Tag: Kortizolis

  • Kodėl riebalai kaupiasi sėdmenyse: mokslininkai aiškina, kokią funkciją tai atlieka

    Riebalų sankaupos skirtingose kūno vietose atsiranda neatsitiktinai – sėdmenys yra viena tų zonų, kur organizmas „mieliau“ kaupia atsargas. Mokslininkai aiškina, kad tam yra biologinių ir evoliucinių priežasčių.

    Kaip rašoma „ZME Science“, riebalų pasiskirstymas kūne – viena sričių, kurią tyrėjai vis dar bando geriau suprasti. Skirtingos kūno dalys skiriasi ne tik forma ar stangrumu, bet ir tuo, kokio tipo riebalai ten dominuoja bei kokias funkcijas atlieka.

    Riebalinis audinys (kūno riebalai) ilgą laiką buvo laikomas tiesiog energijos „sandėliu“, tačiau jis turi ir daugiau vaidmenų. Jis padeda amortizuoti, saugoti nuo šalčio, taip pat dalyvauja hormonų veikloje – gamina ir reaguoja į signalus, susijusius su energijos panaudojimu, alkiu ar sotumu.

    Tyrėjai išskiria kelias riebalų rūšis, o jų vieta kūne ir funkcijos skiriasi. Dalis riebalų kaupiasi po oda, dalis – giliau, aplink vidaus organus, o kai kurie riebalai ypač svarbūs šilumos gamybai.

    Skirtingi riebalai – skirtingos užduotys

    Riebalinis audinys nėra vienalytis. Pavyzdžiui, visceraliniai riebalai kaupiasi pilvo ertmėje ir „apgaubia“ vidaus organus, tarsi apsauginis sluoksnis. Tuo metu poodiniai riebalai yra tie, kuriuos galime suimti pirštais – jie veikia kaip pagalvėlė ir šilumos izoliacija.

    Dažniausiai minimi „balti“ riebalai atlieka kelias funkcijas: padeda kaupti energiją, amortizuoja, prisideda prie hormoninių procesų. Būtent jie sudaro didžiąją dalį riebalų, apie kuriuos kalbama kasdienėje kalboje.

    Tačiau žmonės turi ir vadinamųjų „rudųjų“ riebalų, kuriuose gausu mitochondrijų – ląstelių struktūrų, gaminančių energiją. Šie riebalai labiau siejami ne su atsargų kaupimu, o su šilumos gamyba, kai organizmas šąla.

    Tekste pažymima, kad kūdikystėje rudųjų riebalų būna daugiau, nes kūnas dar ne taip efektyviai reguliuoja temperatūrą. Vėliau jų sumažėja, o suaugusiesiems jie dažniau aptinkami tam tikrose vietose, pavyzdžiui, virš raktikaulio ir šalia didžiųjų kraujagyslių.

    Kodėl riebalai „renkasi“ sėdmenis

    Kalbant apie baltųjų riebalų pasiskirstymą, išskiriami trys pagrindiniai veiksniai: genetika, hormonai ir amžius. Skirtingi genai gali lemti, ar riebalai dažniau kauptųsi sėdmenų srityje, ar labiau liemens zonoje.

    Hormonai taip pat turi įtakos. Pavyzdžiui, estrogenas, kurio paprastai daugiau moterų organizme, siejamas su didesniu poodinių riebalų kaupimusi sėdmenyse, šlaunyse ir žastų užpakalinėje dalyje. Tuo metu streso hormonu vadinamas kortizolis siejamas su visceralinių riebalų kaupimusi pilvo srityje.

    Mokslininkai svarsto ir apie paprastesnį paaiškinimą, kodėl riebalai pasiskirsto netolygiai. Jei daug riebalų kauptųsi, pavyzdžiui, ties alkūnėmis ar keliais, tai galėtų riboti judesius ir lankstumą, todėl kai kurios kūno vietos tam tiesiog nėra „patogios“.

    Kita vertus, didelės riebalų sankaupos aplink galvą teoriškai galėtų kelti kitokių rizikų, pavyzdžiui, susijusių su kūno šilumos reguliavimu. O tokios sritys kaip klubai, sėdmenys, krūtinė ar šlaunys neturi tokių akivaizdžių judėjimo apribojimų.

    Kam žmogui apskritai reikia daugiau riebalų

    Straipsnyje pabrėžiama, kad žmonės, palyginti su daugeliu kitų žinduolių ir net primatų, paprastai turi daugiau kūno riebalų. Gyvūnų pasaulyje didelės riebalų atsargos dažniau būdingos tiems, kuriems jų reikia išgyvenimui – pavyzdžiui, žiemojantiems gyvūnams ar jūrų žinduoliams, kuriems riebalai padeda išlaikyti šilumą.

    Antropologai kelia versiją, kad žmogaus gebėjimas sukaupti daugiau riebalų galėjo būti naudingas mūsų protėviams, kai maisto šaltiniai buvo nepatikimi. Tokios „atsargos“ galėjo padėti išgyventi laikotarpius, kai maisto rasti būdavo sunkiau.

    Tekste minimi ir archeologiniai radiniai – nedidelės akmeninės figūrėlės, vadinamos Graveto kultūros statulėlėmis. Jos datuojamos maždaug 25 000–28 000 metų laikotarpiu ir vaizduoja moteriškas figūras su ryškiomis riebalų sankaupomis, o tai, tyrėjų manymu, rodo, kad dalis žmonių jau tada galėjo turėti didesnes riebalų atsargas.

    Anot straipsnio, tuo metu Europos ir Rusijos regionai buvo gerokai šaltesni nei dabar, todėl riebalų atsargos galėjo būti svarbios išgyvenant šaltį ir galimus maisto trūkumus. Tai dar kartą primena, kad riebalai nėra vien „perteklinis svoris“ – jie atlieka daug skirtingų funkcijų.

