Tag: Jūrų biologija

  • Ją jau buvo „palaidoję“: prie Benino krantų aptiktas gyvybe pulsuojantis koralų sodas

    Ją jau buvo „palaidoję“: prie Benino krantų aptiktas gyvybe pulsuojantis koralų sodas

    Prie Benino krantų Gvinėjos įlankoje mokslininkai aptiko netikėtą radinį: koralų ekosistemą, kuri dešimtmečius buvo laikoma nunykusia. Dar nuo XX amžiaus 7 dešimtmečio istoriniai matavimai leido manyti, kad didesniame nei 50 metrų gylyje esanti struktūra nebegyva.

    Į šią vietą sugrįžo Benino tyrėjų komanda, kuriai vadovavo Gérardas Zinzindohoué iš Žuvininkystės ir okeanografijos tyrimų instituto. Jie siekė patikrinti, ar senieji duomenys iš tiesų rodė mirusį ekosistemų lopinėlį, ar tiesiog trūko priemonių jam įvertinti.

    Šiuolaikinis sonarinių matavimų žemėlapiavimas leido detaliai ištirti maždaug 7 kilometrų jūros dugno ruožą. Analizuojant duomenis išryškėjo dvi vietos, kurių struktūra atitiko galimą koralinės kilmės reljefą.

    Perspektyviausias taškas buvo patikrintas povandeniniu dronu ir giliavandenių kamerų sistema, sukurta National Geographic Exploration Technology Lab. Pirmieji vaizdai tyrėjams tapo staigmena: vietoj akmenuoto ir skurdaus dugno jie išvydo sveikus koralų telkinius ir gausų jūrinį gyvenimą.

    Įrašuose identifikuota mažiausiai aštuoni koralų tipai ir aštuonios su rifais siejamos žuvų rūšys. Tarp jų fiksuotos ir rifų aplinkai būdingos žuvys, kurios koralus naudoja kaip slėptuvę bei maitinimosi vietą, todėl tai laikoma aiškiu ženklu, kad sistema veikia.

    Pasak tyrėjų, tai nėra klasikinis seklumų barjerinis rifas. Aptiktas mezofotinis koralų ekosistemos tipas, susiformuojantis didesniame gylyje, kur pasiekia gerokai mažiau saulės šviesos, todėl koralai dažniau auga išsibarsčiusiais telkiniais ant uolėto pagrindo.

    Mokslininkų vertinimu, tai pirmas patvirtintas gyvas mezofotinis koralų ekosistemos atvejis Gvinėjos įlankos šelfe. Kartu pabrėžiama ir platesnė reikšmė: Vakarų Afrikos pakrantės laikomos vienomis menkiausiai ištirtų jūrinių teritorijų, todėl panašių, iki šiol nepastebėtų rifų regione gali būti daugiau.

    Artimiausiu metu planuojamos papildomos ekspedicijos, kurios turėtų padėti nustatyti tikrąjį radinio mastą, įvertinti biologinę įvairovę ir ekosistemos būklę. Tokie duomenys svarbūs ne tik mokslui, bet ir gamtosaugai, nes giliavandenės buveinės gali veikti kaip atsparumo klimato kaitai rezervuarai.

  • Prie didžiausios pasaulio žuvies pritvirtinta kamera atskleidė: bangininės ryklės medžioja ir giliai

    Australijos mokslininkai pirmą kartą gavo išsamų vaizdo įrašų rinkinį, kaip bangininės ryklės maitinasi po vandeniu, ir nustatė, kad šių milžinių elgsena gerokai įvairesnė, nei manyta iki šiol. Iki šio tyrimo dauguma stebėjimų vyko nuo valčių ar nardant paviršiuje, todėl vos rykliui nėrus giliau, duomenų tiesiog nelikdavo.

    Australijos jūrų mokslo instituto tyrėjai ant bangininių ryklių nugaros peleko pritvirtino specialius įrenginius su kameromis. Prietaisai buvo sukurti taip, kad po maždaug paros patys atsikabintų, o mokslininkai galėtų juos surinkti kartu su įrašyta medžiaga, nesukeldami žalos gyvūnams.

