CP v2

Tag: Kinas

  • Ką veikti Europoje šią savaitę: Ai Weiwei paroda, Legaliai blondinės priešistorė ir Madonnos albumas

    Ką veikti Europoje šią savaitę: Ai Weiwei paroda, Legaliai blondinės priešistorė ir Madonnos albumas

    Savaitės kultūros pasirinkimai

    Po praėjusios savaitės karščio bangos daugelis Europoje atsikvėpė: prognozės žada vėsesnius orus, o kultūros kalendorius šią savaitę taip pat siūlo daugiau „malonaus tempo“ renginių. Nuo didelių parodų iki kino premjerų ir naujų muzikos leidinių – pasirinkimų netrūksta.

    Tarp ryškiausių akcentų – nauja kinų menininko Ai Weiwei paroda, didelė italų skulptoriaus Arnaldo Pomodoro retrospektyva, o popkultūros gerbėjams – naujas serialas apie Elle Woods ir Madonnos sugrįžimas su ilgai lauktu albumu.

    Parodos ir renginiai

    Mančesteryje „Aviva Studios“ atidaroma Ai Weiwei paroda „Button Up!“, kurioje menininkas per didelio masto instaliacijas reflektuoja apie pastarųjų maždaug 200 metų pasaulio istoriją. Ai Weiwei kūryboje dažnai susikerta politika, žmogaus teisės, migracijos temos ir institucijų kritika, todėl ši paroda žada ne tik estetinį, bet ir stiprų socialinį krūvį.

    Ekspozicijoje akcentuojami monumentalaus formato darbai: tarp minimų objektų – ilga pripučiama migranto valtis ir įspūdingo dydžio stiklo šviestuvas iš daugybės detalių. Tokie sprendimai būdingi menininkui, nes mastelis čia tampa ne dekoracija, o argumentu, verčiančiu žiūrovą fiziškai pajusti temų svorį.

    Milane, Gallerie d’Italia erdvėse, lankytojų laukia Arnaldo Pomodoro retrospektyva „una vita (a life)“. Pomodoro vardas plačiai siejamas su jo sferų motyvais ir bronzos skulptūros kalba, kurią jis nuosekliai plėtojo nuo 6-ojo dešimtmečio iki 2000-ųjų.

    Retrospektyva leidžia vienoje vietoje pamatyti skirtingus autoriaus kūrybos etapus ir medžiagų sprendimus, o kartu – suprasti, kodėl jo darbai tapo miesto erdvių ikonografijos dalimi daugelyje šalių. Tokios parodos Milane svarbios ir rinkos požiūriu, nes didina menininko palikimo matomumą tarptautinėje muziejų ir kolekcininkų darbotvarkėje.

    Kinas, serialai ir muzika

    Kino teatruose šią savaitę startuoja komedija The Invite, kurios siužeto variklis – vakarienės kvietimas kaimynams, pamažu pereinantis į nejaukiai atvirą pokalbį apie santykius, ribas ir troškimus. Filmas remiasi kamerine įtampa, kai vienas vakaras atidengia daugiau, nei personažai planavo pasakyti garsiai.

    Tuo pačiu metu auga ir nostalgijos banga: pristatomas serialas Elle – Legaliai blondinės priešistorė, nukelianti į 1995-uosius ir pasakojanti apie jauną Elle Woods gyvenimą mokykloje. Pastaraisiais metais sėkmingai grįžta 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių pabaigos bei 2000-ųjų pradžios prekių ženklai, todėl tokie priešistorės projektai tampa logiška didžiųjų platformų strategija.

    Muzikos naujienų centre – Madonnos albumas Confessions II, pristatomas po septynerių metų pertraukos. Jis įvardijamas kaip 2005 metais išleisto Confessions on a Dance Floor tęsinys, o taip pat – pirmasis leidinys po sugrįžimo į „Warner Records“, su kuria Madonna buvo siejama dar nuo ankstyvos karjeros pradžios.

    Albumo kryptis išlaiko šokių muzikai artimą skambesį, o svečių sąraše minimi bendri darbai su Sabrina Carpenter ir Pietų Korėjos didžėjumi Peggy Gou. Tokie bendradarbiavimai atspindi šiandienos popmuzikos tendenciją jungti skirtingų kartų auditorijas ir stiprinti leidinio pasiekiamumą skirtingose rinkose.

  • Naujojo Džeimso Bondo paieškos artėja prie finišo: rugpjūtį planuojami ekraniniai bandymai

    Naujojo Džeimso Bondo paieškos artėja prie finišo: rugpjūtį planuojami ekraniniai bandymai

    Kas žinoma apie atranką?

    Džeimso Bondo gerbėjų laukiama žinia artėja: naujojo 007 aktoriaus atranka pasiekė paskutinę stadiją. Skelbiama, kad aktoriai, perėję į kitą etapą, jau pradėti informuoti, o kitas svarbus žingsnis numatytas vasaros pabaigoje.

    Pagal pramogų industrijos šaltinių informaciją, rugpjūtį planuojami ekraniniai bandymai, per kuriuos kandidatai bus vertinami jau filmavimo aikštelės sąlygas imituojančiu formatu. Tokie bandymai dažniausiai leidžia pamatyti ne tik vaidybą, bet ir ar aktorius organiškai „neša“ ikoninio personažo ritmą bei fizinį pasirengimą.

    Kiek kandidatų gali likti finale?

