CP v2

Tag: Kinas

  • Aktorė Aneta Ćmiel apie vertybes ir ribas: kada atsisako vaidmenų ir kodėl populiarumas vargina

    Nuo Stefcios iki drąsių sprendimų

    Aktorė Aneta Ćmiel sako, kad ją išgarsinęs vaidmuo tapo ne tik profesiniu žingsniu, bet ir asmeniniu lūžiu. Pasak jos, svarbiausia buvo ne pati herojė, o bendras projektas, kuris suteikė pasitikėjimo ir parodė, jog kūrybai ne visada reikia didelio biudžeto.

    Ji pabrėžia, kad patirtis išmokė pradėti tada, kai idėja dar atrodo per didelė. Įsivažiavus procesui, atsiranda ir žmonių, ir aplinkybių, kurios padeda projektui augti, o ankstesnės ribos pasirodo buvusios labiau galvoje nei realybėje.

    Vaidmenys, kurie kertasi su vertybėmis

    Kalbėdama apie darbą kino ir televizijos industrijoje, Ćmiel atvirai pripažįsta: ne kiekvienas pasiūlymas yra priimtinas. Ji skiria aktorinį iššūkį, kai reikia įkūnyti kitokių pažiūrų personažą, nuo projektų, kurie, jos vertinimu, skatina vertybes, su kuriomis ji nesutinka.

    Ypač jautria tema aktorei tampa intymumo ribos ir nuogybės scenos, kurios, jos manymu, neretai įrašomos ne iš būtinybės, o kaip lengviausias būdas sukelti efektą. Aneta sako, kad tokiais atvejais, net jei projektas atrodo įdomus, ji renkasi atsisakyti, nes nori jaustis saugiai ir gerbti savo privatumą.

    „Jei visa istorija iš esmės neša žinią, su kuria negaliu sutikti, suprantu, kad tai ne man“, – sakė Aneta Ćmiel.

    Populiarumo kaina ir gyvenimas internete

    Aktorė teigia, kad autentiškumas nėra vien „talentas būti savimi“ – tai kasdienė disciplina. Socialiniuose tinkluose lengva pradėti lygintis, siekti tobulo įvaizdžio ir galiausiai perdegti, todėl ji sąmoningai primena sau, kad žmonės labiausiai vertina natūralumą, o ne sterilią perfekciją.

    Pasak jos, internetinis matomumas turi dvi puses: jis leidžia būti arčiau auditorijos, bet kartu lengvai „suvalgo“ laiką, kurį norisi skirti artimiesiems. Ćmiel pripažįsta, kad ribų brėžimas yra būtinas, nes kitaip vakaras, planuotas trumpam įrašui, gali virsti kelių valandų darbu.

    Ji priduria, kad ateities planuose daug vietos užima asmeninis gyvenimas ir pasirengimas vestuvėms, o profesinėje srityje – naujų projektų paieškos ir atrankos. Nors detalių ji neatskleidžia, aktorė tikina norinti eiti savo keliu ir rinktis darbus, kurie neprieštarauja jos vidinei laikysenai.

  • Ką veikti Europoje šią savaitę: naujos parodos, siaubo filmas apie obsesiją ir Drake albumas

    Ką veikti Europoje šią savaitę: naujos parodos, siaubo filmas apie obsesiją ir Drake albumas

    Artėjant gegužės viduriui, Europoje įsibėgėja kultūros sezonas: nuo didžiųjų festivalių iki mažesnių, bet ryškių parodų, kurios taikosi į trumpą pabėgimą po darbo. Šią savaitę dėmesys krypsta į šiuolaikinį meną, gamtos įkvėptą madą ir ekranus, kuriuose netrūksta ir tamsesnių temų.

    Kelionių ir renginių planus šiemet ypač formuoja vadinamasis patirties alkis: po pandeminių metų žiūrovai renkasi ne tik garsius vardus, bet ir įtraukiantį turinį. Tai matyti ir muziejų programose, kur daugėja tarpdisciplininių parodų, jungiančių meną, istoriją ir ekologiją.

