CP v2

Tag: Kinija

  • Kinijos „LandSpace“ smūgis „SpaceX“: „Zhuque-3“ po antro starto nusileido ir buvo atgauta

    Kinijos „LandSpace“ smūgis „SpaceX“: „Zhuque-3“ po antro starto nusileido ir buvo atgauta

    Kinijos privati kosmoso bendrovė „LandSpace“ pranešė pasiekusi reikšmingą daugkartinio naudojimo raketų etapą: jos raketos „Zhuque-3“ pirmosios pakopos stiprintuvas po skrydžio sėkmingai sugrįžo į žemę, nusileido ant parengtos aikštelės ir buvo atgautas.

    Bandymas, apie kurį įmonė informavo po rugpjūčio 18 dieną įvykdyto skrydžio, buvo tik antrasis „Zhuque-3“ startas. Vis dėlto, „LandSpace“ teigimu, būtent šis skrydis tapo lūžiu, nes pavyko patvirtinti pakopos sugrąžinimo scenarijų ir bazinių sistemų patikimumą.

    „Ši misija papildomai patikrino „Zhuque-3“ projekto teisingumą, patvirtino pirmosios pakopos atgavimo galimybes ir inžinerinę brandą“, – sakė „LandSpace“.

    Tokio tipo nusileidimas ant sausumos Kinijoje laikomas itin svarbiu žingsniu, nes daugkartinis naudojimas yra viena efektyviausių priemonių mažinti paleidimų kainą ir didinti startų dažnį. Būtent šis modelis pastarąjį dešimtmetį pakeitė komercinių paleidimų rinką, ypač dėl to, kad pakopos grąžinimas leidžia dalį brangiausios technikos panaudoti pakartotinai.

    „LandSpace“ pabrėžia, kad tai yra pirmas atvejis Kinijoje, kai privati įmonė atgavo orbitinės klasės raketos pirmąją pakopą, nusileidžiant ant sausumos su nusileidimo kojomis. Anksčiau Kinijoje buvo skelbta apie valstybės valdomų programų bandymus atgauti pakopą, tačiau šis kartas išsiskiria tuo, kad sprendimas demonstruojamas privačiame sektoriuje ir su aiškiai komercine logika.

    „Zhuque-3“ yra dviejų pakopų daugkartinio naudojimo raketa, kurios bendras aukštis siekia 66 metrus. „LandSpace“ ją pozicionuoja kaip platformą, turinčią prisidėti prie dažnesnių ir pigesnių Kinijos komercinių skrydžių į orbitą.

    Pagal įmonės pateikiamus duomenis, „Zhuque-3“ į žemąją orbitą gali iškelti iki 21 tonos naudingosios apkrovos, o vykdant misiją su pakopos atgavimu – iki 18 tonų. Pirmojoje pakopoje naudojami devyni „TQ-12A“ varikliai, o nusileidimo metu stabilizavimui ir „paskutinės atkarpos“ nusileidimui pasitelkiamos atraminės kojos.

    Rinkos požiūriu, tokie bandymai yra svarbūs ir todėl, kad daugkartinis naudojimas jau tapo nebe išskirtiniu eksperimentu, o konkurenciniu standartu. Jei „LandSpace“ pavyks reguliariai kartoti sėkmingus nusileidimus ir užtikrinti greitą pakopų paruošimą naujiems startams, tai gali paskatinti Kinijos komercinių paleidimų sektoriaus augimą ir sustiprinti konkurenciją dėl tarptautinių užsakymų.

    Artimiausi mėnesiai parodys, ar šis nusileidimas taps vienkartine demonstracija, ar pradžia nuoseklių operacijų, kai pirmosios pakopos bus grąžinamos ir realiai naudojamos pakartotinai. Būtent pakartotinis panaudojimas, o ne vien atgavimas, laikomas kertiniu kriterijumi, nulemiančiu, ar technologinis proveržis virsta tvariu verslo pranašumu.

  • Kinijos milžiniškas sparnas šokiruoja: 1,6 karto platesnis už B-2 ir skirtas 800 keleivių

    Kinijos milžiniškas sparnas šokiruoja: 1,6 karto platesnis už B-2 ir skirtas 800 keleivių

    Kinijoje pradėti neįprastos koncepcijos keleivinio orlaivio bandymai: mokslininkai tikrina vadinamąjį didįjį sparną, kai sparnas ir fiuzeliažas sujungiami į vientisą keliamąją konstrukciją. Tokia schema artima blended wing body (BWB) sprendimui, kuris pasaulyje laikomas viena perspektyviausių krypčių taupesniems skrydžiams.

