilkasis vanduo, kad būtų taupomi ištekliai.

    Vėsa iš garavimo ir šešėlio

    Japonų kasdienybėje svarbi ne tik vėsa, bet ir šešėlis, todėl karštomis dienomis dažnai naudojami vėduoklės tipo vėsintuvai, rankiniai ventiliatoriai ar kaklą vėsinančios juostos. Populiarūs ir skėčiai nuo saulės su UV apsauga, nes jie mažina tiesioginių spindulių poveikį ir perkaitimo riziką. Šešėlis gali pastebimai sumažinti jaučiamą temperatūrą, ypač kai miestuose vyrauja įkaitęs asfaltas ir betonas.

    Praktiškas principas paprastas: kuo mažiau tiesioginės saulės patenka į kūną ir į patalpas, tuo lengviau išvengti perkaitimo. Todėl dieną verta užtemdyti langus, ypač pietinėje pusėje, o vėdinti intensyviau tada, kai lauke vėsiau. Toks režimas padeda sumažinti šilumos kaupimąsi bute net ir be papildomos technikos.

    Kaip lengviau užmigti per karštį

    Didžiausias iššūkis daugeliui yra naktis, nes kokybiškam miegui svarbu, kad kūno temperatūra prieš užmiegant sumažėtų. Japonijoje paplitęs sprendimas yra vėsesnis dušas ar trumpa vėsi vonia prieš miegą, padedanti greičiau nusiraminti ir atvėsti. Taip pat naudojamos vėsinančios pagalvės, paklodės ar kilimėliai, kurie trumpam suteikia vėsos pojūtį kontaktuojant su oda.

    Tradiciniuose namuose dažnai miegama arčiau grindų, nes šiltesnis oras kyla į viršų, o žemiau paprastai būna vėsiau. Kai karštis ypač vargina, pasitelkiami ir drėgni audiniai, pavyzdžiui, lengvai sudrėkinta paklodė, kuri vėsina garuodama. Svarbu, kad patalpa būtų vėdinama taip, jog drėgmė neužsistovėtų ir nekeltų papildomo tvankumo.

    Smulkūs įpročiai, kurie keičia savijautą

    Kasdienėse situacijose dažnai padeda maži dalykai: sudrėkintas rankšluostėlis ant sprando, vandens purškiklis odai ar drabužiams, vėsinančios servetėlės. Tokie sprendimai veikia todėl, kad vėsina tas kūno vietas, kuriose paviršinės kraujagyslės yra arčiau odos, pavyzdžiui, kaklą ar riešus. Tai nereiškia, kad jie pakeičia medicinines rekomendacijas, tačiau gali palengvinti savijautą kasdienėje veikloje.

    Ne mažiau svarbi ir apranga bei mityba: lengvi, orui laidūs audiniai ir šviesesnės spalvos padeda mažinti perkaitimą. Karštomis dienomis pravartu rinktis daugiau vandens turinčius produktus, vengti sunkių patiekalų ir nepamiršti skysčių. Kuo mažiau papildomo krūvio organizmui, tuo lengviau ištverti tvanką.

  • Žaidimas „Ghost of Yotei“ sujudino Japoniją: žaidėjai plūsta į Hokaidą, savivaldybės skaičiuoja naudą

    Žaidimas „Ghost of Yotei“ sujudino Japoniją: žaidėjai plūsta į Hokaidą, savivaldybės skaičiuoja naudą

    Virtuali kelionė į XVII amžiaus Japoniją daugeliui „PlayStation“ žaidėjų pasirodė per trumpa. Po žaidimo „Ghost of Yotei“ sėkmės dalis gerbėjų ėmė planuoti realias keliones į Hokaidą, o vietos savivaldybės skuba šią bangą paversti apčiuopiama turizmo grąža.

    Žaidimą sukūrusi studija Sucker Punch per pirmąjį mėnesį pranešė pardavusi 3,3 mln. kopijų. Toks startas, lyginant su ankstesne serijos dalimi, tapo impulsu platesniam susidomėjimui Japonijos šiaurės regionu, ypač vietovėmis aplink Jotei kalną.