    Parodos: nuo Azijos iki paukščių

    Londone, V&A South Kensington, startuoja paroda Rising Voices, skirta šiuolaikiniam menui iš Azijos, Australijos ir Ramiojo vandenyno regiono. Ekspozicijoje pristatomi dešimčių menininkų darbai nuo tapybos ir skulptūros iki tekstilės bei keramikos, o pagrindinė idėja aiški: parodyti regiono kūrybą kaip savarankišką, o ne vien „egzotišką“ priedą Vakarų institucijose.

    Ši kryptis dera su platesne Europos muziejų tendencija peržiūrėti rinkinių pristatymo logiką ir įtraukti daugiau iki šiol mažiau matytų balsų. Lankytojams tai reiškia daugiau konteksto, daugiau istorijų ir mažiau vien „gražių objektų“ be paaiškinimo.

    Paryžiuje, Musée du quai Branly, atidaroma Plumes from Paradise paroda apie rojaus paukščius ir jų įtaką kultūrai. Ekspozicija aprėpia tapybą, fotografiją, madą bei ekologijos perspektyvą, primindama, kaip gamtos įvaizdžiai tampa stiliaus ir simbolių kalba.

    Parodos, kurios jungia estetiką su biologija ir aplinkosaugos klausimais, pastaraisiais metais tapo viena lankomiausių muziejų formatų. Jos patrauklios tuo, kad leidžia vienu metu patirti grožį ir gauti aiškų paaiškinimą, kodėl pasirinkta tema aktuali šiandien.

    Kinas ir serialai: kai meilė peržengia ribas

    Šios savaitės kino pasirinkimas Obsession pasakoja apie įsimylėjimą, kuris virsta pavojinga priklausomybe. Siužeto variklis paprastas: jaunas vyras, norėdamas būti mylimas, išprovokuoja nenuspėjamas pasekmes, o žanras leidžia temą iškelti iki kraštutinumo.

    Pastaraisiais sezonais siaubo kinas vis dažniau gręžiasi į psichologines būsenas, tarpusavio santykių kontrolę ir ribas, kurios kasdienybėje dažnai lieka neištartos. Tokios istorijos veikia kaip hiperbolė, bet žinutė atpažįstama: obsesija niekada nėra romantika.

    Tuo pat metu Prime Video pasirodo Good Omens finalas, suplanuotas kaip vienas ilgesnis epizodas. Serialas, sukurtas pagal Neilo Gaimano ir Terry Pratchetto kūrinį, išlaiko savo formulę: humoras, fantazija ir dviejų priešybių, angelo ir demono, tandemas, kuris bando išvengti apokalipsės.

    Šio projekto kelias iki uždarymo buvo vingiuotas, o gerbėjams svarbiausia žinia ta, kad istorija vis dėlto gaus pabaigą. Vis daugiau platformų renkasi trumpesnius finalus ar ribotus užbaigimus, siekdamos suvaldyti biudžetus ir riziką, bet kartu neatidėti uždarymo neribotam laikui.

    Muzika: Drake grįžta su Iceman

    Muzikos naujiena šiandienos popkultūros ritmu skamba garsiai: Drake pristato albumą Iceman. Leidinys žada grįžimą prie aukštos produkcijos hiphopo ir poprepo skambesio, o temose sukasi lojalumas, išdavystė ir reputacijos kaina.

    Didžiųjų atlikėjų leidybos strategijos Europoje pastaraisiais metais pastebimai pasikeitė: albumai vėl tampa įvykiu, o ne vien atskirų singlų rinkiniu. Tai siejama ir su koncertų rinkos atsigavimu, kai naujas albumas tampa aiškiu pretekstu turui, festivaliams ir platformų dėmesiui.

    Jei šią savaitę planuojate kultūrinį maršrutą, pasirinkimų spektras platus: nuo muziejų, kurie kalba apie nepakankamai matomus regionus ir gamtos įkvėptą estetiką, iki ekranų, kurie nagrinėja santykių ribas, ir muzikos, kuri vėl bando apibrėžti sezono nuotaiką.

