CP v2

Tag: Kinija

  • Ataskaita perspėja: „pagaminta Europoje“ baterijų taisyklės elektromobilius brangins 2 100 eurų

    Ataskaita perspėja: „pagaminta Europoje“ baterijų taisyklės elektromobilius brangins 2 100 eurų

    Nauja Briuselio analitinio centro Bruegel ataskaita perspėja, kad Europos Sąjungos siekis labiau lokalizuoti automobilių ir baterijų tiekimo grandines gali skaudžiai atsispindėti pirkėjų piniginėse. Anot tyrėjų, dalis šiuo metu svarstomų ar taikomų priemonių saugo gamintojus, tačiau didina kainas vartotojams.

    Ataskaitoje teigiama, kad priemonių rinkinys, apimantis muitus kiniškiems elektromobiliams, vietinio turinio reikalavimus ir švelnesnę poziciją dėl 2035 metais numatytų vidaus degimo variklių ribojimų, gali nukreipti pramonę neteisinga kryptimi. Bruegel pabrėžia, kad dėl klimato tikslų ir kaštų ateitis vis tiek bus elektrinė.

    Kaina už taisykles – pirkėjų sąskaita

    Bruegel skaičiuoja, kad reikalavimas baterijų elementus gaminti Europos Sąjungoje galėtų padidinti jų kainą nuo maždaug 50 iki 85 eurų už kilovatvalandę. Tai tipiniam elektromobiliui reikštų apie 2 100 eurų kainos augimą vien dėl baterijos.

    Prie šios sumos, ataskaitos vertinimu, dar prisidėtų apie 200 eurų, jei būtų įtvirtinti mažo anglies pėdsako plieno reikalavimai. Tuo metu supaprastintos transporto priemonių patvirtinimo procedūros, kurios kartais įvardijamos kaip pagalba sektoriui, gamintojams sutaupytų tik apie 61 eurą vienam automobiliui.

    Anot analitikų, tokia našta labiausiai smogia pigesniems modeliams ir mažesnes pajamas turintiems pirkėjams. Kitaip tariant, brangimas gali labiausiai paveikti tuos, kuriems elektromobilis ir taip yra ties kainos riba.

    Muitai ir spraga hibridams

    Ataskaitoje kritikuojama ir tai, kaip sukonstruoti Europos Sąjungos muitai kiniškiems elektromobiliams, kurie 2024 metų spalį kai kuriais atvejais siekė iki 35,3 proc. Bruegel pažymi, kad šie muitai taikomi tik visiškai elektriniams automobiliams, bet ne įkraunamiems hibridams, todėl rinkoje atsiranda paskata importą nukreipti į labiau teršiančias alternatyvas.

    Bruegel teigimu, po muitų įvedimo visiškai elektrinių automobilių importo augimas išsilygino, tačiau įkraunamų hibridų srautai išaugo. Tai, anot tyrėjų, mažina muitų efektyvumą kaip priemonės, kuri turėtų padėti europinei gamybai.

    Analitikai taip pat atkreipia dėmesį į Prancūzijos patirtį, kur vartotojų subsidijų schema, praktikoje mažiau palanki Kinijoje pagamintiems modeliams, susijusi su ryškiu nefinansuojamų elektromobilių pardavimų smukimu. Bruegel perspėja, kad dažni taisyklių pokyčiai didina neapibrėžtumą, kuris pats savaime tampa konkurencingumo kaštu.

    Pramonės spaudimas ir siūlomas kelias

    Ataskaitoje primenama, kad Europos automobilių sektorius pastaraisiais metais patiria spaudimą iš kelių pusių: silpnesnės paklausos, technologinės transformacijos ir konkurencijos iš Azijos. Bruegel skaičiuoja, kad nuo 2019 metų Europos Sąjungoje automobilių gamyba sumažėjo apie 2,6 milijono vienetų, arba 19 proc., nors visa vertės grandinė vis dar išlaiko apie 14 milijonų darbo vietų.

    Kartu pabrėžiama, kad tai nebūtinai reiškia sektoriaus žlugimą: Europa išlieka reikšminga eksportuotoja, o investicijos į baterijų ir elektromobilių gamybą išlieka didelės. Didžiausia rizika, anot Bruegel, yra lėta erozija: eksporto rinkų praradimas, technologinės lyderystės silpnėjimas ir tiekėjų tinklo išsiskaidymas.

    „Šis požiūris yra klaidingas, nes dėl klimato ir kaštų ateitis yra elektrinė. Diskusijos apie perėjimo lėtinimą yra nenaudingas nukreipimas“, – teigiama ataskaitoje.

    Vietoj ilgalaikio „skydo“ nuo konkurencijos Bruegel siūlo labiau tikslines ir laikinąsias priemones, įskaitant vienodesnį požiūrį į visiškai elektrinius automobilius ir įkraunamus hibridus. Taip pat svarstoma laikina kvotų sistema eksportui iš Kinijos su aiškiu mechanizmu, kaip greitai grįžti prie griežtesnių ribojimų, jei susitarimai būtų pažeidžiami.

