Tag: Jūrų biologija

  • Ramiojo vandenyno dugno metaliniuose gumuluose aptikta tūkstančiai gyvūnų – tai kelia klausimų dėl gavybos

    Ramiojo vandenyno dugno metaliniuose gumuluose aptikta tūkstančiai gyvūnų – tai kelia klausimų dėl gavybos

    Ramiojo vandenyno dugne randami polimetaliniai gumburai – tamsūs, kieti dariniai, turtingi geležies ir mangano – pasirodė slepiantys kur kas daugiau nei iki šiol manyta: jų viduje aptikta tūkstančiai organizmų.

    Tarptautinė mokslininkų komanda, apie kurios tyrimą skelbiama žurnale „Scientific Reports“, ištyrė ne tik gumburų paviršių, bet ir smulkias ertmes, plyšius bei įdubas, esančias jų viduje.

    Tyrimas atliktas Clarion-Clipperton zonoje – didžiulėje Ramiojo vandenyno dugno teritorijoje, kuri įvardijama kaip viena svarbiausių potencialių vietų giliavandenei metalų gavybai. Analizei paimti 244 gumburai iš maždaug 4–6 kilometrų gylio.

    Rezultatai rodo, kad šie lėtai augantys dariniai gali būti savotiškos mikrobendruomenių „salos“ giliavandenėje aplinkoje, o jų pramoninis šalinimas reikštų ir buveinių naikinimą.

    Ką mokslininkai rado gumburų viduje

    Atskyrus gumburus dalimis ir ištyrus mikroskopu, iš viso suskaičiuoti 4 139 gyvūnai. Vidutiniškai viename gumbe rasta apie 17 organizmų, o „tankiausiame“ mėginyje – net 245.

    Tarp aptiktų gyventojų dominavo nematodai (mikroskopinės kirmėlės) ir smulkūs vėžiagyviai. Taip pat rasta daugšerių, tardigradų ir kitų smulkių organizmų.

    Ypač gausus pasirodė vienaląstis organizmas iš Thurammina genties. Dalis gyvūnų buvo mažesni nei 1 milimetras, o jų dydis leido įsitaisyti mikroskopinėse gumburų ertmėse.

    Skirtinga bendruomenė nei aplinkiniuose nuosėdose

    Didžiausias netikėtumas paaiškėjo atlikus genetines analizes: gumburų viduje gyvenantys organizmai sudaro aiškiai atskirą bendruomenę, kuri skiriasi nuo gyvūnų, gyvenančių aplinkinėse minkštose dugno nuosėdose.

    Dar daugiau – bendruomenės gumburuose, esančiuose net už maždaug 1 000 kilometrų viena nuo kitos, buvo panašesnės tarpusavyje nei su gyvūnais gretimose dugno vietose. Tai leidžia manyti, kad metaliniai gumburai sukuria labai specifinę aplinką tam tikroms gyvybės formoms.

    Kodėl tai svarbu planuojamai giliavandenei gavybai

    Polimetaliniai gumburai turi vertingų elementų, įskaitant nikelį, kobaltą ir varį, kurie naudojami, pavyzdžiui, akumuliatoriams ir elektronikos įrenginiams. Dėl to giliavandenė kasyba pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio.

    Tačiau tyrėjai pabrėžia ir kitą pusę: gumburai formuojasi itin lėtai – per milijoną metų gali paaugti tik keliais milimetrais. Vadinasi, jų atsinaujinimas per žmogaus gyvenimo laiką praktiškai neįmanomas.

    Jeigu tokie dariniai būtų masiškai šalinami nuo dugno, kartu būtų naikinamos ir jų viduje gyvenančių organizmų buveinės. Tai galėtų reikšti negrįžtamą ištisų biologinių bendruomenių praradimą, įskaitant rūšis, kurių mokslas dar gali būti net neaprašęs.

  • Kai laminarijos neranda poros, jos „įsijungia“ atsarginį planą: ima daugintis pačios

    Kai kurioms laminarijoms nepavykus rasti poros, jos gali susilaukti palikuonių ir be apvaisinimo – tarsi „atsarginis planas“ išgyvenimui. Visgi toks kelias turi kainą: taip atsiradusios jaunos jūrų dumblio atžalos dažnai būna mažesnės ir deformuotos.

    Dar keisčiau tai, kad šis reiškinys fiksuotas ne tik patelėms: tyrėjai nustatė, jog be apvaisinimo vystytis gali ir iš patinų lytinių ląstelių kilusios atžalos. Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis nauju moksliniu darbu.

    Mokslininkai tyrė rudųjų dumblių rūšį Laminaria pallida, augančią prie Pietų Afrikos ir Namibijos krantų. Nors iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog dideli jūros dumbliai, jų gyvenimo ciklas yra sudėtingas: dalį laiko jie egzistuoja mikroskopinėje stadijoje, kur yra atskiros „vyriškos“ ir „moteriškos“ formos.

    Įprastai šios formos sukuria spermatozoidus ir kiaušialąstes, kurios susijungusios pradeda naują didelės laminarijos vystymosi etapą. Tačiau kartais neapvaisinta lytinė ląstelė vis tiek pradeda vystytis – šis procesas vadinamas partenogeneze.

    Kas nutinka, kai laminarija dauginasi „solo“

    Tyrėjai laboratorijoje augino patinų ir patelių kultūras atskirai ir lygino, kas vyksta, kai jos auga kartu. Rezultatas buvo aiškus: „mišrios“ kultūros užaugino daugiau nei dukart daugiau jaunų laminarijų nei tos, kurios dauginosi be apvaisinimo.