    Galutinis kandidatų sąrašas kol kas slepiamas, tačiau šaltiniai mini, kad prodiuseriai gali rinktis iš 5–7 aktorių, o kiti teigia, jog atrankoje dar gali būti kelios dešimtys pavardžių. Praktikoje tai reiškia, kad iki galutinio „trumpojo sąrašo“ atranka dar gali susiaurėti labai greitai.

    Pastarosiomis savaitėmis su aktoriais esą dirbo atrankos vadovė Nina Gold, vertinusi ne vien ryškiausias žvaigždes, bet ir mažiau plačiajai auditorijai žinomus vardus. Tokia taktika dažna dideliuose franšizės projektuose, kai siekiama atrasti „naują veidą“ ir kartu išlaikyti tarptautinį patrauklumą.

    Kada laukti oficialaus paskelbimo?

    Pranešama, kad filmavimo darbai, vadinami Bond 26, turėtų startuoti kitais metais, todėl logiška, jog sprendimas dėl pagrindinio vaidmens turi būti priimtas iš anksto. Prodiuseriams reikia laiko pasiruošti treniruotėms, kaskadinėms scenoms, kostiumų testams ir rinkodaros planui.

    Dėl šios priežasties tikimasi, kad oficialus naujojo 007 aktoriaus paskelbimas gali įvykti iki 2026 metų pabaigos. Tokia laiko juosta atitinka didžiųjų studijų praktiką, kai aktoriaus pristatymas derinamas su projekto kūrybiniais sprendimais ir pirmosiomis viešomis detalėmis apie filmą.

    Kokia kryptimi gali pasukti naujas filmas?

    Nuo tada, kai Danielis Craigas paskutinį kartą pasirodė Bondo vaidmenyje filme No Time To Die, praėjo penkeri metai, o gerbėjų lūkesčiai tik augo. Įvairūs industrijos signalai rodo, kad kūrybinė komanda gali dairytis į ankstyvąsias Iano Flemingo knygas ir ieškoti „šaknų“ tono.

    Tokiu atveju žiūrovai galėtų sulaukti istorijos apie tai, koks Bondas buvo iki „00“ statuso, kai dar tik žengė pirmuosius žingsnius žvalgybos pasaulyje. Panašus motyvas jau buvo matytas Casino Royale pradžioje, tačiau nauja interpretacija leistų atnaujinti franšizę, išlaikant klasiką.

  • Woody Allenas kuria filmą Madride: miestas taps pagrindiniu personažu, o projektą remia savivaldybė

    Woody Allenas kuria filmą Madride: miestas taps pagrindiniu personažu, o projektą remia savivaldybė

    JAV režisierius Woody Allenas ruošiasi naujam filmui, kurio veiksmas vyks Madride, o pats miestas turėtų tapti ne tik fonu, bet ir vienu svarbiausių pasakojimo veikėjų. Filmavimo darbų pradžia planuojama spalio 5 dieną, o siužeto ir aktorių sudėtis kol kas neviešinami.

    Projektas apibūdinamas kaip romantinė komedija su ansambliu personažų, o kūrėjų tikslas yra sukurti filmą, kuriame Madridas būtų atpažįstamas taip pat ryškiai, kaip ankstesniuose W. Alleno darbuose įsimintinos buvo Niujorko, Paryžiaus ar Romos erdvės. Tokia kryptis dera su režisieriaus filmografija, kur miestai dažnai tampa emociniu pasakojimo centru.

    W. Allenas jau yra filmavęs Ispanijoje: Barselonoje sukurtas filmas Vikė Kristina Barselona, o vėliau pasirodė Rifkino festivalis, kurio veiksmas perkeltas į San Sebastianą. Tačiau tai būtų pirmas kartas, kai vienas jo filmų kuriamas Madride.

    „Labai džiaugsiuosi sugrįžęs į Ispaniją. Tai būtų trečias kartas, kai ten filmuoju, ir pirma proga kurti filmą Madride, miestą, kurį visada mylėjau“, – sakė Woody Allenas.

    Reikalavimai: Madridas ir pavadinime

    Pagal su projektu siejamas sąlygas Madridas turi atsirasti ir filmo pavadinime, taip sustiprinant miesto, kaip pagrindinės temos, poziciją rinkodaroje ir tarptautinėje sklaidoje. Kol kas naudojamas darbinis pavadinimas „WASP 2026“, kuris aiškinamas kaip Woody Allen Summer Project trumpinys.

    Filmą planuoja prodiusuoti kelios bendrovės, tarp jų Wanda Visión, Gravier Productions ir 3Six9 Studios. Taip pat numatyta, kad priešprodukcija ir filmavimas vyks tik Madride, o postprodukcijos darbai bus dalijami tarp Madrido ir Niujorko.

    Sutartiniuose įsipareigojimuose akcentuojama, kad ekrane turi aiškiai matytis miesto lokacijos, urbanistiniai peizažai bei architektūrinis ir kultūrinis paveldas. Nurodoma ir konkreti dalis, kad ne mažiau kaip 15 proc. scenų būtų filmuojama lauke, kad žiūrovams miestas būtų lengvai identifikuojamas.

    Savivaldybės parama ir ekonominis efektas

    Madrido savivaldybė projektui skiria 1,5 mln. eurų, tai sudaro 12,5 proc. bendro 12 mln. eurų biudžeto. Toks modelis atspindi vis dažnesnę Europos miestų praktiką, kai kino projektai remiami kaip tarptautinės rinkodaros priemonė.

