CP v2

Tag: Koralai

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko keistą koralą: jam prireikė naujos gyvybės šeimos

    Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko keistą koralą: jam prireikė naujos gyvybės šeimos

    Rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje, ant povandeninio kalno netoli Kosta Rikos, tyrėjai aptiko neįprastą geltoną aštuoniakoralį, kurio išvaizda primena švytintį auksinį medį. Jis auga šimtų metrų gylyje, aplinkoje, kur daugeliui organizmų būtų sunku išgyventi.

    Šią rūšį mokslininkų grupė, vadovaujama Kosta Rikos universiteto tyrėjos Odaliscos Breedy, aprašė kaip Laurinque elenya. Pavadinimas įkvėptas J. R. R. Tolkieno sukurta kvenjų kalba ir reiškia auksinį žvaigždžių medį.

    Naujas koralas užfiksuotas 360–529 metrų gylyje, ekspedicijų metu 2019 ir 2023 metais, kai mėginius rinko nuotoliniu būdu valdomas aparatas „SuBastian“. Iš toliau jis atrodo tarsi ryškiai geltonas medis, o priartėjus matyti, kad dugną dengia tankus rausvų trapiaodžių kilimas.

    Mokslininkus nustebino tai, kad rūšies požymiai nesutapo su įprastais aštuoniakorių klasifikavimo rėmais. Kolonijos gali užaugti daugiau nei 1 metro aukščio ir apie 1,2 metro pločio, šakos tankiai šakojasi, o polipai yra neįprastai pailgi ir gali iš dalies įsitraukti į šakas.

    Dar daugiau klausimų sukėlė genetiniai tyrimai. Analizuojant kelis DNR žymenis, du mitochondrijų genai rodė skirtingą giminystę su atskiromis aštuoniakorių šeimomis, o ribosominės DNR duomenys aiškaus atsakymo nesuteikė.

    Galiausiai situaciją išsprendė išsamesnė analizė, apėmusi daug platesnį genetinių regionų rinkinį ir naujai surinktus mėginius. Tyrėjai nustatė, kad koralas artimiausias Eunicellidae šeimai, tačiau pakankamai skiriasi, kad jam teko sukurti visiškai naują šeimą Laurinqueidae.

    „Kai 2019 metais pirmą kartą pamačiau šį aštuoniakorių sodą, buvau sužavėta kraštovaizdžio grožiu, kuris vėliau įkvėpė elfišką pavadinimą. Iš pradžių maniau, kad rūšis priklausys žinomai šeimai, bet morfologinė analizė parodė, kad tai visai kas kita“, – sakė Odalisca Breedy.

    Šie koralų sodai auga vandenyse, kuriuose deguonies lygis yra labai žemas, o temperatūra siekia 8–11 laipsnių Celsijaus. Tokios buveinės giliavandeniame vandenyne laikomos ypač jautriomis, nes trimatės koralų struktūros tampa prieglobsčiu ir maitinimosi vieta daugeliui kitų organizmų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai primena, kiek mažai dar žinoma apie giliavandenes ekosistemas ir jų biologinę įvairovę. Be to, mokslinėje publikacijoje minimi galimi šios rūšies pastebėjimai prie Panamos ir Galapagų salų, tačiau kol kas tai dar nėra patvirtinta mėginiais.

    Giliavandeniai koralai vis dažniau atsiduria ir gamtosaugos diskusijų centre, nes jų buveinėms grėsmę kelia dugninė žvejyba, jūrų išteklių gavybos planai ir klimato kaitos sukelti vandenynų deguonies bei temperatūros pokyčiai. Kuo tiksliau identifikuojamos rūšys ir jų paplitimas, tuo lengviau planuoti apsaugos priemones.

  • Mokslininkai rado būdą gelbėti balinančius koralus: užtenka savaitės kontakto

    Mokslininkai rado būdą gelbėti balinančius koralus: užtenka savaitės kontakto

    Koralų rifai vis dažniau patiria balinimą, kai dėl karščio bangų, taršos ar per stiprios saulės spinduliuotės koralai praranda viduje gyvenančius simbiontinius dumblius. Be jų koralai negauna pakankamai energijos, todėl pabąla ir per palyginti trumpą laiką gali žūti.

