CP v2

Tag: Jūriniai vėjo parkai

  • Šiaurės jūroje gręžiama būsimo vėjo parko vieta: turbinų dar nėra, bet darbai jau vyksta

    Šiaurės jūroje gręžiama būsimo vėjo parko vieta: turbinų dar nėra, bet darbai jau vyksta

    Šiaurės jūroje, į rytus nuo Škotijos krantų, inžinieriai jau atlieka gręžimo ir dugno tyrimų darbus būsimam jūriniam vėjo parkui, nors virš vandens kol kas nematyti nė vienos turbinos. Toks projekto startas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįprastas, tačiau energetikoje būtent geologija dažnai nulemia, ar statybos apskritai įmanomos.

    Planuojama, kad ateityje ši jūrinė elektrinių zona galėtų pagaminti tiek elektros, kiek pakaktų maždaug 2 milijonams namų ūkių. Vis dėlto iki realios gamybos dar likę metai, o pirmiausia reikia atsakyti į esminį klausimą: ar jūros dugnas atlaikys milžiniškas konstrukcijas ir dešimtmečius trunkančias apkrovas.

    Kas tikrinama jūros dugne?

    Jūrinių vėjo elektrinių pamatai negali būti parenkami vien pagal tai, kur „yra vietos“. Inžinieriai turi tiksliai žinoti, iš kokių sluoksnių sudarytas dugnas, kaip elgiasi smėlis, molis, uolienos ir suslėgtos nuosėdos, ir ar tam tikrose vietose nėra silpnų, lengvai pasislenkančių horizontų.

    Todėl tyrimų laivai pirmiausia kartografuoja povandeninę geologiją, o vėliau gręžimo komandos iškelia ilgas cilindrines nuosėdų šerdis. Šie mėginiai padeda įvertinti, ar pagrindas bus stabilus ne tik „ramiu oru“, bet ir per audras, esant stiprioms srovėms ir nuolatiniam bangų sukeltam nuovargiui.

    Kodėl klaidoms vietos nėra?

    Šiuolaikinės jūrinės turbinos yra itin didelės ir sunkios, o jų apkrovos tiesiogiai perduodamos į gruntą. Net nedidelė skaičiavimo paklaida gali reikšti lėtą pamatų slinkimą, konstrukcijų deformacijas ar brangiai kainuojančius sustiprinimo darbus jau pastačius elektrines.

    Giliavandenėse teritorijose, tokiose kaip Šiaurės jūra, rizikos ir kaštai paprastai dar didesni, nes logistikos langai trumpi, o technika turi dirbti sudėtingomis sąlygomis. Būtent dėl to tyrimai atliekami gerokai iš anksto, kad vėliau nereikėtų keisti sprendinių ar perprojektuoti visos infrastruktūros.

    Kaip parenkami pamatų sprendimai?

    Surinkti duomenys lemia, kokio tipo pamatai bus reikalingi konkrečiose vietose: nuo į gruntą įkalamų polių iki sudėtingesnių konstrukcijų, kurios geriau pasiskirsto apkrovas. Taip pat planuojami kabelių maršrutai, kuriais būsimos jėgainės bus jungiamos prie sausumos tinklų, nes kabelių tiesimas turi atitikti dugno savybes ir saugos reikalavimus.

    Kol kas projektas visuomenės akimis išlieka „nematomas“: nėra bokštų, sparnų ir veikiančios infrastruktūros. Tačiau po vandeniu vykstantys geologiniai tyrimai dažnai yra ta riba, kuri atskiria ambicingą idėją nuo realiai pastatomo jūrinio vėjo parko.

  • „PGE“ trečią ketvirtį peržiūrės strategiją iki 2035 metų: dėmesys dujų energetikai ir Baltica 9

    Lenkijos energetikos grupė „PGE“ pranešė trečią 2026 metų ketvirtį planuojanti atnaujinti savo grupės strategiją iki 2035 metų. Bendrovė tikina sieksianti strategiją peržiūrėti reguliariai, kad rinkos dalyviams pokyčiai būtų prognozuojami, o sprendimai atspindėtų sparčiai besikeičiančią energetikos aplinką.

    Įmonė nurodo, kad peržiūros centre atsidurs dujų energetika ir fotovoltikos segmentas, o šilumos ūkio kryptis iš esmės turėtų išlikti stabili. Tokia kryptis atspindi dabartinę regiono realybę, kai elektros sistemos patikimumui reikia lanksčių pajėgumų, o saulės energetikos plėtra vis dažniau susiduria su tinklų pralaidumo ir kainų svyravimų iššūkiais.

    Finansiniai rezultatai ir kontekstas

    „PGE“ skelbia, kad 2026 metų pirmą ketvirtį grupės pardavimo pajamos siekė apie 3 990 000 000 eurų, o pakartotinė EBITDA sudarė apie 940 000 000 eurų. Grupės grynasis pelnas, tenkantis patronuojančios įmonės akcininkams, siekė apie 440 000 000 eurų, o didžiausią įtaką rezultatui, kaip nurodoma, turėjo paskirstymo segmentas.

