Tag: Klimato kaita

  • „Rice Krispies“ pakeitė sudėtį: vietoj ryžių grūdų – ryžių miltai, priežastis sieja su sausromis

    Pusryčių dribsniai „Rice Krispies“ neteko to, ko iš pavadinimo tikėtųsi daugelis: juose nebeliko pilnų ryžių grūdų.

    Gaminyje ryžiai vis dar naudojami, tačiau nuo šiol pagrindinis ingredientas yra ryžių miltai. Panašų pokytį patyrė ir „Coco Pops“, kurių sudėtyje ryžių miltai maišomi su kukurūzų miltais.

    Kaip nurodo gamintojas „Kellogg’s“, receptūra pakeista dėl besikeičiančių oro sąlygų, kurios sutrikdė tinkamų ryžių kokybę ir tiekimą. Įvardijama, kad dėl ekstremalių reiškinių tapo sudėtingiau užtikrinti reikiamų ryžių veislių prieinamumą.

    Šis pokytis turi ir praktinę pasekmę daliai vartotojų: naujame sudedamųjų dalių sąraše atsirado kviečių glitimas, todėl dribsniai tampa netinkami žmonėms, turintiems alergiją kviečiams.

    Sausra Ispanijoje ir recepto pokyčiai

    Bendrovė teigia, kad ryžiai, naudojami šiems produktams, tiekiami iš Ispanijos, o 2022 ir 2023 metais šalyje fiksuotos sausros ir ekstremalūs orai smarkiai paveikė ryžių auginimą.

    Tekste pabrėžiama, kad dėl vandens trūkumo ryžių pasėlių plotai kai kuriose vietovėse ženkliai susitraukė, o tai dideliais kiekiais žaliavos reikalaujančiam gamintojui tapo rimta problema.

    Naujame „Rice Krispies“ sudėties aprašyme pirmuoju ingredientu įvardijami ryžių miltai, o ne ryžiai (grūdai). Kartu primenama, kad ankstesnėje receptūroje jau buvo miežių salyklo ekstraktas, tad produktas ir anksčiau nebuvo tinkamas sergantiems celiakija.

    Kodėl „spragsėjimas“ gali būti tylesnis

    Pokyčiai, anot straipsnio, gali paveikti ir vieną iš labiausiai atpažįstamų šių dribsnių savybių – garsųjį „spragsėjimą“ piene. Teigiama, kad jis esą tapo tylesnis, o spragsėjimas prasideda lėčiau.

    Paaiškinama, jog tradiciškai gaminant dribsnius iš ryžių grūdų, jų viduje susidaro smulki, porėta struktūra su oro ertmėmis. Užpylus pieno, šios ertmės ima byrėti, todėl pasigirsta traškesys.

    Naudojant ryžių miltus vietoj grūdų, tokia struktūra nebesusidaro taip pat, todėl garso efektas gali kisti.

    Ryžių auginimą vis labiau veikia karštis

    Straipsnyje taip pat aptariama platesnė problema – ryžius kai kuriuose regionuose darosi sunkiau auginti patikimai. Minima 2026 metų metaanalizė, apėmusi 61 tyrimą, kurioje teigiama, kad aukšta temperatūra gali trikdyti ryžių reprodukciją ir mažinti grūdų kokybę, ypač jautriais augimo etapais.

    Pasak apžvalgos, karštis gali lemti „kreidesnius“ ryžių grūdus ir pakeisti jų krakmolo struktūrą – dėl to grūdai tampa trapesni perdirbimo metu, o po lukštenimo gali sumažėti nepažeistų grūdų dalis.

    Kitas darbas, publikuotas žurnale „Communications Earth & Environment“, nagrinėjo ryžių auginimą per maždaug 9 000 metų laikotarpį ir nurodė, kad azijiniai ryžiai retai klestėjo regionuose, kur metinė vidutinė temperatūra viršija 28 laipsnius šilumos.

    Autoriai daro išvadą, kad šylant klimatui ir daugėjant ekstremalių reiškinių, tradicinėms ryžių auginimo teritorijoms gali būti vis sunkiau išlaikyti stabilų derlių ir tiekimą – o tai galiausiai paliečia ne tik pusryčių dribsnius, bet ir platesnę maisto grandinę.

  • Tirpstant amžinajam įšalui kyla nauja grėsmė: milžiniškos nuošliaužos gali prasidėti giliai po žeme

    Tirpstant amžinajam įšalui kyla nauja grėsmė: milžiniškos nuošliaužos gali prasidėti giliai po žeme

    Tirpstant amžinajam įšalui (daugiametei įšalo dangai) šiauriniuose regionuose ryškėja dar viena klimato kaitos pasekmė: gali formuotis staigios, didžiulės nuošliaužos, kai žemės masės ima slinkti būdamos vis dar įšalusios.

    Vienas įspūdingiausių pavyzdžių užfiksuotas Kanadoje, Šiaurės Vakarų teritorijose esančiame Makenzio upės slėnyje. 2018 metais nuošliauža pastūmėjo apie 18 mln. kubinių metrų grunto ir užtvėrė Redstouno upę, o užtvenkimo vietoje susidarė maždaug 3,5 kilometro ilgio ežeras.

    Iš pradžių toks reiškinys glumino geologus, nes įšalo zonose nuošliaužos dažniausiai siejamos su paviršinių sluoksnių atitirpimu ir purvinos masės tekėjimu. Šiuo atveju judėjo dideli, tarsi „atsiskyrę“ grunto blokai, kurie dar nebuvo spėję atitirpti.

