CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Kanados Britų Kolumbijoje dėl sparčiai plintančių miškų gaisrų evakuota per 20 000 žmonių

    Kanados Britų Kolumbijoje dėl sparčiai plintančių miškų gaisrų evakuota per 20 000 žmonių

    Vakarų Kanadoje, Britų Kolumbijos provincijoje, sparčiai plintant miškų gaisrams iš namų pasitraukti priversta daugiau nei 20 000 žmonių. Provincijos valdžia paskelbė nepaprastąją padėtį, pabrėždama, kad artimiausiomis dienomis sąlygos gali tapti itin pavojingos ir paliesti naujas bendruomenes.

    Evakuacijos ypač išsiplėtė Okanagano ežero regione, kur nurodyta išvykti Summerlando ir Peachlando gyventojams. Vietos tarnybos pranešė, kad dalis žmonių buvo iškelti skubiai, nes ugnis per trumpą laiką priartėjo prie gyvenviečių ir pagrindinių kelių.

    Vienas gaisrų židinių, vadinamas Bald Range gaisru, per naktį smarkiai išaugo ir, pareigūnų teigimu, plito taip greitai, kad trauktis teko net kai kuriems ekstremaliųjų situacijų valdymo darbuotojams. Situaciją sunkina karštis, stiprūs vėjai ir užsitęsusi sausra, dėl kurių ugnis gali peršokti didelius atstumus.

    „Turėjau palikti ekstremaliųjų operacijų centrą, kad spėčiau išvežti šeimą. Judame į pietus“, – sakė regiono ekstremaliųjų situacijų pareigūnas Erikas Thompsonas.

    Provincijos premjeras Davidas Eby spaudos konferencijoje aiškino, kad ugniagesiai fiksuoja vadinamąjį gaisro šuoliavimą per medžių viršūnes, o liepsnos kai kur pakyla į dešimtis metrų. Pasak jo, tokio intensyvumo gaisrai gali sukurti savas oro sąlygas, didinančias žaibavimo ir naujų židinių tikimybę.

    Gelbėjimo komandos tęsia paieškas teritorijose, kur ugnis atkirtusi kelius ir gyventojai gali būti įstrigę. Dalis žmonių, likusių už gaisro perimetro, evakuojami oru, tačiau skrydžius apsunkina dūmai ir greitai besikeičianti situacija.

    Kanados karališkoji raitoji policija pranešė tirianti galimą žūtį netoli Summerlando, tačiau dėl pavojingų sąlygų pareigūnai kol kas negalėjo patvirtinti informacijos. Oficialūs duomenys apie sužeistuosius ar patirtą žalą dar nepateikti.

    Britų Kolumbijos miškų gaisrų tarnyba nurodė, kad provincijoje fiksuojama daugiau nei šimtas aktyvių gaisrų, dalis jų lieka nekontroliuojami. Visos Kanados mastu šį sezoną ugnis jau nuniokojo beveik 4 000 000 hektarų, o tai atnaujino diskusijas apie ekstremalių gaisrų rizikos augimą šylant klimatui.

    Mokslininkai ir klimato rizikos vertinimai pastaraisiais metais pabrėžia, kad žmogaus sukelta klimato kaita didina karščio bangų, sausrų ir itin degių sąlygų tikimybę, o tai tiesiogiai veikia gaisrų mastą ir plitimo greitį. Pareigūnai ragina gyventojus sekti evakuacijos nurodymus ir negrįžti į pavojingas teritorijas, kol tarnybos nepaskelbs, kad grįžti saugu.

  • Budapešte šventė persikėlė į išdžiūvusį Dunojaus dugną: vieni linksminasi, kiti bijo blogiausio

    Budapešte šventė persikėlė į išdžiūvusį Dunojaus dugną: vieni linksminasi, kiti bijo blogiausio

    Budapešte vis dažniau atsiveria Dunojaus upės dugnas, o vietos, kurios paprastai būna po vandeniu, virsta vaikščiojimo takais ir net spontaniškų vakarėlių erdvėmis. Prie Laisvės tilto vėl pasirodė vadinamoji Bado uola, kuri Vengrijoje laikoma aiškiu ženklu, kad upėje trūksta vandens.

    Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose išplito vaizdo įrašas, kuriame matyti naktinis vakarėlis išdžiūvusioje upės atkarpoje. Reakcijos išsiskyrė: daliai gyventojų tai pasirodė kaip netikėta pramoga, tačiau kiti įžvelgė niūrų signalą apie sparčiai besikeičiantį Europos vasarų klimatą.

    Dunojaus seklumas tampa nauja norma?

    Budapešto centre, ties Margit tiltu, po centrine atrama vis dažniau išnyra didelės dugno juostos. Vengrijos hidrologai ne kartą pabrėžė, kad žemi vandens lygiai Dunojuje paprastai siejasi su ilgais karščio laikotarpiais, mažesniu kritulių kiekiu baseine ir intensyvesniu garavimu.

    Pastarąjį dešimtmetį Europoje dažnėjančios karščio bangos ir užsitęsusios sausros vis labiau veikia didžiąsias upes. Dunojaus baseinas driekiasi per daugelį valstybių, todėl vandens lygį lemia ne tik vietiniai orai, bet ir situacija aukštupyje, įskaitant kritulius Alpėse ir sniego atsargas.

    Ką atidengia upės dugnas

    Miesto paveldosaugininkai anksčiau yra atkreipę dėmesį, kad seklėjant upe dugne matyti įvairių laikotarpių palikimas. Išnyrantys seni metalo objektai ar konstrukcijų fragmentai gyventojams tampa tarsi istorijos ekspozicija po atviru dangumi, tačiau specialistai primena, kad tai kartu rodo ir neįprastai žemą vandens būklę.

    Didėjant sausų plotų apimčiai, vis daugiau žmonių pėsčiomis keliauja nuo Margit salos link miesto pusės, fotografuoja panoramą ir stebi neįprastą vaizdą. Vis dėlto dalis ekspertų perspėja, kad tokie laikotarpiai nėra vien estetinė naujiena: ilgalaikis seklumas apsunkina laivybą, kenkia vandens ekosistemoms ir gali didinti vandens temperatūrą.

    Vakarėlis kaip klimato nuotaikų veidrodis

    Viešojoje erdvėje šis epizodas apibūdinamas kaip dviejų nuotaikų susidūrimas: vieni renkasi gyventi šia diena, kiti tą patį vaizdą priima kaip perspėjimą. Klimato kaitos kontekste toks kontrastas vis dažnesnis, kai ekstremalūs reiškiniai vieniems tampa neįprasta pramoga, o kitiems priminimu apie augančias rizikas.

    Šiltėjantis klimatas regione didina tikimybę, kad sausros kartosis, o žemi upių lygiai kartais truks ilgiau. Dėl to miestams, pramonei ir transportui tampa svarbu planuoti prisitaikymo priemones, pradedant vandens išteklių valdymu, baigiant infrastruktūros sprendimais, kurie atlaikytų dažnesnes ekstremalias sąlygas.

  • Takla-Makano dykumos žaliasis žiedas: pasodinti medžiai jau sugeria daugiau CO2 nei išskiria smėlynai

    Kinijoje užbaigtas vienas didžiausių pasaulyje kovos su dykumėjimu projektų: pietiniame Takla-Makano dykumos pakraštyje suformuota 3 046 kilometrų ilgio medžių ir krūmų juosta. Ji dešimtmečius buvo sodinama pirmiausia tam, kad sulaikytų slenkančias kopas ir apsaugotų kelius, ūkius bei gyvenvietes.

    Naujausi tyrimų rezultatai rodo, kad šis žaliasis barjeras pradėjo veikti ir kaip anglies sinkas. Kitaip tariant, apželdinta dykumos pakraščio teritorija, vertinant bendrą balansą, gali sugerti daugiau anglies dioksido, nei jo išskiria smėlingas kraštovaizdis.

    Studijoje, publikuotoje 2026 metais mokslo žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences, teigiama, kad anglies dioksido koncentracijos virš apželdintų teritorijų kito kartu su sezonais ir augalijos plotu. Autorių vertinimu, tai patvirtina, jog žmogaus sukurta ekosistema net itin sausringuose regionuose gali pastebimai sustiprinti anglies kaupimą.

    „Pirmą kartą aiškiai matome, kad tikslinga žmogaus intervencija gali padidinti anglies sugėrimą net ekstremaliai sausringuose kraštovaizdžiuose“, – sakė vienas iš tyrimo bendraautorių profesorius Yuk Yung.