    Bendrovė taip pat akcentavo, kad žiemos sezonas prisidėjo prie didesnių šilumos pardavimų, todėl šilumos ūkio veikla išliko reikšminga rezultatų dalis. Tuo pat metu įmonė signalizuoja, kad dujų energetikos segmente dabar tikimasi geresnės dinamikos nei anksčiau prognozuota, kai buvo kalbama apie stabilizaciją.

    Ką reiškia fokusas į dujų energetiką?

    Dujų elektrinės energetikos sistemoje dažnai vertinamos kaip lanksčios gamybos šaltinis, galintis greitai reaguoti į vartojimo šuolius ar atsinaujinančių išteklių generacijos svyravimus. Pastaraisiais metais regione daugėja vėjo ir saulės parkų, todėl sistemos balansavimo ir rezervų poreikis tampa vis aktualesnis.

    Vis dėlto dujų energetikos perspektyvas lemia ir kainodara bei reguliavimas, įskaitant emisijų kaštus ir ilgalaikius dekarbonizacijos tikslus. Dėl to „PGE“ strategijos atnaujinimas gali būti signalas, kad bendrovė ieško optimalaus derinio tarp patikimumo, sąnaudų ir klimato tikslų, kartu vertindama ir fotovoltikos ekonominį efektyvumą naujomis rinkos sąlygomis.

    Baltica 9 ir jūrinio vėjo grafikas

    „PGE“ taip pat nurodė, kad per artimiausias savaites turėtų baigtis partnerio atrankos procesas jūrinio vėjo projektui Baltica 9, kurio planuojama galia siekia 975 megavatus. Jūrinio vėjo projektai Baltijos jūroje laikomi vienu svarbiausių regiono energetinės transformacijos ramsčių, tačiau jų įgyvendinimo tempą lemia tiekimo grandinių, finansavimo ir leidimų procesų disciplina.

    Bendrovė pabrėžė, kad Baltica 2 projekto darbai vyksta pagal numatytą grafiką, o artimiausiais ketvirčiais jis turėtų išlikti pagrindiniu investicijų objektu atsinaujinančių išteklių segmente. Jei Baltica projektų portfelis bus vykdomas laiku, tai ilgainiui gali reikšmingai keisti „PGE“ gamybos struktūrą ir mažinti priklausomybę nuo iškastinių šaltinių.

    „Dirbame su strategijos peržiūra, o jos atnaujinimas greičiausiai įvyks trečią ketvirtį. Turime ambiciją kasmet pateikti tokią atnaujintą versiją, kad pokyčiai nestebintų“, – sakė „PGE“ operacijų vadovė Katarzyna Rozenfeld.

  • Danija stato jūrinį vėjo parką „Thor“: 70 turbinų Šiaurės jūroje turėtų maitinti iki milijono namų

    Danija stato jūrinį vėjo parką „Thor“: 70 turbinų Šiaurės jūroje turėtų maitinti iki milijono namų

    Danija Šiaurės jūroje pradėjo vieną ambicingiausių pastarųjų metų energetikos projektų – jūrinį vėjo parką „Thor“. Planuojama, kad tai bus didžiausias šalies jūrinis vėjo parkas, o jo galia viršys 1 000 megavatų.

    Projektas vystomas į vakarus nuo Danijos krantų, netoli Thorsminde, kur vėjai paprastai yra stipresni ir stabilesni nei sausumoje. Toks pasirinkimas leidžia tikėtis didesnio elektros gamybos pastovumo, tačiau kartu reiškia ir sudėtingesnę statybą bei priežiūrą atšiauriomis jūros sąlygomis.

    Kas yra „Thor“ projektas?

    „Thor“ – tai didelio masto jūrinis vėjo elektrinių kompleksas, kurį planuojama sudaryti iš maždaug 70 turbinų. Pagrindinis projekto vystytojas yra „RWE“, o partneris – „Norges Bank Investment Management“.

    Skelbiama, kad parke bus diegiamos „Siemens Gamesa“ SG 14-236 DD turbinos, kurios priskiriamos naujos kartos didelės galios įrenginiams. Didėjant vienos turbinos galiai, tokiems parkams dažnai prireikia mažiau įrenginių tam pačiam elektros kiekiui pagaminti, tačiau išauga atskirų komponentų – bokštų, menčių ir pamatų – gabaritai.

    Kodėl statybos jūroje tokios sudėtingos?

    Didžiausias iššūkis jūroje – ne vien turbinų pastatymas, o patikimas elektros perdavimas į sausumą. Energija iš turbinų kabeliais jūros dugnu keliauja į jūrines pastotes, kur ji surenkama ir paruošiama perdavimui, o vėliau eksporto kabeliais nukreipiama į Danijos elektros tinklą.