    Be to, be apvaisinimo atsiradusios atžalos dažnai buvo prastesnės būklės: mažesnės, su netaisyklingomis „mentėmis“ (lapų pavidalo dalimis) ir prasčiau susiformavusiomis tvirtinimosi struktūromis. Tyrime pažymima, kad nė viena iš jų, panašu, nesuformavo reprodukcinių struktūrų.

    Mokslininkai taip pat aptiko DNR ypatumų. Aseksualiai atsiradusiose laminarijose vyko endoreduplikacija – procesas, kai ląstelės kopijuoja DNR, tačiau pačios nesidalija. Genetiniai testai parodė, kad šios atžalos turėjo tik vieno tipo lytinę chromosomą, kaip ir būtų tikėtina, jei jos kilo iš neapvaisintos lytinės ląstelės.

    Kaip dumbliai „sužino“, ar netoliese yra pora

    Vienas iš labiausiai iškalbingų bandymų buvo atliktas taip: patinų ir patelių kultūras tyrėjai padėjo priešingose itin smulkaus tinklo pusėse, kad jos galėtų dalintis jūros vandeniu, bet nesusiliestų. Tokias kultūras jie lygino su visiškai izoliuotomis.

    Paaiškėjo, kad abiem lytims aseksualus dauginimasis suintensyvėdavo tada, kai potencialių partnerių nebuvo. Tai leido daryti prielaidą, kad laminarijos kažkaip geba „pajausti“, ar netoliese yra kita lytis.

    Viena realių galimybių – vandenyje sklindančios cheminės medžiagos. Tyrimo autoriai primena, kad jau žinoma apie patinų reakciją į patelių kiaušialąsčių išskiriamus signalus, galinčius paskatinti spermatozoidų išsiskyrimą ir jų judėjimą.

    Kodėl svarbu tai, kad be apvaisinimo gali vystytis ir patinų ląstelės

    Tyrėjai teigia nesitikėję, kad patinų lytinės ląstelės gali „persijungti“ ir pradėti vystytis į naują organizmą be kiaušialąstės. Paprastai spermatozoidai yra labai specializuoti – jų paskirtis yra rasti ir apvaisinti kiaušialąstę, o ne „užauginti“ visą organizmą.

    Vis dėlto naujame darbe detaliau stebėta, kaip tokia transformacija vyksta, ir analizuota genų aktyvumo dinamika. Nurodoma, kad patinų lytinės ląstelės didėjo, o jų genų raiška pamažu kito nuo „vyriškos“ krypties link tokios, kuri labiau būdinga moteriškoms ląstelėms ir embrionams.

    Autoriai aiškina, kad abi lytys, panašu, turi biologinę „įrangą“ didesnėms reprodukcinėms ląstelėms formuoti, kurios galėtų vystytis pačios. Tačiau patinuose ši galimybė paprastai yra nuslopinama vyraujančių mechanizmų, susijusių su lyties genetine kontrole.

    Kodėl gamtoje tai gali būti reta, nors laboratorijoje – įprasta

    Įdomu tai, kad gamtinėje medžiagoje tyrėjai nerado aiškių genetinių įrodymų, jog jų tirtose populiacijose dažnai vyktų sėkmingas aseksualus dauginimasis. Jie ištyrė 523 laukinėje gamtoje surinktus dumblius iš Pietų Afrikos ir Namibijos.

    Tačiau laboratorijoje vaizdas buvo kitoks: iš laukinių laminarijų gautose subrendusiose kultūrose 92 proc. atvejų buvo stebėtas palikuonių atsiradimas be apvaisinimo. Kitaip tariant, gebėjimas egzistuoja plačiai, bet gamtoje, panašu, retai duoda ilgalaikį rezultatą.

    Viena iš logiškų priežasčių – konkurencija. Eksperimentai parodė, kad esant galimybei daugintis lytiškai, tokios atžalos yra „tvirtesnės“ ir produktyvesnės, todėl aseksualiai atsiradę palikuonys tankiose, sveikose populiacijose gali būti tiesiog nustumiami.

    Visgi toks „atsarginis“ kelias gali būti naudingas tuomet, kai populiacijos retos, o porų trūksta. Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nėra galutinai nustatyta, ar be apvaisinimo atsiradusios Laminaria pallida atžalos gamtoje sugeba išgyventi pakankamai ilgai, kad pačios pradėtų daugintis.

    Tyrimas publikuotas žurnale „PLOS Biology“.

  • Mokslininkai atvėrė gilumų „metalo bulves“: jose knibžda unikali mikroskopinė gyvybė

    Mokslininkai atvėrė gilumų „metalo bulves“: jose knibžda unikali mikroskopinė gyvybė

    Ramiojo vandenyno dugne aptinkami polimetaliniai mazgai – mokslininkų pravardžiuojamos „metalo bulvės“ – pasirodė esantys kur kas daugiau nei tik metalų telkiniai. Naujas tyrimas rodo, kad kiekvieno mazgo viduje gali slėptis savita mikroskopinės gyvybės bendruomenė, kurios kitur jūros dugne nepastebėta.

    Tokie mazgai ypač gausūs Klariono–Kliperstono zonoje, o jų sudėtyje yra nikelio, kobalto, vario, taip pat geležies ir mangano. Dėl augančio šių metalų poreikio jie laikomi potencialiu giliavandenės kasybos taikiniu.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra lengvai atsinaujinantis išteklius: nors mazgą nuo dugno galima paimti greitai, jam susiformuoti prireikė milijonų metų. Būtent todėl vis garsiau keliama rizika, kad komercinė kasyba gali sunaikinti ekosistemas, kurių dar nespėjome suprasti.

