CP v2

Tag: Jūriniai vėjo parkai

  • Kinai paleido didžiausią jūrinį vėjo parką: 131 turbina ir 2 GW galia muša rekordus

    Kinai paleido didžiausią jūrinį vėjo parką: 131 turbina ir 2 GW galia muša rekordus

    Pietų Kinijos jūroje pradėjo veikti, kaip skelbiama, didžiausias pasaulyje jūrinės vėjo energetikos kompleksas „Fanshi“. Jį vystė „China General Nuclear Power Group“ (CGN), o bendra įrengtoji galia siekia 2 gigavatus.

    Parką sudaro 131 vėjo turbina, iš kurių 33 yra ypač didelės, po 18 megavatų kiekviena. Likusios 98 turbinos yra mažesnės galios, tačiau kartu sudaro visą projektinį pajėgumą, skirtą energiją tiekti į regiono tinklą.

    Turbinos mastas kelia naują kartelę

    18 megavatų turbinų rotoriaus skersmuo siekia apie 292 metrus, o menčių šluojamas plotas sudaro maždaug 66 000 kvadratinių metrų. Tokie matmenys laikomi vienu svarbiausių pastarųjų metų šuolių jūrinio vėjo technologijose.

    Skelbiama, kad esant pilnai apkrovai vienas menčių apsisukimas gali pagaminti apie 43 kilovatvalandes elektros. Per metus viena tokia turbina gali pagaminti iki 56 mln. kilovatvalandžių, priklausomai nuo vėjo sąlygų ir tinklo darbo režimo.

    Kodėl statyti didesnes turbinas apsimoka?

    Didesnės galios turbinos leidžia pasiekti tą patį pajėgumą su mažesniu įrenginių skaičiumi. Tai paprastai reiškia mažiau pamatų, trumpesnius povandeninių kabelių maršrutus ir paprastesnį infrastruktūros išdėstymą jūroje.

    Praktikoje tai gali mažinti dalį statybos ir prijungimo kaštų, taip pat sumažinti užimamą jūrinę teritoriją vienam gigavatui. Tuo pat metu dideli įrenginiai kelia aukštesnius reikalavimus logistikai, uostams, kranams ir specializuotiems montavimo laivams.

    Sudėtinga statyba toli nuo kranto

    Komplekso statyba vyko sudėtingomis sąlygomis: dalis infrastruktūros įrengta iki 81 kilometro nuo kranto, o vandens gylis kai kur siekė iki 53 metrų. Tokiose vietose ypač svarbus tampa tikslus komponentų transportavimas ir montavimas atviroje jūroje.

    Projektui prireikė itin sunkių konstrukcijų: jūrinės elektros stoties „Fanshi-1“ masė siekia 6 168 tonas, o vienos 18 megavatų turbinos bendras svoris viršija 1 500 tonų. Skelbiama, kad montavimo metu buvo pasiektas milimetrinis pozicionavimo tikslumas.

    Komplekse taip pat įrengta 500 kilovoltų tarpinė reaktyviosios galios kompensavimo stotis, skirta mažinti įtampos ir perdavimo nuostolius tiekiant elektrą didesniais atstumais. Tokie sprendimai yra ypač aktualūs, kai jūriniai parkai statomi toliau nuo kranto.

    Teigiama, kad „Fanshi“ per metus turėtų pagaminti daugiau nei 6,6 mlrd. kilovatvalandžių elektros energijos, kuri bus perduodama į Guangdongo–Honkongo–Makao Didžiosios įlankos regiono tinklą. Kartu nurodoma, kad tai gali padėti sumažinti anglies naudojimą ir su tuo susijusias emisijas.

    Projektas siejamas su Kinijos ilgalaikiais klimato tikslais: šalis yra deklaravusi siekį pasiekti anglies dioksido emisijų piką iki 2030 metų ir anglies neutralumą iki 2060 metų. Jūrinė vėjo energetika Kinijoje sparčiai plečiasi ir tampa vienu svarbiausių energetinės nepriklausomybės ramščių.

  • „Orlen“ telkia Baltijos energetikos aljansą: kas iš tiesų keičiasi kainoms, saugumui ir vėjui?

    Lenkijos energetikos grupė „Orlen“ inicijavo Baltic Energy Initiative – regioninę platformą, kuri turėtų sujungti Baltijos jūros baseino ir Norvegijos energetikos įmonių kompetencijas. Pagrindinis deklaruojamas tikslas – pigesnė energija, patikimesnės tiekimo grandinės ir spartesnis mažiau taršių technologijų diegimas.

    Į iniciatyvą įsitraukė įmonės iš devynių šalių: Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Norvegijos. Tarp dalyvių – nuo elektros ir dujų infrastruktūros operatorių iki vėjo energetikos, pramoninių technologijų ir konsultacijų bendrovių, įskaitant „Siemens Energy“, Ørsted, Fortum, „Eesti Energia“ ir kitas.

