CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Paryžius per karščio bangą siūlo nemokamus seansus su kondicionieriumi: kam skiriama pirmenybė

    Paryžius per karščio bangą siūlo nemokamus seansus su kondicionieriumi: kam skiriama pirmenybė

    Europą jau kelias dienas alina užsitęsusi karščio banga, o didžiausias poveikis fiksuojamas Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Valdžios institucijos skelbia įspėjimus, dalis mokyklų uždaromos, kai kurie renginiai atšaukiami, gyventojai raginami vengti nebūtinų kelionių.

    Prancūzijoje birželio pabaigos temperatūros šiemet pasiekė ypač aukštas reikšmes, o tai atsiliepė ir sveikatos rodikliams. Šalies vadovybė viešai priminė apie padidėjusią riziką per kaitrą, ypač kai žmonės ilgiau būna prie vandens telkinių, o miestai susiduria su vadinamuoju šilumos salos efektu.

    Nemokami seansai karščiausiu metu

    Ieškodamas praktinių sprendimų, Paryžiaus 10-ajame rajone veikiantis nepriklausomų kino teatrų tinklas pradėjo iniciatyvą Ciné-clim. Jos esmė paprasta: karščiausiomis dienos valandomis gyventojams siūlomi nemokami popietiniai kino seansai kondicionuojamose salėse.

    Programa vykdoma keliuose kino teatruose, tarp jų L’Archipel, Le Brady ir Le Louxor. Nemokami seansai paprastai rengiami nuo 13 iki 16 valandos, kai mieste dažniausiai fiksuojami aukščiausi temperatūrų pikai.

    Kam teikiamas prioritetas?

    Iniciatyvos organizatoriai pabrėžia, kad pirmenybė teikiama žmonėms, kuriems karštis pavojingiausias. Į šią grupę įtraukiami jaunesni nei 25 metų asmenys, vyresni nei 65 metų gyventojai, nėščiosios ir žmonės, turintys judėjimo sunkumų.

    Bilietai išduodami atvykus į konkretų kino teatrą ir pateikus asmens dokumentą. Tokia tvarka leidžia greitai patikrinti, ar žmogus patenka į prioritetines grupes, ir kartu išlaikyti iniciatyvą kuo paprastesnę, be išankstinių registracijų internetu.

    Miesto priemonės ir platesnis kontekstas

    Paryžiaus savivaldybė šią idėją pristato kaip dalį platesnio karščio valdymo priemonių paketo. Tarp taikomų sprendimų minimos vėsinimosi erdvės, vėsesnė patalpa rotušėje, prižiūrimas maudymasis Canal Saint-Martin kanale bei ilgiau atveriamos žaliosios zonos.

    Tokios priemonės vis dažniau tampa europinių miestų kasdienybe, nes šilumos bangos kartojasi dažniau ir trunka ilgiau. Viešos, kondicionuojamos erdvės per kaitrą laikomos viena efektyviausių trumpalaikių priemonių, padedančių sumažinti perkaitimo riziką ir suteikti gyventojams saugią atokvėpio vietą.

    Tuo metu kituose Prancūzijos miestuose planuojamos ir su kinu susijusios akcijos: šiemet rengiama Semaine du Cinéma, kurios metu bilietai kainuoja apie 5 eurus. Tai papildoma paskata karščio dienomis rinktis vėsesnes, uždaras kultūros erdves.

  • Kaip vaikams paaiškinti atsinaujinančią energiją: „Eurowind Energy“ dalija nemokamus rinkinius

    Kaip vaikams paaiškinti atsinaujinančią energiją: „Eurowind Energy“ dalija nemokamus rinkinius

    Energetikos ir klimato temos vis dažniau pasiekia vaikus per socialinius tinklus, tačiau mokyklose trūksta paprastų, praktiškų priemonių, padedančių suprasti, kaip iš tiesų gaminama elektra ir kodėl vystoma atsinaujinanti energetika. Dėl to didėja rizika, kad mokiniai susidarys nuomonę iš paviršutinių ar gąsdinančių žinučių, o ne iš patikimų paaiškinimų.

    Šią spragą siekia mažinti „Eurowind Energy“ kartu su edukatore dr. Zuzanna Jastrzębska-Krajewska parengtas projektas, mokykloms suteikiantis nemokamus mokomuosius paketus apie energiją, ekologiją ir aplinką. Kūrėjai pabrėžia, kad tikslas yra ne dar viena teorijos santrauka, o priemonės, kurios įtrauktų ir skatintų tyrinėti.

    Nuo apibrėžimų prie patyrimų

    Medžiaga sukurta taip, kad mokiniai ne tik išgirstų, bet ir patys patikrintų, kaip veikia vėjo energija, kaip matuojama energija ir kokie procesai lemia elektros gamybą. Vietoj ilgų paaiškinimų siūlomos užduotys, praktiniai bandymai, dirbtuvės, o mokytojams pateikiami parengti pamokų scenarijai.