    Surinkti vaizdai ir papildomai išanalizuota daugiau nei 100 mokslinių publikacijų leido sudaryti didžiausią iki šiol bangininių ryklių elgsenos katalogą. Tyrėjai išskyrė 36 atskirus elgesio tipus, daug dėmesio skirdami maitinimosi strategijoms skirtingomis sąlygomis.

    Pagrindinė išvada – bangininės ryklės maitinasi ne vien prie pat paviršiaus. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kad jos ieško maisto ir maitinasi iki maždaug 70 metrų gylyje, o tai koreguoja ankstesnį įsivaizdavimą, jog šios žuvys daugiausia renka planktoną tik viršutiniuose vandens sluoksniuose.

    Mokslininkai aprašė platų strategijų spektrą: nuo lėto, energiją taupančio slinkimo su praverta burna vandens storymėje iki aktyvaus maitinimosi, kai ryklės pasiekia tankius krilio ar kito smulkaus grobio telkinius. Tyrėjų teigimu, dažnai vyrauja vadinamasis mažai energijos reikalaujantis maitinimasis, kai ryklys tarsi nuolat renka mažus kąsnius, kol aptinka gausesnį maisto „židinį“.

    Ši elgsenos įvairovė gali būti viena priežasčių, kodėl bangininės ryklės geba išgyventi tropiniuose vandenyse, kur maistas pasiskirstęs netolygiai ir jo kiekiai gali smarkiai kisti. Palyginti su kitais dideliais filtratoriais, tokiais kaip milžiniškosios ryklės ar kai kurie banginiai, bangininės ryklės, panašu, naudoja platesnį prisitaikymo „įrankių rinkinį“.

    Kol kas stebėjimai daugiausia susiję su jaunų bangininių ryklių grupe prie Ningalo rifo Vakarų Australijoje, todėl mokslininkai pabrėžia, kad rezultatams patvirtinti reikia daugiau duomenų iš kitų regionų. Tolimesni tyrimai su kameromis skirtingose pasaulio vietose galėtų tiksliau parodyti, kaip maitinimosi įpročiai priklauso nuo sezono, grobio gausos ir konkrečių buveinių.

    Bangininė ryklė yra didžiausia žuvis Žemėje ir laikoma nykstančia rūšimi, todėl geresnis jos gyvenimo būdo supratimas svarbus ne tik smalsumui patenkinti. Detalesni duomenys apie tai, kur ir kaip ji maitinasi, gali padėti tiksliau planuoti jūrų teritorijų apsaugą ir mažinti žmogaus veiklos rizikas tose vietose, kur šie gyvūnai realiai praleidžia daug laiko.

  • Škotijos Loch Creran ežere aptiktas itin retas serpulidų rifas: plotas didesnis nei Vatikanas

    Rifą kuria serpulidų rūšies vamzdiniai kirminai Serpula vermicularis, kurie iš kalcio karbonato formuoja tvirtas baltas struktūras. Jos tampa pagrindu ištisoms kolonijoms, o vandenyje susidaro sudėtinga buveinė šimtams kitų organizmų.

    Vertinant teritoriją, rifas užima apie 108 hektarus, tai yra maždaug 1,08 kvadratinio kilometro. Palyginimui, tai daugiau nei dvigubai viršija Vatikano plotą, o pats rifas aptinkamas maždaug 6–10 metrų gylyje.

    Serpulidai maitinasi filtruodami vandenį: išskleidę ryškias plunksniškas žiaunas jie surenka planktoną, dumblius ir kitas smulkias daleles. Toks „gyvas filtras“ prisideda prie vietinės ekosistemos pusiausvyros ir sukuria sąlygas įsikurti kempinėms, jūrų žvaigždėms, ežiams, krabams ir kitiems bestuburiams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad nors pavieniai šios grupės kirminai aptinkami daugelyje pasaulio jūrų, rifus jie suformuoja itin retai. Loch Creran atvejis išsiskiria tuo, kad kolonijos čia susitelkusios dideliu mastu ir suformavo stambią, krūmišką struktūrą, vietomis siekiančią apie 75 centimetrus aukščio.

    Tokie rifai yra trapūs ir lengvai pažeidžiami žvejybos įrankių, laivų inkarų ar net neatsargių narų judesių. Dėl to Loch Creran teritorijai suteiktas saugomas statusas, o veiklos ribojimai siejami su rifų apsauga ir jų ilgalaikiu išlikimu.

