Tag: Kefyras

  • Gastroenterologai: alkoholis, įskaitant vyną, gali trikdyti žarnyno veiklą

    Gastroenterologai įspėja, kad vynas ir kiti alkoholiniai gėrimai gali būti vienas iš veiksnių, trikdančių žarnyno veiklą ir savijautą. Pasak specialistų, ypač dažnas ar gausus alkoholio vartojimas siejamas su didesne rizika patirti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi, refliuksą ar pilvo skausmus.

    Kaip rašoma „EatingWell“, gydytojai pabrėžia, kad žarnyno sveikatą lemia ne tik tai, ką valgome, bet ir tai, ką geriame. Jų teigimu, kai kurie gėrimai gali dirginti virškinamąjį traktą ląsteliniu lygmeniu, o alkoholis šioje srityje minimas kaip ypač dažnas „kaltininkas“.

    Žarnyno būklė svarbi ne vien virškinimui ir reguliariam tuštinimuisi. Straipsnyje primenama, kad naujesni tyrimai žarnyną sieja ir su platesnėmis organizmo funkcijomis – nuo imuniteto iki uždegiminių procesų ar net savijautos bei kognityvinių funkcijų.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad kai kuriems žmonėms nepageidaujami simptomai gali paūmėti greičiau – ypač jei jau yra virškinimo sutrikimų, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromas ar uždegiminės žarnyno ligos.

    Kaip alkoholis gali paveikti virškinimą

    Viena iš įvardijamų grandžių – stemplės rauko atsipalaidavimas. Gydytojų aiškinimu, alkoholis gali atpalaiduoti raumenį, skiriantį stemplę nuo skrandžio, todėl skrandžio rūgštis lengviau kyla aukštyn ir gali sukelti ar sustiprinti refliukso simptomus.

    Taip pat pabrėžiama, kad ilgalaikis gausus vartojimas gali dirginti ir žaloti stemplės apatines dalis, nes rūgštis dažniau patenka ten, kur jos neturėtų būti. Kraštutiniais atvejais tokie pažeidimai gali turėti rimtesnių pasekmių, jei problema ignoruojama ilgą laiką.

    Dirginama gleivinė ir silpnėja žarnyno barjeras

    Kitas mechanizmas – virškinamojo trakto gleivinės dirginimas. Ekspertai nurodo, kad didesni alkoholio kiekiai gali pažeisti apsauginį gleivių sluoksnį, todėl stemplė ir skrandis tampa jautresni rūgštims.

    Tokie pokyčiai gali pasireikšti gastritui būdingais simptomais: pilvo pūtimu, skausmu, dujų kaupimusi po valgio, o kai kuriems žmonėms – didesniu jautrumu aštresniam ar riebesniam maistui.

    Be to, alkoholis įvardijamas kaip veiksnys, galintis silpninti žarnyno barjerą – „filtrą“, kuris paprastai padeda sulaikyti bakterijas ir toksinus žarnyne, neleidžiant jiems patekti į kraujotaką.

    Aiškinama, kad skaidant alkoholį susidaro acetaldehidas – toksiškas šalutinis produktas, galintis pažeisti vadinamąsias „sandarias jungtis“ tarp žarnyno ląstelių. Dėl to gali didėti žarnyno pralaidumas, o su tuo siejami ir uždegiminiai procesai organizme.

    Kas gali būti palankiau žarnynui

    Kalbėdami apie alternatyvas, specialistai tarp žarnynui palankesnių gėrimų pirmiausia mini vandenį – jis svarbus ir bendrai hidratacijai, ir skaidulų „darbui“ žarnyne, ypač jei jų racione daugėja.

    Taip pat išskiriamas kefyras – fermentuotas pieno gėrimas, kuriame yra probiotinių mikroorganizmų. Gydytojai atkreipia dėmesį, kad renkantis kefyrą verta vengti variantų su dideliu pridėtinio cukraus kiekiu ar kitais potencialiai žarnyną dirginančiais priedais.

    Saikingai vartojama kava ir arbatos (žalioji bei žolelių) įvardijamos kaip galinčios prisidėti prie žarnyno mikrobiomos įvairovės dėl polifenolių. Tuo metu žolelių arbatos, pavyzdžiui, imbierų ar pipirmėčių, kai kuriems žmonėms gali būti raminančios, jei vargina pykinimas ar pūtimas.

    Galiausiai minimas ir kaulų sultinys – šildantis, skysčius ir elektrolitus papildantis gėrimas, kuris, pasak straipsnyje cituojamų ekspertų, gali padėti palaikyti žarnyno barjerą.

    Jei vargina refliuksas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, dujų kaupimasis, pilvo pūtimas ar skausmai, specialistai siūlo apsvarstyti alkoholio kiekio ar vartojimo dažnio mažinimą ir, prireikus, pasitarti su gydytoju dėl individualių rekomendacijų.