    Takla-Makanas yra viena didžiausių smėlio dykumų pasaulyje, užimanti apie 337 000 kvadratinių kilometrų. Daugiau nei 95 proc. jos paviršiaus dengia judantys smėlynai, o aukšti kalnų masyvai aplink baseiną didžiąją metų dalį riboja drėgno oro patekimą.

    Žalioji juosta laikoma dalimi platesnės Kinijos apsauginių miškų juostų programos šiauriniuose regionuose, pradėtos 1978 metais. Per kelis dešimtmečius šalyje buvo masiškai plečiami miškų plotai, siekiant mažinti dirvožemio eroziją, dulkių audras ir lėtinti dykumėjimą.

    Vis dėlto projekto tvarumas priklauso ne vien nuo pasodintų medžių skaičiaus. Didžiausia rizika išlieka vanduo: kritulių daugelyje Takla-Makano baseino vietų nepakanka, kad želdiniai išsilaikytų be papildomo drėkinimo ar vandens nukreipimo sprendimų.

    Dėl to Kinija planuoja tęsti darbus perimetre ir stiprinti vandens valdymo priemones, įskaitant potvynių vandenų nukreipimą ir vietinių miškų atkūrimą šiaurinėje dykumos dalyje. Ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikis efektas priklausys nuo to, ar pavyks suderinti želdinimą su atsakingu vandens išteklių naudojimu.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad vien anglies sugėrimo nepakanka vertinti tokio masto projektų sėkmei. Ne mažiau svarbu, kokios rūšys sodinamos, ar išlaikoma biologinė įvairovė ir kaip kinta dirvožemis, nes monokultūriniai želdiniai gali būti jautresni sausroms, ligoms ir kenkėjams.

    Takla-Makano atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kaip infrastruktūros ir saugumo tikslams pradėtas projektas gali tapti ir klimato politikos dalimi. Tačiau jo rezultatai bus vertinami per ilgesnį laiką, nes dykumų ekosistemose net nedideli klimato ir vandens režimo pokyčiai gali greitai pakeisti bendrą anglies balansą.

  • Kaip globalinis atšilimas keičia dykumas: mokslininkai įspėja apie karštį, dulkes ir net lietų

    Globalinis atšilimas vis dažniau siejamas su karščio bangomis Europoje ir kitur, tačiau dykumose jo poveikis pasireiškia ne vien paprastu temperatūros kilimu. Klimato mokslininkai pabrėžia, kad dykumos gali ir toliau kaisti, bet kai kur keičiasi ir kritulių režimas, todėl scenarijai nėra vienodi.

    Svarbu suprasti, kad dykuma moksliškai apibrėžiama pirmiausia pagal kritulių kiekį, o ne pagal karštį. Teritorijos, kur per metus iškrenta mažiau nei 250 milimetrų kritulių, paprastai laikomos dykumomis, todėl prie jų priskiriama ir Antarktida, nors ten vyrauja itin žemos temperatūros.

    Daugelis karščiausių pasaulio dykumų, tokių kaip Sahara ar Arabijos dykuma, yra maždaug ties 30-uoju šiaurės ar pietų platumos laipsniu. Šiose platumose atmosferos cirkuliacija dažnai lemia leidžiantisį, šylantį ir sausėjantį orą, kuris palaiko sausas sąlygas ir riboja debesų bei kritulių susidarymą.

    Didėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui, šis balansas kai kuriose vietose persitvarko. Dalis regionų patiria dar intensyvesnį karštį, sausrą ir dulkių audras, o dykumėjimo procesai gali plėstis į teritorijas, kur anksčiau buvo daugiau augalijos.

    „Daugelyje pasaulio vietų globalinis atšilimas dykumas daro karštesnes, sausesnes ir dulkėtesnes, tačiau pokyčiai visur nevyksta vienodai“, – sako klimato mokslininkai.

    Kai kuriose dykumose situacija gali būti netikėta: dėl pakitusios atmosferos cirkuliacijos ir drėgmės pernašos didėja kritulių tikimybė. Tokios tendencijos stebimos pietiniuose Sacharos pakraščiuose, taip pat kai kuriuose Pietų Azijos ir Kinijos regionuose, kur įprastai sausos zonos periodiškai gauna daugiau lietaus nei anksčiau.