    Paketai pritaikyti trims amžiaus grupėms, todėl juos galima naudoti tiek pradinėse klasėse, tiek vyresniems pradinukams. Taip pat numatytos darbo kortelės, edukacinis garso turinys ir nuotolinė medžiaga mokytojams, kad pasirengimas pamokai neužimtų papildomų valandų.

    „Šiuolaikinė aplinkosauginė edukacija neturi būti atskiras sunkus dalykas. Ją galima sujungti su matematika, bandymais ir užduotimis, kurias vaikai sprendžia žingsnis po žingsnio, tada aiškiau suprantama, iš kur atsiranda energija ir kaip ją išmatuoti“, – sakė dr. Zuzanna Jastrzębska-Krajewska.

    Kodėl tokios priemonės tampa reikalingos

    Pastaraisiais metais energijos kainų šuoliai, diskusijos apie energetinę nepriklausomybę ir Europos Sąjungos klimato tikslai tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Dėl to auga visuomenės poreikis suprasti, kas yra atsinaujinantys energijos šaltiniai, kokie jų privalumai ir ribojimai, ir kodėl energetikos pertvarka neapsiriboja vien technologijomis.

    Švietime ši tema dažnai išsiskaido tarp skirtingų dalykų, o mokytojams pritrūksta laiko ir priemonių ją pateikti šiuolaikiškai. Praktiniai rinkiniai, kuriuos galima integruoti į gamtos mokslus ar klasės valandėles, padeda kalbėti apie klimatą ne vien per grėsmių prizmę, bet ir per sprendimus bei kritinį mąstymą.

    „Tikime, kad energetinis raštingumas ir jaunimo sąmoningumas yra svarbūs vietos bendruomenių ateičiai. Todėl norime remti mokytojus nemokamomis didaktinėmis priemonėmis ir susitikimais su mokiniais, paprastai parodydami, kaip veikia vėjo energija ir kokį vaidmenį ateityje atliks technologijos“, – sakė „Eurowind Energy“ vadovė Małgorzata Szambelańczyk.

    Konkurso dalis ir veiklos regionuose

    Projektas taip pat kviečia klases dalyvauti konkurse, kuriame numatytos edukacinės dovanos, pavyzdžiui, mokomieji žaidimai ir kita mokymąsi palaikanti medžiaga. Tai suteikia papildomos motyvacijos įsitraukti ir už mokyklos ribų, o mokiniams leidžia temas „pasimatuoti“ per komandines užduotis.

    Numatytos ir gyvos veiklos skirtinguose regionuose, kad mokyklos galėtų ne tik atsisiųsti turinį, bet ir gauti tiesioginį kontaktą su edukatoriais ar projekto atstovais. Tokie vizitai dažnai padeda vaikams užduoti konkrečius klausimus apie vėjo jėgaines, elektros gamybą ir aplinkos apsaugą, o atsakymai tampa labiau suprantami.

    Organizatoriai pabrėžia, kad pagrindinė vertė slypi paprastume: mokytojui nereikia kurti turinio nuo nulio, o mokiniams suteikiama galimybė mokytis per veiksmą. Tai ypač svarbu tuo metu, kai informacijos apie klimatą daug, tačiau pasitikėjimą kuria aiškūs paaiškinimai ir patirtis, o ne vien emocinės antraštės.

  • Šervudo miško legendinis Major Oak nebeatsigavo: paskelbta, kad 1 200 metų ąžuolas mirė

    Šervudo miško legendinis Major Oak nebeatsigavo: paskelbta, kad 1 200 metų ąžuolas mirė

    Šervudo miške, netoli Notingamšyro, mirė legendinis Major Oak, dažnai siejamas su Robino Hudo pasakojimais. Karališkoji paukščių apsaugos draugija (RSPB) pranešė, kad šį pavasarį medis neišleido lapų, todėl jo būklė pripažinta nebeatkuriama.

    Šis ąžuolas ne kartą buvo vadintas „mirštančiu“, tačiau ankstesniais metais dar sugebėdavo sužaliuoti. Šįkart, pasak gamtosaugininkų, aiškių atsigavimo ženklų nebėra, o ilgalaikiai stebėjimai rodo ryškų gyvybingumo kritimą.

    Kas nulėmė ąžuolo žūtį?

    RSPB teigia, kad vienos konkrečios priežasties nėra, tačiau susidėjo keli dešimtmečius veikiantys veiksniai. Medį silpnino sausros, šylantis klimatas ir pasikartojantys ilgi sausringi laikotarpiai, didinantys medžių vandens stokos stresą.

