CP v2

Tag: Konservavimas

  • Daugelis praleidžia šį žingsnį: dėl jo mažai rauginti agurkai būna minkšti ir tušti

    Kur slypi dažniausia klaida?

    Mažai rauginti agurkai atrodo paprastas receptas: agurkai, krapai, česnakas, druska ir vanduo. Tačiau neretai pirmas kąsnis nuvilia, nes vietoj traškumo agurkai būna suglebę, o vidus pasitaiko vandeningas ar net tuštokas.

    Dažniausiai problema kyla ne dėl prieskonių ar proporcijų, o dėl paruošimo prieš rauginimą. Vien nuplauti po čiaupu dažnai neužtenka, ypač jei agurkai po nuskynimo ar pirkimo ilgiau pastovėjo šilumoje.

    Ledinis mirkymas prieš rauginimą

    Pirmiausia verta atsirinkti tvirtus, nedidelius, be pažeidimų agurkus. Minkšti, susiraukšlėję ar sumušti agurkai geros tekstūros nebesugrąžins, todėl geriau jų nenaudoti mažam rauginimui.

    Agurkus dėkite į didelį dubenį ir užpilkite labai šaltu vandeniu, geriausia su ledo kubeliais. Po kelių minučių vandenį pakeiskite nauju, vėl šaltu, ir taip pakartokite 2–3 kartus.

    Toks trumpas, bet intensyvus atšaldymas padeda agurkams atgauti stangrumą ir geriau išlaikyti traškumą rauginimo metu. Šis žingsnis ypač naudingas per karščius arba kai agurkai į virtuvę atkeliauja ne tiesiai iš lysvės.

    Sūrymas ir laikymo sąlygos

    Svarbus ir sūrymas: dažniausiai naudojama po 1 valgomąjį šaukštą nejoduotos druskos 1 litrui vandens. Agurkai turi būti pilnai apsemti, nes iškilę virš skysčio gali tamsėti, minkštėti ir greičiau gesti.

    Traškumui palaikyti dažnai dedama krapų, česnako, krieno šaknies ar lapų, taip pat tinka vyšnių, serbentų ar ąžuolo lapai. Krienai ypač vertinami dėl to, kad padeda išlaikyti tvirtesnę agurkų tekstūrą.

    Mažai rauginti agurkai skaniausi po 2–3 dienų, kai dar išlieka stangrūs ir kvapnūs. Kai pasiekia norimą skonį, stiklainį verta perkelti į šaldytuvą, nes šaltis sulėtina tolesnį rauginimą ir ilgiau išsaugo traškumą.

  • Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Öcis, dar vadinamas Ledynų žmogumi, mirė prieš maždaug 5 300 metų, tačiau naujas mikrobiologų tyrimas rodo, kad jo kūnas gali būti ne visiškai „negyvas“. Analizuodami nuo mumijos paviršiaus paimtus mėginius, mokslininkai aptiko mikroorganizmų, kurių dalis, panašu, gali būti išlikę aktyvūs iki šių dienų.

    Öcis buvo rastas 1991 metais aukštai Alpėse, ledyno tirpsmo zonoje, netoli dabartinės Italijos ir Austrijos sienos. Iš pradžių manyta, kad tai neseniai žuvęs alpinistas, tačiau laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad tai vario amžiaus laikų žmogaus palaikai, išsilaikę išskirtinai gerai dėl šalčio ir ledo.

    Kas tiksliai buvo tiriama?

    Naujausio darbo autoriai tyrė nuo įvairių Öcio kūno vietų paimtus tamponinius mėginius ir viduje aptiktą tirpsmo vandenį. Jie taip pat rėmėsi ankstesnių tyrimų duomenimis apie žarnyno ir skrandžio audinius bei palygino rezultatus su dirvožemio mėginiu iš radimvietės.

    Siekiant atskirti, kurie mikroorganizmai galėjo būti „senieji“, o kurie pateko vėliau, pasitelktas DNR ir RNR sekoskaitos metodų derinys. RNR signalai ypač svarbūs, nes gali rodyti ne vien „pėdsakus“, bet ir galimą dabartinį biologinį aktyvumą.