    Komanda įspėja, kad masinis mazgų rinkimas gali reikšti negrįžtamą, dar neaprašytos ir unikalios biologinės įvairovės praradimą. Anot jų, tai svarbu vertinant aplinkosauginius sprendimus, susijusius su giliavandene kasyba.

    Kaip buvo tiriamos „metalo bulvės“

    Polimetaliniai mazgai buvo surinkti 2019 metais ekspedicijos metu Klariono–Kliperstono zonoje, iš 4–6 kilometrų gylio. Tyrėjai nuo dugno paėmė nuosėdų mėginius kartu su juose esančiais mazgais.

    Šiame darbe iš viso ištirti 244 atskiri mazgai, ieškant gyvybės požymių jų įtrūkimuose ir porose. Mėginiai su gyventojais buvo užšaldyti ir nugabenti į laboratoriją detalesnei analizei.

    Dalis mazgų buvo paimta teritorijoje, kur Vokietijos Federalinis geomokslų ir gamtos išteklių institutas turi žvalgybos sutartį, o kita dalis – zonoje, kur analogišką sutartį yra gavusi Belgijos bendrovė „Global Sea Mineral Resources“.

    Kas gyvena mazgų viduje

    Iki šiol dauguma biologinės įvairovės vertinimų šiame regione daugiausia dėmesio skyrė organizmams, gyvenantiems nuosėdose, arba tiems, kurie prisitvirtina prie mazgų paviršiaus. Tačiau apie gyvybę mazgų viduje žinota labai mažai.

    Atvėrus mazgus paaiškėjo, kad jų ertmėse egzistuoja mažos, bet aktyvios ekosistemos. Dažniausiai aptikti apvaliosios kirmėlės ir vėžiagyviai, o tarp vienaląsčių dominavo „šarvuotos amebos“ genties Thurammina atstovai.

    Kai kuriuose mazguose užfiksuoti ir retesni gyvūnai – šeriuotosios kirmėlės, vadinamieji „purvo drakonai“, tardigrados bei kiti organizmai. Tyrėjus ypač nustebino tai, kad mazgų viduje gyvenančios bendruomenės ryškiai skyrėsi nuo šalia esančių nuosėdų bendrijų.

    Dar viena netikėta detalė – mazgai, surinkti vietose, kurias skiria maždaug 1 000 kilometrų, tarpusavyje buvo panašesni nei jų aplinkinės nuosėdos. Tai leidžia manyti, kad šis „vidinis“ mazgų pasaulis gali turėti savitą, nuo aplinkos labiau nepriklausomą ekologiją.

    Kodėl tai svarbu giliavandenei kasybai

    Tyrėjai pažymi, kad jei Tarptautinė jūros dugno institucija leistų giliavandenės kasybos bendrovėms masiškai imti mazgus, šios senos buveinės būtų sunaikintos negrįžtamai. Kadangi mazgų bendruomenės skiriasi nuo nuosėdose gyvenančių organizmų, vien nuosėdų buveinių apsauga tokios biologinės įvairovės neapsaugotų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kol kas menkai suprantame, kokį vaidmenį šios mikroskopinės ekosistemos gali atlikti didesniuose maistinių medžiagų, anglies ir kitų procesų tinkluose. Dėl to, jų teigimu, vyksta lenktynės kuo daugiau sužinoti apie giliavandenį gyvenimą, kol sprendimai dėl kasybos nepadarė negrįžtamų pokyčių.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Scientific Reports“.

  • Mokslininkai nufilmavo, kaip aštuonkojai prasispraudžia pro skylutes: paaiškėjo aiški veiksmų seka

    Aštuonkojai garsėja kaip vieni geriausių „pabėgimo meistrų“ gyvūnų pasaulyje, tačiau iki šiol nebuvo iki galo aišku, kaip jiems pavyksta prasigrūsti pro, atrodytų, absurdiškai mažas angas. Dabar tyrėjai jų judesius nufilmavo iš kelių kampų ir išskaidė kadrą po kadro.

    Kaip aprašo „ZME Science“, analizuojant įrašus paaiškėjo, kad tai nėra vien paprastas kūno „suspaudimas“ – aštuonkojai taiko nuoseklią, koordinuotą veiksmų seką. Priklausomai nuo angos dydžio, jie pereina tris arba keturis etapus, o galutinė kūno dalis, kuri praeina pro angą, dažnai būna mantija.

    Tyrime dalyvavo trys paprastieji aštuonkojai (Octopus vulgaris) ir keturi jauni majų aštuonkojai. Gyvūnai buvo filmuojami bandant įveikti skirtingo dydžio skyles skaidriose akrilo pertvarose, kad būtų galima tiksliai matyti judesius.

    Tokie rezultatai padeda geriau suprasti ne tik gyvūnų elgseną, bet ir biomechaniką: kaip lankstus kūnas ir „aštuonios rankos“ sugeba atlikti labai tikslius veiksmus. Ilgainiui tai gali būti naudinga ir inžinerijai – pavyzdžiui, kuriant minkštuosius robotus, galinčius prasiskverbti pro siauras ertmes.

    Kaip vyksta „pabėgimas“ per skylę

    Analizuojant 30 sėkmingų prasiskverbimų, kuriuos atliko paprastieji aštuonkojai, išryškėjo pasikartojanti rutina. Pirmiausia gyvūnas tarsi „žvalgosi“ – vieną čiuptuvą įkiša pro angą ir įvertina situaciją.

    Tuomet pro angą prakiša dar kelis čiuptuvus – dažniausiai iš viso tris–penkis. Įkišti čiuptuvai kitoje pusėje susiriečia atgal, o jų siurbtukai įsikimba į pertvarą.