    Projekto dokumentuose prognozuojama 1 196 tiesioginių ir 2 293 netiesioginių darbo vietų kūrimas. Tikimasi, kad filmavimo laikotarpis suteiks impulsą vietos paslaugoms, įskaitant audiovizualinę infrastruktūrą, transportą, apgyvendinimą, maitinimą ir logistiką.

    Planuojamas ir platinimas tarptautinėse rinkose, festivalinis kelias bei reklaminės veiklos už Ispanijos ribų, įskaitant išankstines peržiūras keliuose miestuose. Prioritetinėmis kryptimis įvardijamos JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Kanada.

    Kino turizmas: kodėl miestai investuoja

    Miesto institucijos remiasi kino turizmo augimu, kai keliautojai renkasi kryptis, įkvėpti filmų ir serialų lokacijų. Dėl to vis daugiau savivaldybių konkuruoja dėl tarptautinių projektų, siūlydamos finansines paskatas ir konkrečias matomumo sąlygas, tikėdamosi ilgalaikio dėmesio.

    W. Alleno atveju ši strategija ypač aiški: Madridas turi būti rodomas kaip kultūrinė ir kūrybinė sostinė, o ne tik gražus fonas. Jei filmas pasieks didžiąsias tarptautines platformas ir festivalius, miestas gali gauti reklamos efektą, kuris išlieka ilgiau nei pats filmavimo laikotarpis.

  • Robertas De Niro Niujorke pasiuntė Trumpą: keturių žodžių citata iš kultinio filmo užkūrė minią

    Robertas De Niro Niujorke pasiuntė Trumpą: keturių žodžių citata iš kultinio filmo užkūrė minią

    Kalba Niujorke ir filmo citata

    Niujorke surengtame renginyje „Rise Up“, skirtame pirmajai JAV Konstitucijos pataisai ir saviraiškos laisvei, aktorius Robertas De Niro viešai sukritikavo Donaldą Trumpą. Scenos legenda teigė, kad net ir nemaloni kalba turi teisę egzistuoti, tačiau į ją galima atsakyti tuo pačiu įrankiu.

    „Esu labai arti absoliučios žodžio laisvės pozicijos, net ir tos kalbos, kuri man nepatinka, o tokios aplink daug. Kai išgirstu tai, kas man nepatinka, pasitelkiu savo žodžio laisvę atsakyti“, – sakė Robertas De Niro.

    Aktorius pateikė pavyzdį, remdamasis pastarosiomis D. Trumpo frazėmis apie amerikiečių finansinę padėtį ir infliaciją. Įkarštyje jis ištarė trumpą, aštrią keturių žodžių repliką, kuri, pasak renginio dalyvių, akimirksniu užkūrė auditoriją.

    Kodėl tai atpažįstama kino gerbėjams?

    De Niro pasisakyme nuskambėję žodžiai buvo tiesioginė aliuzija į 1988 metais pasirodžiusį filmą „Midnight Run“, kur aktoriaus herojus panašia maniera nutraukia pašnekovo tiradą. Renginyje susirinkę žmonės netrukus pradėjo skanduoti būtent šią filmo citatą, paversdami ją vakaro leitmotyvu.

    Toks sprendimas buvo ne atsitiktinė improvizacija: De Niro ilgus metus naudoja kino ir popkultūros nuorodas, kai nori aiškiai, be užuolankų įvardyti savo poziciją. Šįkart filmo replika tapo paprastu, visiems suprantamu būdu pabrėžti jo kritiką D. Trumpo retorikai.

    Griežtesnė kritika ir politinis kontekstas

    Vėliau De Niro kalboje perėjo prie platesnių vertinimų, susiedamas patriotizmo deklaracijas su destruktyviais santykių modeliais ir teigdamas, kad daliai visuomenės meilė šaliai ima skambėti kaip pateisinimas žalingiems veiksmams. Jis taip pat kalbėjo apie karus, socialines garantijas, sveikatos apsaugą ir vidaus politikos toną.

    Aktorius pabrėžė, kad nori „vėl mylėti savo šalį“, tačiau, jo žodžiais, tam reikalingi kitokie politiniai sprendimai ir kitokia lyderystė. Jo kalba sulaukė audringų reakcijų socialiniuose tinkluose, kur vieni ją vadino pilietine pozicija, o kiti kritikavo dėl per aštraus tono.

    Šis pasirodymas tęsia jau ne vienerius metus trunkančią De Niro ir D. Trumpo viešą priešpriešą. Anksčiau D. Trumpas savo įrašuose yra įžeidžiai pasisakęs apie aktorių ir kitus kritikus, o pats De Niro ne kartą ragino visuomenę aktyviau reaguoti į politinę retoriką, kuri, jo manymu, skaldo šalį.

  • Ką verta pamatyti Europoje šią savaitę: Spielbergo mokslinė fantastika, parodos ir Olivia Rodrigo

    Ką verta pamatyti Europoje šią savaitę: Spielbergo mokslinė fantastika, parodos ir Olivia Rodrigo

    Europoje prasideda intensyvi kultūros savaitė: kino teatruose pasirodo naujas Steveno Spielbergo mokslinės fantastikos filmas, o didžiuosiuose miestuose atsidaro kelios ambicingos parodos. Muzikos gerbėjams dėmesį traukia ir Olivia Rodrigo naujas albumas, žadantis vasaros grojaraščių atnaujinimą.