  • „Studio Ghibli“ pelnė Ispanijos Princesės Astūrijos apdovanojimą: kodėl jo filmai laikomi universaliais

    „Studio Ghibli“ pelnė Ispanijos Princesės Astūrijos apdovanojimą: kodėl jo filmai laikomi universaliais

    Japonijos animacijos studija „Studio Ghibli“ 2026 metais pelnė Ispanijos Princesės Astūrijos apdovanojimą už komunikaciją ir humanitarinius mokslus. Tai vienas svarbiausių šalies tarptautinių įvertinimų, skiriamų už reikšmingą kultūrinį ir visuomeninį poveikį.

    Apdovanojimo komisija pabrėžė studijos indėlį į pasaulinę animaciją ir gebėjimą kine skleisti humanistines, ekologines ir universalias vertybes. Pasak komisijos, „Studio Ghibli“ kūryba peržengia kartų ir valstybių ribas, tapdama savotišku kultūriniu tiltu.

    Kas slypi už „universalaus kino“

    „Studio Ghibli“ įkurta 1985 metais, kai ją subūrė Hayao Miyazaki, Isao Takahata ir Toshio Suzuki. Studijos filmai išsiskiria ranka kuriamos animacijos estetika, jautriu pasakojimu ir dėmesiu kasdienybės grožiui, kuris animacijoje dažnai nustumiama į šalį.

    Temos, nuolat grįžtančios šiuose filmuose, apima žmogaus santykį su gamta, empatiją, toleranciją ir žmogaus orumą. Kūriniuose dažnai matomi sudėtingi, stiprūs ir besikeičiantys moterų personažai, kurie nėra vien dekoracija siužetui, o jo variklis.

    Filmai, tapę pasauliniais etalonais

    Tarp žinomiausių studijos darbų minimi filmai „Mano kaimynas Totoro“, „Princesė Mononokė“ ir „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“. Pastarasis pelnė „Oskaro“ apdovanojimą kaip geriausias animacinis filmas ir ilgainiui įsitvirtino kaip vienas ryškiausių šiuolaikinio kino kūrinių.

    Studija tarptautinio dėmesio sulaukė ir pastaraisiais metais, kai 2023 metais pristatytas filmas „Berniukas ir garnys“ buvo įvertintas dar vienu JAV Kino akademijos apdovanojimu. Šis pripažinimas sustiprino „Studio Ghibli“ poziciją kaip retą pavyzdį, kai autorinis animacinis kinas tampa masiškai žiūrimas visame pasaulyje.

    Tylos ir kontempliacijos efektas

    Komisija taip pat išskyrė studijos pasakojimo ritmą, kuriame tyla ir stebėjimas tampa ne pauze, o svarbia dramaturgijos dalimi. Tokia stilistika leidžia emocijoms skleistis natūraliai ir, anot kritikų, daro „Studio Ghibli“ filmus atpažįstamus nuo pirmųjų kadrų.

    „Jų filmai tylą ir susikaupimą paverčia esmine pasakojimo dalimi“, – teigiama apdovanojimą skyrusios komisijos vertinime.

    Princesės Astūrijos apdovanojimas šiuo atveju tampa ne tik įvertinimu už meninę kokybę, bet ir ženklu, kad animacija laikoma lygiaverte kino kalba, galinčia kalbėti apie vertybes taip pat rimtai kaip vaidybiniai filmai. „Studio Ghibli“ pavyzdys rodo, kad globalus populiarumas gali eiti greta lėto, jautraus ir brandžiai sukurto pasakojimo.

  • Ką veikti Europoje šią savaitę: Venecijos bienalė, Marina Abramović paroda ir naujos premjeros

    Ką veikti Europoje šią savaitę: Venecijos bienalė, Marina Abramović paroda ir naujos premjeros

    Europos kultūros savaitės akcentai

    Gegužės pradžioje Europos kultūros kalendorius siūlo patogią išeitį tiems, kurie ieško, kuo užpildyti vakarus mieste ar namuose. Daug dėmesio šią savaitę tenka didiesiems renginiams Venecijoje, naujoms kino premjeroms ir ilgai lauktiems muzikos leidiniams.

