Tag: Kopenhagos universitetas

  • Tyrimas: reguliarus kavos gėrimas siejamas su žarnyno veiklos ir mikrobiomos pokyčiais

    Tyrimas: reguliarus kavos gėrimas siejamas su žarnyno veiklos ir mikrobiomos pokyčiais

    Reguliarus kavos gėrimas gali būti susijęs su pastebimais virškinimo sistemos pokyčiais – nuo žarnyno judrumo iki bakterijų įvairovės. Tokias sąsajas nustatė Kopenhagos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas.

    Jame teigiama, kad kavą dažniau geriantiems žmonėms būdinga didesnė žarnyno mikroorganizmų įvairovė, taip pat fiksuota daugiau storosios žarnos susitraukimų, kurie padeda stumti žarnyno turinį. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Gut Microbiology“.

    Mokslininkai siekė geriau suprasti, kaip įprastas kavos vartojimas siejasi su fiziologinėmis sąlygomis virškinamajame trakte. Tyrimas orientavosi ne į savijautos apklausas, o į konkrečius rodiklius, matuojamus virškinimo sistemoje.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai – stebimasis tyrimas, todėl jis neįrodo, jog būtent kava tiesiogiai sukelia nustatytus pokyčius. Kitaip tariant, užfiksuotos sąsajos dar nereiškia priežastinio ryšio.

    Kaip buvo matuojami pokyčiai

    Tyrimo komanda pasitelkė nedidelę elektroninę kapsulę, kurią dalyviai prarijo – ji keliaudama per virškinamąjį traktą leido sekti pokyčius organizmo viduje. Tokiu būdu buvo matuojami keli rodikliai.

    Kapsulė fiksavo, kiek laiko turiniui reikia pereiti per virškinamąjį traktą, taip pat temperatūrą, rūgštingumą ir žarnyno susitraukimus. Šie duomenys leido palyginti skirtumus tarp skirtingai kavą vartojančių žmonių.

    Tyrime dalyvavo 61 sveikas suaugęs žmogus Danijoje. Dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal kavos vartojimo dažnį.

    Vienoje grupėje buvo žmonės, kurie per dieną išgerdavo nuo vieno iki penkių puodelių kavos daugiau nei tris iš aštuonių tyrimo dienų, kitoje – kavą vartoję rečiau. Lyginant grupes, išryškėjo keli skirtumai.

    Ką parodė rezultatai

    Rezultatai parodė, kad reguliariai kavą geriančių dalyvių žarnyne buvo didesnė mikroorganizmų įvairovė nei tų, kurie kavą vartojo rečiau. Tai atitinka ir ankstesnių darbų kryptį, kad kava gali būti susijusi su žarnyno mikrobiomos sudėtimi.

    Dar vienas ryškesnių pastebėjimų – reguliariai kavą geriantys dalyviai turėjo mažesnį rūgštingumą plonojoje žarnoje. Tuo pačiu tyrėjai sako kol kas negalintys atsakyti, ar toks pokytis yra palankus sveikatai, ar gali turėti ir neigiamų pasekmių.

    Taip pat nustatyta sąsaja tarp didesnio kavos vartojimo ir didesnio storosios žarnos susitraukimų skaičiaus. Šie raumenų judesiai padeda palaikyti žarnyno turinio slinkimą ir siejami su reguliariu tuštinimusi.

    Pagrindinė tyrimo autorė Francesca Bucci, Kopenhagos universiteto Mitybos, fizinio aktyvumo ir sporto departamento doktorantė, teigė, kad reguliarus kavos vartojimas, panašu, veikia žarnyno fiziologiją. Jos vertinimu, susitraukimai gali padėti virškinimui, mažinti vidurių užkietėjimo riziką ir palaikyti žarnyno raumenų funkciją.