    Ko siekiama regiono mastu?

    Iniciatyvos architektūra primena nuolatinę verslo koaliciją, kuri veiktų ne tik per pavienius projektus, bet ir kaip koordinavimo bei interesų atstovavimo mechanizmas. Viešojoje erdvėje akcentuojama, kad Baltijos jūra turėtų tapti strategiškai svarbiu energetikos centru, o įmonės kartu lengviau pritrauktų kapitalą ir pagreitintų didelius projektus.

    Šis poslinkis sutampa su platesne Europos diskusija, kurioje vis dažniau dominuoja konkurencingumo ir energetinio saugumo temos. Po kainų šoko ir tiekimo sutrikimų, ypač didelį svorį įgauna pramonės išlaidų mažinimas, infrastruktūros apsauga ir naujų pajėgumų statyba, o ne vien tik klimato tikslų komunikacija.

    Skaičiai, kurie aiškina motyvaciją

    Baltijos regionas yra energetiškai intensyvus: jam priskiriama apie 37 proc. Europos Sąjungos išmetamųjų teršalų ir apie 35 proc. energijos suvartojimo. Toks mastas reiškia, kad net nedideli efektyvumo ar importo pakeitimai gali turėti reikšmingą poveikį kainoms ir pramonės konkurencingumui.

    Kartu matomas atsilikimas nuo Šiaurės jūros regiono, kuris laikomas transformacijos etalonu. Šiaurės jūroje jūrinio vėjo pajėgumai pasiekė apie 35,3 gigavato, kai Baltijos jūroje – apie 4,4 gigavato, todėl čia dar daug erdvės augimui, bet ir didesnė rizika dėl leidimų, logistikos bei tiekimo grandinių.

    Saugumas ir infrastruktūros apsauga

    Praktinė iniciatyvos vertė siejama ir su kritinės infrastruktūros apsauga. Baltijos jūra yra viena jautriausių Europos erdvių dėl hibridinių grėsmių ir incidentų rizikos, todėl bendri standartai, stebėsena ir koordinavimas gali mažinti draudimo, apsaugos bei avarinių planų kaštus.

    Tokio tipo bendradarbiavimas ypač aktualus plėtojant jūrinius kabelius, dujotiekius, planuojamus vėjo parkus ir būsimą vandenilio ar kitų energijos nešėjų logistiką. Kuo daugiau projektų tampa tarptautiniai, tuo svarbesnė tampa vienoda rizikos valdymo ir tiekimo užtikrinimo praktika.

    „Dabar laikas kurti organizaciją, kuri suvienytų viso regiono verslą, nes tai gali realiai paveikti sprendimus Europos lygiu“, – teigė su projektu susijęs šaltinis.

    Vis dėlto iniciatyvai teks spręsti ir koordinavimo dilemą: vienoje platformoje susitinka skirtingų technologijų interesai – nuo dujų infrastruktūros iki jūrinio vėjo, nuo mažųjų modulinių reaktorių iki vandenilio. Praktika parodys, ar pavyks suformuoti bendrą poziciją, kai sprendimai bus derinami Briuselyje ir nacionalinėse sostinėse.

  • „Ocean Winds“ nuomojasi Švinoujście offshore terminalą: 2027-aisiais prasidės BC-Wind pamatų montavimas

    Terminalas tampa projekto atrama

    Jūrinės vėjo energetikos vystytoja „Ocean Winds“ pranešė pradedanti nuomotis Švinoujście offshore terminalą, kuris bus naudojamas įgyvendinant Baltijos jūroje vystomą BC-Wind jūrinio vėjo parko projektą. Nuoma numatyta nuo 2026 metų rugsėjo pradžios iki 2027 metų ketvirtojo ketvirčio.

    Bendrovės teigimu, šiuo laikotarpiu terminalas taps vienu pagrindinių projekto logistikos ir montavimo centrų. Per jį planuojama organizuoti pamatų ir kitų didelių komponentų priėmimą, sandėliavimą bei parengimą darbams jūroje.

    Kada prasidės montavimo darbai?

    „Ocean Winds“ nurodo, kad BC-Wind pamatų montavimas planuojamas 2027 metų pirmojo ir antrojo ketvirčių sandūroje. Vėlesniame etape numatytas pereinamųjų elementų montavimas, kuris turėtų vykti 2027 metų ketvirtąjį ketvirtį.

    Projekto vadovas Pete Geddes akcentavo, kad terminalo nuoma yra svarbus žingsnis, leidžiantis pereiti prie praktinių pasirengimo darbų. Pasak jo, artimiausias prioritetas yra terminalo paruošimas taip, kad jis galėtų priimti masyvius pamatų krovinius ir užtikrintų sklandžią montavimo darbų pradžią jūroje.