    Bruegel akcentuoja, kad užsienio investicijas į baterijų gamybą Europoje verta vertinti kaip galimybę greičiau pasivyti technologinį atotrūkį, o ne vien kaip grėsmę. Ataskaitos išvada paprasta: tikslas turėtų būti ne uždrausti konkurenciją, o suteikti europiniams gamintojams laiko pasivyti, tačiau nepaversti šio proceso nuolatine sąskaita vartotojams.

  • Vienas 1998 metų potvynis Kinijoje pakeitė milu elnių likimą: kaip rūšis grįžo į laukinę gamtą

    Retos milu elnių, dar vadinamų Dovydo elniais, istorijoje lūžiu tapo ne planuota apsaugos programa, o stichija. Kinijoje XX amžiaus pradžioje ši rūšis praktiškai išnyko laukinėje gamtoje dėl buveinių nykimo, intensyvios medžioklės ir aplinkos pokyčių.

    Rūšį išsaugoti padėjo nelaisvėje laikomos bandos ir vėlesnis grąžinimas į saugomas teritorijas. 1985 metais milu elniai, atgabenti iš Anglijos, buvo apgyvendinti Pekino milu parke, o XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje pradėta kryptingai formuoti nauja populiacija prie Jangdzės upės.

    1991 metais buvo įkurtas Hubei Shishou milu nacionalinis gamtos rezervatas, o 1993–1994 metais į jį perkelti 64 gyvūnai. Tikėtasi, kad griežta apsauga ir kontroliuojama aplinka leis stabiliai didinti skaičių, tačiau gamta scenarijų pakoregavo savaip.

    1998 metų gegužę regioną užklupo stiprus potvynis: pakilus vandeniui dalis aptvarų ir natūralių užtvarų tapo nebeveiksmingos. 36 milu elniai ištrūko iš rezervato, persikėlė per patvinusią Jangdzę ir pasiekė šlapynes, kur jų sugrąžinti jau nepavyko.

    „Pabėgimas tapo atspirties tašku natūraliai populiacijos raidai už saugomos teritorijos ribų“, – teigiama tyrėjų aprašyme, kuriame analizuota vėlesnė bandos plėtra.

    Mokslininkų vertinimu, būtent šis netikėtas persikėlimas sudarė sąlygas formuotis savarankiškai laukinei populiacijai. Elniai ėmė naudoti mozaikiškas buveines, judėti tarp atskirų plotų ir įsitvirtinti vadinamuosiuose pereinamuosiuose taškuose, kur pakako maisto ir slėptuvių.

    Iki 2009 metų pabaigos laukinėje gamtoje jau buvo suskaičiuota daugiau nei 500 savarankiškai gyvenančių milu elnių, įskaitant palikuonis. Vėliau populiaciją paveikė ligos protrūkis 2010 metų vasarį–kovą, todėl skaičius sumažėjo.

    Iki 2012 metų pabaigos apie 300 laukinių milu elnių gyveno keliomis izoliuotomis grupėmis prie Dongtingo ežero rytinio ir pietinio pakraščio. Šis pavyzdys išryškino, kad vien apsauga rezervate ne visada yra galutinis tikslas, o kartais lemiamu veiksniu tampa galimybė rūšiai įsitvirtinti natūraliose buveinėse.

    Gamtosaugininkams ši istorija svarbi ir platesniame kontekste: ji primena, jog rūšių atkūrimo programose būtina vertinti ne tik veisimą nelaisvėje, bet ir buveinių vientisumą, migracijos koridorius bei rizikas, susijusias su ekstremaliais orais. Klimato kaita didina potvynių ir kitų stichijų dažnį, todėl tokie įvykiai gali ir netikėtai padėti, ir sukelti naujų grėsmių, pavyzdžiui, ligų plitimą ar buveinių fragmentaciją.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma aptiko vandens: mokslininkai atskleidė, ką planuoja daryti

    Po didžiausia Kinijos dykuma aptiko vandens: mokslininkai atskleidė, ką planuoja daryti

    Netikėtas radinys po Takla Makanu

    Kinijos geologai pranešė po Takla Makano dykuma Sindziango regione aptikę dvi atskiras požeminio vandens zonas. Viena jų siejama su Andiro apylinkėmis pietiniame dykumos pakraštyje, kita – dykumos gilumoje, į pietus nuo Mazartago kalnagūbrio.

    Apie radinį Kinijos žiniasklaida skelbė remdamasi Xinjiang Geological Bureau pateikta informacija. Ši institucija koordinuoja dalį regione vykdomų geologinių ir hidrogeologinių tyrimų, įskaitant vandens išteklių paieškas dykumų teritorijose.