    Tyrėjams vis dar kyla klausimų, kodėl panašūs serpulidų rifai, kurie istoriškai buvo fiksuoti kitose Škotijos vietose, vėliau išnyko. Viena iš aptariamų versijų yra natūralūs ciklai, kai rifai auga, suyra ir vėl atsikuria, tačiau tam įtakos gali turėti ir žmogaus veikla bei aplinkos pokyčiai.

  • 52 hercų banginis nebuvo vienišas? Mokslininkai aiškina, kodėl „tyla“ vandenyne klaidina

    Tačiau naujesnės mokslininkų įžvalgos rodo, kad ši emocinga istorija greičiau išaugo iš prielaidų, o ne iš patikrintų faktų. Tyrėjai pabrėžia, kad vien iš pasyvių garso įrašų neįmanoma patikimai spręsti, ar gyvūnas tikrai keliavo vienas ir ar kiti banginiai jo „negirdėjo“.

    Neįprastas signalas pirmą kartą užfiksuotas dar 1980-ųjų pabaigoje, kai JAV naudota povandeninių hidrofonų sistema, sukurta Šaltojo karo laikotarpiu povandeniniams laivams aptikti. Vėliau mokslininkai daugiau nei dešimtmetį sekė garsų šaltinį, bet taip ir nepamatė paties gyvūno, nenustatė rūšies ir negavo genetinių mėginių.

    Būtent dėl šios informacijos spragos viešojoje erdvėje įsitvirtino pasakojimas apie „vienišą“ banginį: esą jo skleidžiamas garsas yra toks kitoks, kad kiti banginiai jo nepriima kaip įprasto bendravimo signalo. Vis dėlto tyrėjai pažymi, kad ši išvada nėra pagrįsta tiesioginiais įrodymais.

    Istorijos esmė rėmėsi tuo, kad 52 hercų dažnis yra aukštesnis nei įprasti mėlynųjų banginių ar finvalų signalai, dažnai patenkantys į maždaug 10–30 hercų intervalą. Dėl to imta teigti, jog kiti banginiai šio „balso“ negirdi, todėl jis negauna atsako.

    Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ūsuočiai banginiai paprastai geba suvokti platesnį žemų dažnių spektrą, įskaitant ir 52 hercus. Kitaip tariant, labiau tikėtina, kad kiti banginiai šį signalą girdėjo, o pagrindinis klausimas lieka kitas: ar jie jį interpretavo kaip jiems prasmingą žinutę ir ar apskritai atsakė taip, kad tai būtų užfiksuota.

    „Vien tai, kad hidrofonų įrašuose negirdėti atsakymų, nereiškia, kad banginis buvo vienas arba kad kiti jo negalėjo girdėti“, – teigia tyrėjai.

    Pasyvios akustinės sistemos užfiksuoja tik dalį to, kas vyksta po vandeniu: jos priklauso nuo atstumo, garso sklidimo sąlygų, triukšmo fono ir to, kur nukreiptas garsas. Net jei netoliese būtų buvę kiti gyvūnai, jų signalai galėjo nepasiekti jutiklių arba būti užgožti.

    Iki šiol nėra galutinio atsakymo, kokios rūšies banginis skleidė šiuos garsus. Tarp hipotezių minima, kad tai galėjo būti mėlynasis banginis ar finvalas su neįprasta vokalizacija, taip pat neatmetama hibrido galimybė.

    Dar viena versija – kad tai galėjo būti ne vienas gyvūnas, o keli skirtingi banginiai, skleidę panašius signalus skirtingu metu. Kadangi tiesioginių stebėjimų ir genetinių duomenų trūksta, šis klausimas išlieka atviras.

    Mokslininkų vertinimu, „vienišiausio banginio“ istorija tapo populiari ir dėl žmonių polinkio suteikti gyvūnams žmogiškų emocijų bei naratyvų. Patikimiausias faktas šiuo metu yra tai, kad šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje ilgą laiką fiksuotas banginis su išskirtine akustine „parašo“ kombinacija, kurios kilmė iki galo neaiški.

    Šiuolaikiniai metodai leidžia tiksliau matuoti garso dažnį, trukmę ir kryptį, tačiau neatsako į svarbiausią klausimą: ką šis banginis bandė „pasakyti“ ir kaip jo signalus suvokė kiti vandenyno gyventojai.