    „Terminalas yra patogiai išsidėstęs mūsų investicijos vietos atžvilgiu. Dabar koncentruojamės į jo paruošimą pamatams ir sklandų montavimo darbų startą jūroje“, – sakė Pete Geddes.

    Kokie bus BC-Wind pamatai?

    Skelbiama, kad BC-Wind pamatų sprendinį sudarys 27 monopaliai ir pereinamieji elementai. Monopaliai bus pagrindinė atrama vėjo turbinoms ir jūrinei elektros pastotei.

    Nurodoma, kad monopalių skersmuo sieks apie 9,5–10,5 metro, o ilgis – maždaug 66–89 metrus. Pereinamieji elementai bus montuojami ant monopalių ir sujungs pamatą su turbinos bokštu, taip pat sudarys sąlygas saugiam technikų priėjimui prie įrangos.

    BC-Wind yra pirmasis „Ocean Winds“ projektas Baltijos jūroje. Planuojama, kad iki 390 megavatų galios parkas bus įrengtas maždaug 23 kilometrų atstumu nuo Lenkijos pakrantės ir jį sudarys 26 vėjo turbinos.

    Terminalo operatorius taip pat pabrėžia, kad infrastruktūra bus svarbi ne tik šiam projektui. Tokie logistikos mazgai tampa kertiniu elementu visam jūrinės vėjo energetikos tiekimo ir montavimo grandinės vystymui regione, nes leidžia sutelkti sunkiasvorių krovinių aptarnavimą ir kvalifikacijas vienoje vietoje.

  • Vėjo elektrinių bumas Lenkijoje: vietinės gamybos dalis auga, bet ar įmanoma turbiną pagaminti šalyje?

    Vėjo energetika Lenkijoje vis dažniau vertinama ne vien kaip pigesnės elektros šaltinis, bet ir kaip pramonės bei eksporto variklis. Lenkijos vėjo energetikos asociacijos PSEW viceprezidentas Piotras Czopekas teigia, kad didžiausias laimėjimas būtų ne vien nauji parkai, o vietinių įmonių įsitraukimas į tiekimo grandinę.

    Pasak jo, jūrinio vėjo projektų vietinės kilmės dalis auga, tačiau turi natūralias ribas. Pirmojo etapo projektuose ji siekė apie 20 proc. per visą projekto gyvavimo ciklą, o antrojo etapo projektams investuotojai jau prognozuoja apie 40 proc. ir daugiau, bet viršyti 50 proc. gali būti sudėtinga dėl tarptautinės konkurencijos.

    Kas stabdo vietines įmones?

    PSEW atstovas pabrėžia, kad dideli jūrinio vėjo užsakymai dažnai būna per stambūs mažesnėms įmonėms, todėl svarbu kurti pirkimų modelius, kurie leistų dalyvauti ir vidutiniam verslui. Ne mažiau reikšmingi ir valstybės ar valstybės institucijų remiami garantiniai mechanizmai, padedantys įmonėms finansuoti apyvartinį kapitalą ir prisiimti didesnius įsipareigojimus.

    „Lenkijos įmonėms dažnai pritrūksta ne produkto kokybės, o masto ir finansinių galimybių konkuruoti su tarptautiniais koncernais“, – sakė Piotras Czopekas.

    Jo vertinimu, papildomas postūmis būtų ir jūrinės logistikos stiprinimas, įskaitant didesnį specializuotų laivų bei uostų infrastruktūros prieinamumą. Taip pat skatinama įmonėms telktis į konsorciumus, kad jos galėtų įvykdyti didelės apimties kontraktus.

    Ne tik vietinė, bet ir europinė gamyba

    PSEW akcentuoja, kad diskusija neturėtų virsti rinkos uždarymu vien nacionaliniams tiekėjams, ypač Europos Sąjungos bendrosios rinkos sąlygomis. Asociacijos požiūriu, svarbiau kalbėti apie europinę tiekimo grandinę, kurioje Lenkijos įmonės dalyvautų ne tik šalies projektuose, bet ir užsienyje, o vidaus rinka taptų tramplinu eksporto plėtrai.

    Ši tema aktuali ir dėl Europos Sąjungos pramonės politikos, kuri pastaraisiais metais vis labiau orientuojasi į atsparias tiekimo grandines bei gamybos perkėlimą arčiau vartotojų. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį ne kainai vien, bet ir pramoniniams kriterijams, kurie stiprina Europos gamintojų pozicijas globalioje konkurencijoje.