  • Kaip mirkyti silkę, kad ji nebūtų kieta ir per sūri: tinka ne tik vanduo, bet ir pienas

    Silkė prieš Kūčias daugeliui yra privalomas patiekalas, tačiau net ir geriausias receptas nepadės, jei žuvis bus per sūri, kieta ar net šiek tiek „guminė“. Būtent todėl silkę dažnai reikia išmirkyti – taip sušvelninamas skonis ir pagerėja tekstūra.

    Kaip rašoma portale „terazgotuje.pl“, mirkymas yra paprastas, bet labai svarbus etapas, ypač jei silkė buvo laikyta stipriame sūryme. Be tinkamo paruošimo sūrumas gali „užgožti“ visą patiekalą – ar tai būtų salotos, užkandis, ar tradicinė šventinė silkė su priedais.

    Silkė sūryme ilgiau išsilaiko, tačiau toks konservavimo būdas reiškia ir intensyvų, kartais pernelyg aitrų skonį. Mirkymas leidžia sumažinti druskos kiekį, o kartu padeda išlaikyti malonią žuvies struktūrą – ji tampa švelnesnė ir elastingesnė.

    Dar viena priežastis mirkyti – druska daro įtaką mėsos konsistencijai. Per sūri silkė neretai būna kieta, todėl vėliau net geras padažas ar marinatas gali nebeišgelbėti skonio balanso.

    Kokiame skystyje mirkyti silkę?

    Dažniausias pasirinkimas – paprastas šaltas vanduo. Tai bazinis būdas, kuris palaipsniui mažina sūrumą ir nekeičia pačios silkės „charakterio“.

    Kad procesas vyktų tolygiau, vandenį verta pakeisti kelis kartus. Taip druska iš žuvies pasišalina efektyviau, o skonis tampa švelnesnis.

    Kita populiari alternatyva – pienas. Teigiama, kad jis suteikia silkei daugiau minkštumo ir švelnų, subtiliai kremišką poskonį, todėl tokia silkė ypač tinka salotoms ar lengvesniems padažams.

    Panašiai gali veikti ir pasukos, o kefyras – tarpinis variantas tarp pieno ir pasukų: jis švelniai rūgštokas ir taip pat padeda „nuraminti“ intensyvų silkės skonį.

    Mišrus būdas ir svarbiausia taisyklė

    Kai kurie renkasi mišrų metodą: pirmiausia silkę trumpai pamirko vandenyje, o vėliau ilgiau laiko piene ar kefyre. Tokiu būdu siekiama ir sumažinti sūrumą, ir papildomai suminkštinti žuvį.

    Visais atvejais svarbiausia – kontroliuoti mirkymo laiką. Per ilgas mirkymas gali pernelyg „išplauti“ skonį, o per trumpas paliks silkę kietą ir per sūrią.

    Galiausiai, tinkamai parinktas skystis ir laikas padeda silkei geriau sugerti prieskonius, todėl ji lengviau „susidraugauja“ su kitais ingredientais. Dėl to net paprasčiausias šventinis patiekalas tampa harmoningesnis ir malonesnis valgyti.

  • Pieno produktų laikas nesvarbiausia: kaip geriau paskirstyti kalcį, kad stiprėtų kaulai

    Pienas, jogurtas, kefyras ir sūris dažnai siejami su tvirtais kaulais, tačiau konkretaus „geriausio“ paros meto jiems vartoti nėra. Mitybos specialistai pabrėžia, kad kaulų sveikatai svarbiausia – reguliarumas ir pakankamas kalcio bei baltymų kiekis, o ne laikrodis.

    Kaip rašoma „EatingWell“, dabartiniai tyrimai nepatvirtina, kad pieno produktų vartojimas ryte, vakare ar prieš miegą suteiktų didesnę naudą kaulų tvirtumui ar lūžių prevencijai. Dėl to daugeliui žmonių praktiškiausia strategija – įtraukti pieno produktus į įprastus dienos valgymus.

    Šis požiūris susijęs ir su tuo, kaip veikia mūsų kaulai: jie nuolat atsinaujina, o organizmui reikia pastovaus „statybinių medžiagų“ srauto. Pieno produktai suteikia kalcio, baltymų, o dalis jų – ir vitamino D, kuris padeda įsisavinti kalcį.

    Dar viena svarbi detalė – organizmas vienu metu gali įsisavinti tik ribotą kalcio kiekį. Todėl labai didelės kalcio dozės per vieną valgymą nebūtinai bus efektyviausios, o tolygus pasiskirstymas per dieną gali būti naudingesnis.

    Kodėl kalcį verta paskirstyti per dieną

    Specialistai aiškina, kad kalcio pasisavinimas tampa mažiau efektyvus, kai jo suvartojama labai daug iš karto. Kitaip tariant, „daugiau“ vienu prisėdimu ne visada reiškia „geriau“ – ypač jei kalcis koncentruojamas į vieną valgymą.

    Tekste pateikiamas orientyras, kad organizmas vienu metu įsisavina maždaug iki 500 miligramų kalcio. Palyginimui, viena stiklinė pieno suteikia apie 300 miligramų kalcio (nepriklausomai nuo to, ar pienas riebus, liesas, ar be laktozės).