    Tada aštuonkojis, standindamas ir tiesdamas čiuptuvus, pasitelkia juos kaip atramą: atsispirdamas ir tuo pačiu traukdamas, jis pritraukia likusias galūnes bei kūną arčiau angos. Jei skylė pakankamai didelė, šio trijų etapų plano paprastai užtenka.

    Jei anga ankštesnė, dažnai atsiranda papildomas – ketvirtasis – žingsnis. Tokiu atveju aštuonkojis pirmiausia „susitvarko“ su likusiais čiuptuvais, o tik tada perkelia galvą ir mantiją, matomai sutraukdamas raumenis, kad ši dalis tilptų pro angą.

    Ar tikrai užtenka, kad tilptų snapas?

    Dažnai kartojamas teiginys, kad aštuonkojis gali pralįsti pro bet kokią angą, jei tik pro ją telpa jo snapas. Tačiau stebėjimai rodo, kad realybė sudėtingesnė: pro angą turi prasigrūsti ir storesnės čiuptuvų bazės, kurios gali tapti kliūtimi net tada, kai snapas teoriškai tilptų.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad reikšmės gali turėti ir struktūros aplink centrinę nervų sistemą. Kaip apytikris dydžio rodiklis buvo naudotas atstumas tarp akių.

    Majų aštuonkojai suteikė papildomą užuominą apie ribas: jie nepraėjo pro mažiausias, 10 milimetrų skyles. Kai buvo pasiūlytos skirtingo dydžio angos, gyvūnai pirmiausia tyrinėjo mažesnę, bet galiausiai rinkosi didesnį praėjimą.

    Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar aštuonkojis iš anksto „supranta“, kad anga yra neįveikiama, ar tai paaiškėja tik bandant. Patys autoriai pažymi, kad tam reikėtų papildomų eksperimentų.

    Kodėl tai svarbu robotikai

    Mokslininkai jau seniai domisi, kaip aštuonkojai koordinuoja itin lankstų kūną ir aštuonias galūnes, gaudami milžinišką jutiminės informacijos kiekį. Šis tyrimas išsiskiria tuo, kad nagrinėja ne vieno čiuptuvo judesį, o viso kūno „strategiją“, kai reikia įveikti kliūtį.

    Tokia organizuota judesių seka gali tapti įkvėpimu minkštųjų robotų kūrimui. Pavyzdžiui, ateityje tokie robotai galėtų prasiskverbti pro griuvėsius ar siaurus plyšius gelbėjimo operacijose, išlaikydami vietą jutikliams ir įrankiams.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Experimental Biology“.

  • Ramiajame vandenyne aptiktos dvi beveik nepaliestos atolų ekosistemos – Bikar ir Bokak

    Ramiajame vandenyne aptiktos dvi beveik nepaliestos atolų ekosistemos – Bikar ir Bokak

    Ramiajame vandenyne mokslininkai ištyrė dvi itin atokias koralines salas, kur jūrinės ekosistemos išlikusios beveik nepaliestos tiesioginio žmogaus poveikio. Kalbama apie Bikar ir Bokak atolus, esančius Maršalo Salose.

    Kaip skelbia „ScienceAlert“, šie atokūs kampeliai išsiskiria tuo, kad iki šiol leidžia pamatyti, kaip gali atrodyti tropinė jūrinė sistema, kai joje palyginti mažai vietinių žmogaus veiklos pėdsakų.

    Tai svarbu platesniame kontekste: pasaulio vandenynai sparčiai keičiasi dėl rūšių nykimo, koralų būklės prastėjimo, taršos, rūgštėjimo ir šylančio vandens. Dėl to vietų, kur ekosistemos būtų išlikusios artimos natūraliai būklei, lieka vis mažiau.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atolai tampa tarsi „etalonais“, leidžiančiais palyginti, ką kitos rifų sistemos jau prarado, ir geriau suprasti, kokių priemonių reikia apsaugai bei atkūrimui.

    Nacionalinis jūrų draustinis Maršalo Salose

    Naujas tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Frontiers in Marine Science“. Jame aprašomi 2023 metų ekspedicijos duomenys, surinkti tiriant Bikar ir Bokak atolų aplinką – nuo sausumos iki giliavandenių zonų.

    Šie atolai pernai buvo paskelbti pirmuoju nacionaliniu jūrų draustiniu Maršalo Salose. Pasak mokslininkų, apsaugos statusas svarbus todėl, kad Bikar ir Bokak ekosistemos yra vienos iš geriausiai išlikusių šiame regione.

    Prie unikalumo prisideda ir geografija: Bikar yra daugiau nei 100 kilometrų nuo artimiausio gyvenamo atolo, o Bokak – dar toliau, beveik 400 kilometrų nuo žmonių gyvenamų vietovių.

    Ką parodė ekspedicija: žuvys, rykliai ir vėžliai

    Ekspedicijų metu užfiksuota 266 rifinių žuvų taksonai iš 38 šeimų. Tyrėjai nurodė, kad Bokak atole stebėta didesnė žuvų biomasė.

    Išskirtinis radinys – rykliai: jie sudarė didžiausią priekinio rifo zonos biomasės dalį. Bikar atole rykliai sudarė 26,8 proc., o Bokak atole – 33,9 proc. šios zonos biomasės.

    Naudodami povandeninius aparatus mokslininkai taip pat dokumentavo 138 žuvų taksonus didesniame gylyje – iki 275 metrų. Dar 14 grupių, anot tyrėjų, galėjo būti anksčiau Maršalo Salose nefiksuoti įrašai, o giliavandenės kameros užfiksavo papildomas 79 žuvų grupes dar didesniuose gyliuose.