    Kaip buvo ieškota vandens

    Paieškose buvo derinami keli metodai: palydoviniai stebėjimai, geofiziniai tyrimai iš oro ir nuo žemės paviršiaus, o gauti signalai tikslinti gręžiniais. Tokia schema leidžia ne tik aptikti galimas vandeningas struktūras, bet ir įvertinti jų gylį bei paplitimą.

    Mokslininkai teigia sudarę geologinius ir hidrogeologinius modelius, kurie padėjo atskirti gėlesnio ir labiau mineralizuoto vandens zonas. Pasak tyrėjų, būtent skirtingų duomenų sujungimas leido tiksliau nustatyti, kur gali būti praktiškai panaudojami ištekliai.

    Ką tai reiškia praktiškai

    Radinys svarbus ir dėl to, kad koreguoja ankstesnes prielaidas apie Takla Makano požeminius vandenis. Ilgą laiką manyta, jog po dykuma vyrauja stovintys arba sūrūs vandenys, kurių panaudojimas ribotas, tačiau nauji duomenys rodo ir judančio, potencialiai atsinaujinančio vandens požymius.

    Vis dėlto geologai pabrėžia, kad tai nereiškia lengvai pasiekiamų milžiniškų geriamojo vandens atsargų. Dalis aptiktų vandenų gali būti sūroki ar sūrūs, todėl prieš bet kokį naudojimą būtina įvertinti jų cheminę sudėtį, atsinaujinimo greitį ir poveikį ekosistemoms.

    Pranešama, kad jau įkurta bandomoji stotis, kurioje tikrinama, ar sūrokius ir sūrius vandenis galima saugiai naudoti drėkinimui. Tai siejama su vadinamuoju apsauginiu želdinių ruožu aplink dykumą, kurio tikslas – lėtinti smėlio judėjimą ir dykumėjimą.

    Takla Makanas yra didžiausia Kinijos dykuma ir viena didžiausių smėlingų dykumų pasaulyje, užimanti apie 330 000 kvadratinių kilometrų. Pastaraisiais metais Kinija dykumos pakraščiuose plėtoja priemones smėlio audroms ir dykumėjimui mažinti, o vandens prieinamumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tokių projektų sėkmę.

  • DI sukurptas žvalgybos raportas beveik įplieskė JAV ir Kinijos konfliktą: operacija buvo per plauką

    DI sukurptas žvalgybos raportas beveik įplieskė JAV ir Kinijos konfliktą: operacija buvo per plauką

    Pavasarį JAV kariuomenėje ėmė plisti žvalgybos ataskaita, kurioje teigta, kad Kinijos laivas Artimuosiuose Rytuose gabena su branduoline programa siejamus komponentus. Pasak kelių su situacija susipažinusių šaltinių, dokumentas buvo vertinamas kaip pakankamai rimtas, kad būtų svarstoma karinė intervencija.

    Du informatoriai CNN nurodė, kad buvo rengiamasi operacijai: ginkluoti JAV kariai ruošėsi patekti į laivą, o ore patruliavo kariniai orlaiviai. Toks veiksmas prieš Kinijos vėliava plaukiojančią transporto priemonę galėjo tapti itin pavojingu eskalacijos tašku.

    Situacija pasikeitė tik prieš pat planuotus veiksmus, kai pareigūnai ataskaitą patikrino detaliau. Paaiškėjo, kad ją parengė analitikas, pasitelkęs dirbtinis intelektas įrankį, o „išvada“ apie krovinį buvo klaidinga ir neatitiko realybės.

    „Ataskaita buvo visiškai neteisinga, tačiau bet koks priešiškas veiksmas prieš Kinijos laivą galėjo peraugti į atvirą konfliktą“, – CNN situaciją apibūdino vienas su incidentu susipažinęs šaltinis.

    Žurnalistų teigimu, DI įrankis šiame epizode sujungė atvirų šaltinių informaciją su duomenimis iš vyriausybinių sistemų, todėl klaida įgavo patikimumo įspūdį. Analitikas esą DI pagalba ne tik tikrino laivo krovinio sąrašo detales, bet ir vėliau suformavo standartinio formato žvalgybinę pažymą, kuri buvo išplatinta grandinėje.

    Neaišku, ar naudotas pokalbių robotas buvo komercinis, ar sukurtas valdžios institucijoms. Vis dėlto buvęs aukšto rango JAV pareigūnas CNN yra sakęs, kad daug kariuomenėje naudojamų DI modelių nuo rinkoje prieinamų sprendimų skiriasi tik nežymiai, todėl klaidų ir neteisingų interpretacijų rizika išlieka aktuali.

    Pentagonas ir JAV Ramiojo vandenyno specialiųjų operacijų vadovybė į prašymą pakomentuoti neatsakė. Tačiau incidentas gali tapti rimtu argumentu griežtinti DI naudojimo žvalgyboje taisykles, ypač ten, kur sprendimai gali turėti tiesioginių karinių pasekmių.