    Dėl šios priežasties logiška pieno produktus paskirstyti per kelis dienos valgymus: pavyzdžiui, jogurtą rinktis pusryčiams, sūrį – pietų patiekalui, o pieną ar kefyrą įtraukti į užkandį ar kokteilį.

    Kaip paprasčiau įtraukti pieno produktus į mitybą

    Jei pieno produktų vartojate mažiau, nebūtina visko keisti iš karto – užtenka vieno nedidelio įpročio. Pavyzdžiui, ruošiant košę, sriubą ar kepinius dalį skysčio galima pakeisti pienu.

    Kita idėja – varškę ar grūdėtą varškę maišyti į omletą, makaronus, glotnučius ar užtepėles. Tai padidina baltymų kiekį ir kartu prisideda prie kalcio normos.

    Taip pat galima paprastai „pastiprinti“ patiekalus sūriu: pabarstyti salotas, makaronus ar dubenėlius su kruopomis parmezanu, feta, čederiu ar rikota. Tokie priedai leidžia suvalgyti mažesnes porcijas, bet dažniau.

    Jautresniems laktozei gali tikti fermentuoti produktai (pavyzdžiui, jogurtas ar kefyras), nes juose dažnai būna mažiau laktozės. Alternatyva – rinktis produktus be laktozės: jie išlaiko esmines maistines medžiagas, reikšmingas kaulų sveikatai.

    Ne tik kalcis: kas dar svarbu kaulams

    Kalcio vieno nepakanka – kaulų būklei įtakos turi visas gyvenimo būdas. Straipsnyje primenama, kad svarbūs ir baltymai, kurie prisideda prie kaulo struktūros, o didžiausia nauda dažnai siejama su baltymų ir kalcio deriniu.

    Taip pat išskiriamas fizinis aktyvumas, ypač pratimai su kūno svoriu ir pasipriešinimu, nes kaulai stiprėja reaguodami į mechaninį krūvį. Kitaip tariant, vien mitybos korekcijos be judėjimo ne visada duos maksimalų efektą.

    Galiausiai pabrėžiama subalansuota mityba: daugiau daržovių ir vaisių, Viduržemio jūros tipo mitybos principai siejami su geresniais kaulų rodikliais ir mažesne lūžių rizika. Kaulų sveikata – ilgalaikių, kasdienių pasirinkimų rezultatas, todėl nuoseklumas dažniausiai svarbesnis už tikslų vartojimo laiką.

  • Sodrus obuolių pyragas su kefyru: paprasta gudrybė suteiks purumo ir sultingumo

    Sodrus obuolių pyragas su kefyru: paprasta gudrybė suteiks purumo ir sultingumo

    Rudenį ir obuolių sezonu namuose dažnai norisi kepinio, kuris būtų ir sotus, ir lengvai pagaminamas. Kefyru ruošiamas obuolių pyragas tam ypač tinka, nes fermentuotas pieno produktas tešlai suteikia švelnų rūgštelės balansą, purumą ir drėgnumą.

    Šis receptas pritaikytas didesnei šeimai ar vaišėms, nes kepama didesnė porcija. Jei kepimo skarda mažesnė, tešlą verta dalinti į dvi formas, kad pyragas nebūtų per storas ir iškeptų tolygiai.

    Ko prireiks tešlai

    Tešlai paprastai naudojama apie 500 mililitrų kefyro, 4 kiaušiniai, 240–300 gramų cukraus, 160 mililitrų aliejaus arba apie 200 gramų tirpinto sviesto. Taip pat reikės apie 500 gramų kvietinių miltų, 4 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių, žiupsnio druskos ir 8–10 obuolių.

    Obuolių kiekį galima derinti pagal jų dydį ir norimą rūgštumo lygį, tačiau gausesnis sluoksnis dažniausiai garantuoja sultingesnį rezultatą. Jei obuoliai labai sultingi, verta rinktis tvirtesnes veisles, kad kepant jie nesukristų į tyrę.

    Kreminis užpilas viršui

    Viršui ruošiamas užpilas iš maždaug 400 gramų grietinės, 2 kiaušinių, 6 valgomųjų šaukštų cukraus ir 2 arbatinių šaukštelių malto cinamono. Toks sluoksnis kepant lengvai karamelizuojasi ir suteikia švelnų kremiškumą.

    Jei norisi mažiau saldumo, cukraus kiekį užpile galima sumažinti, ypač jei naudojami saldesni obuoliai. Cinamonas dera klasikiniuose kepiniuose, tačiau jį galima pakeisti vanile ar kardamonu.

    Kaip iškepti, kad pavyktų

    Pirmiausia kiaušiniai suplakami su cukrumi, kol masė tampa lengvesnė ir šiek tiek puri. Tuomet supilamas kefyras ir aliejus arba atvėsintas tirpintas sviestas, o masė išmaišoma iki vientisumo.