  • Žmonės žengė pirmą žingsnį gyventi po vandeniu: „DEEP“ atidarė būstą jūros dugne

    Žmonės žengė pirmą žingsnį gyventi po vandeniu: „DEEP“ atidarė būstą jūros dugne

    Floridos Kyso nacionalinėje jūrų draustinėje, netoli Tennessee Reef rifo, pradėjo veikti po vandeniu įrengtas žmogaus gyvenamasis modulis „Vanguard“. Jis įkurdintas maždaug 17 metrų gylyje ir vienu metu gali priimti keturių žmonių įgulą, kuri kelias dienas gyvena ir dirba nepakildama į paviršių.

    Objektas sukurtas kaip nedidelis tyrimų centras: tai ir laboratorija, ir nardymo bazė, ir gyvenamoji erdvė. Pagrindinė idėja paprasta, bet ambicinga: leisti mokslininkams stebėti jūrų ekosistemas ilgiau ir nuosekliau, kai kasdienės kelionės į krantą ar laivą netrukdo darbui.

    Didžiausia tokio sprendimo nauda biologijai ir chemijai siejama su mėginių kokybe. Daugelyje jūrinių tyrimų surinktas medžiagas tenka skubiai kelti į paviršių, o staigus slėgio pokytis gali pakeisti jų biologines ir chemines savybes, todėl analizė tampa mažiau tiksli.

    „Galimybė dirbti ten, kur vyksta procesai, o ne tik atsivežti juos į paviršių, leidžia tiksliau suprasti jūrų organizmų reakcijas ir aplinkos pokyčius“, – sakė projekto komandos atstovė, kalbėdama apie tyrimų vertę natūraliomis sąlygomis.

    Vienas pirmųjų žmonių, planuojančių dirbti „Vanguard“ modulyje, yra „DEEP“ mokslo tyrimų direktorė Dawn Kernagis. Ji specializuojasi žmogaus fiziologijoje ekstremaliomis sąlygomis ir yra dalyvavusi NASA vykdomose povandeninėse misijose, todėl jos patirtis svarbi vertinant ilgalaikio buvimo po vandeniu poveikį organizmui.

    „Vanguard“ veikimas paremtas saturacinio nardymo principu: vidaus slėgis pritaikomas prie aplinkos slėgio, kad įgula galėtų daug kartų išeiti į darbus po vandeniu nepatirdama ilgos dekompresijos po kiekvieno nardymo. Kontroliuojama dekompresija atliekama tik misijos pabaigoje, grįžtant į atmosferos slėgį.

    Konstrukcija su paviršiumi sujungta specialiu tiekimo kanalu, per kurį tiekiama elektra, oras ir užtikrinamas ryšys. Į vandenį patenkama per apatinėje dalyje esantį išėjimą, kuris leidžia įgulai „išeiti“ tiesiai į aplinką be įprastų šliuzų sprendimų, taip palengvinant ilgas darbo valandas aplink modulį.

    Šis modulis laikomas ir didesnių planų demonstracija. „DEEP“ sieja „Vanguard“ su platesne programa, kurioje numatomi didesni moduliai, galintys veikti gerokai didesniame gylyje ir priimti šešių asmenų įgulas kelių savaičių trukmės misijoms.

    Tokio pobūdžio infrastruktūra tampa vis aktualesnė augant susidomėjimui vandenynų stebėsena, klimato kaitos poveikiu ir rifų būklės vertinimu. Ilgesnis žmonių buvimas po vandeniu gali reikšti daugiau nenutrūkstamų matavimų, detalesnes elgsenos stebėsenas ir greitesnį reagavimą į netikėtus pokyčius jūroje.

  • Šiaurės jūros vėjo parkai tapo dirbtiniais rifais: kaip ruoniai čia rado naujas medžioklės vietas

    Šiaurės jūros vėjo parkai tapo dirbtiniais rifais: kaip ruoniai čia rado naujas medžioklės vietas

    Atrodytų, kad didžiulės vėjo jėgainių konstrukcijos atviroje jūroje turėtų išgąsdinti gyvūnus ir ištuštinti aplinką. Tačiau stebėjimai Šiaurės jūroje parodė priešingą kryptį: po statybų sujudimo gyvybė grįžo, o vėjo parkai tapo traukos tašku visai maisto grandinei.