    Vienas ryškiausių taškų yra Venecijos bienalė, laikoma vienu svarbiausių šiuolaikinio meno ir architektūros įvykių pasaulyje. Ji prasideda gegužės 9 dieną ir tradiciškai tampa vieta, kur susitinka nacionaliniai paviljonai, didžiosios institucijos, kuratoriniai eksperimentai ir diskusijos apie kryptį, kuria juda kultūra.

    Venecijos bienalė ir Abramović paroda

    Bienalės savaitę Venecijoje dėmesį patraukia ir Marina Abramović paroda „Transforming Energy“ Gallerie dell’Accademia erdvėse. Renginys pristatomas kaip proga naujai pažvelgti į menininkės karjerą, kurioje performansas, kūno ribos ir žiūrovo dalyvavimas tapo centrine ašimi.

    Paroda siejama ir su artėjančiu menininkės 80-uoju gimtadieniu, todėl joje greta naujų idėjų atsiranda ir ankstesnių kūrinių atspindžiai. Tokie projektai Venecijoje dažnai tampa ne tik parodomis, bet ir kultūriniais įvykiais, į kuriuos orientuojasi galerijos, kolekcininkai bei meno profesionalai.

    Kinas, serialai ir muzika

    Kino teatruose pasirodo žaidimo ekranizacijos tęsinys Mortal Kombat II, žadantis daug veiksmo, ryškią fantaziją ir nostalgiją arkadinių kovų gerbėjams. Tai franšizė, kuri nuo 1990-ųjų išaugo į pasaulinį pramogų prekės ženklą, o naujos dalys dažniausiai taikosi į plačią auditoriją, ieškančią lengvo, energingo reginio.

    Namų ekranams savaitė taip pat palanki: „Netflix“ pristato kriminalinį trilerį Legends, paremtą tikrais įvykiais ir nukeliantį į 1990-uosius. Trumpesnio formato sezonai pastaraisiais metais tapo ryškia transliavimo platformų tendencija, kai kūrėjai orientuojasi į intensyvų tempą ir aiškią istoriją per kelias serijas.

    Muzikos gerbėjams išskirtinas kanadiečių indie kolektyvo Broken Social Scene sugrįžimas su albumu Remember the Humans. Grupė garsėja nuolat besikeičiančia sudėtimi ir bendrakūrybos principu, todėl kiekvienas leidinys skamba tarsi nauja to paties kolektyvinio garso versija.

    Tarp savaitės leidinių minimi ir nauji Little Simz bei kitų atlikėjų įrašai, o tai primena bendrą rinkos kryptį, kai klausytojai vis dažniau renkasi ne vieną didelį metų albumą, bet nuolat pasirodančius EP, singlus ir trumpesnius projektus. Jei ieškote, kuo papildyti kultūrinę savaitę, šie pasirinkimai apima ir didžiuosius renginius, ir lengvesnį vakarų repertuarą.

  • Taylor Swift gerbėjai pastebėjo mįslingą laikmatį: ar dainininkė ruošia „Toy Story 5“ kūrinį?

    Taylor Swift gerbėjai pastebėjo mįslingą laikmatį: ar dainininkė ruošia „Toy Story 5“ kūrinį?

    Laikmatis, kuris įžiebė gandus

    Taylor Swift gerbėjai socialiniuose tinkluose vėl kaitina spėliones po to, kai jos oficialioje svetainėje trumpam pasirodė atgalinis skaičiavimas. Dalis gerbėjų teigia atpažinę vizualiką, primenančią „Toy Story“ debesų foną, todėl kilo įtarimų dėl galimos dainos filmui „Toy Story 5“.

    Pasak gerbėjų pastebėjimų, laikmatis pirmą kartą pasirodė balandžio 30 dieną ir buvo matomas tik kelias minutes, o vėliau dingo. Netrukus jis vėl grįžo, o skaičiavimas esą turėtų baigtis gegužės 5 dieną.