    Atskirame dubenyje sumaišomi miltai, kepimo milteliai ir druska, tada sausas mišinys dalimis įmaišomas į skystą masę. Svarbu nepermaišyti per ilgai, kad tešla išliktų puri, o pyragas neišeitų kietesnis.

    Skarda išklojama kepimo popieriumi, tešla tolygiai paskirstoma, o ant viršaus gausiai išdėliojami obuoliai, supjaustyti skiltelėmis. Pyragas kepamas iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20–25 minutes.

    Kol pyragas pirmą kartą kepa, grietinė suplakama su kiaušiniais, cukrumi ir cinamonu. Ištraukus skardą, užpilas tolygiai paskirstomas ant apkepto pagrindo, o kepinys grąžinamas į orkaitę dar 15–20 minučių, kol viršus tampa auksinis.

    Iškepus rekomenduojama pyragą palikti 20–30 minučių pravėsti, kad pjaunant gabalėliai gražiau laikytų formą. Toks kepinys skanus ir šiltas, ir atvėsęs, o kitą dieną dažnai būna dar drėgnesnis.

  • Ukrainietiškos kefyro paplotėlės be mielių: minkštos kaip bandelės ir paruošiamos per valandą

    Ukrainoje populiarios paplotėlės, dažnai vadinamos koržikais, turi daugybę versijų: vienos būna saldžios, kitos sūrios, kepamos orkaitėje arba greitai iškepamos keptuvėje. Šis variantas ypač patogus, kai norisi greitesnio sprendimo pusryčiams ar vakarienei ir namuose nėra laiko laukti, kol pakils mielinė tešla.

    Šių paplotėlių purumą užtikrina kefyro rūgšties ir sodos reakcija. Susidarantys oro burbuliukai tešloje veikia kaip natūralus kildinimas, todėl paplotėliai gražiai iškyla net be mielių, o viduje išlieka minkšti.

    Kas lemia purumą?

    Kefyras turi pieno rūgšties, todėl sumaišius jį su soda tešloje prasideda cheminė reakcija, išskirianti anglies dioksidą. Dėl to tešla lengviau „užsipildo“ oru, o kepant susiformuoja švelni, purus trupinys.

    Svarbu nepadauginti miltų: kuo tešla minkštesnė, tuo paplotėliai bus švelnesni. Jei miltų bus per daug, kepinys gali tapti sausas ir kietesnis, net jei iš išorės atrodys gerai iškepęs.

    Dažniausios klaidos kepant

    Paplotėlių nereikėtų kočioti pernelyg plonai: optimalus storis apie 1 centimetrą. Plonesni greičiau išsausėja, o per storus kepant gali būti sunkiau tolygiai iškepti, ypač jei karštis per didelis.

    Kepant geriausia rinktis vidutinę kaitrą: taip paplotėliai spės iškepti iki galo, o paviršius neapskrus per greitai. Iškepusius paplotėlius pravartu pridengti švariu rankšluosčiu, kad ilgiau išliktų minkšti.

    Ingredientai ir paruošimas

    Šiam receptui prireiks apie 500 mililitrų kefyro, 1 kiaušinio, maždaug 600–700 gramų kvietinių miltų, 1 arbatinio šaukštelio sodos, 1 arbatinio šaukštelio cukraus ir pusės arbatinio šaukštelio druskos. Kepimui tiks neutralaus skonio aliejus, pilamas plonu sluoksniu.

    Kefyrą verta išimti iš šaldytuvo maždaug 30 minučių prieš gaminimą, kad sušiltų. Tuomet jis maišomas su kiaušiniu, soda, cukrumi ir druska, o miltai beriami palaipsniui, kol gaunama minkšta, tik lengvai prie rankų limpanti tešla.

    Tešlą reikėtų palaikyti apie 30 minučių, uždengus dubenį rankšluosčiu. Po to ji dalijama į 5–6 dalis, kiekviena dalis iškočiojama iki maždaug 1 centimetro storio, o paviršiuje padaromi keli negilūs įpjovimai, kad kepant paplotėliai gražiau „dirbtų“.

    Įkaitintoje keptuvėje paplotėliai kepami po vieną, po 5–7 minutes iš kiekvienos pusės, priklausomai nuo dydžio ir kaitros. Iškeptus geriausia dėti į lėkštę ir laikyti pridengtus, kad neišdžiūtų, o patiekti galima vietoj duonos su sūriais, užtepėlėmis ar šiltais patiekalais.

  • Kefyras ne tik gėrimui: 5 pusryčių idėjos, kurios nustebins skoniu ir sotumu

    Kefyras ne tik gėrimui: 5 pusryčių idėjos, kurios nustebins skoniu ir sotumu

    Kefyras dažnai baigiasi stiklinėje, tačiau tai viena universaliausių pieno produktų bazų greitiems pusryčiams. Dėl natūralios rūgštelės jis dera ir su vaisiais, ir su daržovėmis, o baltymų bei fermentuotų kultūrų derinys padeda ilgiau jaustis sotiems.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad fermentuoti pieno produktai gali prisidėti prie žarnyno mikrobiotos įvairovės, o tai siejama su geresne savijauta ir virškinimu. Vis dėlto svarbu rinktis kefyrą be pridėtinio cukraus ir stebėti individualų toleravimą, ypač jei vargina laktozės jautrumas.