    Kodėl vis dar negalima kalbėti apie priežastį

    Tyrėjai pabrėžia, kad iš šio darbo negalima daryti išvados, jog kava yra tiesioginė pokyčių priežastis. Stebint žmonių įpročius, visada išlieka tikimybė, kad skirtumus lemia ir kiti veiksniai.

    Vis dėlto Kopenhagos universiteto docentas Henrik Munch Roager, vadovaujantis tai pačiai tyrėjų grupei, mano, kad egzistuoja argumentų, leidžiančių įtarti kavos vaidmenį. Jis primena, kad ankstesni tyrimai yra rodę kavos poveikį įvairiems virškinimo procesams, įskaitant rūgščių išsiskyrimą skrandyje.

    Kitas žingsnis, anot komandos, būtų tyrimas, kuriame būtų galima kontroliuoti, kiek kavos dalyviai išgeria, o ne tik stebėti jų įpročius. Tai padėtų tiksliau įvertinti, ar kava iš tiesų sukelia pastebėtus pokyčius ir kokie mechanizmai už tai atsakingi.

  • Mokslininkai: seniausi bučinio pėdsakai siekia apie 4 500 metų – jie rasti Mezopotamijos tekstuose

    Mokslininkai: seniausi bučinio pėdsakai siekia apie 4 500 metų – jie rasti Mezopotamijos tekstuose

    Mokslininkai teigia aptikę seniausius iki šiol žinomus rašytinius bučinio pėdsakus: iš senovės Mezopotamijos išlikę tekstai leidžia manyti, kad žmonės bučiavosi jau prieš maždaug 4 500 metų. Juose bučiniai aprašomi kaip meilės, geismo, prisirišimo ir artumo ženklas – panašiai kaip ir šiandien.

    Tokią išvadą, apie kurią rašo „ZME Science“, pateikė Kopenhagos universiteto ir Oksfordo universiteto tyrėjai. Jie peržiūrėjo ir iš naujo įvertino dantiraščiu užrašytus tekstus, išlikusius ant molinių lentelių.

    Iki šio darbo seniausiais rašytiniais romantinio bučiavimosi liudijimais buvo laikomi Pietų Azijos šaltiniai, siejami su laikotarpiu apie 1500 metus prieš mūsų erą. Tačiau Mezopotamijos tekstai šią ribą, mokslininkų vertinimu, pastumia maždaug tūkstančiu metų atgal.

    Tyrėjai pabrėžia, kad bučinys senovėje nebuvo atsitiktinis gestas: kai kuriuose šaltiniuose jis figūruoja ir kaip intymumo, ir kaip socialinių normų ribų ženklinimo dalis. Tai leidžia geriau suprasti, kaip ankstyvosios civilizacijos suvokė santykius ir artumą.

    Bučiniai – nuo dievų iki kasdienybės

    Pasak tyrėjų, patys seniausi aiškūs bučinio paminėjimai aptinkami tekstuose iš laikotarpio apie 2500 metus prieš mūsų erą. Tarp jų – mitologinės istorijos, kuriose bučiniai siejami su intymiais ryšiais tarp dievybių.

    Vėlesniuose dokumentuose bučinio tema tampa žemiškesnė: jis minimas kaip romantiškų sutuoktinių santykių dalis. Vis dėlto, sprendžiant iš aprašymų, šis gestas neapsiribojo vien seksualumu.

    Tekstai rodo, kad bučiniai galėjo būti naudojami ir šeimoje ar draugystėje. Pavyzdžiui, motinos taip galėjo reikšti švelnumą vaikams, o draugai – artumą ir prieraišumą.

    Kai bučinys turėjo pasekmių

    Kai kurie šaltiniai leidžia manyti, kad bučinys galėjo turėti ir socialinių bei teisinių pasekmių. Viename dokumente, siejamame su laikotarpiu apie 1800 metus prieš mūsų erą, aprašoma ištekėjusi moteris, kuriai grėsė įsivelti į neleistinus santykius su kitu vyru.