    Projektą vysto Kinijos aerodinamikos tyrimų ir plėtros centras (CARDC), jau atlikęs bandymus vėjo tunelyje su sumažintu modeliu. Tai dar nėra pilno dydžio prototipas, tačiau rezultatai naudojami vertinti aerodinamiką, stabilumą ir konstrukcijos galimybes dideliuose greičiuose.

    Pagal viešai skelbiamus techninius duomenis, numatomas orlaivis būtų apie 43 metrų ilgio, o sparnų mojis siektų maždaug 85 metrus. Tai apie 1,6 karto daugiau nei JAV bombonešio B-2 Spirit, kurio sparnų mojis yra apie 52 metrai.

    CARDC bandymams pagamino nerūdijančiojo plieno modelį 1:52 masteliu. Jo ilgis yra maždaug 0,8 metro, o sparnų mojis apie 1,6 metro, todėl maketas tinkamas detaliems srautų, pasipriešinimo ir keliamojoje jėgoje atsirandančių pokyčių matavimams.

    Pagrindinė šios koncepcijos idėja yra sumažinti aerodinaminį pasipriešinimą ir padidinti keliamąją jėgą, kurią generuoja visas korpusas, o ne tik klasikiniai sparnai. Teoriškai tai gali reikšti ilgesnį nuotolį, mažesnes kuro ar energijos sąnaudas vienam keleiviui ir mažesnes emisijas, jei toks orlaivis būtų pritaikytas komercijai.

    Skelbiama, kad projekto sparno referencinis plotas siekia apie 1 400 kvadratinių metrų, o priekinė briauna atlošta maždaug 37 laipsniais. Iš pradžių konceptas esą buvo svarstomas maždaug 250 keleivių klasei, tačiau vėlesni pakeitimai leido modeliuoti konfigūraciją, kurioje telpa daugiau nei 800 keleivių.

    Numatomas kreiserinis greitis yra apie 0,8 Macho, tai yra panašiai kaip šiuolaikinių plataus fiuzeliažo keleivinių lėktuvų. CARDC nurodo, kad vėjo tunelio bandymai parodė palankų keliamojoje jėgoje ir pasipriešinime išreiškiamą santykį, o tai laikoma vienu svarbiausių rodiklių tokio tipo orlaiviui.

    Vis dėlto iki realaus skraidančio prototipo dar ilgas kelias: BWB tipo lėktuvams keliami sudėtingi sertifikavimo, avarinės evakuacijos, salono išdėstymo, triukšmo ir struktūrinio tvirtumo reikalavimai. Dėl to pasaulyje ši kryptis dažniau matoma demonstratoriuose ir koncepciniuose projektuose, tačiau Kinijos bandymai rodo, kad lenktynės dėl naujos kartos itin didelio keleivinio lėktuvo dizaino spartėja.

  • Danija siunčia šauktinius į Grenlandiją: NATO ruošiasi atšiauriam scenarijui Arktyje

    Danija siunčia šauktinius į Grenlandiją: NATO ruošiasi atšiauriam scenarijui Arktyje

    Danijos ginkluotosios pajėgos pirmą kartą naujausioje istorijoje į Grenlandiją išsiuntė šauktinių grupę operacinėms užduotims. Kariai dalyvauja pratybose Arctic Endurance, kurios vyksta itin sudėtingomis Arkties sąlygomis, kartu tęsiant bazinį rengimą.

    Danijos kariuomenės teigimu, šauktiniams numatytas penkių mėnesių bazinis parengimas ir šešių mėnesių tarnyba, kurios metu jie prisideda prie realių kasdienių užduočių. Pirmieji kariai dislokuoti Nuuke ir Kangerlussuaq, dalis personalo rotuos tarp šių vietovių.

    Šis sprendimas siejamas su platesne Danijos ir sąjungininkų kryptimi stiprinti atgrasymą Arktyje, kuri NATO planavime laikoma strategiškai svarbia erdve. Vyriausybė akcentuoja, kad didesnis šauktinių vaidmuo leidžia atlaisvinti profesinius dalinius sudėtingesnėms misijoms ir greitesniam reagavimui.

    Pastaraisiais metais Danija nuosekliai didino karinį buvimą Grenlandijoje ir aplink ją, į pratybas įtraukdama tiek sausumos pajėgas, tiek oro ir jūrų komponentus. Tokios priemonės paprastai grindžiamos augančiu dėmesiu regionui: šiauriniuose maršrutuose svarbios tiek stebėjimo, tiek logistikos grandys, o kariniai pajėgumai tampa reikšminga politinės įtakos priemone.