    Senoviniai mikrobai ir „šalčio mėgėjai“

    Tyrėjai aprašė dvi pagrindines mikroorganizmų grupes: dalis jų, tikėtina, priklausė Öcio gyvajai mikrobiotai, o kiti buvo su šalčiu susiję mikroorganizmai, prisitaikę prie ledyno aplinkos. Kai kurios aptiktos mielių rūšys genetiškai panašios į mikrobus, randamus itin šaltuose regionuose.

    Įdomu tai, kad kai kuriuose mėginiuose mikrobinė medžiaga atrodė stipriai suirusi, kaip būtų tikėtina senoviniuose pėdsakuose, tačiau kiti mėginiai rodė santykinai „šviežesnius“ požymius. Tai sustiprino hipotezę, kad bent dalis mikrobų galėjo išlikti gyvybingi ar net lėtai daugintis šaltyje.

    Ar tai gali būti susiję su konservavimu?

    Po radinio Öcio kūnas buvo konservuojamas, kad neirtų, o tokiose procedūrose istoriškai naudotos ir medžiagos, slopinančios grybų augimą. Tyrime pažymima, kad dalis identifikuotų mielių galėjo turėti gebėjimų skaidyti tam tikrus konservavimo chemikalus, todėl jų išlikimas muziejinėmis sąlygomis teoriškai galėjo būti palengvintas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, ar mikroorganizmai nepertraukiamai išliko aktyvūs visus tūkstantmečius, ar dalis jų ilgai buvo neaktyvūs ir „atgijo“ vėliau, kai sąlygos pasikeitė. Vis dėlto kelių laikotarpių mėginių palyginimas leido pastebėti, kad viena šalčiui prisitaikiusi rūšis per maždaug dešimtmetį aptikta gausiau, o tai gali reikšti tęstinį išlikimą.

    Šie rezultatai keičia požiūrį į mumijas kaip į visiškai statiškus objektus: net ir itin šaltose, kontroliuojamose saugyklose jos gali būti savotiškos mikroekosistemos. Praktiniu požiūriu tai svarbu muziejams ir konservatoriams, nes mikrobiniai procesai gali turėti įtakos ilgalaikei išsaugojimo strategijai.

  • Močiutės triukas mažai raugintiems agurkams: pamirkykite juos lediniame vandenyje

    Daugeliui idealūs mažai rauginti agurkai turi būti ryškiai žali, sultingi ir traškūs. Tačiau po kelių dienų stiklainyje neretai randami suminkštėję, suglebę agurkai, o nusivylimas namų rauginimu tik auga.

    Dažnai kaltinama druska, vandens temperatūra ar prieskoniai, bet svarbiausias žingsnis prasideda dar iki sūrymo. Patyrę naminių konservų gamintojai pabrėžia, kad tekstūrą labiausiai lemia agurkų paruošimas ir jų drėgmės balansas.

    Ledinis vanduo prieš rauginimą

    Pagrindinis triukas, padedantis išlaikyti agurkus kietus, yra kelių valandų mirkymas labai šaltame, net lediniame vandenyje. Tai daroma iškart prieš dedant agurkus į stiklainį ar puodynę.

    Agurkai didžiąja dalimi sudaryti iš vandens, todėl po nuskynimo jie pamažu praranda drėgmę, o audiniai ima minkštėti. Pamirkius agurkus 2–3 valandas šaltame vandenyje, jie vėl prisigeria drėgmės, ląstelės tampa standesnės, o odelė, atvėsinta žema temperatūra, labiau išlaiko tvirtumą.

    Kaip dėti į stiklainį, kad nesuminkštėtų

    Vien mirkymo ne visada pakanka, jei agurkai stiklainyje sudėti bet kaip. Rekomenduojama juos išdėlioti labai glaudžiai, vertikaliai, koteliais žemyn, kad sūrymas pasiskirstytų tolygiau.

    Taip pat svarbu, kad agurkai neiškiltų virš sūrymo, nes paviršiuje greičiau atsiranda nepageidaujami mikroorganizmai. Indą verta pridengti, bet neužsukti sandariai, nes fermentacijos metu susidarančioms dujoms reikia pasišalinimo.

    Paprastas receptas namuose

    Traškiems mažai raugintiems agurkams dažniausiai pasirenkami maži, tvirti lauko agurkai, vanduo ir nejoduota akmens druska. Skoniui dažniausiai naudojami krapai su žiedynais, česnakai, krienai, o tvirtumui palaikyti kai kas deda ir lapų, pavyzdžiui, krieno ar juodųjų serbentų.