    Pastaraisiais metais JAV gynybos institucijos DI diegimą įvardija kaip prioritetą, nes šie įrankiai gali apdoroti milžiniškus duomenų srautus, padėti greičiau vertinti rizikas, planuoti logistiką ar parinkti taikinius. Vis dėlto tokie atvejai primena, kad kartu būtini aiškūs patikros protokolai, atsakomybės ribos ir principas, jog sprendimus dėl jėgos panaudojimo turi patvirtinti žmonės, remdamiesi nepriklausomai patikrintais šaltiniais.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas atskleidė, kodėl dirbtiniai miškai ne visada laimi

    Ką parodė nauja analizė?

    Per beveik penkis dešimtmečius Kinija pasodino apie 66 mlrd. medžių, siekdama stabdyti dykumėjimą ir didinti anglies dioksido sugėrimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad žmogaus suformuoti miškai ne visuomet atkuria tai, ką suteikia natūralios miško ekosistemos.

    Didžioji dalis sodinimo pastangų siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena, pradėta 1978 metais. Programa orientuota į Gobio ir Takla Makano dykumų plitimo ribojimą, o kartu ir į klimato kaitos švelninimą.

    Mokslininkai lygino žmonių pasodintus jaunus medynus su natūraliais miškais skirtinguose regionuose. Rezultatai parodė, kad dirbtinai įveistų medynų medžiai augo maždaug 66 proc. greičiau nei natūraliuose miškuose augantys jų atitikmenys.

    Taip pat nustatyta, kad tokie medynai jautriau reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad spartus augimas dar negarantuoja ilgalaikės naudos.

    Kodėl greitas augimas ne visada gerai?

    Vienas pagrindinių klausimų, keliamų vertinant apželdinimą sausringuose regionuose, yra vandens kaina. Medžiai, ypač netinkamai parinktos rūšys, gali didinti vandens poreikį ir daryti spaudimą vietos vandens ištekliams, nuo kurių priklauso tiek ekosistemos, tiek žmonių ūkis.

    Skirtingai nei natūralūs miškai, dirbtinai įveisti medynai dažnai būna vienodesnės sudėties ir amžiaus. Dėl to jie gali būti mažiau atsparūs ekstremaliems reiškiniams, ligoms ar kenkėjams, o jų teikiamos ekosisteminės paslaugos gali būti siauresnės.

    Pekino universiteto kraštovaizdžio ekologas Juhan Luo atkreipia dėmesį, kad miškai klimato strategijose dažnai vertinami pernelyg supaprastintai. Pasak jo, daugelyje pasaulinių ekosistemų modelių nepakankamai aiškiai atskiriami miškų tipai ir neįvertinama medynų amžiaus įtaka miško dinamikai.

    „Pasodinti miškai tampa vis svarbesni klimato kaitos švelninimo strategijose, tačiau dauguma pasaulinių ekosistemų modelių neskiria miškų tipų ir prastai atspindi amžiaus įtaką miškų dinamikai“, – sakė Juhan Luo.

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtiniai miškai gali efektyviai kaupti anglį trumpuoju laikotarpiu, tačiau šis efektas nėra begalinis. Natūralūs miškai dažniau laikomi patikimesniais ilgalaikiam anglies saugojimui ir bendram ekosistemų stabilumui.

    Kinijos pavyzdys parodo, kad vien pasodintų medžių skaičius nėra pakankamas rodiklis sėkmei įvertinti. Reikšmę turi rūšių parinkimas, priežiūra, vietos klimatinės sąlygos, vandens balansas, miško amžius ir tai, kiek ilgai anglis iš tiesų išlieka sukaupta ekosistemoje.

  • Briuselis spaudžia Pekiną: kas nutiks, jei Kinija vėl pristabdys retųjų žemių eksportą

    Briuselis spaudžia Pekiną: kas nutiks, jei Kinija vėl pristabdys retųjų žemių eksportą

    Europos Komisija suintensyvino spaudimą Kinijai, ragindama iki spalį Pekine vyksiančio ES ir Kinijos Prekybos ir investicijų tarybos posėdžio pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Po maždaug valandos trukusio vaizdo skambučio tarp ES prekybos komisaro Marošo Šefčovičiaus ir Kinijos prekybos ministro Wango Wentao Briuselis pabrėžė, kad vien pažadų nebeužtenka.

    Europos Sąjunga siekia, kad būtų subalansuoti prekybos srautai, nes bendrijos prekybos deficitas su Kinija pastaraisiais metais išliko didelis ir politiškai jautrus. Tuo pat metu Pekinas yra suinteresuotas išlaikyti prieigą prie ES vidaus rinkos, kurioje gyvena apie 450 mln. vartotojų, ir skeptiškai vertina raginimus mažinti eksportą.

    „Nuoširdus įsitraukimas išlieka prioritetu, tačiau spalį Pekine privalome matyti pirmus konkrečius rezultatus“, – sakoma Europos Komisijos pareiškime.

