Tag: Knygos

  • Lisabonos knygų mugė 2026: kodėl į didžiausią Portugalijos knygyną plūsta minios?

    Lisabonos knygų mugė 2026: kodėl į didžiausią Portugalijos knygyną plūsta minios?

    Lisabonoje birželis siejamas ne tik su tradicinėmis miesto šventėmis, bet ir su reiškiniu, kuris kasmet pritraukia šimtus tūkstančių žmonių. Nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio Eduardo VII parkas trumpam virsta didžiausiu Portugalijos knygynu po atviru dangumi.

    Organizatorių teigimu, pastarosios penkios Lisabonos knygų mugės laidos vidutiniškai sutraukė apie 850 000 lankytojų. Šiemet mugėje veikia 350 stendų, kuriuos pristato 128 dalyviai, o bendrai atstovaujama maždaug 900 leidybos ženklų.

    Knyga kaip šventė

    Mugės sėkmę organizatoriai aiškina tuo, kad renginys tapo ne vien prekybos vieta, o socialiniu ir kultūriniu susitikimu. Lankytojai čia ateina ne tik ieškoti nuolaidų ar retų leidinių, bet ir pabendrauti su autoriais, gauti autografą, sudalyvauti pristatymuose.

    Portugalų ir angoliečių rašytojas Pepetela, 1997 metais pelnęs Camões premiją, Lisabonoje pabrėžė, kad vis dar egzistuoja gyva skaitymo bendruomenė. Jo žodžiais, mugė yra „atsparumo kišenė“ laikais, kai dažnai kartojama, esą žmonės skaito vis mažiau.

    „Metai iš metų žmonių daugėja, ir tai labai gerai. Knygos yra šventė“, – sakė Pepetela.

    Autoriai, eilės ir didieji vardai

    Šių metų mugėje netrūksta autografų medžiotojų: prie kai kurių rašytojų nusidriekia jaunuolių eilės, kiti renkasi klausytis pokalbių ir diskusijų skirtingose mugės erdvėse. Prie pagrindinių traukos taškų minima Praça Leya, kur susitinka skirtingų kartų ir žanrų autoriai.

    Viena ryškiausių dienos akimirkų tapo JAV rašytojos Siri Hustvedt pasirodymas, pristatant portugališką jos atsiminimų knygos leidimą. Ši knyga apmąsto daugiau nei keturis dešimtmečius trukusį gyvenimą su rašytoju Paulu Austeriu, mirusiu 2024 metais, todėl į renginį susirinko itin gausi auditorija.

    Viešojo sektoriaus vadovas Paulo Santosas, ilgus metus skaitantis Austerį, pasakojo, kad po rašytojo mirties jam kilo noras geriau pažinti ir Hustvedt kūrybą. Jis akcentavo, kad autorės tekstuose jam artimi atminties, tapatybės ir savistabos motyvai.

    Ginčai dėl vietos ir atrankos

    96-ąją laidą rengianti Portugalijos leidėjų ir knygininkų asociacija APEL pripažįsta, kad mugė pasiekia infrastruktūros ribas. Pasak APEL vadovo Miguelio Pauseiro, Eduardo VII parko erdvė nebegali begaliniai plėstis, todėl tenka rinktis, kiek dalyvių priimti ir kokius kriterijus taikyti.

    Pastaruoju metu APEL sulaukė kritikos dėl dalyvių atrankos: dalis mažesnių leidybos ir platinimo iniciatyvų teigė buvusios išstumtos iš renginio. Pauseiro atmeta kaltinimus ir pabrėžia, kad mugėje vyksta daugiau nei 1 100 autorių renginių, o didieji leidybos grupių stendai, jo vertinimu, neužima daugiau, nei leistų jų rinkos dalis.

    Organizatoriai taip pat nurodo, kad ne visi norintys gali gauti stendą: dalis paraiškų atmetamos, jei pagrindinė veikla nėra susijusi su knygomis. Kartu pabrėžiama, kad ateityje bus ieškoma būdų sugrąžinti dalį nepriimtų dalyvių, laikantis mugės taisyklių.

    Lisabonos knygų mugė vyksta iki birželio 14 dienos, o jos renginiai ir lankytojų srautai, sprendžiant iš pastarųjų metų statistikos, dar kartą patvirtina: gyvas susitikimas su knyga Portugalijoje tebėra masinis reiškinys.