    Darbus komplikuoja sūrus vanduo, korozija, audros ir kintantis jūros dugnas. Dėl oro sąlygų techninė priežiūra gali būti atidėta dienoms ar net ilgiau, todėl įranga projektuojama taip, kad atlaikytų intensyvias bangas, stiprų vėją ir nuolatinę drėgmę.

    Kuo šis parkas svarbus Danijai ir regionui?

    „Thor“ laikomas Danijos strategijos dalimi, siekiant didinti atsinaujinančios energetikos dalį ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jūrinis vėjas tampa vis svarbesnis visame Šiaurės jūros regione, kur šalys sparčiai plečia pramoninio masto energijos zonas jūroje.

    Projekto vystytojai nurodo, kad planuojama gamyba galėtų patenkinti maždaug iki 1 000 000 Europos namų ūkių elektros poreikį, nors reali nauda priklausys nuo vėjo sąlygų, tinklo pralaidumo ir faktinio vartojimo. Tikimasi, kad „Thor“ pilnai pradės veikti apie 2027 metais.

  • Pirmasis JAV jūrinis vėjo parkas tapo žuvų traukos centru: mokslininkai aiškina magneto efektą

    Pirmasis JAV jūrinis vėjo parkas tapo žuvų traukos centru: mokslininkai aiškina magneto efektą

    Pirmas, bet netikėtas rezultatas

    Prie Rod Ailando krantų įrengtas pirmasis Jungtinių Valstijų jūrinis vėjo parkas šiandien minimas ne tik energetikos kontekste. Tyrėjai fiksuoja, kad teritorija aplink turbinas tapo gyvybės židiniu, sutraukiančiu žuvis ir kitus jūros organizmus.

    Ant turbinų konstrukcijų gausiai įsitvirtino mėlynosios midijos, tarp metalinių elementų slepiasi jauni krabai, o netoliese vis dažniau telkiasi juodieji jūriniai ešeriai. Šis reiškinys mokslo darbuose ir apžvalgose apibūdinamas kaip magneto efektas, kai infrastruktūra netyčia sukuria naują buveinę.

    Kaip turbinos virsta dirbtiniu rifu

    Jūrinėje aplinkoje, kur dugnas neretai būna smėlingas ir palyginti vientisas, didelės plieninės atramos sukuria tai, ko natūraliai trūksta: kietą paviršių ir vertikalią struktūrą. Būtent prie tokių paviršių lengviausiai prisitvirtina midijos, jūrų gilės, dumbliai ir kiti organizmai.

    Įsikūrusi kolonija pamažu formuoja daugiasluoksnę ekosistemą: smulkūs bestuburiai tampa maistu mažoms žuvims, o šias ima medžioti didesni plėšrūnai. Taip aplink turbinas susidaro savotiška maisto grandinė, kurios ankstesniame smėlėtame dugne galėjo ir nebūti.

    Kodėl gyvūnai sugrįžta į tą pačią vietą

    Tyrimai rodo, kad aplink atramas kinta ir vandens srautai, o susidarančios sūkurinės zonos gali kaupti planktoną bei kitas maisto daleles. Tai sukuria stabilesnes maitinimosi sąlygas, todėl žuvys į šias vietas grįžta ne atsitiktinai, o dėl prognozuojamo maisto ir prieglobsčio.

    Viena dažniausiai cituojamų įžvalgų yra ta, kad kai kurių rūšių žuvų tankis prie konstrukcijų gali būti kelis kartus didesnis nei atviroje jūroje. Tokie skirtumai siejami su tuo, kad dirbtinis rifas vienu metu suteikia ir slėptuvę, ir maisto šaltinį, ypač jaunikliams.

    Nauda ir klausimai, kurie lieka atviri

    Dalis mokslininkų vertina, kad tokie nauji rifai teoriškai gali prisidėti prie vietinės biologinės įvairovės ir net sudaryti palankesnes sąlygas kai kurioms žuvų populiacijoms. Kita vertus, pabrėžiama, kad ilgalaikis poveikis priklauso nuo daugybės veiksnių: nuo vietos hidrologijos iki to, ar keičiasi rūšių migracijos keliai.

    Praktikoje jūriniai vėjo parkai vis dažniau vertinami ne vien kaip energijos infrastruktūra, bet ir kaip žmogaus sukurti jūrinės aplinkos elementai, galintys keisti vietines ekosistemas. Dėl to plečiantis jūrinio vėjo projektams vis daugiau dėmesio skiriama stebėsenai, kad būtų aiškiau, kur baigiasi nauda ir prasideda rizikos.

    „Turbinos ne traukia žuvis pačios savaime, o todėl, kad sukuria rifui panašią buveinę ir patikimesnį maisto šaltinį“, – teigia tyrėjai, apibendrindami magneto efekto logiką.