    Praktika rodo, kad kambario temperatūroje pirmieji mažai rauginti agurkai dažniausiai subręsta per 2–3 dienas, o vėliau skonis stiprėja. Jei norisi švelnesnio rezultato, verta agurkus laiku perkelti į vėsesnę vietą, kad fermentacija sulėtėtų.

  • Pomidorų perteklius darže? 11 gudrių idėjų, kaip juos išsaugoti ir paversti vakariene

    Gausus pomidorų derlius džiugina, bet kartu sukelia galvosūkį: kaip viską sunaudoti, kol vaisiai nepradėjo minkštėti ir gesti. Specialistai primena, kad skonį labiausiai išryškina laikymas kambario temperatūroje, o šaldytuvas tinkamesnis jau supjaustytiems pomidorams.

    Jei pomidorų labai daug, verta iš anksto apsispręsti, ar juos suvalgysite per kelias dienas, ar norite atsargų ilgesniam laikui. Praktikoje dažniausiai pasiteisina keli sprendimai vienu metu: dalį suvalgyti šviežius, dalį termiškai apdoroti, o likusius užšaldyti ar konservuoti.

    Šaldymas laikomas vienu paprasčiausių būdų, kai norisi sutaupyti laiko: pomidorai gali išsilaikyti iki maždaug 8 mėnesių. Atitirpinus jų tekstūra suminkštėja, todėl jie geriausiai tinka padažams, sriuboms, troškiniams ar kepiniams, kur svarbiausia skonis, o ne traškumas.

    Greiti sprendimai virtuvėje

    Universalus pasirinkimas yra naminis pomidorų padažas: tinka ir mėsingesnės slyvinės veislės, ir mažesni pomidorai, suteikiantys ryškesnį aromatą. Padažą galima virti iš karto didesniu kiekiu ir porcijomis užšaldyti, kad vėliau užtektų tik atitirpinti.

    Dar vienas būdas greitai sunaudoti prinokusius pomidorus yra šalta ar karšta pomidorų sriuba. Vasarą dažnai pasirenkamas gazpacho principas, o žiemai patogu pasigaminti tirštą trintą sriubą ir laikyti šaldiklyje pažymėtomis datomis.

    Šviežiam derliui ypač tinka brusketos tipo užkandžiai: smulkinti pomidorai su baziliku, alyvuogių aliejumi ir duona leidžia per trumpą laiką sunaudoti nemažą dalį vaisių. Tai ir praktiška, ir paranku, kai reikia greito patiekalo svečiams.

    Ilgesniam laikymui ir atsargoms

    Konservavimas stiklainiuose išlieka klasika, kai norisi žiemą turėti naminių pomidorų atsargų. Svarbiausia laikytis higienos, naudoti tinkamai sterilizuotus stiklainius ir pasirinkti patikimą receptūrą, kad išvengtumėte gedimo rizikos.

    Džiovinimas orkaitėje ar džiovyklėje leidžia gauti koncentruoto skonio džiovintų pomidorų, kuriuos patogu naudoti padažuose, salotose ar sumuštiniuose. Laikant aliejuje būtina užtikrinti švarą ir tinkamas laikymo sąlygas, o dalį patogiausia užšaldyti.

    Naminis kečupas ar pomidorų džemas yra dar vienas būdas perteklių paversti ilgiau išsilaikančiu produktu. Šie gaminiai patogūs, nes dera ir prie mėsos patiekalų, ir prie sumuštinių, o sudėtį galite pritaikyti pagal norimą rūgštumo bei saldumo balansą.

    Neprinokę pomidorai ir netikėti deriniai

    Sezono pabaigoje dažnai lieka žali, nespėję prinokti pomidorai, kuriuos galima marinuoti acte su prieskoniais. Taip jie virsta ryškaus skonio užkandžiu, kuris šaltuoju metų laiku tinka prie keptos mėsos, troškinių ar sumuštinių.

    Pomidorai tinka ne tik sūriems patiekalams: virtuvėje jie vis dažniau derinami su vaisiais ir naudojami net desertų interpretacijoms. Taip pat verta prisiminti salsą ir pico de gallo, kurie leidžia greitai sunaudoti didesnį kiekį šviežių pomidorų ir pagyvina kasdienę vakarienę.

