Tag: Klimato kaita

  • Klimato kaita kenkia sveikatai: kas iš tiesų padeda apsisaugoti nuo karščio ir dūmų

    Klimato kaita vis dažniau siejama ne tik su ekstremaliais orais, bet ir su tiesioginiais sveikatos sutrikimais – nuo šilumos smūgių iki didesnės rizikos kvėpuoti užterštu oru. Tačiau ne visos populiarios priemonės veikia vienodai: kai kurių poveikį patvirtina realūs duomenys, kitų – įrodymai gerokai silpnesni.

    „Live Science“ apžvelgė dešimtis tyrimų ir kalbėjosi su 19 sveikatos bei klimato sričių ekspertų, kad įvertintų, kurios priemonės labiausiai padeda prisitaikyti prie šiltėjančio pasaulio. Daugiausia dėmesio skirta dviem grėsmėms, kurios, autorių teigimu, turi ryškų poveikį žmonių sveikatai: ekstremaliam karščiui ir miškų gaisrų dūmams.

    Vienas aiškiausių pavyzdžių – Niujorko miesto sprendimas dar 2008 metais sumažinti ribą, nuo kurios aktyvuojamas ekstremalaus karščio planas. Miestas pastebėjo, kad žmonės patiria šilumos smūgius ir prie žemesnių temperatūrų, todėl perspėjimai ir pagalbos veiksmai buvo pradedami anksčiau.

    Tokie pokyčiai, remiantis nurodomu tyrimu, siejosi su daugiau nei 50 proc. sumažėjusiomis hospitalizacijomis dėl šilumos smūgio ir su karščiu susijusių ligų karštomis dienomis. Šis atvejis dažnai išskiriamas todėl, kad vertintas ne tik komfortas ar temperatūra, o realūs sveikatos rodikliai.

    Kas veikia per karščius, o kas – ne taip aišku

    Apžvalgoje pabrėžiama, kad stipriausi įrodymai yra ten, kur priemonės siejamos su mažesniu sergamumu, retesnėmis hospitalizacijomis ar mažesniu mirtingumu. Viena tokių priemonių – oro kondicionavimas ir kitos mechaninės vėsinimo sistemos.

    Nurodoma, kad oro kondicionavimas buvo siejamas su mažesniu hospitalizacijų skaičiumi Kalifornijoje, mažesniu su karščiu susijusių mirčių skaičiumi Teksaso kalėjimuose, o per karščio bangą Portugalijoje pacientų skyriuose su kondicionavimu mirties rizika buvo mažesnė nei skyriuose be jo.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad kondicionierius nėra universalus atsakymas. Jis priklauso nuo elektros tiekimo (o karščių metu gedimų rizika gali augti), be to, didina elektros poreikį, o ne visos šeimos gali sau leisti didesnes sąskaitas – ši problema apžvalgoje įvardijama kaip „šiluma arba maistas“ dilema.

    Kita kryptis, kurios poveikis vertinamas kaip stiprus – gerai organizuotos karščio perspėjimo sistemos, kurios neapsiriboja vien pranešimu apie temperatūrą. Veiksmingais laikomi planai, kai perspėjimus lydi koordinuoti veiksmai: kontaktas su pažeidžiamomis grupėmis, pasirengimas sveikatos sistemai, paslaugų užtikrinimas.

    Tuo metu vėsinimo centrai (pavyzdžiui, bibliotekos ar kitos viešos patalpos, kur galima atvėsti) apžvalgoje vertinami atsargiau. Nurodoma, kad įrodymų, jog tokie centrai reikšmingai mažina mirtingumą ar hospitalizacijas, yra labai mažai, o viena priežasčių – žmonės jais naudojasi retai.

    Miškų gaisrų dūmai ir PM2.5: ką galima padaryti

    Miškų gaisrų dūmuose gausu smulkiųjų kietųjų dalelių PM2.5, kurios gali patekti giliai į plaučius ir net į kraujotaką. Tokia tarša siejama su didesne įvairių sveikatos problemų rizika, įskaitant astmos paūmėjimus ir širdies bei kraujagyslių įvykius.

    Viena aiškiausių praktinių priemonių – švaresnis oras patalpose. Apžvalgoje teigiama, kad oro filtravimas (komercinėmis HVAC sistemomis ar nešiojamais filtrais) nuosekliai mažina PM2.5 koncentraciją patalpų ore, tačiau vis dar nėra pakankamai duomenų, kiek tai sumažina mirčių ar hospitalizacijų skaičių realiomis sąlygomis visos visuomenės mastu.

    Pabrėžiama ir tai, kad vien buvimas patalpose ne visada apsaugo: tyrimas Kalifornijoje, kuriame naudota 1 400 oro kokybės jutiklių, parodė, kad gaisrų metu dūmai vis tiek patenka į namus, o PM2.5 lygis gali reikšmingai išaugti.

    Tiems, kurie privalo eiti į lauką (pavyzdžiui, dirbantiems lauke), kaip perspektyvi priemonė aptariami N95 respiratoriai. Apžvalgoje minimi modeliavimai, rodantys, kad jie gali reikšmingai sumažinti dūmų poveikį, o vienas modeliavimas, paremtas 2012 metų Vašingtono valstijos gaisrų duomenimis, siejo respiratorių naudojimą su mažesniu hospitalizacijų skaičiumi.

    Kodėl vienos priemonės įvertinamos „stipriai“, o kitos – „silpnai“

    Apžvalgoje įrodymai suskirstomi į tris lygius: stiprūs, tarpiniai ir silpni. „Stipriais“ laikomi tie atvejai, kai fiksuojamas poveikis sergamumui, hospitalizacijoms ar mirtingumui, o „tarpiniai“ dažniau remiasi tarpiniais rodikliais (pavyzdžiui, mažesne temperatūra patalpose ar mažesne dalelių koncentracija) arba modeliavimu.