    Komanda, vadovaujama Josepho Youngo, išanalizavo du didelius įvykius Makenzio slėnyje: 2018 metų nuošliaužą ir dar vieną, įvykusią 2017 metais (tuomet slinko apie 4,5 mln. kubinių metrų medžiagos). Tyrėjai nustatė, kad abiem atvejais procesas prasidėjo palyginti plokščiame paviršiuje maždaug 20 metrų gylyje – prie įšalo sluoksnio pagrindo.

    Kas yra „įšalo atsiskyrimo nuošliaužos“

    Mokslininkai šiam reiškiniui pasiūlė pavadinimą permafrost detachment slides – nuošliaužos, susijusios su daugiametės įšalo dangos sluoksnio „atsiskyrimu“. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“.

    Aiškinant galimas priežastis, išskiriami miškų gaisrai ir neįprastai aukštos vasaros temperatūros. Ugnis sunaikina augaliją ir organinį sluoksnį, kurie paprastai veikia kaip izoliacija ir saugo gruntą nuo šilumos, todėl dirva ima šilti sparčiau, o įšalas pamažu praranda stabilumą.

    Šis silpnėjimas gali vykti dešimtmečius: gruntas lėtai deformuojasi, atsiranda plyšių ir įtrūkių. Pro juos vis giliau skverbiasi lietaus ir tirpsmo vanduo – net iki įšalo sluoksnio apačios.

    Kai pradeda tirpti anksčiau įšalęs pagrindas, didelis grunto fragmentas gali netekti atramos ir staiga nuslysti šlaitu. Tuomet įvyksta greitas, didelio masto kraštovaizdžio pokytis, galintis užtvenkti upes ar suformuoti naujus vandens telkinius.

    Kodėl tai svarbu stebėsenai ir rizikos vertinimui

    Tyrėjai pabrėžia, kad pavojingi procesai gali vykti giliai po paviršiumi ir ilgą laiką būti nematomi. Dėl to vien oro ar dirvos paviršiaus temperatūros stebėjimas ne visuomet leidžia laiku įvertinti riziką.

    Remdamiesi palydoviniais stebėjimais, mokslininkai regione identifikavo daugiau nei 150 kitų nuošliaužų, kurios gali priklausyti tai pačiai kategorijai. Panašūs procesai, anot jų, galimi ir kitose teritorijose, kur įšalo sluoksnis yra santykinai plonas ir šiltas, o staigus atšilimas ar gaisrai papildomai susilpnina gruntą.

    Tai dar kartą parodo, kad klimato kaitos poveikis šiaurėje nėra vien „lėtas tirpimas“: tam tikromis sąlygomis jis gali virsti staigiais, katastrofiškais pokyčiais, kurie per trumpą laiką permodeliuoja ištisus kraštovaizdžio plotus.

  • Danai soduose tyčia kasa duobes: „lietaus darželiai“ padeda apsisaugoti per liūtis ir sukaupti drėgmę

    Danijos gyvenamuosiuose rajonuose ant vejų neretai matyti tyčia suformuotos įdubos, apželdintos žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis. Tai ne aplaidumas, o praktiškas sprendimas, padedantis per smarkias liūtis nukreipti vandenį nuo namo ir sumažinti užliejimo riziką.

    Tokios įdubos daniškai vadinamos „regnbede“ – tai lietaus darželiai. Į juos nukreipiamas vanduo nuo stogo, terasos ar kieto įvažiavimo, kad krituliai nebėgtų ten, kur gali pridaryti žalos – prie pamatų, takų ar rūsio sienų.

    Tradicinis įprotis sklypą idealiai išlyginti, o lietaus vandenį kuo greičiau „išvaryti“ į lietaus nuotekas ar už sklypo ribų, sparčiai kintant orams vis dažniau atsisuka prieš pačius gyventojus. Kai sausra užsitęsia, dirva išdžiūsta ir sukietėja, o staiga užklupus liūčiai vanduo nespėja susigerti.

    Lietaus darželis veikia kaip natūralus buferis: per audrą jis surenka vandens perteklių ir leidžia jam lėtai susigerti į gruntą. Taip drėgmė neiškeliauja „vamzdžiais“ iš sklypo, o gali papildyti vietines gruntinio vandens atsargas ir būti naudinga augalams.

    Kaip veikia lietaus darželis

    Lietaus darželis – tai specialiai suprojektuota negili įduba, į kurią atvedamas lietaus vanduo. Skirtingai nei tradicinis tvenkinys, didžiąją metų dalį ji būna sausa, o pagrindinis vaidmuo atsiskleidžia būtent intensyvių kritulių metu.

    Per smarkų lietų vanduo pirmiausia subėga į šią „dubens“ formos zoną, o tuomet pamažu filtruojasi per dirvožemio sluoksnius. Tekste pabrėžiama, kad vanduo paprastai į gruntą susigeria per 24–48 valandas.

    Toks principas ypač naudingas, kai vienu laikotarpiu pasitaiko ilgos sausros, o kitu – staigios, gausios liūtys. Išsausėjusi veja ar suspausta žemė dažnai nebesugeria vandens pakankamai greitai, todėl susidaro balos, vanduo nubėga į žemiausias vietas arba ima kauptis prie pastatų.

    Įrengimas ir augalai

    Tekste akcentuojama, kad paprastesniam lietaus darželiui įrengti nereikia sudėtingos technikos ar didelių investicijų – svarbiausia tinkamai parinkti vietą ir suplanuoti, iš kur bus nukreipiamas lietaus vanduo.

    Didelę reikšmę turi augalai: parenkamos rūšys, kurios atlaiko tiek trumpalaikį užmirkimą, tiek vėlesnį sausros periodą. Tokia augmenija ne tik „sutvarko“ įdubą estetiškai, bet ir padeda geriau sugerti vandenį.

    Stipri šaknų sistema purena dirvą, didina jos pralaidumą ir stabilizuoja įdubos dugną. Dėl to lietaus darželis tampa ne vien gražesne gėlyno forma, o veikiančia natūralia vandens sulaikymo sistema.

