Šiaurinės Čilės Atakamos dykumoje mokslininkai aptiko maždaug 9 milijonų metų amžiaus krūminį dantį, priklausiusį šiuolaikinių kapibarų giminaičiui. Radinys stebina, nes kapibaros yra pusiau vandens gyvūnai, gyvenantys tik šalia pastovių gėlo vandens telkinių.
Apie atradimą pranešė „Live Science“, remdamasis nauju moksliniu straipsniu, kuriame teigiama: fosilija papildo įrodymus, kad Atakama, viena sausiausių Žemės vietų, ne visus pastaruosius dešimtmečius milijonų metų buvo nuolat itin sausa.
Atakamos dykuma užima maždaug šiaurinį trečdalį Čilės, o jos kraštovaizdį formuoja dvi kalnų grandinės: pakrantės kalnagūbris vakaruose stabdo drėgmę iš Ramiojo vandenyno, o Andai rytuose – kritulius iš Atlanto pusės. Dėl to dalyje dykumos itin sausa – per mėnesį čia iškrenta mažiau nei 2 milimetrai lietaus.
Vis dėlto nauja fosilija leidžia manyti, kad bent kai kuriais laikotarpiais sąlygos galėjo būti drėgnesnės. Kapibarų giminaičio danties buvimas šiandieninėje hiper sausringoje teritorijoje dera su hipoteze, kad Atakamos klimatas praeityje kito, o ne visada buvo vienodai atšiaurus.
Dantis rastas jūrinių nuogulų sluoksnyje
Tyrėjai dantį aptiko nuogulose, kurios, kaip teigiama, susidarė seklioje jūrinėje aplinkoje maždaug prieš 7–10 milijonų metų. Tai dar viena užuomina, kad vėlyvajame miocene šiandieninė dykuma galėjo atrodyti visiškai kitaip.
Be paties danties, toje pačioje vietovėje rasta ir mikroskopinių augalų liekanų – fitolitų. Jie rodo, kad regione galėjo augti palmės, žolės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, būdingi gerokai drėgnesnėms, net subtropinėms sąlygoms.
Mokslininkų teigimu, tokie duomenys papildo platesnį įrodymų rinkinį, leidžiantį svarstyti, kad Atakama praeityje buvo pakankamai drėgna įvairiai gyvūnijai ir augalijai. Pusiau vandeninis gyvenimo būdas šiuo atveju tampa svarbia detale: kapibarų giminaičiams reikėjo ne tik vandens, bet ir vandens reikalaujančios augmenijos.
Kaip kapibaros giminaičiai galėjo pasiekti šią vietą
Tyrėjai nėra tikri, kaip tiksliai šie gyvūnai galėjo atsirasti Atakamos regione. Nors tuo laikotarpiu kapibaros Pietų Amerikoje jau gyveno, Andai sudaro didžiulę natūralią kliūtį tarp dabartinių jų paplitimo teritorijų ir radinio vietos.
Viena iš straipsnyje aptariamų versijų – kad gyvūnai galėjo migruoti ne per kalnus, o vakarine žemyno pakrante, sekdami pelkes, upes ir kitas vandeningas buveines. Tokia kryptis logiškai sietųsi su tuo, kad kapibaroms reikalinga nuolatinė prieiga prie vandens.
Nepriklausoma tyrime nedalyvavusi mokslininkė, Žemės mokslų profesorė Samantha Hopkins, išreiškė mintį, kad mažai tikėtina, jog dantis į šią vietą pateko ne gyvenus čia patiems gyvūnams. Jos vertinimu, danties dydis ir aplinkybės apsunkina paaiškinimą, kad jis galėjo būti atgabentas labai dideliais atstumais be vandeningos aplinkos.
Tyrimas publikuotas žurnale „Scientific Reports“. Nors vienas radinys pats savaime dar neatsako į visus klausimus apie Atakamos klimato istoriją, jis suteikia papildomą argumentą diskusijai: ši dykuma praeityje galėjo būti epizodiškai drėgnesnė, nei rodo dabartinis jos vaizdas.
Leave a Reply