    Oro erdvėje Danija pratybose rėmėsi naikintuvais ir transporto aviacija, kad būtų užtikrintas žmonių bei įrangos perdislokavimas dideliais atstumais ir sudėtingomis oro sąlygomis. Tokiose misijose kritiškai svarbūs oro degalų papildymo ir paieškos bei gelbėjimo elementai, nes Arktis pasižymi ribota infrastruktūra ir didelėmis rizikomis.

    Jūroje Danija stiprino patruliavimą, į operacijas įtraukdama pažangius laivus ir radarines sistemas. Arkties vandenyse didelę reikšmę turi situacijos suvokimas, todėl šalys investuoja į jūrų stebėseną, ryšius, palydovinius sprendimus ir bepiločių platformų naudojimą.

    Danijos argumentas paprastas: Arkties saugumo aplinka tampa labiau konkurencinga, o Rusijos karinė infrastruktūra šiaurėje ir didėjantis Kinijos aktyvumas verčia sąjungininkus veikti iš anksto. Dėl to Grenlandija vis dažniau minima kaip vienas svarbiausių taškų, kur susikerta NATO stebėjimo, atgrasymo ir greito pastiprinimo planai.

  • Brangiausias šuo pasaulyje kainavo 1 800 000 eurų: Tibeto mastifų manija baigėsi žiauriai

    Brangiausias šuo pasaulyje kainavo 1 800 000 eurų: Tibeto mastifų manija baigėsi žiauriai

    Meilė šuniui dažnai vadinama neįkainojama, tačiau kai kurios veislės augintinių rinkoje virsta prabangos preke. Ryškiausias pavyzdys – Tibeto mastifai, kurie prieš dešimtmetį Kinijoje tapo statuso simboliu, o pavieniai sandoriai pasiekė rekordines sumas.

    2014 metais plačiai nuskambėjo atvejis, kai Tibeto mastifas Hóng Dōng buvo parduotas maždaug už 1 800 000 eurų. Toks įkainis suveikė kaip reklama visai veislei: kilus paklausai, augintojai ėmė masiškai veisti šunis, o rinkoje susiformavo burbulo požymiai.

    Tibeto mastifas kaip prabangos ženklas

    Tibeto mastifas – didelis, savarankiško būdo šuo, istoriškai naudotas kaip sargybinis Himalajų regionuose. Dėl tankaus kailio, įspūdingo sudėjimo ir reputacijos jis ilgainiui imtas sieti su prestižu, ypač ten, kur gyvūnas tampa ne tik augintiniu, bet ir socialinio statuso demonstracija.

    Kinijoje ši veislė kurį laiką buvo vadinama prabangos atributu, o kainas kėlė ir ribota pasiūla, ir viešai aptarinėjami rekordai. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad didelė kaina ne visada reiškia gerą sveikatą ar atsakingą veisimą, ypač kai rinką užvaldo greito pelno logika.

    Paklausa paskatino piktnaudžiavimą

    Augant kainoms, išaugo ir pagundos. Viešojoje erdvėje buvo aptarinėjami atvejai, kai šunims galėjo būti naudojami preparatai, siekiant dirbtinai padidinti kūno masę ir sukurti įspūdingesnę išvaizdą, o dalis veisėjų bandė konkuruoti ne kokybe, o efektu.

    Gyvūnų gerovės organizacijos ne kartą įspėjo, kad tokios mados dažnai baigiasi žiauriai: kai paklausa krenta, neatsakingo veisimo pasekmės lieka gyvūnams. Be to, dideliems, stipriems šunims reikia patyrusių šeimininkų, tinkamos socializacijos, erdvės ir nuoseklios priežiūros, o tai ne visada įvertinama impulsyviai perkant.

    Kai prabanga nuvertėja, nukenčia gyvūnai

    Rinkos burbulams būdinga, kad po staigaus šuolio seka nuosmukis. Kai Tibeto mastifų kaina ir paklausa sumenko, žiniasklaidoje daugėjo pranešimų apie perpildytus veislynus, paliekamus ar perparduodamus šunis ir apskritai suprastėjusias gyvūnų laikymo sąlygas.

    Gyvūnų teisių gynėjai yra viešinę ir gelbėjimo operacijas, kai šunys buvo vežami itin prastomis sąlygomis, o dalis jų neišgyveno. Tokios istorijos tapo perspėjimu, kad augintinio pavertimas prabangos simboliu gali turėti tragiškų padarinių, jei rinką reguliuoja ne atsakomybė, o mada.

