CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Aliaskos Brooks kalnagūbrio upės ir ežerai, ilgai laikyti itin švariais, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau įgauna rūdžių atspalvį. Mokslininkai fiksuoja oranžines drumzles, kurios į vandenį patenka iš atokių vietovių, pasiekiamų beveik tik sraigtasparniais.

    Pirmieji aiškūs požymiai pastebėti 2018 metais, o vėlesni tyrimai parodė, kad reiškinys plečiasi. Pokyčiai iš pirmo žvilgsnio primena rūgštinę taršą, būdingą kasybos regionams, tačiau šiose teritorijose kasyklų nėra.

    Naujausią reiškinio analizę atlikusi tyrėjų grupė iš Kalifornijos universiteto Deivise sieja upių oranžėjimą su atšylančiu amžinuoju įšalu. Tirpstant anksčiau įšalusiems gruntams, vanduo pradeda skverbtis giliau ir susiduria su uolienose esančiais mineralais, kurie iki tol galėjo būti izoliuoti tūkstančius metų.

    Šiems mineralams oksiduojantis, į vandenį išplaunami metalai, įskaitant geležį, aliuminį, manganą, cinką, nikelį, kadmį ir retųjų žemių elementus. Būtent jie suteikia vandeniui rūdžių spalvą ir gali keisti rūgštingumą, o tai didina riziką ekosistemoms.

    Metalų šuolis ir rūgštėjimas

    2022–2024 metais mokslininkai ėmė mėginius šešiuose skirtinguose baseinuose, kad matytų ne vien momentinę situaciją, bet ir ilgalaikes tendencijas. Kai kur nustatytas didesnis rūgštingumas ir metalų koncentracijos, prilygstančios ar net viršijančios rodiklius, aptinkamus rūgštiniame kasyklų drenaže.

    Viename Salmon upės ruože nuo konkretų šaltinį turinčio pratekėjimo metalų kiekis pakilo iki 70 kartų, palyginti su įprastiniu fonu. Padidėję rodikliai buvo fiksuojami net maždaug 97 kilometrų atstumu žemiau srovės.

    Mokslininkai šuolį sieja su 2019 metais Aliaskoje fiksuota rekordiškai šilta vasara, po kurios sekė neįprastai snieginga žiema. Didesnis sniego sluoksnis veikia kaip izoliacija, todėl gruntas prasčiau atšąla ir ne taip greitai vėl įšąla, o tai leidžia vandeniui skverbtis giliau.

    „Kai sniego daugiau, jis izoliuoja dirvožemį ir trukdo jam vėl įšalti“, – sakė tyrimo autorė Taylor Evinger.

    Tyrėjų duomenimis, po šio laikotarpio upėse staigiai kilo sulfatų ir cinko koncentracijos, o vėlesniais metais jos pamažu mažėjo. Tai rodo, kad ekstremalūs sezonai gali suveikti kaip savotiški paleidikliai, staiga pakeičiantys vandens chemiją didesnėse teritorijose.

    Kuo tai pavojinga gamtai ir žmonėms

    Mažas pH ir padidėję metalų kiekiai gali būti žalingi vandens organizmams, ypač žuvims ir bestuburiams, taip pat pakrančių augalijai. Kituose Arkties regionuose jau fiksuotos vietovės, kur šalia rūgštėjančių upių nyksta augalai, o kai kur mažėja lašišinių žuvų ir kitų rūšių gausa.

    Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad daugelis šiaurės bendruomenių kasdien remiasi upių vandeniu ir žvejyba. Aliaskoje atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms upės yra ne tik ekosistemos dalis, bet ir maisto bei pragyvenimo šaltinis.

    „Šiuo metu nematome masinių žuvų kritimų ir nežinome apie geriamojo vandens kokybės problemas, kurios tiesiogiai kenktų gyvenvietėms, tačiau stebėjimų skaičius kelia nerimą“, – sakė Taylor Evinger.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas ilgą laiką nebuvo aiškiai įtrauktas į prognozes, kaip Arktis keisis šylant klimatui. Vis dėlto pranešimų apie panašius rūgštinio drenažo pratekėjimus per amžinojo įšalo zonas daugėja, o šimtai baseinų gali patirti panašius cheminius pokyčius.

    Augantis reiškinys visoje Arktyje

    Susiję tyrimai rodo, kad nuo 2018 metų Šiaurės Amerikos įšalo zonoje dokumentuota tūkstančiai pratekėjimų, susijusių su rūgštinių uolienų drenažu, ir poveikis užfiksuotas daugiau nei 200 upių bei upelių. Panašūs vadinamųjų rūdijančių upių atvejai aprašomi ir borealinėje bei arktinėje Kanadoje.

    Ekspertai tai vertina kaip papildomą rizikos veiksnį vandens ištekliams šylančiame klimate. Didžiausias iššūkis, anot tyrėjų, yra tai, kad pokyčiai gali pasireikšti staiga, o poveikis žemyn upe gali būti jaučiamas dar dešimtis ar net šimtus kilometrų.

    Kol kas Brooks kalnagūbrio regione ieškoma atsakymų, kiek šie cheminiai pokyčiai ilgainiui paveiks žuvis, geriamojo vandens šaltinius ir vietos bendruomenes. Tačiau aiškėja viena tendencija: tirpstant amžinajam įšalui keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir vandens chemija, o tai gali tapti vis dažnesne nauja realybe šiaurėje.