    Stanfordo universiteto mokslininkai aprašė netikėtą reiškinį: sveikas koralo fragmentas, tiesiogiai prisilietęs prie išbalusio, gali perduoti jam simbiontinius dumblius ir maistines medžiagas. Laboratorijoje toks kontaktas tapo tarsi greita pagalba koralui, kuris po balinimo dar nėra miręs.

    Kaip veikia „savaitės kontaktas“

    Tyrėjai stebėjo tos pačios kolonijos koralus, kai du fragmentai atsidūrė vienas ant kito: vienas buvo sveikas, kitas išbalęs. Ties sąlyčio vieta išbalęs koralas pradėjo atgauti spalvą, o tai rodė, kad į jo audinius sugrįžta simbiontai.

    Eksperimentai parodė, kad lemiama yra tiesioginė sąveika: net keli milimetrai atstumo perdavimą sustabdė. Mokslininkų teigimu, koralai sąlyčio vietoje tarsi suauga audiniais ir suformuoja maistinių medžiagų bei simbiontų perdavimo tiltą.

    Vienos savaitės kontakto pakako, kad atsigavimo procesas būtų užvestas, o visiškas atsistatymas laboratorijoje užtruko iki 7 savaičių. Svarbu tai, kad palikus koralus kartu visą laiką ar atskyrus po savaitės, atsigavimo tempas buvo panašus, vadinasi, vėliau simbiontai jau dauginosi pačiame atsigaunančiame korale.

    Kodėl tai svarbu rifų ateičiai

    Koralų balinimo epizodai pasaulyje dažnėja, nes vandenynai šyla, o jūrinės karščio bangos tampa ilgesnės ir intensyvesnės. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad po masinių balinimų natūralus simbiontų sugrįžimas gali užtrukti mėnesius, tačiau tiek laiko išbalę koralai dažnai neišgyvena.

    Toks „gelbėjimas kontaktu“ galėtų tapti tiksliniu įrankiu, kai siekiama išsaugoti vertingiausius rifų plotus, pavyzdžiui, atsparias kolonijas ar atkūrimo projektams svarbius motininius koralus. Vis dėlto patys autoriai akcentuoja, kad laboratorijoje taikytos sąlygos buvo palankios, o dar neaišku, ar metodas taip pat veiktų atvirame vandenyne, kur koralai patiria bangavimą, infekcijų riziką ir konkurenciją.

    Ribos ir kiti sprendimai

    Mokslininkai šį metodą vertina kaip skubią, bet riboto masto priemonę, kuri galėtų padėti atskiriems koralams kritiniu momentu. Jei balinimo įvykiai ir toliau bus dažni, ilgalaikė rifų perspektyva priklausys nuo platesnių sprendimų: klimato kaitos švelninimo, pakrančių taršos mažinimo ir atsakingesnio žvejybos bei turizmo valdymo.

    „Nors išbalę koralai gali būti mirštantys, jie dar nėra mirę. Mums rūpėjo suprasti, ką galime padaryti po balinimo“, – sakė Stanfordo jūrų biologas Danny Collins.

    „Naujos įžvalgos apie natūralų koralų atsistatymą suteikia vilties ir gali atverti kelią spartesniam rifų atkūrimui“, – teigė jūrų ekologė Fiorenza Micheli.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“ ir papildo vis didėjantį darbų lauką, ieškant praktinių būdų sustiprinti rifų atsparumą. Artimiausias žingsnis – patikrinti, kaip šis procesas veikia su skirtingomis koralų rūšimis ir ar jis pritaikomas realiomis rifo sąlygomis.

