CP v2

Tag: Jūriniai vėjo parkai

  • Tuskas apie OAE Lenkijoje: atsinaujinanti energija dažnai pigiausia, dėl antros jėgainės varžosi Koninas ir Belchatovas

    Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, apsilankęs Klečevo saulės ir vėjo elektrinių komplekse, pabrėžė, kad atsinaujinantys energijos ištekliai yra ne tik klimato kaitos mažinimo priemonė, bet daugeliu atvejų ir pigiausias elektros gamybos būdas. Pasak jo, šio tipo projektai leidžia didinti vietinę generaciją ir mažinti priklausomybę nuo importuojamų iškastinių išteklių.

    Klečevo projektas pristatomas kaip vienas didžiausių atsinaujinančios energetikos objektų Vidurio ir Rytų Europoje, o taip pat – didžiausia fotovoltinė elektrinė „Orlen“ grupės portfelyje. Tuskas akcentavo, kad sprendimai dėl energetikos turi būti paremti racionaliais skaičiavimais, o ne ideologija, ypač kai rinkoje svarbiausi tampa kaina ir tiekimo saugumas.

    „Tai nėra vien klimato apsauga. Daugeliu atvejų tai tiesiog pigiausia energija“, – sakė Donaldas Tuskas.

    Premjeras taip pat pranešė, kad artimiausiu metu turi būti pristatyta vieta, iš kurios į tinklą pirmą kartą Lenkijos istorijoje bus tiekiama elektra iš jūrinių vėjo parkų. Jūrinė vėjo energetika Baltijos jūroje laikoma vienu svarbiausių šalies planų stabiliai didinti generaciją ir mažinti anglies elektrinių vaidmenį.

    Žurnalistams paklausus apie antrosios atominės elektrinės statybos vietą, Tuskas teigė, kad Koninas ir Belchatovas yra panašiai tinkami variantai. Jo vertinimu, abiejose vietovėse svarbūs ne tik geografiniai ir geologiniai kriterijai, bet ir tai, kad regione vyksta perėjimas nuo tradicinės, taršios energetikos.

    „Dėl vietos turi apsispręsti ekspertai, o sprendimas bus maksimaliai skaidrus, kad nekiltų abejonių dėl politinių motyvų“, – sakė Donaldas Tuskas.

    Energetikos planuose numatyta, kad antrosios atominės elektrinės partneris ir technologija turėtų būti pasirinkti 2027 metais, o galutinė vieta – 2028 metais. Pagal viešai skelbtus grafikus, statybų pradžia planuojama 2032 metais, o pirmojo bloko eksploatacijos startas – 2040 metais.

    Lenkijai tai būtų svarbus žingsnis diversifikuojant gamybos portfelį: atsinaujinantys ištekliai sparčiai plečiami, tačiau branduolinė energetika vertinama kaip priemonė užtikrinti didelės apimties pastovią generaciją, ypač kai sistemoje daugėja nepastovių šaltinių, tokių kaip saulė ir vėjas. Tokį derinį vis dažniau renkasi Europos šalys, siekiančios suderinti kainą, patikimumą ir klimato tikslus.

  • Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūroje prie Safolko pakrantės vykdant jūrinio vėjo parko parengiamuosius darbus, inžinierių komanda aptiko netikėtą radinį – dumble slūgsantį laivo varpą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip eilinė metalo nuolauža, tačiau storas apnašų sluoksnis rodė, kad daiktas jūros dugne guli jau dešimtmečius.

    Objektas užfiksuotas atliekant dugno skenavimą sonaru – tokie tyrimai yra standartinė procedūra prieš klojant kabelius ar įrengiant turbinų pamatus. Gavus neįprastą „metalinį aidą“, į vietą buvo pasitelkti specialistai ir narai, o dalis darbų trumpam pristabdyta, kad būtų įvertinta rizika ir galimi kultūros paveldo aspektai.

    Vėliau varpas perduotas konservavimui: dėl korozijos ir jūrinių apnašų jo nebuvo galima paprasčiausiai nuvalyti. Restauratoriai taikė ilgalaikį valymą kontroliuojamomis cheminėmis priemonėmis, kol ant metalo išryškėjo įspaudas su pavadinimu Carica Milica.

    Identifikavus įrašą, radinys susietas su tarpukariu statytu maždaug 5 000 tonų garlaiviu, kurį 1928 metais pastatė Doxford & Sons Sanderlande. Istoriniai įrašai rodo, kad 1939 metų lapkričio 18 dieną, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laivas užplaukė ant vokiečių magnetinės minos ir nuskendo.