    Vienas svarbiausių ginčo taškų – Kinijos taikomi eksporto kontrolės mechanizmai retųjų žemių elementams ir kitiems kritiniams mineralams. Šios medžiagos laikomos strateginėmis, nes naudojamos vėjo jėgainėse, elektromobilių komponentuose, elektronikoje, gynybos pramonėje ir automobilių gamyboje, o Kinija turi itin didelę įtaką pasaulinei gavybos ir ypač perdirbimo grandinei.

    ES derybininkai siekia aiškių garantijų, kad eksportas į Europą nebus staiga sustabdytas ar apsunkintas licencijomis, nes tai tiesiogiai paveiktų gamintojų planavimą ir tiekimo grandines. Pastaraisiais metais retųjų žemių ir kitų kritinių žaliavų klausimas tapo ne tik ekonomikos, bet ir geopolitinės rizikos tema, todėl Briuselis nuosekliai akcentuoja tiekimo saugumą.

    Artimiausios savaitės, Komisijos vertinimu, bus lemiamos: iki Marošo Šefčovičiaus vizito į Pekiną, numatyto spalio 8–9 dienomis, planuojami papildomi techniniai kontaktai. ES tikisi, kad dialogas pereis nuo bendrų formuluočių prie sprendimų dėl rinkos prieigos, eksporto licencijų aiškumo ir nuspėjamų prekybos taisyklių.

    ES vadovai ruošia spaudimo paketą

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, kalbėdama Europos Parlamente per metinį pranešimą, taip pat pabrėžė, kad svarbiausia – veiksmai. Briuselis signalizuoja, kad prireikus bus pasitelkti visi galimi prekybos gynybos instrumentai, jei derybos neatsineš apčiuopiamos naudos.

    „Žodžiai yra gerai. Tačiau darbai yra geriau“, – sakė Ursula von der Leyen.

    ES arsenale išlieka tokios priemonės kaip antidempingo muitai ar kiti tarifai, kai nustatoma nesąžininga konkurencija ar neteisėtos subsidijos. Lygiagrečiai bendrija stiprina ir ilgalaikę strategiją, kuria siekiama mažinti priklausomybę nuo vieno tiekėjo, ypač kritinių mineralų srityje, skatinant tiekimo šaltinių diversifikavimą ir gamybos grandinių atsparumą.

    Santykiai tarp Briuselio ir Pekino pastaruoju metu išlieka įtempti ir dėl platesnės ES pramonės politikos krypties, kuria siekiama geriau apsaugoti bendrąją rinką. Kinija ne kartą perspėjo apie galimus atsakomuosius veiksmus, jei Europa griežtins taisykles ar suteiks prioritetą Europoje pagamintai produkcijai.

    Kodėl retoji žaliava tapo politine tema

    Retųjų žemių elementai ir kiti kritiniai mineralai tapo vienu iš pagrindinių svertų pasaulinėje prekyboje, nes be jų sudėtinga sparčiai plėtoti žaliąją ir skaitmeninę ekonomiką. ES siekia, kad tiekimas būtų prognozuojamas, o verslas netaptų politinių ginčų įkaitu, todėl derybose su Kinija prioritetas teikiamas konkrečioms, įgyvendinamoms nuostatoms.

    Spalio mėnesį vyksiantys susitikimai svarbūs ir tuo, kad Kinijos klausimas bus ryškus ES lyderių darbotvarkėje, o Komisija turi pateikti aiškią pažangą. Jei jos nebus, Briuselis atvirai leidžia suprasti, kad sprendimų bus ieškoma ne tik per dialogą, bet ir per reguliacines bei prekybos apsaugos priemones.

  • DI branduolinėse sistemose kelia eskalacijos grėsmę: JAV ir Kinijai liko minutės spręsti

    DI branduolinėse sistemose kelia eskalacijos grėsmę: JAV ir Kinijai liko minutės spręsti

    Minutės, kurios gali lemti karą

    Ekspertai Jungtinėse Valstijose ir Kinijoje perspėja, kad dirbtinis intelektas, integruojamas į branduolinio valdymo ryšius ar karinę kibernetinę veiklą, gali pavojingai sutrumpinti sprendimų laiką. Kai incidento vertinimui lieka vos kelios minutės, techninis sutrikimas ar klaidingas signalas gali būti palaikytas tyčiniu kitos valstybės smūgiu.

    Didžiausia rizika siejama su automatizuotomis reakcijomis, kai sistemos pačios aptinka grėsmę ir inicijuoja atsaką greičiau, nei žmonės spėja patikrinti faktus. Tokiose situacijose auga klaidingo priskyrimo tikimybė, o tai ypač pavojinga branduolinio atgrasymo logikoje, kur svarbus aiškus supratimas, kas ir kodėl įvyko.

    Ką siūlo JAV ir Kinijos ekspertai

    Ilgalaikiame akademiniame dialoge dalyvaujantys analitikai ragina Vašingtoną ir Pekiną skubiai sutarti dėl prevencinių taisyklių. Jų teigimu, auganti programinės įrangos autonomija, ypač turinti puolamąjį potencialą, reikalauja aiškių ribų, kurių technologijos negalėtų peržengti be žmogaus sprendimo.