  • Dietologai įvardijo 4 papildus, kurie gali nepadėti mažinti kortizolio ir net jį didinti

    Socialiniuose tinkluose kortizolis dažnai kaltinamas dėl visko – nuo pilvo riebalų iki „smegenų miglos“. Tačiau dietologai primena: nors kortizolis yra natūralus ir būtinas hormonas, bandymai jį „numušti“ papildais gali būti ne tokie veiksmingi, kaip tikimasi.

    Kortizolį gamina antinksčiai – jis išsiskiria reaguojant į stresą ir dalyvauja reguliuojant cukraus kiekį kraujyje, kraujospūdį bei imuninį atsaką. Hormono lygis taip pat turi natūralų paros ritmą: ryte jis paprastai būna aukštesnis, o vakare – mažėja.

    Trumpalaikiai kortizolio šuoliai yra normalūs ir net naudingi. Problemos prasideda tada, kai jo lygis ilgą laiką išlieka padidėjęs – tuomet gali pasireikšti miego sutrikimai, nuotaikų kaita, aukštesnis kraujospūdis ar pakilęs gliukozės kiekis.

    Kaip rašo „EatingWell“, kai kurie populiarūs papildai, vartojami energijai, miegui ar „bendrai savijautai“, gali veikti kortizolį ne taip, kaip tikimasi. Dietologai išskiria keturias grupes, kurių, siekiant mažinti kortizolio lygį, verta vengti.

    Saldymedžio šaknis gali prailginti kortizolio poveikį

    Saldymedžio šaknis dažnai randama arbatose ir žolelių mišiniuose, reklamuojamuose stresui ar „antinksčių sveikatai“. Dietologės teigimu, joje esantis junginys glicirizinas gali slopinti fermentą, padedantį organizmui „išjungti“ kortizolį, todėl hormonas gali išlikti aktyvus ilgiau.

    Toks poveikis kai kuriems žmonėms siejamas su skysčių kaupimu, padidėjusiu kraujospūdžiu ir sumažėjusiu kalio kiekiu. Jei saldymedis vartojamas dėl virškinimo, minima, kad galima ieškoti DGL formos (be glicirizino), tačiau dėl vartojimo vis tiek verta pasitarti su specialistu.

    Didelės kofeino dozės prieš treniruotę – papildomas „streso signalas“

    Dietologai taip pat atkreipia dėmesį į kofeino turinčius prieštreniruotinius miltelius. Juose vienoje porcijoje gali būti 150–300 miligramų kofeino, o kai kuriuose – ir daugiau.

    Minima, kad kofeinas gali didinti kortizolio lygį, ypač žmonėms, kurie jo nevartoja reguliariai. Be to, intensyvus fizinis krūvis trumpam taip pat kelia kortizolį, todėl kofeino ir sunkios treniruotės derinys gali sustiprinti šią reakciją.

    „Antinksčių palaikymo“ papildai ir paslėpti hormonai

    Rinkoje netrūksta produktų, žadančių padėti nuo vadinamojo „antinksčių nuovargio“. Tačiau pabrėžiama, kad tai nėra pripažinta medicininė diagnozė, o kai kurių papildų sudėtis gali kelti papildomų rizikų.

    Tekste cituojama 2018 metų analizė, kurioje, tiriant nereceptinius „antinksčių palaikymo“ papildus, nustatyta, jog visuose buvo tam tikrų skydliaukės hormonų, o daugelyje – ir bent vienas steroidinis hormonas, neįrašytas etiketėje. Tokie paslėpti hormonai gali būti pavojingi, ypač jei žmogus nežino, ką tiksliai vartoja.

    Melatoninas ne visada reiškia mažesnį kortizolį

    Melatoninas plačiai vartojamas kaip priemonė miegui gerinti, o prastas miegas siejamas su didesniu kortizoliu. Vis dėlto straipsnyje pažymima, kad ryšys nėra toks paprastas: apžvalgos duomenimis, įrodymų, kad melatoninas reikšmingai mažintų kortizolį sveikiems suaugusiesiems, trūksta.

    Kai kurie tyrimai net rodo priešingą tendenciją – tam tikromis aplinkybėmis, ypač vartojant didesnes dozes, melatonino papildai gali būti susiję su didesne kortizolio sekrecija.

    Ką rinktis vietoje „greitų sprendimų“

    Dietologai pabrėžia, kad jei kyla įtarimų dėl ilgalaikio padidėjusio kortizolio, pirmiausia verta kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą – prireikus gali būti paskirti tyrimai ir ieškoma tikrosios priežasties.

    Taip pat akcentuojama, kad gyvenimo būdo įpročiai neretai būna efektyvesni už papildus: reguliarus miegas (bent 7 valandos), streso valdymo praktikos (pavyzdžiui, dėmesingumas, kvėpavimo pratimai ar joga), nuosaikus fizinis aktyvumas ir atsargus kofeino vartojimas, ypač antroje dienos pusėje.

    Tekste minimi ir keli papildai, kurių tyrimų rezultatai vertinami kaip „žadantys, bet riboti“ (pavyzdžiui, ašvaganda, omega-3 ir L-teaninas). Vis dėlto pabrėžiama, kad prieš pradedant vartoti bet kuriuos papildus – ypač nėštumo metu, žindant ar vartojant receptinius vaistus – reikėtų pasitarti su gydytoju.