  • Mokslininkai atskleidė: reguliarus knygų skaitymas gali keisti smegenis ir pailginti gyvenimą

    Skaitymas daugeliui atrodo tik malonus laisvalaikis, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad tai gali būti ir ilgalaikė investicija į smegenų sveikatą. Mokslininkai fiksuoja, kad skaitant suaktyvėja kelios smegenų sistemos, o nuosekli praktika siejama su apčiuopiamais pažintinių gebėjimų pokyčiais.

    Neuromokslų tyrimuose pabrėžiama, kad skaitymas vienu metu įtraukia dėmesį, atmintį, kalbos apdorojimą ir vaizduotę. Dėl šios priežasties, ypač vaikystėje ir paauglystėje, skaitymo įgūdžiai siejami su platesniu pažintiniu rezervu, kuris svarbus mokantis ir sprendžiant problemas.

    Kas vyksta smegenyse skaitant

    Tyrimai rodo ryšį tarp geresnių skaitymo gebėjimų ir didesnio pilkosios medžiagos kiekio srityse, susijusiose su kalba bei vykdomosiomis funkcijomis. Tai reiškia, kad gebėjimas suprasti tekstą ir nuosekliai sekti mintį gali būti susijęs su tvirtesne pažintine infrastruktūra.

    Ypatingo dėmesio sulaukia grožinė literatūra, nes ji dažnai reikalauja įsijausti į veikėjų motyvus ir emocijas. Tokia patirtis siejama su geriau išvystyta vadinamąja proto teorija, kai žmogui lengviau suprasti kito vidinę būseną ir numatyti elgesį realiose socialinėse situacijose.

    „Skaitydami istorijas mes treniruojame gebėjimą persikelti į kito žmogaus perspektyvą, o tai tiesiogiai susiję su empatija“, – teigia tyrimus apibendrinantys psichologai.

    Skaitymas taip pat natūraliai plečia žodyną ir gerina teksto suvokimą, o tai vėliau atsiliepia ir profesinėje aplinkoje. Kuo daugiau žmogus susiduria su skirtingais tekstais, tuo lengviau jam apdoroti sudėtingą informaciją, tiksliau reikšti mintis ir greičiau mokytis.

    Ilgaamžiškumas ir apsauga nuo senėjimo

    Vienas dažniausiai cituojamų ilgalaikių stebėjimų rodo, kad knygų skaitymas gali būti susijęs su mažesne priešlaikinės mirties rizika. Skaičiuota, kad žmonių, kurie reguliariai skaitė knygas, rizika buvo mažesnė apie 20 proc., o vidutinė gyvenimo trukmė statistiškai ilgesnė maždaug dvejais metais.

    Svarbus ir kitas aspektas: reguliarus skaitymas siejamas su lėtesniu pažintinių funkcijų prastėjimu vyresniame amžiuje. Mokslininkai tai aiškina tuo, kad protinė veikla, apimanti dėmesį, atmintį ir kalbą, palaiko smegenų tinklų aktyvumą ir didina vadinamąjį kognityvinį rezervą.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad čia kalbama apie statistines sąsajas, o ne stebuklingą garantiją. Gyvenimo trukmei įtaką daro ir fizinis aktyvumas, miegas, mityba, socialiniai ryšiai bei sveikatos priežiūros prieinamumas.

    Stresas, miegas ir įprotis, kuris veikia

    Skaitymas daugeliui veikia kaip greitas būdas nusiraminti, nes nukreipia dėmesį nuo įtampos šaltinių ir padeda stabilizuoti emocinę būseną. Tyrimuose su studentais fiksuota, kad malonumui skiriamas skaitymas gali sumažinti nerimą, ypač jei tai tampa reguliaria kasdienybės dalimi.

    Psichologinėje praktikoje taikoma ir biblioterapija, kai tinkamai parinkti tekstai naudojami emocinei savijautai gerinti. Tai nėra vien knygos rekomendacija, o kryptingas darbas su patirtimis ir įžvalgomis, kurias sukelia skaitymas.

    Norint, kad skaitymas padėtų miegui, dažnai rekomenduojama vakarais rinktis popierinę knygą, o ne ekraną. Mėlyna šviesa iš įrenginių gali trikdyti melatonino gamybą, todėl įprotis bent prieš miegą atsitraukti nuo ekrano kai kuriems žmonėms pastebimai palengvina užmigimą.

    Įprotį formuoti paprasčiausia nuo mažo, realistiško tikslo: 10 minučių ryte arba vakare be trukdžių. Svarbiausia nesiversti ir nebijoti padėti į šalį knygos, kuri neįtraukia, nes ilgalaikį efektą kuria ne rekordai, o nuoseklumas.