    Hokaido prefektūroje kelių miestų savivaldybės susitarė dėl bendros partnerystės, kad atvykstančius turistus pasitiktų ne atsitiktiniai suvenyrai, o su regiono tapatybe siejami produktai. Akcentuojami vietos amatai, taip pat suvenyrai iš vietiniuose miškuose išgautos medienos.

    Niseko apylinkėse svarstoma pradėti specialias ekskursijas su gidais, kurios leistų keliautojams pamatyti vietas, atpažįstamas iš žaidimo atmosferos. Tokios patirtys pastaraisiais metais tampa vis svarbesnės turizmui: keliautojai ieško ne tik gražių vaizdų, bet ir istorijų, susietų su popkultūra.

    Panašus reiškinys jau buvo matomas po „Ghost of Tsushima“ pasirodymo, kai padidėjo susidomėjimas Cušimos sala. Tuomet gerbėjai prisidėjo ir prie realių iniciatyvų: po taifūno sugadintos istorinės šventyklos vartų rekonstrukcijai buvo surinkta apie 240 000 eurų parama.

    „Ar tas pats nutiks su Jotei? Nesu tikras, bet esu tuo nuoširdžiai susijaudinęs“, – sakė buvęs studijos vadovas Brianas Flemingas, komentuodamas ankstesnį gerbėjų įsitraukimą ir panašias nuotaikas dėl naujojo žaidimo.

    Turizmo specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie projektai veikia tada, kai vietos valdžia sugeba valdyti srautus ir kartu saugoti kultūros paveldą bei gamtą. Hokaidas jau seniai populiarus tarp keliautojų dėl gamtos, slidinėjimo ir vulkaninių kraštovaizdžių, tačiau popkultūros įtaka gali dar labiau padidinti sezoniškumą ir apkrovas infrastruktūrai.

    Patys kūrėjai didelių naujienų dėl serijos artimiausiu metu neskelbia. Šių metų kovo mėnesį pasirodė paskutinis didesnis atnaujinimas, papildęs daugelio žaidėjų režimą „Legends“, o vėlesnių planų studija kol kas neatskleidė.

    „Ghost of Yotei“ dėmesį traukia ir smulkmenomis: pagrindinė herojė keliauja su vilku, o kūrėjai yra užsiminę, kad net tokia detalė kaip gyvūno glostymo animacija pareikalavo daugiau techninių pastangų, nei galima būtų manyti. Tai dar kartą parodo, kodėl žaidimai vis dažniau tampa ne tik pramoga, bet ir kelionių pasirinkimus keičiančia kultūrine jėga.

  • „Nintendo“ Japonijoje atidaro naują restoraną: štai kuo nustebins gerbėjus šį rudenį

    „Nintendo“ Japonijoje atidaro naują restoraną: štai kuo nustebins gerbėjus šį rudenį

    „Nintendo“ plečia savo prekės ženklą už konsolių ir žaidimų ribų – Japonijos bendrovė paskelbė atidarysianti naują maitinimo vietą, kurios interjeras ir idėja bus tiesiogiai susieta su ryškiausiais kompanijos žaidimų pasauliais. Naujas restoranas turėtų pradėti priimti lankytojus šių metų rudenį.

    Restoranas vadinsis „Super Family Restaurant“ ir veiks Nintendo muziejaus teritorijoje Uji mieste, Japonijoje. Pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai: jis primena japonišką konsolės SNES pavadinimą Super Family Computer, geriau žinomą kaip Super Famicom, todėl į projektą akivaizdžiai įpintas nostalgijos elementas.

    Iš pirmųjų viešintų vaizdų matyti, kad erdvė bus įrengta kaip tradicinis šeimos restoranas, tačiau išskirtinumą kurs dekoracijos ir ekspoziciniai objektai iš „Nintendo“ visatų. Lankytojai galės iš arti pamatyti Samus Aran šarvų „Power Suit“ biustą iš „Metroid“, „Master Sword“ repliką ir natūralaus dydžio Linko statulą iš „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“.