    Be žuvų, fiksuotos ir paukščių bei vėžlių populiacijos: atoluose dokumentuota 17 jūrinių paukščių rūšių, taip pat 71 vėžlių išlipimas į krantą ir 132 lizdavietės duobės, daugiausia – Bikare.

    Net ir atokiose vietose – žmogaus pėdsakai

    Tyrėjai pabrėžia, kad „santykinai nepažeistas“ nereiškia visiškai „pristininis“. 2023 metų tyrimų metu tiek Bikar, tiek Bokak atoluose buvo aptiktos įvežtinių polinezinių žiurkių populiacijos.

    Be to, net ir didelis atokumas neapsaugo nuo globalių procesų: šylančių vandenų, koralų blukimo bei vandenyno rūgštėjimo. Kitaip tariant, atstumas nuo žmonių sumažina dalį vietinio spaudimo, bet neištrina istorinių ir pasaulinių poveikių.

    Ekspedicija pateikė ir ryškų kontrastą: vos po kelių dienų nuo Bokak tyrimų komanda persikėlė į Bikini atolą, žinomą kaip JAV branduolinių bandymų vieta XX amžiaus viduryje. Lauko dienoraštyje vienas ekspedicijos dalyvių aprašė slogų įspūdį ir nurodė, kad sprogdinimai sunaikino tris salas, o radioaktyvi tarša iki šiol daro atolą negyvenamą.

    Mokslininkų teigimu, tokios vietos kaip Bikar ir Bokak – reta proga detaliai įvertinti, kaip veikia tropinės jūrinės ekosistemos, kai jose gausu plėšrūnų, aktyvios paukščių kolonijos, vyksta vėžlių perėjimas ir išlieka sudėtinga rifų struktūra.

  • Mokslininkai 4K nufilmavo skaidriagalvę žuvį 600 metrų gylyje: jos akys slepiasi kupole

    Mokslininkams pavyko 4K raiška nufilmuoti itin retai gyvai matomą giliavandenę žuvį, kurios galva atrodo tarsi permatoma. Neįprastas gyvūnas – barreleye (Macropinna microstoma) – buvo užfiksuotas beveik 600 metrų gylyje Ramiajame vandenyne.

    Vaizdo įrašą paskelbė Monterey Bay Aquarium Research Institute (MBARI), o jis suteikia ypač detalų žvilgsnį į žuvį, kuri per beveik 40 metų tyrinėjimų instituto tyrėjams pasitaikė vos 11 kartų.

    Iš pirmo žvilgsnio skaidri, skysčiu užpildyta „kupolo“ formos galvos dalis atrodo kaip keista gamtos išdaiga. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad tai – ne atsitiktinumas, o evoliuciškai prisitaikiusi regos sistema, padedanti išgyventi prieblandos zonoje, kur šviesos beveik nėra.

    Tokie susitikimai su barreleye vertingi dar ir dėl to, kad giliavandenių organizmų stebėjimas natūralioje aplinkoje dažnai būna vienintelė galimybė suprasti, kaip jie iš tiesų atrodo ir elgiasi – iškeltos į paviršių šios žuvys dažnai praranda trapią permatomą struktūrą.

    Retas susitikimas prie Kalifornijos

    Žuvis buvo pastebėta maždaug 90 kilometrų nuo Kalifornijos krantų, per aštuonių dienų ekspediciją. Povandeninis robotas „Doc Ricketts“ jau kilo į paviršių, kai vienas iš specialistų monitoriuose pamatė neįprastą siluetą ir paprašė sustabdyti manevrą.

    Į valdymo patalpą netrukus susirinko daugiau komandos narių – visi norėjo įsitikinti, kad tai tikrai viena keisčiausiai atrodančių giliavandenių žuvų. Tyrėjai apie 20 minučių filmavo gyvūną, derino apšvietimą, kad geriau matytųsi permatoma galvos dalis.

    MBARI nurodo, kad institutas yra atlikęs apie 7 000 robotizuotų nėrimų ir sukaupęs daugiau nei 41 000 valandų povandeninių vaizdo įrašų. Ankstesnį kartą barreleye gyvai jiems pavyko pamatyti 2021 metais, o šįkart tai buvo pirmasis kartas, kai žuvis nufilmuota 4K kokybe.

    Kur iš tikrųjų yra žuvies akys

    Iš arti barreleye veidas gali klaidinti: virš mažos burnos matomos dvi tamsios „dėmės“ atrodo kaip akys. Vis dėlto tai – uoslės organai, savo funkcija artimi šnervėms.

    Tikrosios akys slepiasi permatomame kupole: tai dvi didelės, žalsvos struktūros, primenančios vamzdelius ar statinaites. Jos gali judėti skysčiu užpildytoje ertmėje, todėl žuvis geba keisti žvilgsnio kryptį.

    Pats gyvūnas nėra didelis – užauga maždaug iki 15 centimetrų ilgio. Tačiau tokia regos sandara laikoma prisitaikymu prie aplinkos, kur maisto paieška priklauso nuo gebėjimo pastebėti menkiausius silpnos šviesos ar bioliuminescencijos ženklus vandenyje virš savęs.

    Kaip padeda permatoma galva

    Stebėjimuose barreleye dažnai apibūdinama kaip beveik nejudanti – ji tarsi „kabo“ vandenyje, stabilumą palaikydama didesniais pelekais, o akis nukreipia į viršų. Užuot aktyviai vijusis grobį, ji laukia, kol pro šalį praplauks potencialus maistas.