  • Ar žmogaus parašytos knygos taps retenybe? Olga Tokarczuk pasisakymai apie DI kelia diskusiją

    Skaitmeninių įrankių banga keičia leidybą, o generatyvaus DI galimybės per kelerius metus tapo kasdienybe ir rašytojams, ir leidykloms. Kartu stiprėja klausimas, ar netrukus atsiras aiškus skirtumas tarp kūrybos, kuri gimsta iš žmogaus vaizduotės, ir tekstų, kuriuos sugeneruoja modeliai.

    Diskusiją įkaitino Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk pasisakymai konferencijoje Poznanėje. Ji kalbėjo apie tai, kad naudojasi pažangiu kalbos modeliu kaip kūrybinio mąstymo plėtimo įrankiu ir jam pateikia idėjas analizei.

    „Esu įsigijusi pažangiausią vieno kalbos modelio versiją ir kartais būnu nuoširdžiai nustebusi, kaip jis praplečia akiratį ir pagilina kūrybinį mąstymą. Dažnai tiesiog duodu mašinai idėją analizei ir klausiu: brangioji, kaip galėtume tai gražiai išplėtoti?“, – sakė Olga Tokarczuk.

    Šie žodžiai socialiniuose tinkluose sulaukė kritikos, nes daliai skaitytojų DI kūryboje siejasi su autentiškumo praradimu. Netrukus rašytoja paskelbė paaiškinimą, pabrėždama, kad jos tekstai nėra rašomi DI, o technologijas ji traktuoja kaip pagalbinę priemonę informacijos paieškai.

    „Nė vienas mano tekstas, taip pat ir romanas, kuris pasirodys šių metų rudenį, nebuvo parašytas pasitelkiant dirbtinį intelektą, išskyrus jo naudojimą kaip greitesnės informacijos paieškos įrankį“, – teigė Olga Tokarczuk.

    Leidybos rinkoje DI įrankiai jau naudojami redagavimo, santraukų, anotacijų ir vertimų darbams spartinti, tačiau kūrybinė autorystė išlieka jautriausia sritis. Daugelyje šalių vis dažniau keliami klausimai dėl skaidrumo, kai tekstui ar jo dalims kurti pasitelkiami generavimo modeliai, ir dėl to, kaip tai turėtų būti atskleidžiama skaitytojui.

    Autentiškumo dilema literatūroje nėra vien techninė. Skaitytojui svarbi ne tik siužeto kokybė ar stiliaus „sklandumas“, bet ir ryšys, kurį sukuria autoriaus patirtis, vertybės ir atsakomybė už parašytą tekstą.

    Kai DI sugeneruoti kūriniai tampa vis labiau panašūs į žmogaus rašyseną, gali atsirasti poreikis aiškesniam žymėjimui ir leidybos standartams. Tokia praktika padėtų apsaugoti skaitytojo teisę žinoti, kokiu būdu sukurtas kūrinys, o tuo pačiu išlaikyti pasitikėjimą literatūros lauku.

  • Dovanos Motinos dienai: kaip išrinkti asmenišką dovaną mamai ir neprašauti pro šalį

    Motinos diena Lietuvoje minima pirmąjį gegužės sekmadienį, todėl likus kelioms dienoms iki šventės daug kas ieško atsakymo į tą patį klausimą: ką padovanoti mamai, kad dovana būtų prasminga, o ne dar vienas formalus pirkinys. Specialistai ir dovanų rinkos tendencijos rodo, kad vis dažniau laimi ne kaina, o asmeniškumas ir apgalvotas dėmesys.

    Renkantis dovanas Motinos dienai pirmiausia verta atsispirti nuo mamos kasdienybės: ko jai šiuo metu trūksta, kas ją džiugina ir kas realiai praverstų. Dovana neturi būti įspūdinga ar brangi, bet ji turėtų parodyti, kad žmogų pažįstate ir girdite.

    Ką reiškia asmeniška dovana?

    Asmeniškumas nebūtinai reiškia rankų darbą ar didelį biudžetą. Dažnai užtenka mažos detalės, susietos su pomėgiu, įpročiu ar seniai išsakyta užuomina, pavyzdžiui, mėgstamo autoriaus knyga, bilietai į koncertą ar apgalvotas smulkus aksesuaras kasdienai.

    Jeigu dvejojate, geras orientyras yra paprastas klausimas: ar ši dovana tiktų tik mano mamai, ar ją būtų galima padovanoti bet kam. Kuo atsakymas labiau krypsta į pirmą variantą, tuo didesnė tikimybė, kad dovana bus pataikyta.

    Patirtys vietoj daiktų: kodėl tai populiarėja?