  • Invaziniai krabai ir krevetės gali slinkti į sausumą: ką iki 2050 metų pakeis kylantis jūros lygis

    Iki 2050 metų dėl kylančio jūros lygio šimtai tūkstančių kvadratinių kilometrų pakrančių teritorijų gali atsidurti po vandeniu, o tai sudarytų naujas sąlygas plisti invaziniams jūrų organizmams. Mokslininkai įspėja, kad tai gali pakeisti pakrančių ekosistemas ir padidinti spaudimą žvejybai bei infrastruktūrai.

    Naujausiame tyrime modeliuotas 122 svetimžemių jūrų rūšių plitimas, kai skirtingais scenarijais kyla jūros lygis. Tarp minimų organizmų yra kinų gauruotažnyplis krabas, Ramiojo vandenyno austrė ir Azijos tigrinė krevetė, kurie daugelyje regionų jau dabar laikomi problemiškais dėl konkurencijos su vietinėmis rūšimis.

    Didžiausia rizika siejama su estuarijomis, tai yra upių žiotimis, kur maišosi gėlas ir sūrus vanduo. Tokios vietovės dažnai yra intensyvios ūkinės veiklos zonos, jose koncentruojasi uostai, pramonė, akvakultūra ir tankiai apgyvendintos teritorijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad estuarijos veikia kaip natūralūs „vartai“ į žemyno gilumą: jei pakrantės žemumos užliejamos, sūrus vanduo pasiekia naujas buveines, o kartu atsiveria keliai rūšims, kurios anksčiau apsiribodavo jūra. Dėl to invaziniai organizmai gali atsirasti ten, kur jų anksčiau nebūdavo, ir įsitvirtinti greičiau, nei spėjama reaguoti valdymo priemonėmis.

    Esant vidutinių emisijų scenarijui, iki amžiaus vidurio vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti maždaug 20 centimetrų. Toks pokytis, tyrėjų skaičiavimais, galėtų sukurti nuo 290 000 iki 470 000 kvadratinių kilometrų naujų užlietų pakrančių plotų, kurie kai kuriais atvejais taptų tinkami invaziniams organizmams.

    Tyrėjai teigia, kad dalis rūšių dėl savo biologinių savybių turi konkurencinį pranašumą ir gali greitai išnaudoti naujai atsirandančias buveines. Tai gali reikšti spartesnius pokyčius maisto grandinėse, dugno bendrijose ir pakrančių „inžinierinių“ rūšių, pavyzdžiui, austrių formuojamų rifų, dinamikoje.

    „Kylantis jūros lygis gali atverti naujas buveines svetimžemėms jūrų rūšims plisti į sausumos gilumą per užliejamas pakrančių teritorijas, tačiau šis procesas iki šiol buvo menkai ištirtas“, – teigė tyrimo autoriai.

    Invazinių rūšių įsitvirtinimas dažnai siejamas su biologinės įvairovės mažėjimu, vietinių rūšių nykimu ir ekosistemų paslaugų silpnėjimu. Praktikoje tai gali reikšti papildomas sąnaudas uostams ir infrastruktūrai dėl apaugimo organizmais, pokyčius žuvų ištekliuose bei didesnes rizikas akvakultūros ūkiams.

    Mokslininkai ragina į invazinių rūšių rizikos vertinimą sistemingai įtraukti jūros lygio kilimą ir iš anksto stiprinti stebėseną pažeidžiamiausiuose taškuose, ypač upių žiotyse. Akcentuojama, kad vien užliejimas dar negarantuoja momentinio įsikūrimo, tačiau be nuolatinio monitoringo invazijos dažnai pastebimos per vėlai, kai suvaldymas tampa brangus ir sudėtingas.

  • Į butus veržiasi invazinė blakė: smirda, lenda pro plyšius ir plinta vis sparčiau

    Į butus veržiasi invazinė blakė: smirda, lenda pro plyšius ir plinta vis sparčiau

    Pastaraisiais metais vis daugiau gyventojų rudenį ir vėlyvą rudenį namuose aptinka netikėtą svečią – vadinamąją amerikietiškąją kankorėžinę blakę. Tai invazinis vabzdys, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kuris Europoje įsitvirtino per prekybą augalais ir sparčiai išplito.

    Suaugęs vabzdys paprastai užauga iki maždaug 2 centimetrų ilgio, yra tamsiai rudas, su ilgomis antenomis ir būdingomis užpakalinių kojų išplatėjusiomis dalimis. Dėl išvaizdos jis neretai painiojamas su kitomis blakėmis, tačiau šis kenkėjas dažniausiai siejamas su spygliuočiais.

    Kodėl ji masiškai lenda į namus?

    Atvėsus orams vabzdžiai ieško šiltesnių vietų peržiemoti, todėl taikosi į daugiabučius ir individualius namus. Dažniausiai jie patenka per langų ir durų tarpelius, ventiliacijos angas, plyšius ties palangėmis ar fasado siūlėmis.