    Tyrėjai taip pat įtaria, kad žalsvi pigmentai akies lęšiuose gali veikti kaip optiniai filtrai – padėti atskirti saulės šviesą nuo kitų giliavandenių gyvūnų skleidžiamo bioliuminescencinio švytėjimo. Toks gebėjimas būtų naudingas aplinkoje, kur kai kurie organizmai naudoja šviesą maskuotei.

    Manoma, kad barreleye minta smulkiais vėžiagyviais ir kitu dreifuojančiu grobiu. Tyrėjai taip pat spėja, kad ši žuvis gali pasinaudoti sifonoforų – medūzų giminaičių su geliančiais čiuptuvais – „pagauta“ auka, nors visos šios strategijos detalės gamtoje dar nėra tiesiogiai užfiksuotos.

    Permatomas kupolas gali turėti ir apsauginę funkciją: artėjant prie pavojingų čiuptuvų, jis galėtų saugoti jautrias akis. Būtent dėl tokių subtilių prisitaikymų giliavandenių rūšių filmavimas natūralioje aplinkoje laikomas itin svarbiu.

    Žuvis moksliškai aprašyta dar 1939 metais, tačiau ilgą laiką jos išskirtinės savybės buvo prastai suprantamos – tradicinė giliavandenių žuvų gaudyba dažnai pažeisdavo permatomą galvos dalį. Tik povandeniniai robotai leido išvysti barreleye taip, kaip ji atrodo gyva, ir geriau suprasti neįprastą jos regos sistemą.

  • Po Ramiojo vandenyno gelmėmis aptiko milžinišką kempinę: dydis šokiruoja, rūšis – mįslė

    Po Ramiojo vandenyno gelmėmis aptiko milžinišką kempinę: dydis šokiruoja, rūšis – mįslė

    Ramiojo vandenyno gelmėse mokslininkai aptiko didžiausią iki šiol žinomą kempinę, kurios matmenys prilygsta nedideliam šeimos automobiliui. Radinys užfiksuotas 2 130 metrų gylyje, Papahānaumokuākea jūrų nacionalinio paminklo teritorijoje, kai ekspediciją vykdė NOAA komanda.

    Kempinė buvo išmatuota nuotoliniu būdu valdomu aparatu, o tikslumą užtikrino ant įrašo projektuojami du lygiagretūs lazerio spinduliai. NOAA pateikiami duomenys rodo, kad kolonija siekė apie 3,7 metro ilgį, 2,1 metro plotį ir 1,5 metro aukštį.

    Kaip ją pavyko išmatuoti

    Didžiulis gyvūnas pastebėtas tyrimų laive „Okeanos Explorer“ vykdytos ekspedicijos metu, naudojant ROV „Deep Discoverer“. Papildomi vaizdai iš kito įrenginio padėjo įvertinti bendrą ilgį ir kempinės formą, kuri priminė sudėtingai susiraukšlėjusias klostes.

    Toks dydis pranoko ankstesnius aprašytus rekordus, tarp jų ir stiklinės kempinės kolonijas, rastas prie vakarinės Kanados pakrantės. Vis dėlto šis radinys išsiskiria ne tik apimtimi, bet ir tuo, kad jo kilmė iki galo neatskleista.

    Rūšis neidentifikuota iki šiol

    Mokslininkai iš pačios milžiniškos kempinės mėginio nepaėmė, tačiau netoliese surinko mažesnį egzempliorių, kuris, jų vertinimu, galėjo priklausyti tai pačiai rūšiai. Mikroskopu ištyrus skeletines struktūras, vadinamas spikulėmis, nustatyta, kad ji priskirtina Rossellidae šeimai.

    Vis dėlto tiksli rūšis liko neįvardyta, o per 18 nėrimų ekspedicijos metu pastebėti tik du panašūs individai. Tai rodo, kad organizmas gali būti retas, gyventi labai specifinėmis sąlygomis arba tiesiog būti sunkiai aptinkamas dėl didžiulių, menkai ištirtų vandenynų plotų.

    Kiek metų gali būti tokiam milžinui?

    Vienas didžiausių klausimų išlieka kempinės amžius, nes tiksliai pasakyti, kiek laiko reikia užaugti iki tokių matmenų, kol kas neįmanoma. NOAA pabrėžia, kad giliavandenės ekosistemos dažnai pasižymi lėtais augimo tempais, todėl kai kurie organizmai gali būti itin seni.

    Panašūs tyrimai su kitomis didelėmis kempinėmis rodo įspūdingas ilgaamžiškumo ribas: mokslinėje literatūroje aprašyta, kad kai kurie milžiniškų statininių kempinių individai teoriškai gali siekti daugiau nei 2 300 metų amžių. Ar giliavandenė stiklinė kempinė gyvena panašiai ilgai, kol kas lieka atviras klausimas.

    Specialistai pabrėžia, kad didžioji planetos dalis yra giliavandenės teritorijos, o nemaža jų dalis tebėra praktiškai neištirta. Dėl to tokie atradimai laikomi priminimu, kiek daug biologinės įvairovės ir dar neaprašytų rūšių gali slėptis vandenynų dugne.

    „Didžioji mūsų planetos dalis yra giliuose vandenyse, o didžioji jų dalis dar niekada nebuvo ištirta“, – sakė NOAA jūrų biologas Danielis Wagneris.

    „Tokios didžiulės ir, tikėtina, labai senos kempinės atradimas parodo, kiek daug dar galime sužinoti tyrinėdami gilią ir mažai paliestą aplinką“, – teigė jis.