    Šio įvykio aplinkybės buvo žinomos, tačiau tiksli nuolaužos buvimo vieta ilgą laiką liko nepatvirtinta – jūroje tokie duomenys neretai prarandami dėl to meto navigacijos netikslumų ir vėlesnių dugno pokyčių. Dabartiniai geofiziniai tyrimai ir radinys leido tiksliau priskirti nuolaužai koordinates, todėl senas jūrinis „šaltasis“ atvejis tapo gerokai aiškesnis.

    Praktinė šio atradimo reikšmė – ne vien istorinė. Nustačius kultūrinę vertę turintį objektą, vėjo parko plėtotojai turi suderinti infrastruktūros darbus taip, kad būtų išvengta galimo nuolaužos pažeidimo, o teritorija atitiktų povandeninio paveldo apsaugos reikalavimus.

    Po restauravimo laivo varpas perduotas saugojimui ir eksponavimui Sanderlande veikiančiam jūriniam paveldo centrui. Taip daiktas, beveik šimtmetį praleidęs Šiaurės jūros dugne, simboliškai sugrįžo į miestą, kuriame buvo pastatytas laivas.

  • Vėjo turbinų mentėse plintančios mikroįtrūkos: jas jūroje aptinka autonominiai dronai su DI

    Vėjo turbinų mentėse plintančios mikroįtrūkos: jas jūroje aptinka autonominiai dronai su DI

    Vėjo turbinos dažnai pristatomos kaip švari energija: pastatai ir ilgai pamiršti. Tačiau realybėje jų mentės nuolat patiria dideles apkrovas, o aukštai virš žemės ar jūros gali nepastebimai plisti mikroįtrūkos.

    Didžiausia problema ta, kad ankstyvieji pažeidimai dažnai būna beveik nematomi plika akimi ir slepiasi po paviršiumi. Laiku jų neaptikus, smulkūs defektai gali virsti brangiais remontais, ilga prastova ar net rimtais avarijos scenarijais.

    Šiuolaikinės vėjo turbinų mentės pasiekia maždaug 100–150 metrų ilgį, todėl nuodugni apžiūra yra sudėtinga ir lėta. Iki šiol patikimiausias būdas daugeliu atvejų reiškė žmones ant virvių, platformas ar kranus, o tai didina riziką ir dažnai verčia turbiną sustabdyti kelioms dienoms.

    Kur slypi didžiausias aklumas

    Sunkiausia patikrinti būtent tas vietas, kurios svarbiausios: mentės briaunas, paviršiaus eroziją ir smulkius struktūrinius įtrūkimus. Ypač jūroje, kur prisideda druskingas purškalas, stiprūs vėjai ir sudėtinga logistika, reguliarūs patikrinimai kainuoja brangiai.

    Dėl to operatoriai dažnai atsiduria tarp dviejų blogybių: arba stabdyti gamybą ir siųsti komandą, arba rizikuoti, kad pažeidimas bus pastebėtas per vėlai. Tokia priežiūra labiau primena reakciją į gedimą, o ne prognozuojamą prevenciją.

    Autonominiai dronai keičia priežiūrą

    2026 metų sausį Danijoje pademonstruotas sprendimas, kuris rodo, kur juda rinka: autonominis dronas apžiūrėjo jūrinę vėjo turbiną jai vis dar sukantis. Esminis skirtumas tas, kad patikra vyko nestabdant įrenginio ir nesiunčiant žmonių į pavojingas aukštumas.

    Tokiose sistemose derinami jutikliai, termovizija, kompiuterinė rega ir dirbtinis intelektas, padedantis iš nuotraukų ir vaizdo nustatyti erozijos zonas, paviršiaus pažeidimus ir tikėtinas mikroįtrūkų vietas. Kuo daugiau patikrų, tuo daugiau duomenų mokymui, todėl algoritmai tampa tikslesni atskiriant menką kosmetinę žymę nuo realios rizikos.

    Praktinis efektas operatoriams paprastas: darbas, kuris anksčiau trukdavo dienas ir reikalaudavo prastovų, gali sutrumpėti iki valandų. Anksti aptiktas nedidelis defektas dažniausiai reiškia pigesnį remontą, o laiku neaptikta problema jūroje gali kainuoti ypač daug dėl laivų, kranų, atsarginių dalių ir prarastos gamybos.

    Rinka sparčiai auga

    Dronų patikros vėjo energetikoje jau tampa atskira industrija: kai kurios įmonės skelbia atlikusios dešimčių tūkstančių menčių apžiūras, o vieno parko mastu per dieną galima patikrinti dešimtis turbinų. Toks tempas anksčiau buvo sunkiai pasiekiamas, kai apžiūra priklausė nuo virvių komandų ir oro langų.