    Prie problemų prisidėjo ir žmogaus poveikis: per pastaruosius du šimtmečius milijonai lankytojų mindė dirvožemį aplink medį, jis tankėjo, blogiau sugėrė vandenį. Dėl to drėgmė ir deguonis sunkiau pasiekdavo šaknų zoną, o šaknų sistema, pasak specialistų, pamažu „badavo“.

    „Net ir sveiki medžiai patiria stiprų sausrų spaudimą, tačiau Major Oak turi ir papildomų sudėtingumų. Per kelis dešimtmečius matėme staigų jo šaknų sistemos gyvybingumo kritimą“, – sakė RSPB Šervudo miško valdų operacijų vadovė Chloe Ryder.

    Kodėl Major Oak svarbus ne tik legendoms?

    Major Oak pavadinimas siejamas su 1790 metais majoro Haymano Rooke’o knygoje paminėtu ąžuolu, po kurios prasidėjo ankstyvasis susidomėjimas šiuo medžiu. Ilgainiui jis tapo vienu atpažįstamiausių Šervudo simbolių, traukusiu ir istorijos, ir gamtos mylėtojus.

    Nors Robino Hudo legenda priklauso folklorui, senieji ąžuolai Šervude yra svarbūs kaip buveinės: jų drevėse ir negyvoje medienoje gyvena vabzdžiai, grybai, kerpės, paukščiai ir šikšnosparniai. Todėl net ir miręs medis gali dar ilgai atlikti reikšmingą vaidmenį ekosistemoje.

    „Major Oak daugiau nei 1 000 metų įkvėpė begalę istorijų, eilėraščių, paveikslų ir žmonių, pats būdamas pilnas gyvybės ir suteikdamas namus daugybei laukinių rūšių“, – sakė aktorė Judi Dench.

    Ji pridūrė, kad žmonės, kuriuos įkvėpė Major Oak ar kiti senieji medžiai, turėtų kreiptis į savo parlamento narius ir prašyti stiprinti teisinę apsaugą. Gamtosaugininkai pabrėžia, kad senųjų medžių apsauga apima ne tik patį kamieną, bet ir šaknų zoną bei aplinkinį dirvožemį.

    Legenda gyva, nors medis mirė

    RSPB tikina, kad Major Oak bus paliktas stovėti kaip natūralus paminklas, o jo teikiama nauda gamtai išliks ir po mirties. Tokia praktika dažnai taikoma seniesiems medžiams, nes jų negyva mediena tampa svarbia grandimi biologinei įvairovei.

    Tuo pat metu Robino Hudo istorijos populiarumas nemažėja: pasakojimai ir ekranizacijos toliau grįžta į kultūrinę apyvartą. RSPB primena, kad iš Major Oak išauginti sodinukai jau anksčiau buvo pasodinti įvairiose vietose, taip simboliškai pratęsiant šio ąžuolo „palikuonių“ liniją.

  • Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Sonaras atskleidė keistas struktūras

    Netoli Indijos krantų maždaug 36 metrų gylyje aptiktos po vandeniu esančios struktūros, kurios, tyrėjų teigimu, pasižymi aiškiais geometriniais kontūrais. Apie radinį pradėta kalbėti dar 2000 metų pabaigoje, kai Indijos Nacionalinio vandenynų technologijų instituto specialistai vykdė rutininį jūros aplinkos tyrimą.

    Tuomet, pasitelkus sonarą, užfiksuotos didelio masto formacijos, primenančios žmogaus sukurtą kompleksą. Skelbta, kad teritorija gali siekti daugiau nei 8 kilometrus ilgio ir apie 3 kilometrus pločio, tačiau šie vertinimai vėliau buvo nevienareikšmiškai interpretuojami.

    Kodėl šis radinys kelia ginčus?

    Tyrimų metu iš dugno esą buvo iškelta įvairių radinių: keramikos fragmentų, karoliukų, skulptūrų detalių, mūrų fragmentų, taip pat žmonių kaulų ir dantų. Daugiausia diskusijų sukėlė radiokarboninio datavimo rezultatai, kai kuriems objektams leidę spėti apie maždaug 9 500 metų senumą.

    Jei toks amžius būtų patvirtintas pačioms struktūroms, tai reikštų sensacingą scenarijų: urbanizuotos bendruomenės galėjo egzistuoti gerokai anksčiau nei Induso slėnio civilizacija. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje pabrėžiama, kad vieno objekto, pavyzdžiui, medienos gabalo, amžius nebūtinai sutampa su viso komplekso atsiradimo laiku.

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į pakrančių archeologijai būdingą problemą: srovės bei nuosėdų pernaša gali perkelti objektus iš kitų vietų. Dėl to būtina aiškiai atskirti, kas rasta pirminėje padėtyje, o kas galėjo būti atnešta vėliau.

