Tag: Jūrų biologija

  • Indijos vandenyne aptiktas naujas giliavandenių spagečių kirmėlių gentis: išskirtinumas – siurbtukai

    Tyrėjai Indijos vandenyno regione, prie povandeninių kalnų netoli Kalėdų ir Kokosų salų, aptiko iki šiol mokslui nežinomų jūrinių kirmėlių grupę, priskiriamą vadinamosioms spagečių kirmėlėms. Naujajai genčiai suteiktas pavadinimas Terebellosuctoria, o išskirtiniu bruožu tapo siurbtukus primenančios išaugos apatinėje kūno pusėje.

    Atradimas aprašytas Australijos muziejaus leidinyje, kuriame pabrėžiama, kad visiškai naujos genties identifikavimas biologijoje yra gerokai retesnis nei naujos rūšies nustatymas. Gentis jungia kelias artimai susijusias rūšis, todėl tokie radiniai išplečia supratimą apie evoliucinius ryšius ir jūrų ekosistemų įvairovę.

    Pasak tyrimo autorės Elenos Kuprijanovos, būtent siurbtukus primenančios struktūros daro šią grupę išskirtinę ir padeda atskirti ją nuo artimų giminaičių. Manoma, kad tokia sandara galėjo susiformuoti kaip prisitaikymas prie gyvenimo vietų, kur trūksta minkštų dugno nuosėdų, reikalingų įprastiems vamzdeliams ar urveliams įsirengti.

    Tokiose vietose kaip povandeninių kalnų šlaitai dugno sąlygos gali būti kietesnės ir skurdesnės nuosėdomis, todėl prisitvirtinimo funkcija tampa svarbi išlikimui. Siurbtukai, tikėtina, padeda kirmėlėms išsilaikyti ant paviršių ir efektyviau maitintis, kai srovės ir reljefas riboja įprastus gyvenimo būdus.

    Kirmėlės buvo surinktos ekspedicijose, vykusiose 2021 ir 2022 metais su tyrimų laivu Investigator, kurias organizavo Viktorijos muziejai. Per šiuos žygius mokslininkai surinko daugiau kaip 850 pavyzdžių ir nustatė 13 rūšių, kurios anksčiau nebuvo aprašytos.

    „Vienos ekspedicijos metu galima surinkti šimtus ar net tūkstančius pavyzdžių, tačiau išsiaiškinti, kokioms rūšims jie priklauso, kartais prireikia metų“, – sakė Elena Kuprijanova.

    Tyrime iš viso aprašytos septynios rūšys iš trijų šeimų, o dvi jų priskirtos naujajai genčiai Terebellosuctoria. Viena rūšis rasta apie 670 metrų gylyje prie Kokosų salų esančiame povandeniniame kalne, o dėmesį patraukė daug išsišakojusių rusvų čiuptuvų, pastebėtų iškėlus mėginius į paviršių.

    Spagečių kirmėlėmis šie gyvūnai vadinami dėl daugybės ilgų čiuptuvų, kuriais surenka smulkias organines daleles nuo dugno. Dažnai jos gyvena vamzdeliuose, įrengtuose minkštose nuosėdose, tačiau naujai aprašytos genties prisitaikymai leidžia įtarti, kad dalis rūšių gali būti labiau priklausomos nuo tvirtinimosi prie kietesnių paviršių.

    Australijos muziejaus mokslininkas Patas Hutchingsas atkreipė dėmesį, kad jūriniai bestuburiai, įskaitant daugiašeres kirmėles, dažnai lieka nepastebėti ir nepakankamai įvertinti. Nors tai viena įvairiausių gyvūnų grupių, oficialiai įvardyta ir aprašyta tik nedidelė jų dalis, todėl giliavandenių tyrimai ir toliau atneša netikėtų atradimų.

  • Mokslininkus pribloškė vaizdas prie Australijos krantų: kūjagalvių ryklių būriai auga iki 100

    Mokslininkus pribloškė vaizdas prie Australijos krantų: kūjagalvių ryklių būriai auga iki 100

    Prie Australijos rytinės pakrantės dronais užfiksuotas neįprastas vaizdas: seklumose netoli populiarių paplūdimių ėmė telktis dešimtys jaunų kūjagalvių ryklių. Tyrėjai pietryčių Kvinslande registravo būrius, kuriuose kai kada buvo iki 80, o kitoje vietoje jų galėjo būti apie 100.

    Stebėjimai atlikti Gold Coast Burleigh paplūdimyje ir kiek šiauriau esančiame Sunshine Coast Noosa Main Beach paplūdimyje. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra tikslus atskirų individų skaičius, nes tie patys rykliai galėjo būti nufilmuoti kelis kartus.

    Dronų duomenys atskleidė dėsningumus

    Tyrimas rėmėsi Kvinslando programos SharkSmart skrydžiais, kai dronai prie paplūdimių naudojami visuomenės saugumui ir ryklių stebėsenai. Tokia metodika leidžia fiksuoti gyvūnus jų negaudant ir nestresuojant, o įrašai tampa vertingu šaltiniu mokslui.