    Ši rūšis nėra pavojinga žmogui: nekanda ir nelaikoma ligų platintoja. Didžiausias nepatogumas – specifinis kvapas, kuris pasijunta, kai vabzdys sutrikdomas, prispaudžiamas ar bando gintis.

    Ką ji daro gamtoje?

    Amerikietiškoji kankorėžinė blakė minta spygliuočių, ypač pušų, sultimis, dažniausiai kankorėžių ir spyglių srityje. Kai kuriais atvejais, ypač esant gausai, ji gali silpninti augalus ir mažinti sėklų kokybę, kas aktualu miškų ūkiui ir medelynams.

    Europoje ši rūšis laikoma invazine, o jos plitimui palankios švelnesnės žiemos ir ilgesnis šiltasis sezonas. Dėl klimato kaitos tendencijų tokie vabzdžiai vis dažniau sėkmingai peržiemoja ir plečia arealą.

    Kaip sumažinti riziką?

    Patikimiausia priemonė – fizinė prevencija: ant langų įrengti tinklelius nuo vabzdžių ir sandarinti plyšius aplink rėmus, duris bei komunikacijų įvadus. Tai sumažina galimybes vabzdžiams patekti į vidų, nors šimtaprocentinės garantijos paprastai nebūna.

    Jei blakės jau pateko į patalpas, geriausia jas surinkti nepažeidžiant, pavyzdžiui, naudojant indą ar popieriaus lapą, ir išnešti į lauką. Svarbu jų netraiškyti, nes tuomet kvapas patalpose gali išlikti ilgiau.

    Kai kurie gyventojai papildomai naudoja kvapų barjerus, pavyzdžiui, pipirmėčių ar levandų kvapo priemones, tačiau jų veiksmingumas gali skirtis. Praktikoje daugiausia rezultatų duoda būtent sandarinimas ir tinkleliai.

  • Gdanskas pristatė nemokamą gidą Dieta planetai: kaip pradėti ir ką valgyti, kad poveikis būtų mažesnis

    Gdanskas kartu su gyvūnų teisių organizacija „Viva!“ pristatė nemokamą praktinį gidą Dieta planetai. Leidinys parengtas kaip projekto dalis, skatinanti mažinti gyvūninės kilmės produktų vartojimą ir rinktis tvaresnius kasdienius sprendimus.

    Pirmoje dalyje aiškinama, kaip mitybos pasirinkimai siejasi su šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis, žemės ir vandens naudojimu bei miškų nykimu. Akcentuojama, kad didelė dalis pasaulyje užauginamos sojos naudojama gyvulių pašarams, todėl sojos produktų vartojimas žmonių mityboje nėra pagrindinė miškų kirtimo priežastis.

    Gide pateikiamas ir vietinis kontekstas, primenant Baltijos jūros taršos bei eutrofikacijos problemas. Didesni maistinių medžiagų, ypač azoto ir fosforo, srautai į vandens telkinius siejami su intensyvia žemdirbyste ir gyvulininkyste, o tai prisideda prie dumblių žydėjimo ir prastesnės vandens kokybės.

    Antroji leidinio dalis skirta tiems, kurie nori pradėti nuo mažų žingsnių. Siūloma pirmiausia suplanuoti vieną augalinį patiekalą per savaitę ir pamažu plėsti valgiaraštį, kad pokytis būtų paprastesnis ir lengviau išlaikomas.

    Pateikiami konkretūs pakaitalai kasdieniams patiekalams: faršą spagečių padaže siūloma keisti lęšiais, pieną kavai – avižų ar sojų gėrimu, o baltymams dažniau rinktis ankštines kultūras, tofu ar tempeh. Taip pat primenama, kad augalinė mityba turėtų būti įvairi, o laikantis visiškai veganiškos mitybos būtina nuolat vartoti vitamino B12 papildus.

    Leidinyje atkreipiamas dėmesys ir į maistinių medžiagų pasisavinimą. Geležies šaltinius iš augalų rekomenduojama derinti su vitamino C turinčiais produktais, o kalcio bei omega-3 riebalų rūgščių ieškoti praturtintuose augaliniuose gėrimuose, tofu su kalcio druskomis, sezamuose, linų sėmenyse, chia sėklose ir graikiniuose riešutuose.

  • Mokslininkai įspėja: Ramiojo vandenyno gelmėse vanduo staiga „sensta“, pasekmės gali būti didelės

    Mokslininkai įspėja: Ramiojo vandenyno gelmėse vanduo staiga „sensta“, pasekmės gali būti didelės

    Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkai, pasitelkę supaprastintą vandenynų cirkuliacijos modelį, nustatė netikėtą reiškinį Ramiajame vandenyne: dalyje regionų vandens masių „amžius“ ateityje gali kisti priešingomis kryptimis. Tai svarbu ne tik mokslininkams, bet ir žvejybai, ekosistemoms bei klimato prognozėms.

    Tyrėjų rezultatai publikuoti mokslo žurnale „AGU Advances“. Modeliavimas apėmė maždaug 100 metų laikotarpį ir analizavo, kaip šylantis klimatas gali keisti vandens masių atsinaujinimą ir deguonies kiekį skirtingose Ramiojo vandenyno zonose.