    Muziejaus atstovai taip pat patvirtino, kad meniu atsiras specialiai paruoštų patiekalų ir desertų, pritaikytų šeimoms ir prekės ženklo gerbėjams. Tokie teminiai sprendimai – ne vien dekoracija: tai būdas pailginti lankytojo patirtį po ekspozicijų ir sukurti dar vieną priežastį atvykti į muziejų.

    Kol „Super Family Restaurant“ dar ruošiasi atidarymui, Nintendo muziejaus teritorijoje veikia kita maitinimo vieta – „Hatena Burger“. Šios kavinės interjeras remiasi Mario žaidimų motyvais, o taip pat turi elementų, įkvėptų „Animal Crossing“, ir ji toliau veiks greta naujojo restorano.

    Nintendo muziejus lankytojams duris atvėrė 2024 metais ir įsikūrė buvusioje kompanijos gamykloje. Istoriškai tai buvo vieta, kur buvo gaminamos žaidimų kortos ir remontuojama įranga, o dabar pastate įrengtos interaktyvios ekspozicijos bei dirbtuvės, pasakojančios „Nintendo“ istoriją dar nuo laikų iki vaizdo žaidimų eros.

    Toks žingsnis dera su platesne „Nintendo“ kryptimi investuoti į patirtis realiame pasaulyje, kurios papildo žaidimus ir filmus. Tematinės „Super Nintendo World“ zonos jau veikia Universal parkuose Japonijoje ir JAV, o jų teritorijose įsikūrusios ir maitinimo vietos, tarp jų „Toadstool Cafe“ bei „Power Up Cafe“, siūlančios užkandžius, paremtus Mario nuotykiais.

    Europoje analogiškų „Nintendo“ teminių erdvių kol kas nėra, tačiau rinkoje periodiškai pasirodo svarstymų dėl galimų plėtros projektų. Vis dėlto šiuo metu oficialiai patvirtintos informacijos apie tokių pramogų atsiradimą Europoje nėra.

    Japonijoje „Nintendo“ tematiką turintys maitinimo projektai nėra naujiena ir trumpalaikių iniciatyvų forma: anksčiau šalyje ne kartą veikė laikinos kavinės, įkvėptos Kirby, kuriose buvo siūlomi specialūs patiekalų rinkiniai ir riboto leidimo atributika. Naujas restoranas muziejuje, panašu, bus nuolatinis dar vienos krypties tąsa – iš žaidimų pasaulio į kasdienę patirtį.

  • Dziudo „Grand Slam“ Ulan Batore: Mongolija iškovojo auksą, Japonija ir Korėja pridėjo pergales

    Dziudo „Grand Slam“ Ulan Batore: Mongolija iškovojo auksą, Japonija ir Korėja pridėjo pergales

    Ulan Batore, Mongolijoje, tęsiasi prestižinis dziudo „Grand Slam“ turnyras, į kurį susirinko ryškiausios pasaulio žvaigždės. Antroji varžybų diena tapo ypač svarbi sportininkams, pradedantiems rinkti reitingo taškus naujam Los Andželo olimpiniam ciklui.

    „Steppe Arena“ arenoje gausiai susirinkę žiūrovai stebėjo ne tik kovas, bet ir atidarymo ceremoniją su tradiciniais pasirodymais. Turnyrą oficialiai atidarė Tarptautinės dziudo federacijos vadovybės atstovai bei Mongolijos prezidento administracijos ir Ulan Batoro miesto vadovai.

    Namų favoritė atnešė auksą

    Didžiausią emocijų bangą sukėlė vyrų iki 73 kilogramų finalas, kuriame namų favoritė Ankhzaya Lavjargal susitiko su amerikiečiu Jacku Yonezuka. Dvikova buvo itin lygi, o nugalėtoją lėmė pratęsimas.

    Aukso vertės tašką Mongolijos sportininkė pelnė „auksinio įvarčio“ fazėje, užfiksavusi waza-ari. Šis laimėjimas tapo vienu ryškiausių turnyro akcentų, o tribūnos Ulan Batore sprogo nuo aplodismentų.