    Kitas tekstas mini moterį, įsipareigojančią vengti tam tikro vyro ir atsisakančią ne tik bučinių, bet ir lytinių santykių. Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad emocinė ir socialinė bučinio reikšmė buvo gerai suprantama.

    Ir mažiau romantiška pusė – ligos

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į praktinę, mažiau romantišką bučiavimosi pusę: tiesioginis kontaktas lūpomis galėjo palengvinti mikroorganizmų – virusų ir bakterijų – perdavimą.

    Senovės Mezopotamijos medicininiuose tekstuose minima liga, vadinama buʾshanu, kurios aprašymuose pasirodo pūslelės ir pakitimai burnos bei gerklės srityje. Tyrėjai pastebi panašumų į pūslelinės infekcijos simptomus, tačiau pabrėžia, kad vienareikšmiškai nustatyti, apie kokią ligą kalbama, negalima.

    Tokius medicininius aprašymus reikia vertinti atsargiai, nes to meto medicina buvo glaudžiai susijusi su religiniais įsitikinimais ir kitokiu žmogaus kūno aiškinimu. Dėl to terminai ir simptomų interpretacijos gali neatitikti šiuolaikinės medicinos logikos.

    Tyrėjai kelia ir platesnę prielaidą: bučiniai gali būti dar senesni nei rašytiniai šaltiniai. Kaip argumentą jie mini šimpanzių ir bonobų elgesio tyrimus, rodančius, kad šie primatai bučinius naudoja socialiniame ir seksualiniame kontekste, todėl polinkis bučiuotis galėjo susiformuoti gerokai anksčiau nei pirmosios civilizacijos.

  • Mokslininkai įvardijo geriausią treniruočių laiką: pakeitus įprotį riebalai degs greičiau

    Po ilgos darbo dienos rasti jėgų treniruotei ne visada paprasta, todėl daugelis sportą atideda vakarui. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad kūno reakcija į fizinį krūvį gali priklausyti nuo paros meto, o svorio mažinimo tikslams tai tampa itin aktualu.

    Karolinskos instituto ir Kopenhagos universiteto mokslininkai, viename tyrime nagrinėję metabolines reakcijas skirtingu paros metu, atkreipė dėmesį į tendenciją: ankstesniu metu atliktas fizinis krūvis kai kuriems žmonėms gali labiau suaktyvinti riebalų apykaitą nei vėlyvos vakaro treniruotės.

    Tyrėjai sieja šį efektą su cirkadiniais ritmais, kitaip tariant, organizmo biologiniu laikrodžiu. Jis veikia hormonų, kūno temperatūros ir energijos panaudojimo svyravimus, todėl tas pats krūvis skirtingu metu gali duoti nevienodą metabolinį atsaką.

    „Mūsų biologinis laikrodis gali nulemti, kaip efektyviai organizmas treniruotės metu naudoja riebalus energijai“, – pažymėjo tyrėjai, apibendrindami savo išvadas.

    Kitame darbe, kuriame 12 savaičių buvo lyginamos ryto ir vakaro treniruočių grupės, pastebėta dar viena svarbi detalė: daliai moterų rytinės treniruotės siejosi su ryškesniais pokyčiais riebalų mažinime, ypač pilvo ir šlaunų srityse, taip pat su geresniu apatinės kūno dalies raumenų stiprinimu.

    Nors mokslininkai pabrėžia, kad paros laiko įtaka sporto rezultatams nėra vienoda visiems ir priklauso nuo miego, streso, treniruočių intensyvumo bei mitybos, praktinė išvada gana aiški. Jei svoris nejuda, kartais verta ne didinti krūvį, o paprasčiausiai paankstinti treniruotę ir stebėti, kaip į tai reaguoja organizmas.