  • Didžiajam Barjeriniam rifui prognozavo žūtį: naujausi duomenys rodo netikėtą koralų atsigavimą

    Didysis Barjerinis rifas Australijoje jau dešimtmečius minimas kaip vienas ryškiausių klimato kaitos pažeidžiamumo simbolių. Vis dėlto naujausi ilgalaikių stebėjimų rezultatai rodo sudėtingesnį vaizdą: kai kuriuose regionuose koralų danga per pastaruosius metus išaugo iki aukščiausių rodiklių per visą matavimų istoriją.

    Rifo būklę kasmet vertinantys Australijos jūrų mokslininkai nurodo, kad pastaraisiais metais šiaurinėje ir centrinėje dalyse fiksuota itin didelė kietųjų koralų danga. Tai nereiškia, kad grėsmės išnyko, tačiau paneigia supaprastintą pasakojimą, jog rifas „neišvengiamai miršta“ ir nebeturi atsigavimo potencialo.

    Didysis Barjerinis rifas nėra vienalytis objektas: jo būklė skiriasi pagal regionus, gylį, sroves ir vietines sąlygas. Todėl bendras „vienas skaičius“ ne visada tiksliai atspindi, kas vyksta vietoje, ypač kai vienur fiksuojamas šuolis, o kitur tuo pat metu matomas susilpnėjimas.

    Naujausiose ataskaitose akcentuojama, kad koralų danga kai kuriose zonose atšoko po ankstesnių nuosmukių. Tam įtakos gali turėti keli veiksniai: palankesnės vandens temperatūros tam tikrais sezonais, mažesnis ilgalaikių karščio bangų intensyvumas konkrečiose vietovėse ir sėkmingesnė kai kurių rūšių regeneracija.

    „Atsigavimas nereiškia, kad rizika dingo, bet tai aiškus signalas, kad rifas gali atsinaujinti, kai sąlygos tam palankesnės“, – sako jūrų ekosistemų tyrėjas, apibendrindamas ilgalaikių stebėjimų logiką.

    Rifo tema tapo itin matoma, nes ji lengvai suprantama plačiajai auditorijai ir turi emocinį krūvį. Dėl to viešojoje erdvėje dažnai įsigali dvi kraštutinės žinutės: arba „rifas miršta“, arba „viskas gerai“. Moksliniai duomenys paprastai yra tarp šių polių.

    Svarbu atskirti momentinius šuolius nuo ilgalaikės tendencijos. Koralų danga gali greitai išaugti, bet ji taip pat gali staigiai kristi po stipraus ciklono, ligų protrūkio ar karščio bangos, sukeliančios masinį koralų išbalimą.

    Viena rimčiausių rizikų rifo ekosistemai yra jūrų karščio bangos, kurios didina koralų išbalimo tikimybę. Išbalimas nėra automatinė mirtis, tačiau pasikartojantys epizodai trumpina koralų atsistatymo laiką ir silpnina visą ekosistemą.

    Kita įtaka siejama su vandens kokybe, užterštumu ir maistinių medžiagų pertekliumi, kurie gali skatinti dumblių plitimą ir keisti konkurenciją tarp rūšių. Taip pat išskiriamas jūrinių erškėčių vainiko žvaigždžių poveikis: jų protrūkiai gali per trumpą laiką sunaikinti didelius kietųjų koralų plotus.

    Australijos institucijos pastarąjį dešimtmetį finansavo įvairias rifo apsaugos programas, apimančias vandens kokybės gerinimą, stebėseną ir priemones prieš erškėčių vainiko žvaigždes. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vietinės priemonės negali pilnai kompensuoti ilgalaikio klimato šiltėjimo poveikio.

    Šiuo metu situacija leidžia atsargiai kalbėti apie atsigavimo ženklus dalyje rifo, tačiau tai nėra garantija ateičiai. Rifo būklė ir toliau priklausys nuo to, kaip dažnai kartosis ekstremalios temperatūros epizodai, ir ar ekosistema turės pakankamai laiko atstatyti pažeistas vietas.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko auksinius „medžius“: paaiškėjo, kas jie

    Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko auksinius „medžius“: paaiškėjo, kas jie

    Ramiojo vandenyno gelmėse netoli Koko salos ir Kosta Rikos pakrantės mokslininkai aptiko neįprastą vaizdą: ryškiai geltonas, į medžius panašias struktūras, iškilusias iš uolėto dugno. Iš pirmo žvilgsnio jos priminė fantazijos pasaulio augalus, tačiau paaiškėjo, kad tai naujai aprašytas koralų giminaitis.