    Vaisių kokteilis per 2 minutes

    Paprasčiausias būdas pakeisti kefyro skonį – suplakti kokteilį. Vaisiai sušvelnina rūgštelę, o gėrimas tampa kremiškesnis, ypač jei įdedama banano ar keli šaukštai avižų.

    Praktiškas derinys vienai porcijai: stiklinė kefyro, bananas, sauja šaldytų uogų ir šaukštelis riešutų sviesto. Jei norisi daugiau skaidulų, tinka sumalti linų sėmenys arba įmaišytos čija sėklos.

    Norint žalios versijos, kefyrą galima suplakti su špinatais, prinokusiu mangų gabalėliais ir trupučiu citrinos sulčių. Mangas padeda išlaikyti saldumą, todėl dažniausiai nereikia papildomai saldinti.

    Naktinė avižinė košė be virimo

    Rytais trūkstant laiko, avižų visai nereikia virti: užpilkite jas kefyru iš vakaro. Per naktį dribsniai išbrinks, masė sutirštės, o ryte beliks įdėti priedus.

    Į dubenėlį ar stiklainį įberkite 4–5 šaukštus avižų, užpilkite stikline kefyro ir gerai išmaišykite. Jei ryte pasirodys per tiršta, įpilkite dar šiek tiek kefyro ir pakartotinai permaišykite.

    Skoniui keisti tinka obuolys su cinamonu ir riešutais, vasarą – uogos, o saldumui pakanka šaukštelio medaus. Tokius pusryčius patogu pasiimti į darbą, nes jie lengvai laikosi sandariame inde.

    Šaltas sūrus dubenėlis

    Kefyras puikiai tinka ne tik saldiems deriniams. Iš jo galima greitai paruošti lengvą sūrų pusryčių dubenėlį, kuris ypač tinka šiltais rytais.

    Sumaišykite gerai atšaldytą kefyrą su tarkuotu agurku, smulkintu krapu ir trupučiu česnako. Pagardinkite žiupsneliu druskos ir pipirų, o norint daugiau sotumo tinka riekė pilno grūdo duonos.

    Į tą patį dubenėlį galima įdėti pjaustytų ridikėlių ar svogūnų laiškų, o pilnaverčiams pusryčiams – virtą kiaušinį. Taip gaunamas paprastas patiekalas, kuriame dera baltymai ir daržovės.

    Dar viena greita išeitis – čija pudingas: į stiklinę kefyro įmaišykite 2 šaukštus čija sėklų, po kelių minučių permaišykite dar kartą ir palaikykite šaldytuve bent pusvalandį. Ryte belieka uždėti uogų tyrės ar obuolių su cinamonu ir pabarstyti riešutais.

    Jei norisi tekstūrų kontrasto, kefyrą galima patiekti kaip pusryčių dubenėlį su granola, sėklomis ir sezoniniais vaisiais. Vertėtų atkreipti dėmesį į granolos sudėtį, nes dalis gaminių turi nemažai pridėtinio cukraus.

    Kefyro stiprybė – lankstumas: vieną dieną tai kokteilio pagrindas, kitą – naktinės avižinės košės ar sūraus dubenėlio dalis. Keičiant priedus pagal sezoną ir tai, kas yra virtuvėje, net paprasčiausias kefyras kas rytą gali skambėti vis kitaip.

  • Užkietėję viduriai? Dietologai pataria, ką valgyti pusryčiams, kad žarnynas pagaliau pajudėtų

    Užkietėję viduriai? Dietologai pataria, ką valgyti pusryčiams, kad žarnynas pagaliau pajudėtų

    Po nakties pertraukos virškinimo sistema į pirmą dienos valgį reaguoja aktyviau, todėl pusryčiai gali nulemti, ar žarnynas „pabunda“ laiku. Specialistai pabrėžia, kad vien kava arba valgymo atidėliojimas iki pietų žmonėms, linkusiems į vidurių užkietėjimą, dažnai tik pablogina situaciją.

    Geras startas dažniausiai yra stiklinė vandens, o tada ramiai suvalgyti pusryčiai, neskubant ir gerai sukramtant. Skubėjimas ir valgymas „pakeliui“ siejami su prastesniu sotumo signalų atpažinimu ir didesniu diskomfortu pilve.

    Esminė pusryčių dalis, padedanti tuštinimuisi, yra skaidulos. Netirpios skaidulos didina žarnyno turinio tūrį, o tirpios skaidulos suriša vandenį ir sudaro gelį, kuris palengvina išmatų slinkimą.