    Induso slėnio civilizacijos pamoka

    Induso slėnio, dar vadinama harapų, civilizacija laikoma viena ankstyviausių pasaulyje, klestėjusi maždaug 2600–1900 metais prieš mūsų erą. Jos miestai išsiskyrė pažangiu planavimu, kanalizacijos sistemomis ir tolimos prekybos ryšiais, siekusiais net Mesopotamiją.

    Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kodėl ši civilizacija nyko: svarstytos invazijų, ligų, konfliktų ar didelių potvynių hipotezės. Vis dažniau akcentuojama, kad lemiamas veiksnys galėjo būti klimato kaita, ypač ilgalaikiai sausros periodai ir susilpnėję musonai, mažinę upių vandeningumą.

    Kai kritulių sumažėja, nukenčia žemdirbystė, o dideliems miestams išlaikyti prireikia vis daugiau išteklių. Dalis tyrėjų mano, kad Induso slėnio civilizacija ne žlugo staiga, o palaipsniui transformavosi: gyventojai kėlėsi į regionus, kur vandens režimas buvo stabilesnis, o didžiuosius centrus pakeitė mažesnės gyvenvietės.

    Po vandeniu aptiktas kompleksas prie Indijos krantų šioje istorijoje tampa tarsi lakmuso popierėliu, parodančiu, kaip sunku atskirti sensaciją nuo patikrinto mokslo. Norint atsakyti, ar tai iš tiesų nuskendęs miestas, lemiami bus papildomi geologiniai, archeologiniai ir datavimo tyrimai, atliekami taikant griežtą radinių kilmės kontrolę.

  • Saulės elektrinės dykumose keičia mikroklimatą: tyrimai aiškina, kaip jos gali skatinti lietų ir želdynus

    Saulės elektrinės dykumose keičia mikroklimatą: tyrimai aiškina, kaip jos gali skatinti lietų ir želdynus

    Didelės saulės elektrinės dykumose gali daryti daugiau nei tik gaminti elektrą: mokslininkai pastebi požymių, kad jos keičia vietos mikroklimatą ir kai kuriais atvejais sudaro palankesnes sąlygas augalijai. Naujausi modeliavimai ir stebėjimai rodo, kad plačios fotovoltinių modulių teritorijos gali paveikti temperatūrą, vėjo srautus ir drėgmės apytaką.

    Šis reiškinys dažniausiai siejamas su vadinamuoju paviršiaus albedo pokyčiu: tamsūs moduliai sugeria daugiau Saulės spinduliuotės nei šviesus smėlis, todėl pasikeičia energijos balansas prie žemės. Kartu moduliai sudaro šešėlį ir mažina tiesioginį įkaitimą po jais, o tai gali sumažinti dirvos paviršiaus temperatūros svyravimus.

    Vienas dažniausiai minimas mechanizmas yra oro srautų persitvarkymas: įkaitęs oras virš saulės modulių ir aplink juos kyla aukštyn, o tai gali sustiprinti vietinę konvekciją. Jei regione yra pakankamai drėgmės ir susidaro tinkamos sąlygos, tokie procesai teoriškai gali prisidėti prie debesuotumo didėjimo ir kritulių tikimybės.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra paprastas ir visur vienodai veikiantis efektas. Krituliai dykumose priklauso nuo didesnio masto atmosferos cirkuliacijos, todėl saulės parkai greičiau gali keisti mikroklimatą ir drėgmės pasiskirstymą lokaliai, o ne garantuoti lietų. Dėl to mokslinėse publikacijose dažnai kalbama apie galimą teigiamo grįžtamojo ryšio kilpą, kai daugiau augalijos didina drėgmės išgarinimą ir dar labiau palaiko vietines drėgnesnes sąlygas.

    Kitas svarbus aspektas yra vandens balansas: šešėlis po moduliais gali mažinti dirvos išdžiūvimą, o vėjo susilpnėjimas tarp konstrukcijų kartais sumažina garavimą. Tokiose vietose augalai gali lengviau įsitvirtinti, ypač jei yra papildomų drėgmės šaltinių, pavyzdžiui, periodiniai krituliai, rasa ar gruntinis vanduo. Praktikoje tai gali reikšti žalesnes dėmes aplink infrastruktūrą, bet ne būtinai plataus masto dykumos virtimą stepėmis.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į galimus šalutinius padarinius: dideli saulės parkai keičia buveines, gali trikdyti gyvūnų migracijos kelius, o netinkamai suplanuota priežiūra didina dirvožemio erozijos ar dulkių problemą. Be to, karštuose regionuose saulės modulių efektyvumas mažėja kylant temperatūrai, todėl dalis projektų ieško sprendimų, kaip suderinti elektrinės našumą ir mažesnį šiluminį poveikį aplinkai.