    Iš pirmo žvilgsnio dykumos „žalėjimas“ gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau ekologai įspėja, kad tai nebūtinai reiškia ekosistemų atsigavimą. Staigesni kritulių svyravimai, naujų augalų rūšių plitimas ar dirvožemio pokyčiai gali išbalansuoti vietines bendrijas ir apsunkinti rūšių, prisitaikiusių prie itin sausų sąlygų, išlikimą.

    Mokslininkų vertinimu, dykumos yra vienos pažeidžiamiausių gamtinių sistemų, nes jose net nedideli kritulių ar temperatūros pokyčiai gali greitai pakeisti vandens prieinamumą, dirvožemio būklę ir gyvūnų bei augalų išteklius. Todėl globalinis atšilimas dykumoms reiškia ne vien daugiau karščio, bet ir sudėtingesnį, vietovėmis labai besiskiriantį klimato persitvarkymą.

  • Žemė šyla vis sparčiau: mokslininkai fiksuoja rekordinį tempą ir perspėja dėl 1,5 laipsnio ribos

    Naujausi klimato mokslininkų vertinimai rodo, kad pasaulinis atšilimas pastarąjį dešimtmetį įgavo neregėtą pagreitį. Tyrėjai teigia radę reikšmingų įrodymų, jog nuo maždaug 2015 metų vidutinė pasaulio temperatūra kyla greičiau nei ankstesniais dešimtmečiais.

    Pagrindinė išvada tokia: per pastaruosius 10 metų pasaulinė temperatūra vidutiniškai didėjo apie 0,35 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Palyginimui, 1970–2015 metų laikotarpiu augimas dažniausiai nesiekė 0,2 laipsnio per dešimtmetį.

    Tyrime naudoti keli nepriklausomi pasauliniai temperatūros duomenų rinkiniai, kuriuos kaupia NASA, NOAA, „HadCRUT“, „Berkeley Earth“ ir ERA5. Skirtingos institucijos taiko nevienodus metodus, tačiau visų jų duomenys rodo tą pačią kryptį: šilimas spartėja.

    Kad rezultatai atspindėtų ilgalaikę tendenciją, mokslininkai bandė atskirti natūralių svyravimų poveikį. Į analizę įtraukti tokie veiksniai kaip El Ninjo reiškinys, didesni vulkaniniai išsiveržimai ar Saulės aktyvumo pokyčiai, kurie trumpuoju laikotarpiu gali laikinai „pakelti“ arba „nuleisti“ temperatūrą.

    Tokiu būdu siekta sumažinti vadinamąjį klimato triukšmą ir aiškiau pamatyti, kas vyksta dėl ilgalaikių šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijų augimo. Tyrėjai nurodo, kad statistinis rezultatų patikimumas yra labai aukštas, todėl tikimybė, kad fiksuojamas pagreitėjimas yra atsitiktinis, laikoma maža.

    Pastarųjų metų stebėjimai šią tendenciją tik sustiprina: 2023 ir 2024 metai pasaulyje buvo vieni karščiausių per instrumentinių stebėjimų istoriją. Nors dalį šilumos galėjo „pridėti“ natūralūs procesai, mokslininkai pabrėžia, kad bendras fonas išlieka aiškus.

    Didžiausias praktinis klausimas susijęs su Paryžiaus susitarime įtvirtinta 1,5 laipsnio Celsijaus riba, skaičiuojama nuo ikiindustrinio laikotarpio. Jei dabartinis atšilimo tempas išsilaikys, ilgalaikis šios ribos viršijimas, tyrėjų vertinimu, gali tapti realus dar iki 2030 metų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tolesnė trajektorija priklausys nuo to, kaip sparčiai bus mažinamos iškastinio kuro naudojimo sukeliamos anglies dioksido emisijos. Kuo ilgiau išlieka aukštos emisijos, tuo didesnė tikimybė, kad ekstremalūs karščiai, sausros ir intensyvios liūtys taps dažnesni ir labiau alinantys infrastruktūrą bei sveikatos sistemas.

    Klimato mokslas kartu atkreipia dėmesį ir į adaptacijos ribas: kai kurios sistemos gali prisitaikyti, tačiau tik iki tam tikro taško. Todėl greitesnis šilimas reiškia ne tik didesnius ekonominius kaštus, bet ir didesnę riziką, kad dalis priemonių taps per lėtos arba nepakankamos.