    Kaip gerbėjai susiejo datas

    Intrigą sustiprino tai, kad gerbėjai ėmė ieškoti sutapimų su Taylor Swift diskografija ir „Toy Story 5“ premjeros data. Viena dažniausiai kartojamų versijų sieja skaičiavimą su daina „Tim McGraw“, kuri Taylor Swift karjeroje laikoma svarbiu ankstyvuoju singlu.

    Gerbėjų logika remiasi ir tuo, kad „Toy Story 5“ kino teatruose planuojamas 2026 metais birželio 19 dieną. Kadangi internete greitai paplito ekrano nuotraukos ir interpretacijos, spėlionės virto plačiai aptariama tema, nors oficialių patvirtinimų kol kas nėra.

    Ką tai reikštų „Toy Story 5“ ir pačiai Swift

    Jei bendradarbiavimas su „Pixar“ pasitvirtintų, tai būtų stiprus rinkodaros postūmis filmui, kuriam natūraliai keliami aukšti lūkesčiai dėl franšizės istorijos. „Toy Story“ vardas yra vienas ryškiausių „Pixar“ kataloge, o papildomas popmuzikos žvaigždės dėmesys galėtų padėti pasiekti platesnę auditoriją.

    Taylor Swift patirtis kuriant muziką kino projektams taip pat didina tokios versijos tikimybę. Ji jau yra prisidėjusi prie kelių filmų garso takelių, tad vienkartinis kūrinys animaciniam filmui nebūtų netikėtas žingsnis.

    Kol kas tai tik spėlionės

    Svarbiausia, kad nei Taylor Swift komanda, nei „Pixar“ šių gandų kol kas nekomentuoja. Tokiose situacijose laikmačiai ir užuominos dažnai naudojami kaip rinkodaros priemonė, tačiau jie ne visada reiškia būtent tai, ką pirmiausia perskaito gerbėjai.

    Aiškumo turėtų atsirasti tuomet, kai pasibaigs atgalinis skaičiavimas, todėl gerbėjai laukia, ar bus paskelbta nauja daina, projektas su filmu, ar visai kitas pranešimas. Kol kas „Toy Story 5“ planuojama premjera išlieka 2026 metais birželio 19 dieną.

  • Filmo Mother Mary premjera: Anne Hathaway grįžta į madą, bet šįkart pasuka į gotišką keistumą

    Filmo Mother Mary premjera: Anne Hathaway grįžta į madą, bet šįkart pasuka į gotišką keistumą

    Du filmai, viena tema

    2026 metais kino žiūrovai sulaukė reto sutapimo: tuo pačiu laikotarpiu pasirodė du filmai, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka Anne Hathaway, o abiejų istorijos vienaip ar kitaip sukasi apie madą. Vienas jų yra ilgai laukta tąsa Velnio nešioja Prada 2, kitas – gerokai tamsesnis ir mažiau išreklamuotas Mother Mary.

    Nors tęsinys Velnio nešioja Prada 2 turi aiškų pramoginio kino užtaisą, naujasis kūrinys Mother Mary traukia dėl rizikos ir ambicijos. Tai filmas, kuris remiasi ne nostalgija, o drąsia forma ir psichologine įtampa.

    Apie ką pasakoja Mother Mary?

    Mother Mary režisavo David Lowery, anksčiau kūręs skirtingų žanrų filmus – nuo intymios dramos iki mitologinės fantazijos. Šįkart jis pasakoja istoriją apie popžvaigždę Mother Mary, kuri likus trims dienoms iki svarbaus sugrįžimo po mįslingos nelaimės scenoje netikėtai pasirodo buvusios draugės ir dizainerės Sam Anselm namuose.

    Sam, kurią vaidina Michaela Coel, su Mother Mary nebendravo apie 10 metų, o jų kūrybinis išsiskyrimas paliko daug nuoskaudų. Popžvaigždė prašo sukurti suknelę didžiajam pasirodymui, kuri turėtų tapti ne tik sceniniu drabužiu, bet ir jos naujos tapatybės simboliu.