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija dovanoti ne daiktus, o patirtis, nes jos kuria prisiminimus ir stiprina ryšį. Tai gali būti bendras apsilankymas renginyje, trumpa išvyka, vakarienė, degustacija ar poilsio procedūra, ypač jei mamai trūksta laiko sau.

    Čia svarbiausia ne prabanga, o galimybė būti kartu. Net paprastas planas praleisti pusdienį dviese, be skubėjimo ir telefonų, daugeliui mamų tampa vertingesnis už praktiškiausią pirkinį.

    Klasika, kuri vis dar veikia

    Knygos, gėlės ir papuošalai išlieka populiariausiais pasirinkimais, tik keičiasi jų pateikimas. Vietoj atsitiktinės knygos verta rinktis tą, kuri atitinka mamos skaitomus žanrus, o gėlių puokštę dažnai pakeičia ilgiau džiuginantis vazoninis augalas.

    Papuošalų atveju vis daugiau žmonių renkasi minimalistinius, kasdienai pritaikomus sprendimus ar personalizaciją, pavyzdžiui, graviravimą. Tokia dovana tampa ne tik gražiu daiktu, bet ir emociniu simboliu.

    Praktinis patarimas, kuris padeda išvengti spontaniškų pirkinių, yra laikas: verčiau apsispręsti iš anksto ir pagalvoti apie pristatymą ar pasiruošimą. O kartu su dovana beveik visada suveikia paprastas, nuoširdus palinkėjimas ar ranka parašyta atvirutė.

    Galiausiai geriausios dovanos Motinos dienai dažniausiai yra tos, kurios parodo dėkingumą ir rūpestį. Nesvarbu, ar pasirinksite patirtį, knygą, augalą ar papuošalą, svarbiausia, kad mama jaustųsi pastebėta ir įvertinta.

  • Bibliotekos žmonės: kaip Nijolė Giedraitienė per rožes atranda knygas ir naujas istorijas

    Nijolė Giedraitienė – ilgametė Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos administracijos ir archyvo darbuotoja, kasdien prisidedanti prie vietos, kuri daugeliui alytiškių yra daugiau nei knygų skolinimas. Jos darbas dažnai lieka už kadro, tačiau būtent tokie žmonės padeda bibliotekai išlikti gyvai, patikimai ir atvirai bendruomenei.

    Šiandien, minint Tarptautinę žavėjimosi augalais dieną, Nijolė sutiko pasidalyti savo pomėgiu, kuris netikėtai susiejo du pasaulius – gėlyną ir literatūrą. Jos kieme auga apie 130 skirtingų veislių rožių, o kiekvienas naujas žiedas čia neretai tampa ir naujos knygos pradžia.

    Ji sako, kad gražiausia darbo bibliotekoje dalis – jausmas, jog prisideda prie žmonėms svarbios erdvės kūrimo. Nors pareigos administracinės, Nijolė nuolat mato bibliotekos kasdienybę: renginius, susitikimus ir lankytojų srautą, kuris parodo, kad biblioteka šiandien atlieka ir socialinės, ir kultūrinės erdvės vaidmenį.

    Skaitomų knygų žanrų ji neriboja – renkasi istorinius romanus, psichologines dramas, gyvenimiškas istorijas, kriminalinius kūrinius. Tačiau yra ir knyga, palikusi itin ryškų įspūdį jautriu gyvenimo laikotarpiu – Majgull Axelsson romanas „Balandžio ragana“, kurį Nijolė prisimena kaip stiprų, nepagražintą ir ilgam mintyse išliekantį skaitinį.

    Didžiausia jos asmeninė intriga prasidėjo tada, kai rožių pavadinimuose ėmė pastebėti literatūrines užuominas ir žinomų žmonių vardus. Kai rožė pavadinta rašytojo ar kūrinio vardu, Nijolė ima ieškoti istorijos už pavadinimo: kartais skaito biografijas, kartais užsisako knygas, o kartais atranda ir muziką, kuri anksčiau nebuvo jos akiratyje.

    Vienas tokių atradimų – rožės pavadinimas, paskatinęs ieškoti Džordž Eliot romano „Malūnas ant Floso“. Kadangi šio kūrinio nebuvo lengva rasti lentynose, ji pasinaudojo tarpbibliotekiniu abonementu, o perskaičiusi sako, kad tai buvo verta pastangų ir galėtų sudominti ne vieną skaitytoją.