    Tokie savaitės pasirinkimai atspindi ryškią tendenciją, kurią pastaraisiais metais vis dažniau akcentuoja renginių organizatoriai: publikai siūloma ne tik pramoga, bet ir patirtis. Nuo įtraukių parodų su garsais, kvapais ir judančiomis instaliacijomis iki didelio biudžeto kino, skirto žiūrėti būtent didžiajame ekrane.

    Kinas, grįžtantis į didįjį ekraną

    Savaitės ryškiausia premjera – Steveno Spielbergo filmas Disclosure Day, pristatomas kaip didelio masto mokslinės fantastikos istorija. Siužeto centre – tiesioginės transliacijos metu keistus, į ateivių signalus panašius pranešimus pradėjusi perduoti meteorologė, kuri kartu su kibernetinio saugumo specialistu mėgina suprasti, ką ir kodėl slepia valdžia.

    Didžiųjų premjerų sezonas tradiciškai stiprina kino teatrų lankomumą, o tokie filmai dažnai statomi kaip atsvara turinio pertekliui namų ekranuose. Kūrėjai ir platintojai vis aiškiau pabrėžia „įvykio kino“ idėją, kai žiūrėjimas tampa bendru patyrimu, o ne dar vienu pasirinkimu srautinėse platformose.

    Parodos: nuo panafrikietiškumo iki pojūčių meno

    Londono Barbican erdvėse startuoja plataus užmojo sezonas Project a Black Planet: The Art and Culture of Panafrica, skirtas panafrikietiškumo idėjoms ir jų įtakai menui bei kultūrai. Programa apima ne vien ekspoziciją, bet ir pokalbius, peržiūras bei kitus renginius, o lankytojams žadama plati skirtingų bendruomenių istorijų ir kūrybos panorama.

    Paryžiuje Grand Palais pristatoma Laure Prouvost paroda We Felt A Star Dying, kurioje lankytojai kviečiami į egzistencinius apmąstymus per medžiagišką, jutiminę patirtį. Aprašymuose akcentuojamos kinetinės skulptūros, mineraliniai kvapai ir nuo lubų pakabintos struktūros, žaidžiančios mastelio ir žmogaus vietos visumoje tema.

    Serialai ir muzika: komfortas bei nauji įrašai

    Mažajame ekrane dėmesį traukia komforto televizijos sugrįžimas: „Netflix“ pasirodo naujas Sweet Magnolias sezonas. Serialas, paremtas Sherryl Woods knygų serija, toliau seka trijų bičiulių kasdienybę mažame JAV miestelyje, išlaikydamas lengvą, šiltą toną, dėl kurio jį renkasi žiūrovai, ieškantys paprastesnio pasakojimo.

    Muzikos pasaulyje savaitės akcentas – Olivia Rodrigo trečiasis albumas You Seem Pretty Sad for a Girl So in Love. Jame žadama 13 kūrinių, o pati atlikėja interviu yra sakiusi, kad ją įkvėpė įvairūs būdai, kuriais meilė gali „varyti iš proto“ ir slėgti, todėl albume žaidžiama riba tarp euforijos ir nerimo.

    „Mane įkvėpė visi tie būdai, kuriais meilė gali priversti jaustis beprotiškai ir nelaimingai“, – sakė Olivia Rodrigo.

    Jei ši savaitė atrodo per trumpa viskam suspėti, toks ir yra tikslas: kultūros kalendorius didžiuosiuose Europos miestuose vis labiau primena nuolatinį maratoną. Todėl verta atsirinkti bent vieną didelio ekrano premjerą, vieną parodą ir vieną naują albumą, kurie geriausiai atitinka jūsų nuotaiką.

  • Martinas Scorsese gina DI įrankį „FLUX“: kodėl Holivude kilo pasipiktinimas dėl režisieriaus žingsnio

    Martinas Scorsese gina DI įrankį „FLUX“: kodėl Holivude kilo pasipiktinimas dėl režisieriaus žingsnio

    Režisierius Martinas Scorsese atsidūrė aštrėjančių diskusijų apie dirbtinį intelektą kino industrijoje centre. 83 metų kūrėjas viešai parėmė Vokietijoje įsikūrusią bendrovę „Black Forest Labs“ ir jos vaizdų generavimo programą „FLUX“, skirtą idėjoms vizualizuoti prieš filmavimą.

    Bendrovė pranešė, kad M. Scorsese taps jos patarėju, o kartu paviešintas vaizdo įrašas su režisieriaus komentarais. Jo teigimu, įrankis gali padėti greičiau ir aiškiau perteikti kūrybinę viziją komandai, ypač kuriant storyboardus ir ruošiant scenų planavimą.

    Kaip Scorsese aiškina sprendimą

    Režisierius akcentuoja, kad per visą karjerą storyboardus dažniausiai kurdavo pats, tačiau net ir turint aiškią idėją galvoje, ją ne visuomet paprasta tiksliai komunikuoti dailininkams, scenografams ar operatoriui. Pasak jo, DI gali pagreitinti būtent šį etapą ir sumažinti trintį tarp sumanymo ir įgyvendinimo.

    „Dabar šiuo įrankiu galiu aiškiau ir efektyviau pasidalyti tuo, ką įsivaizduoju, su kūrybine komanda“, – sakė Martinas Scorsese.

    Jis taip pat pabrėžė ekonominį aspektą: pasirengimo filmavimui metu laikas tiesiogiai reiškia biudžetą, todėl greitesnis vizualizavimas gali padėti judėti sparčiau neprarandant kokybės. Režisierius teigia jau išbandęs įrankį konkrečioje scenoje ir tai apibūdino kaip kūrybiškai išlaisvinančią patirtį.