    „Labai džiaugiuosi, kad laimėjau būtent čia, savo šalies „Grand Slam“ turnyre“, – sakė Ankhzaya Lavjargal.

    Japonijos čempionės pratęsė serijas

    Moterų iki 63 kilogramų svorio kategorijoje pasaulio čempionė Kaju Haruka dar kartą patvirtino stabilumą ir turnyro favoritės statusą. Finale ji taktiškai kontroliavo kovą prieš buvusią pasaulio čempionę Joanne Van Lieshout ir išlaikė nepriekaištingą pergalių seriją elitiniame ture.

    „Šiandien dar kartą pajutau, koks Mongolijoje populiarus dziudo. Nors tai ne mano gimtasis miestas, palaikymas buvo labai šiltas, varžytis buvo tikras malonumas“, – sakė Kaju Haruka.

    Kitoje moterų kategorijoje iki 70 kilogramų pasaulio čempionė Tanaka Shiho taip pat iškovojo auksą. Finale ji minimalia persvara įveikė Aoife Coughlan, o rezultatą nulėmė tiksliai atliktas veiksmas, įvertintas yuko.

    Korėja sužibo įspūdingu ippon

    Vyrų iki 81 kilogramo finale buvo laukiama principinė Korėjos ir Japonijos akistata. Lee Joonhwan susitiko su japonu Oino Yuhei, o kova baigėsi įspūdingu ippon, kuris užtikrino Korėjos sportininkui aukso medalį.

    Mongolijos rinktinės medalių kraitį papildė ir Uranbayar Odgerel, iškovojęs bronzą bei pademonstravęs technišką tai-otoshi. Turnyro Ulan Batore kulminacija laukia finalinę dieną, kai bus išdalinti likę medaliai ir svarbūs reitingo taškai.

  • Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Wrakas rastas gilumoje

    Prie Filipinų Luzono salos, netoli Zambaleso provincijos, po daugelį metų trukusių paieškų aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų japonų laivo „Hōfuku Maru“ wrakas. Jis glūdi didesniame nei 50 metrų gylyje, o tiksli vieta, pasak tyrėjų, ilgą laiką buvo klaidingai nurodoma istoriniuose pasakojimuose.

    Paieškas vykdė Hellships Memorial Foundation komanda kartu su JAV keliautoju ir tyrinėtoju Joshu Gatesu. Tyrėjai teigia, kad lūžis įvyko iš naujo peržiūrėjus JAV ir Japonijos karinius archyvus, kurie padėjo patikslinti konvojaus maršrutą ir atakos aplinkybes.

    Kas buvo vadinamieji hellships?

    Antrojo pasaulinio karo metais Japonija, istorikų vertinimu, pasitelkė daugiau nei 130 prekybinių ir keleivinių laivų sąjungininkų karo belaisviams gabenti tarp darbo stovyklų įvairiose Azijos vietose. Dėl nežmoniškų sąlygų šie reisai vėliau imti vadinti hellships, nes belaisviai būdavo laikomi ankštose, prastai vėdinamose triumuose, stigo vandens ir medicininės pagalbos.

    Skaičiuojama, kad per tokius transportus galėjo būti perkelta apie 125 000 sąjungininkų belaisvių, o iki 20 000 jų kelionės neišgyveno. Dalis žūdavo nuo ligų, išsekimo ir smurto, o dalis tapdavo ir karo veiksmų aukomis, kai laivus atakuodavo sąjungininkų pajėgos.

    Tragiška 1944 metų kelionė

    „Hōfuku Maru“ istorija laikoma viena dramatiškiausių. 1944 metų rugsėjį laivas plaukė Japonijos konvojaus sudėtyje per Pietų Kinijos jūrą, gabendamas daugiausia britų ir olandų karo belaisvius į kitas darbo stovyklas.

    Rugsėjo 21 dieną laivą pasiekė sąjungininkų torpeda. Pagal išlikusius liudijimus, transportas galėjo perskilti į dvi dalis ir nuskęsti per mažiau nei tris minutes, todėl po deniu įkalintiems žmonėms galimybių išsigelbėti beveik nebuvo.