    Specialistai primena, kad didžiausią naudą duoda ne vien pasirinktas laikas, o reguliarumas ir pakankamas fizinio aktyvumo kiekis per savaitę. Tačiau tiems, kurie nuolat sportuoja, treniruotės perkėlimas į rytą ar vėlyvą rytmetį gali tapti nedidele korekcija, padedančia lengviau pasiekti riebalų mažinimo tikslus.

  • „OpenAI“ skelbia: „ChatGPT“ jau naudoja 1,2 mlrd. žmonių per savaitę – bet yra kabliukas

    „OpenAI“ skelbia: „ChatGPT“ jau naudoja 1,2 mlrd. žmonių per savaitę – bet yra kabliukas

    „OpenAI“ praneša, kad „ChatGPT“ naudojimas pasiekė naują mastą: paslauga esą turi apie 1,2 mlrd. savaitinių naudotojų. Dar visai neseniai, liepos mėnesį, buvo kalbama apie maždaug 1 mlrd. per savaitę, tad augimas išlieka itin spartus.

    Pasak bendrovės, pirmąjį milijardą naudotojų pavyko pasiekti per kiek mažiau nei ketverius metus. Tai rodo, kaip greitai dirbtinis intelektas iš technologinės naujovės virto kasdieniu įrankiu, kurį žmonės įtraukia į darbą, mokslą ir buitį.

    Kaip „ChatGPT“ keičia įpročius

    Praktikoje „ChatGPT“ dažniausiai pasitelkiamas informacijos paieškai, tekstų rengimui ir redagavimui, mokymuisi, vertimams bei darbui su dokumentais. Dalis vartotojų vis dažniau nebeieško atsakymo per paieškos sistemas, o tiesiog užduoda klausimą pokalbių robotui.

    Augimas matomas ir versle. „OpenAI“ nurodo, kad jos sprendimais naudojasi apie 1,5 mln. įmonių, todėl DI įrankiai vis dažniau tampa ne pavieniu eksperimentu, o darbo proceso dalimi.

    Ką prarandame, kai klausiame DI?

    Vis dėlto tyrėjai primena, kad pokalbių roboto sugeneruotas atsakymas nebūtinai atspindi visą internete prieinamą žinių spektrą. Kopenhagos universiteto mokslininkai analizavo 27 didžiuosius kalbos modelius 155 temose, susijusiose su 12 šalių, ir sugeneravo apie 70 mln. atskirų teiginių.

    Tyrimo rezultatai parodė, kad net ir vienas pažangiausių vertintų modelių pateikė mažiau įvairovės nei „Google“ paieška. Skirtumas, remiantis analize, siekė bent 18,7 proc., o tai kelia klausimą, ar ilgainiui informacija netaps labiau vienoda ir nuspėjama.

    „Žinių užsidarymo“ rizika

    Mokslininkai taip pat perspėja apie galimą vadinamąjį žinių užsidarymą, kai nauji modeliai vis dažniau mokomi iš ankstesnių modelių sugeneruoto turinio. Jei toks turinys yra mažiau įvairus nei žmonių rašomi tekstai, ilgainiui gali siaurėti ir tai, ką modeliai geba patikimai atkartoti.

    Papildomas rizikas viešai akcentuoja ir „Anthropic“, kalbėdama apie galimas ekstremalias pasekmes, jei modeliai būtų kuriami ir diegiami be pakankamų saugumo ribų. Tarp minimų scenarijų aptariamas manipuliavimas, bandymai išvengti išjungimo ar veiksmų slėpimas, todėl DI plėtrą vis dažniau lydi diskusijos dėl reguliavimo ir kontrolės.

    Sparčiai augant „ChatGPT“ auditorijai, dėmesys krypsta į pusiausvyrą: kaip išnaudoti produktyvumą, bet kartu išlaikyti informacijos įvairovę, skaidrumą ir patikimumą. Ekspertai pabrėžia, kad kritinis vertinimas ir šaltinių tikrinimas išlieka būtini net tada, kai atsakymas atrodo įtikinamas.