    Kodėl tai aktualu ir Lietuvoje

    Nors pavyzdys atkeliauja iš Danijos, pati idėja aktuali ir ten, kur daugėja orų kraštutinumų: kai po sausros staiga iškrenta didelis kritulių kiekis, vandens perteklių suvaldyti sunku net tvarkinguose sklypuose.

    Vietoje brangių drenažo sprendimų ar bandymo viską užbetonuoti, lietaus darželis siūlo paprastesnį kelią – bendradarbiauti su gamta. Tinkamai suformuota ir apželdinta įduba gali padėti sumažinti balų kiekį, apsaugoti jautrias sklypo vietas ir kartu išlaikyti drėgmę augalams.

  • Europoje vasara vis ilgėja: Ispanijoje ji kas dešimtmetį pailgėja apie 10 dienų

    Europoje ryškėja tendencija, kuri keičia įprastą metų laikų ritmą: dėl klimato kaitos vasara ilgėja, o pavasaris ir ruduo pamažu traukiasi. Labiausiai šis pokytis fiksuojamas Pietų Europoje, tačiau panašūs signalai matomi ir kitose žemyno dalyse.

    Kaip rašo Ispanijos leidinys „Xataka“, remdamasis Ispanijos valstybine meteorologijos agentūra AEMET, nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos vasaros trukmė šalyje kas dešimtmetį didėja maždaug po 10 dienų. Ypač išsiskiria šalies šiaurės rytai ir Pirėnų regionas.

    Įdomu tai, kad vasaros „plėtimasis“ vyksta ne vienodai: didžiausi pokyčiai, priešingai nei neretai manoma, tenka pavasariui. Tai reiškia, kad šilti orai vis dažniau ateina gerokai anksčiau, o pereinamasis laikotarpis tarp metų laikų darosi sunkiau apčiuopiamas.

    Tokie pokyčiai turi praktinių pasekmių: ilgesni karščio epizodai veikia žmonių kasdienybę, atostogų planavimą, žemės ūkį ir gamtos procesus. Kartu didėja ir ekstremalių reiškinių – karščio bangų ar ilgiau trunkančių sausrų – tikimybė.

    Duomenys iš meteorologinių stočių

    Tyrime, kuriame analizuoti 44 meteorologinių stočių duomenys 1971–2018 metų laikotarpiu, nustatyta, kad vasaros pradžia vidutiniškai kas dešimtmetį ateina 6,76 dienomis anksčiau. Vasaros pabaiga, savo ruožtu, nusikelia dar maždaug 2,74 dienomis vėliau.

    AEMET duomenimis, kai kuriuose Ispanijos centrinės ir šiaurinės dalies regionuose susiformavo net atskirai įvardijamas pereinamasis etapas – vadinamoji „pavasarvasara“ (primaverano). Skelbiama, kad kai kur jis jau trunka ilgiau nei mėnesį.

    Tuo metu ruduo, bent kol kas, laikosi kiek tvirčiau nei pavasaris. Vis dėlto jo trumpėjimas labiausiai pastebimas Kantabrijos ir Viduržemio jūros pakrantėse, kur vasara pastaraisiais dešimtmečiais pailgėjo maždaug 2–3 savaitėmis.

    Karštų dienų daugėja Pirėnuose

    Ypač greiti pokyčiai fiksuojami Pirėnuose ir Ispanijos šiaurės rytuose. Pavyzdžiui, La Molinos meteorologijos observatorijoje karštų vasaros dienų per metus skaičius išaugo itin aiškiai.

    Skaičiuojama, kad 1979–2000 metais tokių dienų vidurkis siekė 49 per metus, o per pastaruosius 25 metus jis išaugo iki 69 dienų per metus. Tai rodo ne tik ilgesnę vasarą kalendorine prasme, bet ir dažnesnius bei ilgiau užsitęsiančius karščio laikotarpius.

    Prognozė: vasara gali trukti beveik pusmetį

    Straipsnyje primenama, kad globalios šilumos didėjimas ypač paspartėjo nuo 1979 metų. Moksliniame žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotame tyrime prognozuojama: jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos nebus reikšmingai sumažintos, iki 2100 metų vasara Šiaurės pusrutulyje galėtų trukti beveik šešis mėnesius.

    Europoje šie pokyčiai jau juntami – karščiai dažniau prasideda anksčiau pavasarį ir užsilaiko ilgiau rudenį. Tai nebūtinai reiškia, kad Baltijos šalys greitai turės Ispanijai būdingas vasaras, tačiau metų laikų ribos ir mūsų regione gali tapti mažiau aiškios.

    Tekste pažymima, kad Latvijoje šylantis klimatas siejamas ir su švelnėjančiomis žiemomis, mažėjančiu šalčio dienų skaičiumi, o šiltesnis oras gali ateiti anksčiau pavasarį ir laikytis ilgiau rudenį. Prognozėse taip pat minimas galimas vegetacijos periodo pailgėjimas iki 2100 metų – maždaug 27–49 dienomis, kas galėtų turėti įtakos ne tik žmonių įpročiams, bet ir žemdirbystei bei ekosistemoms.

  • Mokslininkai perspėja: žmonija jau peržengė 7 iš 9 planetos „saugumo ribų“

    Daugiau nei 60 mokslininkų įvertino Žemės būklę ir pateikė niūrią išvadą: žmonija jau peržengė septynias iš devynių vadinamųjų planetos ribų, kurios padeda išlaikyti sąlygas gyvybei.

    Kaip rašo „Popular Mechanics“, išvados pateikiamos naujausioje metinėje „planetos būklės“ apžvalgoje, kurią parengė organizacija „Planetary Guardians“ kartu su Potsdamo klimato kaitos tyrimų institutu.