    Vandens „amžius“ šiame kontekste nereiškia, kad vanduo tiesiogine prasme sensta. Taip vadinamas laikas, praėjęs nuo paskutinio vandens masės kontakto su atmosfera, kai ji galėjo pasipildyti deguonimi.

    Šis rodiklis glaudžiai susijęs su deguonies atsargomis: paviršiuje vanduo sugeria deguonį iš oro, o gilesniuose sluoksniuose jis palaipsniui sunaudojamas bakterijų, cheminių reakcijų ir kvėpuojančių organizmų. Kuo ilgiau vanduo izoliuotas nuo paviršiaus, tuo didesnė rizika, kad deguonies jame mažės.

    Šylantis vandenynas susiduria su dvigubu iššūkiu. Šiltesnis vanduo fiziškai gali ištirpinti mažiau deguonies, o tuo pačiu stiprėja stratifikacija, kai šiltesni paviršiniai sluoksniai vis labiau atsiskiria nuo šaltesnių gilesnių, todėl vertikalus maišymasis silpnėja.

    Ypač svarbi yra vadinamoji termoklina, pereinamoji zona maždaug 200–1 000 metrų gylyje. Būtent joje, kaip rodo modeliavimas, gali ryškėti didžiausi pokyčiai, nes tai riba tarp deguonimi turtingesnių paviršinių vandenų ir gilesnių, lėčiau atsinaujinančių sluoksnių.

    Subtropinėje šiaurinio Ramiojo vandenyno dalyje prognozuojama situacija, kai vanduo vis rečiau bus „vėdinamas“ maišantis su paviršiumi. Dėl lėtesnio vertikalaus judėjimo į gilesnius sluoksnius pateks mažiau šviežio, deguonimi turtingo vandens, todėl vidutinis vandens „amžius“ gali didėti, o deguonies kiekis mažėti.

    Tuo metu tropiniame Ramiajame vandenyne mechanizmas gali veikti priešinga kryptimi. Šiuo metu ten vyrauja procesai, kurie kelia į viršų senesnį, deguonies stokojantį vandenį, tačiau jei šis kilimas sulėtės, į termokliną pateks mažiau „senos“ vandens masės.

    Dėl to tropikų regione vidutinis vandens „amžius“ gali mažėti, o deguonies lygis, remiantis modeliu, išlikti stabilesnis arba net kiek padidėti. Vis dėlto tai nereiškia, kad deguonies stokos zonos tropikuose savaime taps saugios jūrų gyvybei.

    Tyrime išskiriamas ir dar vienas netikėtas veiksnys: nuotolinis Pietų vandenyno poveikis. Modeliavimas rodo, kad Pietų vandenyno šiltėjimas gali per didelio masto cirkuliacijos pokyčius paveikti Ramiojo vandenyno vandenų atsinaujinimą ir deguonies dinamiką net už tūkstančių kilometrų.

    Pasak autorių, toks „nuotolinis ryšys“ gali riboti senų, deguonies stokojančių vandenų kilimą tropiniame ir šiauriniame Ramiajame vandenyne. Tai pabrėžia, kad atskiri vandenynų regionai nėra izoliuoti, o pokyčiai vienoje pasaulio dalyje gali persiduoti kitur per globalią cirkuliaciją.

    Mokslininkai akcentuoja, kad deguonies pokyčiai ypač jautrūs ribinėse zonose, kuriose jo ir taip mažai. Net nedideli svyravimai gali keisti rūšių pasiskirstymą, mažinti buveinių plotą ir didinti stresą žuvims bei kitiems organizmams, ypač kai tai sutampa su kylančia temperatūra.

    Kartu pabrėžiama, kad modeliavimas neišvengiamai supaprastina realybę ir gali neapimti visų veiksnių, tokių kaip trumpalaikiai klimato svyravimai ar regioniniai procesai. Vis dėlto bendras signalas aiškus: Ramiojo vandenyno šiltėjimas gali lemti ne tolygų, o sudėtingą, regioniškai nevienodą vandens „amžiaus“ ir deguonies pokyčių paveikslą.

  • Mokslininkai perspėja: šylantis Ramusis vandenynas keičia vandens amžių – pasekmės gali būti netikėtos

    Mokslininkai perspėja: šylantis Ramusis vandenynas keičia vandens amžių – pasekmės gali būti netikėtos

    Vandenyno vanduo, nors to plika akimi nematyti, turi vadinamąjį amžių: kuo ilgiau jis nepasiekia paviršiaus, tuo labiau išeikvojamas jame ištirpęs deguonis. Deguonį sunaudoja jūrų organizmai, bakterijos ir cheminės reakcijos, o atsargos atsikuria tik vandeniui susimaišius su oru.

    Naujas tyrimas rodo paradoksalų scenarijų Ramiajame vandenyne: dalis vadinamojo jauno vandens sensta, o dalis seno vandens tarsi atjaunėja. Mokslininkai šį efektą sieja su šylančio klimato keičiamomis vandenyno cirkuliacijos kryptimis ir maišymosi greičiu.

    Kas yra termoklina?

    Ryškiausi pokyčiai prognozuojami viršutinėje Ramiojo vandenyno termoklinoje, maždaug 200–1 000 metrų gylyje. Tai pereinamasis sluoksnis tarp šilto, vėjų gerai išmaišomo paviršiaus ir šaltesnių, gilesnių vandens masių.