    Mokslininkų aprašymas apie šį radinį buvo publikuotas 2016 metais žurnale „Marine Biodiversity“. Nors nuo atradimo praėjo daugiau nei dešimtmetis, kempinės rūšis ir amžius vis dar kelia klausimų, o tolesniems atsakymams reikėtų papildomų ekspedicijų ir mėginių.

  • Tiesioginė ekspedicijos transliacija atskleidė „Patriką“ ir 57 naujas rūšis: kas rasta 3 500 m gylyje

    Tiesioginė ekspedicijos transliacija atskleidė „Patriką“ ir 57 naujas rūšis: kas rasta 3 500 m gylyje

    Tiesiogiai transliuota giliavandenė ekspedicija prie Argentinos krantų netikėtai tapo interneto sensacija, kai kameros užfiksavo jūrų žvaigždę, primenančią Patriką iš animacinio serialo. Tačiau už virusinio vaizdo slypi kur kas reikšmingesnė žinia mokslui.

    Po ekspedicijos tarptautinė biologų ir taksonomų komanda Buenos Airėse surengtame identifikavimo seminare patvirtino, kad per trumpą laiką aprašytos 57 naujos rūšys ir 5 naujos gentys. Dauguma mėginių buvo surinkta naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą „SuBastian“.

    Kur vyko atradimai

    Pagrindinė tyrimų vieta buvo Mar del Platos kanjonas, vienas didžiausių Argentinos povandeninių plyšių. Giliausioje vietoje jis smenga daugiau kaip 3 500 metrų, kur slėgis ir tamsa ilgą laiką ribojo detalius stebėjimus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši zona išskirtinė tuo, jog joje susiduria šiltos, sūrios Brazilijos srovės ir šaltos, maistingų medžiagų turtingos Malvinų srovės. Toks susikirtimas didina biologinę įvairovę ir sudaro sąlygas aptikti dar nežinomų organizmų.

    Ką pavyko identifikuoti

    Per identifikavimo darbų etapą užfiksuotos 22 naujos dygiaodžių rūšys, įskaitant jūrų agurkus ir jūrų lelijas, taip pat 20 naujų irklakojų vėžiagyvių rūšių. Be to, aprašytos 14 naujų geliančiųjų rūšių, tarp jų aštuonspinduliai koralai, jūrų plunksnos ir kietieji koralai, bei vienas moliuskas.

    Dalies radinių reikšmė dar didesnė, nes jie priskirti ne tik naujoms rūšims, bet ir naujoms gentims. Tai rodo, kad giliavandeniuose kanjonuose slypi iki šiol menkai pažintos evoliucinės linijos, kurias tyrimai tik pradeda atskleisti.

    Vienu ryškiausių pavyzdžių tapo naujai nustatytas jūrų agurkas, tyrėjų pramintas Loki dėl į ragus panašių ataugų. Mokslininkai teigia, kad tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip giliavandeniai organizmai prisitaiko prie maisto stygiaus, žemos temperatūros ir didžiulio slėgio.

    Kodėl tai svarbu dabar

    Ekspedicija buvo platesnės iniciatyvos, skirtos kuo greičiau dokumentuoti giliavandenių ekosistemų įvairovę, dalis. Mokslininkai akcentuoja, kad žinių apie giliąją jūrą trūksta, o rizikos veiksniai didėja dėl klimato kaitos ir augančio susidomėjimo giliavandene gavyba.

    „Gilioji jūra yra viena mažiausiai suprastų Žemės ekosistemų, todėl kiekviena naujai identifikuota rūšis keičia mūsų supratimą apie gyvybės įvairovę“, – sakė Ocean Census mokslo vadovė Michelle Taylor.

    „Šie rezultatai parodo, ką gali pasaulinio lygio technologijos, ekspertinės žinios ir tarptautinis bendradarbiavimas“, – sakė „Schmidt Ocean Institute“ direktorė Jyotika Virmani.

    Tyrėjai pažymi, kad dalis mėginių dar neperžiūrėta, todėl tikėtina, jog realus naujų rūšių skaičius ateityje dar augs. Tokie projektai taip pat leidžia kurti tikslesnius biologinės įvairovės žemėlapius ir pagrįsti sprendimus dėl jautrių jūrinių teritorijų apsaugos.

  • Nurytas kašaloto: filmo „Whalefall“ kūrėjai atskleidė, kiek čia mokslo ir kiek siaubo

    Išlikimo trileris „Whalefall“ žiūrovus veda į vieną klaustrofobiškiausių įmanomų vietų: į kašaloto vidų giliai po vandenynu. Filmo scenarijaus autoriai Brianas Duffieldas ir Danielis Krausas teigia, kad kurdami istoriją rėmėsi anatomija ir jūrų biologijos žiniomis, o ne romantizuotomis legendomis.

    Pasak D. Krauso, viena dažniausių klaidingų prielaidų yra ta, kad žmogų prarijęs banginis akimirksniu nužudytų skrandžio rūgštis. Kašalotų virškinimo sistema sudėtingesnė, todėl filme parodyta, kad didžiausias pavojus kyla ne iš karto, o tuomet, kai auka patenka į rūgštesnę skrandžio dalį.

    „Daugelis įsivaizduoja, kad rūgštis viską užbaigia per penkias minutes. Taip nėra: pirmoji skrandžio dalis skirta smulkinti, o rūgštys veikia toliau, todėl laiko atsiranda, bet jis labai ribotas“, – sakė Danielis Krausas.

    Filmo siužeto centre yra naras Jay Gardineris, kurį vaidina Austinas Abramsas. Personažas netyčia praryjamas kašaloto, kai po vandeniu ieško dingusio tėvo palaikų, o jo išgyvenimą riboja ne tik baimė, bet ir sparčiai senkantis deguonis.