    Pirmieji ant povandeninių konstrukcijų įsikūrė bestuburiai, ypač midijos ir jūrinės gilės, vėliau atsirado daugiau smulkių organizmų, kuriuos pradėjo naudoti žuvys. Ant platformų virš vandens ilgainiui ėmė telktis paukščiai, o galiausiai į šias vietas aktyviai pradėjo užsukti ruoniai.

    Kaip konstrukcijos virsta rifais

    Atvira jūra daugeliui rūšių yra nepalanki dėl nuolatinių srovių, bangavimo ir menko prieglobsčio. Į jūrą įleidus tvirtus pamatus, atsiranda retas kietas paviršius, ant kurio lengvai prisitvirtina lervos ir formuojasi tankios apaugimo kolonijos.

    Tokios kolonijos keičia vietos ekologiją: jos filtruoja vandenį, kaupia biomasę ir sukuria „maisto sieną“ smulkioms žuvims bei kitiems plėšrūnams. Dėl to vėjo jėgainių pamatai veikia panašiai kaip dirbtiniai rifai, sutelkdami grobį nedidelėje teritorijoje.

    Kodėl ruoniai renkasi vėjo parkus

    Tyrėjai, sekę uostinių ir pilkųjų ruonių judėjimą GPS siųstuvais, nustatė, kad dalis gyvūnų pakeičia įprastus maršrutus ir sąmoningai užsuka į konkrečius vėjo parkus. Duomenys leido atskirti elgseną, susijusią su keliavimu, poilsiu ir maitinimusi, o vėjo parkų zonose dažniau fiksuotas būtent grobio paieškos aktyvumas.

    Vienas iš paaiškinimų paprastas: jei konstrukcijos sutelkia smulkesnes žuvis, ruoniams tai tampa prognozuojama ir energetiškai patogi medžioklės vieta. Be to, teritorijose aplink vėjo parkus neretai taikomi veiklos ribojimai, todėl sumažėja kai kurių trikdžių, pavyzdžiui, intensyvesnės žvejybos ar laivybos.

    „Vėjo jėgainių pamatai atviroje jūroje sukuria trūkstamą kietą substratą, o tai greitai pritraukia visą maisto grandinę, kuria pasinaudoja ir plėšrūnai“, – sakė tyrimo komandos atstovė.

    Nauda ir atviri klausimai

    Mokslininkai pabrėžia, kad lieka svarbi diskusija: ar tokie objektai realiai didina žuvų ir kitų rūšių populiacijas, ar tik „sukoncentruoja“ jau esamą gyvybę į vieną vietą. Jei vyksta tik koncentracija, plėšrūnams gali būti lengviau medžioti, bet tai nereiškia, kad bendras ekosistemos produktyvumas išaugo.

    Kita vertus, atsinaujinančios energetikos plėtra jūroje neišvengiamai plečia dirbtinių struktūrų tinklą, todėl ilgainiui gali keistis migracijos keliai, mitybos įpročiai ir net rūšių tarpusavio konkurencija. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, kaip planuoti vėjo parkus taip, kad klimato tikslai derėtų su biologinės įvairovės apsauga ir ilgalaike jūrų ekosistemų pusiausvyra.

  • Juodojoje jūroje pastebimos ryklės: biologas paaiškina, ar maudytis iš tiesų saugu

    Juodoji jūra yra gana izoliuotas vandens telkinys, su pasauliniu vandenynu susisiekiantis per sąsiaurių sistemą. Dėl ribotos vandens apykaitos joje susiformavo savitos sąlygos, tačiau plėšrūnų, įskaitant ryklius, čia taip pat pasitaiko.

    Poilsiautojų nerimą dažniausiai sukelia socialiniuose tinkluose plintantys vaizdo įrašai ar nuotraukos, kuriose rykliai matomi netoli kranto. Vis dėlto biologai pabrėžia, kad Juodojoje jūroje sutinkamos rūšys paprastai nėra pavojingos žmogui, o jų pasirodymas dažnai susijęs su natūraliais sezoniniais ciklais.