  • Papildai moterims: kaip vienu planu pagerinti virškinimą, miegą ir svorio kontrolę

    Skubėjimas, nuolatinė įtampa ir nereguliarūs valgymo įpročiai daugeliui moterų baigiasi panašiai: atsiranda lėtinis nuovargis, sutrinka tuštinimasis, o kūno svorį tampa vis sunkiau kontroliuoti. Dažna klaida – šias problemas spręsti atskirai, nors organizmo sistemos veikia kaip viena grandinė.

    Kai prastėja miegas, gali išsibalansuoti medžiagų apykaitos reguliavimas ir didėti alkio epizodai, o sutrikęs virškinimas siejamas su prastesne savijauta ir sunkesniu atsipalaidavimu. Todėl „vieno simptomo“ taisymas ne visada duoda rezultatą – dažnai reikia žiūrėti plačiau.

    Originaliame tekste pabrėžiama holistinė logika: žarnyno mikroflora, miego kokybė ir hormoniniai procesai tarpusavyje susiję, o stabilizavus kelias sritis vienu metu galima lengviau pasiekti geresnę savijautą. Mintis paprasta – geresnis miegas padeda dieną lengviau suvaldyti apetitą, o tvarkingesnis virškinimas gali pagerinti energiją ir „lengvumo“ pojūtį.

    Vis dėlto kalbant apie maisto papildus svarbu nepamiršti, kad jie nėra stebuklingas sprendimas: poveikis priklauso nuo bendrų įpročių, o prieš derinant kelis produktus verta įsivertinti individualią situaciją, ypač jei turite sveikatos sutrikimų ar vartojate vaistus.

    Kaip miegas susijęs su apetitų kontrole

    Tekste akcentuojama, kad svorio kontrolę lemia ne tik kalorijos ar fizinis aktyvumas, bet ir naktinė regeneracija. Gilaus miego metu vyksta intensyvūs atsistatymo procesai, o hormonų pusiausvyra daro įtaką tam, kaip elgiamės su maistu dieną.

    Minimi du hormonai – leptinas ir grelinas. Kai miego trūksta, grelino lygis gali didėti, todėl sustiprėja alkis, ypač noras rinktis kaloringą maistą.

    Taip pat pabrėžiama kortizolio tema: užsitęsęs stresas ir nepakankamas poilsis siejami su aukštesniu šio hormono lygiu, o tai gali apsunkinti riebalų mažinimą, ypač pilvo srityje.

    Kaip galimi pagalbininkai įvardijamos raminančios, užmigti padedančios medžiagos: melatoninas, apynių ekstraktas, valerijonas ar ašvaganda. Tokie pasirinkimai siejami su lengvesniu užmigimu ir geresne savikontrole kitą dieną.

    Žarnyno būklė ir svorio mažinimas: kur ryšys?

    Žarnynas tekste vadinamas „antruoju smegenų centru“, o mikrobiomos balansas pristatomas kaip reikšmingas bendros savijautos veiksnys. Pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimas ar sunkumo jausmas apibūdinami ne tik kaip diskomfortas, bet ir kaip ženklas, kad virškinimo procesai gali būti išsiderinę.

    Pažymima, kad mikrobiomas dalyvauja energijos „išgavime“ iš maisto ir tam tikrų vitaminų sintezėje. Kai išsivysto disbiozė (pusiausvyros sutrikimas), organizmas gali būti linkęs sukaupti daugiau energijos net iš panašaus suvalgomo kiekio.

    Tekste taip pat minima, kad geriau veikiantis virškinimas gali sumažinti pūtimą ir užkietėjimą, o tai neretai pagerina savijautą ir vizualiai „palengvina“ siluetą. Kaip parama kasdienybei įvardijami probiotikai, skaidulos ir virškinimo fermentai.

    Tarp augalinių medžiagų minimi artišoko, pipirmėtės ir margainio ekstraktai – jie siejami su virškinimo sulčių ir tulžies išsiskyrimo skatinimu.

    Kaip derinti papildus, kad būtų saugiau

    Tekste pabrėžiama, kad tikslas nėra vartoti daug skirtingų tablečių vienu metu. Siūloma rinktis papildus, kurių poveikis logiškai papildo vienas kitą ir neturėtų kelti neigiamų sąveikų.

    Kaip praktinis principas pateikiamas „rytas ir vakaras“: ryte daugiau dėmesio skirti medžiagų apykaitai ir virškinimui, vakare – nusiraminimui ir mikrobiomos palaikymui. Ryto daliai priskiriami tokie pavyzdžiai kaip chromas, žalioji arbata ar L-karnitinas.

    Vakaro rutinai priskiriami probiotikai, magnis ir žolelės, padedančios atsipalaiduoti. Tekste akcentuojama, kad toks paskirstymas gali padėti organizmui gauti „tinkamus signalus“ tinkamu paros metu.

    Pabaigoje primenama apie nuoseklumą: pokyčiai paprastai neįvyksta per kelias dienas. Taip pat akcentuojama individuali prieiga, laipsniškas papildų įvedimas, subalansuotos mitybos svarba, pakankamas vandens kiekis ir miego higiena (pavyzdžiui, mažesnė mėlynos šviesos ekspozicija prieš miegą).

  • Svoris kyla, nors valgote kaip visada? Ekspertai įvardijo 4 kasdienius įpročius

    Svoris kyla, nors valgote kaip visada? Ekspertai įvardijo 4 kasdienius įpročius

    Medžiagų apykaita dažnai siejama tik su svorio metimu ir kalorijų deginimu, tačiau iš tiesų tai visų cheminių procesų visuma, leidžianti organizmui veikti. Ji apima kvėpavimą, maisto virškinimą, audinių atsistatymą ir kūno temperatūros palaikymą. Todėl pokyčiai, kuriuos vadiname sulėtėjusiu metabolizmu, neretai yra kelių veiksnių rezultatas.