    Vis dar įprasta dalį patikrų atlikti sustabdžius ar sulėtinus mentes, kad būtų lengviau fiksuoti detales. Vis dėlto bandymai apžiūrėti turbiną jai veikiant rodo kryptį į nuolatinę, mažiau trikdančią priežiūrą, kai gedimai fiksuojami anksčiau, o remonto planavimas tampa labiau prognozuojamas.

    Didėjant jūrinių parkų galiai ir turbinoms tolstant nuo kranto, svarbiausias veiksnys tampa pasiekiamumas. Todėl autonominiai dronai, gebantys dirbti sudėtingomis sąlygomis ir greitai pateikti duomenis, vis dažniau laikomi vienu svarbiausių įrankių, kad vėjo energetika išliktų patikima ir ekonomiška.

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje sukūrė 10 km debesis: pilotai pamatė retą „wake clouds“ reiškinį

    Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje sukūrė 10 km debesis: pilotai pamatė retą „wake clouds“ reiškinį

    Virš Danijos jūrinio vėjo jėgainių parko Horns Rev pilotai pastebėjo neįprastą vaizdą: už turbinų nusidriekė ilgos, plonos, baltos juostos, primenančios debesis. Kai kuriais atvejais jos tęsėsi maždaug 10 kilometrų ir buvo aiškiai išsidėsčiusios pagal viso parko turbinų tinklelį.

    Iš pirmo žvilgsnio tokie pėdsakai gali atrodyti kaip tarša ar rūkas, tačiau meteorologijoje tai žinomas reiškinys, siejamas su oro srauto sukelta turbulencija už kliūties. Vėjo energetikoje šis efektas vadinamas turbinų sukelta pažadina, o susiformavusios kondensacijos juostos neretai įvardijamos kaip wake clouds.

    Tokiam reginiui reikia labai specifinių sąlygų: šalto, drėgme prisotinto oro sluoksnio arčiau jūros paviršiaus, ramesnio ir šiltesnio oro kiek aukščiau bei stabilios vėjo krypties. Tokia situacija dažnai pasitaiko esant temperatūros inversijai, kai šiltesnis oras „užrakina“ šaltesnį ir drėgnesnį sluoksnį apačioje, todėl atmosfera tampa jautresnė staigiems sutrikdymams.

    Praeidamas pro didžiules rotoriaus mentes vėjas dalį energijos atiduoda turbinai, o už jos lieka lėtesnis, labiau sūkuringas oro „koridorius“. Būtent ši turbulencija intensyviai maišo skirtingus oro sluoksnius, o slėgio pokyčiai už menčių trumpam atvėsina orą tiek, kad drėgmė ima kondensuotis į smulkius vandens lašelius, matomus kaip baltas „debesų“ šleifas.

    Jūroje tokios juostos gali išlikti ypač ilgai, nes virš vandens paviršiaus oro srautas dažnai būna tolygesnis: mažiau reljefo, mažiau kliūčių, kurios greitai suardytų struktūrą. Dėl to kondensacijos pėdsakai gali nusidriekti kelis ar net keliolika kilometrų, kol galiausiai išsisklaido, drėgmei vėl virtus nematomais vandens garais.

    Inžineriniu požiūriu šis reiškinys svarbus ne vien dėl įspūdingo vaizdo. Turbinų pažadina tiesiogiai susijusi su energijos nuostoliais vėjo parkuose, nes pavėjinėje pusėje esančios jėgainės gauna silpnesnį ir labiau sūkuringą vėją, todėl gali gaminti mažiau elektros ir patirti didesnes apkrovas.

    Dėl šios priežasties jūriniai parkai projektuojami vis atidžiau parenkant turbinų atstumus ir išdėstymą pagal vyraujančias vėjo kryptis. Matomi wake clouds epizodai padeda patikrinti skaitmeninius srautų modelius, kurie naudojami planuojant naujus projektus ir vertinant, kaip skirtingos schemos paveiks gamybą bei įrangos ilgaamžiškumą.

    Horns Rev regionas Šiaurės jūroje laikomas vienu iš jūrinės vėjo energetikos „poligonų“, kur realiomis sąlygomis galima stebėti atmosferos ir didelio masto infrastruktūros sąveiką. Tokie atvejai primena, kad net ir pažangiai suplanuota energetika veikia kartu su sudėtinga, kartais netikėtai besielgiančia atmosfera.

  • Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Lamanšo sąsiauris daugeliui siejasi su po vandeniu nutiestu tuneliu, jungiančiu Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Tačiau netoli Normandijos krantų dėmesį pamažu perima kitas didelis inžinerinis projektas: Dieppe–Le Tréport jūrinis vėjo parkas, kuris keis regiono energetikos paveikslą.

    Planuojama, kad jūroje bus įrengtos 62 vėjo turbinos, o bendra parko galia sieks apie 496 megavatus. Projekto vystytojai skelbia, kad tiek pagaminamos elektros turėtų pakakti maždaug 850 000 gyventojų metiniam suvartojimui padengti, nors reali įtaka priklausys nuo vėjo sąlygų ir tinklo darbo.