    Dažniausiai minimas Juodosios jūros ryklys yra paprastasis katranas, dar vadinamas jūrų šunimi. Tai nedidelis ryklys, kuris daugiausia laikosi vėsesniuose, gilesniuose vandenyse ir minta smulkiomis žuvimis, vėžiagyviais bei kitais jūrų organizmais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad priekrantėje katranai pasirodo retai, o dažniau aptinkami toliau nuo kranto ir didesniame gylyje. Praktikoje žvejai juos paprastai sugauna ne paplūdimių zonoje, o atviroje jūroje.

    Biologų teigimu, ryklės arčiau kranto gali priartėti tam tikrais metų laikais, ypač žiemą. Tai siejama su reprodukcijos laikotarpiu, kai formuojasi poros, o gyvūnai gali migruoti ieškodami tinkamų vietų ir sąlygų.

    „Žiemą jos priartėja pirmiausia dėl reprodukcijos: formuojasi poros, ir tuo metu joms svarbu susirasti viena kitą bei daugintis. Kartais jos priplaukia ir prie kranto, o tuo laikotarpiu žvejai jas taip pat sugauna“, – sakė biologas Adrianas Bilbė.

    Ekspertai pabrėžia, kad katranas gerokai mažesnis už plačiai žinomus vandenynų ryklius ir žmonių nepuola. Ši rūšis nėra pritaikyta medžioti didelį grobį, o jos mityboje dominuoja smulkios žuvys ir bestuburiai.

    Kartu katranai laikomi svarbia Juodosios jūros ekosistemos dalimi: jie dažnai minta silpnesnėmis ar sergančiomis žuvimis, todėl prisideda prie natūralios pusiausvyros ir žuvų populiacijų „higienos“. Dėl to mokslininkai ragina šiuos gyvūnus vertinti kaip ekosistemos elementą, o ne kaip automatinę grėsmę poilsiautojams.

    Praktinis patarimas maudantis išlieka paprastas: jei pakrantėje pastebimas neįprastas gyvūnų aktyvumas ar žvejai praneša apie sugautus ryklius visai šalia paplūdimių, verta rinktis saugesnę vietą ir sekti vietos tarnybų rekomendacijas. Tačiau vien pavieniai pranešimai apie katranus dažniausiai nereiškia, kad maudytis Juodojoje jūroje tampa nesaugu.

  • Juodoji jūra po Kachovkos HES susprogdinimo: mokslininkas paaiškino, kodėl ji atsigavo greičiau

    Apie tai kalbėjo Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto direktoriaus pavaduotojas, biologijos mokslų daktaras Viktoras Demčenka. Jo teigimu, didžiausią smūgį sukėlė į jūrą patekęs gėlas vanduo, užterštas organinėmis ir pramoninėmis medžiagomis, išplautomis iš užlietų teritorijų.

    „Per pirmąsias tris–penkias dienas po avarijos vandens druskingumas net ties Odesa sumažėjo kelis kartus: nuo 16–17 promilių iki maždaug trijų. Žuvys, pablogėjus sąlygoms, gali migruoti. Taip jos ir padarė“, – sakė V. Demčenka.

    Mokslininko teigimu, dalis rūšių gali išgyventi staigius druskingumo pokyčius, tačiau daug jūrinių organizmų gėlo vandens neatlaiko. Dėl to dalis pakrančių ekosistemų patyrė didelį mirtingumą, ypač ten, kur gėlo vandens masės ir teršalai laikėsi ilgiau.

    Vienas aiškiausių poveikio pavyzdžių – midijos, kurios prisitvirtina prie dugno ir negali pasitraukti iš pavojingos zonos. Pasak V. Demčenkos, pakrantėje tuo metu žuvo daugiau kaip 3 000 tonų midijų, o jų žūtis tapo svarbiu rodikliu vertinant ekologinę žalą.

    V. Demčenka pažymėjo, kad instituto specialistai rinko duomenis su galimu ekocidu susijusiame tyrime, vertindami biologinės įvairovės praradimus. Midijos, anot jo, yra patogus vertinimo objektas, nes tai ir komerciškai reikšminga rūšis, todėl jos netektys lengviau objektyviai apskaičiuojamos nei migruojančių žuvų ar atviroje jūroje gyvenančių organizmų.