    Autoriai ir kalbinti ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės retai veikia po vieną – dažniausiai reikia kompleksinių sprendimų, pritaikytų konkrečioms bendruomenėms. Taip pat akcentuojama, kad būtina daugiau tyrimų ir finansavimo tam, kad būtų aiškiau, kas geriausiai veikia realiomis sąlygomis ir gali būti pritaikyta plačiu mastu.

  • JAV ruošiasi precedento neturinčiai El Ninjo žiemai: prognozuojami ryškūs orų kontrastai

    JAV sinoptikai įspėja, kad šių metų El Ninjo reiškinys Ramiajame vandenyne stiprėja iki vadinamosios „super“ ribos, o tai gali lemti neįprastai ryškius žiemos orų kontrastus skirtinguose šalies regionuose.

    Kaip nurodoma JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) Klimato prognozių centro apžvalgoje, prognozuojama apie 75 proc. tikimybė, jog šis El Ninjo bus stipresnis nei bet kuris nuo 1950 metų fiksuotas analogiškas reiškinys.

    El Ninjo yra natūralios klimato kaitos ciklo dalis, kai rytinėje tropinio Ramiojo vandenyno dalyje neįprastai sušyla paviršinis vanduo. Pastaruoju metu mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad žmonių sukelta klimato kaita gali stiprinti tokių reiškinių intensyvumą.

    Naujausi savaitiniai duomenys rodo, kad jūros paviršiaus temperatūra El Ninjo zonoje pasiekė maždaug 2,1 laipsnio Celsijaus virš normos. Vis dėlto reiškinio stiprumui oficialiai vertinti dažniau naudojami trijų mėnesių vidurkiai, nes savaitiniai rodikliai gali svyruoti dėl trumpalaikių anomalijų.

    Ko JAV tikisi iš El Ninjo žiemos

    El Ninjo metu šiltesni vandenys telkiasi į rytus nuo pusiaujo Ramiajame vandenyne, o tai gali nustumti reaktyvinę srovę piečiau. Dėl šios priežasties pietinėse JAV dalyse dažniau pasitaiko audringesni orai, didesnė lietaus ir sniego tikimybė.

    Tuo metu šiaurinėse valstijose dažniau stebimas ramesnis sezonas: mažiau audrų ir švelnesnė žiema. Tačiau pabrėžiama, kad tokie scenarijai nėra garantuoti – El Ninjo poveikis skirtingoms vietovėms kinta, o net ir intensyvesnis reiškinys negarantuoja identiško rezultatų „paket o“ kiekvienais metais.

    NOAA taip pat atkreipia dėmesį į papildomą riziką pakrantėse: El Ninjo gali prisidėti prie dažnesnių potvynių per aukštą potvynį, ypač Vakarų pakrantėje.

    Ką reiškia „super“ El Ninjo

    „Super“ El Ninjo nėra griežtas mokslinis terminas, tačiau jis dažnai vartojamas apibūdinti labai stiprius epizodus. Tokiu atveju Ramiojo vandenyno vandens temperatūros nukrypimas nuo normos pasiekia apie 2 laipsnius Celsijaus ar daugiau.

    Pastarasis panašaus masto „super“ El Ninjo buvo 2015–2016 metais, o dar anksčiau – 1997–1998 metais. Tokie epizodai siejami su įvairiais ekstremaliais reiškiniais skirtinguose pasaulio regionuose, tačiau konkretūs padariniai kiekvieną kartą skiriasi.

    Poveikis juntamas ne tik Šiaurės Amerikoje

    Pasaulio meteorologijos organizacija pažymi, kad stiprus El Ninjo didina tikimybę, jog daugelyje sausumos teritorijų temperatūra bus aukštesnė nei įprastai, o kritulių pasiskirstymas gali tapti dar netolygesnis: vienur jų daugės, kitur mažės.

    Taip pat akcentuojama, kad didžiausi El Ninjo sukelti sukrėtimai neretai pasireiškia už Šiaurės Amerikos ribų – ypač regionuose, kuriuose žmonių gerovė labiau priklauso nuo sezoninių liūčių ar musonų.

  • „Super“ El Ninjas žada liūtis ir audras: ekspertai ragina turėti maisto atsargų

    Šių metų El Ninjo reiškinys pasiekė vadinamąjį „super“ lygį ir, prognozuojama, gali sustiprinti ekstremalius orus – nuo smarkių liūčių iki audrų ir potvynių.

    Apie tai rašo „Live Science“, primindamas, kad Jungtinės Karalystės aplinkos, maisto ir kaimo reikalų sekretorė britus jau paragino pasirūpinti maisto, geriamojo vandens ir kitų būtiniausių atsargų rezervu žiemai.

    Pasak specialistų, El Ninjas paprastai susijęs su drėgnesnėmis nei įprasta sąlygomis rudenį ir ankstyvą, šaltą žiemą Jungtinėje Karalystėje, o kai kuriose JAV vietovėse žiemą taip pat gali būti daugiau kritulių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad atsargos namuose gali būti praktiškas sprendimas kelioms dienoms – pavyzdžiui, jei dėl potvynių sutriktų susisiekimas ar nutrūktų elektros tiekimas.

    Kuo išskirtinis šių metų El Ninjas

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) duomenimis, rugsėjo pabaigoje Ramiojo vandenyno Niño 3.4 regione jūros paviršiaus temperatūra buvo pakilusi apie 3,15 laipsnio Celsijaus virš vidurkio ir toliau kilo.

    Palyginimui, įprastai El Ninjo metu temperatūra šiame regione būna maždaug 1–2 laipsniais Celsijaus aukštesnė už vidutinę.

    El Ninjas yra šiltasis daugiametės natūralios klimato kaitos ciklo etapas: šiltesni vandenys tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje pasislenka į rytus, o tai gali kelti pasaulinę temperatūrą ir keisti kritulių pasiskirstymą.

    Kodėl kalbama apie atsargas ir kainas

    ALLFED ekonomistas Michaelas Hinge pabrėžia, kad istoriniuose duomenyse El Ninjo epizodai dažnai siejami su maisto kainų infliacija.