    Šylant vandenynui, didėja temperatūrų skirtumas tarp viršaus ir gelmės, todėl stiprėja sluoksniavimasis. Paprastai tariant, vandens sluoksniai prasčiau susimaišo, o tai tiesiogiai veikia ir deguonies tiekimą į gilesnius horizontus.

    Kodėl vienur vanduo sensta, o kitur jaunėja?

    Tyrėjai, naudodami idealizuotą vandenyno cirkuliacijos modelį, simuliavo šimtmečio pokyčius ir analizavo, kaip šylantis klimatas lėtina vertikalius srautus. Paaiškėjo, kad poveikis skirtinguose Ramiojo vandenyno regionuose nėra vienodas.

    Šiaurės Ramiojo vandenyno subtropikuose termokliną labiau papildo jaunesnis, deguonies turtingesnis vanduo iš viršaus. Kai vertikalus maišymasis sulėtėja, šio papildymo mažėja, todėl vanduo tampa senesnis ir dažniau siejamas su mažesniu deguonies kiekiu.

    Tuo metu tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje termokliną labiau veikia senesnio vandens priemaiša iš apačios. Jei šis maišymasis taip pat lėtėja, į termokliną patenka mažiau seno vandens, todėl vidutinis vandens amžius gali mažėti.

    „Modeliuodami siekėme atskirti ir aiškiai parodyti, kokie šilimo sukelti cirkuliacijos pokyčiai lemia modelį, kai jaunas vanduo sensta, o senas vanduo jaunėja Ramiojo vandenyno termoklinoje“, – teigė tyrimo autoriai.

    Ką tai gali reikšti ekosistemoms?

    Nors tyrime daugiausia dėmesio skirta fiziniams procesams, jo išvados svarbios ir biologijai: mažėjant maišymuisi, giliau esantys sluoksniai dažniau susiduria su deguonies deficitu. Tai ypač aktualu žuvims ir kitiems organizmams, kurių paplitimą riboja deguonies kiekis.

    Mokslininkai pažymi, kad didžiausi pokyčiai, tikėtina, bus juntami Šiaurės Ramiajame vandenyne, kur vandens tinkamumas gyvybei gali keistis labiausiai. Tuo pačiu kai kuriuose jau dabar mažo deguonies plotuose prognozuojamas nuostolis per artimiausią šimtmetį gali būti ne toks staigus, tačiau pradinis fonas šiose zonose ir taip išlieka prastesnis.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į vadinamąjį nuotolinį poveikį: Pietų vandenyno ties Antarktida šilimas gali daryti įtaką Ramiojo vandenyno vertikaliems srautams. Tokia sąveika rodo, kad atskiri vandenynų regionai klimato sistemoje yra glaudžiai susieti.

    Autoriai pabrėžia, kad tolesniems vertinimams reikės detalesnių modelių, įtraukiant vėjų laukų pokyčius ir biogeocheminius procesus. Vis dėlto jau dabar aišku, kad šiltėjant planetai, vandenyno cirkuliacijos sulėtėjimas gali nevienodai perbraižyti deguonies ir vandens amžiaus žemėlapį skirtingose Ramiojo vandenyno dalyse.

  • Turizmo ateitis Briuselyje: Edi Rama apie Albanijos šuolį, o klimatas – didžiausia grėsmė

    Turizmo ateitis Briuselyje: Edi Rama apie Albanijos šuolį, o klimatas – didžiausia grėsmė

    2026 metų rugsėjo 29 dieną Briuselyje surengtame „Euronews“ Travel & Tourism Summit dėmesio centre atsidūrė Europos turizmo ateitis: kaip sektorius prisitaiko prie geopolitinių sukrėtimų, oro erdvės ribojimų ir vis dažnesnių ekstremalių orų.

    Diskusijose politikai, institucijų atstovai ir verslo lyderiai kalbėjo apie tai, kad kelionių rinka po pandemijos grįžo į augimo trajektoriją, tačiau dabar ją vis labiau veikia klimato rizikos, kainų spaudimas ir būtinybė iš naujo planuoti srautus.

    Albanija meta dideles ambicijas

    Albanijos ministras pirmininkas Edi Rama renginyje sakė, kad šalis per trumpą laiką įgavo pagreitį turizmo rinkoje, nors ilgą laiką buvo laikoma viena labiausiai izoliuotų Europoje.

    Jo teigimu, Albanijai teko įveikti įsišaknijusius stereotipus, o dabar pagrindinis tikslas yra kryptingai konkuruoti tarptautinėje rinkoje ir pritraukti daugiau keliautojų ne tik į pajūrį, bet ir į kitus regionus.

    „Anksčiau buvome labiausiai izoliuota Europos šalis, tarsi Europos Šiaurės Korėja“, – sakė Edi Rama.

    Rama pripažino, kad infrastruktūra vis dar atsilieka nuo populiarėjančių krypčių poreikių, tačiau esą sparčiai gerėja. Jis akcentavo oro uostų plėtrą ir planus atidaryti naujus susisiekimo taškus, įskaitant naują oro uostą Vlorėje bei sezoninį sprendimą šalies pietuose.