    Planetos ribos – tai devyni procesai ir sistemos, nuo kurių priklauso Žemės stabilumas: klimatas, biosferos (biologinės įvairovės) vientisumas, gėlo vandens būklė, vandenynų rūgštėjimas ir kiti. Mokslininkai dar 2009 metais įspėjo, kad bet kurios ribos peržengimas gali sukelti staigius, nelinijinius pokyčius planetos mastu.

    Naujausioje apžvalgoje pabrėžiama, kad spaudimas didėja beveik visose srityse, o rizika patirti plačias, ilgalaikes ir sunkiai grįžtamas pasekmes auga, tuo metu „atsparumo atsargos“ mažėja.

    Kas pasikeitė nuo 2009 metų

    Kai planetos ribų sistema buvo pristatyta pirmą kartą, tyrėjai teigė, kad aiškiai viršytos trys ribos: klimato kaita, biologinės įvairovės nykimo tempai ir pasaulinio azoto ciklo pokyčiai.

    Dabar, remiantis naujuoju vertinimu, peržengtų ribų skaičius išaugo iki septynių. Tai reiškia, kad daugelyje sričių Žemės sistemos jau veikia už vadinamosios „saugios erdvės“.

    Pagrindinis ataskaitos autorius Borisas Sakševskis, cituojamas pranešime spaudai, teigė, kad diagnozė esą vienareikšmė: spaudimas auga visoms riboms, kurios jau peržengtos, o kartu didėja ir didelių bei galimai negrįžtamų pokyčių rizika.

    Vandenynų rūgštėjimas – nauja peržengta riba

    Ataskaitoje nurodoma, kad 2023 metais mokslininkai kalbėjo apie šešias peržengtas ribas, o dabar pridėta ir septintoji – vandenynų rūgštėjimas. Teigiama, kad šios ribos slenkstis buvo peržengtas 2025 metais.

    Tuo pat metu pažymima, jog saugiose ribose dar laikosi du rodikliai: stratosferos ozono sluoksnio būklė ir atmosferos aerozolių tarša.

    Leidinys atkreipia dėmesį, kad raginimai rimtai svarstyti saulės geoinžineriją (pavyzdžiui, aerozolių purškimą į stratosferą, kad būtų atspindėta dalis saulės spindulių ir vėsinama planeta) gali kelti grėsmę būtent vienai iš dar neperžengtų atramų.

    Kodėl rūgštėjantis vandenynas pavojingas

    Ataskaitoje teigiama, kad žmonės yra vienintelė sustiprėjusio vandenynų rūgštėjimo priežastis, nes didėja anglies dioksido išmetimai, o pakrančių ekosistemoms papildomai kenkia maistinių medžiagų nuotėkis.

    Vandenynų rūgštėjimas stebimas vertinant aragonito prisotinimą paviršiniuose vandenyse. Aragonitas yra svarbus mineralas, kurį daugelis jūrų organizmų naudoja kalcio karbonatui formuoti – iš jo „statomi“ koralų, moliuskų ir kitų rūšių kiautai bei struktūros.

    Kuo mažesnis aragonito prisotinimas, tuo vandenynas tampa mažiau palankus šioms rūšims. Tyrime nurodoma, kad saugia riba laikomas 2,86 lygis (apie 80 proc. ikiindustrinio lygio), tačiau pasaulinis vidurkis pirmą kartą nukrito kiek žemiau 2,85.

    Ataskaitoje minimi ir jau fiksuojami požymiai: kai kurių jūrų sraigių (pteropodų) kiautų pažeidimai, mažėjantis tropinių rifų atsistatymo pajėgumas šylant vandenynui ir vis dažniau korozines sąlygas patiriantys giliavandeniai koralai.

    Pokyčiai juntami įvairiuose pasaulio regionuose

    Publikacijoje primenama, kad ekologinių sukrėtimų padarinius patiria ir žmonės. Kaip pavyzdžiai nurodomi 2025 metais didelius nuostolius palikę Pakistano musonai ir uraganas „Melissa“ Karibų regione.

    Taip pat minimos didelės sausros ir karščio bangos, kurios Europą užklupo 2026 metais. Organizacijos „Planetary Guardians“ vadovė Hinda Umaru Ibrahim pranešime spaudai teigė, kad tai ne pavienės krizės, o signalas, jog planeta praranda pusiausvyrą skirtinguose regionuose tuo pačiu metu.

    Mokslininkų vertinimu, kuo daugiau ribų peržengiama, tuo mažiau lieka „erdvės klaidoms“ – sprendimai, mažinantys spaudimą klimatui, vandenynams ir ekosistemoms, tampa vis svarbesni siekiant išvengti staigių ir sunkiai suvaldomų lūžių.

  • Prie Argentinos krantų masiškai gaišta pietiniai banginiai: šiemet jau per 300 jauniklių

    Prie Argentinos krantų masiškai gaišta pietiniai banginiai: šiemet jau per 300 jauniklių

    Prie Argentinos krantų, netoli Valdés pusiasalio, šiemet fiksuojamas išskirtinis pietinių banginių (Eubalaena australis) gaišimas – nuo birželio rasta daugiau kaip 300 nugaišusių jauniklių.

    Tai beveik tris kartus viršija ankstesnį rekordą, pasiektą 2012 metais, kai buvo aptikta 113 negyvų gyvūnų. Apie situaciją rašo „Smithsonian Magazine“.

    Pietiniai banginiai į šiuos vandenis kasmet atplaukia poruotis, atsivesti jauniklių ir juos auginti palyginti ramiomis sąlygomis. Veisimosi sezonas paprastai tęsiasi nuo gegužės iki gruodžio.