    Rožė, pavadinta Emily Brontë vardu, atvedė į platesnį pažinimą – Nijolė domėjosi pačia rašytoja, žiūrėjo biografinį filmą ir prisiminė romano „Vėtrų kalnas“ ekranizacijas. Jai įstrigo rašytojos asmenybės tvirtumas, o kartu ji pastebi ir simbolinį sutapimą: rožė jos gėlyne jau atlaikė dvi lietuviškas žiemas.

    Kitas pavadinimas – „Kylantis vieversys“ – tapo tiltu į klasikinę muziką. Ieškodama konteksto, Nijolė atrado Ralfo Vono Viljamso kūrinį, kurį dabar rekomenduoja paklausyti ir tiems, kurie klasiką renkasi retai, bet nori atrasti ramią, skaidrią nuotaiką.

    Pavasaris ir vasara jai yra rožių metas, todėl skaitymui lieka mažiau laiko, tačiau rudeniui ir žiemai Nijolė palieka savotišką tradiciją – grįžti prie knygų, kurios išauga iš gėlyno pavadinimų. Taip rožynas tampa ne tik estetiniu džiaugsmu, bet ir asmenine skaitymo kryptimi, kuriai nereikia skubos.

    Meilė gėlėms, pasak Nijolės, augo nuo vaikystės – nuo paprastų augalų, pievų ir noro turėti savo darželį. Šiandien, gyvenant daugiabučio aplinkoje, gėlynai jai yra kasdienis ritualas, o rožės – labiausiai laukiamos: kiekviena veislė atpažįstama iš žiedo, kvapo ir charakterio, o žydėjimo laikas tampa mažomis šventėmis.

    Paklausta, ar turi mėgstamiausią rožių veislę, ji išskiria Davido Austino rožes, nors pabrėžia, kad kiekviena turi savą žavesį. Praėjusiais metais jos akį labiausiai traukė kelios veislės, o šiemet ji laukia naujų žiedų, kurie gali tapti naujais favoritais ir kartu naujais kultūriniais atradimais.

    Darbas sode, sako Nijolė, ramina ir padeda atgauti vidinę pusiausvyrą, net jei ne visada užtenka jėgų ar laiko. Vakarinis pasivaikščiojimas iki gėlyno jai yra būdas sustoti po dienos darbų ir tiesiog pasižiūrėti, kaip gyvena jos rožynas.

    Jei save galėtų apibūdinti viena gėle, Nijolė rinktųsi rožę – jautrią metų laikams, reikalaujančią nuolatinio rūpesčio ir dėmesio, bet kartu gyvą ir atsparią. O kasdien džiugina paprasti dalykai: šiltas žodis, anūkų juokas ir pirmasis pražydęs žiedas.

    Bibliotekos lankytojams ji linki atrasti knygas, kurios įkvepia ir leidžia bent trumpam sustabdyti kasdienybės skubėjimą. Ir kartu primena, kad kartais netikėtas kelias – pavyzdžiui, per rožės pavadinimą – gali nuvesti į istorijas, kurių pats žmogus nebūtų sąmoningai ieškojęs.

    Šiandien Nijolės tradicija apima ne tik knygas ir rožes: šeimoje gyvuoja ir šiltas kasmetinis ritualas, kai dukra tarp žiedų fotografuoja savo mamą. Tokios akimirkos primena, kad bibliotekos žmonių istorijos tęsiasi ir už darbo ribų – bendruomenėje, šeimoje ir kasdienėje, kruopščiai puoselėjamoje aplinkoje.

    Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos informacija.

  • Tarptautinės „Booker“ premijos 2026 metų trumpasis sąrašas: nuo kolonijinio Taivano iki nacių kino

    Tarptautinės „Booker“ premijos 2026 metų trumpasis sąrašas: nuo kolonijinio Taivano iki nacių kino

    Kas pateko į trumpąjį sąrašą

    Tarptautinės „Booker“ premijos 2026 metų nugalėtojas bus paskelbtas jau šią savaitę, o komisija pristatė šešių knygų trumpąjį sąrašą. Tai vertimų į anglų kalbą konkursas, į kurį atrenkami Jungtinėje Karalystėje arba Airijoje išleisti kūriniai.

    Pagrindinis prizas siekia 57 000 eurų, o jis dalijamas autoriui ir vertėjui. Kiekvienam į trumpąjį sąrašą patekusiam autoriui ir vertėjui taip pat numatyta beveik 3 000 eurų išmoka.

    Komisijos pirmininkė, rašytoja Natasha Brown teigė, kad atrinktos knygos „fiksuoja praėjusio šimtmečio akimirkas ir skamba istorijos aidu“. Pasak jos, iš naujo perskaičius kūrinius atsivėrė „viltis, įžvalgos ir degantis žmogiškumas“.