    Kaip patvirtinta tapatybė

    Tyrėjai teigia, kad dešimtmečius tiksli wrako vieta išliko nežinoma, kol Japonijos archyvuose aptikti dokumentai nepadėjo tiksliau rekonstruoti atakos vietos ir konvojaus pozicijų. Susiaurinus paieškų zoną, buvo panaudotos šiuolaikinės sonaro sistemos, identifikavusios anksčiau nefiksuotą objektą.

    Vėliau narai ir povandeninės archeologijos specialistai atliko detalią dokumentaciją ir pasitelkė fotogrametriją, leidžiančią sukurti trimatį wrako modelį. Gauti duomenys buvo lyginami su originaliais laivo konstrukciniais planais, o korpuso matmenys, triumų išdėstymas ir būdingas plyšimas į dvi dalis atitiko istorinius aprašymus.

    Kodėl wrakas nebus liečiamas

    Ekspedicijos dalyviai nurodo, kad wrake aptikta ir skaudi praeities žyma – galimų aukų palaikų. Dėl šios priežasties neplanuojama kelti radinių ar vykdyti komercinių tyrinėjimų, o prioritetas teikiamas vietos dokumentavimui ir atminimo išsaugojimui.

    Pasak projekto rengėjų, šis atradimas nepakeis praeities, tačiau pirmą kartą per daugiau nei 80 metų leidžia tiksliai įvardyti vieną iš tragiškiausių karo Ramiajame vandenyne epizodų vietų. Artimiesiems ir istorikams tai tampa svarbiu atskaitos tašku, padedančiu užverti ilgai atvirą nežinomybės skyrių.

  • Japonijos patirtis Vietname: „JICA“ ir UNESCO projektai keičia pasirengimą potvyniams

    Japonijos patirtis Vietname: „JICA“ ir UNESCO projektai keičia pasirengimą potvyniams

    Infrastruktūra, kuri stabdo griūtis

    Vietnamas stiprina atsparumą stichinėms nelaimėms, perimdamas Japonijoje išbandytus sprendimus, kurie padeda suvaldyti potvynių ir nuošliaužų žalą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Son La provincijoje pradėjusi veikti pirmoji šalyje Sabo užtvanka, skirta sulaikyti akmenis ir nuolaužas per liūtis, bet praleisti vandenį.

    Tokių konstrukcijų idėja gimė Japonijoje, kur kalnuotose teritorijose dažni staigūs srautai ir nuošliaužos. Vietnamo Nam Pam upės baseine planuojama įrengti 12 panašių statinių, kad rizikingose vietovėse būtų sumažinta žalos tikimybė ir apsaugotos gyvenvietės bei keliai.

    Trys atramos: planavimas, apsauga, perspėjimas

    Japonijos nelaimių prevencijos modelis dažnai apibūdinamas trimis atramomis: apsauginė infrastruktūra, žemėnaudos ir teritorijų planavimas bei ankstyvojo perspėjimo sistemos. Tokia logika remiasi ne vien statybomis, bet ir tuo, kur ir kaip leidžiama plėtra, kokie evakuacijos maršrutai numatomi, kaip informuojami gyventojai.

    Šis požiūris Vietname įgauna praktinę formą per projektus, kuriuos remia Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo agentūra JICA ir partneriai. Stiprėjant ekstremalių reiškinių dažniui, prioritetu tampa ne tik reagavimas po įvykio, bet ir pasirengimas jam dar iki audrų sezono.

    Žemėlapiuose ir mokyklose – realūs pokyčiai

    Nghe An provincijoje, kuri dažnai nukenčia nuo potvynių, Japonijos ir UNESCO bendradarbiavimas orientuotas į rizikų žemėlapių atnaujinimą bei aiškesnį pavojų vertinimą. Tokie žemėlapiai padeda savivaldai ir bendruomenėms geriau planuoti, kur pirmiausia reikalingos apsaugos priemonės, o kur – aiškūs evakuacijos sprendimai.