    Jo teigimu, protingos namų ūkio atsargos gali padėti sušvelninti trumpalaikius sutrikimus, tačiau tai tampa sudėtingiau, jei maistas dėl kainų šuolio tampa mažiau įperkamas.

    Specialistas aiškina, kad didžiausia grėsmė aukštų pajamų šalims dažnai nėra tai, kas vyksta vietoje, o poveikis žemės ūkiui kitose pasaulio dalyse – dėl to gali brangti importuojamos žaliavos ir maisto produktai.

    Ką rekomenduojama turėti namuose

    M. Hinge nurodo, kad dažnai patariama turėti apie 4 litrus vandens žmogui per dieną, idealiu atveju – savaitei.

    Maisto atsargoms jis mini konservus (pavyzdžiui, pupeles, žuvį, daržoves ir vaisius), taip pat ilgai galiojančius produktus, tokius kaip makaronai, ryžiai, avižos, žemės riešutų sviestas ir ilgiau išsilaikantis pienas.

    Taip pat rekomenduojama turėti rankinį konservų atidarytuvą ir turistinę viryklę su kuru, o atsargas planuoti pagal mitybos poreikius, kainas ir tai, kas realiai bus sunaudota, kad būtų mažiau švaistymo.

  • Ataskaita: peržengtos 7 iš 9 Žemės „gyvybės palaikymo“ ribų, padėtis toliau blogėja

    Naujoje ataskaitoje įspėjama, kad Žemės „gyvybės palaikymo“ sistemos sparčiai silpsta: peržengtos 7 iš 9 vadinamųjų planetos ribų, nuo kurių priklauso planetos stabilumas.

    „Planetary Health Check 2026“ ataskaitą parengė daugiau nei 60 mokslininkų, vertinusių tarpusavyje susijusias natūralias sistemas. Apie dokumentą skelbia „Live Science“.

    Mokslininkų teigimu, peržengus šias ribas didėja rimtos ir sunkiai atitaisomos žalos rizika. Ataskaitos vyriausiasis redaktorius Niklas Kitzmann šį vertinimą prilygino medicininiam kraujo tyrimui, kurio rezultatai būtų pagrindas pacientą skubiai siųsti į intensyviosios terapijos skyrių.

    Nors tonas niūrus, autoriai pabrėžia, kad galimybių langas dar neužsidarė – tačiau veikti reikia greitai, artimiausiais metais mažinant taršą ir stabdant gamtos nykimą.

    Kurios planetos ribos peržengtos

    Ataskaitoje teigiama, kad jau peržengtos ribos, susijusios su klimato kaita, vandenynų rūgštėjimu ir biosferos vientisumu. Tai – tik dalis rodiklių, kurie apibūdina, ar žmonija dar veikia „saugioje erdvėje“ planetos mastu.

    Tarp peržengtų ribų taip pat nurodomi gėlo vandens pokyčiai, sausumos sistemų kaita, biogeocheminių srautų (ypač azoto ir fosforo) pakeitimai bei vadinamųjų naujų cheminių medžiagų ir kitų „naujųjų reiškinių“ įvedimas į aplinką.

    Pasak ataskaitos, likusios dvi ribos – stratosferos ozono sluoksnio nykimas ir atmosferos aerozolių kiekio didėjimas – globaliai dar laikomos saugiose ribose.

    „Šviesoforo“ sistema: nuo didėjančios rizikos iki pavojingos zonos

    Mokslininkai vertinimui naudoja „šviesoforo“ principą: žalia spalva reiškia saugią būseną, geltona ir oranžinė – peržengimą ir augančią riziką, o raudona – pavojingą zoną, kur tikėtina rimta, negrįžtama žala.

    Ataskaitoje nurodoma, kad dalis peržengtų ribų (pavyzdžiui, vandenynų rūgštėjimas, gėlo vandens pokyčiai ir sausumos sistemų kaita) priskiriama didėjančios rizikos kategorijai.

    Tuo metu klimato kaita, biogeocheminių srautų pakeitimai, „naujųjų reiškinių“ plitimas ir biosferos vientisumo pokyčiai įvardijami kaip esantys pavojingoje zonoje.

    Kas, pasak ataskaitos, blogėja ir kodėl dar yra vilties

    Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad šiemet didelių „ribų“ statuso pokyčių nefiksuota, tačiau bendra peržengtų ribų būklė toliau blogėja.

    Kaip viena ryškiausių problemų įvardijamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, kurios didina planetos šilumos „apkrovą“. Taip pat akcentuojama, kad perteklinis trąšų naudojimas ir kitos veiklos keičia azoto ir fosforo ciklus, o tai siejama su vandens tarša ir deguonies stokojančiomis „mirties zonomis“.

    Dokumente minimi ir konkretūs pažeidžiamiausi regionai bei procesai – nuo Amazonės atogrąžų miškų, artėjančių prie pavojingo lūžio taško, iki jūros dugno niokojimo dugnine trauka bei galimų giliavandenių kasybos grėsmių.

    Vis dėlto autoriai ragina nelaikyti situacijos beviltiška: jų vertinimu, atsinaujinančios energetikos plėtra, pigėjanti saulės energijos technologija ir augantis visuomenės dėmesys aplinkosaugai rodo, kad sprendimai egzistuoja – svarbiausia juos įgyvendinti kuo greičiau.

  • Mokslininkai patvirtino: senovinė kriauklių barstymo praktika gali padėti moliuskams rūgštėjančiame vandenyne

    Tūkstančius metų Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantės čiabuviai taikė paprastą jūrų priežiūros praktiką: senas kriaukles sutrupindavo ir maišydavo su smėliu ten, kur auga naujos geldelės. Mokslininkai dabar rodo, kad šis metodas gali padėti moliuskams ištverti vis rūgštesnį vandenyną.