    Tyrėjai pažymi, jog dabartiniai rezultatai dera su šiuolaikinių klimato modelių prognozėmis. Pagrindinė žinutė išlieka nuosekli: kiekvienas papildomas emisijų mažinimo žingsnis didina tikimybę pristabdyti atšilimo tempą ir sumažinti pavojingiausių padarinių mastą.

  • Saudo Arabija dykumoje pasodino 159 mln. medžių: ką po penkerių metų rodo realūs rezultatai

    Didelė šalies teritorijos dalis yra sausringa, todėl projektas nuo pat pradžių buvo vertinamas kaip sudėtingas: medžiams reikia nuolatinio vandens, o karštis ir dirvožemio druskingumas mažina išgyvenamumą. Vis dėlto viešai skelbiama pažanga rodo, kad dalyje regionų pavyko sukurti veikiančius atkūrimo modelius, ypač ten, kur projektai derinami su dirvožemio stabilizavimu ir natūralios augalijos grąžinimu.

    Žalinimas vyksta ne vien atvirose dykumų teritorijose. Medžiai sodinami palei pagrindines automagistrales, atkuriamos ganyklos, o miestuose, įskaitant Rijadą, plečiami parkai ir žaliosios zonos, kurios mažina karščio salų efektą ir dulkių taršą.

    Vienas svarbiausių klausimų tokio masto projektuose yra vanduo: tradicinis laistymas gėlu vandeniu būtų sunkiai suderinamas su ilgalaikiu tvarumu. Todėl programoje akcentuojami vandens taupymo sprendimai, įskaitant lietaus vandens surinkimą, užtvankas ir dalies želdinių laistymą išvalytomis nuotekomis, taip mažinant spaudimą gėlo vandens ištekliams.

    Ekspertai pabrėžia, kad sėkmę dažnai lemia ne vien medžių skaičius, o tai, ar atkurtos teritorijos tampa atsparios be nuolatinės žmogaus intervencijos. Dėl to vis dažniau taikomas požiūris, kai kartu su sodinimu atkuriama vietinė augalija, saugomas dirvožemis nuo erozijos ir parenkamos sausrai atsparesnės rūšys.

    Šalies planai nesibaigia dabartiniais rodikliais: iki 2030 metų siekiama atkurti apie 2,5 mln. hektarų žemės. Ilgesnėje perspektyvoje įvardijami dar ambicingesni tikslai, tarp jų ir didesnės apimties želdinimas bei reikšmingai išplėstos atkūrimo teritorijos.

    Lygiagrečiai žalinimo programoms deklaruojami ir energetikos tikslai: numatyta didinti atsinaujinančių šaltinių dalį elektros gamyboje bei plėsti saugomas gamtines teritorijas. Tokia kryptis svarbi todėl, kad klimato kaitos švelninimo priemonės vertinamos kaip visuma, o ne kaip atskiri, tarpusavyje nesusiję projektai.

    Vis dėlto specialistai ragina vertinti rezultatus per ilgalaikę prizmę: medžių sodinimas sausame klimate yra tik pirmas žingsnis, o tikrasis išbandymas prasideda vėliau, kai reikia užtikrinti išgyvenamumą, biologinę įvairovę ir realų poveikį dirvožemiui bei vietos mikroklimatui. Dėl to artimiausi metai parodys, ar dabartiniai skaičiai virs stabiliai veikiančiomis ekosistemomis.

  • Vokietijoje aptikta galimai seniausia šalyje kukmedžio legenda: jam priskiria apie 1 100 metų

    Vokietijoje aptikta galimai seniausia šalyje kukmedžio legenda: jam priskiria apie 1 100 metų

    Pietų Vokietijos Allgäu regione, atokioje alpinėje pievoje, dendrologai aptiko kukmedį, kurio amžius, jų vertinimu, gali siekti apie 1 100 metų. Jei skaičiavimai pasitvirtins, tai būtų seniausias žinomas medis Vokietijoje ir vienas iš ryškiausių gyvosios gamtos paveldo objektų Alpėse.

    Medis auga tarp Steibio ir Balderschwango, maždaug 1 100 metrų aukštyje virš jūros lygio, šiaurės vakarų šlaite. Tokia vieta kukmedžiui nėra palanki: žiemos pusmetį saulės beveik nepasiekia, o temperatūra šiame aukštyje žemesnė nei pietiniuose šlaituose.