    Medžiagų apykaitos tempą lemia amžius, genetika, raumenų masė ir fizinis aktyvumas, tačiau kasdieniai įpročiai taip pat gali pastebimai keisti energijos balansą. Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas ar trumpalaikė dieta stebuklo nepadarys. Daug didesnę reikšmę turi miegas, stresas, žarnyno mikrobiota ir organizmo jautrumas insulinui.

    Stresas ir kortizolis

    Ilgalaikis stresas organizme palaiko padidėjusį kortizolio lygį, o tai gali turėti įtakos apetito reguliacijai ir gliukozės apykaitai. Kai kuriems žmonėms tai pasireiškia dažnesniu užkandžiavimu, didesniu potraukiu kaloringam maistui ir mažesne motyvacija judėti. Dėl šių priežasčių ilgainiui lengviau susidaro kalorijų perteklius.

    „Stresas pats savaime neprideda riebalų, tačiau jis dažnai pakeičia elgesį taip, kad priaugti svorio tampa paprasčiau“, – pažymi gydytojai, vertinantys ryšį tarp kortizolio ir nutukimo rizikos.

    Praktiškai tai reiškia, kad naudinga kasdien rasti laiko atsigavimui: trumpam pasivaikščiojimui, kvėpavimo pratimams ar ramiam judėjimui. Net nedidelės pertraukos tarp darbų mažina įtampą ir padeda stabilizuoti dienos režimą, o tai svarbu ir miego kokybei.

    Miego trūkumas ir apetitas

    Vienas neišmiegotas vakaras metabolizmo staiga nesugriauna, tačiau reguliarus miego trūkumas siejamas su didesniu alkio pojūčiu ir prastesniu cukraus kiekio kraujyje reguliavimu. Tyrimų apžvalgos rodo, kad ribojant miegą dažniau padidėja noras valgyti, o taip pat suprastėja jautrumas insulinui. Tai gali lemti, kad dienos metu suvalgoma daugiau, net jei žmogus to sąmoningai neplanuoja.

    Daugumai suaugusiųjų paprastai reikia apie 7–9 valandų miego per parą, svarbi ir jo reguliarumo disciplina. Padėti gali pastovus ėjimo miegoti laikas, mažesnis ekranų naudojimas vakare ir vengimas kofeino vėlyvą popietę ar vakarą. Tokie pokyčiai dažnai duoda daugiau naudos nei agresyvūs mitybos ribojimai.

    Žarnyno mikrobiota ir mityba

    Žarnyne gyvenantys mikroorganizmai dalyvauja ne tik virškinime, bet ir medžiagų apykaitos reguliacijoje, imuninės sistemos veikloje bei kai kurių medžiagų gamyboje. Mokslinėje literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama sąsajoms tarp mikrobiotos sudėties, nutukimo, atsparumo insulinui ir 2 tipo cukrinio diabeto rizikos. Vienas iš svarbių mechanizmų siejamas su trumpos grandinės riebalų rūgštimis, kurias gamina bakterijos skaidydamos skaidulas.

    Mikrobiotą palankiausiai veikia įvairi ir skaidulų turinti mityba: daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai. Taip pat gali būti naudingi fermentuoti produktai, tokie kaip natūralus jogurtas, kefyras ar raugintos daržovės. Vis dėlto vieno universalaus probiotiko ar bakterijų rinkinio, kuris garantuotų greitesnę medžiagų apykaitą, nėra.

    Jautrumas insulinui ir judėjimas

    Insulinas yra kasos gaminamas hormonas, padedantis gliukozei patekti į ląsteles ir būti panaudotai energijai. Kai ląstelės į insuliną reaguoja prasčiau, organizmas turi gaminti jo daugiau, o ši būklė vadinama atsparumu insulinui. Ji dažnai siejama su didesniu riebalų kiekiu pilvo srityje, tačiau gali pasitaikyti ir liekniems žmonėms.

    Vienas patikimiausių būdų gerinti jautrumą insulinui yra reguliari fizinė veikla, nes dirbantys raumenys aktyviai naudoja gliukozę. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo ir bent du kartus per savaitę atlikti raumenis stiprinančius pratimus. Ilgalaikėje perspektyvoje tokie įpročiai dažnai daro didesnę įtaką svoriui nei trumpalaikės, sunkiai išlaikomos dietos.

    Galiausiai specialistai sutaria dėl vieno: medžiagų apykaita nėra mygtukas, kurį galima įjungti vienu triuku. Tačiau nuosekliai gerinant miegą, mažinant ilgalaikį stresą, rūpinantis mitybos įvairove ir judėjimu galima reikšmingai sustiprinti metabolinę sveikatą ir stabilizuoti kūno svorį.

  • Glostote katę ir staiga ramiau? Mokslininkai aptiko hormonų ryšį, bet yra viena sąlyga

    Katės glostymas daugeliui siejasi su nusiraminimu, tačiau nauji duomenys rodo, kad už šio jausmo gali slypėti ir biologiniai mechanizmai. Kioto universiteto mokslininkai namų aplinkoje mėnesį stebėjo 19 kačių šeimininkų ir 29 kartu gyvenančius augintinius, vertindami jų savijautą ir hormonų pokyčius.

    Tyrime iš dalies pavyko surinkti pilnus duomenis iš 17 žmonių ir 24 kačių. Rezultatai 2026 metų spalio 14 dieną paskelbti mokslo žurnale „iScience“, o pagrindinis dėmesys sutelktas į oksitociną ir kortizolį.