    Kaip rašo „ZME Science“, ši tradicija rėmėsi kartų patirtimi prižiūrint pakrančių buveines, kad jos išliktų produktyvios ir kasmet duotų maisto. Naujausi tyrimai siūlo, kad praktinis efektas gali būti susijęs ne tik su derlingesnėmis seklumomis, bet ir su vandens chemija po smėliu.

    Problemos šaknis – vandenynų rūgštėjimas. Vandenynas sugeria maždaug ketvirtadalį žmonių veiklos išmetamo anglies dioksido, tačiau jam tirpstant jūros vandenyje vyksta reakcijos, didinančios rūgštingumą ir mažinančios karbonato jonų prieinamumą.

    Šie jonai būtini gyvūnams, kurie iš kalcio karbonato formuoja kiautus ar skeletus. Kai sąlygos prastėja, kiauto „statyba“ tampa sunkesnė ir energetiškai brangesnė, o ypač pažeidžiami yra jauni moliuskai, kurių kiautas dar tik formuojasi.

    Vandenyno chemija keičiasi

    Nuo pramonės revoliucijos paviršinių vandenynų vandenų rūgštingumas, tyrėjų vertinimu, išaugo maždaug 30 proc. Tai reiškia, kad daugeliui rūšių, ypač formuojančių kiautus, aplinka tampa vis mažiau palanki.

    Svarbi detalė ta, kad moliuskams, gyvenantiems smėlyje, lemtinga gali būti ne tik viršuje esantis jūros vanduo. Didelę reikšmę turi vanduo, įstrigęs tarp nuosėdų grūdelių – būtent ten ir gali pasireikšti sutrupintų kriauklių poveikis.

    Kaip veikia sutrupintos kriauklės

    Kalifornijos universiteto Deivise (University of California, Davis) mokslininkai laboratorijoje 90 dienų augino jaunas Ramiojo vandenyno littleneck geldeles (Leukoma staminea). Buvo sudarytos keturios sąlygos: įprastas jūros vanduo su smėliu, įprastas jūros vanduo su kriauklių fragmentais, parūgštintas jūros vanduo su smėliu ir parūgštintas jūros vanduo su kriauklių fragmentais.

    Į nuosėdas įmaišytos kriauklių nuotrupos (vadinamasis „shell hash“) buvo maždaug 2,5–5 milimetrų dydžio ir sudarė 10 proc. mišinio masės. Tyrėjai stebėjo tarp nuosėdų esantį vandenį, matavo geldelių augimą ir analizavo genų aktyvumą mantijos audinyje – ten, kur formuojamas kiautas.

    Pirmasis rezultatas buvo aiškus: sutrupintos kriauklės mažino rūgštingumą nuosėdose esančiame vandenyje. Be to, pagerėjo aragonito prisotinimo būsena – tai kalcio karbonato mineralas, iš kurio formuojasi šių moliuskų kiautai.

    Nauda pasimatė ir augime: parūgštinto vandens sąlygomis geldelės be kriauklių priemaišos vidutiniškai priaugino 4,7 proc. naujo kiauto, o gyvenusios tarp kriauklių fragmentų – 6,4 proc.

    Netikėtas signalas genuose

    Įdomiausia dalis paaiškėjo analizuojant genų raišką. Tyrėjai nustatė 284 genus, kurių aktyvumas reikšmingai skyrėsi priklausomai nuo sąlygų.

    Geldelės, augusios parūgštintame vandenyje be kriauklių fragmentų, turėjo aiškiai išsiskiriantį genetinį „profilį“. Tačiau pridėjus sutrupintų kriauklių, šis skirtumas didžiąja dalimi išnyko – genų raiška tapo panašesnė į tų moliuskų, kurie augo įprastame jūros vandenyje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dar nėra iki galo aišku, kokias funkcijas atlieka daugelis identifikuotų genų. Vis dėlto kai kurie jų buvo panašūs į genus, siejamus su DNR taisymu, kiauto formavimu ar atsparumu aplinkos stresui, o tai leidžia spėti, kad kriauklėmis praturtintos nuosėdos gali „sušvelninti“ biologinę reakciją į rūgštesnį vandenį.

    Kodėl tai nėra stebuklingas sprendimas

    Tyrėjai pabrėžia: kriauklių barstymas paplūdimiuose neišspręs vandenynų rūgštėjimo globaliu mastu – tam būtina mažinti anglies dioksido emisijas. Ši priemonė veikiau galėtų padėti kurti lokalias „prieglobsčio“ zonas, kuriose moliuskai augtų palankesnėmis sąlygomis.

    Taip pat išlieka klausimų, nes laboratorinis bandymas vyksta kontroliuojamoje aplinkoje, o tikruose paplūdimiuose situaciją veikia potvyniai, nuosėdų sudėtis, mikroorganizmų veikla ir skirtingų rūšių ypatumai. Dėl to realiame lauke rezultatai gali skirtis, o ankstesni lauko tyrimai buvo nevienareikšmiai.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad praktinis pritaikymas turėtų būti kuriamas kartu su čiabuvių bendruomenėmis, kurių žinios ir įkvėpė šį tyrimą. Mokslas tik pradeda paaiškinti tai, ką pakrančių prižiūrėtojai suprato seniai: kartais ekosistemos klesti ne tada, kai žmonės pasitraukia, o tada, kai jos prižiūrimos.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Biogeosciences“ (23, 7627–7642).

  • JT ataskaita: pasaulis veikiausiai peržengs 1,5 °C atšilimą, o pasekmės gali būti skaudžios

    Jungtinių Tautų Aplinkos programos (UNEP) ataskaita skelbia, kad pasauliui išlaikyti atšilimą ties 1,5 laipsnio Celsijaus riba virš ikipramoninio lygio tampa neberealu net ir taikant ambicingiausius emisijų mažinimo scenarijus.

    Kaip rašoma „Inside Climate News“ publikuotoje apžvalgoje, mažiausio atšilimo scenarijus vis tiek leistų globaliai temperatūrai pike pasiekti apie 1,7–1,8 laipsnio Celsijaus virš ikipramoninio lygio.