    Naujos kryptys ir srautų valdymas

    Renginyje kalbėta ir apie tai, kad valstybės siekia paskirstyti turistų srautus, skatinant keliauti ne tik į sostines. Azerbaidžano turizmo sektoriaus atstovas pabrėžė, kad šalis nori pritraukti keliautojus už Baku ribų, išnaudojant Šilko kelio paveldą, kalnų kraštovaizdžius ir UNESCO objektus.

    Rumunijos atstovai ragino turistus atrasti šalį plačiau nei Bukareštas, išskirdami kaimo turizmą, sveikatinimą ir aktyvų poilsį. Akcentuota, kad keliautojams svarbus ne tik saugumas, bet ir patirtis, kurią padeda kurti vietos bendruomenės.

    Kita ryški renginio tema buvo Centrinės Europos pristatymas kaip vieno susijusio regiono, kuriame keliautojai galėtų lengvai derinti kelias valstybes per vieną kelionę. Diskusijose pabrėžta, kad tam būtini geresni duomenys, transporto jungtys ir koordinuotas srautų valdymas.

    Kruizai ieško jaunų keleivių

    Kruizų industrijos atstovai tvirtino, kad keičiasi keliautojų profilis ir auga jaunesnių klientų dalis. Pasak „MSC Cruises“ vadovo Gianni Onorato, kruizai vis dažniau pritraukia šeimas, jaunus keliautojus, taip pat auga vienišų keliautojų segmentas.

    Jis teigė, kad kruizai gali padėti mažinti vadinamąjį perteklinį turizmą, nes gali nukreipti srautus į mažiau žinomus uostus ir keliauti ne vien piko sezonu. Kartu akcentuota, kad sektorius susiduria su dideliu iššūkiu dėl švaresnių degalų prieinamumo ir tvarumo tikslų įgyvendinimo.

    Klimato kaita ir brangstančios kelionės

    Europos kelionių komisijos vadovas Eduardo Santander pabrėžė, kad klimato kaita turizmui tapo esmine sistemine rizika. Jo teigimu, ekstremalūs karščiai, sausros ir su tuo susiję trikdžiai jau daro tiesioginį poveikį susisiekimui ir kelionių planavimui.

    „Klimato kaita dabar yra didžiausia grėsmė turizmui“, – sakė Eduardo Santander.

    Diskusijoje išskirta ir tendencija rinktis vėsesnes vasaros kryptis, kai dalis keliautojų iš pietinių regionų ieško labiau nuspėjamų oro sąlygų. Kartu pažymėta, kad kelionės tampa mažiau įperkamos, o kainų augimą kelia tiek energijos ir paslaugų kaštai, tiek investicijos į atsparumą ir saugumą.

    JAV „Global Entry“ Belgijai

    Renginyje JAV ambasadorius Belgijai Bill White užsiminė, kad Belgijos piliečiai iki 2026 metų pabaigos galėtų gauti galimybę teikti paraiškas dalyvauti JAV „Global Entry“ programoje. Tai išankstinės patikros sistema, skirta paspartinti atvykimo procedūras JAV oro uostuose.

    Jis pabrėžė, kad greitesnės pasienio procedūros ir patogesnės oro uostų patirtys tampa konkurenciniu pranašumu šalims, kurios nori didinti turistų srautus ir gerinti savo įvaizdį. Renginio dalyviai sutiko, kad turizmo sėkmė vis dažniau bus matuojama ne vien atvykėlių skaičiumi, o kelionės kokybe, poveikiu vietos bendruomenėms ir gebėjimu prisitaikyti prie klimato realybės.

  • „Žaliasis taškas“ startuoja su nemokamomis nuotolinėmis edukacijomis – ko dar nežinote apie rūšiavimą?

    „Žaliasis taškas“ startuoja su nemokamomis nuotolinėmis edukacijomis – ko dar nežinote apie rūšiavimą?

    Pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“ kviečia visuomenę į nemokamų nuotolinių edukacijų ciklą „Žaliasis raštingumas“. Jo tikslas – paprastai ir praktiškai paaiškinti, kaip kasdieniais įpročiais mažinti atliekų kiekį ir prisidėti prie klimato kaitos švelninimo.

    Edukacijose akcentuojama, kad teisingas rūšiavimas yra viena svarbiausių grandžių žiedinėje ekonomikoje, kai pakuotės gali būti perdirbtos ir tapti naujais gaminiais. Kuo mažiau atliekų patenka į mišrių atliekų srautą, tuo mažesnė tarša ir didesnės galimybės panaudoti žaliavas pakartotinai.

    Organizatoriai primena, kad rūšiavimo kokybė priklauso ne tik nuo infrastruktūros, bet ir nuo kasdienių sprendimų: pakuočių ištuštinimo, tinkamo atskyrimo pagal medžiagas ir įpročio nepalikti maisto likučių. Netinkamai išrūšiuotos atliekos gali užteršti perdirbimui tinkamą srautą ir sumažinti perdirbimo efektyvumą.

    Kam skirtos edukacijos?

    Nuotoliniai užsiėmimai pritaikyti skirtingoms auditorijoms: priešmokyklinio amžiaus vaikams, 1–4 klasių mokiniams, vyresniųjų klasių moksleiviams ir suaugusiesiems. Registruojantis prašoma pasirinkti tinkamą užsiėmimą pagal amžiaus grupę ir nurodyti tikslų el. pašto adresą, nes visa informacija pateikiama nuotoliniu būdu.