    Sausumos vėjas ir „lenkiškos turbinos“ idėja

    Sausumos vėjo energetikoje, kur patirties daugiau, potencialas vietinei pramonei, PSEW vertinimu, yra didesnis. Remiantis sektoriaus analizėmis, vietinės kilmės dalis sausumoje artimiausiais metais galėtų siekti apie 55–60 proc., o per maždaug dešimtmetį, esant tinkamoms sąlygoms, priartėti prie 75 proc.

    Didžiausia pridėtinės vertės galimybė siejama su turbinos gamyba, nes turbina sudaro apie ketvirtadalį visos vėjo elektrinės investicijos vertės. Turbinos gamyba apima kelias dešimtis pagrindinių komponentų ir šimtus subrangovų, todėl įtrauktų platų metalurgijos, liejyklų, sunkiosios pramonės ir inžinerinių paslaugų spektrą.

    Vis dėlto PSEW atstovas pripažįsta, kad „lenkiškos turbinos“ projektui reikia vienos esminės prielaidos – stabilios ir pakankamai didelės vidaus paklausos. Pasak jo, jei sausumos vėjo rinka vėl pasiektų 1–2 gigavatų metinių investicijų tempą, vietinės gamybos dalis galėtų pakilti iki 75 proc., o turbinos gamyba Lenkijoje taptų realesnė.

    Jis taip pat pabrėžia, kad pastaraisiais metais rinką stabdė reguliacinis nepastovumas ir ilgos administracinės procedūros. Kai kuriais atvejais planavimo ir poveikio aplinkai sprendimų išdavimas, anot PSEW, užtrunka nuo penkerių iki septynerių ar net dešimties metų, o tai mažina investicijų tempą ir planuojamumą.

    Kaip pozityvų pokytį Czopekas įvardija tinklų reguliavimo ir prijungimo sąlygų pertvarkas, kurios turėtų palengvinti atsinaujinančių išteklių integraciją. Tačiau jis pabrėžia, kad vien to nepakanka, jei nebus nuosekliai didinamas naujų projektų skaičius ir užtikrinamas ilgalaikis reguliacinis aiškumas.

    Galiausiai PSEW teigia, kad vietinės kilmės skatinimo programos, ypač valstybei priklausančių energetikos bendrovių pirkimuose, gali būti naudingos tik tada, jei jos virs realiais pirkimų, finansavimo ir kompetencijų auginimo mechanizmais. Pagrindinis tikslas, pasak asociacijos, turėtų būti ne vien „pamatuoti“ vietinę dalį, o padėti įmonėms tapti konkurencingomis visoje Europoje.

  • Nuo „Baltic Power“ iki energijos kaupiklių: „Northland Power“ siekia plėsti investicijas Lenkijoje

    Kanados energetikos bendrovė „Northland Power“ planuoja didinti savo veiklos mastą Lenkijoje ir ieško naujų projektų, kurie papildytų jau vykdomas investicijas Baltijos jūroje. Po įsitraukimo į jūrinio vėjo parko „Baltic Power“ plėtrą bendrovė signalizuoja, kad nori likti regione ilgam ir plačiau.

    Bendrovės tarptautinių projektų vadovybė pabrėžia, kad Lenkiją vertina kaip patrauklią rinką dėl augančių elektros poreikių, spartėjančios energetikos transformacijos ir didėjančio dėmesio energetiniam saugumui. „Northland Power“ akcentuoja, kad jos interesas neapsiriboja vien jūrine vėjo energetika.

    Plėtra už jūrinio vėjo ribų

    Vienas ryškiausių signalų apie platesnius planus yra bendrovės žingsnis į energijos kaupimo segmentą. „Northland Power“ įsigijo du didelės apimties energijos kaupiklių projektus Lenkijoje, taip parodydama, kad mato augančią balansavimo ir sistemos lankstumo paslaugų paklausą.

    Skelbiama, kad vienas projektas Mieczysławówe numato 200 megavatų galią ir 800 megavatvalandžių talpą, o Kamionkoje planuojama 100 megavatų galia ir 400 megavatvalandžių talpa. Abu projektai turi 17 metų galios mechanizmo sutartis, o tokio masto kaupikliai Lenkijoje būtų vieni pirmųjų.

    Partnerystė su Orlen ir kiti projektai Baltijoje

    Kanados bendrovė neslepia, kad siektų tęsti partnerystę su Orlen ir dalyvauti kituose šios grupės planuojamuose projektuose Baltijos jūroje. Tai ypač aktualu „Baltic East“ projektui, kuriam Orlen dar ieško partnerio, o „Northland Power“ tikisi, kad sukaupta patirtis ir esami ryšiai bus pranašumas.

    „Mes veikiame Baltijos regione jau seniai ir tikimės, kad Orlen svarstys mus kaip partnerį. Baltijos jūra pasižymi geromis vėjo sąlygomis, ryšiu su tinklu ir stipria vietos tiekėjų baze“, – sakė „Northland Power“ atstovas Toby Edmondsas.