    Kaip nustatytas amžius

    Vokietijos dendrologų draugija kukmedžio amžių vertina pagal kamieno parametrus, augavietės sąlygas ir rūšies augimo ypatumus. Nurodoma, kad kamieno apimtis siekia apie 5,1 metro, o pats medis išsiskiria neįprastai sudėtinga, iš kelių segmentų susiformavusia kamieno struktūra.

    Tokio amžiaus medžių atveju tikslus datavimas yra sudėtingas, nes senų kukmedžių kamienuose dažnai būna tuštumų, puvinio ar suirusių metinių rievių, o įprastas rievėjimas ne visada įmanomas. Dėl to mokslininkai dažnai remiasi kelių metodų deriniu ir atsargiu, intervalais pateikiamu vertinimu.

    Kodėl medis galėjo išgyventi

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad medžiai „sensta“ kitaip nei gyvūnai: jie nuolat atnaujina audinius, o dalis senų dalių palaipsniui nunyksta. Be to, didelę reikšmę turi šaknų sistema, kuri, būdama po žeme, gali išlikti gyvybinga ilgiau nei matoma antžeminė dalis.

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl kukmedis išliko šimtmečius, yra jo augavietės izoliacija. Atokumas mažina žmogaus ūkinės veiklos poveikį, o pats kukmedis pasižymi atsparumu ir gebėjimu lėtai, bet stabiliai augti net ribinėmis sąlygomis.

    „Jo kamienas yra tarsi svajonių paminklas: plyšiai, gumbai, briaunos, įtrūkimai ir ertmės sudaro labai skirtingas dalis“, – sakė Drezdeno technikos universiteto medžių biologijos profesorius emeritas Andreasas Roloffas.

    Kukmedis ir Europos istorija

    Kukmedis Europoje turi išskirtinę kultūrinę reikšmę: jo mediena nuo seno vertinta dėl tvirtumo ir elastingumo. Allgäu radinys priminė ir garsųjį ledynuose rastą Ötzį, kurio medžioklės lankas buvo pagamintas iš kukmedžio medienos.

    Naujasis kukmedžio vertinimas, jei bus patvirtintas, galėtų pakeisti iki šiol dažniausiai minimą Vokietijos „seniausio medžio“ titulą. Anksčiau juo dažnai laikyta maždaug 1 000 metų amžiaus liepa Žemutinėje Saksonijoje, o tarp senųjų milžinų minimas ir apie 900 metų siekiantis ąžuolas, išsiskiriantis ypač didele kamieno apimtimi.

    Pasauliniu mastu seniausių medžių rekordai dažniausiai siejami su ilgaamžėmis pušimis, kurių antžeminės dalys skaičiuoja daugiau nei 5 000 metų. Taip pat žinomi atvejai, kai ypač senas yra ne kamienas, o šaknų sistema ar kloninė kolonija, galinti egzistuoti dešimtis tūkstančių metų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne vien dėl rekordų. Ilgaamžiai medžiai yra vertingi genetinės įvairovės, ekosistemų stabilumo ir klimato kaitos tyrimams, o jų apsauga dažnai tampa ir vietos bendruomenių, ir gamtosaugos institucijų prioritetu.

  • Dunojus pakilo, bet grėsmė lieka: Vengrija viliasi greitai paleisti Pakšo AE reaktorius

    Dunojus pakilo, bet grėsmė lieka: Vengrija viliasi greitai paleisti Pakšo AE reaktorius

    Vengrijos premjeras Péteris Magyaras teigia besitikintis, kad Pakšo atominė elektrinė netrukus galės grįžti prie įprasto darbo, nes Dunojaus vandens lygis po rekordiškai sausų savaičių pradėjo kilti. Ši elektrinė yra vienintelė šalyje ir jai būtinas upės vanduo reaktorių aušinimui.

    Pakšo AE dalis pajėgumų buvo sustabdyta, kai dėl užsitęsusių karščio bangų ir menkų kritulių Dunojaus vanduo kai kuriose atkarpose nusmuko iki istorinių žemumų. Tokiose situacijose operatoriai privalo laikytis griežtų saugos reikalavimų, kad aušinimo sistemos veiktų stabiliai net ir esant ekstremalioms oro sąlygoms.