  • Šiaurės jūros vėjo jėgainių parką taranavo be įgulos dreifuojantis laivas: kas nutiko?

    Šiaurės jūros vėjo jėgainių parką taranavo be įgulos dreifuojantis laivas: kas nutiko?

    Nyderlandų pakrantėje statomame Šiaurės jūros jūrinio vėjo parke įvyko neįprastas incidentas: į vienos turbinos pamatą atsitrenkė be įgulos dreifavęs krovininis laivas. Laivas kurį laiką judėjo be radijo ryšio ir be aiškios kontrolės, kol galiausiai kliudė infrastruktūrą.

    Susidūrimas užfiksuotas Hollandse Kust Zuid projekte, kuris laikomas vienu didžiausių jūrinio vėjo energetikos objektų regione. Statybų aikštelėje jau buvo sumontuota dalis masyvių plieninių pamatų, skirtų atlaikyti ilgalaikes apkrovas ir ekstremalias jūros sąlygas.

    Incidentas sukėlė ne tik matomus pažeidimus virš vandens linijos, bet ir riziką, kad povandeninė konstrukcijos dalis galėjo būti pažeista nepastebimai. Dėl to buvo pradėtos papildomos apžiūros, pasitelkiant specialistus, kurie vertina atramos stabilumą ir galimą įtaką tolimesniems darbams.

    Kaip laivas tapo nevaldomas?

    Pranešama, kad 2022 metais per audrą Šiaurės jūroje krovininis laivas neteko galimybės išsilaikyti vietoje, nutrūko inkaravimo grandinės ir laivas ėmė dreifuoti. Situaciją komplikavo susidūrimas su kitu laivu, po kurio į laivo mašinų skyrių galėjo patekti vanduo, o valdymo galimybės dar labiau sumažėjo.

    Įgula buvo evakuota sraigtasparniu, nes kilo rizika, kad laivas gali skęsti, todėl jis liko be žmonių ir be įprastų valdymo procedūrų. Toks sprendimas jūroje nėra kasdienis, tačiau ekstremaliomis oro sąlygomis prioritetu laikomas žmonių saugumas.

    Vėliau gelbėjimo tarnybos ir vilkikai sugebėjo pritvirtinti vilkimo lynus ir nuvilkti laivą į uostą. Tuo pat metu buvo pradėtas tyrimas, siekiant įvertinti, ar laivas nebuvo paliktas per anksti ir ar buvo išnaudotos visos galimybės išvengti dreifo.

    Kodėl vėjo parkai pažeidžiami?

    Jūrinio vėjo parkai vis dažniau statomi intensyvaus laivybos eismo zonose, o Šiaurės jūra yra viena judriausių pasaulyje. Tai reiškia, kad šalia energetikos infrastruktūros nuolat juda krovininiai laivai, tanklaiviai ir kiti dideli laivai, kuriems audros metu kyla didesnė techninių gedimų ir navigacijos incidentų rizika.

    Net vienas nekontroliuojamas laivas gali sukelti didelių nuostolių, nes pažeidimai jūroje dažnai reikalauja brangių patikrų, nardymo darbų, sonarinių tyrimų ir statybų grafiko korekcijų. Be to, jūrinio parko infrastruktūra yra tarpusavyje susieta: vienas incidentas gali paveikti ne tik atskirą turbiną, bet ir viso objekto prijungimo bei bandymų planus.

    Ką tai reiškia energetikos plėtrai?

    Šis atvejis išryškino, kad sparčiai augant jūrinio vėjo energetikai reikia ne tik daugiau turbinų, bet ir didesnio dėmesio saugumo architektūrai. Praktikoje tai gali reikšti griežtesnes laivybos kontrolės zonas, greitesnio reagavimo vilkikų budėjimą, geresnį audrų rizikos planavimą ir infrastruktūros atsparumo vertinimus.

    Incidentas taip pat primena, kad net ir pažangiai suplanuoti projektai priklauso nuo nenuspėjamų veiksnių jūroje. Energetikos vystytojams, draudikams ir institucijoms tai yra signalas, kad su laivybos rizika teks skaitytis vis labiau, ypač ten, kur vėjo parkai plečiasi šalia pagrindinių jūrinių maršrutų.

  • Jūriniai vėjo parkai kuria radarų akląsias zonas: 53 laivų bandymai parodė, kaip juos aptikti

    Jūriniai vėjo parkai kuria radarų akląsias zonas: 53 laivų bandymai parodė, kaip juos aptikti

    Kapitonai ir pakrančių tarnybos jau kelerius metus fiksuoja neraminančias situacijas šalia jūrinių vėjo parkų: laivai radaro ekranuose trumpam pranyksta arba „suskyla“ į kelis netikslius taškus. Laivas fiziškai nedingsta, tačiau navigacijos vaizde atsiranda akloji zona, kuri intensyvaus eismo ruožuose gali lemti pavojingai vėlyvą reakciją.

