Tag: Jūrų biologija

  • Maskuotės meistras vandenyne: aštuonkojis mimikas gali apsimesti net 13 skirtingų rūšių

    Aštuonkojis mimikas (Thaumoctopus mimicus) laikomas vienu įspūdingiausių jūrų gyvūnų, nes geba greitai keisti ne tik spalvą, bet ir kūno formą bei judėjimo manierą. Mokslininkų aprašymuose minimas jo repertuaras siekia daugiau nei tuziną skirtingų „vaidmenų“, kurie padeda išvengti plėšrūnų.

    Ši rūšis aptinkama sekliose tropinių vandenų vietose, pavyzdžiui, dumblėtuose upių žiotyse ar smėlėtose pakrantės lygumose. Tokiame dugne dažnai trūksta slėptuvių, o matomumas būna geras, todėl aštuonkojui tenka ieškoti gudresnių apsaugos būdų.

    Aštuonkojis mimikas dažnai maitinasi dieną, čiuopdamas dugną ir ieškodamas smulkios grobio, pavyzdžiui, vėžiagyvių ar mažų žuvų. Tačiau judėjimas atvirose vietose jį išduoda, todėl plėšrūnų spaudimas, kaip manoma, ir skatino išskirtinę mimikrijos strategiją.

    Skirtingai nei „statinė“ maskuotė, kai gyvūnas tiesiog susilieja su fonu, aštuonkojis mimikas renkasi aktyvią apgaulę. Jis keičia laikyseną, raštus ir plaukimo stilių taip, kad primintų tuos organizmus, kurių konkrečios žuvys ar kiti plėšrūnai linkę vengti.

    Vienas dažnai minimas pavyzdys: persekiodamas plėšrūnui, aštuonkojis gali pailginti kūną ir vilkti dryžuotus čiuptuvus, taip sukurdamas jūrinės gyvatės įspūdį. Kitais atvejais jis priglunda prie dugno ir banguoja kūnu, kad primintų plekšnę, arba išskleidžia čiuptuvus į šalis, imituodamas dyglius.

    Greitus spalvų pokyčius užtikrina odoje esantys chromatoforai, pigmentą turinčios struktūros, kurias valdo nervų sistema. Kai aplinkiniai raumenys susitraukia, pigmento „maišeliai“ išsiplečia ir paviršiuje išryškėja norima spalva bei raštai.

    Tačiau apgaulė neapsiriboja vien spalvomis. Aštuonkojai gali keisti ir odos tekstūrą, pasitelkdami papiles, kurios pakyla arba priglunda, taip sukurdamos šiurkštaus dugno, gumbų ar kitų paviršių imitaciją.

    Dar vienas pranašumas yra tai, kad aštuonkojai neturi standaus skeleto, todėl jų kūnas itin plastiškas ir lengvai „modeliuojamas“ į skirtingas formas. Būtent spalvos, tekstūros ir judesio derinys leidžia sukurti įtikinamą, kontekstui pritaikytą mimikriją.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia mimikrija greičiausiai nėra atsitiktinių triukų rinkinys. Ji panašesnė į situacijos vertinimą ir tinkamiausios strategijos pasirinkimą, kai iš „repertuaro“ parenkamas būdas, geriausiai atitinkantis konkrečią grėsmę.

    Dėl to aštuonkojis mimikas dažnai minimas kaip pavyzdys, rodantis, kiek daug gali lemti aplinka, plėšrūnų spaudimas ir nervų sistemos kontrolė keičiant kūno išvaizdą. Kuo atviresnė buveinė ir kuo mažiau slėptuvių, tuo vertingesnė tampa gebėjimo apsimesti kaina ir nauda.

  • Baltijoje išgelbėtas ant seklumos įstrigęs kuprotasis banginis, bet ekologai įspėja: rizika dar neišnyko

    Vokietijos pakrantėje Baltijos jūroje ant seklumos ilgiau nei tris savaites įstrigusį kuprotąjį banginį gelbėtojams pavyko perkelti į specialiai pritaikytą vandeniu užpildytą baržą. Tai itin reta ir sudėtinga operacija, kurioje dalyvavo įvairių sričių specialistai, o dalį kaštų padengė privatūs rėmėjai. Nors pats perkėlimas laikomas sėkme, gyvūno būklė išlieka labai sunki.

    Banginis buvo tempiamas į šiaurę, maršrutu link Danijos, kad aplenktų Jutlandijos pusiasalį ir per Skagerako sąsiaurį pasiektų Šiaurės jūrą. Tikslas aiškus: kuo greičiau išgabenti gyvūną iš seklumų ir suteikti galimybę patekti į gilesnius, jam tinkamesnius vandenis. Tačiau net ir pasiekus atvirą jūrą, išgyvenimas nėra garantuotas.

    „Jei viskas klostysis sklandžiai, po maždaug dviejų dienų banginis turėtų būti Šiaurės jūroje“, – sakė Meklenburgo–Priešakinės Pomeranijos aplinkos ministras Tillas Backhausas.

    Jūrų biologai pabrėžia, kad Baltijos jūra kuprotiesiems banginiams yra neįprasta ir rizikinga aplinka. Dėl mažesnio druskingumo, kitokios ekosistemos ir seklumų gausos banginiams čia didesnė tikimybė patirti stresą, susižaloti odą ar išsekti. Ilgai būnant seklumoje padidėja ir mechaninių sužalojimų rizika, nes gyvūno kūno svoris labiau spaudžia audinius.