    „Šios metaforos vargina“, – sako Mother Mary.

    Kai mada tampa psichodrama

    Filmas pamažu virsta kamerine psichologine drama, kurioje kūryba, kaltė ir praeities traumos įgauna beveik antgamtišką atspalvį. Kūrybinis procesas čia vaizduojamas kaip emocijų vertimas į audinį, o madą režisierius naudoja ne kaip dekoraciją, bet kaip pasakojimo variklį.

    Lowery scenarijus sąmoningai žodžių pertekliumi balansuoja ant savęs rimtumo ribos: vienus tai atstums, kitiems taps raktu į filmo temą. Religinių nuorodų ir simbolių gausa, personažų santykių įtampa bei vizualinis audinio motyvas kuria atmosferą, kuri labiau primena gotikinę istoriją nei tradicinę muzikos industrijos dramą.

    Hathaway ir Coel tandemas

    Anne Hathaway čia kuria popžvaigždės portretą, kuriame žavesys maišosi su pažeidžiamumu, o didybės siekis – su emociniu sustingimu. Jos Mother Mary primena šiuolaikines popkultūros ikonas, tačiau filmas sąmoningai vengia švarios biografijos logikos ir renkasi vidinę, fragmentišką kelionę.

    Michaela Coel vaidinama Sam yra šalta, tiksli ir kerštinga, bet kartu ir itin žmogiška – ypač tada, kai kūrybinė disciplina susiduria su neatleistomis istorijomis. Šių dviejų aktorių dialogai, nors ir sąmoningai pakylėti, suteikia filmui ašį: tai dviejų žmonių bandymas per kūrybą susitarti su praeitimi.

    Mother Mary vizualinį įspūdį stiprina kostiumų dizainas ir muzikinė dalis, prie kurios prisidėjo Charli XCX ir Jack Antonoff, o dainos filme pateikiamos taip, kad tampa ne intarpais, o istorijos dalimi. Tokie sprendimai atitinka dabartinę kino tendenciją ieškoti ribos tarp koncertinio reginio, psichodramos ir autorinio kino.

    Kodėl šis filmas išsiskiria?

    Pastaraisiais metais kino industrijoje ryškėja priklausomybė nuo tęstinių franšizių, perdirbinių ir iš anksto atpažįstamų prekės ženklų. Tokiose aplinkybėse Mother Mary išsiskiria kaip originalus, sąmoningai keistas projektas, kuriame svarbiausia ne patogus siužetas, o nuotaika ir idėjos.

    Jei renkatės vieną „mados filmą“ iš šio laikotarpio, Mother Mary gali tapti netikėčiausiu pasirinkimu: jis mažiau lengvas, bet palieka daugiau klausimų ir vaizdinių. Tai filmas, kuris ne tiek patinka visiems, kiek įstringa tiems, kuriems svarbi rizika ir autorinis braižas.

  • Ar „Michael“ biografiniame filme nutylėta per daug? Jacksonų šeima stoja į gynybą po kritikos

    Ar „Michael“ biografiniame filme nutylėta per daug? Jacksonų šeima stoja į gynybą po kritikos

    Europoje į kino teatrus atėjo pirmasis oficialiai Michaelio Jacksono palikimo valdytojų patvirtintas biografinis filmas „Michael“. Jungtinėse Valstijose jo premjera numatyta artimiausiomis dienomis, o išankstinės prognozės rodo, kad juosta gali tapti vienu pelningiausių metų kino startų.

    Vis dėlto kritikai filmą pasitiko itin šaltai. Recenzijose kartojasi pagrindinis priekaištas: kūrėjai esą pateikia pernelyg „sterilų“ popkaraliaus portretą, palikdami nuošalyje didžiausius jo gyvenimo kontroversijų ir teisminių istorijų epizodus.

    Kritika dėl nutylėjimų

    Daugiausia diskusijų kelia sprendimas filme iš esmės neplėtoti kaltinimų dėl seksualinės prievartos prieš nepilnamečius, kurie Jacksoną persekiojo ne vieną dešimtmetį. Kritikai taip pat atkreipia dėmesį, kad juostoje mažai vietos skiriama šeimos konfliktams, priklausomybių temai ir psichologiniam spaudimui, lydėjusiam superžvaigždę.