    Kas statoma prie Normandijos?

    Vėjo parkas įrengiamas už keliolikos iki keliasdešimties kilometrų nuo kranto, šalia Dieppe ir Le Tréport uostų. Statyboms pasitelkiami specialūs jack-up tipo laivai, kurie dirba ištisą parą, o pagrindai tvirtinami jūros dugne vidutinio gylio vandenyse.

    Numatyta naudoti maždaug 8 megavatų klasės „Siemens Gamesa“ turbinas. Jos bus montuojamos ant vadinamųjų „jacket“ tipo keturkojų konstrukcijų, kurios jūrinėje vėjo energetikoje vertinamos dėl stabilumo, ypač kai reikia tvirtų pamatų sudėtingesnėse dugno sąlygose.

    Kaina, terminai ir darbo vietos

    Projekto investicijos vertinamos apie 2 700 000 000 eurų. Planuojama, kad vėjo parkas pilną komercinį darbą pasieks iki 2026 metų pabaigos, nors jūrinių projektų grafikus dažnai veikia orai, tiekimo grandinės ir prijungimo prie tinklo darbai.

    Vietos savivaldybėms ir uostams tai reikšmingas impulsas: statybų etapas siejamas su maždaug 2 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Tokie projektai paprastai didina ir ilgalaikį poreikį uostų logistikai, aptarnavimo infrastruktūrai bei techninės priežiūros specialistams.

    Kodėl projektas svarbus platesniame kontekste?

    Prancūzija, kaip ir kitos Europos šalys, siekia sparčiau didinti atsinaujinančios energijos dalį ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jūrinė vėjo energetika laikoma viena iš krypčių, galinčių tiekti didelius elektros kiekius, ypač kai sausumoje tampa sudėtingiau rasti vietų naujiems parkams.

    Kartu didelio masto infrastruktūra neišvengiamai keičia kraštovaizdį: dalis visuomenės tokius projektus vertina kaip būtinybę energetiniam saugumui, kiti kelia klausimus dėl poveikio vaizdui, žvejybai ar biologinei įvairovei. Dieppe–Le Tréport parkas tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip pakrantės regionai derina klimato tikslus, ekonominę naudą ir aplinkosaugos lūkesčius.

  • Jūriniai vėjo parkai keičia kritulius pakrantėje: mokslininkai aiškinasi vadinamųjų vėjo bangų efektą

    Jūriniai vėjo parkai keičia kritulius pakrantėje: mokslininkai aiškinasi vadinamųjų vėjo bangų efektą

    Iš tolo jūrinės vėjo jėgainės atrodo ramiai ir nuspėjamai, tačiau atmosferoje virš jų gali vykti procesai, kurie keičia debesuotumą ir kritulių pasiskirstymą pakrantėje. Mokslininkai vis dažniau kalba apie reiškinį, vadinamą vėjo bangomis, kai dideli jėgainių masyvai sukelia toli sklindančius oro srauto ir slėgio svyravimus.

    Tokie svyravimai nėra susiję su vandens bangomis jūroje. Tai atmosferos „pulsavimas“, kai dėl vėjo parkų suformuojamo srauto pėdsako keičiasi oro tankis, turbulencija ir vertikalus oro judėjimas, o tai gali daryti įtaką debesų formavimuisi ir kritulių pobūdžiui.

    Kas yra vėjo bangos?

    Vėjo elektrinių mentės iš vėjo paima dalį kinetinės energijos, todėl už parko susidaro vadinamasis pėdsakas: lėtesnio, labiau turbulentiško oro zona. Kai vėjas stiprus ir parkas didelis, šis pėdsakas gali išsiplėsti ir sąveikauti su aplinkiniais oro sluoksniais, sukeldamas banginio pobūdžio slėgio ir oro tankio kitimą.

    Šis efektas ypač aktualus jūroje, kur vėjo srautas paprastai būna tolygesnis nei sausumoje, o didelės jėgainių grupės veikia kaip dirbtinis reljefo barjeras. Dėl to gali susidaryti situacijos, kai vienose vietose krituliai sustiprėja, o kitose, ypač pavėjui, silpnėja.

    Kodėl pakrantėje krituliai gali kisti?

    Tyrimuose, kuriuos aptaria JAV Delavero universiteto mokslininkai, remiamasi pažangiais meteorologiniais modeliais ir duomenimis iš Jungtinės Karalystės pakrantės. Analizuojant jūrinių parkų poveikį, dėmesys krypo į tai, kaip vėjo parkai keičia oro masių susikirtimo ir išsiskyrimo zonas.