    Problema siejama su sparčiai daugėjančiomis didelėmis metalinėmis konstrukcijomis jūroje. Vėjo turbinų bokštai ir besisukančios mentės keičia radaro signalų atspindžių foną taip, kad silpnesni grįžtantys signalai nuo mažesnių laivų tampa sunkiau atskiriami nuo „triukšmo“.

    Kaip turbinos trikdo laivų radarą?

    Jūrinis radaras veikia siųsdamas radijo bangas ir matuodamas, kas grįžta atgal nuo objektų. Atviroje jūroje laivai paprastai aiškiai išsiskiria, tačiau vėjo parkų teritorijose operatoriai dažnai mato persidengiančius atspindžius nuo turbinų ir netoliese esančių laivų.

    Dideli metaliniai paviršiai gali sukurti stiprius grįžtančius signalus, o tai užgožia silpnesnius atspindžius nuo mažesnių taikinių. Besisukančios mentės papildomai sukuria kintančius aido „pėdsakus“, kurie kai kuriais atvejais primena judančius objektus ir apsunkina patikimą atskyrimą.

    Ką parodė 53 laivų bandymai?

    Siekdami įvertinti riziką realiomis sąlygomis, specialistai atliko kontroliuojamus bandymus veikiančių turbinų masyvuose. Į vėjo parkų aplinką buvo įtraukti 53 skirtingi laivai, o jų judėjimas stebėtas radaro sistemomis, vertinant, kada ir kokiomis sąlygomis taikinys tampa nestabilus.

    Bandymai parodė pasikartojančius scenarijus: taikiniai radaro vaizde tampa fragmentuoti, trumpam išblėsta ir vėl atsiranda, o tikslus kontūras gali „išsitęsti“ ar kisti. Efektas ryškėjo esant prastesniam orui ir tam tikriems stebėjimo kampams, kai turbinų atspindžiai radare persidengia su laivų signalais.

    Didžiausi iššūkiai fiksuoti mažesniems laivams, kurių radaro atspindys silpnesnis. Tai ypač aktualu žvejybos laivams, aptarnavimo flotilei ir pakrančių stebėsenos laivams, kurie dažnai dirba arti turbinų eilių ir juda maršrutais, kertančiais vėjo parkų zonas.

    Kaip mažinti susidūrimų riziką?

    Tyrėjų išvada paprasta: vėjo parkų negalima vertinti kaip pavienių kliūčių, nes radarui tai yra vientisa, sudėtingą foną kurianti struktūrų sistema. Praktikoje tai reiškia, kad aptikimo kokybę gali pagerinti kitoks turbinų atspindžių filtravimas, taikinio sekimas ilgesniais laiko intervalais ir aplinkos „modeliavimas“ kaip vieno objekto.

    Bandymuose taip pat išryškėjo, kad turbinų išdėstymas turi reikšmės: vieni tinklo formos sprendimai sudaro stabilesnes sekimo sąlygas, kiti sukuria ryškesnes akląsias zonas. Dėl to planuojant naujus jūrinius vėjo parkus laivybos sauga ir navigacinių sistemų suderinamumas tampa ne mažiau svarbūs nei energetiniai ar ekonominiai tikslai.

    Augant jūrinės vėjo energetikos apimtims, kartu turi evoliucionuoti ir jūrinė navigacija: nuo laivų radarų nustatymų iki pakrančių stebėsenos algoritmų bei operacinių taisyklių, kaip dirbti teritorijose, kur signalų fonas yra iš esmės kitoks nei atviroje jūroje. Priešingu atveju trumpalaikiai „dingimai“ ekrane gali virsti realiomis avarinėmis situacijomis intensyvaus eismo akvatorijose.

  • Nyderlanduose užfiksuota netikėta paukščių migracija: jūrinė rūšis „naudoja“ vėjo jėgaines kaip stoteles

    Nyderlanduose užfiksuota netikėta paukščių migracija: jūrinė rūšis „naudoja“ vėjo jėgaines kaip stoteles

    Ilgą laiką manyta, kad jūriniai paukščiai jūroje įrengtas vėjo jėgaines pirmiausia laiko kliūtimi ir, kiek įmanoma, jų vengia. Dalis rūšių iš tiesų keičia maršrutus, kad išvengtų susidūrimo rizikos, triukšmo ar trikdymo.

    Tačiau Nyderlandų pakrantėje mokslininkai migracijų metu pastebėjo kitokį vaizdą. Retesnė jūrinė paukščių rūšis prie vėjo jėgainių sugrįždavo ne atsitiktinai: judėjimas tarp konstrukcijų kartojosi ir atrodė kryptingas.

    Kodėl tyrėjai sukluso?