    Kodėl investuotojams svarbi stabilumo kryptis

    Jūrinio vėjo sektorius pastaraisiais metais patyrė kainų, tiekimo grandinių ir finansavimo svyravimų, todėl investuotojai vis dažniau ieško rinkų, kuriose yra aiškus projektų grafikas ir numatomas reguliacinis kelias. „Northland Power“ vertinimu, Europa, įskaitant Lenkiją, siekia išlaikyti nuoseklų jūrinio vėjo plėtros tempą kaip energetinio saugumo ir vietinės generacijos šaltinį.

    Kanados valdžia taip pat viešai remia Kanados įmonių dalyvavimą Europos energetikos projektuose, o tai stiprina bendrą politinį foną ilgalaikėms investicijoms. Tuo pat metu pasaulinėje rinkoje matyti skirtingos kryptys: kai kur jūrinis vėjas stabdomas administraciniais sprendimais, o kitur laikomas strategine technologija.

    „Šalys pradeda aiškiau matyti, kad jūrinis vėjas yra vietinis energijos šaltinis. Matome augančią paklausą, o nuoseklus būsimų projektų grafikas suteikia rinkai reikalingą stabilumą“, – sakė Toby Edmondsas.

    Lenkijai tai reiškia ne tik papildomas investicijas į generaciją, bet ir spartesnį infrastruktūros bei lankstumo sprendimų diegimą, ypač energijos kaupimo srityje. Tokie projektai tampa kritiškai svarbūs didėjant vėjo ir saulės gamybos daliai bei augant poreikiui stabilizuoti elektros sistemą.

  • Šiaurės jūroje vėjo parkai pradėjo vieni kitiems mažinti galią: „vėjo šešėlis“ driekiasi 55 km

    Šiaurės jūroje vėjo parkai pradėjo vieni kitiems mažinti galią: „vėjo šešėlis“ driekiasi 55 km

    Šiaurės jūroje, Vokietijos akvatorijoje, mokslininkai užfiksavo reiškinį, kuris keičia požiūrį į jūrinės vėjo energetikos plėtrą: vienas vėjo parkas gali pastebimai sumažinti kito parko gamybą net už maždaug 55 kilometrų.

    Tokį efektą sukelia vadinamasis vėjo šešėlis, kai už vėjo turbinų susiformuoja lėtesnio ir labiau nusilpusio vėjo zona, o palankiomis sąlygomis ji išsilaiko ne kelis kilometrus, bet dešimtis.

    Kas yra vėjo šešėlis?

    Vėjo turbinos paima dalį oro srauto energijos, todėl už jų susidaro „pabudimas“ – sritis, kur vėjas silpnesnis, o srautas labiau suskaidytas. Įprastai, esant didesnei turbulencijai, šis pabudimas gana greitai „išsisklaido“ ir vėjo greitis atsistato.

    Tačiau virš jūros kartais susiklosto atmosferos stabilumo sąlygos, kai šiltesnis oras slenka virš vėsesnio vandens ir vertikalus maišymasis susilpnėja. Tada pabudimas išlieka ilgiau ir gali nusidriekti dešimtis kilometrų, sudarydamas didelio masto vėjo šešėlį.

    Kaip tai nustatoma jūroje?

    Tyrėjai tokius „nematomus“ reiškinius fiksuoja derindami kelis duomenų šaltinius. Vienas jų – Doplerio lidaras, leidžiantis iš atstumo matuoti vėjo greitį ir kryptį skirtinguose aukščiuose, kitas – palydoviniai stebėjimai, padedantys įvertinti vėjo lauko struktūrą didelėje teritorijoje.

    Šių matavimų kombinacija parodo, ar energijos kritimą elektrinėje sukelia įrangos gedimas, vietiniai oro pokyčiai, ar į parką ateinantis jau „išsisėmęs“ oro srautas po kito, prieš vėją esančio, turbinų klasterio.

    Kodėl tai svarbu planuojant plėtrą?

    Jūrinė vėjo energetika Europoje plečiama sparčiai, todėl jūros teritorijose atsiranda vis tankesni vėjo parkų „klasteriai“. Kuo daugiau parkų statoma viename regione, tuo dažniau vieno parko pabudimai gali persidengti su kito parko darbo zona ir mažinti jo našumą.

    Praktinė pasekmė – planuojant naujus projektus nebepakanka vertinti tik konkrečios aikštelės vėjo resurso ir dugno sąlygų. Reikia modeliuoti ir platesnio masto sąveiką tarp parkų, nes vėjo šešėlio poveikis gali tapti reikšmingu gamybos bei pajamų rizikos veiksniu.