    Tačiau skaidulų kiekį reikia didinti palaipsniui. Staiga įvedus dideles sėlenų, maltų linų sėmenų ar balkšvojo gysločio luobelių porcijas ir negeriant pakankamai skysčių, gali sustiprėti pilvo pūtimas, sunkumas ar net užkietėjimas.

    Kasdieniuose pusryčiuose verta derinti avižinius dribsnius, pilno grūdo duoną, vaisius, daržoves, sėklas ir riešutus. Natūralus jogurtas, kefyras ar „skyr“ suteikia baltymų, o fermentuoti produktai kai kuriems žmonėms padeda palaikyti žarnyno mikrobiotos balansą.

    Didžiausios rizikos slypi ten, kur daug pridėtinio cukraus ir mažai skaidulų: saldinti jogurtai, paruoštos granolos, bandelės, saldūs pusryčių dribsniai. Toks maistas trumpam suteikia energijos, bet dažnai nepadeda reguliariam tuštinimuisi.

    Praktiškas pasirinkimas gali būti šilta košė iš avižų su chia sėklomis ir trupučiu balkšvojo gysločio luobelių, o atvėsus įmaišytas natūralus jogurtas ir uogos. Tokiu atveju ypač svarbu papildomai išgerti vandens, nes skaidulos veikia geriausiai tuomet, kai organizmui netrūksta skysčių.

    Kitas paprastas variantas yra per naktį kefyre brinkinti avižiniai dribsniai su slyvomis, ryte įtarkuojant obuolį ir įmaišant maltų linų sėmenų. Slyvose esantis sorbitolis ir skaidulos dažnai įtraukiami į mitybą, kai siekiama švelniai paskatinti tuštinimąsi, tačiau porciją verta didinti atsargiai.

    Jei ryte nesinori šilto maisto, gali tikti vaisiai su kefyru, dribsniais ir riešutais. Kiviai ir kriaušės suteikia skaidulų, o fermentuotas pieno produktas padidina sotumą, tačiau riešutus ir vaisius patariama valgyti lėtai, gerai sukramtant.

    Sotūs pusryčiai gali būti ir pilno grūdo sumuštinis su humusu, daržovėmis bei sėklomis. Vis dėlto, jei vargina pilvo pūtimas, ankštinių produktus, įskaitant humusą, verta pradėti nuo mažesnių kiekių ir stebėti savijautą.

    Kokteiliai gali būti patogūs, bet svarbu jų neperkošti, nes skaidulos lieka minkštime. Be to, kokteilis neturėtų pakeisti vandens: ryte vis tiek reikia gerti reguliariai, o greitai išalkstantiems gali padėti įdėtos kelios šaukštų avižų porcijos.

    Žarnynui dažnai nepalankus derinys yra balta bandelė, daug riebaus sūrio, perdirbta mėsa ir saldintas gėrimas. Tokie pusryčiai paprastai turi mažai skaidulų, o druskos ir riebalų perteklius kai kuriems žmonėms siejamas su lėtesne žarnyno veikla.

    Taip pat verta prisiminti, kad sultys nėra lygu vaisiui: išspaustose sultyse lieka gerokai mažiau skaidulų. Dažnai žarnynas geriau reaguoja į visą obuolį su žievele, kriaušę, kivį ar saują aviečių, įmaišytą į pusryčius.

    Net ir geriausi pusryčiai nebus veiksmingi, jei trūksta skysčių ir visą dieną beveik nejuda kūnas. Po pusryčių naudinga bent 10–15 minučių pasivaikščioti, neignoruoti natūralaus noro tuštintis ir stengtis laikytis panašaus tualeto režimo.

    Jei vidurių užkietėjimas užsitęsia, staiga stiprėja arba atsiranda kraujo išmatose, stiprus pilvo skausmas, vėmimas, karščiavimas ar nepaaiškinamas svorio kritimas, vien mitybos korekcijų nepakanka. Tokiais atvejais būtina gydytojo konsultacija ir tikslinga diagnostika.

  • Supylė kalnus vejoje? Ši naminė kefyro ir pasukų priemonė priverčia kurmį trauktis greitai

    Supylė kalnus vejoje? Ši naminė kefyro ir pasukų priemonė priverčia kurmį trauktis greitai

    Kurmiai sode dažnai sukelia daugiausia pykčio ne dėl to, kad ėda augalus, o dėl išraustų tunelių ir ant vejos atsiradusių kupstų. Visgi tai nėra įprasti kenkėjai: jie minta sliekais ir vabzdžių lervomis, purena dirvą ir gerina oro patekimą į gilesnius sluoksnius.

    Dėl šios priežasties specialistai ragina rinktis humaniškas atbaidymo priemones, o ne agresyvius chemikalus. Netinkami preparatai gali pakenkti ne tik kurmiams, bet ir dirvožemio mikroorganizmams, augalams bei sodo gyvūnams.

    Viena iš dažnai minimą kvapu paremtą metodų idėjų – į kurmiarausį pilti rūgstančius pieno produktus. Praktikoje tam pasitelkiamas pasukų ir kefyro mišinys: kvapas tuneliuose kurmiui tampa nemalonus, todėl jis linkęs persikelti į kitą vietą.