    Premjeras nurodė, kad upės lygis jau pakilo keliais centimetrais virš kritinės ribos, o vandens baseinuose aukščiau pagal tėkmę prognozuojami lietūs. Pasak jo, elektrinėje dar veikia turbina, tačiau dėl alinančios kaitros gyventojai raginami savanoriškai mažinti elektros vartojimą.

    Vengrijos institucijos akcentuoja, kad vien vandens lygio šuolio nepakanka, jog būtų galima skubiai atstatyti visą gamybą. Jau sustabdytų blokų paleidimas užtrunka, o įprastam režimui būtina, kad vandens lygis kurį laiką išsilaikytų stabiliai aukštesnis, nes priešingu atveju tektų vėl riboti pajėgumus.

    Situaciją paaštrina tai, kad ekstremalūs karščiai tampa vis dažnesni ir ilgesni, o didžiosios Europos upės vis dažniau patiria žemų vandenų periodus. Energetikos ekspertai pažymi, jog tai kelia papildomų rizikų ne tik atominei energetikai, bet ir šiluminėms elektrinėms bei pramonei, kuri priklauso nuo vandens tiekimo ir vėsinimo.

    Budapešte fiksuotas naujas absoliutus karščio rekordas, o tai sustiprina spaudimą elektros sistemai, nes auga kondicionavimo poreikis. Tuo pat metu Vengrijai tenka ieškoti balanso tarp vartojimo, importo ir stabilios vietinės generacijos, kad karščio banga nevirstų plataus masto energijos tiekimo sutrikimais.

  • Mirties slėnio karščio rekordas iš 1913 metų kelia abejonių: mokslininkai aiškina, kas neatitinka

    Oficialus aukščiausios oro temperatūros Žemėje rekordas – 56,7 laipsnio Celsijaus – daugiau nei šimtmetį siejamas su JAV Mirties slėniu. Šis rodiklis esą užfiksuotas 1913 metų liepos 10 dieną, tačiau dalis klimatologų ir sinoptikų vis dažniau kelia klausimą, ar matavimas buvo patikimas.

    Mokslininkų abejonės remiasi tuo, kad tuometinis įrašas išsiskiria iš aplinkinių stebėjimų ir meteorologinio konteksto. Paprastai ekstremalios kaitros epizodai paveikia platesnį regioną, todėl panašių reikšmių tikimasi ir netoliese esančiose stotyse, o ne viename taške.

    2016 metais orų istorikas Christopheris Burtas ir klimatologas Williamas Reidas atliko istorinę analizę, kurioje teigė, jog 1913 metų matavimas prasilenkia su to laikotarpio duomenimis. Jų vertinimu, stoties rodmenys buvo neįprastai dideli lyginant su kaimyninėmis vietovėmis, o tai sunkiai paaiškinama vien natūraliais procesais.

    Naujausios išvados, paskelbtos Amerikos meteorologijos draugijos leidinyje, dar labiau sustiprino skeptikų argumentus. Autoriai nurodė, kad realus tos dienos maksimumas galėjo būti apie 49 laipsnius Celsijaus, tai yra maždaug 7–8 laipsniais mažiau nei oficialus rekordas.

    Tokie skirtumai istorinėje meteorologijoje dažniausiai aiškinami matavimo metodikomis ir įrangos ribotumais. XX amžiaus pradžios stotys ne visuomet atitiko dabartinius standartus, o net ir nedidelės detalės, kaip termometro vieta, ventiliacija ar pavėsinimas, galėjo reikšmingai paveikti rodmenis.

    Nepaisant diskusijų, Pasaulio meteorologijos organizacija 1913 metų rodiklį kol kas ir toliau pripažįsta oficialiu. Specialistai pabrėžia, kad rekordo atšaukimas ar korekcija paprastai reikalauja atskiros komisijos sprendimo ir formalios peržiūros procedūros.

    Organizacija jau turi precedentą, kai istoriniai rekordai buvo panaikinti po išsamesnio tyrimo. 2012 metais buvo anuliuotas 58 laipsnių Celsijaus matavimas, priskirtas 1922 metams Libijoje, kai paaiškėjo, kad rodmenį galėjo iškreipti netinkamas prietaisas ir nepatyręs stebėtojas.