    Ekspertai sutaria, kad sprendžiant, kur ir kaip plėtoti saulės energiją, reikia vertinti ne tik pagaminamos elektros kiekį, bet ir vietos klimato, dirvožemio bei biologinės įvairovės veiksnius. Dykumose pastatyti parkai gali turėti netikėtų privalumų mikroklimatui, tačiau rezultatą lemia regiono meteorologija, parko mastas ir tai, ar projektuojant numatytos aplinkosauginės priemonės.

  • Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Teksaso universiteto Ostine inžinieriai pristatė dėvimą sistemą, kuri gali padėti gauti geriamojo vandens tiesiog iš oro. Sukurta kurtka naudoja specialius porėtus tekstilės pluoštus, sugeriančius drėgmę ir nukreipiančius ją į atsegamus surinkimo modulius.

    Komanda teigia, kad toks sprendimas skirtas situacijoms, kai prieiga prie vandens ribota arba jos visai nėra. Pritaikymas matomas tiek žygiuose ir stovyklaujant, tiek gelbėjimo operacijose, kariuomenėje ar regionuose, kuriuos vis dažniau paveikia sausros.

    Kaip veikia vandens kurtka?

    Pagrindas yra hierarchinės porėtos struktūros tekstilės pluoštai, į kuriuos integruota higroskopinė druska ličio chloridas. Tokia medžiaga sugeria ore esančius vandens garus, o jos struktūra padeda drėgmei greitai judėti per audinį, kad susikaupęs vanduo būtų surenkamas efektyviau.

    Drėgmę sugėręs audinys vandenį nukreipia į atsegamus modulius, kuriuose jis surenkamas. Vėliau moduliai šildomi iki maždaug 60 laipsnių, pavyzdžiui, saulės energija arba kaitinimo elementu, kad vanduo būtų išlaisvinamas, kondensuojamas ir sukaupiamas.

    „Vandens rinkimas iš oro dažniausiai įsivaizduojamas kaip stacionarus įrenginys, tačiau mes iš esmės pergalvojome formą. Jei pats audinys gali rinkti vandenį, atsiveria nauja kryptis asmeniniam, nešiojamam priėjimui prie vandens“, – sakė projekto bendraautoris Guihua Yu.

    Kiek vandens galima gauti?

    Bandymuose, kai santykinė oro drėgmė siekė nuo 20 iki 80 proc., sistema per parą pagamino apie 0,4–0,9 litro vandens. Skaičiuojant pagal sorbento masę, pasiektas maždaug 3,76–7,45 litro vandens kiekis iš vieno kilogramo medžiagos per parą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas svarbiausių pasiekimų yra ne tik gebėjimas sugerti drėgmę, bet ir vandens transporto kelio suprojektavimas tekstilėje. Tai, jų vertinimu, leidžia technologijai veikti ne vien laboratorinėmis sąlygomis, bet ir realiame, dėvimame formate.

    „Jie sukūrė ne dar vieną vandenį sugeriančią medžiagą. Jie suprojektavo kelią, kuriuo vanduo greitai juda nuo garų ore iki skysčio ir toliau į tekstilės vidų, todėl sprendimas veikia ne tik mažuose bandymuose, bet ir dėvimame įrenginyje“, – sakė bendraautoris Keith Johnston.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Pastaraisiais metais didėja susidomėjimas decentralizuotais vandens gavimo sprendimais, nes šylantis klimatas ir ekstremalesnės oro sąlygos didina sausrų riziką daugelyje regionų. Nešiojamos ar lengvai transportuojamos sistemos gali tapti papildomu saugumo sluoksniu ten, kur vandentiekio infrastruktūra pažeidžiama arba jos nėra.

    Komanda technologiją sieja su platesniu sprendimų paketu, vadinamu „AirGel“, ir mini planus plėsti pritaikymą. Ateityje tie patys pluoštai galėtų būti naudojami kuprinėms, palapinėms ar laikiniems gelbėjimo būstams, kad vandens surinkimas taptų integruota kasdienės įrangos funkcija.

    Kol kas tai yra tyrimų ir prototipo stadijos sprendimas, o jo realus pritaikymas priklausys nuo patvarumo, kainos, energijos poreikio šildymui ir higienos užtikrinimo skirtingomis sąlygomis. Vis dėlto pats principas rodo aiškią kryptį: vandens gavyba gali tapti ne atskiru įrenginiu, o drabužio ar kitos tekstilės savybe.

  • Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Tarp Nilo slėnio ir Raudonosios jūros, dabartinių Sudano ir Egipto pasienio zonoje, iš palydovinių vaizdų paaiškėjo įspūdingas radinys: dykumoje išsibarsčiusios šimtai akmeninių konstrukcijų. Tarptautinė mokslininkų komanda identifikavo 280 monumentalių objektų, o 260 jų iki šiol nebuvo aprašyti mokslinėje literatūroje.