    Dažniausiai rekomenduojama proporcija yra 1 dalis pasukų ir 3 dalys kefyro, o į aktyvų kurmiarausį supilama maždaug stiklinė mišinio. Paprastai patariama rinktis kuo labiau „subrendusius“ produktus, nes stipresnis kvapas veikia greičiau, o procedūrą kartoti periodiškai, jei kupstai atsinaujina.

    Tiesa, svarbu įvertinti ir šalutinius efektus: intensyviai kvepiančios organinės atliekos kartais pritraukia kitus gyvūnus, ypač jei papildomai naudojami žuvies likučiai. Jei sode lankosi šunys ar laukiniai gyvūnai, geriau rinktis švelnesnes priemones ir nedėti maisto atliekų dideliais kiekiais.

    Dar vienas svarbus perspėjimas – vengti patarimų į kurmiarausius mesti buities chemiją, pavyzdžiui, priemones nuo kandžių ar baseinų dezinfekcijos tabletes. Tokios medžiagos gali teršti dirvą ir gruntinius vandenis, o jų poveikis kitiems gyvūnams ir augalams gali būti neprognozuojamas.

    Kai kurmis pasitraukia, lieka vejos „remontas“. Kupstus paprasčiausia išsklaidyti grėbliu arba nuplauti stipresne vandens srove, tuomet žemę lengvai sutankinti ir, jei susidarė duobės, įspausti perteklinę žemę atgal į ertmes.

    Plikose vietose verta atsėti žolę tuo pačiu mišiniu, kuris naudotas įrengiant veją, kad nesiskirtų spalva ir augimo tempas. Sėklas užberkite plonu, laidžiu žemės sluoksniu ir palaistykite, o artimiausias dienas prižiūrėkite, kad paviršius neišdžiūtų.

  • Kefyras ar pasukos žarnynui? Skirtumas svarbus: vienas gėrimas dažniau sukelia pūtimą

    Kefyras ir pasukos dažnai laikomi panašiais rūgštaus pieno gėrimais, tačiau jų sudėtis ir poveikis virškinimui gali skirtis. Abu atsiranda fermentuojant pieną, paprastai turi baltymų ir kalcio, o 100 mililitrų dažniausiai būna apie 40–55 kilokalorijas.

    Renkantis kasdienai, specialistai paprastai pataria rinktis natūralius produktus be pridėtinio cukraus, kvapiųjų medžiagų ir vaisinių priedų. Tokie priedai gali didinti bendrą cukraus kiekį racione ir kai kuriems žmonėms sustiprinti diskomfortą pilve.

    Kuo skiriasi kefyras ir pasukos?

    Kefyras gaminamas fermentuojant pieną pieno rūgšties bakterijomis ir mielėmis, todėl jo skonis dažniausiai būna ryškesnis, o konsistencija kartais švelniai putojanti. Dėl įvairesnių mikroorganizmų kefyras neretai siejamas su didesne žarnyno mikrobiotos įvairove.

    Fermentacijos metu dalis laktozės suyra, todėl kai kurie žmonės, jautriau reaguojantys į pieną, kefyrą toleruoja geriau. Vis dėlto kefyras paprastai nėra visiškai be laktozės, tad gali pasireikšti pūtimas, pilvo skausmas ar viduriavimas.

    Tradicinės pasukos istoriškai buvo skystis, likęs po sviesto gamybos, tačiau parduotuvėse dažniau sutinkamos pasukos gaminamos fermentuojant pieną specialiomis bakterijų kultūromis. Jos dažniausiai švelnesnio skonio, mažiau rūgščios ir be kefyrui būdingo lengvo gazuotumo.

    Ką rinktis, kai vargina žarnynas?

    Kefyras gali būti naudingas, kai norisi į mitybą įtraukti daugiau fermentuotų produktų, pavyzdžiui, po antibiotikų vartojimo laikotarpio. Kai kuriems žmonėms jis padeda sureguliuoti tuštinimąsi, tačiau jautresniam žarnynui tai ne visada tinka.

    Praktikoje dažnai siūloma pradėti nuo mažos porcijos, pavyzdžiui, 100 mililitrų, ir stebėti savijautą. Jei vyrauja raižymas, pilvo gurgimas, dujų kaupimasis ar pūtimas, švelnesnės pasukos kartais toleruojamos lengviau, nors universalaus atsakymo nėra.

    Svarbu įvertinti ir individualią reakciją į laktozę, nes net fermentuoti gėrimai jos gali turėti. Jei abu gėrimai sukelia nemalonius simptomus, verta išbandyti produktus be laktozės arba kuriam laikui jų atsisakyti.

    Kada geriau nedelsti?

    Kefyras ir pasukos nėra gydymas žarnyno ligoms, todėl užsitęsus simptomams vien mitybos korekcijų gali nepakakti. Įspėjamieji požymiai, tokie kaip užsitęsęs viduriavimas, stiprėjantis pilvo skausmas, kraujas išmatose ar neplanuotas svorio kritimas, turėtų būti aptarti su gydytoju.