    Oksitocinas: ryšys matomas, bet ne visur

    Įdomiausia užfiksuota sąsaja buvo susijusi su oksitocinu, hormonu, kuris dalyvauja socialinių ryšių formavime ir streso reguliavime. Kuo didesnė oksitocino koncentracija nustatyta žmogui, tuo dažniau didesnė ji buvo ir katei.

    Tačiau dalis dalyvių augino ne vieną katę, todėl mokslininkai papildomai perskaičiavo rezultatus, kiekvieną namų ūkį vertindami kaip vieną vienetą. Po šios korekcijos tvirčiausiai išliko ryšys tarp didesnio oksitocino lygio katėse ir mažesnio šeimininkų nerimo bei dezorientacijos.

    Dar viena praktinė detalė buvo aiški: daugiau laiko fiziškai būnant arti katės žmonės dažniau nurodė turintys daugiau energijos ir geresnę savijautą. Tuo metu kartu praleistų metų skaičius tokios pat reikšmės neparodė, tad lemiamas gali būti kasdienis kontaktas.

    Kodėl kortizolio ryšio nepavyko rasti

    Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tačiau šiame tyrime aiškios sąsajos tarp jo koncentracijos žmonėms ir katėms aptikti nepavyko. Viena tikėtinų priežasčių siejama su mėginių rinkimo tvarka.

    Žmonių šlapimo mėginiai buvo imami rytais, o kačių mėginiai rinkti įvairiu paros metu, priklausomai nuo praktinių galimybių. Kadangi kortizolis natūraliai kinta per parą, skirtingi paėmimo laikai galėjo užmaskuoti galimus dėsningumus.

    Esminė sąlyga: kontaktas turi būti katės pasirinktas

    Tyrėjai pabrėžia, kad oksitocinas nėra paprastas meilės ar pasitikėjimo matuoklis, nes jam įtaką daro sveikata, miegas, fizinis aktyvumas ir kiti veiksniai. Be to, naudojami „Bluetooth“ siųstuvai fiksavo tik artumą, bet neparodė, ar žmogus katę glostė, žaidė, ar tiesiog buvo šalia.

    Vėlesni darbai suteikia daugiau užuominų, jog svarbus ne pats prisilietimas, o jo pobūdis. Tyrimuose, kuriuose lygintos skirtingos sąveikos formos, ramesnis, nevarginantis kontaktas siejosi su oksitocino didėjimu ir kortizolio mažėjimu, o primestas ar verčiantis kontaktas veikė priešingai.

    Praktikoje tai reiškia, kad geriausia palaukti, kol katė pati ateis, prisiglaus, trinsis skruostu ar atsiguls šalia. Jei katė nusuka galvą, įsitempia, nervingai mosuoja uodega ar bando pasitraukti, tai signalas, kad jai reikia pertraukos.

    Mokslininkai akcentuoja, kad tai dar nėra įrodymas, jog katės sąmoningai „nuskaito“ žmogaus emocijas ar specialiai jį ramina. Vis dėlto duomenys stiprina mintį, kad žmogaus ir katės santykį formuoja abipusė, kasdienė ir gyvūno ribas gerbianti sąveika, kuri gali turėti apčiuopiamą biologinį atspindį.

  • Kava gali pakenkti miegui: ekspertai pasakė, kada gerti pirmą ir kada paskutinį puodelį

    Kava gali pakenkti miegui: ekspertai pasakė, kada gerti pirmą ir kada paskutinį puodelį

    Kava daugeliui yra kasdienis energijos šaltinis, tačiau jos poveikis priklauso ne tik nuo stiprumo ar kiekio. Ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia yra laikas, kada geriate pirmą ir paskutinį puodelį, nes tai tiesiogiai siejasi su organizmo biologiniu ritmu.

    Pabudus organizme natūraliai kyla kortizolio, su budrumu siejamo hormono, lygis. Dėl to kava iškart po atsikėlimo ne visada duoda laukiamą efektą, o kai kuriems žmonėms ilgainiui gali didėti kofeino tolerancija.

    Kada geriausia pirma kava?

    Dažniausiai optimalu pirmą kavos puodelį išgerti praėjus maždaug 1–2 valandoms po pabudimo. Tuo metu kortizolio lygis ima natūraliai mažėti, todėl kofeinas gali veikti pastebimiau, o energijos kritimas ryte būna švelnesnis.

    Jei įprastai keliatės tarp 6.00 ir 8.30 valandos, daugeliui pirmoji kava geriausiai tinka vėlesnį rytą. Vis dėlto individualūs skirtumai dideli, todėl svarbu stebėti, ar kava nesukelia nerimo, širdies plakimo ar virškinimo dirginimo.

    Ar verta gerti kavą popiet?

    Popietę dalis žmonių patiria natūralų mieguistumo bangavimą, todėl norisi antro puodelio. Ekspertai nurodo, kad, jei kavos prireikia energijai palaikyti, dažnam tinkamas laikas yra ankstyva popietė, kai dienos nuovargis pradeda ryškėti.

    Tačiau svarbiausia atsižvelgti į tai, kaip kava veikia jūsų miegą. Net ir geriama dienos metu ji gali sutrumpinti miego trukmę, didinti prabudimų skaičių arba lemti, kad miegas taps paviršutiniškesnis.

    Paskutinis puodelis ir miegas

    Kofeinas iš organizmo pasišalina lėtai, o jo poveikis gali tęstis kelias valandas. Tyrimuose nustatyta, kad kofeino vartojimas net likus 6 valandoms iki miego gali reikšmingai bloginti miego kokybę ir trumpinti bendrą miego laiką.

    Dėl to dažnai rekomenduojama paskutinę kavą išgerti likus maždaug 6–8 valandoms iki planuojamo miego. Pavyzdžiui, jei miegoti einate 22 valandą, daugeliui saugesnė riba yra maždaug 14–16 valanda, o einant miegoti 23 valandą, iki maždaug 15–17 valandos.