    Įdomu tai, kad net ir be ginčijamo 1913 metų įrašo Mirties slėnis išlieka viena karščiausių vietų planetoje, o pastaraisiais dešimtmečiais ten fiksuotos ypač aukštos temperatūros. 2020 ir 2021 metais oficialiai registruota 54,4 laipsnio Celsijaus temperatūra laikoma viena patikimiausiai patvirtintų moderniųjų laikų reikšmių.

    Ši istorija išryškina platesnę problemą: klimato ir orų ekstremumų archyvuose kai kurie įrašai išlieka dėl institucinio tęstinumo, nors mokslinis vertinimas laikui bėgant kinta. Kartu tai primena, kad rekordo statusas nebūtinai reiškia absoliučią tiesą – kartais tai reiškia ir tai, kad peržiūros procesas yra lėtas ir sudėtingas.

    Ką tai reiškia šiandien?

    Mokslininkų ginčai dėl istorinių rekordų svarbūs ne tik dėl statistikos. Tikslūs ekstremumų duomenys naudojami vertinant karščio bangų riziką, kalibruojant klimato modelius ir nustatant, kiek išskirtiniai yra dabartiniai karščio epizodai.

    Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, kurie rodo, kad šylant klimatui didėja ir ekstremalių karščių tikimybė, ypač sausose teritorijose. Todėl patikimi, tarpusavyje palyginami matavimai tampa dar svarbesni, o istoriniai įrašai – vis dažniau peržiūrimi taikant šiuolaikines metodikas.

  • Lenkijos atominė elektrinė prie Baltijos: vėsinimas jūros vandeniu gali sumažinti karščių riziką

    Karščiai vis dažniau riboja atomines elektrines

    Europą vis dažniau užklumpančios karščio bangos tampa iššūkiu ne tik gyventojams, bet ir energetikai. Branduolinėse elektrinėse problema dažnai kyla dėl aušinimo: kai upės nusenka, o vanduo įkaista, reaktorių galia ribojama, kad būtų laikomasi aplinkosauginių reikalavimų.

    Toks scenarijus šią vasarą vėl išryškėjo Vidurio Europoje, kur kai kurios elektrinės trumpam mažino gamybą. Tai primena, kad klimato kaita energetikos infrastruktūrai kelia ne teorines, o vis dažniau pasikartojančias rizikas.

    Slovėnijos Krško pavyzdys: riboja ir temperatūra, ir vandens lygis

    Slovėnijoje vienintelė šalies atominė elektrinė Krško sumažino gamybą iki maždaug 80 proc. nominalios galios. Priežastis – vienu metu kritęs Savos upės vandens lygis ir pakilusi vandens temperatūra, nes ši upė naudojama reaktoriaus aušinimui.

    Elektrinė aušinimo vandenį paima iš upės, praleidžia per kondensatorių ir grąžina atgal, todėl turi laikytis taisyklių, ribojančių, kiek galima sušildyti natūralų vandens telkinį. Kai upėje mažiau vandens, jis įšyla greičiau, o leistinos ribos pasiekiamos anksčiau.

    Krško elektrinė turi vieną reaktorių, kurio grynoji galia siekia 696 megavatus. Ji pagamina reikšmingą dalį Slovėnijos elektros, o dalį produkcijos naudoja ir Kroatija, kuri yra bendras šios elektrinės savininkas.

    Lenkijos planas: aušinimas Baltijos vandeniu

    Lenkijos pirmoji atominė elektrinė planuojama taip, kad reaktoriai būtų aušinami Baltijos jūros vandeniu, o ne upės srautu. Toks sprendimas laikomas svarbiu pranašumu karščių kontekste, nes jūros vandens temperatūra ir tūris paprastai kinta lėčiau nei mažesnių upių, ypač per sausras.

    Nors ir jūrinis aušinimas nėra visiškai atsparus ekstremaliems reiškiniams, jis mažina riziką, kad dėl kritiškai įkaitusio ar nusekusio vandens tektų dažnai riboti reaktorių galią. Tai svarbu ir planuojant elektros sistemos patikimumą, ir vertinant ilgalaikes investicijas į branduolinę energetiką.

    Pastarųjų metų tendencijos Europoje rodo, kad šiluminė tarša ir vandens prieinamumas tampa vis aktualesniais veiksniais elektrinių veikloje. Todėl nauji projektai vis dažniau vertinami ne vien pagal galią ar kainą, bet ir pagal atsparumą karščiui, sausroms bei griežtėjančioms aplinkosaugos taisyklėms.