    Vienas esminių siūlymų yra išlaikyti žmogaus sprendimo viršenybę, kai kalbama apie kibernetines operacijas prieš branduolinio valdymo, ryšių ir įspėjimo sistemas bei kritinę infrastruktūrą. Argumentas paprastas: autonominės sistemos gali sugesti, viršyti suteiktus įgaliojimus arba būti perimtos trečiųjų šalių, o užpultai pusei tuomet sunku greitai nustatyti tikrąją incidento priežastį.

    Kitas siūlymas siejamas su vadinamosiomis raudonosiomis linijomis, kurios formaliai apibrėžtų, kad mašinos negali savarankiškai priimti sprendimų, susijusių su masinio naikinimo ginklais. Taip pat siūloma aiškiai sutarti, ką praktiškai reiškia reali žmogaus kontrolė, kad abi pusės nevartotų skirtingų, palankių interpretacijų.

    Karštoji linija ir politinės kliūtys

    Tarp rekomendacijų minima ir speciali karinė ryšio linija skaitmeniniams incidentams, kad krizės akimirką būtų galima greitai išsiaiškinti, ar įvykis buvo klaida, neautorizuota operacija ar planuota ataka. Tai ypač aktualu, kai vienos valstybės automatinės gynybos priemonės gali sureaguoti taip, kad kita pusė tai supras kaip agresiją.

    Vis dėlto tokios komunikacijos veiksmingumu abejoja dalis analitikų, primindami, kad praktikoje ryšys krizėse ne visada veikia. Nurodoma, jog Kinijos sprendimų priėmimo sistema yra labiau hierarchinė, o tai gali lėtinti operatyvius atsakymus ir mažinti žemesnio rango pareigūnų galimybes greitai komunikuoti su užsienio partneriais.

    „Kinijos sistemoje niekas nenori komunikuoti su Jungtinėmis Valstijomis, kol aukščiausia vadovybė nepriima sprendimo, o tai gali užtrukti dienas ar dar ilgiau“, – sakė Carla Freeman.

    Siūlymai pateikiami platesniame kontekste, kai technologinė konkurencija tarp JAV ir Kinijos vis dažniau persikelia iš lustų ir gamybos grandinių į saugumo bei ginkluotės kontrolės klausimus. Abi valstybės viešai deklaruoja, kad branduoliniai sprendimai turi likti žmogaus rankose, tačiau lygiagrečiai investuoja į vis gilesnę autonominių sistemų integraciją gynyboje.

    Kol kas nė viena vyriausybė oficialiai nepatvirtino ekspertų rekomendacijų kaip privalomų taisyklių. Tačiau Kinija, kaip nurodoma, palaipsniui įtraukia šią temą į diplomatines struktūras, o Vašingtone atsakomybė dėl tokių klausimų pasiskirsčiusi per kelias institucijas, todėl vieningo reguliavimo kelias gali būti lėtas.

  • Aliuminio rinka kaista dėl krizės Persijos įlankoje: Kinija muša rekordus, bet pasiūlos vis tiek trūksta

    Aliuminio rinka pastaraisiais mėnesiais patiria išskirtinį spaudimą: sutrikus tiekimui iš Persijos įlankos regiono, pirkėjai aktyviau ėmė ieškoti metalo Azijoje, pirmiausia Kinijoje. Tačiau net ir didžiausias pasaulio gamintojas šiandien nebegali greitai „užpilti“ rinkos papildomais kiekiais.

    Kinijos statistika rodo, kad pirminio aliuminio gamyba rugpjūtį pasiekė istorinį mėnesio rekordą – 3,98 mln. tonų, tai yra 4,7 proc. daugiau nei prieš metus. Per pirmuosius aštuonis metų mėnesius šalis pagamino 31,12 mln. tonų, o augimas siekė 3,9 proc.

    Rekordai nepadengia trūkumo

    Jei dabartinis tempas išsilaikytų, metinė Kinijos gamyba priartėtų prie 46,7 mln. tonų, o tai būtų daugiau nei pernai. Vis dėlto rinką neramina tai, kad Kinijoje jau kurį laiką galioja gamybos pajėgumų ribojimo politika, o nominali riba siejama su maždaug 45 mln. tonų per metus.

    Ši politika sugriežtinta dar 2017 metais, kai Pekinas pradėjo stabdyti nekontroliuojamą pajėgumų plėtrą, siekdamas valdyti pasaulinę pasiūlą ir energijos suvartojimą. Aliuminio lydymas yra itin elektros energijai imlus procesas, todėl gamybos didinimą riboja ne tik administracinės, bet ir energetikos infrastruktūros realijos.

    Rinkos dalyviai pabrėžia, kad dėl tokios sistemos Kinija praktiškai neturi daug laisvų rezervų, kuriuos būtų galima greitai aktyvuoti, jei pasaulyje pritrūksta metalo. O tai reiškia didesnę riziką kainoms, ypač jei sutrikimai kituose regionuose užsitęs.