    2015 metais priimtas Paryžiaus susitarimas numatė tikslą išlaikyti atšilimą gerokai žemiau 2 laipsnių ir dėti pastangas neviršyti 1,5 laipsnio. Ataskaitoje pabrėžiama, kad dabartinės krypties nepakanka, todėl 1,5 laipsnio riba tampa vis labiau nepasiekiama.

    UNEP vykdomoji direktorė Inger Andersen per spaudos briefingą ragino nelaikyti to signalu atsisakyti 1,5 laipsnio tikslo: kiekviena papildoma laipsnio dalis didina tokių reiškinių kaip mirtini potvyniai, karščio bangos ir miškų gaisrai riziką.

    Kokio masto mažinimo reikėtų

    Ataskaitoje nurodoma, kad norint pasiekti žemiausio atšilimo scenarijų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, palyginti su 2025 metų lygiu, turėtų sumažėti 18 proc. iki 2030 metų, 45 proc. iki 2035 metų ir 69 proc. iki 2040 metų.

    Taip pat reikėtų iš atmosferos pašalinti reikšmingus anglies dioksido kiekius. Tam, tikėtina, neužtektų vien miškų atkūrimo – būtų reikalinga ir spartesnė anglies surinkimo technologijų, kurios dar ankstyvoje vystymo stadijoje, plėtra.

    Karščio bangos Europoje ir atsinaujinančios energetikos paradoksas

    Ataskaitoje akcentuojama, kad klimato poveikis jau stiprėja ir vis labiau spaudžia prisitaikymo priemones. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje praėjusį pavasarį ir vasarą fiksuota tūkstančiai su karščiu siejamų mirčių, o tas laikotarpis apėmė keturias iš dešimties stipriausių karščio bangų regione nuo 1950 metų.

    Kita vertus, dokumente išskiriama ir pažanga: atsinaujinančios energetikos plėtra, ypač vėjo ir saulės. Teigiama, kad pasauliniai atsinaujinančios elektros pajėgumai augo tris kartus greičiau, nei buvo tikėtasi 2015 metais, o saulės fotovoltikos pajėgumai – net septynis kartus greičiau.

    Vis dėlto spartus „švarios“ energijos augimas dar nevirto mažėjančiomis iškastinio kuro emisijomis. Ataskaita pažymi, kad emisijos, susijusios su naftos, dujų ir anglies deginimu, toliau didėja.

    Ko tikėtis pagal dabartinę politiką

    UNEP kasmet skelbia vadinamąją emisijų atotrūkio ataskaitą, kuri vertina, kaip dabartinės politikos priemonės dera su tarptautiniais temperatūros tikslais. Joje teigiama, kad pagal esamą politiką atšilimas iki 2100 metų galėtų siekti apie 2,8 laipsnio Celsijaus – gerokai virš Paryžiaus susitarime minimų ribų.

    Paklausta, kaip galėtų atrodyti pasaulis, sušilęs daugiau nei 2 laipsniais, I. Andersen kaip pavyzdžius minėjo ekstremalius reiškinius: dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, miškų gaisrus, sausras bei su jomis siejamus derliaus praradimus.

  • Virš Antarktidos šiemet – neįprastai didelė ozono skylė: mokslininkai aiškina kodėl

    Virš Antarktidos šiemet užfiksuota neįprastai didelė ozono skylė, nors pastaruosius dešimtmečius buvo tikimasi nuoseklaus ozono sluoksnio atsikūrimo. Rugsėjo 20 dieną ji pasiekė 27,4 mln. kv. kilometrų plotą – tai antras pagal dydį rezultatas šiuo metų laiku.

    Tokį dydį pateikia „Copernicus“ atmosferos stebėsenos tarnybos duomenys. Vėliau skylė ėmė trauktis ir sumažėjo iki maždaug 23 mln. kv. kilometrų, todėl mažai tikėtina, kad bus pagerintas 2015 metų rekordas.

    Vis dėlto mokslininkams klausimų kelia pats šuolis: ozono skylė tokia didelė būna ne kasmet, o bendras fonas rodo, kad po žmogaus sukeltos žalos ozono sluoksnis turėtų pamažu atsistatyti. Specialistai pabrėžia, kad vieni metai dar nereiškia ilgalaikio lūžio, tačiau situaciją verta atidžiai stebėti.

    Pagrindinis šių metų paaiškinimas siejamas ne su nauju ozoną ardančių medžiagų šuoliu, o su atmosferos dinamika: virš Antarktidos susiformavo ypač stiprus poliarinis sūkurys, kuris „įkalino“ šaltesnį orą stratosferoje ir sudarė palankesnes sąlygas ozono irimui.

    Kas yra ozono skylė ir kodėl ji kasmet plečiasi

    Ozono skylė virš Antarktidos plečiasi kiekvieną pietų pusrutulio žiemą ir pavasarį. Didžiausią plotą ji paprastai pasiekia nuo rugsėjo vidurio iki spalio pradžios, o vėliau, iki sausio pabaigos, pamažu mažėja, kai į išretėjusią zoną ima maišytis daugiau ozono turintis oras.

    Ozono sluoksnis yra svarbus tuo, kad saugo gyvybę Žemėje nuo kenksmingos ultravioletinės Saulės spinduliuotės. Antarktidos atvejis išskirtinis dėl itin žemų stratosferos temperatūrų: esant maždaug minus 78 laipsnių Celsijaus ir šalčiau formuojasi aukštutiniai poliariniai debesys, ant kurių ledo paviršių vyksta reakcijos, sustiprinančios ozono irimą, kai grįžta saulės šviesa.

    Istoriškai didžiausią žalą ozono sluoksniui padarė chlorfluorangliavandeniliai (CFC) – žmogaus sukurti chemikalai, kurių emisijos ypač išaugo XX amžiuje. Nors nuo 1989 metų pradėta jų atsisakyti pagal Monrealio protokolą, dalies šių junginių „gyvenimas“ atmosferoje trunka 50–100 metų, todėl atsikūrimas nėra greitas.