    Kad derlius neitų perniek, svarbiausia pomidorus perrūšiuoti: minkštesnius iškart skirti virimui, tvirtesnius palikti šviežiam vartojimui, o likusius paruošti atsargoms. Toks planas padeda sumažinti maisto švaistymą ir iš pomidorų sezono pasiimti maksimumą.

  • Małosolne ogórki su chrienais ir imbieru: kaip šaknis keičia skonį, traškumą ir fermentaciją

    Kai tik pasirodo pirmieji lauko agurkai, daug kas iškart ruošia mažai sūdytus agurkus. Tai greitai paruošiamas fermentuotas užkandis, tinkantis prie sumuštinių, pietų ar ant grilio patiekalų. Šiemet vis dažniau į įprastą receptą siūloma įtraukti ne tik krieną, bet ir imbiero šaknį.

    Imbieras mažai sūdytuose agurkuose veikia kaip ryškesnės, šiek tiek aštresnės natos prieskonis, kuris skiriasi nuo krieno „nosį kutenant“ aštrumo. Jį galima dėti greta krieno šaknies arba dalį krieno pakeisti imbieru, ypač jei norisi švelnesnio, bet kompleksiškesnio skonio. Dažniausiai pakanka kelių plonų riekelių vienam stiklainiui, kad skonis nebūtų dominuojantis.

    Traškumas mažai sūdytuose agurkuose priklauso nuo kelių veiksnių: agurkų šviežumo, jų laikymo temperatūros ir to, kaip greitai fermentacija „įsibėgėja“. Praktikoje svarbu, kad agurkai būtų kieti, ką tik nuskinti arba kuo šviežesni, o sūrymas būtų paruoštas su nejoduota druska. Imbieras, kaip ir kai kurie kiti prieskoniai, gali padėti išlaikyti malonesnę tekstūrą, nes jo junginiai veikia mikrobinę aplinką stiklainyje ir bendrą fermentacijos eigą.

    Fermentacijos metu druska ir natūralios pieno rūgšties bakterijos pamažu keičia agurkų skonį: atsiranda lengvas rūgštumas, o daržovės prisipildo aromatų iš krapų, česnako ir prieskonių. Imbieras taip pat vertinamas dėl natūralių antimikrobinių savybių, todėl jis dažnai minimas kaip priedas, padedantis „švariau“ suvaldyti procesą. Vis dėlto svarbiausia išlieka higiena: švarūs stiklainiai, gerai nuplautos žaliavos ir tinkama druskos koncentracija.

    Jei norite, kad skonis būtų švelnus, pirmas 2–3 dienas stiklainius laikykite kambario temperatūroje, o pasiekus norimą skonį perkelkite į šaldytuvą. Vėsesnė aplinka sulėtina fermentaciją ir padeda ilgiau išlaikyti tokį pat rūgštumo lygį. Taip mažai sūdyti agurkai išlieka „gyvi“, bet neperrūgsta.

    Ruošiant mažai sūdytus agurkus su imbieru, patogu laikytis klasikinės schemos: agurkai, krapai su skėčiais, česnakas, krieno lapas, keli kvapiojo pipiro grūdeliai ir kelios imbiero riekelės. Sūrymui dažniausiai tinka apie 1 valgomasis šaukštas druskos vienam litrui vandens, nors skonį galima derinti pagal poreikį. Svarbu, kad agurkai būtų visiškai apsemti, o dangtelis neužveržtas iki galo, kad fermentacijos metu susidarę dujos turėtų kur pasišalinti.

  • Kiek druskos dėti į mažai sūdytus agurkus? Ši proporcija gelbsti nuo klaidų

    Kiek druskos dėti į mažai sūdytus agurkus? Ši proporcija gelbsti nuo klaidų

    Mažai sūdyti agurkai pavyksta tada, kai sūryme tiksliai suderintas druskos ir vandens santykis. Per mažai druskos dažniausiai lemia blankų skonį ir didesnę gedimo riziką, o per didelis kiekis greitai „nuneša“ į įprastų raugintų, aštresnių agurkų pusę.

    Virtuvėje dažniausiai naudojama ir universalia laikoma taisyklė yra paprasta: vienam litrui vandens reikia vieno nubraukto valgomojo šaukšto druskos. Svarbu, kad šaukštas būtų nubrauktas, nes skirtumas tarp nubraukto ir kaupto šaukšto gali akivaizdžiai pakeisti skonį ir fermentacijos eigą.