    Specialistai taip pat primena, kad kofeino poveikį gali keisti individualios savybės ir sveikatos būklė. Pavyzdžiui, kai kuriems žmonėms kofeinas skaidomas greičiau, o nėštumo metu ar esant kepenų sutrikimų jis gali veikti ilgiau.

    „Jei užmigti darosi sunkiau, pirmas žingsnis dažniausiai yra perkelti paskutinį kavos puodelį į ankstesnį laiką arba rinktis mažiau kofeino turinčius gėrimus“, – teigia miego specialistai.

    Galiausiai svarbu nepamiršti, kad kofeino yra ne tik kavoje, bet ir arbatoje, energetiniuose gėrimuose, kai kuriuose gaiviuosiuose gėrimuose bei šokolade. Jei miegas prastėja, verta įvertinti visus dienos kofeino šaltinius, o ne vien kavą.

  • Mokslininkai aptiko keistą ryšį: katės ir šeimininkai gali dalintis hormonų „parašu“

    Mokslininkai aptiko keistą ryšį: katės ir šeimininkai gali dalintis hormonų „parašu“

    Japonijos mokslininkai pastebėjo netikėtą tendenciją: kačių ir jų šeimininkų organizmuose gali būti susijęs oksitocino lygis. Tai hormonas, dažnai siejamas su socialiniu ryšiu ir artumu, o rezultatai rodo, kad namuose gyvenančių porų rodikliai gali būti panašesni, nei manyta.

    Tyrėjai taip pat analizavo kortizolį, kuris susijęs su organizmo reakcija į stresą ir energijos reguliavimu. Nors hormonai patys savaime nėra tiesioginis laimės ar įtampos matas, jų deriniai gali padėti geriau suprasti, kas vyksta žmogaus ir augintinio santykyje.

    Kas buvo tiriama

    Tyrimas atliktas su 19 šeimininkų ir 29 naminėmis katėmis, tačiau galutinei hormonų analizei pavyko panaudoti 17 žmonių ir 24 kačių duomenis. Oksitocino ir kortizolio koncentracijos buvo vertintos pagal šlapimo mėginius, o kiekvienam individui skaičiuotas kelių mėginių vidurkis.

    Kartu šeimininkai pildė klausimyną apie emocinę savijautą per pastarąsias savaites. Be to, ant kačių antkaklių pritvirtinti nedideli „Bluetooth“ švyturėliai leido apytiksliai įvertinti, kaip arti katė ir žmogus būna namuose.

    Pagrindinis radinys apie oksitociną

    Rezultatai parodė, kad šeimininkai, kurių oksitocino lygis buvo aukštesnis, dažniau augino kates su aukštesniu oksitocino lygiu. Dar viena svarbi sąsaja: didesnis kačių oksitocinas buvo siejamas su mažesniu neigiamų emocijų fonu šeimininkų atsakymuose ir mažesniu jų kortizolio lygiu.

    Vis dėlto, kai tyrėjai sugrupavo duomenis pagal namų ūkius, kad sumažintų kelių kačių vienoje šeimoje įtaką, statistiškai tvirčiau išliko ryšiai su mažesniu nerimu ir mažesniu sutrikimo jausmu. Tai leidžia manyti, kad dalis pradinių sąsajų gali būti jautrios imties dydžiui.

    Ką tai reiškia ir ko dar nežinome

    Mokslininkai pabrėžia, kad ryšys nereiškia priežasties. Neaišku, ar katės iš tiesų mažina šeimininkų stresą, ar tiesiog geriau besijaučiantys žmonės dažniau ir šilčiau bendrauja su augintiniais, o tai gali atsispindėti hormonų rodikliuose.

    „Manau, kad taip gali būti todėl, jog oksitocinas kyla ir šeimininkui, ir katei per glostymo bei buvimo glostomam sąveiką, o ši sąveika padeda formuoti jų ryšį“, – sakė Kioto universiteto tyrėja Saho Takagi.

    Tyrėjų naudoti „Bluetooth“ įrenginiai parodė atstumą, bet nepasakė, kas tiksliai vyko susitikimo metu. Katė, mieganti šalia, ir katė, kuri tuo metu aktyviai glostoma, gali atrodyti vienodai artimos, todėl dar reikia tyrimų, kurie vertintų konkrečius elgesio scenarijus.

    Kortizolio atveju aiškaus tarpusavio ryšio tarp kačių ir šeimininkų nerasta. Viena iš priežasčių gali būti skirtingas mėginių paėmimo laikas: žmonių šlapimo mėginiai rinkti ryte, o kačių, kai tik pavykdavo, o kortizolio svyravimai per parą gali būti reikšmingi.

    Autoriai pabrėžia ir ribotumus: tyrimas nedidelis, dauguma dalyvių buvo moterys, o mėnesio stebėjimas neleidžia tvirtai spręsti apie ilgalaikį poveikį. Siekiant kalbėti apie hormonų sinchroniškumą, reikėtų matuoti rodiklius daug kartų ir stebėti, ar jų pokyčiai laike sutampa.

    Tyrimas publikuotas žurnale „iScience“. Ankstesni darbai su katėmis taip pat rodė, kad saugesnis prisirišimas ir laisva sąveika su šeimininku gali būti susiję su didesniu oksitocino lygiu, tačiau mokslininkai sutaria, kad šioje srityje dar trūksta didesnių, iš anksto suplanuotų ir pakartojamų tyrimų.