    Jei turite diagnozuotų virškinamojo trakto sutrikimų ar laikotės specialios dietos, saugiausia pasirinkimus derinti su šeimos gydytoju arba dietologu. Tai ypač aktualu, kai simptomai kartojasi ir trukdo kasdieniam gyvenimui.

  • Kefyras, pasukos ar rūgpienis: trys gėrimai, kurie gali sustiprinti žarnyną ir kaulus

    Kefyras, pasukos ar rūgpienis: trys gėrimai, kurie gali sustiprinti žarnyną ir kaulus

    Rauginti pieno gėrimai, tokie kaip kefyras, pasukos ir rūgpienis, pastaraisiais metais vėl atsidūrė mitybos specialistų akiratyje. Juose dera baltymai, kalcis ir kiti pienui būdingi mikroelementai, o fermentacijos metu susidarantys junginiai gali palengvinti kai kurių žmonių virškinimą.

    Šių produktų maistinė vertė priklauso nuo riebumo ir gamintojo receptūros, tačiau dažniausiai jie yra patogus būdas papildyti racioną baltymais, kalciu, fosforu, kaliu ir B grupės vitaminais. Būtent kalcis siejamas su normalia kaulų ir dantų būkle bei raumenų funkcija, todėl rauginti pieno gėrimai neretai siūlomi kaip kasdienis pasirinkimas.

    Kuo kefyras skiriasi nuo kitų?

    Kefyras gaminamas pieną fermentuojant specifine mikroorganizmų bendrija, kurioje paprastai būna ir pieno rūgšties bakterijų, ir mielių. Dėl sudėtingesnės mikrofloros kefyras dažnai išskiriamas iš kitų raugintų pieno produktų, nors jo poveikis sveikatai priklauso nuo konkrečios sudėties ir vartojimo įpročių.

    Naujesnės mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad kefyras kai kuriems žmonėms gali būti siejamas su vidutiniais žarnyno mikrobiotos pokyčiais, tačiau rezultatai nėra vienareikšmiai. Specialistai pabrėžia, kad skirtinguose tyrimuose naudoti skirtingi produktai ir dozės, todėl tvirtų, universalių išvadų vis dar trūksta.

    Kefyrą dalis žmonių toleruoja geriau nei įprastą pieną, nes fermentacija sumažina laktozės kiekį. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienas kefyras yra be laktozės ar kad kiekvienas jos netoleruojantis žmogus jausis gerai, todėl verta stebėti individualią organizmo reakciją.

    Pasukos ir rūgpienis: paprastesni, bet vertingi

    Pasukos dažnai pasirenkamos kaip lengvas gėrimas prie pusryčių ar užkandis dienos metu, nes paprastai turi mažiau energinės vertės nei dalis kitų pieno produktų, bet vis tiek suteikia baltymų ir kalcio. Jos tinka ir kaip pagrindas kokteiliui, ir derinant su avižomis ar vaisiais, tačiau kasdieniam vartojimui geriau rinktis natūralias, be pridėtinio cukraus.

    Rūgpienis laikomas vienu tradiciškiausių fermentuotų pieno produktų, susidarančiu pieno rūgšties fermentacijos metu, kai dalis laktozės virsta pieno rūgštimi. Dėl to keičiasi skonis ir konsistencija, o maistiniu požiūriu jis išlieka patikimu baltymų ir kalcio šaltiniu.

    Fermentuotas nereiškia probiotinis

    Svarbu atskirti fermentuotą produktą nuo probiotinio griežtąja prasme. Ne kiekvienas kefyras, pasukos ar rūgpienis automatiškai yra probiotikas, nes tam reikia konkrečių mikroorganizmų padermių, aiškaus kiekio ir įrodytos naudos sveikatai, o šie kriterijai ne visada nurodomi ant pakuotės.

    Vis dėlto patys fermentuoti pieno produktai gali būti naudingi kaip subalansuotos mitybos dalis, ypač jei jie padeda reguliariai gauti baltymų ir kalcio. Tyrimuose taip pat nagrinėjamos sąsajos su kai kuriais metabolinės sveikatos rodikliais, tačiau tai nėra gydymas ir nepakeičia visaverčio raciono bei gydytojo rekomendacijų.

    Vienos moksliškai pagrįstos geriausios paros valandos šiems gėrimams nėra: svarbiau reguliarumas ir tai, kaip jie dera su jūsų mityba. Jei vakare pieno produktai sukelia pūtimą ar sunkumo jausmą, praktiškiau juos vartoti anksčiau ir rinktis paprastesnės sudėties, natūralius variantus.

    Renkantis verta pasižiūrėti etiketę ir įvertinti baltymų, cukrų, riebalų kiekį bei porcijos dydį. Jei aktualu, galima rinktis ir be laktozės pagamintas versijas, tačiau ir tokiu atveju svarbiausia išlieka individuali tolerancija.