    Kodėl šiemet skylė tokia didelė

    Mokslininkų vertinimu, šių metų dydį labiausiai nulėmė labai stiprus poliarinis sūkurys – vėjų „siena“, žiemą apsupanti Antarktidą ir Pietų vandenyną. Toks sūkurys palaiko šaltesnes nei įprastai sąlygas stratosferoje, o tai gali paspartinti ozono irimą.

    MIT profesorė Susan Solomon, dar 1980-aisiais prisidėjusi prie Antarktidos ozono skylės tyrimų, nurodo, kad nėra požymių, jog būtų padaugėję reaktyviojo chloro. Tai leidžia manyti, kad šiemet matomas pokytis greičiau atspindi natūralius atmosferos svyravimus.

    Hannah Kessenich iš Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje pabrėžia, kad didesnės ar mažesnės ozono skylės „bangavimas“ tarp metų yra tikėtinas. Jos teigimu, vieneri ar keleri metai savaime neparodo, ar atsikūrimas sustojo – tam svarbiausios yra ilgalaikės tendencijos.

    Ar tai signalas apie naują tendenciją?

    Vis dėlto mokslininkai neatmeta, kad gali ryškėti ir kitas scenarijus – didesnės ozono skylės, išsilaikančios ilgiau iki vėlyvo pavasario. Pasak H. Kessenich, globalūs atmosferos cirkuliacijos pokyčiai, nesusiję su CFC, teoriškai galėtų didinti tikimybę, kad skylės bus ilgaamžiškesnės.

    Taip pat keliama prielaida, kad klimato kaita ilgainiui gali stiprinti Antarktidos poliarinį sūkurį, o tai reikštų šaltesnę stratosferą ir didesnius ozono nuostolius pavasarį. Jei šių metų sūkurys išliks tvirtas, ozono skylė gali išlikti didelė ir iki lapkričio, nors tikslių išvadų kol kas daryti per anksti.

    Specialistai ramina, kad pati šių metų skylė, nors ir didelė plotu, nebūtinai yra tokia „plona“ kaip anksčiau: ozono kiekis joje nėra nukritęs iki žemiausių istorinių lygių. Todėl vertinant situaciją svarbu atskirti skylės plotą nuo to, kiek ozono realiai „trūksta“ atmosferoje.

  • Centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje fiksuotas temperatūros rekordas: gali keistis El Ninjo pobūdis

    Centrinėje pusiaujo Ramiojo vandenyno dalyje užfiksuotas naujas jūros paviršiaus temperatūros rekordas – viename svarbiausių El Ninjo stebėsenos regionų ji pirmą kartą perkopė 30 laipsnių Celsijaus.

    Preliminarūs duomenys, paskelbti spalio 5 dieną, rodo, kad vadinamojo Niño 3.4 regiono vanduo viršijo 86 laipsnius pagal Farenheitą (30 laipsnių Celsijaus). Apie tai praneša „Live Science“.

    Niño 3.4 – tai zona ties pusiauju, kur mokslininkai dažniausiai vertina, kaip vystosi El Ninjo (šiltoji natūralaus klimato ciklo fazė). Paprastai šioje vietoje vanduo būna gerokai vėsesnis nei vakarinėje Ramiojo vandenyno „šiltojo baseino“ dalyje netoli Australijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks absoliučios temperatūros šuolis šiame regione yra išskirtinis, tačiau El Ninjo stiprumas įprastai vertinamas ne pagal vieną skaičių, o pagal nukrypimą nuo daugiametės vidutinės temperatūros ir palyginimą su likusiais tropikais.

    Kodėl šis rekordas svarbus

    Kalifornijos universiteto (Irvine) Žemės sistemų mokslų profesorius Jin-Yi Yu pažymėjo, kad jei 30 laipsnių riba Niño 3.4 regione bus patvirtinta stebėjimų duomenų rinkiniuose, tai būtų „nepaprastas rekordas“.

    Jam pritarė ir kiti klimato tyrėjai: Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimų padalinio vadovas Timothy Osbornas bei Ekseterio universiteto profesorius Mat Collinsas šį rodiklį pavadino „labai reikšmingu“.

    Vis dėlto Osbornas atkreipė dėmesį, kad absoliuti temperatūra nėra pagrindinis El Ninjo „matuoklis“. Dažniau vertinama anomalija – kiek temperatūra skiriasi nuo įprastų sąlygų, o kartais lyginama su visų tropikų fonu, kad būtų mažiau iškreiptas bendras vandenynų šiltėjimas dėl klimato kaitos.

    Jo teigimu, pagal šiuos rodiklius dabartinis reiškinys jau priartėjo prie stipriausių užfiksuotų El Ninjo epizodų ir, prognozuojant tolesnį stiprėjimą, gali pranokti ankstesnius rekordus. Kai kuriais matavimais jis jau dabar išsiskiria šiam metų laikui.

    Kas vyksta Niño 3.4 regione

    Spalio 6 dieną Niño 3.4 regione fiksuota temperatūros anomalija buvo apie 3,34 laipsnio Celsijaus virš vidurkio ir, kaip teigiama, ji didėjo. Palyginimui, tipiško El Ninjo metu šis nukrypimas dažniausiai siekia maždaug 1–2 laipsnius Celsijaus.

    Jin-Yi Yu tai apibūdino kaip „išskirtinai didelį“ nukrypimą ir teigė, kad tai gali rodyti labai stipraus, kartais „super“ El Ninjo vadinamo reiškinio formavimąsi.

    Mat Collinsas nurodė, kad šių metų El Ninjo stiprėja ir dėl žmonių sukelto globalinio atšilimo – dėl jo pakyla „foninė“ vandenynų temperatūra. Anot jo, tikėtina, kad temperatūros Niño 3.4 regione dar kils artimiausiomis savaitėmis, didžiausią tašką pasieks lapkritį ar gruodį, o vėliau 2027 metais ims mažėti.