    Gamtosauginės organizacijos atkreipia dėmesį, kad vien ištraukimas iš seklumos dar nereiškia sėkmingo gelbėjimo. Kad operacija būtų laikoma pavykusia, banginis turi atgauti jėgas, sugyti odos pažeidimus ir vėl pradėti savarankiškai maitintis. Jei gyvūnas pernelyg nusilpęs, net atsidūręs giliuose vandenyse jis gali nebesugebėti palaikyti įprasto judėjimo ritmo.

    Organizacijos Whale and Dolphin Conservation atstovai viešai įspėjo, kad prognozės išlieka niūrios. Jų vertinimu, dėl užsitęsusio buvimo seklumoje ir prastos fiziologinės būklės gyvūnas gali nebeatsistatyti net ir pasiekęs tinkamesnę aplinką. Kita vertus, kai kurie mokslininkai ragina neskubėti skelbti verdikto, nes tokios apimties operacijos yra retos, o baigtį lemia daug kintamųjų.

    „Tai beprecedentė istorija, todėl prognozuoti pabaigą sudėtinga“, – sakė jūrų biologas Fabianas Ritteris.

    Vokietijos oceanografijos ir muziejų bendruomenės atstovai taip pat atkreipė dėmesį į dar vieną grėsmę: esant dideliam išsekimui, gyvūnui gali būti sunku išlaikyti kvėpavimo ir plūdrumo ritmą. Tokiais atvejais, net patekus į gilesnius vandenis, išlieka pavojus, kad banginis gali nuskęsti, jei nebesugebės efektyviai judėti ir reguliariai iškilti į paviršių įkvėpti.

    Banginis pirmą kartą pastebėtas seklumose prie Vokietijos krantų kovo 23 dieną, Liubeko įlankos regione. Tuomet jam dar pavyko pasitraukti, tačiau po kelių dienų gyvūnas vėl grįžo į pavojingą zoną ir dar kartą įstrigo. Gelbėtojai bandė sudaryti kelią į gilesnį vandenį, tačiau galiausiai banginis įstrigo prie Pelės salos.

    Kuprotieji banginiai paprastai užauga iki 13–14 metrų ilgio, o suaugę patinai gali sverti iki 30 tonų. Jie dažniausiai aptinkami Atlanto vandenyne, todėl Baltijos jūroje pasirodo retai. Biologai neatmeta, kad banginis į šiuos vandenis galėjo užklysti vaikydamasis žuvų būrių, tačiau seklumų gausa ir pakrantės reljefas tokią kelionę paverčia ypač pavojinga.

    Ši istorija parodo, kaip sudėtinga yra didžiųjų jūrų žinduolių gelbėjimo logistika ir kaip ribotai galima kontroliuoti baigtį net ir atlikus technologiškai sėkmingą evakuaciją. Artimiausios dienos, kai bus vertinama, ar banginis sugebės atsigauti ir pradėti maitintis, taps lemiamos jo tolesnei likimo eigai.

  • Vos nepateko į puodą: prie Keip Kodo sugautas itin retas dviejų spalvų omaras perduotas mokslininkams

    JAV pakrantėje, netoli Keip Kodo, žvejai sužvejojo itin retą dviejų spalvų omarą, kuris akimirksniu tapo vietos sensacija. Gyvūnas išsiskiria beveik idealiai simetrišku kūno pasidalijimu: viena pusė yra įprastos rudos spalvos, kita – ryškiai oranžinė.

    Neįprastas laimikis buvo sužvejotas balandžio 16 dieną, o jį gavusi „Wellfleet Shellfish Company“ nusprendė omaro neparduoti ir neperduoti maisto ruošimui. Bendrovė gyvūną perdavė mokslininkams ir akvariumo specialistams, kad jis būtų prižiūrimas ir tiriamas.

    „Omaras šiuo metu laikomas kartu su Woods Hole Science Aquarium gyvūnais, o laikinai apgyvendintas Jūrų biologijos laboratorijos rezervuaruose, kol vyksta akvariumo atnaujinimo darbai“, – teigiama bendrovės pranešime.

    Pasak specialistų, spalvinės mutacijos omarams pasitaiko, tačiau būtent toks aiškus, per visą kūną einantis dviejų spalvų pasidalijimas yra ypač retas. Tokie atvejai paprastai sulaukia ne tik visuomenės dėmesio, bet ir mokslininkų susidomėjimo, nes leidžia geriau suprasti vėžiagyvių vystymosi biologiją.

    Jūrų mokslo ekspertai aiškina, kad simetriškas dviejų spalvų raštas gali būti susijęs su reta vystymosi anomalija, kai ankstyvame etape susilieja dvi skirtingos kiaušialąstės ar jų dalys. Tokiu atveju organizmas gali išsivystyti tarsi iš dviejų „programų“, o rezultatas matomas išorinėje spalvoje.

    Kol akvariumas ruošiasi atnaujinimui, omaras adaptuojasi naujoje aplinkoje ir yra stebimas specialistų. Atidarius ekspoziciją lankytojams, jis turėtų būti pristatytas viešai, suteikiant retą progą pamatyti vieną ryškiausių gamtos anomalijų, pasitaikančių jūrų gyvūnams.