    Specialistai primena, kad renkantis veislinį šunį svarbiausia – ne rekordai, o dokumentuota kilmė, sveikatos tyrimai, veisėjo reputacija ir aiškios laikymo sąlygos. O tiems, kurie ieško draugo, dažnai siūloma apsvarstyti prieglaudas, kuriose netrūksta šunų, laukiančių namų.

  • JAV ragina sąjungininkus rinktis dėl dirbtinio intelekto: ultimatum dėl bendradarbiavimo su Kinija

    Technologijų lenktynės virsta geopolitika

    Jungtinės Valstijos rengia žinutę kelioms dešimtims valstybių: norint likti JAV buriamoje dirbtinio intelekto ekosistemoje, gali tekti atsisakyti paralelinių iniciatyvų su Kinija. Vašingtonas perspėja, kad šalys, jungiančios abi kryptis, rizikuoja būti atskirtos nuo JAV koordinuojamų projektų ir susitarimų.

    Šis spaudimas siejamas su JAV siekiu sutvirtinti tiekimo grandines, kurios lemia DI pažangą: nuo pažangių puslaidininkių iki kritinių mineralų. Būtent šiose grandyse Kinija turi didelę įtaką, todėl DI tampa ne vien inovacijų, bet ir nacionalinio saugumo klausimu.

    Ko iš sąjungininkų tikisi Vašingtonas

    JAV diplomatinėse diskusijose akcentuoja, kad narystė JAV inicijuojamuose formatuose turi reikšti realius įsipareigojimus, o ne simbolinį dalyvavimą. Tikslas yra sukurti suderinamas taisykles investicijoms, eksporto kontrolei ir technologijų apsaugai, kad būtų mažinama priklausomybė nuo priešininkų.

    Ypatingas dėmesys krypsta į valstybes, kurios vienu metu dalyvauja ir JAV, ir Kinijos rėmuose. Tarp minimų pavyzdžių išskiriamas Kazachstanas, turintis reikšmingų žaliavų, svarbių aukštųjų technologijų pramonei, ir tapęs testu, ar įmanoma išlaikyti dvigubą partnerystę sparčiai poliarėjančiame technologijų lauke.

    „Būti visur reiškia nebūti niekur. Prisijungimas prie JAV iniciatyvų yra ne tik narystės deklaracija, bet ir įsipareigojimas“, – sakoma žinutėje, kurios turinį cituoja Reuters.

    Kodėl DI grandinės tapo spaudimo įrankiu

    DI proveržį riboja ne vien programinė įranga ar talentai, bet ir fiziniai resursai: lustų gamyba, duomenų centrų infrastruktūra, elektros poreikiai, taip pat tokie metalai ir mineralai, kurie būtini elektronikai, baterijoms bei sudėtingai pramonei. Dėl to valstybės vis dažniau taiko priemones, kurios anksčiau buvo įprastos energetikoje ar gynyboje.

    JAV šiuo požiūriu siekia, kad sąjungininkai veiktų koordinuotai: suderintų tiekimo užtikrinimą, kurtų bendras investicines kryptis ir taikytų panašius saugumo standartus. Praktikoje tai gali reikšti didesnį atrankos griežtinimą, kam perduodamos pažangios technologijos, kokios investicijos laikomos jautriomis ir kokių partnerių projektai vertinami kaip rizikingi.

    Kinija tuo pat metu siekia stiprinti alternatyvų tarptautinį DI bendradarbiavimo formatą, pristatydama savo technologinę viziją kaip atsvarą JAV įtakai. Dėl šios priežasties vis daugiau šalių atsiduria situacijoje, kai ekonominė logika skatina bendradarbiauti su abiem pusėmis, o geopolitinė realybė verčia rinktis.

    Pasak JAV pareigūnų komentaro agentūrai Reuters, pagrindinė žinutė paprasta: patikimas partneris vienoje technologijų ekosistemoje sunkiai suderinamas su dalyvavimu kitoje, kuri siūlo konkuruojančias taisykles ir strateginius tikslus. Tai rodo, kad DI lenktynės pereina į fazę, kur svarbiausi tampa ne vien modelių gebėjimai, bet ir tai, kas kontroliuoja jų kūrimo sąlygas.

  • Kinų T-Flight šokiruoja: 800 km/h per 5,3 sekundės – žingsnis link 1 000 km/h traukinių

    Kinų T-Flight šokiruoja: 800 km/h per 5,3 sekundės – žingsnis link 1 000 km/h traukinių

    Kinijoje kuriamas magnetinės levitacijos traukinys T-Flight pasiekė naują bandymų rekordą: per 5,3 sekundės jis įsibėgėjo iki 800 km/h. Bandymas atliktas specialiame eksperimentiniame poligone, o rezultatas laikomas svarbiu žingsniu siekiant dar didesnių greičių.