    Šie statiniai dažniausiai yra akmeniniai kapai, apjuosti apvaliais mūrais. Jų skersmuo svyruoja nuo kelių iki daugiau nei 80 metrų, todėl iš viršaus jie primena milžiniškus ratus, išmėtytus per dykumos peizažą. Viduje aptikta žmonių ir gyvūnų palaidojimų, taip pat mažesnių akmeninių struktūrų bei sampilų.

    Kas slypi akmeniniuose ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks mastas keičia požiūrį į regiono praeitį. Objektų išsidėstymas didžiulėje teritorijoje nuo pietų Egipto iki Eritrėjos prieigų rodo plačiai paplitusią kultūrinę tradiciją, apėmusią tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Tai leidžia manyti, kad čia gyvenusios piemenų bendruomenės nebuvo mažos ir izoliuotos. Priešingai, jos galėjo turėti sudėtingesnę socialinę sandarą ir gebėti organizuoti didelius statybinius projektus, kuriems reikėjo darbo jėgos, išteklių ir ilgalaikės atminties.

    Kapai, naudoti šimtmečius

    Geriau ištirtame Wadi Khashab komplekse archeologai aptiko 25 palaidojimus. Centrinėje dalyje buvo žmogaus kapas, kurį supo galvijų, avių ir vaiko palaikai, o tai rodo neatsitiktinę laidojimo tvarką.

    Analizės leidžia teigti, kad vieta buvo naudojama maždaug 2 000 metų, o vėlesnės kartos perplanavo erdvę ir rengė naujus palaidojimus. Toks tęstinumas paprastai siejamas su stipria tradicija ir ypatingu šių vietų statusu bendruomenėje.

    Kodėl čia laidoti gyvūnai

    Radiniuose ryškiai matomas galvijų vaidmuo: jie, tikėtina, buvo daugiau nei maisto šaltinis. Galvijai galėjo simbolizuoti turtą, socialinę padėtį ir turėti ritualinę reikšmę, o jų palaidojimas greta žmonių kapų sufleruoja aiškią hierarchiją.

    Mokslininkai svarsto, kad centriniai kapai galėjo priklausyti piemenų grupių lyderiams ar išskirtinį autoritetą turėjusiems asmenims. Gyvūnų palaidojimai aplink tokį kapą gali būti interpretuojami kaip galios, statuso ar kulto ženklas.

    Ne mažiau svarbi ir pačių kapinynų vieta: dauguma jų įrengti netoli senųjų vandens šaltinių bei ganykloms palankių plotų. Palydoviniai vaizdai taip pat padėjo atsekti senovinius judėjimo koridorius per dykumą, todėl tyrėjai tikisi tiksliau rekonstruoti, kaip prieš tūkstančius metų migravo žmonės ir bandos.

    Dar vienas esminis kontekstas yra klimatas. Šiandien vietovė atrodo itin atšiauri, tačiau prieš tūkstantmečius, vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kritulių buvo daugiau, augalija vešlesnė, o sąlygos gyvulininkystei ir sezoniniam judėjimui buvo gerokai palankesnės.

    Didelę dalį atradimo lėmė nuotoliniai tyrimų metodai: palydoviniai duomenys leidžia greitai įvertinti didžiules teritorijas, kuriose lauko darbai būtų lėti, brangūs ir rizikingi dėl karščio bei ribotų vandens išteklių. Tyrėjai nurodo, kad šis etapas tik pradžia, o regione dar gali būti daug panašių, iki šiol nepastebėtų objektų.

  • Aliaskos vandenys ima švytėti žaliai: toksiniai dumblių žydėjimai kelia grėsmę vietos žvejybai

    Aliaskos vandenys ima švytėti žaliai: toksiniai dumblių žydėjimai kelia grėsmę vietos žvejybai

    Aliaskos šiaurės vakaruose esančio Kotzebju (Kotzebue) regiono gyventojai pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja neįprastą reiškinį: pakrančių vandenys trumpam įgauna ryškiai žalią, beveik fluorescencinį atspalvį. Vietos žvejai, įpratę iš vandens spalvos ir kvapo spręsti apie jo būklę, sako, kad tai nepanašu į įprastus sezoninius pokyčius.

    Situaciją ypač paaštrina tai, kad kartu su spalvos pokyčiu kai kur pastebimos žuvų žūtys, o dalis sužvejotų žuvų gali atrodyti sveikos, nors iš tiesų būti paveiktos toksinų. Tokiais atvejais bendruomenėms tenka rinktis tarp pragyvenimo ir maisto šaltinio bei rizikos sveikatai.