    Šis organizmas pavadintas Laurinque elenya. Kolonijos gali užaugti daugiau kaip metro aukščio, o šakotos formos „stiebai“ kyla iš jūros dugno 360–529 metrų gylyje, povandeninių kalnų rajone.

    Atradimas fiksuotas per 2019 ir 2023 metais vykusias giliavandenių ekosistemų ekspedicijas. Tyrėjai naudojo nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą SuBastian, leidusį filmuoti, tiksliai apžiūrėti bendrijas ir paimti mėginius iš šimtų metrų gylio.

    Greta geltonųjų kolonijų mokslininkai aptiko ir ištisus dugno plotus, beveik visiškai nuklotus vėžiagyvius primenančiomis trapiosiomis jūrų žvaigždėmis. Toks derinys, pasak ekspedicijų dalyvių, kūrė neįprastą kraštovaizdį ir tapo įkvėpimu pavadinimui, siejančiam formą su auksinio medžio įvaizdžiu.

    Didžiausia staigmena laukė laboratorijoje. Iš pradžių naujojo koralų giminaičio vietą giminystės medyje bandyta nustatyti pagal kelis įprastai taksonomijoje naudojamus genus, tačiau skirtingi genetiniai žymenys rodė prieštaringas kryptis.

    Todėl atlikta platesnė filogenominė analizė, apimanti šimtus genų. Ji parodė, kad Laurinque elenya nepatenka į jokią iki šiol aprašytą koralų šeimą, o artimiausi ryšiai su Eunicellidae tipo giminaičiais vis tiek yra pernelyg tolimi.

    Dėl ryškių anatominių ir genetinių skirtumų tyrėjai pasiūlė ne tik naują gentį, bet ir naują šeimą Laurinqueidae. Tokie atvejai biologijoje yra reti, nes šeimos lygmens taksonas paprastai apima daug anksčiau žinomą ir plačiau ištirtą įvairovę.

    Atradimas dar kartą primena, kiek mažai žinome apie vandenynų gelmes ir ypač apie giliavandenius povandeninius kalnus, kurių tyrimus riboja didelės sąnaudos ir techniniai iššūkiai. Vis dėlto būtent tokiose vietose dažnai aptinkami pažeidžiami koralų „sodai“, kurių sudėtingos struktūros suteikia prieglobstį ir maitinimosi erdves daugybei kitų rūšių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie ekosistemų „inžinieriai“ yra svarbūs ne vien biologinės įvairovės požiūriu. Koralų bendrijos jautrios dugno trikdymui, klimato kaitos poveikiui ir vandenyno chemijos pokyčiams, todėl nauji atradimai kartu tampa argumentu atsakingiau vertinti giliavandenių buveinių apsaugą.

  • Didysis barjerinis rifas vėl gali pabaltuoti: mokslininkai įvardijo priežastį ir rizikas

    Tarptautinėje koralų tyrėjų bendruomenėje vis dažniau pabrėžiama, kad šiltesnių vandenynų ir natūralių klimato svyravimų derinys sudaro sąlygas pakartotiniams išbalimo epizodams, po kurių rifui atsistatyti tampa vis sunkiau.

    Koralai išbąla tada, kai vandens temperatūra išlieka neįprastai aukšta kelias savaites iš eilės. Dėl šiluminio streso koralai išstumia jų audiniuose gyvenančius mikrodumblius, kurie suteikia spalvą ir padeda apsirūpinti energija.

    Netekę šių simbiontų koralai praranda spalvą, silpsta ir badauja. Jei vanduo atvėsta pakankamai greitai, dalis kolonijų gali atsigauti, tačiau dažni ir užsitęsę karščio laikotarpiai smarkiai didina žūties tikimybę.