    Persijos įlankos vaidmuo ir rizikos

    Didelę įtaką situacijai daro įtampa Ormūzo sąsiauryje – viename svarbiausių pasaulio jūrinių maršrutų. Sutrikus laivybai regione, su problemomis susidūrė ne tik naftos ir suskystintų gamtinių dujų logistikos grandinės, bet ir dalis aliuminio eksporto, nes Persijos įlankos šalys yra reikšmingos šio metalo tiekėjos.

    Regiono svarbą didina tai, kad aliuminio pramonei būtina pigi elektros energija, o Persijos įlankos valstybės ją dažnai gali užtikrinti konkurencingomis sąlygomis. Skaičiuojama, kad Artimieji Rytai pagamina apie 9 proc. pasaulinio pirminio aliuminio, o už Kinijos ribų jų dalis viršija 20 proc., todėl net laikini sutrikimai turi matomą efektą.

    Situaciją dar labiau apsunkina rekordiškai žemi atsargų lygiai, dėl kurių rinka tampa jautri bet kokiems logistikos ar gamybos trikdžiams. Tai didina kainų svyravimų tikimybę ir skatina vartotojus užsitikrinti tiekimą iš anksto, dažnai sutinkant mokėti brangiau.

    Kainos kyla, o paklausa auga

    Aliuminis pastaruoju metu išlieka brangus: už toną tarptautinėse rinkose buvo mokama apie 3 290 JAV dolerių, tai yra maždaug 3 020 eurų. Nors tai mažiau nei ankstesniame pike, palyginti su laikotarpiu prieš karo eskalaciją regione, kainų lygis vis tiek aukštesnis ir rinkoje vėl daugėja kalbų apie naują kilimo bangą.

    Paklausą į viršų stumia ir struktūrinės priežastys. Aliuminis yra vienas svarbiausių metalų energetikos transformacijoje: jo reikia elektros perdavimo tinklams, atsinaujinančios energetikos infrastruktūrai, transporto priemonių lengvinimui ir platesnei elektrifikacijai.

    Analitikų vertinimu, jei investicijos į naujus pajėgumus ir energetikos prieinamumą nepaspartės, artimiausiais metais gali atsiverti reikšmingas deficitas. Pagrindinės kliūtys pasiūlai didėti išlieka riboti pramonės pajėgumai, nepakankamos investicijos ir konkurencingos elektros energijos trūkumas.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma rasti milžiniški vandens telkiniai: kuo tai gali pakeisti Sindziangą

    Kinijos šiaurės vakaruose, po didžiausia šalies dykuma Takla Makanu, tyrėjai nustatė du stambius požeminio vandens šaltinius. Atradimas gali tapti svarbia žinia Sindziango regionui, kur vandens trūkumas riboja žemės ūkį, miestų plėtrą ir kovą su dykumėjimu.

    Apie radinius skelbiama vykdant vandens išteklių paieškos projektą, kurį regione koordinuoja vietos geologijos institucijos. Vienas telkinys aptiktas pietiniame dykumos pakraštyje prie Andiro gyvenvietės, kitas – į pietus nuo Mazar Tagho kalnų, gilesnėje dykumos dalyje.

    Takla Makano dykuma užima apie 337 600 kvadratinių kilometrų ir yra viena didžiausių judančių smėlynų dykumų pasaulyje. Dėl itin sauso klimato ir menkų paviršinių vandens išteklių bet koks patikimas požeminio vandens šaltinis regione laikomas strateginiu.

    Praktinė nauda priklausys nuo vandens kokybės, gylio, atsinaujinimo greičio ir to, kiek telkiniai susiję su senoviniais, lėtai pasipildančiais vadinamaisiais fosiliniais vandenimis. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais pagrindinė rizika yra per intensyvus gavybos tempas, galintis greitai sumažinti atsargas.

    Kartu su paieškomis tyrėjai pastatė bandomąją stotį, skirtą sūroko vandens panaudojimui. Sūrokas vanduo turi daugiau druskų nei gėlas, bet mažiau nei jūros vanduo, todėl jo pritaikymas dažniausiai siejamas su drėkinimu, dirvožemio druskingumo valdymu ir atspariomis augalų rūšimis.

    Tokio vandens panaudojimas laikomas vienu iš būdų mažinti spaudimą gėlo vandens rezervams, tačiau praktikoje dažnai reikia papildomo paruošimo ar maišymo, kad nebūtų sūrinami dirvožemiai. Kai kurioms pramonės reikmėms gali prireikti ir gėlinimo, o tai didina energijos sąnaudas.

    Pastaraisiais metais sūroko vandens panaudojimo tema pasaulyje siejama ir su augančiais vandens poreikiais skaitmeninei infrastruktūrai, įskaitant duomenų centrų aušinimą. Didėjant DI sprendimų paklausai, didėja ir spaudimas regionams ieškoti alternatyvių vandens šaltinių bei efektyvesnių aušinimo technologijų.