    Stebėjimai buvo sutelkti į migruojančius jūrinius paukščius, keliaujančius per Šiaurės jūrą, kur nuotolinėse jūrinėse teritorijose pastatyta daug vėjo parkų. Tokiose kelionėse paukščiams tenka įveikti didelius atstumus virš atviro vandens, kur beveik nėra vietų nutūpti ar orientyrų.

    Tyrėjai, analizuodami skrydžių trajektorijas ir elgseną šalia kelių vėjo parkų, pastebėjo dėsningumą. Kai kurie individai koregavo kryptį taip, kad priartėtų prie turbinų, net kai oro sąlygos išlikdavo stabilios.

    Ką rodo migracijos duomenys?

    Surinkta informacija leido įtarti, kad paukščiai kai kuriose vietose vėjo jėgainių zonas naudoja kaip tarpines stoteles. Priartėję prie vienos konstrukcijos, jie trumpam sulėtindavo judėjimą, o vėliau skrisdavo toliau link kitos.

    Tokie sustojimai dažnai būdavo trumpi, kartais trunkantys vos kelias minutes, bet pasikartojantys. Mokslininkams tai priminė judėjimą tarp dirbtinių „salų“, išsidėsčiusių jūroje per visą migracijos kelią.

    Pastebėta ir tai, kad prie turbinų pamatų gali didėti paukščių maitinimosi aktyvumas. Po vandeniu esantys konstrukcijų elementai laikui bėgant apauga, susidaro vietos, kur telkiasi smulkesnė gyvūnija, o paskui ir žuvys, pritraukiančios plėšrūnus, tarp jų ir paukščius.

    Kodėl vėjo jėgainės gali tapti „orientyrais“?

    Atviroje jūroje orientavimasis ypač sudėtingas, kai matomumą riboja rūkas, krituliai ar bangavimas. Vėjo jėgainių eilės sukuria vertikalius, iš toli pastebimus objektus, kurie gali padėti palaikyti kryptį ir sumažinti navigacijos „neapibrėžtumą“ ilguose perskridimuose.

    Mokslininkų vertinimu, tokia struktūrų teikiama nauda gali būti dvejopa: vizualūs orientyrai ir didesnė tikimybė rasti maisto. Vis dėlto pabrėžiama, kad toks elgesys nėra universalus ir daugelis kitų rūšių vėjo parkų teritorijų ir toliau vengia.

    Dėl šių priežasčių tyrėjai ragina vėjo parkų poveikį vertinti ne vien pagal bendrą „vengimo“ taisyklę. Skirtingos rūšys gali reaguoti nevienodai, o kai kurios, panašu, prisitaiko prie naujos infrastruktūros greičiau, nei buvo manyta anksčiau.

    Ekspertai pažymi, kad tai nekeičia būtinybės planuojant jūrinius vėjo parkus vertinti rizikas paukščiams ir jų migracijai. Tačiau nauji stebėjimai rodo, jog realus poveikis gali būti sudėtingesnis: nuo trikdymo ir susidūrimų rizikos iki netikėto „naudojimo“ kaip tarpinių taškų kelionėje.

  • Baltijos jūros vėjo parkai taps kritine infrastruktūra: kokios naujos apsaugos taisyklės laukia?

    Baltijos jūra pastaraisiais metais iš ekonominės erdvės vis dažniau tampa vienu jautriausių Europos saugumo taškų. Karas Ukrainoje, povandeninių kabelių ir dujotiekių incidentai bei išaugę kibernetiniai išpuoliai verčia iš naujo vertinti energetikos projektų rizikas.

    Tokiame kontekste jūriniai vėjo parkai nebėra vien tik klimato politikos ar investicijų tema. Jie vis aiškiau įvardijami kaip strateginė infrastruktūra, kurios patikimumas tiesiogiai susijęs su valstybės energetiniu ir ekonominiu atsparumu.

    Vėjo parkai kaip kritinė infrastruktūra

    Lietuvoje ir kaimyninėse Baltijos valstybėse planuojami bei vystomi jūrinio vėjo projektai reiškia ne tik naują generacijos šaltinį, bet ir naują apsaugos standartą. Praktikoje tokie objektai turi būti vertinami panašiai kaip elektros perdavimo mazgai, ryšių tinklai ar kiti kritiniai sistemos elementai.

    Reguliavimo kryptis Europoje taip pat griežtėja: kritinės infrastruktūros apsauga vis labiau siejama su fiziniu saugumu, informacinių sistemų patikimumu ir tiekimo grandinės rizikomis. Dėl to vėjo parkų operatoriams gali tekti diegti papildomus stebėsenos, incidentų valdymo ir atsparumo sprendimus.

    „Jūrinių vėjo parkų plėtra šiandien turi vykti kartu su infrastruktūros apsaugos stiprinimu. Energetikos transformacija tampa ir valstybės saugumo klausimu“, – sakė Lenkijos vėjo energetikos asociacijos vadovas Januszas Gajowieckis.