    Analizuoti 20 911 skrydžių duomenys devyniuose paplūdimiuose nuo 2020 metų rugsėjo iki 2024 metų gruodžio. Per šį laikotarpį užfiksuoti 84 atvejai, kai pastebėti skiauterėtieji kūjagalviai rykliai, o bendras užfiksuotų stebėjimų skaičius siekė 2 696.

    Daugiausia stebėjimų teko Burleigh ir Noosa vietovėms, kur rykliai dažniau pasirodydavo grupėmis, o kitur paprastai būdavo pavieniai arba poromis. Iš aukštai sudarytos šilumos zonų schemos parodė, kad būriai linkę kartotis panašiose pakrantės atkarpose.

    Kada ir kodėl rykliai telkiasi?

    Didžiausi susibūrimai dažniausiai fiksuoti balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais, kai Australijoje yra ruduo ir ankstyva žiema. Burleigh paplūdimyje būriai kartodavosi prie uolėto kyšulio pietinėje pakrantės dalyje, o trajektorijos skirtingais metais sutapdavo.

    Vidutinis įvertintas šių ryklių ilgis siekė apie 1,09 metro, todėl dauguma jų laikomi jaunikliais. Pagal dydžio pasiskirstymą tyrėjai daro prielaidą, kad dalis jų galėjo būti pirmųjų metų, o dalis apie vienerių ar dvejų metų amžiaus.

    Mokslininkai kol kas negali tvirtinti, kad šios vietos atitinka klasikinę ryklių jauniklių veisyklos apibrėžtį. Vis dėlto tikėtina, kad tokios pakrantės zonos jauniems rykliams gali suteikti daugiau maisto arba slėptuvių, o plaukiojimas grupėmis galėtų mažinti plėšrūnų riziką.

    Retos rūšies apsauga ir pavojai

    Tyrime akcentuojama, kad skiauterėtasis kūjagalvis ryklys pasauliniu mastu laikomas kritiškai nykstančia rūšimi. Būtent todėl reguliarūs jauniklių susibūrimai prie intensyviai lankomų paplūdimių mokslininkams kelia ir viltį, ir klausimų dėl apsaugos priemonių.

    Abi vietovės patenka į Kvinslando ryklių rizikos mažinimo zoną, kur taikomos kontrolės priemonės, įskaitant tinklus ir kabliukais masalus. Valstybiniai duomenys, cituojami tyrime, rodo, kad 2001–2024 metais visoje valstijoje sugauti 675 šios rūšies rykliai, o beveik visi buvo rasti negyvi.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad jauniklių, mažesnių nei 120 centimetrų, sugavimų pikas dažniau tenka rugsėjo–vasario laikotarpiui, o dronai didesnius susibūrimus fiksavo kovą–birželį. Vienas galimų paaiškinimų yra jauniklių migracija augant iš labiau apsaugotų vietų į atviresnius pakrantės vandenis.

    Norint suprasti, ar tie patys individai sugrįžta kasmet ir kiek laiko jie užsibūna, prireiktų ilgesnės stebėsenos. Tyrėjai siūlo ateityje taikyti akustinį žymėjimą, kuris padėtų susieti pakrantės telkimosi vietas su artimesnėmis jauniklių augavietėmis.

    Be to, atkreiptas dėmesys į žmonių elgseną vandenyje: priartėjus irklentininkams ar nardytojams, kai kurie būriai laikinai išsisklaidydavo. Mokslininkai ragina laikytis atstumo ir nevaryti ryklių į kampą, kad būtų mažinama trikdymo rizika.

    „Šie pakrantės ruožai gali būti svarbūs jauniems rykliams, tačiau be papildomų duomenų dar anksti daryti galutines išvadas“, – sakė tyrimui vadovavusi ryklių tyrėja Maddison Cross.

  • Mokslininkai apstulbo: kalmarų oda slepia žmogaus ausiai panašias ląsteles – ką tai reiškia?

    Mokslininkai apstulbo: kalmarų oda slepia žmogaus ausiai panašias ląsteles – ką tai reiškia?

    Naujas tyrimas parodė, kad ilgaūsių pakrančių kalmarų (Doryteuthis pealeii) kūno paviršių dengia plaukelius primenančios jutiminės ląstelės, stebėtinai panašios į tas, kurios žmogaus vidinėje ausyje padeda girdėti. Mokslininkai teigia, kad šis atradimas gali padėti geriau suprasti ne tik kalmarų orientaciją vandenyje, bet ir klausos sutrikimų mechanizmus.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Current Biology“. Autoriai, naudodami modernius vaizdinimo metodus, nustatė, kad kalmaro odoje yra įvairių tipų jutimo plaukelių sankaupos, išsidėsčiusios ne vienoje linijoje, o ir plačiuose regioniniuose laukuose.