    T-Flight projektą vysto Kinijos valstybinė bendrovė „CASIC“, kuri pastaraisiais metais nuosekliai gerina pasiektus rodiklius. Skelbiama, kad bandymų trasos ilgis siekė 1,1 kilometro, o sustabdymui pakako maždaug 200 metrų atkarpos, kas rodo didelį dėmesį ne tik greičiui, bet ir valdymui.

    Ankstesni bandymai taip pat rodė spartų progresą: 2024 metais prototipas buvo pasiekęs 623 km/h, o vėliau rezultatas gerintas iki 650 km/h. Naujas 800 km/h šuolis išryškina, kad technologija vystoma agresyviu tempu, tačiau iki komercinio pritaikymo dar lieka daug klausimų.

    Artimiausias deklaruojamas tikslas yra 1 000 km/h greitis, kuris priartėtų prie garso greičiui artimų režimų. Tokie greičiai teoriškai leistų konkuruoti su aviacija vidutiniais atstumais, tačiau realybėje tam reikėtų sudėtingos infrastruktūros, griežtų saugos standartų ir patikimo energijos tiekimo.

    Ilgalaikė vizija dar ambicingesnė: kalbama net apie 4 000 km/h, o tai jau siejama su judėjimu specialiose beveik vakuuminėse tunelinėse sistemose. Inžinieriai pabrėžia, kad tokiose sistemose kritiškai svarbus sandarumas, o net ir nedideli pažeidimai galėtų sukelti katastrofiškas pasekmes.

    Technologiniai iššūkiai apima trinties ir pasipriešinimo mažinimą, stabilumą dideliu greičiu bei itin tikslią trasos geometriją. Nurodoma, kad kai kuriuose bandymų scenarijuose leistina nuokrypio tolerancija tėra apie 0,3 milimetro 2 kilometrų atkarpoje, todėl tai tampa ne tik transporto, bet ir aukščiausio lygio inžinerinės precizikos projektu.

    „CASIC“ bandymams yra įrengusi trasą Shanxi provincijoje, o viešai minimi planai kurti ir apie 60 kilometrų ilgio eksperimentinę atkarpą, kuri padėtų saugiau išbandyti didesnius greičius. Kol kas T-Flight išlieka demonstracine platforma, tačiau rekordai rodo, kad Kinija siekia lyderystės ir ateities itin greito antžeminio transporto srityje.

  • Kinija pribloškė: maglev traukinį iki 800 km/val. įgreitino per 5,3 sekundės

    Kinijoje eksperimentinis magnetinės levitacijos (maglev) traukinys per bandymus nuo nulio pasiekė 800 km per valandą greitį vos per 5,3 sekundės. Bandymas atliktas specialioje trasoje Hubėjaus provincijoje, o rezultatas įvardijamas kaip naujas tokio tipo demonstracinės sistemos rekordas.

    Bandomosios platformos masė siekė apie 1,1 tonos. Pasiekęs maksimalų greitį įrenginys juo važiavo maždaug 600 metrų ir kontroluojamai sustojo bandymų atkarpos pabaigoje, o tai rodo, kad kuriant technologiją daug dėmesio skiriama ne tik įgreitėjimui, bet ir stabdymo valdymui.

    Pasak tyrėjų, laboratorija savo rezultatą gerino kelis kartus per pastaruosius metus: 2025 metais birželį buvo pasiekta 650 km per valandą, 2025 metais liepą – 700 km per valandą, o naujausias bandymas peržengė 800 km per valandą ribą. Tokia dinamika rodo sparčią bandymų bazės ir valdymo sistemų brandą, tačiau tai dar nereiškia artėjančių keleivinių maršrutų tokiu greičiu.

    Kaip veikia maglev technologija

    Maglev esmė – transporto priemonė nevažiuoja ratais bėgiais, o „pakimba“ virš kreipiančiosios dėl stipraus magnetinio lauko. Trauka taip pat sukuriama elektromagnetinėmis jėgomis, todėl praktiškai eliminuojamas riedėjimo pasipriešinimas, kuris įprastiems traukiniams tampa dideliu energijos nuostolių šaltiniu.

    Vis dėlto didėjant greičiui dominuoti pradeda oro pasipriešinimas. Dėl jo ypač svarbi tampa aerodinamika, triukšmo ir vibracijų kontrolė, o energijos sąnaudos gali augti neproporcingai, todėl vien tik levitacija dar negarantuoja efektyvaus itin didelių greičių eksploatavimo.