    Kas vyksta Kotzebju pakrantėje

    Kotzebju yra prie Čukčių jūros, atokioje vietovėje, kur žvejyba ir vietiniai jūros ištekliai daugybei šeimų išlieka kasdienio maisto pagrindu. Įspėjimai dėl kai kurių rūšių žuvų vartojimo reiškia ne tik ekonominį smūgį, bet ir tiesioginį poveikį mitybai bei kultūrai.

    Žalsvas vanduo, pasak gyventojų, gali nusidriekti dideliais pakrantės ruožais ir plisti per palyginti trumpą laiką. Tuo pat metu pranešama apie neįprastą kai kurių gyvūnų elgesį ir pavienius atvejus, kai pakrantėje randami nugaišę jūros žinduoliai ar paukščiai, nors priežastys ne visada patvirtinamos vienareikšmiškai.

    Toksinai gali būti nematomi

    Pagrindinė problema ta, kad pavojus ne visada matomas plika akimi: toksinai gali kauptis mitybos grandinėje net tada, kai vanduo atrodo gana įprastas. Mažesnės žuvys ir kiti organizmai gali sukaupti kenksmingas medžiagas, o vėliau jos perduodamos didesniems plėšrūnams, įskaitant žmonių vartojamas žuvis.

    Vienas dažniausiai mokslininkų minimas mechanizmas Arktyje yra kenksmingi dumblių žydėjimai, susiję su mikroskopiniais dumbliais, galinčiais išskirti itin stiprius neurotoksinus. Tarp tokių toksinų minimas saksitoksinas, siejamas su paralyžiuojančiu apsinuodijimu vėžiagyviais ir kitomis rimtomis sveikatos rizikomis, todėl svarbiausia tampa ankstyvas aptikimas ir aiški komunikacija bendruomenėms.

    Kodėl Arktyje rizika didėja

    Mokslininkai pabrėžia, kad Arkties regionas šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis, o tai keičia jūrų ekosistemų pusiausvyrą. Mažėjantis jūros ledo plotas į vandenį praleidžia daugiau saulės šviesos, o ilgesnis šiltasis sezonas sudaro palankesnes sąlygas dumbliams greičiau daugintis.

    Kartu kinta ir maistinių medžiagų režimas: tirpstant ledui, stiprėjant pakrančių erozijai bei upių nuotėkiui, į jūras gali patekti daugiau medžiagų, skatinančių fitoplanktono augimą. Dėl to kenksmingi žydėjimai gali prasidėti anksčiau, trukti ilgiau arba pasireikšti vietose, kur anksčiau buvo reti.

    Vietos bendruomenėms tai reiškia naują realybę: tradicinės žinios apie saugias žvejybos vietas ir laiką ne visada apsaugo, kai pokyčiai vyksta greičiau nei spėja prisitaikyti tiek žmonės, tiek stebėsenos sistemos. Dėl to vis dažniau kalbama apie būtinybę plėsti mėginių ėmimą, kurti ankstyvo perspėjimo sprendimus ir gerinti rizikos vertinimą, kad sprendimus būtų galima grįsti duomenimis, o ne spėlionėmis.

    Kol kas pagrindinis iššūkis išlieka tas pats: net ir nustačius toksinų buvimą, jų atsiradimo laikas ir mastas gali būti sunkiai prognozuojami. Tai didina spaudimą tiek mokslininkams, tiek vietos institucijoms kuo greičiau sukurti patikimas stebėsenos priemones, kurios leistų perspėti žmones dar prieš pasirodant akivaizdiems požymiams.

  • Mokslininkai rado silpnąją erkių vietą: paprasta priemonė takams sumažino jų 99 proc.

    Mokslininkai rado silpnąją erkių vietą: paprasta priemonė takams sumažino jų 99 proc.

    Eksperimentas Kanadoje nustebino rezultatais

    Erkės vis dažniau aptinkamos ne tik miškuose, bet ir miestuose: parkuose, soduose, prie pėsčiųjų ir dviračių takų. Dėl to auga ir erkių platinamų ligų rizika, todėl ieškoma priemonių, kurias būtų galima pritaikyti be brangių infrastruktūros projektų.

    Kanadoje, Otavos žaliojoje juostoje, atliktas lauko eksperimentas parodė, kad takų pakraščiuose naudojama visai paprasta medžiaga gali reikšmingai sumažinti erkių kiekį ten, kur daugiausia vaikšto žmonės. Tyrėjai stebėjo, kaip keičiasi erkių gausa šalia skirtingai įrengtų takų atkarpų.