    Kaip tai siejasi su žmogaus klausa

    Žmogaus klausa prasideda nuo garso bangų, kurios suvirpina ausies būgnelį ir klausos kauliukus, o galiausiai sukelia skysčio bangas sraigėje. Būtent šias skysčio bangas „gaudo“ vidinės ausies plaukuotosios ląstelės, paversdamos judesį nerviniais signalais smegenims.

    Skirtingos plaukuotosios ląstelės ausyje nėra vienodos: jų plaukelių pluoštai skiriasi ilgiu ir jautrumu, todėl padeda atpažinti skirtingus dažnius. Tyrėjai pabrėžia, kad kalmaruose aptiktas panašus principas: skirtingose kūno vietose plaukelių struktūros ir ilgiai skiriasi, tad gali būti pritaikyti fiksuoti skirtingus vandens judesius.

    Kuo išskirtiniai kalmarų jutimo „plaukeliai“

    Skirtingai nei sausumos stuburiniai, kurie plaukuotąsias ląsteles dažniausiai turi tik klausos ir pusiausvyros organuose, daugelis vandens gyvūnų aplinkos virpesius jaučia ir per kūno paviršių. Žuvys tam naudoja šoninę liniją, leidžiančią aptikti sroves, grobio judesius ar plėšrūnų artėjimą.

    Tyrėjų teigimu, kalmarų atveju nustatyta sudėtingesnė ir įvairesnė jutimo sistema, nei manyta iki šiol. Visa kūno danga, įskaitant mantiją ir galvos sritį, yra „ornamentuota“ skirtingomis šoninės linijos struktūromis, kurios, sprendžiant iš anatominių skirtumų, gali būti specializuotos konkretiems dirgikliams.

    Mokslininkai kelis ką tik išsiritusius kalmarus detaliai „nuskenavo“ šviesos lakšto mikroskopija, leidžiančia tiksliai žemėlapiuoti smulkias struktūras visame kūne. Taip identifikuotos dvi pagrindinės sandaros schemos: anksčiau aprašytos linijinės struktūros ir platesni regioniniai laukai, kurių kalmaruose iki šiol nebuvo aiškiai fiksuota.

    Kodėl tai svarbu medicinai

    Vienas iš tyrimo autorių, otorinolaringologas Brianas McDermottas iš Case Western Reserve universiteto, pabrėžia, kad didelė dalis klausos praradimo atvejų siejama su plaukuotųjų ląstelių pluoštų pažeidimu. Dėl to nauji modeliai, padedantys aiškintis, kaip šios struktūros formuojasi, funkcionuoja ir pažeidžiamos, gali tapti reikšmingi klausos tyrimams.

    „Kalmarai turi įvairią plaukuotųjų ląstelių populiaciją kūno paviršiuje, o tai gali padėti suprasti ne tik jų gebėjimą aptikti vandens judesius, bet ir tai, kaip žmonėms atsiranda klausa bei kurtumas“, – sakė B. McDermottas.

    Tyrėjai priduria, kad kalmarų jutimo plaukelių įvairovė ir jų išsidėstymas skirtingose kūno zonose gali atverti naujų krypčių, ieškant atsakymų, kodėl tam tikros struktūros yra jautresnės pažeidimams. Tolimesni darbai turėtų parodyti, kaip šios ląstelės vystosi ir kokie biologiniai mechanizmai lemia jų atsparumą ar pažeidžiamumą.

  • Tarp Indijos ir Ramiojo vandenynų užfiksuota neįprastai balta manta: biologai aiškina, kas tai

    Indonezijai priklausančiame Radža Ampato salyne, esančiame ties Ramiojo ir Indijos vandenynų sandūra, mokslininkų dėmesį patraukė neįprastos išvaizdos vandenyno manta. Gyvūnas išsiskyrė itin šviesia, beveik balta nugaros rašto dalimi, todėl jį lydėjusi komanda jūroje praminė „vaiduokliška“ manta.

    Neįprastą mantą pastebėjo jūrų biologas Markas Erdmannas, vadovaujantis ryklių ir rajų apsaugai skirtos organizacijos ReShark veiklai. 2026 metų kovą, dalyvaujant gamtosauginiame reise Dampiero sąsiauryje, laivas priartėjo prie manto būrio, kuris maitinosi vandenyje esančiais smulkiais organizmais.

    Radža Ampato regione dažniausiai sutinkamos mantos turi įprastą juodai baltą raštą, o dalis individų būna beveik visiškai tamsūs. Šį kartą pastebėtas gyvūnas turėjo gerokai daugiau baltos spalvos, todėl kontrastas jūros fone atrodė ypač ryškus ir iš tolo traukė akį.