    Kodėl tai dar ne keleivinis greitis

    800 km per valandą prilygsta maždaug 222 metrams per sekundę. Jei toks greitis pasiekiamas per 5,3 sekundės, vidutinis pagreitis tampa labai didelis, todėl keleiviams toks režimas būtų sunkiai toleruojamas ir neatitiktų komforto bei saugos reikalavimų.

    Dėl to rekordas vertintinas pirmiausia kaip technologinė demonstracija, skirta patikrinti elektromagnetinės traukos, levitacijos, energijos tiekimo ir valdymo sistemų elgseną ekstremaliomis sąlygomis. Tokie bandymai svarbūs kuriant naujas itin didelių greičių platformas, bandymų įrangą ir su specialiosiomis pramonės sritimis susijusias transporto koncepcijas.

    Didžiausi iššūkiai – kaina ir infrastruktūra

    Net jei technologija leidžia pasiekti įspūdingus rodiklius, realiam diegimui reikia brangios ir sudėtingos infrastruktūros, tiksliai sukalibruotų trasų, patikimos energijos tiekimo sistemos bei griežtų saugos protokolų. Papildomai tenka spręsti šiluminio režimo, elektromagnetinio suderinamumo ir avarinių scenarijų klausimus.

    Todėl Kinijos pasiektas rezultatas šiuo metu labiau signalizuoja apie šalies mokslinių tyrimų pajėgumus ir ambicijas, o ne apie artimiausiu metu atsirasiančius 800 km per valandą keleivinius maršrutus. Praktikoje keleiviniams projektams paprastai renkamasi kompromisas tarp greičio, energijos sąnaudų, triukšmo, bilietų kainos ir infrastruktūros investicijų.

  • Baltieji rūmai skaičiuoja milijardinius nuostolius: tarifus apeina per trečiąsias šalis

    Baltieji rūmai skaičiuoja milijardinius nuostolius: tarifus apeina per trečiąsias šalis

    Baltieji rūmai teigia, kad Jungtinės Valstijos kasmet praranda dideles muitų pajamas dėl schemų, kai prekės į šalį patenka per tarpininkaujančias valstybes, nuslepiant tikrąją jų kilmę. Administracijos ataskaitoje skaičiuojama, kad biudžeto netektys siekia nuo maždaug 16,4 iki 22,4 mlrd. eurų per metus.

    Ataskaitoje teigiama, kad per trečiąsias šalis taip gali būti pervežama nuo 29,6 iki 262,2 mlrd. eurų vertės prekių per metus. Skaičiavimų pagrindu nurodomas vidurkis – apie 64,9 mlrd. eurų, nuo kurio ir išvedamas galimų prarastų pajamų intervalas.

    Baltojo namo prekybos patarėjas Peteris Navarro tvirtino, kad pagrindinis taikinys yra veikla, siejama su Kinija ir Indija, o naujose prekybos taisyklėse bus numatytos nuostatos prieš prekių perpardavimą per tarpines šalis. Pasak jo, šalys ar partneriai, kurie sudaro sąlygas tokioms schemoms, gali sulaukti papildomų pasekmių.

    „Muitinė jau taiko DI, kad identifikuotų prekes, kurių kilmė galėjo būti suklastota“, – sakė Peteris Navarro.

    Anot administracijos, importuotojams, įtariamiems suklastojus kilmės šalį, gali grėsti atgaline data pritaikyti muitai už maždaug vienerių metų laikotarpį. Praktikoje tai reikštų ne tik papildomą finansinę naštą, bet ir didesnę teisinę riziką įmonėms, kurios tiekimo grandinėse remiasi keliais tarpiniais logistikos taškais.

    Perkrovimas per trečiąsias šalis suintensyvėjo po to, kai 2018 metais JAV pradėjo plataus masto muitų politiką Kinijos prekėms, o vėliau tarifai dar kartą buvo reikšmingai pakelti 2025 metais. Ekonomistai pažymi, kad dalį prekybos srautų pokyčių lemia ne vien vengimas, bet ir realus gamybos perkėlimas į kitas šalis, siekiant sumažinti geopolitinę ir tarifų riziką.

    Administracija kaip pavyzdžius mini Malaiziją, Vietnamą ir Meksiką, į kurias, anot analitikų, dalis gamybos ir surinkimo procesų galėjo persikelti, o dalis srautų galėjo būti susiję su kilmės maskavimu. Tokie pokyčiai atspindi platesnę pastarųjų metų tendenciją, kai įmonės diversifikuoja tiekimo grandines ir mažina priklausomybę nuo vienos rinkos.