    Medienos skiedros tapo barjeru erkėms

    Mokslininkai vertino uosinių medienos skiedrų poveikį, kai jos paskleidžiamos palei takus. Buvo lyginamos įprastos skiedros ir skiedros, apdorotos deltametrinu, kuris kai kuriose šalyse naudojamas kenkėjų kontrolei.

    Per dvejus metus prie takų atkarpų su deltametrinu apdorotomis skiedromis užfiksuotas iki 99 proc. mažesnis aptinkamų erkių skaičius. Naudojant įprastas skiedras erkių sumažėjo maždaug 48 proc., o rezultatai paskelbti mokslo žurnale Ticks and Tick-borne Diseases.

    Kodėl tai veikia ir ką svarbu įvertinti

    Tyrėjai aiškina, kad vienas svarbiausių veiksnių yra fizinė aplinka: skiedros sukuria sausesnę juostą tarp augalijos ir tako. Erkėms palankesnė drėgna terpė, todėl joms sunkiau pereiti per sausą, birų sluoksnį ir pasiekti vietas, kur dažniausiai būna žmonės.

    Kartu pabrėžiama, kad skiedros gali būti gaunamos vietoje, iš želdynų priežiūros darbų, todėl sprendimas nėra brangus ir teoriškai pritaikomas daugelyje rekreacinių teritorijų. Vis dėlto, vertinant apdorotų skiedrų taikymą, būtina atskirai nagrinėti deltametrino poveikį kitiems organizmams ir laikytis vietinių aplinkosaugos bei visuomenės sveikatos reikalavimų.

    Erkės platina ne vieną ligą, o dažniausiai minimą grėsmę kelia Laimo liga ir erkinis encefalitas. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į klimato kaitos tendencijas: švelnesnės žiemos ir ilgesnis šiltasis sezonas daugelyje regionų sudaro palankesnes sąlygas erkėms plisti ir ilgiau išlikti aktyvioms.

    Tyrėjų teigimu, tokios priemonės, kurios mažina erkių kiekį būtent intensyvaus lankomumo vietose, gali tapti papildoma grandimi šalia įprastų rekomendacijų. Jos apima tinkamą aprangą, repelentų naudojimą, kūno apžiūrą po buvimo gamtoje ir skiepijimą nuo erkinio encefalito, kai jis rekomenduojamas.

  • Pasaulinė aplinkos apsaugos diena: kokie kasdieniai sprendimai realiai mažina taršą Lietuvoje

    Pasaulinė aplinkos apsaugos diena kasmet primena, kad didžiausi pokyčiai prasideda ne nuo deklaracijų, o nuo kasdienių pasirinkimų. Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip mažinti taršą miestuose, taupyti energiją ir mažinti atliekų kiekį.

    Pastaraisiais metais ypač išryškėjo du iššūkiai: transporto tarša ir didelis atliekų srautas, ypač vienkartinių pakuočių. Dėl to tiek savivaldybės, tiek verslas aktyviau diegia rūšiavimo, daugkartinio naudojimo ir energijos vartojimo efektyvumo sprendimus, tačiau be gyventojų įsitraukimo poveikis lieka ribotas.

    Kasdieniai įpročiai, kurie dažniausiai duoda apčiuopiamą rezultatą, yra paprasti: sąmoningesnis vartojimas, mažiau maisto švaistymo, daugiau rūšiavimo ir retesnis automobilio naudojimas trumpoms kelionėms. Net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, dažnesnis ėjimas pėsčiomis ar dviračiu, kartu su energijos taupymu namuose gali reikšmingai sumažinti asmeninį poveikį aplinkai.

    Ši diena taip pat yra proga įsivertinti, ar namuose racionaliai naudojami ištekliai: vanduo, šiluma ir elektra. Energetikos kainų svyravimai paskatino daugiau dėmesio skirti pastatų šiltinimui, efektyvesniems prietaisams ir atsakingam vartojimui, o tai tiesiogiai mažina ir išmetamųjų teršalų kiekį.

    Aplinkosauga vis dažniau suvokiama kaip bendras susitarimas, o ne vieno žmogaus pastangos. Kuo daugiau žmonių prisideda mažais, bet nuosekliais sprendimais, tuo greičiau tokie įpročiai tampa norma šeimose, darbovietėse ir bendruomenėse.

    „Aplinkosauga prasideda nuo pasirinkimų, kuriuos darome kasdien, net jei jie atrodo maži“, – sako aplinkosaugos iniciatyvų organizatoriai.

    Pasaulinė aplinkos apsaugos diena gali tapti patogiu atspirties tašku naujiems įpročiams: pradėti rūšiuoti nuosekliau, sumažinti vienkartinių pakuočių naudojimą ar bent kelias keliones per savaitę pakeisti viešuoju transportu. Svarbiausia ne vienkartinis pažadas, o tęstinumas, kuris ilgainiui virsta realiu poveikiu.