    Stebėtojai pasakojo, kad maitindamasi manta vandenyje apsiversdavo ir manevruodavo taip, kad kuo efektyviau sugautų grobį. Būtent judėjimas ir kontrastingas raštas pilkšvame vandenyje sustiprino įspūdį, kad pro šalį plaukia šviesus šešėlis.

    Jūrų biologai pabrėžia, kad mantas galima atpažinti pagal unikalius pilvo raštus, kurie kiekvienam individui skiriasi panašiai kaip žmogaus pirštų atspaudai. Dėl to nuotraukos ir vaizdo įrašai tampa svarbūs ne tik smalsumui patenkinti, bet ir ilgalaikiam stebėjimui.

    Neįprastai šviesus raštas gali būti susijęs su natūralia pigmentacijos variacija, kuri kartais pasitaiko laukinėje gamtoje. Tyrėjai tokius atvejus vertina atsargiai: vien iš vaizdo neįmanoma patikimai nustatyti tikslios priežasties, todėl didžiausią vertę turi pakartotiniai stebėjimai ir identifikacija pagal pilvo raštą.

    Radža Ampatas laikomas vienu turtingiausių jūrų biologinės įvairovės regionų pasaulyje, todėl kiekvienas neįprastas stebėjimas prisideda prie geresnio vietos ekosistemų supratimo. Specialistai primena, kad mantos yra jautrios žmogaus veiklai, o atsakingas turizmas ir saugomos teritorijos čia turi tiesioginę reikšmę rūšių išsaugojimui.

  • Mokslininkai išsiaiškino, kaip rykliai po vandeniu nustato garso kryptį net iš 75 metrų

    Mokslininkai pateikė naujų įrodymų, kad rykliai gali ne tik girdėti po vandeniu sklindančius garsus iš gana didelio atstumo, bet ir gana tiksliai nustatyti, iš kurios pusės jie ateina. Eksperimento metu stebėtos laukinės juodpelekės ryklės, o jų elgesys parodė, kad garsas plėšrūnams tampa aiškiu orientyru.

    Tyrėjai nurodo, kad rykliai į žemo dažnio signalus reagavo maždaug iki 74–75 metrų atstumu. Dar svarbiau tai, kad gyvūnai greitai keitė plaukimo kryptį ir judėjo link šaltinio, kas rodo ne atsitiktinį susidomėjimą, o kryptingą garso lokalizaciją.

    Stebėjimai vyko pietrytinėje Floridos pakrantėje, kur juodpelekės ryklės neretai laikosi seklumose ir jas patogu fiksuoti natūraliomis sąlygomis. Į vandenį buvo nuleistas dreifuojantis garsiakalbis, o jo skleidžiamas garsas imitavo signalus, kurie gamtoje gali sietis su potencialiu grobiu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia metodika svarbi dėl vienos priežasties: laboratorijoje ar aptvaruose rykliai gali elgtis kitaip nei atviroje jūroje. Šiuo atveju užfiksuota laukinių, laisvai plaukiojančių ryklių reakcija, todėl duomenys laikomi artimesniais realiam elgesiui.

    Skirtingai nei daugelis kaulinių žuvų, rykliai neturi dujomis užpildytos plaukiojimo pūslės, kuri padeda jautriau aptikti garso slėgio pokyčius vandenyje. Dėl to ilgą laiką buvo manoma, kad jų gebėjimas tiksliai nustatyti garso šaltinį turėtų būti labiau ribotas.

    Tačiau tyrimo autoriai teigia, kad rykliai gali remtis kita jutimine strategija: vidine ausimi ir specializuotomis struktūromis, kurios fiksuoja su garsu susijusį dalelių judėjimą ir vibracijas. Kitaip tariant, plėšrūnas gali „jausti“ ne tik garso buvimą, bet ir jo kryptį per vandens judesius.

    Mokslininkai akcentuoja, kad reikės daugiau bandymų, kad būtų aiškiau, kaip rykliai apdoroja šiuos signalus skirtingomis sąlygomis, pavyzdžiui, esant bangavimui, stipresnėms srovėms ar didesniam foniniam triukšmui. Tai aktualu ir platesniame kontekste, nes vandenynuose daugėja žmogaus sukuriamo triukšmo, galinčio keisti gyvūnų orientaciją.

    Tyrimas taip pat papildo bendrą supratimą apie ryklių pažinimo ir jutimų galimybes. Pastaraisiais metais daugėja duomenų, kad kai kurios ryklių rūšys geba atskirti skirtingus signalus, mokytis ir įsiminti, todėl jų elgesys nėra toks primityvus, kaip kartais įsivaizduojama.

    „Tai rodo, kad rykliai gali aptikti su garsu susijusį dalelių judėjimą net gana dideliu atstumu nuo šaltinio, ko anksčiau nepavyko taip aiškiai parodyti su laisvai plaukiojančiais rykliais“, – sakė tyrimo autorius Stevenas Kajiura.