    „Migruojančios žuvys ar vandenyje gyvenantys organizmai galėjo žūti, bet tai įrodyti sudėtinga: reikia plataus masto stebėsenos, sugaudymo ar žuvusių organizmų registravimo didelėse teritorijose“, – aiškino mokslininkas.

    Tyrėjai fiksavo, kad po įvykio ekosistemoje vyko ir priešingi procesai: dalis rūšių traukėsi, o kitos – sparčiai dauginosi. Pasak V. Demčenkos, laikinai pagerėjus maisto bazei išaugo kai kurių dugninių smulkių vėžiagyvių, mintančių organinėmis liekanomis, gausa, tačiau per maždaug metus rūšinė struktūra grįžo prie įprastų vidutinių rodiklių.

    Midijų populiacijos, anot jo, taip pat pradėjo atsikurti. Viena iš priežasčių – gėlo vandens sluoksnis daugiausia slinko paviršiumi maždaug 2–3 metrų gylyje, todėl dalis gilesnėse vietose gyvenusių midijų išliko, o vėliau sudarė pagrindą atsinaujinimui.

    „2024 metais matėme midijų dauginimosi suaktyvėjimą. Anksčiau konkurencija dėl vietos prisitvirtinti buvo didesnė, o po katastrofos išlikusioms midijoms sąlygos kurį laiką buvo palankesnės“, – teigė V. Demčenka.

    Ekspertai pabrėžia, kad greitesnis kai kurių rodiklių grįžimas į įprastas ribas nereiškia, jog padariniai visiškai išnyko. Tokie įvykiai gali pakeisti buveines, maisto grandines ir pakrančių zonų būklę ilgesniam laikui, o tikslus poveikis priklauso nuo nuolatinės stebėsenos, taršos likučių ir tolesnių hidrologinių pokyčių.

  • Per 14 dienų ekspedicija prie Brazilijos aptiko 31 naują jūrų rūšį: proveržį lėmė laivo mikroskopas

    Dvi savaites trukusi tarptautinė mokslinė ekspedicija Pietų Atlante prie Brazilijos krantų užfiksavo 31 iki šiol neaprašytą jūrų gyvūnų rūšį. Tyrėjai sako, kad toks tempas priartėjo prie rekordinių naujų rūšių atradimų per trumpą laiką.

    Ekspedicijoje dalyvavo apie 20 ekspertų iš JAV, Australijos, Brazilijos ir Japonijos, dirbusių tyrimų laive Falkor. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į vadinamąją vidurinio vandens zoną, esančią tarp paviršiaus ir jūros dugno.

    Ši erdvė laikoma didžiausia Žemės buveine, apimančia didžiąją dalį planetos gyvenamosios aplinkos, tačiau ji išlieka viena mažiausiai ištirtų. Dėl sudėtingų sąlygų, didelių atstumų ir trapios gyvybės daug organizmų čia sunku ne tik sugauti, bet ir išsaugoti tyrimams.

    Tarp naujai užfiksuotų radinių paminėtos devynios medūzų rūšys, septynios sifonoforų rūšys, septynios ketenoforų rūšys, keturios apendikuliarijų lervos, du dideli vienaląsčiai organizmai, taip pat viena amfipodų rūšis ir greitai judantis daugšerėtas kirminas. Dalis šių organizmų yra itin trapūs, todėl jų identifikavimas įprastai užtrunka gerokai ilgiau.

    Proveržį, pasak ekspedicijos komandos, lėmė naujos kartos konfokalinis mikroskopas, sumontuotas pačiame laive. Jis leido tiesiogiai jūroje stebėti gyvų organizmų trimačius ląstelių vaizdus ir greičiau atskirti skirtingas rūšis.

    „Tai atveria visiškai naują tyrimų pasaulį. Matėme, kaip ląstelės sąveikauja, keičiasi medžiagomis ir formuoja struktūras, ir galėjome tai stebėti realiuoju laiku laive, nors įprastai prireikia savaičių paruošimo, kad apskritai pamatytum panašius procesus“, – sakė ekspedicijos vyriausioji mokslininkė, Smitsono instituto daktarė Karen Osborn.

    Pasak mokslininkų, toks realaus laiko stebėjimas gali keisti ir rūšių atpažinimo praktiką: įprastai mėginius tenka gabenti į laboratorijas, fiksuoti, dažyti ir tik tada analizuoti. Laive atlikti aukštos raiškos tyrimai leidžia greičiau suprasti, ką verta tirti detaliau, o ką galima atmesti kaip jau žinomą rūšį.