  • 10–20 min. ryto šviesos ir smegenys persijungia: įprotis, kuris gali pagerinti miegą

    10–20 min. ryto šviesos ir smegenys persijungia: įprotis, kuris gali pagerinti miegą

    Vos 10–20 minučių natūralios šviesos ryte gali tapti paprastu, bet veiksmingu signalu organizmui, kad prasidėjo diena. Specialistai pabrėžia, kad ryto šviesa padeda sinchronizuoti paros ritmą, o tai ilgainiui gali palengvinti užmigimą ir pagerinti savijautą.

    Žmogaus biologinį laikrodį daugiausia valdo smegenyse esantis suprachiazmatinis branduolys, esantis pagumburyje. Jis koordinuoja miego ir būdravimo ritmą bei daugelį paros metu kintančių procesų, o svarbiausias išorinis orientyras jam yra šviesa.

    Ryte šviesai pasiekus akies tinklainę, specializuotos šviesai jautrios ląstelės perduoda signalą į biologinį laikrodį. Taip smegenys gauna aiškią žinutę, kad metas aktyvumui, o vidiniai procesai pradedami derinti prie dienos režimo.

    Vienas iš svarbiausių mechanizmų susijęs su melatoninu, hormonu, kuris paprastai kyla vakare ir padeda organizmui pasiruošti miegui. Ryto šviesa slopina melatonino išsiskyrimą tuo metu, kai norime būti budrūs, ir gali padėti stabiliau „nubrėžti“ ribą tarp dienos ir nakties.

    Reikšmę turi ir kortizolis, kurio lygis natūraliai būna didesnis ryte ir mažėja dienai bėgant. Tinkamas ryto šviesos signalas gali padėti sklandžiau pereiti iš naktinio poilsio būsenos į darbingumą, todėl kai kuriems žmonėms rytais lengviau „įsivažiuoti“.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra stebuklinga priemonė, kuri akimirksniu pagerina koncentraciją visiems. Nauda dažnai būna netiesioginė: kai miego ir būdravimo ritmas tampa labiau nuspėjamas, daugeliui žmonių lengviau išlaikyti energiją dieną ir užmigti vakare.

    Vieno universalaus šviesos kiekio, tinkančio visiems, nėra, nes daug ką lemia intensyvumas, metų laikas ir debesuotumas. Dešimt minučių saulėtą vasaros rytą ir tiek pat apniukusią žiemos dieną organizmui gali reikšti visai skirtingą šviesos „dozę“.

    Praktiškai dažnai rekomenduojama ryte išeiti į lauką maždaug 10–20 minučių, o tamsiuoju sezonu ar esant prastam apšvietimui gali prireikti ilgiau. Svarbiausia, kad šviesa pasiektų akis natūraliai, būnant lauke, net jei tai tik balkonas ar trumpas pasivaikščiojimas.

    Žiūrėti tiesiai į saulę nereikia ir to daryti nerekomenduojama, nes tai gali pakenkti akims. Pakanka būti lauke ir leisti dienos šviesai patekti į regos lauką įprastu, saugiu būdu.

    Kasdienybėje šis įprotis gali pakeisti pirmąsias minutes po pabudimo, kurias daugelis praleidžia su telefonu. Jei įmanoma, verta pradėti rytą atitraukiant užuolaidas, išeinant į lauką ir kelias minutes praleidžiant be papildomų ekranų, nes vakare ryški šviesa ir ekranai gali veikti priešingai ir apsunkinti užmigimą.

  • Nuolat prabundate apie 3 valandą nakties? Ekspertai paaiškino, ką tai dažniausiai reiškia

    Nuolat prabundate apie 3 valandą nakties? Ekspertai paaiškino, ką tai dažniausiai reiškia

    Daugelis žmonių pastebi pasikartojantį prabudimą maždaug apie 3 valandą nakties ir ima svarstyti, ar tai nėra organizmo siunčiamas pavojaus signalas. Miego specialistai pabrėžia, kad dažnu atveju tai galima paaiškinti įprasta miego struktūra, o ne kokia nors paslaptinga „ypatinga valanda“.

    Naktį smegenys kelis kartus pereina per ne REM ir REM miego fazes. JAV National Heart, Lung, and Blood Institute nurodo, kad vienas miego ciklas dažniausiai trunka apie 80–100 minučių, o per naktį jų būna maždaug 4–6, todėl trumpi prabudimai tarp ciklų yra normalūs.

    Miego „architektūra“ per naktį kinta: daugiau gilaus miego paprastai būna pirmoje nakties pusėje, o vėliau ilgėja REM epizodai. Būtent REM metu smegenų aktyvumas tampa panašesnis į budrumo būseną, todėl prabusti tampa lengviau, ypač jei trukdo triukšmas ar šviesa.

    Kodėl tai dažnai sutampa su 3 valanda?

    Jei žmogus užmiega apie 22–23 valandą, natūralu, kad apie 3 valandą gali sutapti vieno iš ciklų pabaiga, kai miegas tampa paviršutiniškesnis. Jei einate miegoti vėliau, toks prabudimas dažniausiai „pasistumia“ kartu su visu jūsų miego ritmu.

    Svarbus ir elgesys prabudus: jei trumpai atsimerkiate ir vėl užmiegate, ryte dažniausiai net neprisimenate, kad buvote pabudę. Tačiau jei pradedate žiūrėti į laikrodį, skaičiuoti, kiek liko miego, ir nerimauti dėl rytojaus, smegenys pereina į didesnio budrumo režimą, o tai apsunkina užmigimą.

    National Heart, Lung, and Blood Institute atkreipia dėmesį, kad laikrodžio stebėjimas ir nerimas dėl miego gali palaikyti nemigą. Ilgainiui gali susiformuoti uždaras ratas: prabudimas sukelia įtampą, įtampa trukdo užmigti, o kartojantis scenarijui smegenys ima sieti tam tikrą nakties laiką su problema.