    Geriausiai tinka nejoduota akmens druska, skirta rauginimui ir konservavimui. Joduota ar įvairiais priedais papildyta druska gali pakeisti skonį, o itin smulki druska su priešsukibimo medžiagomis kartais neigiamai veikia sūrymo skaidrumą ir bendrą rezultatą.

    Šaltas ar šiltas sūrymas?

    Agurkus galima užpilti tiek atvėsintu, tiek šiltu sūrymu, tačiau verdančio vandens geriau vengti. Per karštas užpilas gali suminkštinti agurkus ir jie praras traškumą, kurio dažniausiai ir tikimasi iš mažai sūdytų.

    Jei norisi greitesnio efekto, tinka šiltesnis, bet ne verdantis vanduo: druska greičiau ištirpsta, o fermentacija startuoja sparčiau. Naudojant atvėsintą ar šaltą virintą vandenį procesas paprastai užtrunka ilgiau, tačiau skonis išlieka švelnus ir tolygus.

    Kaip rauginti, kad nepavyktų minkšti

    Agurkai sūryme turi būti visiškai apsemti, todėl praverčia nedidelė lėkštutė ar švarus paslėgimas, kad jie neiškiltų į paviršių. Indą geriau dengti ne sandariai, nes rūgimo metu išsiskiria dujos, o per stipriai užsukus dangtį gali kilti slėgis.

    Šiltoje virtuvėje mažai sūdyti agurkai dažnai būna valgomi po 24–48 valandų, o po maždaug 3 dienų skonis tampa ryškesnis ir rūgštesnis. Norint sustabdyti tolesnį rūgimą, pasiekus patinkantį skonį verta perkelti indą į šaldytuvą, nes šaltis fermentaciją gerokai sulėtina.

    Dažniausios minkštumo priežastys yra peraugę ar nebešvieži agurkai, per karštas užpilas, per mažai druskos ir tai, kad agurkai kyšo virš sūrymo. Traškumą taip pat padeda išlaikyti priedai, turintys natūralių rauginių medžiagų, pavyzdžiui, krieno ar serbentų lapai.

  • Małosolne agurkai per 1 dieną: paprastas triukas, kad būtų kieti, kvapnūs ir traškūs

    Jei norisi naminių mažai raugintų agurkų, bet nesinori laukti kelių dienų, išeitis yra paprastesnė, nei atrodo. Vos per 24 valandas agurkai gali įgauti ryškų skonį, išlikti traškūs ir tvirti, jei šiek tiek pakeisite paruošimo būdą. Svarbiausia čia ne stebuklingi priedai, o greitesnis sūrymo patekimas į agurko vidų.

    Greito rauginimo esmė ta, kad agurkus verta rauginti ne sveikus. Nupjaukite galus, o tuomet perpjaukite agurkus išilgai pusiau arba į ketvirčius. Taip sūrymas prasiskverbia greičiau, o fermentacija įsibėgėja sparčiau nei rauginant visus agurkus.

    Norint išlaikyti maksimalų traškumą, galima atsargiai pašalinti dalį minkštimo su sėklomis. Tam pakanka mažo šaukštelio, o pats veiksmas užtrunka tik kelias minutes. Mažiau minkštimo reiškia mažesnę riziką, kad greitai rauginami, perpjauti agurkai suminkštės.

    Geriausiai tinka nedideli, švieži lauko agurkai su plona odele, kieti ir be pažeidimų. Juos dėkite į stiklainį gana glaudžiai, bet nesuspauskite per jėgą, kad nesutraiškytumėte. Tarp sluoksnių paprastai dedami krapai, česnakas ir kiti įprasti prieskoniai, kurie suteikia klasikinį aromatą.

    Užpilui svarbu pasirinkti šaltą sūrymą iš vandens ir druskos. Šiltas vanduo fermentaciją tikrai paspartina, tačiau perpjautiems agurkams jis dažniau kenkia, nes greitina minkštėjimą. Šaltas sūrymas leidžia pasiekti greitą rezultatą, bet išlaikyti geresnę tekstūrą.