    Kinija atmetė kaltinimus ir teigė, kad ataskaita klaidingai interpretuoja jos prekybos praktiką. Pekinas nuosekliai argumentuoja, kad konkurencingumą lemia masto ekonomija, infrastruktūros plėtra ir darbo jėgos kvalifikacija, o prekybos disbalansą esą veikia ir struktūriniai veiksniai, įskaitant JAV dolerio vaidmenį pasaulio finansų sistemoje.

    Diskusijos vyksta tuo metu, kai JAV ir Kinijos santykiuose svarbų vaidmenį atlieka ne tik tarifai, bet ir technologijų, investicijų bei nacionalinio saugumo klausimai. Ataskaitoje pabrėžiamas siekis griežtinti kilmės nustatymo kontrolę, tačiau rinkos dalyviai įspėja, kad pernelyg agresyvus vykdymas gali didinti kainų spaudimą ir apsunkinti tarptautinę prekybą.

    JAV statistika rodo, kad importas iš Kinijos 2025 metais smuko iki 16 metų žemumų ir siekė apie 267,1 mlrd. eurų. Tuo pačiu laikotarpiu JAV prekybos deficitas buvo apie 321 mlrd. eurų, o administracija dalį pagerėjimo sieja su tarifų poveikiu, nors ekonomistai atkreipia dėmesį, kad importą galėjo slopinti ir neapibrėžtumas bei verslo atsargumo priemonės.

    Tarifų strategija JAV viduje ir toliau vertinama prieštaringai, nes dalis ekonomistų kritikuoja tokių priemonių efektyvumą ir galimas šalutines pasekmes vartotojams bei įmonėms. Vis dėlto Baltieji rūmai akcentuoja, kad kova su kilmės klastojimu ir perpardavimu per tarpines šalis yra būtina, siekiant apsaugoti muitų režimo vientisumą ir valstybės pajamas.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių: lietaus daugiau, bet mokslininkai fiksuoja mažesnį vandens prieinamumą

    Mokslininkų analizė rodo, kad plečiant miškų plotus keičiasi vandens apytaka tarp žemės paviršiaus ir atmosferos: suveši augalija išgarina daugiau drėgmės, todėl dalyje teritorijų ima dažniau lyti.

    Vis dėlto bendras vietoje pasiekiamo vandens kiekis ne visada auga. Tyrėjai vandens prieinamumą vertino kaip kritulių ir išgaravimo skirtumą, ir nustatė, kad šis rodiklis vidutiniškai mažėjo.

    Kas pasikeitė per du dešimtmečius

    Vertinant 2001–2020 metų laikotarpį, Kinijoje miškų plotas išaugo apie 226 000 kvadratinių kilometrų. Tuo pat metu ganyklų sumažėjo apie 158 000 kvadratinių kilometrų, o dykumų ir menkai derlingų plotų – dar maždaug 107 000 kvadratinių kilometrų.

    Skaičiuojama, kad nuo 1980 metų Kinijoje iš viso pasodinta apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su keliomis ilgalaikėmis ekosistemų atkūrimo programomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir dirvožemio degradaciją.

    Tyrimo duomenimis, per nagrinėtą laikotarpį vidutinis metinis išgaravimas padidėjo 1,71 milimetro, o kritulių kiekis – 1,24 milimetro. Kadangi išgaravimas augo sparčiau, vandens prieinamumo rodiklis vidutiniškai mažėjo 0,46 milimetro per metus.

    Kodėl daugiau lietaus nereiškia daugiau vandens

    Ryškiausias efektas fiksuotas ten, kur ganyklos buvo paverstos miškais. Toks žemės dangos pokytis padidino metinį išgaravimą apie 8,44 mlrd. kubinių metrų, o kritulių kiekį – apie 5,08 mlrd. kubinių metrų.

    Rezultatas – vietoje prieinamo vandens sumažėjimas maždaug 3,36 mlrd. kubinių metrų per metus. Paprastai tariant, dalis papildomos drėgmės, kurią augalija išleidžia į atmosferą, negrįžta į tą pačią teritoriją kaip lietus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos srautai perneša drėgmę dideliais atstumais, todėl vienas regionas gali prarasti vandens balansą, o kitas – gauti papildomų kritulių. Dėl to miškinimo nauda pasiskirsto netolygiai.