    Ekspedicijos rezultatai dar kartą primena, kiek mažai žmonija žino apie vandenynų gyvybę, ypač atviroje jūroje ir tarpiniuose vandens sluoksniuose. Tyrėjai pabrėžia, kad nauji instrumentai ir mobilios laboratorijos laivuose tampa vienu svarbiausių būdų sparčiau pildyti vandenynų biologinės įvairovės žemėlapį.

  • Šiaurės jūroje po vėjo turbina aptiko dirbtinį rifą: prie „povandeninio dangoraižio“ susitelkė 29 000 žuvų

    Šiaurės jūroje po vėjo turbina aptiko dirbtinį rifą: prie „povandeninio dangoraižio“ susitelkė 29 000 žuvų

    Šiaurės jūros dugnas daug kur primena smėlio lygumą, kurioje trūksta kietų paviršių ir slėptuvių. Tačiau prie Belgijos krantų esanti jūrinio vėjo parko infrastruktūra parodė netikėtą efektą: po viena turbina susiformavo tarsi dirbtinis rifas, pritraukęs tūkstančius žuvų.

    Tyrėjai fiksavo, kad aplink povandenines konstrukcijas vienoje vietoje galėjo telktis apie 29 000 žuvų. Dėmesys krypo į tai, kad žuvys ne tik praplaukia pro šalį, bet ir ilgiau laikosi prie kolonų, naudodamos jas kaip pastovų orientyrą, slėptuvę ir maitinimosi vietą.

    Kaip susidaro dirbtinis rifas

    Jūrinės vėjo turbinos remiasi masyviomis atramomis, kurios dugne sukuria tai, ko natūraliai šioje jūros dalyje dažnai stinga, – kietą substratą. Ant jo greitai įsitvirtina moliuskai, kempinės, dumbliai ir kiti organizmai, o tai savo ruožtu pritraukia smulkesnius bestuburius bei žuvis.

    Tokiose vietose susidaro ištisa maisto grandinė, todėl žuvų būriai čia randa ne vien slėptuvę. Tyrimuose akcentuojama, kad vertikalios plieninės konstrukcijos ir jų paviršiai vandenyje veikia kaip „povandeniniai pastatai“, didinantys vietinės gyvybės įvairovę.

    Kodėl žuvys telkiasi būtent čia

    Vienas svarbiausių veiksnių – didesnis maisto kiekis, nes ant konstrukcijų gausiai auga organizmai, kuriuos žuvys lesa tiesiogiai arba medžioja jų pritrauktą grobį. Be to, atramos sukuria srovių užuovėjas, kuriose lengviau taupyti energiją ir saugotis plėšrūnų.

    Kai kurioms rūšims tokios vietos tampa ir laikinu „darželiu“, nes sudėtingesnė aplinka gerina jauniklių išgyvenamumą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien tik didesnė koncentracija nebūtinai reiškia bendrą populiacijos augimą plačiame regione.

    Nauda ir rizikos jūrinėms ekosistemoms

    Jūrinės vėjo energetikos plėtra dažnai vertinama per klimato politikos ir energetinio saugumo prizmę, tačiau jos poveikis gamtai yra dvejopas. Teigiama pusė – dirbtinių rifų efektas ir galimas biologinės įvairovės augimas vietose, kur dugnas anksčiau buvo monotoniškas.

    Kita vertus, statybų metu fiksuojamas triukšmas, dugno drumstimas, o vėliau – laivybos ir priežiūros darbų poveikis. Taip pat svarstoma, ar tokios konstrukcijos nepadeda plisti invazinėms rūšims ir ar žuvų telkimasis nepritraukia intensyvesnės žvejybos šalia objektų, jei nėra aiškių ribojimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad patikimiausi atsakymai gaunami tik ilgalaikiuose stebėjimuose, lyginant skirtingus parkus, dugno tipus ir konstrukcijų sprendimus. Dėl to jūrinio vėjo projektams vis dažniau keliami reikalavimai rinkti ekologinius duomenis prieš statybas, jų metu ir po jų, kad būtų galima atskirti trumpalaikį efektą nuo ilgalaikių pokyčių.