    Prieš vėjo parką, kai greitesnis vėjas atsiremia į dėl turbinų sulėtėjusį srautą, gali didėti konvergencija: oras „susispaudžia“ ir yra keliamas aukštyn. Kylantis oras vėsta, jame lengviau kondensuojasi drėgmė, todėl kai kuriais atvejais krituliai gali suintensyvėti virš parko ar šalia jo.

    Už vėjo parko gali susidaryti priešinga fazė, kai oras leidžiasi žemyn ir šyla, o tai mažina santykinę drėgmę. Tokiu atveju pavėjui esančiose teritorijose krituliai gali tapti retesni arba silpnesni, o jų pasiskirstymas gali kisti net ir keliasdešimt kilometrų nuo pakrantės.

    Ką tai reiškia vėjo energetikos plėtrai?

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai savaime nereiškia, jog jūriniai vėjo parkai yra neigiama klimato ar oro reiškinių priežastis. Tačiau tai signalas planuotojams ir inžinieriams, kad parko išdėstymas, turbinų tankis, atstumas iki kranto ir vyraujančių vėjų kryptys gali būti svarbūs ne tik energijos gamybai, bet ir galimam mikro- bei mezomastelio poveikiui atmosferai.

    Praktiškai tai gali reikšti poreikį tikslinti poveikio aplinkai vertinimus: neapsiriboti vien triukšmo, biologinės įvairovės ar kraštovaizdžio klausimais, bet ir labiau vertinti, kaip didelio masto parkai keičia turbulenciją bei drėgmės pernašą. Kuo daugiau jūroje statoma turbinų, tuo svarbesni tampa modeliai ir stebėsenos duomenys, kad būtų rasta pusiausvyra tarp švarios energijos ir prognozuojamų atmosferos pokyčių.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad kritulių kaitą pakrantėse lemia daugybė veiksnių: nuo sezoninių svyravimų iki didesnių klimato tendencijų. Todėl vėjo parkų poveikį būtina vertinti atsargiai, remiantis ilgesnėmis stebėsenos sekomis, kelių modelių palyginimais ir aiškiai atskiriant koreliaciją nuo priežastinio ryšio.

  • Šiaurės jūros vėjo parkai keičia dugną: po turbinomis formuojasi rifai ir grįžta žuvys

    Šiaurės jūros vėjo parkai keičia dugną: po turbinomis formuojasi rifai ir grįžta žuvys

    Daugiau nei 50 kilometrų nuo artimiausio kranto Šiaurės jūroje yra zonų, kurias ten dirbantys žmonės ilgai apibūdino vienu žodžiu: tuščia. Atvira, gili ir patogi pramonei jūra atrodė kaip vieta, kur svarbiausia tik techniniai parametrai.

    Tačiau šis įvaizdis keičiasi ne dėl vėjo virš vandens, o dėl to, kas daroma jūros dugne. Vėjo turbinų infrastruktūra ir specialiai pritaikyti sprendimai pradeda kurti naujas buveines ten, kur anksčiau buvo beveik vien smėlis.

    Jūros dugnas, sukurtas stabilumui

    Daugelį metų tokiose vietose jūros dugnas buvo vertinamas kaip pamatas, o ne gyva ekosistema. Rinktis padėdavo gylis, atstumas nuo kranto ir grunto stabilumas, kad plieninės konstrukcijos galėtų stovėti vienoje vietoje kelis dešimtmečius.

    Smėlingas dugnas dažnai likdavo lygus, srovių nuolat permaišomas, beveik be natūralių plyšių ar kietų paviršių. Prie turbinų pamatų papildomai pilamos akmenų sankaupos, vadinamos apsauga nuo išplovimo, kad srovės neišgraužtų grunto.

    Tokia apsauga padeda inžinerijai, bet ilgą laiką ji buvo projektuojama pirmiausia stabilumui, o ne biologinei įvairovei. Kur nėra už ko prisitvirtinti, daugeliui rūšių sunku įsikurti, todėl dugno gyvybė lieka skurdi.

    Kodėl atviroje jūroje reikia struktūros?

    Vien švaraus vandens neužtenka, kad dugnas taptų gyvybingas. Daugeliui organizmų reikia kieto, šiurkštaus paviršiaus, šešėlio, slėptuvių ir vietų, kur srovė sulėtėja, o maistas neužnešamas tolyn.

    Kai dugnas plokščias, maisto dalelės ir lervos dažnai tiesiog praplaukia, neradusios vietos prisitvirtinti. Net ir vienas didesnis akmuo smėlio lygumoje gali tapti mažyte oaze, nes sukuria nelygumą ir prieglobstį.

    Dėl to viršutiniuose vandens sluoksniuose gyvybė gali atrodyti intensyvi, o ties dugnu vaizdas būna priešingas. Būtent šią situaciją vystytojai ir mokslininkai bando keisti, į dugną įnešdami daugiau sudėtingos struktūros.