    Kur laimi, o kur pralaimi regionai

    Didžiausias teigiamas pokytis fiksuotas Tibeto plynaukštėje, kur vandens prieinamumas didėjo apie 0,38 milimetro per metus. Tuo metu rytiniame musonų regione šis rodiklis mažėjo apie 0,59 milimetro, o sausringame šiaurės vakarų regione – apie 1,14 milimetro per metus.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad šiaurės vakarų sausringas regionas dėl žemės dangos pokyčių dalį drėgmės „perduodavo“ Tibeto plynaukštei. Tai reiškia, kad vietinis miškinimas gali prisidėti prie kritulių kitur, bet kartu didinti vandens trūkumą ten, kur medžiai pasodinti.

    Šie rezultatai siejami ir su platesne Kinijos vandens išteklių problema: šiaurinėje šalies dalyje sutelkta didelė gyventojų ir žemės ūkio dalis, tačiau vandens atsargų ten gerokai mažiau nei pietuose. Todėl vien medžių skaičius ar miškų plotas neatsako į klausimą, ar regionas taps atsparesnis sausroms.

    Mokslininkai akcentuoja, kad ekosistemų atkūrimą reikia vertinti kompleksiškai, derinant miškų plėtrą su baseinų valdymu, dirvožemio drėgmės apsauga ir vietovei tinkančiomis rūšimis. Priešingu atveju didesnis želdinių plotas gali pagerinti mikroklimatą, bet kartu sumažinti vandenį upėms, gruntiniams vandenims ar žemės ūkiui.

  • Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Miškų plėtra iki neregėto masto

    Kinijoje jau kelis dešimtmečius vykdomos milžiniškos apželdinimo programos, tarp jų ir 1978 metais pradėtas Didysis žaliasis mūras, skirtas stabdyti dykumėjimą, eroziją ir smėlio audras šiaurinėse teritorijose. Per laiką prie jo prisidėjo ir kitos iniciatyvos, orientuotos į degradavusių žemių atkūrimą bei dirvožemio stabilizavimą.

    Vertinant ilgalaikius pokyčius, miškų dalis šalyje nuo maždaug 10 proc. teritorijos 1949 metais išaugo iki maždaug ketvirtadalio pastaraisiais metais. Apželdintas plotas prilygsta apie 300 000 kvadratinių kilometrų, tad poveikis aplinkai tapo ne tik vietinis, bet ir sisteminis.

    Netikėtas efektas – pasikeitė vandens apytaka

    Mokslininkų analizė, apėmusi 2001–2020 metų laikotarpį, parodė, kad auganti augalijos danga pakeitė vandens apytaką: sustiprėjo garavimas ir transpiracija, kai augalai per lapus išleidžia vandenį į atmosferą. Ši drėgmė neišnyksta, ją perneša oro srautai, todėl krituliai gali iškristi visai kitose vietovėse.

    Tyrime akcentuojama, kad dalis drėgmės srautų persiskirstė Tibeto plynaukštės kryptimi, kur vandens prieinamumas išaugo. Tuo metu rytiniuose ir šiaurės vakarų regionuose kai kur fiksuotas vandens išteklių sumažėjimas, o sausringam šalies šiaurės vakarui tai ypač jautru.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir saugumui?

    Masinis medžių sodinimas paprastai siejamas su nauda klimatui ir biologinei įvairovei, tačiau hidrologiniu požiūriu tai gali turėti kainą ten, kur vandens ir taip trūksta. Didesnė augalija reiškia didesnį vandens poreikį, o kartu ir spartesnį jo „iškėlimą“ į atmosferą, mažinant dalį vietoje prieinamos drėgmės.

    Kinijoje vanduo pasiskirstęs netolygiai: šiauriniuose regionuose gyvena apie 46 proc. gyventojų ir sutelkta daugiau nei pusė žemės ūkio naudmenų, tačiau ten tenka tik apie penktadalis šalies vandens išteklių. Todėl net ir palyginti nedideli natūralaus vandens ciklo pokyčiai gali atsiliepti derliams, pramonei ir vandens saugumui.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamas yra ne vien pasodintų medžių skaičius, bet ir tai, kokia augalija pakeičia ankstesnį žemės naudojimą. Pavyzdžiui, pievų ar dirbamos žemės virtimas mišku gali didinti ewapotranspiraciją ir keisti kritulių režimą, o vietomis – sumažinti upių nuotėkį ar gruntinių vandenų papildymą.

    Vis dėlto apželdinimo programos nelaikomos klaida: jos padėjo suvaldyti dirvožemio eroziją, pristabdyti dykumėjimą ir mažinti aplinkos degradaciją. Pagrindinė išvada – planuojant želdinimą būtina vertinti vandens balansą, rūšių parinkimą ir regioninius skirtumus, kad klimato ir aplinkosaugos tikslai neprieštarautų vandens prieinamumui.