    Kodėl kilo kritika ir kaltinimai

    Vis dėlto šis žingsnis sukėlė dalies kino bendruomenės pasipiktinimą. Kritikai teigia, kad vaizdų generavimo modeliai dažnai mokomi iš didžiulių kūrinių rinkinių, o tai kelia autorinių teisių, atlygio ir kūrėjų darbo nuvertinimo klausimus.

    Diskusiją pakurstė ir platesnis nerimas, jog DI įrankiai, net jei pradžioje naudojami tik idėjoms „paspartinti“, ilgainiui gali mažinti užsakymų kiekį storyboardų dailininkams, konceptų kūrėjams bei kitiems priešprodukcijos specialistams. Būtent šios profesijos dažnai dirba projektiniu principu ir yra jautrios rinkos svyravimams.

    „Jis po autobusu pakiša kiekvieną storyboardų dailininką, su kuriuo kada nors dirbo“, – sakė kino dailės skyriaus specialistė Karla Ortiz.

    DI kine: įrankis ar grėsmė?

    M. Scorsese atvejis išryškino seną, bet DI eroje paaštrėjusį klausimą: kur baigiasi technologija kaip pagalbinė priemonė ir kur prasideda kūrybinio darbo pakeitimas. Dalis gynėjų pabrėžia, kad režisierius nekalba apie galutinio turinio generavimą, o tik apie vizualizaciją pasirengimo stadijoje, kai svarbu greitai patikrinti idėjas.

    Kita vertus, net ir toks naudojimas, pasak kritikų, normalizuoja DI įrankius kūrybiniame procese, o aiškios ribos industrijoje dar nėra nusistovėjusios. Holivude šią įtampą sustiprina ir profesinių sąjungų akcentuojamas principas, kad kūryba turi likti orientuota į žmogų, o technologijų diegimas privalo turėti skaidrias taisykles.

    Pastaraisiais metais DI klausimas kine tapo ypač jautrus dėl praktinių pasekmių: nuo skaitmeninių aktorių atvaizdų kontrolės iki scenarijų ir vizualinės medžiagos generavimo. Todėl kiekvienas garsaus kūrėjo pareiškimas ar partnerystė su DI bendrovėmis vertinama ne tik kaip asmeninis pasirinkimas, bet ir kaip signalas industrijai.

    Kol kas vieši pareiškimai nerodo, kad M. Scorsese ketintų kurti DI generuotais vaizdais paremtą filmą ar perkelti technologiją į galutinį kūrinį. Tačiau reakcija į jo patarėjo rolę „Black Forest Labs“ rodo, kad vien priešprodukcijos spartinimo argumentų šiandien nebepakanka, jei neatsakoma į klausimus apie duomenų kilmę, autorines teises ir kūrėjų vietą ateities kino grandinėje.

  • Mirė Jamie Lee Curtis sesuo Kelly Curtis: aktorei buvo 69-eri, artimieji neatskleidžia priežasties

    Mirė Jamie Lee Curtis sesuo Kelly Curtis: aktorei buvo 69-eri, artimieji neatskleidžia priežasties

    Netektis Holivudo šeimoje

    Aktorė Kelly Curtis, vyresnioji Jamie Lee Curtis sesuo ir legendinių aktorių Tony Curtis bei Janet Leigh dukra, mirė sulaukusi 69 metų. Apie netektį balandžio 1 dieną socialiniuose tinkluose pranešė pati Jamie Lee Curtis.

    Pasak jos, sesuo mirė šeštadienio rytą savo namuose Aidaho valstijoje. Mirties priežastis kol kas nepaskelbta, o šeima detalių nekomentuoja.

    „Šiltas aloha mano vyresniajai seseriai Kelly Lee Curtis. Ji mirė šį rytą. Savo namuose. Gamtoje. Ramybėje“, – sakė Jamie Lee Curtis.

    Kokia buvo Kelly Curtis

    Jamie Lee Curtis savo įrašuose pabrėžė, kad sesuo buvo ne tik šeimos narė, bet ir artimiausia draugė bei pasitikėjimo žmogus nuo pat vaikystės. Ji apibūdino Kelly kaip talentingą aktorę, smalsią asmenybę ir ryškią, savitą charakterio figūrą.

    Ji taip pat prisiminė sesers pomėgius ir vertybes: meilę gamtai, muzikai, kelionėms, daiktų ieškojimui sendaikčių parduotuvėse, taip pat aktyvų dalyvavimą socialiniuose tinkluose. Pasak aktorės, Kelly didžiavosi savo daniškomis šaknimis ir vengrų žydų kilme.

    „Ji bus prisimenama dėl mylinčio dosnumo, tvirtos nuomonės, begalinio smalsumo ir unikalaus stiliaus“, – sakė Jamie Lee Curtis.

    Karjera: nuo kino iki dokumentikos

    Kelly Curtis gimė 1956 metais Santa Monikoje, Kalifornijoje. Pirmą kartą ekrane ji pasirodė dar vaikystėje, filme „The Vikings“, kuriame vaidino ir jos tėvai.

    Vėliau ji studijavo vaidybą Lee Strasberg Theatre Institute, o ryškiausias jos darbas kine siejamas su filmu „Trading Places“, kuriame ji vaidino kartu su seserimi Jamie Lee Curtis. Per karjerą ji pasirodė ir kituose kino projektuose, taip pat televizijoje.