    Šių metų sąraše dominuoja moterys: penkios iš šešių atrinktų autorių yra moterys, taip pat moterys yra keturios iš šešių vertėjų. Knygos parašytos penkiomis skirtingomis kalbomis, o autoriai ir vertėjai kartu atstovauja aštuonioms tautybėms.

    Temos: istorija, tapatybė, valdžia

    Trumpasis sąrašas išsiskiria plačia geografija ir skirtingomis istorinėmis patirtimis: nuo 1930-ųjų kolonijinio Taivano iki propagandos formuojamų nacių Vokietijos kino studijų. Knygose daug dėmesio skiriama tapatybei, prievartai, atminčiai ir galios santykiams, tačiau kartu ieškoma ir žmogiško artumo.

    Tarptautinės „Booker“ premijos kontekste tai atliepia pastarųjų metų tendenciją stiprinti vertimų matomumą anglakalbėje rinkoje. Komisijos pasirinkimai dažnai tampa orientyru leidėjams ir skaitytojams, ieškantiems literatūros, kuri peržengia nacionalines ribas.

    Šeši kūriniai ir jų siužetai

    Taiwan Travelogue, Yáng Shuāng-zǐ, vertė Lin King, nukelia į 1930-uosius Taivaną, kai sala buvo Japonijos valdžioje. Romane pasakojama apie japonų rašytoją ir jos taivanietę vertėją, keliaujančias po salą, o istorijos centre atsiskleidžia jų artumas ir kolonijinio gyvenimo įtampa.

    She Who Remains, Rene Karabash, vertė Izidora Angel, vyksta nykstančioje Albanijos bendruomenėje, kur gyvenimą reguliuoja Kanun kodeksas. Pagrindinė veikėja, 33 metų Bekija, bandydama išvengti priverstinės santuokos pasirenka tapti vadinamąja prisiekusia mergele ir socialiai pereiti į vyro vaidmenį.

    The Witch, Marie NDiaye, vertė Jordan Stump, iš naujo iškelia 1996 metais prancūziškai publikuotą romaną apie Lucie, save laikančią vidutine ragana, įstrigusią slegiančioje santuokoje. Kūrinyje susipina kasdienybė, sapniškumas ir nerimas, o motinystė ir moteriškumas paverčiami centrine pasakojimo ašimi.

    The Nights Are Quiet In Tehran, Shida Bazyar, vertė Ruth Martin, pradeda pasakojimą Irano revoliucijos 1979 metais fone ir aprėpia keturis dešimtmečius. Knyga sudėliota iš keturių dalių, kurias pasakoja skirtingi vienos šeimos nariai, patiriantys tremtį, pasipriešinimą ir laisvės ilgesį.

    The Director, Daniel Kehlmann, vertė Ross Benjamin, pasitelkia 1930-ųjų Europą ir kino pasaulį, kai naciams perėmus valdžią režisierius G. W. Pabstas mėgina išsigelbėti bėgdamas į Holivudą. Tačiau Kalifornijoje jis nebeatrodo kaip žvaigždė, o romanas tyrinėja kūrėjo kompromisus, meno ir valdžios sandorius bei iliuzijų kainą.

    On Earth As It Is Beneath, Ana Paula Maia, vertė Padma Viswanathan, vyksta atokioje kolonijoje, pastatytoje vietoje, kur anksčiau buvo kankinami ir žudomi pavergti žmonės. Artėjant kalėjimo pabaigai paleidžiamas naujas siaubas: per pilnatį kaliniai išleidžiami, prižiūrėtojai ginkluojami, o prasideda medžioklė.

    Nugalėtojas bus paskelbtas gegužės 19 dieną per ceremoniją Londone, Tate Modern erdvėje. Tarptautinė „Booker“ premija laikoma vienu svarbiausių apdovanojimų, padedančių vertėjams ir autoriams pasiekti platesnę auditoriją.

  • Spaudos atgavimo diena: mero sveikinimas apie kalbą, knygą ir laisvos žiniasklaidos vertę

    Spaudos atgavimo diena: mero sveikinimas apie kalbą, knygą ir laisvos žiniasklaidos vertę

    Spaudos atgavimo dienos prasmė

    Gegužės 7 dieną minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena, kad laisva spauda, gyva kalba ir skaitoma knyga yra valstybės atsparumo pagrindas. Ši data siejama su 1904 metais panaikintu lietuviškos spaudos draudimu, atvėrusiu kelią viešam lietuviškam žodžiui.