    Yra ir papildomas mažiau žinomas triukas, padedantis fermentacijai startuoti aktyviau. Į stiklainio dugną galima įmesti kelis lengvai sutraiškytus avinžirnių arba pupelių grūdus, kurie tampa natūralia terpe fermentaciją skatinantiems mikroorganizmams. Tai nėra būtina, bet kai kam padeda greičiau pasiekti malonų rūgštumą per parą.

  • Minkšti ir greitai pelija mažasūriai agurkai? Kaltas vienas užrašas ant druskos pakuotės

    Klaida prasideda parduotuvėje

    Mažasūriai agurkai turėtų būti traškūs, tačiau kartais jau po paros tampa minkšti ir ima pelyti. Dažnai kaltinami patys agurkai, jų dydis ar veislė, bet praktikoje problema neretai prasideda dar renkantis druską.

    Fermentacija yra jautrus procesas, kuriame svarbiausia sudaryti tinkamas sąlygas pieno rūgšties bakterijoms. Jei jos vystosi lėtai arba yra slopinamos, agurkai neįrūgsta taip, kaip turėtų, o struktūra greičiau suyra.

    Kodėl netinka joduota druska?

    Dažnas pasirinkimas virtuvėje yra smulki, joduota valgomoji druska, tačiau ji ne visada tinka rauginimui. Jodas kai kuriais atvejais gali trikdyti norimą fermentacijos eigą, todėl agurkai vietoje traškumo ima minkštėti.

    Dar viena bėda yra priedai nuo sušokimo, kurie dažnai dedami į įprastą valgomąją druską. Tokie priedai gali lemti drumstesnį sūrymą, o skoniui suteikti nepageidaujamą poskonį, ypač jei rauginama šilčiau.

    Kokią druską rinktis ir ką dar patikrinti?

    Rauginimui patikimiausias pasirinkimas yra nejoduota akmens druska, kuo paprastesnės sudėties. Perkant verta perskaityti etiketę ir įsitikinti, kad sudėtyje nėra jodo ir kuo mažiau papildomų priedų.

    Ne mažiau svarbios ir proporcijos: dažniausiai buitiniam sūrymui orientuojamasi į maždaug 1 valgomąjį šaukštą druskos vienam litrui vandens, tačiau tikslus kiekis gali priklausyti nuo agurkų dydžio ir norimo skonio. Vanduo turėtų būti šiltas, bet ne verdantis, nes per karštas gali pakenkti natūraliai mikroflorai.

    Kad agurkai išliktų tvirtesni, į stiklainį įprastai dedama krienų, česnako, krapų, juodųjų serbentų ar vyšnių lapų. Šie priedai vertinami dėl aromato ir dėl to, kad padeda palaikyti norimą tekstūrą, ypač kai rauginama kambario temperatūroje.

  • 13 amžiaus tualete rastas sąsiuvinis šokiruoja mokslininkus: įrašai vis dar įskaitomi

    13 amžiaus tualete rastas sąsiuvinis šokiruoja mokslininkus: įrašai vis dar įskaitomi

    Vokietijoje, Paderborne, archeologai viduramžių laikų latrinoje aptiko išskirtinai retą radinį – mažą asmeninį užrašų sąsiuvinį, kuris, nepaisant prabėgusių šimtmečių, išliko stebėtinai geros būklės. Pirminiai tyrimai rodo, kad artefaktas gali būti maždaug 700–800 metų senumo, o įrašai jame vis dar matomi.

    Mokslininkus labiausiai stebina tai, kad radinys išliko vientisas: paprastai organinės medžiagos, tokios kaip medis ar oda, per ilgą laiką suyra. Šiuo atveju suveikė specifinės sąlygos – drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtino irimą ir padėjo išsaugoti net smulkias detales.

    Kaip tualetas tapo laiko kapsule?

    Archeologijoje senos latrinos dažnai laikomos netikėtais lobynais, nes jose susidaro aplinka, kurioje bakterijų veikla ir deguonies trūkumas gali stabdyti irimo procesus. Dėl to tokiose vietose kartais išlieka oda, tekstilė, mediena ir net rašytiniai šaltiniai, kurie kitur būtų sunykę.

    Paderborne rastas daiktas buvo aptiktas kasinėjant 13–14 amžiaus laikotarpio statinį. Tarp kitų radinių išsiskyrė nedidelis, pailgas objektas, maždaug 10 x 7,5 centimetro dydžio, kurio išorė pasirodė esanti puošta įspaustos odos viršeliu.