    Jauniklių žūtys šiame cikle nėra neįprastos – tipiniu sezonu gali neišgyventi apie 20–30 proc. gimusio prieauglio. Tačiau šių metų mastas kelia rimtą nerimą dėl vietos ekosistemos būklės ir galimų priežasčių.

    Įtariama bakterinė infekcija, bet atsakymo dar nėra

    Viena pagrindinių tiriamų versijų – bakterija Erysipelothrix rhusiopathiae, galinti sukelti odos infekcijas ir su jomis susijusias rimtas sveikatos komplikacijas.

    Šiemet negyvų banginių audinių mėginiai laboratorijas pasiekė anksčiau nei ankstesniais metais, o tyrimai parodė būtent šio mikroorganizmo buvimą.

    Mokslininkai neatmeta, kad bakterijos plitime gali dalyvauti kirai. Teigiama, jog šie paukščiai gali pulti jaunus banginius ir, jiems iškylant įkvėpti oro, iškapoti odos gabalėlius, palikdami žaizdas, per kurias lengviau prasideda infekcija.

    Vis dėlto vien bakterijos aptikimas dar nepaaiškina, kodėl būtent 2026 metais jauniklių žūčių skaičius taip smarkiai šoktelėjo. Svarstoma, ar mikroorganizmas galėjo tapti agresyvesnis, ar pasikeitė jauniklių atsparumas.

    Galimas klimato ir aplinkos sąlygų poveikis

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į platesnius aplinkos veiksnius: vandens temperatūros, druskingumo bei pH pokyčiai gali daryti įtaką tiek jūrų organizmams, tiek banginių imunitetui.

    Tarp galimų veiksnių minimi klimato kaitos procesai ir El Ninjo reiškinys, galintys keisti vandenynų sąlygas bei maisto prieinamumą.

    Kartu keliamas klausimas ir dėl patelių būklės – ji tiesiogiai priklauso nuo maisto išteklių, o tai gali turėti reikšmės jauniklių išgyvenamumui.

    Kita hipotezė – toksiniai dumblių žydėjimai

    Nerimą kelia ir kiti radiniai: Argentinos Patagonijoje aptikta keliolika negyvų jaunų ir suaugusių banginių.

    Šiais atvejais dėmesys krypsta į toksinius dumblių žydėjimus. Kai kurie ištirti gyvūnai buvo geros fizinės būklės, o jų skrandžiuose rasta daug maisto, todėl neatmetama, kad jie galėjo apsinuodyti suėdę toksinais užterštų organizmų.

    Tačiau ir ši versija kol kas neturi galutinio patvirtinimo, todėl tyrimai tęsiami.

    Pietiniai banginiai praeityje buvo intensyviai medžiojami, tačiau po tarptautinio komercinės banginių medžioklės draudimo 9-ajame dešimtmetyje jų populiacija pradėjo atsigauti. Šiuo metu pietų pusrutulyje gyvena maždaug 12–15 tūkst. šių gyvūnų, tačiau mokslininkai dar negali pasakyti, kaip šių metų nuostoliai atsilieps rūšies ateičiai.

  • Klimatui šylant infekcijos plis į naujas teritorijas: kur didės rizika

    Klimatui šylant, įvairios infekcinės ligos gali persikelti į teritorijas, kur anksčiau buvo retos arba visai nefiksuotos. Tai susiję ne tik su erkėmis ar uodais plintančiomis ligomis, bet ir su didėjančiu bakterijų atsparumu antibiotikams bei ekstremalių orų keliamomis sveikatos grėsmėmis.

    Apie šias tendencijas rašo „Live Science“, apžvelgdamas, kaip temperatūros kilimas, sausros ir potvyniai keičia aplinką, kurioje lengviau išgyvena ligų platintojai, o mikroorganizmams atsiranda palankesnės sąlygos prisitaikyti.

    Vienas iš naujesnių nerimą keliančių signalų – tyrimai, rodantys, kad sausros sąlygomis dirvožemio mikrobai gali būti „atrankos būdu“ stumiami į didesnį atsparumą antibiotikams. Tai nereiškia, kad klimato kaita yra pagrindinė atsparumo priežastis (svarbiausia išlieka netinkamas antibiotikų vartojimas), tačiau ji gali tapti papildomu veiksniu, spartinančiu problemą.

    Kartu šios infekcijų rizikos auga tuo metu, kai klimato kaita siejama ir su kitais sveikatai svarbiais iššūkiais: sutrikdomomis tiekimo grandinėmis, mitybos pablogėjimu ar didesniu bendru visuomenės pažeidžiamumu ekstremalių reiškinių metu.

    Sausra ir atsparumas antibiotikams

    Kalifornijos technologijos instituto (Caltech) mokslininkų komanda nagrinėjo, kas vyksta su dirvožemio mikrobais, kai dirva išdžiūsta. Jų išvada: sausros sąlygomis kai kurie mikroorganizmai gali įgyti pranašumą, jei turi atsparumą natūraliems antibiotikams (medžiagoms, kurias patys mikrobai išskiria aplinkoje).

    Toks procesas pavojingas tuo, kad bakterijos geba keistis genetine informacija. Tai reiškia, kad atsparumo genai, atsiradę ar išplisti pradėję aplinkoje, teoriškai gali pasiekti ir žmonėms ligas sukeliančias bakterijas.

    Publikacijoje taip pat minimas ryšys tarp sausros ir ligoninių fiksuojamo atsparumo antibiotikams – tai pateikiama kaip sąsaja, o ne vienareikšmis priežastinis įrodymas. Be to, aptariami ir kiti tyrimai, pavyzdžiui, apie „Salmonella“ bakterijas, kur temperatūra ir krituliai siejami su atsparumo požymių gausėjimu.

    Erkės, uodai ir ligų žemėlapio kaita

    Kylant temperatūrai, vabzdžiai ir kiti nariuotakojai gali išlikti aktyvūs ilgiau per metus ir plisti toliau į šiaurę. Dėl to daugiau regionų gali tapti palankūs ligoms, kurios perduodamos per įkandimus.

    Tekste kaip pavyzdys aptariama Laimo liga, kurią platina Ixodes genties erkės, taip pat Vakarų Nilo virusas, perduodamas uodų. Pažymima, kad realūs sergamumo skaičiai gali būti ne iki galo atspindėti statistikoje – dalis atvejų tikėtina lieka nediagnozuoti arba neužregistruoti.

    Minimas ir alfa gal sindromas – tai nėra infekcija, bet jį taip pat perneša erkės (Lone Star erkė), o pasekmė gali būti nepagydoma alergija raudonai mėsai. Straipsnyje nurodoma, kad šio sindromo paplitimas didėjo plečiantis erkių arealui.

    Kai kuriose vietovėse, kurios ir taip labai šiltos, bendras efektas gali būti kitoks, tačiau daugelyje regionų šiltesnis klimatas reiškia daugiau laiko, per kurį ligų platintojai spėja daugintis ir plisti.

    Potvyniai, audros ir infekcijų „antrinė banga“

    Klimato kaita siejama ne tik su karščiu ar sausromis, bet ir su intensyvesnėmis liūtimis bei audromis. Didesnė drėgmė ir užtvindyti plotai gali sudaryti daugiau veisimosi vietų uodams, o vandeniu plintančių infekcijų rizika gali išaugti po stichinių nelaimių.

    Kaip pavyzdys pateikiami JAV Šiaurės Karolinos duomenys: po uraganų Matthew ir Florence atitinkamai 2016 ir 2018 metais skubios pagalbos skyriuose padaugėjo apsilankymų dėl virškinamojo trakto ligų. Taip pat aptariama leptospirozė – bakterinė infekcija, galinti plisti per vandeniu užterštas gyvūnų šlapimo daleles.

    Prie šių rizikų gali prisidėti ir pelėsis užlietose patalpose, kvėpavimo takų ligų paūmėjimai, tarša dėl elektros generatorių naudojimo bei psichologinės pasekmės, tokios kaip potrauminio streso sutrikimas.

    Ką galima daryti: nuo antibiotikų vartojimo iki stebėsenos

    Publikacijoje pabrėžiama, kad infekcijų riziką mažinti reikia dviem kryptimis: švelninant klimato kaitą ir stiprinant visuomenės sveikatos priemones. Viena svarbiausių grandžių – atsakingas antibiotikų vartojimas, nes būtent netinkamas jų naudojimas laikomas pagrindiniu atsparumo varikliu.

    Taip pat minimos sanitarijos ir nuotekų tvarkymo priemonės, maisto sauga bei užkrečiamųjų ligų stebėsena – kuo anksčiau fiksuojami pokyčiai, tuo lengviau suvaldyti plitimą. Bendras akcentas paprastas: klimato kaita vis dažniau tampa ne tik aplinkos, bet ir tiesiogine sveikatos politika.

  • Tyrimas: silpstant Atlanto srovėms, maisto gamyba gali smukti, o kainos – kilti iki 40 proc.

    Naujas tyrimas įspėja: jei smarkiai susilpnėtų svarbios Atlanto vandenyno srovės, pasaulinė žemės ūkio produkcija galėtų pastebimai sumažėti, o maisto kainos – reikšmingai išaugti.

    Kaip rašo „Live Science“, mokslininkai modeliavo scenarijų, kuriame Atlanto meridioninė apytakos cirkuliacija (AMOC) per kelis dešimtmečius gerokai susilpnėja. Ši srovių sistema perneša šilumą iš tropikų į Šiaurės pusrutulį ir daro įtaką klimatui.

    Tyrime akcentuojama, kad AMOC jau dabar yra silpniausia per daugiau nei 1 000 metų ir, vertinimais, dėl klimato kaitos yra netekusi apie 10–20 proc. savo stiprumo. Nors naujoji analizė dar nėra recenzuota, jos rezultatai laikomi rimtu signalu apie galimus padarinius.

    Modeliavimas apėmė 100 metų laikotarpį, darant prielaidą, kad pasaulio temperatūra pakils 2 laipsniais Celsijaus virš ikipramoninio lygio. Viename scenarijuje AMOC buvo dirbtinai lėtinama pirmuosius 50 metų, kad būtų galima palyginti pasaulį „su“ ir „be“ ryškaus srovės silpnėjimo.

    Kaip tai paveiktų derlių

    Tyrėjai AMOC scenarijus susiejo su pagrindinių grūdinių kultūrų – kviečių, kukurūzų ir ryžių – auginimu. Skaičiuojama, kad po 50 metų, AMOC jau gerokai susilpnėjus, pasaulinis šių kultūrų derlingumas vidutiniškai sumažėtų 5,3 proc.

    Tačiau bendras vidurkis slėptų didžiulius regioninius skirtumus. Pavyzdžiui, modelyje Vokietijoje ir Ukrainoje grūdų derlius galėtų kristi iki 19 proc., o Kanadoje – apie 12 proc., daugiausia dėl staigaus ir ryškaus atšalimo.

    Ypač pažeidžiamos, anot vieno iš bendraautorių, būtų Skandinavija, Jungtinė Karalystė ir Kanada, bet rizikų esą yra ir kitose vietose, kurios gali būti netikėtos patiems gyventojams. Modelis taip pat rodė sumažėjusį kritulių kiekį Indijoje, Pakistane ir didelėse Kinijos dalyse.

    Pabrėžiama, kad kai kuriose jau dabar vandens stygiaus kamuojamose šalyse, tokiose kaip Iranas, Sudanas ar Eritrėja, kritulių sumažėjimas galėtų būti toks didelis, kad dalis žemės ūkio ten paprasčiausiai neišsilaikytų.

    Kainų šuolis ir prekybos ribojimo rizika

    Analizėje prognozuojama, kad vidutinės maisto kainos pasaulyje galėtų pakilti 17–40 proc. Kainų augimo mastas priklausytų nuo to, kaip šalys reaguotų į šoką, kiek būtų pasirengusios ir ar pavyktų tvariai plėsti žemės ūkį kai kuriuose regionuose.

    Kita svarbi detalė – metinis svyravimas. Tyrėjų teigimu, 5,3 proc. yra vidurkis, todėl atskirais metais pasauliniai grūdų nuostoliai galėtų siekti 10 proc. ar daugiau, o tai dar labiau stumtų kainas aukštyn.

    Tyrime pabrėžiama, kad tokio masto sukrėtimas padidintų tarptautinės prekybos svarbą: daliai regionų tektų daugiau importuoti maisto, kad kompensuotų vietinius praradimus. Tačiau jei valstybės imtų riboti eksportą ir kaupti atsargas, poveikis galėtų dar labiau sustiprėti.

    Ką svarbu vertinti atsargiai

    Pats tyrimas turi aiškiai įvardytų ribojimų: buvo naudotas vienas atšilimo scenarijus, vienas modelio paleidimas, o skaičiavimai rėmėsi mėnesiniais, ne dieniniais duomenimis. Dėl to rezultatai labiau laikomi koncepcijos įrodymu ir galimų rizikų žemėlapiu, o ne tiksliu ateities „grafiku“.

    Vis dėlto autoriai ir nepriklausomi mokslininkai akcentuoja, kad regioninės projekcijos gali būti ypač informatyvios – jos padeda suprasti, kuriose vietose galėtų smogti pirmasis žemės ūkio „šokas“ ir kodėl globalūs vidurkiai neatskleidžia viso vaizdo.

    Pasak tyrėjų, AMOC susilpnėjimo padariniai taip pat galėtų susipinti su kitais klimato kaitos procesais, todėl atsirastų sunkiai prognozuojamų, tarpusavyje besidauginančių efektų. Ypač rizikinga būtų netinkama adaptacija, kai pasiruošimas vienoms sąlygoms staiga nebeatitinka realiai besikeičiančio klimato.

    Nors nėra paprastų sprendimų, tyrimas primena, kad dideli klimato sistemos pokyčiai gali greitai virsti labai praktiškomis problemomis – nuo derliaus iki kainų parduotuvėse.

  • Karščio bangos ir klimato kaita gali skatinti impulsyvų elgesį: ką rodo tyrimai

    Klimato kaita dažniausiai siejama su karščio bangomis, ekstremaliais orais ir nykstančia gamta, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama ir mažiau matomai pasekmei – poveikiui psichikos sveikatai. Naujausi svarstymai rodo, kad kylanti temperatūra gali turėti įtakos emocijoms ir elgesiui, įskaitant impulsyvumo didėjimą.

    Apie tai kalbama „Live Science“ parengtame vaizdo siužete, kuriame remiamasi neurologės Kim Meidenbauer (Vašingtono valstijos universitetas) tyrimų kryptimi – ji nagrinėja, kaip karštis veikia emocijas ir elgesį.

    Pati idėja nėra vien apie diskomfortą. Karštis yra fizinis stresas organizmui: jis gali bloginti savijautą, trikdyti miegą, mažinti gebėjimą susikaupti ir didinti dirglumą. Tokie pokyčiai, bent iš dalies, gali lemti ir impulsyvesnes reakcijas kasdienėse situacijose.

    Kuo dažnesnės ir intensyvesnės tampa karščio bangos, tuo svarbesnis klausimas – kaip prie to prisitaikyti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ši tema aktuali ir Lietuvoje, kur pastaraisiais metais karštos dienos vasarą taip pat tampa vis dažnesnės.

    Kaip karštis gali keisti elgesį?

    Vaizdo įraše pabrėžiama, kad karščio poveikis psichikai gali pasireikšti per emocinę savijautą: didesnį dirglumą, sumažėjusią kantrybę ir silpnesnę savikontrolę. Tai nebūtinai reiškia, kad karštis „priverčia“ žmogų elgtis neapgalvotai, tačiau gali didinti riziką impulsyviau reaguoti į stresą.

    Tyrėjai šioje srityje dažniausiai kalba apie bendrą ryšį tarp aplinkos sąlygų ir žmogaus emocinės būklės. Kitaip tariant, karštis tampa papildomu veiksniu, kuris sudėtingomis aplinkybėmis gali „pastūmėti per ribą“.

    Platesnis kontekstas: klimato kaitos poveikis sveikatai

    Siužetas yra platesnės serijos dalis, kurioje aptariami įvairūs klimato kaitos padariniai sveikatai. Tarp akcentuojamų temų – karščio poveikis, oro kokybė, maisto sistema ir infekcijų rizika.

    Tekste taip pat primenama, kad šylant klimatui ekstremalus karštis taps dažnesnis, o tai gali veikti „beveik kiekvieną“ sveikatos aspektą. Tai apima ne tik tiesioginį perkaitimo pavojų, bet ir netiesiogines pasekmes kasdieniam funkcionavimui.

    Ką tai reiškia praktiškai?

    Nors pateiktoje medžiagoje nėra konkrečių rekomendacijų, pats klausimas, kaip reaguoti į karščio keliamą stresą, tampa vis aktualesnis. Karštomis dienomis daugeliui žmonių sunkiau išlaikyti įprastą darbo tempą, ramiai spręsti konfliktines situacijas ar priimti apgalvotus sprendimus.

    Todėl diskusija apie klimato kaitą vis dažniau persikelia iš aplinkosaugos laukelio į sveikatos ir kasdienio gyvenimo sritį – nuo fizinės savijautos iki emocinės pusiausvyros.

  • Amazonę prie lūžio ribos stumia El Ninjas, klimato kaita ir organizuotas nusikalstamumas

    Amazonės atogrąžų miškui gresia negrįžtami pokyčiai: stiprėjantis El Ninjas, klimato kaita ir žmogaus veikla kartu didina riziką, kad ekosistema pasieks vadinamąjį lūžio tašką.

    Apie tai rašoma „Live Science“ publikacijoje, kurioje kalbinamas Brazilijos ekologas Bernardo Floresas – mokslininkas, tiriantis Amazonės gaisrų ekologiją ir ekosistemų „lūžio taškus“.

    El Ninjas – šiltoji daugiametio klimato ciklo fazė – dažnai siejama su aukštesnėmis pasaulio temperatūromis ir orų anomalijomis. Mokslininkų stebėjimai rodo, kad šįkart reiškinys gali būti itin stiprus, o tai kelia papildomą įtampą jau ir taip pažeistoms gamtinėms sistemoms.

    Amazonėje El Ninjo metais dažnėja sausros, miškas išdžiūsta, o tai sudaro palankesnes sąlygas gaisrams net ten, kur drėgnas miškas įprastai menkai degus. Tokie gaisrai gali plisti dideliais plotais ir pažeisti teritorijas, kurios anksčiau buvo laikomos mažiau pažeidžiamomis.

    Kaip El Ninjas didina gaisrų riziką

    Bernardo Floreso teigimu, dėl El Ninjo Amazonė tampa sausesnė, todėl atsiranda sąlygos miškų gaisrams. Skirtingai nei įprasti žolynų ar pakraščių gaisrai, miško gaisrai gali „įeiti“ į drėgną mišką ir jame plisti – tai reiškinys, kurio įprastomis sąlygomis beveik nebūna.

    Mokslininkas sako turintis „labai didelį pasitikėjimą“, kad dabartinis El Ninjas jau yra stiprus ir gali dar sustiprėti. Pasak jo, ankstesni stiprūs El Ninjo epizodai turėjo dramatiškų pasekmių, o laikui bėgant šių pasekmių mastas tik didėjo.

    Interviu pabrėžiama, kad gaisrų paveiktų plotų daugėjimas gali būti ženklas, jog sistema artėja prie lūžio taško. Toks lūžis reiškia ne staigią „akimirksnio katastrofą“, o momentą, kai pradeda veikti vis sunkiau sustabdomi savidestrukciniai procesai – pavyzdžiui, sausros ir gaisrų ciklas.

    Nusikalstamų grupuočių vaidmuo Amazonėje

    Dar vienas veiksnys, kurį Bernardo Floresas laiko itin pavojingu, – organizuoto nusikalstamumo plėtra atokiose Amazonės teritorijose. Pasak jo, nusikalstamos grupuotės, susijusios su nelegalia veikla, plečiasi į naujas erdves ir griauna vietos valdymo bei apsaugos mechanizmus.

    Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad vietos ir ypač čiabuvių bendruomenės yra vienas svarbiausių Amazonės atsparumo ramsčių: jos saugo mišką ir jį valdo remdamosi ilga patirtimi. Tačiau nusikalstamų tinklų atėjimas reiškia smurtą, grėsmes ir pragyvenimo šaltinių praradimą, o tai mažina žmonių galimybes pasilikti ir toliau rūpintis teritorijomis.

    Jo vertinimu, kai prie nusikalstamumo poveikio prisideda sausros, gaisrai ir su jais susijęs vandens bei maisto nesaugumas, didėja rizika, kad dalis teritorijų bus apleistos. Tuomet jas užimti ir eksploatuoti nusikalstamoms grupėms tampa dar lengviau.

    Kur yra „lūžio taškas“ ir ar dar galima sustabdyti?

    Interviu minimas modeliavimas, pagal kurį esant 1,5 laipsnio Celsijaus pasauliniam atšilimui ir maždaug 22 proc. sukauptam miškų naikinimui Amazonėje galėtų susiformuoti lūžio taškui palankios sąlygos. Tokiu atveju miško praradimai silpnintų kritulių „perdirbimo“ ciklą, o sistema galėtų įstrigti savidestrukciniame sausros ir gaisrų rate.

    Bernardo Floresas pabrėžia, kad lūžio taškas nėra tas pats, kas momentinis Amazonės „žlugimas“. Jo aiškinimu, tai veikiau slenkstis, po kurio teigiami grįžtamieji ryšiai (padedantys miškui atsigauti) silpnėja, o neigiami (skatinantys degradaciją) – stiprėja, todėl sustabdyti procesus tampa sunkiau, bet dar ne neįmanoma.

    Mokslininko teigimu, veiksmų langas vis dar egzistuoja, nes tokios didelės sistemos pokyčiai dažnai vyksta lėtai. Jis kalba apie būtinybę investuoti į miškų atkūrimą, stiprinti vietos bendruomenių galimybes valdyti teritorijas, keisti regiono ekonomiką į teisėtą ir mažiau destruktyvią, o kartu – spręsti organizuoto nusikalstamumo problemą, kurią jis vadina viena sudėtingiausių.

    Pasak B. Floreso, situaciją gali pakeisti ir visuomenės bei politiniai lūžiai – kai per gana trumpą laiką išauga suvokimas, kas yra svarbu, ir atsiranda didesnė parama sprendimams. Tačiau jis pabrėžia: anksčiau ar vėliau vis tiek teks reaguoti.