    Mero sveikinime akcentuojama, kad ši diena yra proga padėkoti žurnalistams, redaktoriams, leidėjams, bibliotekininkams ir visiems, kurie kasdien dirba su žodžiu. Kartu tai priminimas, kad informacijos laisvė nėra savaime suprantama ir reikalauja visuomenės pasitikėjimo bei atsakomybės.

    Kalba ir knyga šiuolaikiniame mieste

    Pasak mero, lietuvių kalba šiandien susiduria su naujais iššūkiais: greita komunikacija socialiniuose tinkluose, trumpėjančiu dėmesiu ir skaitmeninių platformų įtaka. Dėl to viešajame gyvenime ypač svarbi taisyklinga, aiški ir pagarbi kalba, padedanti susikalbėti skirtingoms bendruomenėms.

    Sveikinime taip pat pabrėžiama knygos reikšmė ugdymui ir kritiniam mąstymui. Bibliotekos, mokyklos ir kultūros įstaigos kviečiamos stiprinti skaitymo įpročius, o gyventojai raginami dažniau rinktis lietuvių autorius ir vaikams skaityti nuo ankstyvo amžiaus.

    Laisva žiniasklaida ir atsakomybė

    Mero žinutėje primenama, kad laisva žiniasklaida yra vienas svarbiausių demokratijos sargų, tačiau kartu ji priklauso nuo visuomenės gebėjimo atsirinkti informaciją. Skaitmeninėje erdvėje daugėja klaidinančio turinio, todėl medijų raštingumas tampa kasdieniu įgūdžiu, o ne teorine sąvoka.

    „Tegul laisvas lietuviškas žodis ir toliau stiprina bendruomenę, o pagarba kalbai ir knygai padeda išlikti susitelkusiems“, – sakė meras.

    Gyventojams primenama, kad Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną galima paminėti paprastai: skiriant laiko knygai, užsukant į biblioteką ar pasidalijant patikima informacija. Tokie kasdieniai pasirinkimai, mero teigimu, ir kuria tvirtą viešąją erdvę.

  • Gegužės 7 dieną minima Spaudos atgavimo diena: kuo ši data svarbi kalbai, knygai ir žiniasklaidai

    Gegužės 7 dieną minima Spaudos atgavimo diena: kuo ši data svarbi kalbai, knygai ir žiniasklaidai

    Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena kasmet minima gegužės 7 dieną. Ši data primena laikotarpį, kai lietuviškos spaudos leidyba ir platinimas buvo varžomi, o gimtoji kalba viešumoje patyrė spaudimą.

    Ši diena siejama su istoriniu lūžiu, kai buvo atkurta galimybė legaliai leisti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis. Tai tapo svarbiu postūmiu švietimui, tautiniam sąmoningumui ir modernios lietuvių kultūros raidai.

    Minėjimas aktualus ir šiandien, nes laisva spauda išlieka vienu pagrindinių demokratijos ramsčių. Žurnalistika padeda visuomenei gauti patikimą informaciją, o kritiškas, faktais grįstas turinys stiprina pasitikėjimą institucijomis ir mažina klaidinančios informacijos žalą.

    Kalbos ir knygos dėmuo primena, kad lietuvių kalbos gyvybingumas priklauso ne tik nuo taisyklių, bet ir nuo kasdienio vartojimo, skaitymo bei kokybiško turinio. Knyga išlieka ilgalaikė investicija į raštingumą, vaizduotę ir gebėjimą argumentuoti.

    Skaitmeninėje erdvėje atsiranda naujų iššūkių: informacijos srautai greitėja, auditorijos įpročiai keičiasi, o turinio kūrime vis dažniau naudojamas dirbtinis intelektas. Tai didina poreikį aiškiai atskirti nuomonę nuo fakto, stiprinti šaltinių patikrą ir atsakingai taikyti technologijas redakciniame darbe.

    Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena kviečia ne tik prisiminti istoriją, bet ir palaikyti atsakingą žiniasklaidą, skaitymo kultūrą bei pagarbą lietuvių kalbai. Tai proga padėkoti kuriantiems, redaguojantiems ir skleidžiantiems turinį, kuris formuoja visuomenės supratimą apie valstybę ir pasaulį.

  • Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena: kodėl gegužės 7-oji svarbi ir šiandien?

    Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena: kodėl gegužės 7-oji svarbi ir šiandien?

    Gegužės 7 dieną minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena laikotarpį, kai lietuviškas žodis buvo draudžiamas, o knygos tapo pasipriešinimo forma. Tai proga prisiminti spaudos laisvės kainą ir žmones, kurie rizikavo dėl teisės skaityti ir rašyti lietuviškai.