    Kas tai per knygelė ir kaip joje rašyta?

    Tyrėjai nustatė, kad tai vadinamoji vaško lentelių knygelė: medinės plokštelės buvo padengtos vašku, ant kurio rašyta smailiu rašikliu. Tokia priemonė viduramžiais buvo patogi kasdieniams užrašams, nes tekstą buvo galima nutrinti ir paviršių panaudoti dar kartą.

    Knygelėje yra 10 puslapių, iš kurių aštuoni yra rašomi iš abiejų pusių, o du kraštiniai – tik iš vienos. Konservatoriai teigia, kad vidiniai puslapiai buvo taip glaudžiai suspausti, jog į juos beveik nepateko nešvarumų, todėl vaškas nebuvo pažeistas, o raštas išliko įžiūrimas.

    „Skamba keistai, bet mums, archeologams, latrinos beveik visada yra tikras lobynas“, – sakė archeologė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Ką gali atskleisti įrašai?

    Kol kas tiksliai neaišku, kam priklausė knygelė, tačiau pirminės prielaidos sieja ją su Paderborno pirkliu, galėjusiu fiksuoti sandorius ar trumpas pastabas. Tyrėjai pastebi, kad pirkliai viduramžiais dažniau mokėjo skaityti ir rašyti nei dauguma gyventojų, todėl toks daiktas šioje socialinėje grupėje būtų logiškas.

    Raštas, kaip teigiama, panašu, priklauso vienam žmogui, o kai kur tekstas užrašytas ant ankstesnių, iki galo neištrintų įspaudų. Be to, odinis viršelis su puošniu ornamentu ir lotynų kalbos vartojimas leidžia manyti, kad savininkas galėjo būti pasiturintis.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad įrašų iššifravimas bus lėtas ir kruopštus darbas: rankraštis tankus, o kai kurios vietos gali būti sunkiai suprantamos dėl rašybos ypatumų. Tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti radinį, nustatyti jo gamybos medžiagas ir galbūt priartėti prie atsakymo, kas ir kodėl šią knygelę pametė vietoje, kuri galiausiai ją ir išsaugojo.

  • Viekšniuose pradedami Vytauto paminklo tyrimai: aiškinsis pažeidimus ir rengs restauravimo planą

    Viekšniuose pradėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų programos rengimo darbai. Nuo paminklo nuimta drėgmės poveikį mažinusi laikina apsauginė konstrukcija, o specialistai ėmėsi pirminio būklės vertinimo.

    Artimiausiu metu bus nustatoma, kokie pažeidimai jau atsiradę ir kokių priemonių prireiks, kad paminklas būtų apsaugotas nuo tolesnio irimo. Tokie tyrimai paprastai tampa pagrindu sprendžiant, ar pakaks konservavimo, ar būtina pilna restauracija.

    Pagrindinis tikslas – tikslūs duomenys

    Paminklo būklės tyrimus atliks restauratorė Rūta Glinskytė. Iš paimtų mėginių bus atliekami cheminiai ir kiti laboratoriniai tyrimai, kurie padeda nustatyti medžiagų sudėtį, ankstesnių remonto darbų pėdsakus ir irimo priežastis.

    Taip pat numatyti fotogrametriniai matavimai, leidžiantys tiksliai fiksuoti esamą paviršių, įtrūkimus ir deformacijas. Sukaupti duomenys vėliau praverčia ir planuojant tvarkybą, ir lyginant, kaip paminklo būklė kinta po atliktų darbų.

    Paminklas bus vėl uždengtas

    Baigus pirminį vertinimą ir mėginių paėmimą, paminklas bus vėl uždengtas, kad iki praktinių restauravimo darbų pradžios būtų apsaugotas nuo drėgmės. Drėgmė ir temperatūrų svyravimai lauko sąlygomis yra vieni dažniausių veiksnių, spartinančių paviršių irimą, ypač jei yra mikroįtrūkimų.

    Parengta tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų programa taps pagrindu tolesniems paminklo tvarkybos sprendimams. Joje paprastai apibrėžiama darbų apimtis, eiliškumas, tinkamiausios medžiagos ir metodai, taip pat ilgalaikės priežiūros rekomendacijos.

    Informaciją apie vykdomus darbus pateikė savivaldybės Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyrius.