Ne tik Helovino moliūgas
Rudeniop parduotuvėse ir ūkininkų turguose atsiranda daug moliūginių daržovių, kurios skoniu ir tekstūra gerokai skiriasi nuo įprastos cukinijos. Šios rūšys paprastai būna saldesnės, krakmolingesnės ir tvirtesnės, todėl tinka ne tik sriuboms, bet ir kepiniams, troškiniams ar salotoms.
Nors jos dažnai vadinamos žieminėmis, dauguma nuimamos rudenį, o vėsioje, sausoje vietoje gali išsilaikyti savaites ar net kelis mėnesius. Būtent todėl jos laikomos vienu patogiausių sezoninių ingredientų, kai norisi maisto, kuris sotus, bet išlieka lengvas.
Kaip išsirinkti ir laikyti
Renkantis svarbiausia, kad daržovė būtų kieta, be minkštų dėmių, įtrūkimų ir pelėsio. Geras ženklas yra nepažeistas kotelis, o pats vaisius turėtų būti sunkus savo dydžiui, nes tai dažnai reiškia tankesnį minkštimą.
Namuose visą, nepjaustytą moliūginę daržovę laikykite vėsiai ir sausai, atokiau nuo tiesioginės šilumos. Jei pastebite minkštėjimą ar dėmes, geriau panaudoti nedelsiant, išpjaunant pažeistą vietą.
Svarbiausios rūšys ir kuo jos skiriasi
Gilinis moliūgas atpažįstamas iš gilių briaunų ir gilės formos, jo minkštimas oranžinis, o skonis švelniai saldus. Patogiausia perpjauti pusiau, išskobti sėklas ir kepti orkaitėje, o iškepus galima įdaryti grūdais ar daržovėmis.
Sviestinis moliūgas yra vienas populiariausių dėl salstelėjusio skonio ir universalumo, tačiau jo luobelė kieta, tad dažniausiai lupama. Jis ypač tinka trintoms sriuboms, kepimui kubeliais, troškiniams ir tyrelei, kuri vėliau naudojama padažams ar kepiniams.
Delikatesinis moliūgas išsiskiria pailga forma ir šviesia odele su juostomis, o didelis privalumas tas, kad plona luobelė dažnai valgoma. Kepant jis gražiai karamelizuojasi, todėl tinka skiltelėmis orkaitėje, taip pat salotoms, kai norisi, kad gabalėliai neištižtų.
Spagečių moliūgas vertinamas dėl to, kad iškepęs jo minkštimas šakute suskyla į siūlus, primenančius makaronus. Kad būtų lengviau perpjauti, jį galima trumpai pašildyti, o kepant svarbu nepadauginti riebalų, kad nesusidarytų perteklinė drėgmė.
Kaboča, dažnai vadinama japonišku moliūgu, pasižymi riešutiniu skoniu ir tankia, kremiška tekstūra. Jį pjaustyti sudėtingiau dėl kietos odos, tačiau iškepęs jis puikiai tinka tyrelei, sriuboms ar gabalėliais kepti kaip garnyras.
Raudonasis kuri yra ryškiai oranžinis, dažnai kriaušės formos, o skonyje juntama saldi, riešutinė nata. Jis patogus troškiniams ir sriuboms, o dėl aromato dažnai pasirenkamas, kai norisi ryškesnio skonio be sudėtingų prieskonių.
Medunešio tipo mažesni moliūgai vertinami dėl itin koncentruoto saldumo ir mažo dydžio, kuris patogus kepimui porcijomis. Tokios rūšys pastaraisiais metais dažniau atsiranda ir įprastose parduotuvėse, nes pirkėjai ieško greičiau paruošiamų, mažiau atliekų paliekančių produktų.
Kur geriausiai panaudoti sėklas ir minkštimą
Beveik visų rūšių sėklas verta neišmesti, nes jas galima nuplauti, nusausinti ir iškepti kaip užkandį. Skirtingų rūšių minkštimas skiriasi drėgnumu, todėl sriuboms geriau tinka krakmolingesni variantai, o salotoms ir kepimui gabalėliais patogesni tie, kurie išlaiko formą.
Jei norisi sutaupyti laiko, verta rinktis rūšis, kurių luobelė plonesnė ir valgoma, arba iš anksto supjaustytą produktą, tačiau tuomet ypač svarbu patikrinti šviežumą. Praktika paprasta: kuo mažiau minkštų dėmių ir kuo tvirtesnė tekstūra, tuo geresnis bus rezultatas lėkštėje.