    Atradimas sutampa su platesnėmis Kinijos pastangomis stabdyti dykumėjimą ir smėlio audras. Aplink Takla Makano dykumą pastaraisiais metais buvo formuojamas ilgas želdinių ir infrastruktūros koridorius, kurio tikslas – mažinti smėlio migraciją ir apsaugoti kelius, gyvenvietes bei energetikos objektus.

    Lygiagrečiai regionuose prie dykumos pakraščių vystomi žemės ūkio projektai, siekiant didinti maisto saugumą, įskaitant bandymus auginti kultūras, pritaikytas sausesnėms sąlygoms. Vis dėlto ilgalaikė sėkmė priklausys nuo to, ar naujieji vandens ištekliai bus valdomi tvariai ir ar jų eksploatacija nepakenks ekosistemoms.

    Artimiausiu metu svarbiausia bus išsamesni hidrogeologiniai tyrimai: telkinių ribų nustatymas, vandens mineralizacijos įvertinimas, gręžinių bandymai ir aiškus planas, kaip suderinti vandens paėmimą su dykumėjimo stabdymo ir žemės ūkio plėtros tikslais.

  • Kinija pirmą kartą taip atvirai parodė branduolinių raketų silosus: ką tai reiškia Vakarams

    Kinija pirmą kartą taip atvirai parodė branduolinių raketų silosus: ką tai reiškia Vakarams

    Viešas signalas iš Pekino

    Kinija viešai prakalbo apie naujų branduoliniams ginklams skirtų silosų statybas atokiose dykumų ir kalnų teritorijose. Tokį toną pasirinko su Liaudies išlaisvinimo armija siejamas dokumentas, kuriame infrastruktūra apibūdinama kaip „namai raketoms“.

    Iki šiol Pekinas, net ir pasirodžius palydovinėms nuotraukoms, dažniausiai vengdavo tiesioginių komentarų apie silosų plėtrą. Todėl viešas akcentas laikomas reikšmingu politiniu signalu, ypač augant įtampai dėl strateginės pusiausvyros Azijoje.

    Trys didelės silosų zonos

    Analitikų vertinimu, programa apima tris pagrindines silosų zonas: netoli Jiumenės Gansu provincijoje, Hami Sindziange ir Julino apylinkėse Vidinėje Mongolijoje. Iš viso jose minima apie 320 objektų, o teritorija siekia maždaug 3 000 kvadratinių kilometrų.

    Silosai paprastai išdėstomi kelių kilometrų atstumais vienas nuo kito. Toks išskaidymas apsunkina galimybę vienu smūgiu sunaikinti daug pozicijų, nes tam reikėtų itin didelio kiekio taiklių smogiamųjų priemonių.

    Oficiali linija: atgrasymas, o ne puolimas

    Dokumente silosų statybos pristatomos kaip strateginio branduolinio atgrasymo dalis, o ne pasirengimas puolamajam panaudojimui. Tai svarbu, nes Vakarų ekspertai po 2021 metais viešumoje pasirodžiusios informacijos kėlė klausimą, ar Kinija nekeičia branduolinės doktrinos.

    Kinija metų metus deklaruoja „no first use“ principą, teigdama, kad branduolinių ginklų pirma nepanaudos. Kartu Pekinas kartoja, jog arsenalas esą laikomas minimaliame nacionaliniam saugumui būtiname lygyje, tačiau konkrečių skaičių paprastai neatskleidžia.

    Kodėl apie tai kalbama dabar?

    Ekspertai viešą užuominą sieja su nerimu dėl Jungtinių Valstijų priešraketinės gynybos ir jos plėtros. Vertinimuose dažnai pabrėžiama, kad naujos gynybinės sistemos gali skatinti kitą pusę didinti pajėgumus, kad būtų išlaikytas patikimo atgrasymo efektas.

    JAV institucijos ir nepriklausomi tyrėjai pastaraisiais metais prognozavo, kad iki 2030 metų Kinija gali priartėti prie 1 000 branduolinių kovinių galvučių ribos. Tokios prognozės išlieka diskusijų objektu, tačiau sutariama, kad modernizacija vyksta sparčiai.

    Ne tik silosai: modernizuojama visa triada

    Silosų statyba yra tik viena platesnio modernizavimo dalis, apimanti vadinamąją branduolinę triadą: galimybes smogti iš sausumos, jūros ir oro. Kinija paraleliai vysto balistines raketas, povandeninius laivus su balistinėmis raketomis ir ilgą nuotolį galinčius pasiekti bombonešius.

    Analitikų vertinimu, viešas Pekino kalbėjimas apie infrastruktūrą gali būti skirtas ir vidaus auditorijai, ir užsienio stebėtojams. Tokia komunikacija stiprina atgrasymo žinutę, tačiau kartu didina neapibrėžtumą dėl tikrųjų Kinijos planų bei būsimo arsenalo dydžio.