    Rifų kubai po vėjo turbinomis

    Pastaraisiais metais prie kai kurių projektų atsirado dideli, pilki blokai, kurių paskirtis ne vien inžinerinė. Tai specialiai suprojektuoti rifų elementai, turintys šiurkščius paviršius, ertmes ir briaunas, kurios padeda susiformuoti ramesnėms vandens kišenėms.

    Vienas tokių sprendimų yra ARC Marine kuriami „Reef Cubes“ blokai, gaminami iš mažesnio poveikio medžiagų, į mišinį įtraukiant ir susmulkintų kriauklių. Idėja paprasta: suteikti vietos, kur galėtų įsikurti vietinės austrės ir kiti prie dugno prisirišantys organizmai, o paskui pritraukti platesnę mitybos grandinę.

    Šie blokai planuojami ir „OranjeWind“ projekte, kurį vysto „RWE“ ir „TotalEnergies“ apie 53 kilometrus nuo Nyderlandų krantų. Viešai skelbiama, kad numatoma įrengti 66 blokus, kurie turėtų sukurti daugiau kaip 1 400 kvadratinių metrų papildomos buveinės aplink dalį turbinų pamatų.

    Projektas dar tik planuojamas: pamatų įrengimo darbai numatomi 2026 metais, o rifų elementai būtų nuleidžiami po to, kai turbinos jau stovėtų. Dėl to vystytojai pabrėžia, kad tai pirmiausia ilgalaikė stebėsena ir tyrimai, o ne pažadas iš anksto.

    Vis dėlto lūkesčiai remiasi ankstesniais pavyzdžiais, kai panašūs sprendimai prie jūrinių vėjo parkų padėjo pritraukti daugiau dugno gyvybės. Tokiose vietose dažniau fiksuojami moliuskai, žuvys, o kai kur ir didesni vėžiagyviai, kurie naudojasi atsiradusiomis slėptuvėmis.

    Jei planas pasiteisins, virš vandens esanti infrastruktūra ir po ja įrengtos buveinės atliks dvi skirtingas funkcijas. Vėjo parkai tieks elektrą, o dugne susiformavę rifai gali tapti ilgalaikiu bandymu, kaip energetikos projektus suderinti su biologinės įvairovės atkūrimo tikslais.

  • Šiaurės jūros vėjo parkas tapo menkių prieglobsčiu, bet vėliau jame įsisuko netikėti plėšrūnai

    Šiaurės jūros vėjo parkas tapo menkių prieglobsčiu, bet vėliau jame įsisuko netikėti plėšrūnai

    Nyderlandų Šiaurės jūroje esantis Borssele I ir II jūrinio vėjo parkas parodė, kad energetikos infrastruktūra gali pakeisti ekosistemas greičiau, nei tikėtasi. Aplink turbinų pamatus įrengtos akmenų ir vamzdžių konstrukcijos suformavo naujas buveines ten, kur anksčiau dominavo plokščias smėlingas dugnas.

    Tokios dirbtinės struktūros veikia kaip rifai: suteikia slėptuvių, keičia srovių dinamiką ir pritraukia smulkesnius organizmus, kuriais minta žuvys. Dėl to vėjo parko teritorijoje pastebėtas ryškus vietinis biologinės įvairovės suaktyvėjimas, o menkės čia rado palankias sąlygas maitintis ir slėptis.

    Mokslininkai, stebėję Atlanto menkes akustiniais siųstuvais ir imtuvų tinklu, fiksavo stiprų prisirišimą prie vietos. Dalis žuvų mėnesių mėnesius laikėsi vėjo parko ribose, o dienos ir nakties elgsena skyrėsi: dieną jos laikėsi arčiau konstrukcijų, o aktyvesnis judėjimas dažniau fiksuotas tamsiuoju paros metu.

    Duomenys rodė, kad dirbtinės rifų tipo buveinės gali veikti kaip laikinas prieglobstis ir sustiprinti vietinę menkių gausą. Kai kuriais vertinimais, per kelerius metus populiacijos rodikliai šioje teritorijoje išaugo keliasdešimt kartų, o tai paskatino diskusijas, ar jūriniai vėjo parkai gali prisidėti prie žuvų išteklių atkūrimo.

    Tačiau vėliau tyrėjai susidūrė su staigiu lūžiu: dalies pažymėtų menkių signalai netikėtai dingo, o kai kurių siųstuvų judėjimas ėmė rodyti netipiškus modelius. Tai reiškė, kad žuvys ne šiaip išplaukė į kitą teritoriją, o greičiausiai pateko į plėšrūnų grandinę.