    „Jūriniai vėjo parkai nebeveikia kaip pavienės salos – jie tampa tarpusavyje susijusia sistema, kur vieno projekto sprendimai gali keisti kaimynų rezultatą“, – teigiama tyrėjų darbuose apie klasterių pabudimų poveikį.

    Ekspertai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog jūrinė vėjo energetika tampa neefektyvi. Tačiau augant mastui didėja poreikis tikslesniems atmosferos modeliams, aiškesnėms jūrinio teritorijų planavimo taisyklėms ir geresniam duomenų dalijimuisi, kad naujos investicijos nesukurtų nenumatytų nuostolių jau veikiančioms elektrinėms.

  • Tuskas apie OAE Lenkijoje: atsinaujinanti energija dažnai pigiausia, dėl antros jėgainės varžosi Koninas ir Belchatovas

    Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, apsilankęs Klečevo saulės ir vėjo elektrinių komplekse, pabrėžė, kad atsinaujinantys energijos ištekliai yra ne tik klimato kaitos mažinimo priemonė, bet daugeliu atvejų ir pigiausias elektros gamybos būdas. Pasak jo, šio tipo projektai leidžia didinti vietinę generaciją ir mažinti priklausomybę nuo importuojamų iškastinių išteklių.

    Klečevo projektas pristatomas kaip vienas didžiausių atsinaujinančios energetikos objektų Vidurio ir Rytų Europoje, o taip pat – didžiausia fotovoltinė elektrinė „Orlen“ grupės portfelyje. Tuskas akcentavo, kad sprendimai dėl energetikos turi būti paremti racionaliais skaičiavimais, o ne ideologija, ypač kai rinkoje svarbiausi tampa kaina ir tiekimo saugumas.

    „Tai nėra vien klimato apsauga. Daugeliu atvejų tai tiesiog pigiausia energija“, – sakė Donaldas Tuskas.

    Premjeras taip pat pranešė, kad artimiausiu metu turi būti pristatyta vieta, iš kurios į tinklą pirmą kartą Lenkijos istorijoje bus tiekiama elektra iš jūrinių vėjo parkų. Jūrinė vėjo energetika Baltijos jūroje laikoma vienu svarbiausių šalies planų stabiliai didinti generaciją ir mažinti anglies elektrinių vaidmenį.

    Žurnalistams paklausus apie antrosios atominės elektrinės statybos vietą, Tuskas teigė, kad Koninas ir Belchatovas yra panašiai tinkami variantai. Jo vertinimu, abiejose vietovėse svarbūs ne tik geografiniai ir geologiniai kriterijai, bet ir tai, kad regione vyksta perėjimas nuo tradicinės, taršios energetikos.

    „Dėl vietos turi apsispręsti ekspertai, o sprendimas bus maksimaliai skaidrus, kad nekiltų abejonių dėl politinių motyvų“, – sakė Donaldas Tuskas.

    Energetikos planuose numatyta, kad antrosios atominės elektrinės partneris ir technologija turėtų būti pasirinkti 2027 metais, o galutinė vieta – 2028 metais. Pagal viešai skelbtus grafikus, statybų pradžia planuojama 2032 metais, o pirmojo bloko eksploatacijos startas – 2040 metais.

    Lenkijai tai būtų svarbus žingsnis diversifikuojant gamybos portfelį: atsinaujinantys ištekliai sparčiai plečiami, tačiau branduolinė energetika vertinama kaip priemonė užtikrinti didelės apimties pastovią generaciją, ypač kai sistemoje daugėja nepastovių šaltinių, tokių kaip saulė ir vėjas. Tokį derinį vis dažniau renkasi Europos šalys, siekiančios suderinti kainą, patikimumą ir klimato tikslus.

  • Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūroje prie Safolko pakrantės vykdant jūrinio vėjo parko parengiamuosius darbus, inžinierių komanda aptiko netikėtą radinį – dumble slūgsantį laivo varpą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip eilinė metalo nuolauža, tačiau storas apnašų sluoksnis rodė, kad daiktas jūros dugne guli jau dešimtmečius.

    Objektas užfiksuotas atliekant dugno skenavimą sonaru – tokie tyrimai yra standartinė procedūra prieš klojant kabelius ar įrengiant turbinų pamatus. Gavus neįprastą „metalinį aidą“, į vietą buvo pasitelkti specialistai ir narai, o dalis darbų trumpam pristabdyta, kad būtų įvertinta rizika ir galimi kultūros paveldo aspektai.

    Vėliau varpas perduotas konservavimui: dėl korozijos ir jūrinių apnašų jo nebuvo galima paprasčiausiai nuvalyti. Restauratoriai taikė ilgalaikį valymą kontroliuojamomis cheminėmis priemonėmis, kol ant metalo išryškėjo įspaudas su pavadinimu Carica Milica.