    Dalį programos sudaro paskaitos apie teisingą rūšiavimą, o dalį – kūrybinės dirbtuvės apie antrąjį pakuočių gyvenimą. Spalio mėnesio temose atsispindi ir Klimato savaitės kontekstas, kai daugiau dėmesio skiriama vartojimo mažinimui bei pakartotiniam panaudojimui.

    Kada vyks nuotoliniai susitikimai?

    Edukacijų ciklas suplanuotas spalio mėnesį, numatyti keli skirtingi laikai ryte ir po pietų. Paskaitos ir kūrybinės dirbtuvės vyks spalio 1, 7, 8, 15, 22 ir 29 dienomis.

    Organizatoriai nurodo, kad dalyvių registracija vykdoma iš anksto, o papildoma informacija teikiama „Žaliojo taško“ komunikacijos kanaluose ir kontaktiniu el. paštu bei telefonu. Kilus klausimams, rekomenduojama kreiptis tiesiogiai, kad būtų parinkta tinkamiausia edukacija pagal dalyvių amžių ir poreikius.

  • Miestus kepina karščio salos: naujas įrankis parodo, kur sodinti medžius, kad vėsintų labiausiai

    Miestus kepina karščio salos: naujas įrankis parodo, kur sodinti medžius, kad vėsintų labiausiai

    Miestuose bendras medžių lajų dangos rodiklis dažnai pasako per mažai: jis neparodo, kur gyventojams labiausiai trūksta pavėsio ir kur realiai įmanoma pasodinti naujų medžių. Kanados Britų Kolumbijos universiteto mokslininkų komanda pasiūlė sprendimą, leidžiantį planuoti želdinimą gerokai tiksliau, iki atskirų gatvių ir kvartalų.

    Tyrėjai siekė atsakyti į du praktinius klausimus: kur mieste susidaro karščiausios vietos ir kuriose teritorijose nauji medžiai duotų didžiausią naudą. Šis požiūris ypač aktualus, nes karščio bangos Europoje tampa dažnesnės ir intensyvesnės, o miestuose kaitra sustiprėja dėl įkaitusių dangų, tankios statybos ir mažesnio vėjo.

    Tikslesni žemėlapiai atskleidė karščio židinius

    Pirmajame tyrime, publikuotame mokslo žurnale Remote Sensing, mokslininkai naudojo atvirą mašininio mokymosi metodą, kuris padidina palydovinių duomenų detalumą. Iki šiol įprasti šiluminiai vaizdai dažnai turėdavo apie 30 metrų skiriamąją gebą, todėl vienas pikselis galėjo apimti ir stogą, ir asfaltą, ir veją, ir medžius.

    Dėl tokio „vidurkinimo“ mažesnio masto temperatūrų skirtumai mieste pasimeta. Pritaikius detalesnius, apie 10 metrų skiriamosios gebos žemėlapius, Keluonos mieste pavyko aptikti beveik penkis kartus daugiau temperatūros kintamumo nei rodė įprastesni duomenys.

    Metodas leido matyti ne tik dideles, maždaug 18 000 kvadratinių metrų teritorijas, bet ir gerokai mažesnius karščio taškus, siekiančius apie 700 kvadratinių metrų. Tyrėjai taip pat nustatė, kad daugiau nei 65 proc. papildomos informacijos apie temperatūrą galima sieti su kraštovaizdžio ypatybėmis, įskaitant medžių buvimą ir kietąsias dangas.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad paviršiaus temperatūra nėra tas pats, kas gyventojų jaučiama oro temperatūra. Nepaisant to, detalūs paviršiaus šilumos žemėlapiai padeda tiksliai identifikuoti zonas, kuriose intervencijos, pavyzdžiui, želdinimas ar dangų keitimas, būtų efektyviausios.

    „CanopyFit“ parodo, kur medžiai įmanomi

    Antrajame tyrime, publikuotame žurnale Urban Forestry & Urban Greening, nagrinėta kita problema: net jei vieta karšta, tai dar nereiškia, kad joje galima sodinti medžius. Komanda pritaikė įrankį „CanopyFit“, kuris įvertina realų naujų želdinių potencialą ir atmeta teritorijas, kur sodinimas būtų neįmanomas ar nerekomenduotinas.

    Modelis eliminuoja pastatus, sporto aikštynus, zonas su požemine infrastruktūra, priešgaisrines apsaugos juostas ar vertingas ekosistemas. Tuomet likusios vietos sugretinamos su karščio poveikiu ir socialiniais bei ekonominiais gyventojų poreikiais, kad sprendimai būtų ne vien estetiniai, bet ir socialiai teisingi.

    Keluonoje skaičiavimai parodė apie 248 hektarus potencialios naujos subrendusios medžių lajų dangos. Tačiau galimybės pasiskirsčiusios labai netolygiai: vos 20 proc. analizuotos teritorijos sudarė daugiau nei pusę potencialios naudos, susijusios su papildomu pavėsiu.