    Analizuojant laiką ir aplinkybes, ryškiausias sutapimas siejosi su rudens sezonu, kai į teritoriją dažniau užklysta jūriniai žinduoliai. Tyrėjai išskyrė ruonius ir jūrines kiaules kaip tikėtinus plėšrūnus, kurie galėjo „atrasti“ patogią medžioklės vietą ten, kur menkės buvo susitelkusios aplink konstrukcijas.

    Ši istorija išryškina svarbią dilemą: tai, kas vienai rūšiai tampa saugia buveine, kitai gali būti patogi medžioklės aikštelė. Ekologijoje toks reiškinys siejamas su vadinamaisiais ekologiniais spąstais, kai patraukli aplinka netikėtai padidina žūties riziką.

    Jūrinių vėjo parkų plėtra Europoje spartėja, todėl vis dažniau keliami klausimai, kaip projektuoti pamatus ir apsaugines konstrukcijas, kad jos ne tik kauptų biomasę, bet ir nemažintų išlikimo tikimybės. Specialistai pabrėžia ilgalaikių stebėsenos programų svarbą, nes poveikis gali pasikeisti, kai į naujai susiformavusią ekosistemą įsitraukia aukštesnio lygmens plėšrūnai.

    Borssele atvejis rodo, kad jūrinė energetika ir gamtosauga gali turėti bendrų tikslų, bet rezultatai ne visada būna tiesūs. Norint išvengti netikėtų pasekmių, vien dirbtinių rifų sukūrimo neužtenka: būtina vertinti visą mitybos tinklą, sezoninę migraciją ir plėšrūnų elgseną.

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje pakeitė omarų populiaciją: tyrimas rodo „prieglobsčio efektą“

    Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje pakeitė omarų populiaciją: tyrimas rodo „prieglobsčio efektą“

    Kas pasikeitė po vandeniu

    Šiaurės jūroje, prie Jorkšyro krantų, įrengti jūriniai vėjo jėgainių parkai ilgai kėlė nerimą vietos žvejams, baiminusiesiems, kad statybos ir ribojamos zonos pakenks tradicinėms žvejybvietėms. Tačiau kelerius metus trukęs stebėjimas parodė netikėtą kryptį: europinių omarų populiacija vėjo parko teritorijoje išliko atspari, o kai kuriais atvejais fiksuotas ir augimas.

    Pagrindinis pokytis siejamas ne tik su pačiomis turbinomis, bet ir su jų įrengimui būtinais sprendimais jūros dugne. Aplink turbinų pamatus įrengiama akmenų danga, skirta apsaugai nuo dugno erozijos, kartu sukuria sudėtingą, stabilų reljefą, primenantį dirbtinį rifą.

    Kaip atliktas tyrimas

    Vėjo jėgainių parkas „Westermost Rough“, kurį vystė „Ørsted“, pradėtas eksploatuoti 2015 metais. Siekiant įvertinti realų poveikį, mokslininkai ir žvejybos sektoriaus atstovai kelis metus rinko duomenis prieš statybas, jų metu ir jau parkui veikiant.

    Vertinimui taikytas praktinis metodas: duomenys rinkti iš komercinių laivų, o omarai ir krabai stebėti naudojant ženklinimo ir paleidimo protokolus. Svarbu tai, kad vėjo parko zona buvo lyginama su netoliese esančiomis kontrolinėmis vietomis, kuriose aktyviai vykdyta žvejyba.

    Kodėl omarai tapo didesni

    Tyrimo rezultatai parodė, kad vėjo parko teritorijoje omarai ne tik išsilaikė, bet ir buvo fiksuojami didesni individai. Aiškinama, jog tam įtakos turėjo vadinamasis prieglobsčio efektas: tam tikrais etapais teritorija buvo ribojama komercinei žvejybai, todėl dalis gyvūnų išgyveno ilgiau.

    Ilgesnis išgyvenamumas reiškia daugiau šėrimosi ciklų, o tai tiesiogiai susiję su omarų dydžio didėjimu. Prie to prisidėjo ir naujai susiformavusios buveinės: akmenų apsauga prie turbinų pamatų suteikė daugiau slėptuvių ir maitinimosi vietų, todėl sąlygos omarams tapo palankesnės.

    Tuo pat metu rudojo krabo laimikiai vėjo parko teritorijoje kai kur mažėjo, o tai siejama su pakitusiu buveinių konkurencingumu ir rūšių tarpusavio sąveika. Kitaip tariant, naudą galėjo gauti ne visos komercinės rūšys vienodai, todėl rezultatą reikia vertinti kompleksiškai.

    „Duomenys rodo, kad tam tikromis sąlygomis vėjo jėgainių parkai gali veikti kaip laikinos apsaugos zonos, keičiančios kai kurių rūšių dydžio struktūrą ir gausą“, – teigiama tyrimo išvadų esmę apibendrinančioje interpretacijoje.