    Tame pačiame kontekste Yu įspėjo, kad, nors ateityje El Ninjo vidutiniškai gali tapti ekstremalesni, tai nereiškia, kad kiekvienas toks epizodas bus rekordinis – šie reiškiniai iš prigimties labai kintantys.

    Ar formuojasi „naujo tipo“ El Ninjo?

    Mokslininkai svarsto, kad gali keistis ne tik El Ninjo stiprumas, bet ir tai, kur tiksliai susitelkia didžiausias atšilimas bei kiek ilgai trunka epizodai. Yu teigė, kad jo komandos ir bendradarbių tyrimuose fiksuoti pokyčiai tiek intensyvume, tiek atšilimo vietoje, tiek trukmėje.

    Jis priminė idėją apie du El Ninjo tipus: rytinės Ramiojo vandenyno dalies ir centrinės Ramiojo vandenyno dalies. Pasak Yu, ankstesniuose stebėjimuose dažniau dominavo atšilimas rytinėje tropinio Ramiojo vandenyno dalyje, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ryškiau pasireiškė centrinės dalies epizodai, o kai kurie El Ninjo atvejai ėmė trukti ilgiau.

    Yu taip pat svarstė, kad globalinis atšilimas gali stiprinti atmosferos ir vandenyno sąveikas subtropiniame Ramiajame vandenyne, o šiems procesams susijungus su pusiaujo zona, gali kilti neįprastai stiprūs epizodai su itin dideliu atšilimu centrinėje vandenyno dalyje.

    El Ninjo paprastai susiformuoja, kai šiltesnis vanduo iš vakarų tropinio Ramiojo vandenyno pasislenka į rytus pusiaujo link Pietų Amerikos. Tai gali kilstelėti pasaulio temperatūrą ir perstumdyti kritulių bei vėjų juostas: vienur išauga liūčių ir potvynių rizika, kitur didėja sausros tikimybė.

  • Karščio bangos slopina Kalifornijos sekvojų fotosintezę: mokslininkai dar nežino žalos masto

    Kalifornijos pakrančių sekvojos, vieni aukščiausių ir ilgaamžiškiausių medžių pasaulyje, per karščio šuolius ima lėčiau vykdyti fotosintezę. Naujas tyrimas rodo, kad kaitra tiesiogiai mažina jų gebėjimą „gaminti“ energiją iš saulės šviesos, o tai gali turėti ilgalaikių pasekmių.

    Apie tai praneša „Live Science“, remdamasis tyrimu, rugsėjo 22 dieną publikuotu mokslo žurnale „JGR Biogeosciences“. Mokslininkai pabrėžia, kad dar nėra aišku, kada toks stresas tampa negrįžtama žala – šis klausimas dabar vienas svarbiausių.

    Sekvojų miškai laikomi vienomis didžiausių antžeminių anglies „saugyklų“ planetoje, nes šie medžiai sukaupia itin daug biomasės. Tačiau sekvojos evoliuciškai prisitaikė prie istoriškai švelnesnio centrinės ir šiaurinės Kalifornijos klimato, o pastaraisiais dešimtmečiais regione fiksuojamas šilimas ir dažnesnės ekstremalios karščio dienos.

    Į tyrėjų akiratį pateko paprastas, bet svarbus klausimas: kas nutinka sekvojų lapams, kai termometro stulpelis šokteli virš 37 laipsnių Celsijaus? Atsakymas rodo, kad net ir tokios „atsparumo simboliu“ laikomos rūšys turi aiškias fiziologines ribas.

    Kaip buvo matuojamas karščio poveikis

    Tyrimo autoriai 2022–2024 metais stebėjo sekvojas Garsijos upės miške Mendosino apygardoje. Kartą ar du per mėnesį jie rinko kelis lapų mėginius ir matavo jų temperatūrą bei fluorescenciją.

    Fluorescencija naudojama kaip netiesioginis rodiklis, leidžiantis spręsti apie fotosintezės veikimą: augalai sugertą šviesą gali panaudoti fotosintezei, išsklaidyti kaip šilumą arba „atspindėti“ šviesos pavidalu. Be to, vienas lapas būdavo trumpam pridengiamas folija, kad „pailsėtų“, o tuomet vertinama jo maksimali galima fotosintezės sparta.

    Karštomis dienomis saulėje buvę lapai buvo iki 10 laipsnių Celsijaus karštesni nei aplinkos oras. Tyrėjų vertinimu, toks skirtumas rodo, kad lapai patiria stresą ir nebesugeba pakankamai efektyviai reguliuoti temperatūros.

    Kodėl užsidaro „poros“ ir ką tai reiškia

    Daugelis augalų temperatūrą ir vandens balansą reguliuoja per žioteles – mikroskopines poras lapų paviršiuje. Jos kontroliuoja, kiek anglies dvideginio patenka į augalą ir kiek deguonies bei vandens garų iš jo pasišalina.

    Kai labai karšta, augalai gali užverti žioteles, kad sumažintų vandens netekimą. Tačiau tai reiškia ir mažesnį anglies dvideginio patekimą, todėl fotosintezė lėtėja, o augalas gauna mažiau energijos.

    Vis dėlto tyrėjai nustatė, kad problema neapsiriboja vien žiotelių užsidarymu. Laboratorijoje lapų mėginiai buvo kaitinami, būdami vandenyje, tačiau ir tokiomis sąlygomis, pasak tyrimo autorių, fotosintezė mažėjo kylant temperatūrai.

    Neatsakytas klausimas – kada žala tampa negrįžtama

    Tyrimo išvada – karštis gali tiesiogiai riboti sekvojų fotosintezės pajėgumą, vadinasi, šylant klimatui gali mažėti ir jų gebėjimas kaupti atmosferos anglį. Tai svarbu ne tik pačioms sekvojoms, bet ir platesniam ekosistemų vaidmeniui klimato sistemoje.

    Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kol kas nėra aišku, kiek iš stebėto poveikio yra laikina, grįžtama reakcija į stresą, o kiek – jau realus audinių pažeidimas. Būtent ribos, nuo kurios prasideda negrįžtami procesai, šiuo metu išlieka prastai suprastos.

    Kitas tyrimų žingsnis – pereiti nuo atskirų lapų matavimų prie visų medžių ir visos ekosistemos atsako vertinimo. Tam, pasak tyrėjų, reikia daugiau duomenų apie tai, kaip karštis ir sausra veikia sekvojų miškus ilgesniais laikotarpiais.

  • Antarktidos dvi vietinės žydinčios rūšys į šiltėjimą reaguoja priešingai

    Antarktidoje auga vos dvi vietinės žydinčių augalų rūšys, tačiau jos į klimato šiltėjimą reaguoja visiškai skirtingai. Eksperimentas parodė, kad viena jų šiltėjančiomis sąlygomis „lėtėja“, o kita – priešingai, sustiprėja.

    Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis žurnale „Physiologia Plantarum“ publikuotu tyrimu. Mokslininkai daugiau nei dešimtmetį kas vasarą stebėjo Antarktidos plaukuotąją žolę (Deschampsia antarctica) ir antarktinę perlinę gubą (Colobanthus quitensis) King Džordžo saloje, netoli Antarktidos pusiasalio.

    Ankstesni stebėjimai rodė, kad šios dvi rūšys, šylant Antarktidos pusiasaliui, sparčiai plečiasi: 1960–2009 metais abiejų arealas, kaip nurodoma, maždaug patrigubėjo. Vis dėlto vien tik plitimas nepasako, kaip augalai išties prisitaiko prie naujų sąlygų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad regione laukiami pokyčiai nebūtinai reiškia vien aukštesnę vidutinę temperatūrą. Prognozuojama, kad dažnės užšalimo–atitirpimo ciklai, kai temperatūra svyruoja apie 0 laipsnių ribą, o tai augalams gali būti ypač svarbu.

    Kaip buvo imituojamas šiltėjimas

    2012 metų gruodį netoli Lenkijos Henryko Arctowskio Antarktidos stoties buvo įrengtos šešiakampės atviros viršaus kameros (angl. open-top chambers), dažnai naudojamos lauko sąlygomis augalams šildyti. Jų sienelės sulaiko šilumą, o atvira viršutinė dalis leidžia patekti krituliams.

    Per šešis augimo sezonus tokios kameros vidutinę paros oro temperatūrą padidindavo maždaug 1,5–3 laipsniais Celsijaus. Tačiau 2018–2019 metų vasarą užfiksuotas netikėtas efektas: dienomis kamerose buvo tik apie 1 laipsniu šilčiau, bet naktimis – apie 2 laipsniais šalčiau nei atvirose, greta esančiose augavietėse.

    Dėl to augalai kamerose tą sezoną 309 valandas praleido žemiau nulio, kai tuo metu augalai už kamerų ribų – 32 valandas. Tai leidžia manyti, kad augalus veikė ne tik „šiluma“, bet ir didesni paros temperatūros svyravimai.

    Skirtingos „vandens tiekimo sistemos“

    Norėdami tiksliai įvertinti, kaip augalai reaguoja fiziologiškai, mokslininkai iškasė visus augalus iš kamerų vidaus ir kontrolinių plotų bei pernešė juos į laboratoriją maždaug už 1 kilometro nuo lauko vietos. Dėl stiprių vėjų subtilius matavimo prietaisus naudoti vietoje buvo sudėtinga, todėl tyrėjai stengėsi visus matavimus užbaigti per 24 valandas.

    Buvo vertinama lapų hidraulinė laidumo geba – kiek lengvai vanduo juda lapais, taip pat fotosintezė ir lapų sandara iki vandens gyslų (indų) dydžio. Trumpai tariant, mokslininkai tikrino augalų „vamzdyną“, kuris tiesiogiai susijęs su augimu ir ištverme.

    Rezultatai parodė ryškų skirtumą. Antarktidos plaukuotosios žolės lapai kamerose pernešė maždaug dviem trečdaliais mažiau vandens nei augusių atvirai, o fotosintezė sumažėjo maždaug trečdaliu; taip pat formavosi siauresni indai ir storesni lapai.

    Tuo metu antarktinė perlinė guba reagavo priešingai: jos vandens tėkmė lapuose ir fotosintezė padidėjo maždaug 44 proc. Be to, šis augalas vystė platesnius indus ir elastingesnes ląsteles.

    Kodėl vienam tai naudinga, o kitam – žalinga?

    Viena galimų priežasčių – skirtinga augalų „forma“ ir apsauga nuo staigių temperatūros pokyčių. Perlinė guba auga tankia „pagalvėle“, kuri, kaip teigiama, gali slopinti greitus kasdienius temperatūros svyravimus ir geriau išlaikyti mikroklimatą prie pat augalo.

    Plaukuotoji žolė yra laisvesnės struktūros ir tokios natūralios užuovėjos neturi, todėl gali būti labiau pažeidžiama pasikartojančių užšalimo–atitirpimo epizodų. Tyrėjai mano, kad žolės pokyčių vargu ar paaiškintų vien „oro burbulai“ induose po užšalimo, nes siauresni indai kaip tik mažiau linkę į tokį pažeidimą.

    Vis dėlto pabrėžiama ir tyrimo ribos: kai kurie procesai, pavyzdžiui, galimas ankstyvesnis lapų senėjimas ar pokyčiai už indų ribų, tiesiogiai nebuvo matuojami. Kiti mokslininkai atkreipė dėmesį, kad svarbu vertinti ne tik vidutinį atšilimą, bet ir temperatūros svyravimus apie 0 laipsnių ribą.

    Tyrėjų komanda tęsia darbus ir analizuoja augalus, kurie kamerose praleido jau 16 metų, taip pat tiria su augalais susijusius mikroorganizmus. Šis atvejis primena, kad net labai panašiose sąlygose skirtingos rūšys gali rinktis visiškai skirtingas prisitaikymo strategijas.