    Identifikavus įrašą, radinys susietas su tarpukariu statytu maždaug 5 000 tonų garlaiviu, kurį 1928 metais pastatė Doxford & Sons Sanderlande. Istoriniai įrašai rodo, kad 1939 metų lapkričio 18 dieną, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laivas užplaukė ant vokiečių magnetinės minos ir nuskendo.

    Šio įvykio aplinkybės buvo žinomos, tačiau tiksli nuolaužos buvimo vieta ilgą laiką liko nepatvirtinta – jūroje tokie duomenys neretai prarandami dėl to meto navigacijos netikslumų ir vėlesnių dugno pokyčių. Dabartiniai geofiziniai tyrimai ir radinys leido tiksliau priskirti nuolaužai koordinates, todėl senas jūrinis „šaltasis“ atvejis tapo gerokai aiškesnis.

    Praktinė šio atradimo reikšmė – ne vien istorinė. Nustačius kultūrinę vertę turintį objektą, vėjo parko plėtotojai turi suderinti infrastruktūros darbus taip, kad būtų išvengta galimo nuolaužos pažeidimo, o teritorija atitiktų povandeninio paveldo apsaugos reikalavimus.

    Po restauravimo laivo varpas perduotas saugojimui ir eksponavimui Sanderlande veikiančiam jūriniam paveldo centrui. Taip daiktas, beveik šimtmetį praleidęs Šiaurės jūros dugne, simboliškai sugrįžo į miestą, kuriame buvo pastatytas laivas.

  • Vėjo turbinų mentėse plintančios mikroįtrūkos: jas jūroje aptinka autonominiai dronai su DI

    Vėjo turbinų mentėse plintančios mikroįtrūkos: jas jūroje aptinka autonominiai dronai su DI

    Vėjo turbinos dažnai pristatomos kaip švari energija: pastatai ir ilgai pamiršti. Tačiau realybėje jų mentės nuolat patiria dideles apkrovas, o aukštai virš žemės ar jūros gali nepastebimai plisti mikroįtrūkos.

    Didžiausia problema ta, kad ankstyvieji pažeidimai dažnai būna beveik nematomi plika akimi ir slepiasi po paviršiumi. Laiku jų neaptikus, smulkūs defektai gali virsti brangiais remontais, ilga prastova ar net rimtais avarijos scenarijais.

    Šiuolaikinės vėjo turbinų mentės pasiekia maždaug 100–150 metrų ilgį, todėl nuodugni apžiūra yra sudėtinga ir lėta. Iki šiol patikimiausias būdas daugeliu atvejų reiškė žmones ant virvių, platformas ar kranus, o tai didina riziką ir dažnai verčia turbiną sustabdyti kelioms dienoms.

    Kur slypi didžiausias aklumas

    Sunkiausia patikrinti būtent tas vietas, kurios svarbiausios: mentės briaunas, paviršiaus eroziją ir smulkius struktūrinius įtrūkimus. Ypač jūroje, kur prisideda druskingas purškalas, stiprūs vėjai ir sudėtinga logistika, reguliarūs patikrinimai kainuoja brangiai.

    Dėl to operatoriai dažnai atsiduria tarp dviejų blogybių: arba stabdyti gamybą ir siųsti komandą, arba rizikuoti, kad pažeidimas bus pastebėtas per vėlai. Tokia priežiūra labiau primena reakciją į gedimą, o ne prognozuojamą prevenciją.

    Autonominiai dronai keičia priežiūrą

    2026 metų sausį Danijoje pademonstruotas sprendimas, kuris rodo, kur juda rinka: autonominis dronas apžiūrėjo jūrinę vėjo turbiną jai vis dar sukantis. Esminis skirtumas tas, kad patikra vyko nestabdant įrenginio ir nesiunčiant žmonių į pavojingas aukštumas.

    Tokiose sistemose derinami jutikliai, termovizija, kompiuterinė rega ir dirbtinis intelektas, padedantis iš nuotraukų ir vaizdo nustatyti erozijos zonas, paviršiaus pažeidimus ir tikėtinas mikroįtrūkų vietas. Kuo daugiau patikrų, tuo daugiau duomenų mokymui, todėl algoritmai tampa tikslesni atskiriant menką kosmetinę žymę nuo realios rizikos.

    Praktinis efektas operatoriams paprastas: darbas, kuris anksčiau trukdavo dienas ir reikalaudavo prastovų, gali sutrumpėti iki valandų. Anksti aptiktas nedidelis defektas dažniausiai reiškia pigesnį remontą, o laiku neaptikta problema jūroje gali kainuoti ypač daug dėl laivų, kranų, atsarginių dalių ir prarastos gamybos.