    Hibridinės grėsmės Baltijos jūroje

    Saugumo ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad hibridinės grėsmės apima ne vien kibernetines atakas. Į rizikų žemėlapį patenka sabotažas, dezinformacija, bandymai trikdyti jūrų logistiką ir incidentai, galintys paveikti povandeninę infrastruktūrą.

    Po virtinės incidentų regione daugiau dėmesio skiriama laivybos ir neįprastų manevrų stebėsenai, taip pat povandeninių objektų kontrolei. Tai ypač aktualu vėjo parkams, kurių jautriausios vietos dažnai yra kabelių trasos ir jūrinės transformatorių pastotės.

    Kartu plečiasi ir tarptautinis saugumo bendradarbiavimas Baltijos regione, įskaitant intensyvesnius patruliavimus ir infrastruktūros monitoringą. Tikslas paprastas: kuo anksčiau identifikuoti įtartiną veiklą ir užkirsti kelią incidentams, kurie galėtų turėti poveikį elektros tiekimui.

    Kibernetinis saugumas tampa būtinybe

    Jūriniai vėjo parkai iš esmės yra didelės skaitmeninės sistemos, valdomos nuotoliniu būdu ir paremtos automatizuotais sprendimais. Juose naudojamos pramoninės valdymo platformos, duomenų perdavimas realiu laiku ir integracijos su elektros tinklo operatoriais, todėl kibernetinės rizikos tiesiogiai susijusios su veiklos tęstinumu.

    Atakos prieš energetikos sektorių Europoje pastaraisiais metais dažnėja, o didžiausia grėsmė kyla ne tik dėl duomenų nutekėjimo. Kritinis scenarijus būtų trikdymas, kuris laikinai apribotų gamybą, sutrikdytų valdymo sistemas ar apsunkintų tinklo balansavimą.

    Dėl to jūrinių vėjo parkų plėtra vis dažniau planuojama kartu su nuolatinėmis kibernetinės rizikos analizėmis, incidentų reagavimo procedūromis ir tiekimo grandinės patikromis. Rinkoje daugėja sprendimų, kuriuose pasitelkiamas DI, kad būtų greičiau atpažįstamas neįprastas laivų judėjimas, anomalijos tinkluose ar galimi bandymai paveikti pramoninius valdiklius.

    Augant projektų mastui, tampa akivaizdu, kad vien technologijų ir finansavimo nepakanka. Jūrinių vėjo parkų sėkmė Baltijos jūroje vis labiau priklausys nuo to, kaip efektyviai valstybės institucijos ir verslas kartu kurs realią kritinės infrastruktūros apsaugą.

  • JK patvirtino 3 GW Dogger Bank South: nauja sąlyga dėl vėjo šešėlio neramina kaimynus

    JK patvirtino 3 GW Dogger Bank South: nauja sąlyga dėl vėjo šešėlio neramina kaimynus

    Jungtinės Karalystės Vyriausybė gegužės 14 dieną patvirtino Dogger Bank South – vieną didžiausių šalyje planuojamų jūrinių vėjo parkų, kurio bendra galia sieks 3 GW. Kartu su leidimu pateikta neįprasta sąlyga: prieš pradedant statybas privaloma parengti vadinamąjį vėjo šešėlio poveikio planą, suderinant veiksmus su kaimyniniais projektais.

    Dogger Bank South vystomas kaip bendra „RWE“ ir „Masdar“ iniciatyva: „RWE“ priklauso 51 proc., „Masdar“ – 49 proc. Projektą sudaro du po 1,5 GW parkai, o galutinis investicinis sprendimas, pasak vystytojų, planuojamas 2027 metais, todėl realios statybos dar užtruks.

    Kodėl vėjo šešėlis tampa problema

    Vėjo turbinos gamina elektrą „paimdamos“ dalį judančio oro kinetinės energijos. Už rotoriaus susidaro lėtesnio, labiau turbulentiško oro zona – vadinamasis vėjo šešėlis, kuris gali nusidriekti toliau nei vieno parko ribos.

    Jei toks srautas pasiekia kito parko turbinų lauką, jos gali gauti mažesnį vėjo greitį ir atitinkamai pagaminti mažiau elektros. Dideliuose, tankiai užstatytuose jūriniuose plotuose šis reiškinys vis dažniau vertinamas ne kaip teorinė inžinerinė detalė, o kaip reali rizika gamybai ir pajamoms.

    Neįprasta sąlyga leidime

    Patvirtinimą pasirašęs energetikos sekretorius Edas Milibandas įpareigojo vystytojus prieš statybas užtikrinti konsultacijas ir poveikio mažinimą per vėjo šešėlio poveikio planą. Kitaip tariant, statybos negalės prasidėti, kol nebus sutarta, kaip bus kalbamasi su galimai paveiktų parkų operatoriais ir kokios priemonės bus taikomos.