    Kūrėjai pabrėžia, kad tikrovėje išlikti tokioje aplinkoje būtų beveik neįmanoma. Pagrindiniai veiksniai būtų visiška tamsa, slėgis, ribotas oras ir nuolatiniai gyvūno raumenų susitraukimai, o bet koks judėjimas vyktų slidžioje, skysčių prisotintoje terpėje.

    „Kuo daugiau gilinomės į detales, tuo labiau keitėsi pats filmas, ir tai jį tik darė baisesnį. Mokslas mums nepalengvino gyvenimo, jis užkėlė kartelę“, – sakė Brianas Duffieldas.

    Siekiant įtikinamo vaizdo, komanda pastatė praktišką banginio maketą su anatomiškai atkartotu vidumi ir judančia konstrukcija, imituojančia virškinimo trakto spazmus. Austinas Abramsas filmavimą yra palyginęs su jausmu, tarsi būtum nuolat mėtomas skalbimo mašinoje.

    Prie projekto konsultante prisidėjo lyginamosios anatomijos specialistė Joy Reidenberg. Ji yra pabrėžusi, kad realybėje žmogų atsitiktinai praryti galėtų tik itin didelis kašalotas, o pati tokio įvykio tikimybė išlieka menka.

    Be to, kašalotai maitinasi nardydami į didelius gylius, dažnai siekiančius kelis kilometrus. Tai gerokai viršija įprastas žmogaus nardymo galimybes, todėl filmo situacija labiau remiasi kraštutine, bet dramatiškai įmanoma prielaida, o ne tikėtinu scenarijumi.

    Filme sąmoningai padaryta ir meninių kompromisų, ypač apšvietimo srityje. Kūrėjai pripažįsta, kad visiškoje tamsoje žiūrovas tiesiog negalėtų sekti veiksmo, todėl dalis šviesos sprendimų yra labiau kinematografiniai nei realistiški.

  • Indijos vandenyno gelmėse aptiktas naujas keistų „spagečių“ kirmėlių genties tipas

    Indijos vandenyno gelmėse aptiktas naujas keistų „spagečių“ kirmėlių genties tipas

    Atradimas šimtų metrų gylyje

    Mokslininkai Indijos vandenyno dugne, šalia Christmas salos ir Kokosų (Kylingo) salų, aptiko iki šiol mokslui nežinomą jūrinių kirmėlių gentį. Naujoji gentis pavadinta Terebellosuctoria ir priskiriama vadinamosioms spagečių kirmėlėms, gyvenančioms jūros dugno nuosėdose.

    Egzemplioriai surinkti nuo povandeninių kalnų 467–674 metrų gylyje, kai tyrimų metu buvo tiriamos menkai pažintos giluminės ekosistemos. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios ekspedicijos dažnai atneša ne vieną netikėtumą, nes giliavandenių rūšių įvairovė iki šiol išlieka prastai ištirta.

    Kuo ši gentis išskirtinė

    Naująją gentį iš kitų spagečių kirmėlių labiausiai išskiria neįprastos siurbtukus primenančios struktūros. Jos susiformavusios kirmėlės pilvinėje pusėje iš pakitusių kūno „pagalvėlių“ ir iki šiol nebuvo aprašytos jokiai kitai žinomai šios grupės genčiai.

    Spagečių kirmėlės paprastai gyvena apsauginiame vamzdelyje, o į aplinką iškiša daugybę čiuptuvų, kuriais surenka organines daleles iš nuosėdų. Naujoji gentis, sprendžiant iš sandaros, gali būti prisitaikiusi geriau įsitvirtinti vamzdelyje ar specifiniame substrate, tačiau siurbtukų funkcija dar nėra galutinai paaiškinta.

    „Siurbtukus primenanti struktūra yra tai, kas šią naują gentį daro ypač įdomią ir unikalią“, – sakė jūrų zoologė Elena Kupriyanova.

    Trys rūšys ir svarbus „perkėlimas“

    Mokslininkai aprašė dvi naujas rūšis: Terebellosuctoria jimii ir Terebellosuctoria keelingensis. Jų priskyrimą naujai genčiai sustiprino ne tik anatomijos požymiai, bet ir DNR analizė, vis dažniau tampanti būtina šiuolaikinės taksonomijos dalimi.

    Trečioji rūšis, vėliau priskirta tai pačiai genčiai, buvo aptikta anksčiau prie Japonijos krantų 843 metrų gylyje. Iš pradžių ji buvo laikinai priskirta kitai genčiai dėl neaiškių giminystės ryšių, tačiau palyginus DNR ir sandarą su naujais radiniais, ji perkelta ir dabar vadinama Terebellosuctoria spongicola.

    Ankstesni stebėjimai Japonijos vandenyse leido manyti, kad siurbtukus primenanti struktūra gali padėti kirmėlei prisitvirtinti vamzdelio viduje, ypač kai šis būna sujungtas su kietesniais pagrindais, pavyzdžiui, giliavandenėmis kempinėmis. Ar taip pat elgiasi ir Indijos vandenyne aptiktos rūšys, dar turės parodyti tolesni tyrimai.

    Šis darbas publikuotas mokslo leidinyje Records of the Australian Museum. Tyrėjai pažymi, kad ekspedicijos metu surinkti šimtai ar net tūkstančiai egzempliorių, o jų identifikavimas ir aprašymas neretai užtrunka metus, nes mėginiai patenka į muziejų kolekcijas ir vėliau nuosekliai tiriami.