    1864 metais, po 1863–1864 metų sukilimo, carinė valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Draudimas truko iki 1904 metų, todėl beveik 40 metų lietuviški leidiniai buvo leidžiami už imperijos ribų ir slapta platinami Lietuvoje.

    Knygnešiai tapo vienu ryškiausių šio laikotarpio simbolių: jie gabeno ir platino lietuviškas knygas, laikraščius, maldaknyges, dažnai patirdami kratas, bausmes, tremtį. Spaudos draudimo metais formavosi ir moderni lietuvių tautinė savimonė, o kalba tapo ne tik bendravimo, bet ir tapatybės pagrindu.

    Spaudos atgavimo diena siejama su 1904 metų sprendimu panaikinti draudimą, atvėrusiu kelią legaliai lietuviškai leidybai ir platesniam švietimui. Netrukus daugėjo laikraščių, stiprėjo kultūriniai judėjimai, o visuomenė sparčiau telkėsi politiniams pokyčiams, kurie vedė į valstybingumo atkūrimą.

    Šiandien ši data įgauna ir naują prasmę, kai informacija skleidžiasi akimirksniu, o visuomenė kasdien susiduria su dezinformacija bei manipuliacijomis. Spaudos laisvė reiškia ne tik teisę skelbti, bet ir atsakomybę tikrinti faktus, aiškiai atskirti nuomonę nuo žinių ir gerbti žmogaus teises.

    Kalbos ir knygos dimensija taip pat aktuali, nes skaitmeninėje erdvėje kinta skaitymo įpročiai, o lietuvių kalba nuolat prisitaiko prie naujų technologijų ir terminų. Vis daugiau dėmesio sulaukia ir tai, kaip turinį veikia DI, nes jis gali padėti kurti tekstus, bet kartu kelia klausimų dėl autorystės, patikimumo ir klaidų rizikos.

    Minint šią dieną, dažnai dėkojama žurnalistams, redaktoriams, leidėjams, bibliotekininkams, mokytojams ir visiems, kurie prisideda prie lietuviško žodžio sklaidos. Tai priminimas, kad laisva spauda, gyva kalba ir skaitoma knyga nėra savaime suprantami dalykai, o nuolatinis bendras darbas.

  • Spaudos atgavimo diena: savivaldybės vadovai siunčia žinią žurnalistams, kalbai ir knygai

    Sveikinimas Spaudos atgavimo dienos proga

    Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga savivaldybės vadovai kreipiasi į žurnalistus, redaktorius, leidėjus, kalbininkus ir visus, kurie kasdien prisideda prie lietuviško žodžio gyvybingumo.

    Ši diena Lietuvoje minima gegužės 7 dieną, primenant spaudos draudimo laikotarpį ir jo pabaigą 1904 metais. Kartu tai proga įvertinti laisvos spaudos vaidmenį ir kalbos svarbą visuomenės atsparumui.

    Kodėl ši data svarbi šiandien?

    Sveikinime akcentuojama pagarba tiems, kurie kuria ir saugo viešąją erdvę: renka faktus, tikrina informaciją, aiškina sudėtingus procesus ir padeda bendruomenėms suprasti, kas vyksta šalyje ir jų aplinkoje.

    Pastaraisiais metais žiniasklaidos darbą vis dažniau lydi dezinformacijos srautai ir spaudimas socialiniuose tinkluose, todėl patikima informacija tampa ne tik patogumu, bet ir būtinybe. Šiame kontekste išauga ir atsakingo redagavimo, kalbos kultūros bei profesionalios leidybos reikšmė.

    Lietuviškas žodis ir knyga

    Kalba ir knyga sveikinime įvardijamos kaip kasdienio darbo ir ilgalaikės atsakomybės laukas. Knygų leidyba, bibliotekos, mokyklos ir kultūros įstaigos prisideda prie skaitymo įpročių, o tai tiesiogiai veikia visuomenės raštingumą ir gebėjimą kritiškai vertinti turinį.

    Šiandien, kai vis daugiau turinio kuriama skaitmeninėje erdvėje, svarbi tampa ir skaitmeninė higiena bei informacijos vartojimo įgūdžiai. Sveikinimas primena, kad gyvas lietuviškas žodis išlieka tvirtas tada, kai jį nuosekliai puoselėja ir profesionalai, ir skaitytojai.

    „Mieli žurnalistai, redaktoriai, leidėjai, kalbininkai ir visi, kurie kasdien kuriate gyvą lietuvišką žodį“, – sakė savivaldybės vadovai.