    Viešojoje erdvėje primenama, jog dar ankstesnė filmo versija, kaip buvo skelbiama, turėjo daugiau užuominų apie 1993 metais kilusius kaltinimus. Tačiau vėliau, remiantis pramogų industrijos žiniasklaidos publikacijomis, dalis scenų buvo perkurta arba išimta, o premjera nukelta.

    Šeimos reakcija į recenzijas

    Į neigiamas apžvalgas greitai sureagavo dalis Jacksonų šeimos narių. Socialiniuose tinkluose jie teigė, kad žiniasklaida nebeturėtų „kontroliuoti pasakojimo“, o galutinį vertinimą, jų nuomone, turi pateikti žiūrovai kino salėse.

    „Atsiprašau, žiniasklaida, jūs jau nebekontroliuojate pasakojimo apie tai, koks iš tikrųjų buvo Michaelas Jacksonas. Žmonės pažiūrės filmą ir nuspręs patys“, – sakė Taj Jacksonas.

    Jis taip pat leido suprasti, kad tikisi kritikus „priversti persigalvoti“, kai filmas pasieks didesnę auditoriją. Kitas šeimos narys, TJ Jacksonas, skelbė, kad ketina filmą žiūrėti dar kartą, pabrėždamas emocinį ryšį su kūriniu ir jo, kaip šeimos istorijos, svarbą.

    Ką sako kūrėjų komanda?

    Aktorius Colmanas Domingo, filme įkūnijantis Jacksono tėvą Joe, interviu metu aiškino, kad pasakojimas sąmoningai koncentruojamas į laikotarpį nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos iki maždaug 1988 metų. Pasak jo, tai reiškia, jog vėlesnių metų skandalai ir kaltinimai į dabartinį filmą nepatenka dėl pasirinktos chronologijos.

    „Filmas apima laikotarpį nuo šeštojo dešimtmečio iki 1988 metų, todėl jis neina į vėlesnius kaltinimus. Mes sutelkiame dėmesį į tai, kaip gimė Michaelas“, – sakė Colmanas Domingo.

    Aktorius taip pat užsiminė, kad ateityje galėtų atsirasti antra dalis, kurioje būtų nagrinėjami vėlesni įvykiai. Dabartinė juosta, kaip akcentuojama, baigiama dar prieš albumo „Bad“ erą, o pabaigoje pateikiama žinutė, kad istorija tęsiasi.

    Vis dėlto ne visi artimieji entuziastingi. Michaelio Jacksono dukra Paris Jackson anksčiau yra viešai pareiškusi, kad nedalyvavo filmo kūrime, o perskaičiusi ankstyvą scenarijaus versiją pateikė pastabų dėl to, kas jai atrodė netikslu. Pasak jos, dalis kūrinio sąmoningai taikosi į auditoriją, kuri nori romantizuotos, mažiau prieštaringos tėvo istorijos versijos.

    Nepaisant kritikos, kino industrijos prognozės filmui palankios. Skaičiuojama, kad atidarymo savaitgalį JAV jis gali surinkti apie 61 milijoną eurų, o tarptautinėse rinkose dar apie 70 milijonų eurų, tad bendras startas galėtų siekti maždaug 131 milijoną eurų. Jei šie skaičiai pasitvirtins, „Michael“ gali tapti vienu ryškiausių muzikinių biografinių filmų komercinių startų.

  • Filmo „Michael“ tęsinys jau planuojamas: „Lionsgate“ neatmeta filmavimo starto dar šiemet

    Filmo „Michael“ tęsinys jau planuojamas: „Lionsgate“ neatmeta filmavimo starto dar šiemet

    Vos po savaitės nuo biografinio filmo „Michael“ pasirodymo kino teatruose studija „Lionsgate“ patvirtino, kad kuriamas tęsinys. Apie planus viešai prabilo studijos vadovas Adamas Fogelsonas, teigdamas, jog antrasis filmas galėtų būti pradėtas filmuoti dar šiais metais arba 2027 metais.