    Televizijos žiūrovai ją galėjo matyti seriale „The Sentinel“, taip pat keliuose populiarių serialų epizoduose. Pastaraisiais metais Kelly Curtis dirbo dokumentikos srityje ir kūrė sporto tematikos dokumentinius filmus.

    Seserų ryšys ir šeimos aplinka

    Antrajame įraše Jamie Lee Curtis atvirai prisiminė vaikystę, kai seserys augo sudėtingoje šeimos situacijoje po tėvų skyrybų. Ji rašė, kad nors vaikystėje jos buvo artimos, buvo juntama ir natūrali konkurencija dėl tėvų dėmesio.

    Vis dėlto, pasak aktorės, vėliau jų ryšys sustiprėjo: Kelly sugrįžo į jos gyvenimą svarbiu metu, dalyvavo vestuvėse ir ilgainiui tapo neatsiejama šeimos dalimi. Ji taip pat kurį laiką dirbo sesers asistente filmų aikštelėse.

    Pranešama, kad Kelly Curtis liko jos vyras, dramaturgas Scott Morfee.

  • Šios savaitės kultūros renginiai Europoje: nuo Munch parodos Osle iki jūros pabaisų Londone

    Šios savaitės kultūros renginiai Europoje: nuo Munch parodos Osle iki jūros pabaisų Londone

    Gegužės pabaiga Europoje tradiciškai žymi intensyvų kultūros sezono ritmą: muziejai atidaro didžiąsias vasaros parodas, o kino teatrai ir srautinių platformų katalogai pasipildo ilgai lauktais premjeriniais titulais. Šią savaitę dėmesio centre atsiduria ir klasikinio meno vardai, ir popkultūros interpretacijos.

    Išskirtiniu akcentu laikoma paroda Osle, skirta Edvardo Muncho kūriniams, sukurtiems užsakymu pramonės užsakovui. Tuo pat metu Londone startuoja viena ambicingiausių pastarųjų metų gamtos istorijos ekspozicijų, kviečianti pažvelgti į jūrų plėšrūnus, gyvenusius dar prieš dinozaurų era tapusią kino kliše.

    Parodos: nuo Muncho iki jūros plėšrūnų

    Oslo muziejus MUNCH šią savaitę primena mažiau žinomą Edvardo Muncho kūrybos pusę – jo darbus, kurtus ne galerijoms, o viešoms erdvėms ir konkrečiam užsakymui. Parodoje akcentuojama, kaip menininko tapyba veikė kasdienę aplinką ir kokią socialinę epochą atspindėjo XX amžiaus pradžios Norvegijoje.

    Šis pasakojimas svarbus ir platesniame kontekste: Europoje vis dažniau grįžtama prie teminių ekspozicijų, kurios menininkus rodo ne tik per žymiausius paveikslus, bet ir per jų santykį su miestu, darbu, reklama ar pramone. Tokios parodos dažnai remiasi archyvine medžiaga ir dokumentika, todėl tampa patrauklios ne tik meno gerbėjams, bet ir istorijos smalsuoliams.

    Londono Natural History Museum pristato didelę ekspoziciją apie priešistorinius jūrų plėšrūnus, kurią lankytojai dažnai lygina su moksliniu nuotykiu. Parodoje žadama gausybė paleontologinių objektų ir rekonstrukcijų, leidžiančių suprasti, kaip atrodė jūrų ekosistemos juros laikotarpiu ir kodėl kai kurie plėšrūnai vadinami jūrų pasaulio viršūnės medžiotojais.

    Muziejai tokio tipo parodose vis dažniau naudoja interaktyvias priemones ir edukacines patirtis, kad sudėtingas mokslo temas priartintų šeimoms ir jaunesniems lankytojams. Dėl riboto bilietų skaičiaus ir didelio susidomėjimo tokios ekspozicijos neretai planuojamos iš anksto, ypač savaitgaliais ir per atostogų laikotarpius.

    Kinas ir serialai: įtampa, noir ir alternatyvios visatos

    Kino repertuare išsiskiria kriminalinis trileris apie jauną pianinų derintoją, kurio išskirtinė klausa netikėtai tampa įrankiu nusikaltimo schemose. Filme kuriama „indie“ įtampos dinamika, o siužetas remiasi idėja, kad profesiniai gebėjimai gali būti panaudoti tiek kūrybai, tiek rizikingoms situacijoms.

    Siaubo žanro gerbėjams siūloma nauja „found footage“ krypties istorija, paremta interneto kultūroje išpopuliarėjusiu liminalinių erdvių motyvu. Pastaraisiais metais tokios istorijos sugrįžta į didžiuosius ekranus, nes auditorija ieško minimalistinės įtampos, paremtos atmosfera ir psichologiniu nejaukumu, o ne vien efektais.

    Serialų fronte dėmesį traukia alternatyvus superherojinis noir pasakojimas, kuriame tamsus 1930-ųjų Niujorko fonas dera su detektyvine dramaturgija. Tai dar viena tendencija, kai populiarūs komiksų pasauliai perinterpretuojami per skirtingus žanrus, siekiant išlaikyti pažįstamą mitologiją, bet pasiūlyti naują toną.