    Kas didina išbalimo riziką?

    Mokslininkai dėmesį kreipia į sustiprėjusias sąlygas, susijusias su El Ninjo, kai centrinės ir rytinės pusiaujo Ramiojo vandenyno dalies paviršinis vanduo šyla, o tai veikia vėjus, slėgį ir kritulių pasiskirstymą pasauliniu mastu.

    Šis reiškinys pats savaime nėra naujas, tačiau jo poveikis rifams šiandien juntamas kitame fone: pasaulinė vandenynų šiluma yra aukštesnė, todėl net ir trumpesni šilumos pikai gali tapti kritiniai jautrioms ekosistemoms.

    „Labai tikėtina, kad pamatysime labai stiprų ir plačiai paplitusį masinį Didžiojo barjerinio rifo išbalimą“, – sakė Džeimso Kuko universiteto Kvinslande jūrų apsaugos specialistas profesorius Morganas Pratčetas.

    Pastaraisiais metais rifas jau patyrė kelias masinio išbalimo bangas, kurios paveikė koralų dangą skirtinguose regionuose. Kuo dažniau kartojasi tokie įvykiai, tuo mažiau laiko lieka atsikūrimui, o tai reiškia mažesnį atsparumą kitoms grėsmėms.

    Tyrėjai pabrėžia, kad net jei dalis koralų išgyvena, pakinta visos ekosistemos funkcionavimas: mažėja buveinių žuvims ir bestuburiams, keičiasi mitybinės grandinės, didėja pažeidžiamumas ligoms.

    Ne tik temperatūra: kitos grėsmės rifui

    Išbalimas laikomas vienu pavojingiausių signalų, tačiau jis nėra vienintelė problema. Rifo būklę blogina ir ekstremalūs orai, stiprios audros bei ciklonai, kurie fiziškai ardo koralų struktūras.

    Papildomą spaudimą sukuria nuo pakrančių į jūrą patenkantis užterštumas ir nuosėdos, ypač po intensyvių liūčių, taip pat pakrančių plėtra, keičianti natūralius vandens srautus ir ekosistemų pusiausvyrą.

    Rifui kenkia ir jūrų žvaigždės, vadinamos erškėčiuotais vainikais, kurių populiacijų suaktyvėjimas kai kuriose vietovėse lemia spartų koralų nykimą. Dar viena ilgalaikė problema yra vandenyno rūgštėjimas, kai jūra sugeria daugiau anglies dioksido, o tai apsunkina koralų kalkinių skeletų formavimąsi.

    Ekspertai pabrėžia, kad šios grėsmės dažnai veikia vienu metu, todėl net ir nedidelis papildomas temperatūrinis stresas gali tapti lemiamu veiksniu silpnesnėse rifo dalyse.

    Kodėl Didysis barjerinis rifas svarbus?

    Didysis barjerinis rifas driekiasi apie 2 300 kilometrų palei šiaurės rytinę Australijos pakrantę ir laikomas didžiausia gyvąja struktūra Žemėje. Tai viena svarbiausių šalies gamtos vertybių ir turizmo traukos vietų, taip pat milžiniška biologinės įvairovės sistema.

    Mokslininkai akcentuoja, kad rifo ateitis priklauso ne nuo vieno sezono: lemiami bus keli artimiausi metai, per kuriuos matysis, ar pavyks išvengti dažnų, vienas kitą sekančių šiluminių epizodų ir sumažinti bendrą ekosistemos apkrovą.

    Platesniame kontekste Didžiojo barjerinio rifo situacija laikoma aiškiu ženklu, kad vandenynų šilimas darosi vis labiau apčiuopiamas. Tyrėjai primena, kad vandenynas sugeria didžiąją dalį perteklinės šilumos, susijusios su žmogaus sukelta klimato kaita, tačiau šis „amortizatorius“ turi ribas.

    Kai jūros šyla dažniau ir ilgiau, daugėja jūrinių karščio bangų, o tai didina riziką ne tik koralams, bet ir kitoms pakrančių bei atviro vandenyno ekosistemoms.