    Ką miestai gali daryti ten, kur vietos nėra

    Tyrėjų vertinimu, dalyje rajonų vienu metu sutampa trys veiksniai: aukšta temperatūra, didelis gyventojų pažeidžiamumas ir pakankamai erdvės naujiems medžiams. Kitose vietose didžiausias iššūkis yra fizinės erdvės trūkumas, todėl vien želdinimo planų nepakanka.

    Tokiais atvejais siūloma svarstyti kietųjų dangų mažinimą, pavyzdžiui, dalies asfalto pašalinimą, taip pat urbanistinių taisyklių koregavimą ar sprendimus, kurie sukuria pavėsį be želdinių. Esminė idėja yra derinti detalią karščio žemėlapių analizę su realių sodinimo vietų įvertinimu, kad ribota miesto erdvė ir investicijos duotų didžiausią efektą.

    Tokia metodika tampa aktuali ir Europos miestams, ieškantiems priemonių mažinti karščio salų poveikį, gerinti gyvenimo kokybę bei prisitaikyti prie šylančio klimato. Kuo tiksliau nustatomos probleminės vietos ir galimos intervencijos, tuo mažiau sprendimų lieka „iš akies“ ir tuo lengviau pagrįsti prioritetus.

  • Kachovkos tvenkinio atkūrimas vėl kelia ginčus: ekologas perspėja apie trečią ekokatastrofą

    Ukrainoje vėl įsiplieskė diskusija, ar verta atkurti Kachovkos vandens saugyklą Dniepre. Dalis regiono politikų akcentuoja vandens tiekimą, drėkinimą ir dykumėjimo grėsmę, tačiau ekologai ragina žiūrėti plačiau ir vertinti ilgalaikes pasekmes.

    Aplinkosaugos ekspertas Olehas Lystopadas pabrėžia, kad pagrindinė problema yra ne vien konkretaus regiono vandens balansas, o klimato kaita ir seklėjantys upių debitai. Jo teigimu, net ir atstačius vandens saugyklą išlieka esminis klausimas, ar Dniepre užteks vandens jai realiai užpildyti.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad karščio bangos ir kritulių pasiskirstymo pokyčiai vis dažniau lemia hidrologines sausras Europoje. Dėl to mažėja upių nuotėkis, kyla rizikos energetikai ir žemės ūkiui, o sprendimai, paremti pastoviu didelių upių vandeningumu, tampa mažiau patikimi.

    Olehas Lystopadas kaip pavyzdį mini atvejus, kai dėl vandens trūkumo Europoje buvo ribojama dalies pramonės ir energetikos objektų veikla. Jo teigimu, tokios situacijos rodo, kad infrastruktūros priklausomybė nuo stabilaus upių vandens režimo gali tapti sistemine rizika.

    Pasak ekologų, diskusija neturėtų apsiriboti pasirinkimu atkurti arba palikti viską, kaip yra. Kartu su pačios užtvankos atstatymu atsirastų būtinybė atkurti drėkinimo infrastruktūrą, spręsti dugne susiformavusios augalijos likimą ir įvertinti, kiek laiko truktų realus telkinio užpildymas esant dabartiniams Dniepro debitams.

    Vienas jautriausių praktinių klausimų būtų saugumas: prieš bet kokius darbus teritorijoje reikėtų išminavimo, o bet kokia statybų fazė išliktų pažeidžiama tęsiantis karo veiksmams. Dėl to, pasak ekspertų, rizikų vertinimas turi būti toks pat svarbus kaip ir inžineriniai sprendimai.

    Per kelerius metus buvusio vandens telkinio dugne susiformavo didelė natūrali teritorija, kurią mokslininkai apibūdina kaip sparčiai atsikuriančių sausumos buveinių kompleksą. Ekspedicijų duomenys rodo, kad augalų įvairovė čia padidėjo nuo keliolikos iki kelių šimtų rūšių, taip pat fiksuojamos saugomos rūšys.

    „Jei šią teritoriją vėl užlietume ir sunaikintume susiformavusią ekosistemą, tai būtų trečia ekologinė katastrofa per trumpą laiką“, – sakė Olehas Lystopadas.

    Jo logika remiasi tuo, kad pirmą kartą ekosistemos buvo radikaliai pakeistos statant vandens saugyklą, antrą kartą – jai staiga netekus vandens, o trečią kartą – bandant dirbtinai grąžinti ankstesnę būklę, panaikinant jau susiformavusį natūralų kompleksą.

    Vietoj didelio masto hidrotechninio projekto ekologai siūlo daugiau dėmesio skirti natūralioms vandens sulaikymo priemonėms. Tarp jų dažniausiai minima šlapynių ir durpynų atkūrimas bei nusausinimo mažinimas, nes tokios ekosistemos veikia kaip natūralūs vandens rezervuarai ir padeda stabilizuoti baseinų hidrologiją sausros laikotarpiais.

    Pasak O. Lystopado, dėl šlapynių nykimo vanduo greičiau nuteka į didžiąsias upes ir galiausiai pasiekia jūrą, o regionai praranda natūralų „buferį“, kuris palaikytų drėgmę dirvožemyje ir mažintų ekstremalių svyravimų žalą. Todėl sprendžiant vandens stygių, anot jo, svarbiausia yra ilgalaikė adaptacija prie klimato kaitos, o ne vien vieno telkinio atstatymas.