    Muzika: nauji leidiniai ir nostalgijos grįžimas

    Muzikos naujienose ryškiausiai skamba Paul McCartney naujas albumas, tęsiantis jo ilgą solinę diskografiją. Leidinyje akcentuojamos asmeninės atmintys ir ryšiai su artimiausiais kūrybiniais bendrakeleiviais, o toks atviras tonas pastaruoju metu ypač vertinamas ir vyresnės, ir jaunesnės auditorijos.

    Europos koncertų ir leidybos rinkoje pastebima aiški kryptis: klausytojai vėl aktyviai grįžta prie autentiškų, mažiau „poliruotų“ įrašų, kuriuose girdima gyva instrumentuotė ir aiškus pasakotojo balsas. Tai siejama ir su platesne nostalgijos banga, ir su noru atsitraukti nuo trumpų, algoritmų formuojamų klausymo įpročių.

    Tuo pat metu nepriklausomos scenos atlikėjai taip pat išlaiko tempą, leisdami naujus albumus ir stiprindami savo auditoriją per turnė bei specialius leidimus. Tokia dinamika rodo, kad 2026 metais kultūros kalendorius Europoje išlieka tankus, o pasirinkimų spektras – nuo muziejų salių iki kino ekranų ir ausinių – platesnis nei bet kada.

  • Tyrimas: JK kasoje „Chris“ ir kalbantys gyvūnai lenkia filmus su vyresnėmis nei 60 moterimis

    Tyrimas: JK kasoje „Chris“ ir kalbantys gyvūnai lenkia filmus su vyresnėmis nei 60 moterimis

    Kas paaiškėjo iš JK kasos duomenų

    Didžiausius kino bilietų pardavimus Jungtinėje Karalystėje renkantys filmai pastaraisiais metais gerokai dažniau remiasi vyrais pagrindiniuose vaidmenyse nei vyresnėmis moterimis, rodo kampanijos Age Without Limits užsakymu atlikta analizė. Tyrėjai peržvelgė 100 daugiausia pajamų surinkusių filmų, išleistų JK 2023 metais, 2024 metais ir 2025 metais.

    Iš šimto komerciškai sėkmingiausių filmų tik penkiuose pagrindinis vaidmuo teko moteriai, vyresnei nei 60 metų. Tuo pat metu šešiuose filmuose pagrindinį vaidmenį atliko aktorius, vardu Chris, o tai tapo ryškiu rodikliu, kaip siaurai didžioji industrijos dalis vis dar mato „parduodamą“ lyderystę ekrane.

    Dar vienas skaičius, kurį kampanijos autoriai vadina simboliškai iškalbingu: filmų, kurių pagrindinis veikėjas yra kalbantis gyvūnas, esą buvo maždaug keturis kartus daugiau nei filmų su vyresne nei 60 metų moterimi centre. Nors toks palyginimas sąmoningai provokuojantis, jis pabrėžia problemą, kurią organizacija sieja su amžizmu ir lyčių nelygybe.

    Kurios vyresnės aktorės vis dėlto gavo „pirmą planą“

    Analizėje išskiriami keli komerciškai sėkmingesni pavyzdžiai, kuriuose pagrindinis vaidmuo patikėtas vyresnei moteriai. Tarp jų minimi filmai Allelujah, My Big Fat Greek Wedding 3, Book Club: The Next Chapter, The Substance ir Freakier Friday, kuriuose ryškiausiai matomos Jennifer Saunders, Nia Vardalos, Diane Keaton, Demi Moore ir Jamie Lee Curtis.

    Kampanijos vertinimu, pavieniai pavyzdžiai nekeičia bendro vaizdo: vyresnės moterys dažniau lieka antraeiliuose vaidmenyse, o jų personažai neretai kuriami kaip pasyvūs, menkiau veikiantys siužetą ar paverčiami karikatūriškais. Ši tendencija, anot tyrėjų, ilgainiui formuoja ir auditorijos įprotį nematyti vyresnių moterų kaip istorijų variklio.

    Ką sako industrija ir ką rodo apklausos

    Diskusiją sustiprino ir viešai išsakytas aktorės Emmos Thompson palaikymas kampanijos raginimams. 67 metų „Oskaro“ laureatė teigė, kad vyresnių moterų istorijos yra ne tik reikalingos, bet ir iš prigimties įdomesnės, nes patirtys su amžiumi tik kaupiasi.

    „Moterys sudaro pusę visuomenės ir mes senstame. Tad kur istorijos apie mus? Kuo tampame vyresnės, tuo esame įdomesnės“, – sakė Emma Thompson.

    Centre for Ageing Better vadovė Carole Easton pabrėžė, kad toks atotrūkis atrodo paradoksalus ir ekonominiu požiūriu, nes vyresnė auditorija sudaro reikšmingą kino lankytojų dalį ir per metus išleidžia dideles sumas pramogoms. Organizacijos užsakymu atliktoje visuomenės apklausoje trečdalis respondentų nurodė manantys, kad filmų su vyresnėmis nei 60 metų moterimis pagrindiniuose vaidmenyse trūksta, o tik nedidelė dalis teigė, jog jų esą per daug.

    Tyrimo autoriai akcentuoja ir platesnį kontekstą: amžizmas dažnai veikia kartu su seksizmu, todėl vyresnės moterys tampa mažiau matomos ne tik kine, bet ir kitose medijų bei darbo rinkos srityse. Kampanija ragina keisti požiūrį tiek kūrėjams ir prodiuseriams, tiek žiūrovams, kurie savo pasirinkimais iš esmės ir nulemia, kokios istorijos laikomos „saugiomis“ investicijomis.