    Kita kryptis – mokyklų evakuacijos pratybos ir švietimas apie rizikas, kad vaikai ir darbuotojai kritiniu metu žinotų, ką daryti. Skaičiuojama, kad priemonės tiesiogiai turėtų pasiekti apie 15 000 žmonių, o netiesioginė nauda – platesnė, nes įgūdžiai ir praktikos paprastai plinta per šeimas ir bendruomenes.

    Infrastruktūriniai projektai apima ir miestų kasdienybę: Hanojuje veikia nauja nuotekų valykla, sukurta su Japonijos technine ir finansine parama. Skelbiama, kad prie nuotekų tvarkymo tinklo ji padeda prijungti apie 1 000 000 gyventojų, o tai svarbu tiek visuomenės sveikatai, tiek aplinkosaugai, ypač liūčių metu, kai senos sistemos patiria didžiausią apkrovą.

    Ekspertai pabrėžia, kad atsparumas nelaimėms kuriamas nuosekliai: vien užtvankų nepakanka, jei nėra laiku pateikiamų perspėjimų, aiškių planų ir gyventojų pasirengimo. Todėl Japonijos patirtis Vietname diegiama kaip visuma – nuo inžinerinių sprendimų iki mokymų ir rizikų valdymo kultūros.

  • Briuselyje parodytas Amaterasu spektaklis: kimono mados ir mitas pažymėjo 160 metų ryšius

    Briuselyje parodytas Amaterasu spektaklis: kimono mados ir mitas pažymėjo 160 metų ryšius

    Briuselyje surengtas išskirtinis pasirodymas Amaterasu tapo vienu ryškiausių renginių, skirtų paminėti 160 metų trunkančius Belgijos ir Japonijos diplomatinius bei kultūrinius ryšius. Spektaklis vyko istoriniame Briuselio rotušės pastate, menančiame XV amžių.

    Pasirodymas remiasi viena svarbiausių Japonijos mitologijos istorijų apie saulės deivę Amaterasu, ypač reikšmingą šinto tradicijoje. Pasak legendos, po konflikto su audrų dievu Susanoo ji pasislėpė oloje, o pasaulį apgaubė tamsa.

    Legenda pasakoja, kad kiti dievai deivę bandė išvilioti į šviesą muzika, šokiu ir švente prie olos angos, kol ši galiausiai pasirodė, ir šviesa sugrįžo. Ši siužetinė linija spektaklyje perkurta šiuolaikiškai, ją sujungiant su podiumo estetika ir sceniniu judesiu.

    Kimono kaip dėvimas pasakojimas

    Spektaklį sumanė kostiumų dizainerė ir performanso menininkė Eiko Kobayashi, kimono paversdama ne tik drabužiu, bet ir scenografijos bei pasakojimo dalimi. Kiekvienas pasirodymo epizodas pristatomas lyg mados kolekcijos išėjimas, tačiau išlaikomas aiškus dramaturginis ryšys su mitu.

    Renginį pristatė kultūros nevyriausybinė organizacija Be-Japon, o pati programa jau buvo rodoma įvairiose šalyse. Organizatoriai pabrėžia, kad tokio formato pasirodymas leidžia kalbėti apie atmintį, tradicijų tęstinumą ir kultūrų dialogą šiuolaikine, lengvai atpažįstama vizualine kalba.

    „Saulės deivės Amaterasu kostiumas yra išskirtinis: jame naudojamas daugiau nei 100 metų senumo lininis švarkas, o jį dengia šilkas iš Fukušimos, laikomas vienu ploniausių pasaulyje“, – sakė spektaklio pristatyme skambėjusio komentaro autorius.

    Kultūriniai ryšiai, kurie stiprėja

    Belgijos ir Japonijos santykių sukaktis minima ne vien diplomatiniais renginiais, bet ir plačia kultūros programa, kurioje svarbi vieta tenka scenos menams, dizainui ir tradicinių amatų interpretacijoms. Tokie projektai tampa ir minkštosios galios priemone, kai valstybių ryšiai stiprinami per kultūrą, kūrybą ir bendrus simbolius.