    Ši istorija svarbi platesniame kontekste: jūrinės energetikos plėtra Europoje spartėja, o kartu auga ir poreikis pagrįsti, kaip tokia infrastruktūra veikia ekosistemas bei vietos ekonomiką. Vėjo parkų planavime vis dažniau akcentuojamas bendradarbiavimas su bendruomenėmis, aiškesnės kompensavimo taisyklės ir mokslu grįstos priemonės, padedančios suderinti energetikos tikslus su žvejybos interesais.

    Nors vienas atvejis nėra universalus atsakymas visoms jūroms, jis rodo, kad tinkamai parinktos apsaugos priemonės, monitoringas ir laikini ribojimai gali turėti netikėtą ekologinę naudą. Tęstinis stebėjimas išlieka būtinas, nes ilgalaikis poveikis gali kisti priklausomai nuo žvejybos intensyvumo, buveinių tipo ir klimato sąlygų.

  • Šiaurės jūroje po vėjo turbina aptiko dirbtinį rifą: prie „povandeninio dangoraižio“ susitelkė 29 000 žuvų

    Šiaurės jūroje po vėjo turbina aptiko dirbtinį rifą: prie „povandeninio dangoraižio“ susitelkė 29 000 žuvų

    Šiaurės jūros dugnas daug kur primena smėlio lygumą, kurioje trūksta kietų paviršių ir slėptuvių. Tačiau prie Belgijos krantų esanti jūrinio vėjo parko infrastruktūra parodė netikėtą efektą: po viena turbina susiformavo tarsi dirbtinis rifas, pritraukęs tūkstančius žuvų.

    Tyrėjai fiksavo, kad aplink povandenines konstrukcijas vienoje vietoje galėjo telktis apie 29 000 žuvų. Dėmesys krypo į tai, kad žuvys ne tik praplaukia pro šalį, bet ir ilgiau laikosi prie kolonų, naudodamos jas kaip pastovų orientyrą, slėptuvę ir maitinimosi vietą.

    Kaip susidaro dirbtinis rifas

    Jūrinės vėjo turbinos remiasi masyviomis atramomis, kurios dugne sukuria tai, ko natūraliai šioje jūros dalyje dažnai stinga, – kietą substratą. Ant jo greitai įsitvirtina moliuskai, kempinės, dumbliai ir kiti organizmai, o tai savo ruožtu pritraukia smulkesnius bestuburius bei žuvis.

    Tokiose vietose susidaro ištisa maisto grandinė, todėl žuvų būriai čia randa ne vien slėptuvę. Tyrimuose akcentuojama, kad vertikalios plieninės konstrukcijos ir jų paviršiai vandenyje veikia kaip „povandeniniai pastatai“, didinantys vietinės gyvybės įvairovę.

    Kodėl žuvys telkiasi būtent čia

    Vienas svarbiausių veiksnių – didesnis maisto kiekis, nes ant konstrukcijų gausiai auga organizmai, kuriuos žuvys lesa tiesiogiai arba medžioja jų pritrauktą grobį. Be to, atramos sukuria srovių užuovėjas, kuriose lengviau taupyti energiją ir saugotis plėšrūnų.

    Kai kurioms rūšims tokios vietos tampa ir laikinu „darželiu“, nes sudėtingesnė aplinka gerina jauniklių išgyvenamumą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien tik didesnė koncentracija nebūtinai reiškia bendrą populiacijos augimą plačiame regione.

    Nauda ir rizikos jūrinėms ekosistemoms

    Jūrinės vėjo energetikos plėtra dažnai vertinama per klimato politikos ir energetinio saugumo prizmę, tačiau jos poveikis gamtai yra dvejopas. Teigiama pusė – dirbtinių rifų efektas ir galimas biologinės įvairovės augimas vietose, kur dugnas anksčiau buvo monotoniškas.

    Kita vertus, statybų metu fiksuojamas triukšmas, dugno drumstimas, o vėliau – laivybos ir priežiūros darbų poveikis. Taip pat svarstoma, ar tokios konstrukcijos nepadeda plisti invazinėms rūšims ir ar žuvų telkimasis nepritraukia intensyvesnės žvejybos šalia objektų, jei nėra aiškių ribojimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad patikimiausi atsakymai gaunami tik ilgalaikiuose stebėjimuose, lyginant skirtingus parkus, dugno tipus ir konstrukcijų sprendimus. Dėl to jūrinio vėjo projektams vis dažniau keliami reikalavimai rinkti ekologinius duomenis prieš statybas, jų metu ir po jų, kad būtų galima atskirti trumpalaikį efektą nuo ilgalaikių pokyčių.