  • Mokslininkai nustebo: šie rykliai garsus girdi iš 74 metrų ir tiksliai nustato jų kryptį

    Mokslininkai nustebo: šie rykliai garsus girdi iš 74 metrų ir tiksliai nustato jų kryptį

    Naujas tyrimas parodė, kad juodapelekiai rykliai gali išgirsti žemo dažnio garsus gerokai toliau, nei manyta iki šiol. Mokslininkai fiksavo reakcijas į garsą net iš 74 metrų atstumo, o tai keičia supratimą apie šių plėšrūnų klausą natūralioje aplinkoje.

    Iki šiol ryklio klausos galimybės buvo vertinamos atsargiai, nes laboratoriniai bandymai akvariumuose iškraipo akustinį vaizdą. Uždaroje erdvėje garsas atsispindi nuo sienų, todėl susidaro klaidinantys signalai ir tampa sunku patikimai nustatyti, ką gyvūnas iš tiesų girdi.

    Eksperimentas jūroje ir drono stebėsena

    Tyrėjai bandymus atliko prie pietryčių Floridos krantų, pasitelkę valtį ir droną. Iš valties skleidžiami pulsuojantys žemo dažnio signalai, o du povandeniniai mikrofonai matavo, kaip garsas sklinda vandeniu skirtingais atstumais.

    Dronas, skridęs maždaug 40–50 metrų aukštyje, fiksavo ryklių judėjimą ir jų reakcijas į skirtingus dažnius. Be trijų bandomųjų signalų naudotas ir kontrolinis garsas, kuris turėjo būti už ryklių klausos ribų, kad būtų galima atskirti atsitiktinį elgesį nuo kryptingos reakcijos.

    Rezultatai parodė, kad kontrolinio garso rykliai ignoravo, o į bandomuosius signalus reagavo 71,1–87 proc. atvejų, priklausomai nuo dažnio. Be to, visiems trims dažniams užfiksuotos reakcijos bent iš 62 metrų atstumo, o tolimiausias patikimas atsakas siekė 74 metrus.

    Ką reiškia garsas „toli“ vandenyje

    Mokslininkus ypač sudomino tai, kad daugelis reakcijų įvyko ne vadinamajame artimajame garso lauke, o toliau, kur vyrauja slėgio bangos. Paprastai artimajame lauke stipriau jaučiamas vandens dalelių judėjimas, o toliau signalas tampa subtilesnis ir sunkiau „užčiuopiamas“.

    „Ypač įdomu tai, kad rykliai reagavo į garsus už akustinio artimojo lauko ribų, kur garsas elgiasi kitaip nei šalia šaltinio“, – sakė zoologas Stephenas Kajiura.

    Tyrime fiksuota, kad reakciją dažnai lydėdavo staigus posūkis, rodantis, jog rykliai ne tik girdi, bet ir geba nustatyti garso kryptį. Tokia orientacija gali būti svarbi medžiojant, vengiant grėsmių ir ieškant partnerių, nes vandenyje matomumas dažnai ribotas.

    Kodėl rykliai girdi kitaip nei dauguma žuvų

    Rykliai neturi dujomis užpildytos plaukiojamosios pūslės, kuri daugeliui kaulinių žuvų padeda paversti slėgio svyravimus į juntamas vibracijas. Dėl to tyrėjai kelia prielaidą, kad juodapelekiai rykliai gali aptikti vandens dalelių judesius ir taip „perskaityti“ akustinę informaciją didesniais atstumais.

    „Vandenynas yra akustinė aplinka, o rykliai į ją aiškiai reaguoja būdais, kuriuos tik pradedame suprasti“, – sakė Stephenas Kajiura.

    Autorių teigimu, tolesni darbai turėtų paaiškinti, kokie tikslūs biologiniai mechanizmai leidžia rykliams aptikti ir interpretuoti tolimus signalus. Praktinė reikšmė taip pat akivaizdi: geriau suprantant, kokius garsus ir iš kokių atstumų girdi plėšrūnai, lengviau vertinti žmogaus keliamą triukšmą jūroje ir jo poveikį jūrų ekosistemoms.

    „Bandant atlikti klausos eksperimentus baseine garsas atsispindi nuo sienų ir sukuria sudėtingus, painius signalus, tarsi veidrodžių kambaryje“, – sakė biologė Caroline Sullivan.

    „Todėl taip svarbu tokius bandymus atlikti jūroje su laukiniais rykliais, kad pamatytume natūralią reakciją“, – sakė Caroline Sullivan.

  • Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Argentinos pakrantėje esantis Mar del Plata povandeninis kanjonas iki šiol buvo beveik netirtas, tačiau 2025 metais atlikti nuotoliniai nėrimai atnešė nemalonią staigmeną. Daugiau nei 1 120 metrų gylyje mokslininkai aptiko žmonių paliktų šiukšlių, kurios, panašu, į giliausius vandenis pateko anksčiau už tyrėjus.