    Ši formuluotė išskirtinė tuo, kad oficialiai pripažįsta galimą situaciją, kai vienas atsinaujinančios energetikos projektas gali apčiuopiamai sumažinti kito projekto generaciją. Iki šiol tokios įtampos dažniausiai likdavo komercinių derybų ar techninių vertinimų lauke, o ne aiškiai įrašytos į leidimo sąlygas.

    Kaimynai stebi, kuo tai baigsis

    Planavimo dokumentuose viešai fiksuotos ir kai kurių kaimyninių vystytojų pastabos, kad Dogger Bank South gali daryti įtaką jų projektų vėjo režimui. Viena aktyviau klausimą kėlusių bendrovių – „Ørsted“, valdanti Hornsea projektų grupę, kuri pabrėžė galimų finansinių nuostolių riziką.

    „Tikimės diskusijų su Dogger Bank South vystytojais projektui judant į priekį“, – sakė „Ørsted“ atstovas.

    JK jūrinio vėjo sektorius sparčiai plečiasi, todėl Šiaurės jūroje daugėja atvejų, kai parkai planuojami vis arčiau vienas kito. Tą pačią dieną, kai patvirtintas Dogger Bank South, leidimas suteiktas ir North Falls – 1 GW projektui, kurį vysto „RWE“ ir SSE kaip esamo Greater Gabbard parko plėtrą.

    Artimiausias Dogger Bank South etapas – detalus projektavimas ir pirkimų sprendimai, tačiau didžiausias klausimas bus vėjo šešėlio poveikio planas. Jei pavyks sklandžiai suderinti interesus ir kompensavimo ar mažinimo priemones, tai gali tapti precedentu būsimoms didelių parkų leidimų sąlygoms vis labiau užpildytoje Šiaurės jūroje.

  • Milžiniškas 155 metrų kabelių laivas jau vandenyje: jo korpusas pastatytas Lenkijoje

    Milžiniškas 155 metrų kabelių laivas jau vandenyje: jo korpusas pastatytas Lenkijoje

    155 metrų ilgio kabelių klojimo laivas „Nexans Electra“ oficialiai perduotas Prancūzijos bendrovei „Nexans“. Laivą užsakovui perdavė Norvegijos statykla „Ulstein Verft“, o dalis darbų atlikta ir Lenkijoje.

    Šiuolaikinio kabelių laivo korpusas buvo pastatytas Gdynėje, privačioje laivų statykloje „CRIST S.A.“. Tai vienas didžiausių tokio tipo gamintojų Lenkijoje, ne kartą prisidėjęs prie sudėtingų tarptautinių jūrinių projektų.

    „Nexans Electra“ suprojektuotas taip, kad galėtų gabenti ir kloti povandeninius elektros bei ryšių kabelius, taip pat padėti juos atkurti ar remontuoti. Laivo matmenys siekia apie 155 metrus ilgio ir 31 metrą pločio, todėl tai viena didesnių šios specializacijos platformų Europoje.

    Gamintojo pateikiamais duomenimis, laivas gali transportuoti iki 13 500 tonų kabelių ir vienu metu kloti iki keturių linijų. Darbams jūroje itin svarbus tikslus pozicionavimas, todėl laive įdiegti pažangūs valdymo sprendimai, leidžiantys stabiliai dirbti ir sudėtingesnėmis oro sąlygomis.

    Šis laivas tęsia „Nexans“ laivyno plėtrą, kuri tiesiogiai siejama su sparčiai augančia povandeninių kabelių paklausa Europoje. Naujos jungtys reikalingos tiek jūrinėms vėjo jėgainėms prijungti, tiek tarpvalstybinėms elektros perdavimo linijoms, kurios padeda stiprinti energetinį saugumą.

    „Nexans Electra“ yra atnaujinta anksčiau pristatyto kabelių laivo „Nexans Aurora“ versija, taip pat statyta bendradarbiaujant su Lenkijos pramone. Tokie projektai rodo, kad specializuota laivų statyba Baltijos regione tampa svarbia Europos jūrinės energetikos grandinės dalimi.

    Laivo statybos darbai Gdynėje prasidėjo 2024 metų sausį, o vėliau korpusas buvo išgabentas į Norvegiją galutiniam įrengimui ir bandymams. Oficialus vėliavos pakeitimas ir perdavimas įvyko 2026 metų gegužės 18 dieną, po to laivas pradėjo paskutinį parengimo etapą prieš komercinius darbus.

    Planuojama, kad pirmieji projektai 2026 ir 2027 metais bus susiję su jūrinio vėjo energetika ir perdavimo kabeliais Šiaurės bei Viduržemio jūrose. Būtent šiuose regionuose intensyviausiai plėtojami nauji jūriniai energetikos parkai ir elektros jungtys, kurioms reikalingi didelės galios povandeniniai kabeliai.