    Pastarųjų metų kasos rezultatai kartu rodo, kad vyresnių moterų vedami filmai gali būti sėkmingi, tačiau jų vis dar pernelyg mažai, kad pakeistų industrijos inerciją. Kampanijos teigimu, realus lūžis įvyks tik tuomet, kai vyresnės herojės taps ne išimtimi, o įprasta didžiųjų premjerų dalimi.

  • Lupita Nyong’o apie rasistinę kritiką dėl vaidmens Nolano Odisėjoje: tai mitas, ne taisyklės

    Lupita Nyong’o apie rasistinę kritiką dėl vaidmens Nolano Odisėjoje: tai mitas, ne taisyklės

    Oskarą pelniusi aktorė Lupita Nyong’o sureagavo į rasistinę reakciją, kilusią po žinios, kad ji Christopherio Nolano filme Odisėja vaidins Helenę Trojietę. Diskusijos socialiniuose tinkluose įsiplieskė dar tuomet, kai sausį buvo paskelbta dalis aktorių sudėties.

    Filme Nyong’o patikėti du vaidmenys: Helenės Trojietės ir jos sesers Klitemnestros. Prie ansamblio taip pat prisijungė Mattas Damonas, Anne Hathaway, Tomas Hollandas, Robertas Pattinsonas ir Zendaya, todėl projektas jau dabar vadinamas vienu ryškiausių vasaros kino įvykių.

    Kritikos esmė – dalies komentatorių teiginiai, kad juodaodė aktorė esą negali įkūnyti „gražiausios pasaulio moters“ ar personažo, kurį jie įsivaizduoja kaip šviesiaodę. Tokia retorika kartojasi ir kitose populiariosios kultūros diskusijose, kai mitiniai ar fantastiniai kūriniai susiduria su siauru istorinio „autentiškumo“ aiškinimu.

    Kaip Nyong’o atsakė kritikams

    Interviu žurnalui „Elle“ aktorė pabrėžė, kad Odisėja yra mitologinis pasakojimas, todėl kūrėjų pasirinkimai neturėtų būti matuojami vien tik šiuolaikiniais stereotipais. Ji teigė palaikanti režisieriaus sumanymą ir nematanti prasmės nuolat teisintis dėl sprendimų, kurie kine yra įprasta kūrybinė interpretacija.

    „Tai mitologinis pasakojimas. Aš palaikau Chriso sumanymą ir jo pasakojamą šios istorijos versiją. Mūsų aktorių sudėtis atspindi pasaulį“, – sakė Lupita Nyong’o.

    Aktorė pridūrė, kad kritika egzistuos nepriklausomai nuo to, ar ji į ją reaguos, todėl energiją renkasi skirti darbui. Nyong’o taip pat akcentavo projekto mastą: jos teigimu, filmas apima skirtingus pasaulius ir dideles temas, o tokiai istorijai natūraliai tinka įvairi aktorių sudėtis.

    Į konfliktą įsitraukė Elonas Muskas

    Tarp garsiau pasisakiusių kritikų atsidūrė ir Elonas Muskas. Socialiniame tinkle X jis viešai suabejojo Nolano sprendimu, kartodamas argumentus apie tariamai „teisingą“ Helenės išvaizdą ir kaltindamas režisierių istorijos iškraipymu.

    Diskusijai persikėlus į komentarus, Muskas savo pareiškimus dar labiau sugriežtino ir reagavo į vartotojų žinutes, kuriose buvo menkinama aktorė ir jos vieta graikų mitų interpretacijoje. Kritika pasiekė ir asmeniškumų lygį, o tai dar kartą priminė, kaip greitai popkultūros ginčai socialiniuose tinkluose virsta neapykantos kalba.

    Nolanas: Nyong’o buvo pirmas pasirinkimas

    Christopheris Nolanas tame pačiame interviu teigė, kad Nyong’o buvo jo pirmas pasirinkimas Helenės Trojietės vaidmeniui. Režisierius aiškino, jog personažui itin svarbūs vidinė jėga ir laikysena, o Nyong’o tai perteikia lengvai ir įtikinamai.

    „Helenės personažui buvo labai svarbi stiprybė ir laikysena. Lupita tai padaro taip, tarsi būtų visiškai paprasta“, – sakė Christopheris Nolanas.

    Viešojoje erdvėje aktorę palaikė ir dalis kolegų. Pavyzdžiui, aktorius Alecas Baldwinas socialiniuose tinkluose pasidalijo jos nuotrauka ir ironiškai sureagavo į ginčą, pabrėždamas, kad grožio samprata nėra vieno šablono klausimas.

    Nyong’o istorija įsilieja į platesnę tendenciją, kai juodaodžiai aktoriai sulaukia rasistinių išpuolių dėl vaidmenų kūriniuose, kurie yra fantastiniai, mitologiniai ar paremti laisvesne klasikinių tekstų interpretacija. Pastaraisiais metais panašios reakcijos lydėjo ir kitus aktorius, kai auditorijos dalis personažus „užrakina“ vienoje, jų pačių susikurtoje išvaizdos versijoje.

    Odisėja kino teatruose turėtų pasirodyti liepos 17 dieną. Kol kas aišku viena: dar prieš premjerą filmas tapo diskusijų objektu ne tik dėl kūrybinių sprendimų, bet ir dėl to, kaip visuomenė šiandien vertina reprezentaciją didžiuosiuose Holivudo projektuose.