    Ekspedicijų metu, pasitelkus Schmidt Ocean Institute valdomą nuotolinį robotą „SuBastian“, per 17 nėrimų užfiksuotos 29 žmogaus pagamintos atliekos. Net 27 iš jų buvo plastikas, o šiukšlių aptikta 10 nėrimų, 1 120–3 820 metrų gylyje.

    Kas rasta dugne?

    Tarp radinių buvo ryškiaspalvė greitai paruošiamų makaronų pakuotė, gulėjusi maždaug 1 920 metrų gylyje, taip pat plastikiniai maišeliai, maisto pakuočių likučiai, puodelis. Kiek giliau, apie 1 949 metrų gylyje, aptikta nailoninė virvė su kabliu, rodanti galimą ryšį su žvejybos veikla.

    Giliavandeniai kanjonai dažnai tampa biologinės įvairovės židiniais, nes srovės į juos suneša maistines medžiagas ir nuosėdas, kurios užsilaiko tarp kanjono šlaitų. Mar del Plata kanjonas yra dinamiškoje vietoje, kur susitinka šilta Brazilijos srovė ir šalta Malvinų srovė, todėl čia tikimasi klestinčių giliavandenių ekosistemų.

    „Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo tirti giliavandenės dugninės faunos biologinę įvairovę, tačiau šiukšlių buvimas buvo toks akivaizdus, kad nusprendėme tai dokumentuoti ir pasidalyti su mokslo bendruomene“, – sakė Argentinos giliavandenės jūros tyrimų grupės GEMPA jūrų biologas Diego Urteaga.

    Iš kur šiukšlės galėjo atkeliauti?

    Tyrėjai pažymi, kad kanjonas yra šimtai kilometrų nuo kranto ir atskirtas nuo žemyninio šelfo, todėl vien tik nuo pakrantės nuplautos atliekos nėra paprasčiausias paaiškinimas. Šiukšlių pobūdis, tokios kaip virvės, kabliai, batai ar ilgai išsilaikančios maisto pakuotės, labiau primena atliekas, susijusias su veikla jūroje.

    „Rastų šiukšlių ypatybės labiau atitinka atliekas, susidarančias laivuose, ypač žvejybiniuose, nei miesto taršą“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrime pabrėžiama, kad kanjonų reljefas pats savaime gali kaupti ir „įkalinti“ medžiagas, kurias atneša srovės. Dėl to šiukšlės buvo pasiskirsčiusios netolygiai ir dažniau telkėsi lokaliose vietose kanjono sienose bei „stuburo“ zonoje.

    Mažiau šiukšlių, bet ne mažesnė rizika

    Vienas paradoksas tyrėjus nustebino: šiukšlių kiekis, palyginti su kitais pasaulio povandeniniais kanjonais, nebuvo itin didelis. Kai kuriuose kanjonuose, kurie tiesiogiai susiję su sausuma, yra fiksuota apie 50–80 šiukšlių viename kilometre, o Mar del Plata kanjone vieno skaičiuoto ruožo rodiklis siekė mažiau nei 3.

    Vis dėlto poveikis ekosistemai matuojamas ne vien kiekiu. Dalis atliekų jau buvo tapusios buveinėmis: bestuburiai gyvūnai įsikūrė ant plastiko lakštų, jūrų žvaigždės ir kirmėlės buvo pastebėtos ant plastikinio maišelio bei virvės, taip formuojant dirbtinį pagrindą organizmams, kuriems natūralių substratų giliuose vandenyse gali trūkti.

    „Šiukšlių kolonizavimas sėsliais organizmais gali paversti žmogaus paliktas atliekas dirbtiniu substratu giliavandenėje jūroje ir potencialiai keisti vietos bendrijas“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis smulkių atliekų galėjo likti nepastebėtos, nes jas lengva užnešti nuosėdomis arba nepataikyti į roboto kameros matymo lauką. Artimiausiu metu planuojama plėsti stebėjimus kituose Argentinos povandeniniuose kanjonuose, kad būtų aiškiau, kiek plačiai tarša paplitusi ir kokie yra pagrindiniai jos šaltiniai.

  • Prie Aliaskos aptikti 9 nauji giliavandenių kempinių tipai: ką tai keičia jūros ekosistemai

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos (NOAA) mokslininkai prie Aliaskos krantų identifikavo devynis anksčiau mokslui nežinomus giliavandenių kempinių tipus. Radiniai užfiksuoti Aliaskos įlankoje ir netoli Aleutų salų, o bendras žinomų kempinių tipų skaičius šiame regione išaugo iki 232.

    Mėginiai buvo surinkti per kasmetinius NOAA Fisheries dugninių tralų tyrimus, kuriais stebimos dugninių žuvų ir moliuskų ištekliai. Nors dalis medžiagos paimta dar 2012 metais, naujų tipų aprašymai pateikti dviejuose neseniai publikuotuose moksliniuose darbuose, kai tyrėjai detaliai išanalizavo surinktus pavyzdžius.