    Renginio Briuselyje kūrėjai pabrėžė, kad Amaterasu istorija pasirinkta neatsitiktinai: ji apie šviesos sugrįžimą, bendruomenės pastangas ir tikėjimą, o šios temos lengvai peržengia kalbos bei geografijos ribas. Būtent todėl spektaklis veikia ir kaip vizualus pasakojimas, ir kaip kultūrinis tiltas tarp Europos ir Japonijos.

  • Tokijo Šibujoje – baudos už šiukšlinimą vietoje: kiek kainuos ir kaip bus patruliuojama

    Tokijo Šibujoje – baudos už šiukšlinimą vietoje: kiek kainuos ir kaip bus patruliuojama

    Tokijo Šibujoje, viename lankomiausių Japonijos turistinių rajonų, pradėtos taikyti baudos už šiukšlinimą, kurias pareigūnai gali skirti vietoje. Tokiu sprendimu savivaldybė siekia pažaboti augantį šiukšlių kiekį gatvėse ir suvaldyti su masiniu turizmu siejamas problemas.

    Pagal naują tvarką už numestą šiukšlę gali būti skiriama 2 000 Japonijos jenų bauda, tai yra apie 11 eurų. Bauda gali būti apmokama grynaisiais, banko kortele arba per QR kodą, todėl atsiskaityti galima čia pat.

    Kas keičiasi Šibujoje?

    Vietos valdžia praneša, kad didesnės turistų minios pastaraisiais metais atnešė ne tik pajamas, bet ir daugiau netvarkos, triukšmo bei viešo alkoholio vartojimo gatvėse. Japonijos visuomeninis transliuotojas NHK yra skelbęs apie išaugusį žmonių, įskaitant turistus, girtavimą ir šiukšlinimą Šibujoje.

    Įgyvendinant naująją priemonę rajone planuojama dislokuoti iki 50 pareigūnų, kurie patruliuos ir fiksuos pažeidimus. Kartu startuoja ir informacinė kampanija, raginanti nemesti šiukšlių ir primenanti, kad pažeidimas kainuoja pinigus.

    Kodėl šiukšliadėžių Japonijoje mažai?

    Atvykę turistai dažnai pastebi, kad Japonijoje viešųjų šiukšliadėžių yra palyginti nedaug, ypač judriausiose vietose. Tai siejama ir su saugumo politika: po teroristinių incidentų ankstesniais dešimtmečiais dalis šiukšliadėžių buvo pašalintos, siekiant sumažinti riziką viešose erdvėse.

    Japonijos valdžios apklausose keliautojai šią problemą taip pat įvardija kaip vieną didžiausių nepatogumų, todėl vietos savivaldybės ieško sprendimų, kaip palaikyti švarą neapsunkinant infrastruktūros. Kai kuriose Tokijo vietose papildomų reikalavimų sulaukia ir maisto bei gėrimų verslai, pavyzdžiui, dėl atliekų dėžių įrengimo.

    Rekordinis turizmas ir „overtourism“ spaudimas

    Turistų srautai į Japoniją pastaraisiais metais smarkiai augo, o tai ypač jaučiama Tokijuje ir kituose populiariuose taškuose. 2025 metais Japonija, remiantis tarptautinėje žiniasklaidoje cituojamais duomenimis, sulaukė rekordinio 42,7 mln. užsienio turistų skaičiaus.

    Kartu su augimu didėja ir spaudimas miestams: perpildytos gatvės, triukšmas, viešosios tvarkos pažeidimai ir atliekos tampa kasdieniu iššūkiu. Dėl to Japonija ieško balansą kuriančių priemonių, įskaitant mokesčių korekcijas keliautojams ir įvairius srautų valdymo sprendimus, kad populiariausiose vietose būtų mažiau spūsčių.

    Šibujos sprendimas dėl baudų – vienas iš signalų, kad sostinė griežčiau reaguos į elgesį viešose erdvėse. Turistams tai reiškia paprastą taisyklę: net ir nedidelis nusižengimas, pavyzdžiui, numestas puodelis ar įpakavimas, gali baigtis realia bauda.