    Rinka sparčiai auga

    Dronų patikros vėjo energetikoje jau tampa atskira industrija: kai kurios įmonės skelbia atlikusios dešimčių tūkstančių menčių apžiūras, o vieno parko mastu per dieną galima patikrinti dešimtis turbinų. Toks tempas anksčiau buvo sunkiai pasiekiamas, kai apžiūra priklausė nuo virvių komandų ir oro langų.

    Vis dar įprasta dalį patikrų atlikti sustabdžius ar sulėtinus mentes, kad būtų lengviau fiksuoti detales. Vis dėlto bandymai apžiūrėti turbiną jai veikiant rodo kryptį į nuolatinę, mažiau trikdančią priežiūrą, kai gedimai fiksuojami anksčiau, o remonto planavimas tampa labiau prognozuojamas.

    Didėjant jūrinių parkų galiai ir turbinoms tolstant nuo kranto, svarbiausias veiksnys tampa pasiekiamumas. Todėl autonominiai dronai, gebantys dirbti sudėtingomis sąlygomis ir greitai pateikti duomenis, vis dažniau laikomi vienu svarbiausių įrankių, kad vėjo energetika išliktų patikima ir ekonomiška.

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje sukūrė 10 km debesis: pilotai pamatė retą „wake clouds“ reiškinį

    Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje sukūrė 10 km debesis: pilotai pamatė retą „wake clouds“ reiškinį

    Virš Danijos jūrinio vėjo jėgainių parko Horns Rev pilotai pastebėjo neįprastą vaizdą: už turbinų nusidriekė ilgos, plonos, baltos juostos, primenančios debesis. Kai kuriais atvejais jos tęsėsi maždaug 10 kilometrų ir buvo aiškiai išsidėsčiusios pagal viso parko turbinų tinklelį.

    Iš pirmo žvilgsnio tokie pėdsakai gali atrodyti kaip tarša ar rūkas, tačiau meteorologijoje tai žinomas reiškinys, siejamas su oro srauto sukelta turbulencija už kliūties. Vėjo energetikoje šis efektas vadinamas turbinų sukelta pažadina, o susiformavusios kondensacijos juostos neretai įvardijamos kaip wake clouds.

    Tokiam reginiui reikia labai specifinių sąlygų: šalto, drėgme prisotinto oro sluoksnio arčiau jūros paviršiaus, ramesnio ir šiltesnio oro kiek aukščiau bei stabilios vėjo krypties. Tokia situacija dažnai pasitaiko esant temperatūros inversijai, kai šiltesnis oras „užrakina“ šaltesnį ir drėgnesnį sluoksnį apačioje, todėl atmosfera tampa jautresnė staigiems sutrikdymams.

    Praeidamas pro didžiules rotoriaus mentes vėjas dalį energijos atiduoda turbinai, o už jos lieka lėtesnis, labiau sūkuringas oro „koridorius“. Būtent ši turbulencija intensyviai maišo skirtingus oro sluoksnius, o slėgio pokyčiai už menčių trumpam atvėsina orą tiek, kad drėgmė ima kondensuotis į smulkius vandens lašelius, matomus kaip baltas „debesų“ šleifas.

    Jūroje tokios juostos gali išlikti ypač ilgai, nes virš vandens paviršiaus oro srautas dažnai būna tolygesnis: mažiau reljefo, mažiau kliūčių, kurios greitai suardytų struktūrą. Dėl to kondensacijos pėdsakai gali nusidriekti kelis ar net keliolika kilometrų, kol galiausiai išsisklaido, drėgmei vėl virtus nematomais vandens garais.

    Inžineriniu požiūriu šis reiškinys svarbus ne vien dėl įspūdingo vaizdo. Turbinų pažadina tiesiogiai susijusi su energijos nuostoliais vėjo parkuose, nes pavėjinėje pusėje esančios jėgainės gauna silpnesnį ir labiau sūkuringą vėją, todėl gali gaminti mažiau elektros ir patirti didesnes apkrovas.

    Dėl šios priežasties jūriniai parkai projektuojami vis atidžiau parenkant turbinų atstumus ir išdėstymą pagal vyraujančias vėjo kryptis. Matomi wake clouds epizodai padeda patikrinti skaitmeninius srautų modelius, kurie naudojami planuojant naujus projektus ir vertinant, kaip skirtingos schemos paveiks gamybą bei įrangos ilgaamžiškumą.

    Horns Rev regionas Šiaurės jūroje laikomas vienu iš jūrinės vėjo energetikos „poligonų“, kur realiomis sąlygomis galima stebėti atmosferos ir didelio masto infrastruktūros sąveiką. Tokie atvejai primena, kad net ir pažangiai suplanuota energetika veikia kartu su sudėtinga, kartais netikėtai besielgiančia atmosfera.