    Giliavandenės kempinės dažnai vadinamos gyvais vandens filtrais, nes nuolat per savo kūną perleidžia jūros vandenį ir iš jo išgauna maisto daleles. Jos laikomos vienais seniausių daugialąsčių gyvūnų Žemėje, o jų evoliucijos istorija siekia daugiau nei 600 mln. metų.

    NOAA biologai pabrėžia, kad kempinių sankaupos kuria sudėtingą dugno struktūrą, panašią į miško formuojamą buveinę sausumoje. Tokia struktūra suteikia prieglobstį ir veisimosi erdves žuvims bei krabams, įskaitant ir komerciškai reikšmingas rūšis, todėl kempinių buveinės siejamos ir su žuvininkystės tvarumu.

    „Kempinės turi didelę ekologinę reikšmę“, – sakė NOAA Fisheries biologas ir vienas tyrimų bendraautorių Šonas Runi.

    Jo teigimu, giliavandeniai rajonai tebėra sunkiai pasiekiami, ypač akmenuotos dugno vietos, kur įprasti tralų metodai ne visada leidžia surinkti reprezentatyvius duomenis. Dėl to mokslininkai neatmeta, kad prie Aliaskos krantų dar gali būti šimtai neaprašytų kempinių tipų.

    Skirtingai nei daugelį jūrų gyvūnų, kuriuos galima atskirti pagal aiškius išorinius požymius, kempines vizualiai identifikuoti gerokai sunkiau. Jos neturi smegenų ar sudėtingų organų, todėl tyrėjams dažnai tenka remtis mikroskopine skeleto sandara ir genetiniais duomenimis.

    Vienas svarbiausių šiuolaikinių metodų yra vadinamieji DNR brūkšniniai kodai, kai rūšiai ar tipui priskiriama specifinė trumpų genetinių sekų kombinacija. Vis dėlto kempinių genetiniai tyrimai nėra paprasti, nes filtravimo būdu besimaitinančių organizmų audiniuose neretai aptinkama ir svetimos DNR bei junginių, galinčių apsunkinti analizę.

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai atkreipia dėmesį, kad giliavandenių ekosistemų ateitis priklauso ne tik nuo tyrimų, bet ir nuo ūkinės veiklos ribojimo. Tarp didžiausių rizikų minimas dugninis tralavimas, galintis mechaniškai pažeisti lėtai augančias kempinių bendrijas ir jų kuriamas buveines.

    Taip pat diskusijas kelia planai plėsti giliavandenę kritinių mineralų, tokių kaip nikelis ar varis, paiešką ir gavybą. Gamtosaugos organizacijos perspėja, kad dugno gavybos technika gali tiesiogiai naikinti trapias dugno bendrijas, o pasekmės gali būti ilgalaikės, ypač sparčiai kintant klimatui ir vandenynų sąlygoms.

    „Dugno tralavimas yra ypač destruktyvus ir netvarus žvejybos būdas“, – sakė Aliaskoje veikiančio Biologinės įvairovės centro atstovas Kuperis Frimenas.

    Jo vertinimu, papildoma giliavandenė kasyba dar labiau padidintų spaudimą dugno ekosistemoms, kurios ir taip yra pažeidžiamos. Anot jo, kempinių bendrijų išsaugojimas svarbus ne tik biologinei įvairovei, bet ir pakrančių bendruomenėms, kurių gerovė susijusi su stabiliais jūrų ištekliais.

  • Giliai gyvenantis pelikaninis ungurys: kaip žuvis išplečia nasrus plačiau už galvą

    Giliavandenė žuvis pelikaninis ungurys (Eurypharynx pelecanoides) mokslui žinoma nuo 1882 metais, tačiau žmonės ją pamato itin retai. Taip nutinka todėl, kad šis gyvūnas daugiausia gyvena 500–3 000 metrų gylyje, kur beveik nepasiekia saulės šviesa.

    Tokiose gelmėse sąlygos ekstremalios: didžiulis slėgis, šaltis ir nuolatinė tamsa lemia, kad gyvūnai evoliuciškai prisitaiko labai specifiškai. Pelikaninis ungurys yra vienas iš tų rūšių, kurios išgyvena pasitelkdamos ne greitį, o energetiškai „taupią“ medžioklės strategiją.

    Ryškiausias pelikaninio ungurio bruožas – neįprastai dideli, išsitempiantys nasrai ir gerklės sritis, galinti veikti kaip talpus „maišas“. Kai burna neišpūsta, žuvis atrodo ilga ir plona, primenanti ungurį, o judėdama banguoja visu kūnu.

    Manoma, kad toks sandaros sprendimas padeda pasinaudoti reta proga pasimaitinti: gelmėse grobis pasitaiko ne taip dažnai, todėl svarbu sučiupti kuo daugiau, kai tik pavyksta. Kartu su grobiu žuvis įsiurbia ir nemažai vandens, kuris vėliau pašalinamas per žiaunas.

