CP v2

Tag: Kapibaros

  • Atakamos dykumoje rastas 9 mln. metų kapibaros dantis kelia abejonių dėl jos sausros istorijos

    Šiaurinės Čilės Atakamos dykumoje mokslininkai aptiko maždaug 9 milijonų metų amžiaus krūminį dantį, priklausiusį šiuolaikinių kapibarų giminaičiui. Radinys stebina, nes kapibaros yra pusiau vandens gyvūnai, gyvenantys tik šalia pastovių gėlo vandens telkinių.

    Apie atradimą pranešė „Live Science“, remdamasis nauju moksliniu straipsniu, kuriame teigiama: fosilija papildo įrodymus, kad Atakama, viena sausiausių Žemės vietų, ne visus pastaruosius dešimtmečius milijonų metų buvo nuolat itin sausa.

    Atakamos dykuma užima maždaug šiaurinį trečdalį Čilės, o jos kraštovaizdį formuoja dvi kalnų grandinės: pakrantės kalnagūbris vakaruose stabdo drėgmę iš Ramiojo vandenyno, o Andai rytuose – kritulius iš Atlanto pusės. Dėl to dalyje dykumos itin sausa – per mėnesį čia iškrenta mažiau nei 2 milimetrai lietaus.

    Vis dėlto nauja fosilija leidžia manyti, kad bent kai kuriais laikotarpiais sąlygos galėjo būti drėgnesnės. Kapibarų giminaičio danties buvimas šiandieninėje hiper sausringoje teritorijoje dera su hipoteze, kad Atakamos klimatas praeityje kito, o ne visada buvo vienodai atšiaurus.

    Dantis rastas jūrinių nuogulų sluoksnyje

    Tyrėjai dantį aptiko nuogulose, kurios, kaip teigiama, susidarė seklioje jūrinėje aplinkoje maždaug prieš 7–10 milijonų metų. Tai dar viena užuomina, kad vėlyvajame miocene šiandieninė dykuma galėjo atrodyti visiškai kitaip.

    Be paties danties, toje pačioje vietovėje rasta ir mikroskopinių augalų liekanų – fitolitų. Jie rodo, kad regione galėjo augti palmės, žolės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, būdingi gerokai drėgnesnėms, net subtropinėms sąlygoms.

    Mokslininkų teigimu, tokie duomenys papildo platesnį įrodymų rinkinį, leidžiantį svarstyti, kad Atakama praeityje buvo pakankamai drėgna įvairiai gyvūnijai ir augalijai. Pusiau vandeninis gyvenimo būdas šiuo atveju tampa svarbia detale: kapibarų giminaičiams reikėjo ne tik vandens, bet ir vandens reikalaujančios augmenijos.

    Kaip kapibaros giminaičiai galėjo pasiekti šią vietą

    Tyrėjai nėra tikri, kaip tiksliai šie gyvūnai galėjo atsirasti Atakamos regione. Nors tuo laikotarpiu kapibaros Pietų Amerikoje jau gyveno, Andai sudaro didžiulę natūralią kliūtį tarp dabartinių jų paplitimo teritorijų ir radinio vietos.

    Viena iš straipsnyje aptariamų versijų – kad gyvūnai galėjo migruoti ne per kalnus, o vakarine žemyno pakrante, sekdami pelkes, upes ir kitas vandeningas buveines. Tokia kryptis logiškai sietųsi su tuo, kad kapibaroms reikalinga nuolatinė prieiga prie vandens.

    Nepriklausoma tyrime nedalyvavusi mokslininkė, Žemės mokslų profesorė Samantha Hopkins, išreiškė mintį, kad mažai tikėtina, jog dantis į šią vietą pateko ne gyvenus čia patiems gyvūnams. Jos vertinimu, danties dydis ir aplinkybės apsunkina paaiškinimą, kad jis galėjo būti atgabentas labai dideliais atstumais be vandeningos aplinkos.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Scientific Reports“. Nors vienas radinys pats savaime dar neatsako į visus klausimus apie Atakamos klimato istoriją, jis suteikia papildomą argumentą diskusijai: ši dykuma praeityje galėjo būti epizodiškai drėgnesnė, nei rodo dabartinis jos vaizdas.

  • Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Radimas, kurio nesitikėjo

    Čilės Atakamos dykuma šiandien laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, o didžiąją dalį menkos drėgmės čia atneša nuo Ramiojo vandenyno slenkantis rūkas. Todėl vandens telkinių aplinkoje gyvenančių kapibarų pėdsakai šiame regione atrodė praktiškai neįmanomi.

    Visgi paleontologai Atakamoje aptiko maždaug 8,8 mln. metų senumo kapibarai artimo graužiko danties fragmentą. Tyrėjų teigimu, tai seniausias iki šiol Čilėje rastas kapibarų giminaičių įrodymas ir vienas seniausių tokių radinių apskritai.

    „Kapibaros dantį rasti jūrinėse nuogulose vietoje, kuri šiandien yra vienas sausiausių regionų Žemėje, yra tiesiog keista“, – sakė Arizonos universiteto geologė Priscilla Martinez.

    Ką pasakoja nuogulos ir augalų pėdsakai

    Dantis priskirtas išnykusiai genčiai Cardiatherium – tai priešistoriniai šiuolaikinių kapibarų giminaičiai. Radinys aptiktas Bahía Inglesa formacijos nuogulose, smiltainyje, kuris siejamas su vėlyvuoju miocenu.

    Šis atradimas papildo vis daugėjančius duomenis, kad vėlyvajame miocene Atakamos pietuose galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikantys gėlo vandens telkiniai ir šlapynės. Tokioms ekosistemoms būdingi augalai ir gyvūnai sunkiai derėtų su idėja, kad regionas nuolat buvo ypač sausas dešimtis milijonų metų.

    „Turime kelias nepriklausomas įrodymų linijas, rodančias labai drėgnas sąlygas, kurios šiandien paprastai siejamos su kapibaromis“, – sakė Vajomingo universiteto paleobiologas Mark Clementz.

    Greta danties tyrėjai aptiko fitolitų – mikroskopinių silicio dalelių, susidarančių augaluose ir išliekančių nuogulose. Jų tipai leidžia spręsti, kad tuo metu galėjo augti palmės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, kuriems dažnai reikia pastovesnės drėgmės.

    Mįslė: kaip graužikai pasiekė vakarinę pakrantę?

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į biogeografinę mįslę: vėlyvojo mioceno kapibarų pėdsakų anksčiau rasta ir kitoje Pietų Amerikos pusėje, pavyzdžiui, Argentinos pakrantėje. Tačiau Andų kalnynas, ypač centrinėje dalyje, yra ne tik aukštas, bet ir labai sausas, todėl kelionė per jį tokio tipo gyvūnui atrodytų menkai tikėtina.

    Viena iš hipotezių – kapibarų giminaičiai nebūtinai kirto Andus, o galėjo plisti šlapynių koridoriais šiauriau kalnų, kur anuomet klimatas ir reljefas sudarė palankesnes sąlygas. Tokie scenarijai padeda geriau suprasti, kaip kito žemyno ekosistemos ir kaip gyvūnai reagavo į ilgalaikius klimato poslinkius.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Atakamos istorija domina ne vien dėl sensacingų radinių. Dykumos laikomos itin jautriomis klimato svyravimams, todėl senovinės aplinkos rekonstrukcijos suteikia svarbų foną vertinant, kaip kritulių režimai ir vandenynų bei atmosferos cirkuliacija keitėsi natūraliai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda tikslinti modelius, aiškinančius, kada ir kodėl regionas perėjo į dabartinę hipersausą būseną. Kuo tiksliau suprantami praeities pokyčiai, tuo geriau galima vertinti dykumėjimo rizikas ir prognozuoti, kaip sausros zonos gali kisti ateityje.