    Pirmasis filmas baigiasi užuomina, kad istorija bus tęsiama, o komerciniai rezultatai paskatino studiją judėti pirmyn. Tęsinio idėja taip pat natūraliai kyla dėl didžiulės Michaelo Jacksono kūrybos apimties, kuri, pasak prodiuserių, leidžia pasakoti tolesnę karjeros ir asmeninio gyvenimo dalį atskirai nuo ankstyvojo laikotarpio.

    Kas gali būti tęsinio centre?

    Adamas Fogelsonas pabrėžė, kad atlikėjo repertuaras ir biografijos epizodai galėtų užpildyti ne vieną filmą. Kaip vieną galimų akcentų jis paminėjo 1993 metų Super Bowl pertraukos pasirodymą, laikomą vienu ryškiausių popkultūros televizinių momentų.

    „Yra milžiniškas kiekis muzikos ir gyvenimo patirčių, kurios, atskirai nuo kaltinimų, užpildytų daugiau nei vieną antrąjį filmą“, – sakė Adamas Fogelsonas.

    Tokie signalai leidžia suprasti, kad tęsinys greičiausiai koncentruotųsi į vėlesnį karjeros etapą, kai Jacksono populiarumas tapo globaliu reiškiniu, o didieji koncertai ir televizijos pasirodymai virto industrijos etalonais. Vis dėlto iki šiol neaišku, kiek kūrėjai bus pasirengę aprėpti prieštaringiausias atlikėjo gyvenimo temas.

    Kaltinimų tema lieka atvira

    Didžiausias klausimas, lydintis tęsinį, yra tai, ar jame bus kalbama apie seksualinio išnaudojimo kaltinimus, kurie formavo reikšmingą viešosios diskusijos dalį vėlesniais Jacksono gyvenimo metais. Paklaustas tiesiai, ar tęsinys palies šiuos kaltinimus, A. Fogelsonas atsakė miglotai, pabrėždamas temos sudėtingumą.

    „Tai labai sudėtingas klausimas, ir nesu tikras, ar aš esu geriausias žmogus į jį atsakyti, arba ar dabar tam tinkamiausias laikas“, – sakė Adamas Fogelsonas.

    Diskusijas kursto ir ankstesnės žinios apie kūrybinius sprendimus pirmajame filme. Viešojoje erdvėje buvo aptarta, kad paskutinei filmo daliai buvo atlikti perfilmavimai, o jų tikslas esą buvo pašalinti nuorodas į seksualinio išnaudojimo temą; minėta suma siekė apie 13 800 000 eurų, jei ją apvalinti pagal tuo metu plačiai taikytą valiutų kursą.

    Ką tai reiškia kino industrijai?

    Tęsinys, jei jis bus pradėtas filmuoti greitu metu, leistų studijai išlaikyti auditorijos dėmesį, kol pirmasis filmas dar yra aktyvioje kino teatrų rotacijoje. Toks sprendimas atitinka Holivudo praktiką kuo greičiau įtvirtinti franšizę, ypač kai kalbama apie žinomus prekės ženklus ir biografines istorijas, kurios dažnai planuojamos kaip kelių dalių projektai.

    Kita vertus, kūrėjų pasirinkimai dėl jautriausių temų gali tapti pagrindiniu veiksniu, nulemsiančiu, kaip tęsinį vertins kritikai ir žiūrovai. Jei antroji dalis bus suvokiama kaip pernelyg sterilus pasakojimas, diskusijos apie meninę vertę ir istorinio tikslumo ribas tik stiprės.

    Kol kas tęsinio scenarijaus detalės, režisierius ar pagrindiniai aktoriai nėra patikslinti, o studija įvardija tik galimus filmavimo terminus. Aišku viena: filmo „Michael“ istorija kino ekranuose dar nesibaigia, tačiau kokią jos versiją žiūrovai išvys toliau, lieka atviras klausimas.