    Pelikaniniai unguriai dažniausiai būna tamsios spalvos, o kai kurių individų kūne matoma šviesesnė juosta. Uodegos gale gali pasirodyti rausvas ar rožinis švytėjimas, siejamas su bioliuminescencija – reiškiniu, kai gyvūnai patys skleidžia šviesą.

    Gyliau nei 1 000 metrų beveik vienintelis „apšvietimas“ vandenyne kyla būtent iš bioliuminescencinių organizmų. Toks švytėjimas gali padėti klaidinti plėšrūnus, bendrauti su tos pačios rūšies individais ar vilioti smulkius gyvūnus, nors tiksli konkrečių signalų paskirtis ne visada aiški.

    Šiai rūšiai būdingos ir kitos netipinės savybės: pelikaninis ungurys neturi plaukiojimo pūslės, o jo kūnas pritaikytas ne staigiems šuoliams, bet lėtam judėjimui. Dėl to jis laikomas prastesniu plaukiku nei daugelis kitų giliavandenių plėšrūnų.

    Dar viena detalė – gana mažos akys, kurios, tikėtina, yra prisitaikymas prie nuolatinės tamsos, kur regėjimas vis tiek turi ribotą reikšmę. Dalis giliavandenių žuvų turi dideles akis, tačiau pelikaninis ungurys, panašu, labiau remiasi kitais jutimais ir „progos“ medžiokle.

    Mokslininkai apie šią rūšį vis dar žino palyginti nedaug, nes stebėti ją natūralioje aplinkoje sudėtinga ir brangu. Skelbiama, kad pelikaninio ungurio kūno ilgis dažniausiai siekia iki maždaug 80 centimetrų, o jo gyvenimo trukmė kol kas nėra patikimai nustatyta.

  • Giliavandenė žuvis nustebino mokslininkus: vaikšto dugnu, juda šonu ir net atbulomis

    Mokslininkai, filmuodami gyvūnus Pietų Kinijos jūros gelmėse, užfiksavo retą elgesį: giliavandenė žuvis geba ne tik „vaikščioti“ dugnu, bet ir judėti šonu bei atbulomis. Tai pastebėta tyrinėjant jūrinį gaidį, kurio judėjimo būdas primena vėžiagyvių manevrus.

    Tyrimo centre atsidūrė rūšis Scalicus engyceros, priklausanti jūrinių gaidžių grupei. Šios žuvys išsiskiria ypatingais krūtinės pelekų spinduliais, kurie veikia tarsi atskiros „kojytės“ ir leidžia remtis į smėlį ar dumblą.

    Skirtingai nei dauguma iki šiol aprašytų dugnu „vaikštančių“ žuvų, kurios paprastai juda tik pirmyn, nauji vaizdo įrašai parodė platesnį judesių repertuarą. Fiksuota, kad žuvis gali slysti į šoną, o prireikus atsitraukti atbulomis, koreguodama kryptį be apsisukimo.

    „Šis atradimas keičia nusistovėjusį supratimą apie tai, kaip gali judėti dugninės giliavandenės žuvys“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Han Tian.

    Pasak tyrėjų, žuvis judėjimui naudoja trūkčiojančius, „sprogstamus“ impulsus, panašius į krevečių šuolius, ir kartu pasitelkia uodegos mostus plaukimui. Toks derinys leidžia greitai pereiti nuo lėto „ėjimo“ prie staigaus manevro, kai reikia pasprukti ar pakeisti poziciją.

    Tyrėjai taip pat aprašė neįprastas ūsų pavidalo ataugas, vadinamas barbelėmis, kurios išsidėsto skersai kūno ašies. Jos labiau primena grėbliukus, o ne minkštus „ūsus“ ir, manoma, padeda apčiuopti bei „iššukuoti“ nuosėdas ieškant grobio.

    Nors tokia sandara nėra ideali greitam judėjimui, ji suteikia pranašumą maitinantis ant dugno. Žuvis gali tyrinėti gruntą ir net įsmigti į paviršinį nuosėdų sluoksnį, kad efektyviau aptiktų maisto šaltinius.

    Stebėjimai atlikti natūralioje aplinkoje, pasitelkiant giliavandenius aparatus, kurie leido detaliai fiksuoti judesius skirtingose šiaurinės Pietų Kinijos jūros vietose. Tokie tyrimai ypač vertingi, nes daugelis giliavandenių rūšių elgsenos detalių lieka nepastebimos laboratorinėmis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gyvi stebėjimai gelmėse padeda tiksliau suprasti evoliucines adaptacijas. Dugninių žuvų „ėjimas“ laikomas vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip pelekai gali įgyti funkcijų, panašių į galūnes, o nauji duomenys rodo, kad tokių prisitaikymų įvairovė gali būti didesnė, nei manyta.