    Kortizolis, stresas ir kas iš tiesų vyksta

    Antroje nakties pusėje kortizolio lygis paprastai pamažu kyla, ruošdamas organizmą aktyviai dienai. Vis dėlto tai nereiškia, kad apie 3 valandą staiga įvyksta „streso hormono šuolis“: naujesni tyrimai rodo, kad kortizolio ritmas labiau atspindi natūralų cirkadinį ciklą ir skiriasi tarp žmonių.

    Prabudimus dažnai sustiprina kasdieniškos priežastys: stresas ir nerimas, triukšmas, per šilta ar per šalta patalpa, per ryški šviesa. Reikšmės turi ir įpročiai, ypač kofeinas, nikotinas bei alkoholis: alkoholis gali padėti greičiau užmigti, bet vėliau miegas tampa sekliau ir prabudimų tikimybė išauga.

    Kiti dažni veiksniai yra skausmas, refliuksas, poreikis šlapintis, karščio bangos menopauzės laikotarpiu, kai kurie vaistai ar nuotaikos sutrikimai. Jei prabudimai kartojasi, verta įvertinti, kas pasikeitė jūsų rutinoje, mityboje, darbo krūvyje ar miegamojo aplinkoje.

    Kada tai gali būti signalas kreiptis pagalbos?

    Pats trumpas prabudimas dažniausiai nėra liga, jei greitai vėl užmiegate ir dieną jaučiatės gerai. National Heart, Lung, and Blood Institute nurodo, kad apie lėtinę nemigą dažniau galvojama tuomet, kai sunku užmigti ar išmiegoti bent 3 naktis per savaitę mažiausiai 3 mėnesius ir tai ima trukdyti kasdieniam funkcionavimui.

    Medikų konsultacija taip pat svarbi, jei pasireiškia garsus knarkimas, kvėpavimo pauzės, prabudimai su dusulio jausmu, rytiniai galvos skausmai ar ryškus mieguistumas dieną. Sveikatos apsaugos sistemos informaciniuose šaltiniuose pabrėžiama, kad sergant obstrukcine miego apnėja smegenys gali „pažadinti“ organizmą dėl sumažėjusio deguonies, todėl problema dažniau slypi miego kokybėje, o ne konkrečioje laikrodžio valandoje.

  • Pabundi naktį ir nebeužmiegi? Kortizolis ir stresas gali būti priežastis – ką daryti

    Pabundi naktį ir nebeužmiegi? Kortizolis ir stresas gali būti priežastis – ką daryti

    Kodėl pabundame naktį?

    Kortizolis yra antinksčių gaminamas hormonas, padedantis organizmui reaguoti į grėsmę: reguliuoja energijos panaudojimą, kraujospūdį ir medžiagų apykaitą. Jo lygis per parą natūraliai kinta, todėl net nedideli ritmo sutrikimai gali atsiliepti miegui.

    Įprastai kortizolio daugiausia būna ryte, kai kūnas ruošiasi dienai, o vakare jis turėtų sumažėti. Kai šis vakarinis „nusileidimas“ neįvyksta, smegenys išlieka budrumo režime, todėl žmogus gali pabusti naktį ar per anksti ryte.

    Stresas ir kortizolis: užburtas ratas

    Stresinėje situacijoje suaktyvėja „kovok arba bėk“ reakcija: pagreitėja pulsas, kvėpavimas, didėja raumenų įtampa, o dėmesys krypsta į galimas grėsmes. Dieną tai gali būti naudinga, tačiau vakare toks sužadinimas yra vienas dažniausių užmigimo priešininkų.

    Tyrimai rodo, kad reikšmingas miego ribojimas gali didinti kortizolio koncentraciją vėlyvą popietę ir vakare. Taip susidaro užburtas ratas: stresas trukdo miegui, o prastas miegas dar labiau išbalansuoja organizmo reakciją į stresą.

    Prie problemos prisideda ir nerimas dėl pačios nemigos. Kuo labiau žmogus bando „priversti“ save užmigti, seka laikrodį ar mintyse skaičiuoja likusias valandas iki ryto, tuo didesnė įtampa, o lova ima sietis ne su poilsiu, bet su frustracija.

    Kada kaltas ne vien kortizolis?

    Naktiniai prabudimai ir sunkumas vėl užmigti turi daug galimų priežasčių. Tai gali būti nereguliarus dienos režimas, pamaininis darbas, vėlyvas naršymas telefone, kofeinas ar alkoholis, triukšmas, skausmas, kai kurie vaistai, taip pat depresija ar nerimo sutrikimai.

    Kai kuriais atvejais prabudimus lemia miego apnėja, refliuksas, dažnas šlapinimasis naktį ar neramių kojų sindromas. Todėl vien nemiga dar nereiškia, kad žmogus būtinai turi padidėjusį kortizolį ar hormoninę problemą.

    Patologiškai padidėjęs kortizolis pasitaiko rečiau, pavyzdžiui, sergant Kušingo sindromu. Tokiais atvejais paprastai būna ir kitų simptomų, tarp jų ryškesnis svorio augimas liemens srityje, raumenų silpnumas, lengvas mėlynių atsiradimas, padidėjęs kraujospūdis.

    Ką daryti, kad naktį lengviau užmigtum?

    Pagrindas yra pastovus režimas: verta keltis panašiu metu net po prastai išmiegotos nakties. Tai padeda atkurti miego ir budrumo ritmą, o ilgos dienos drėmės dažnai tik dar labiau „išbarsto“ miego poreikį.

    Vakare rekomenduojama vengti kofeino, alkoholio, intensyvaus darbo ir ryškios šviesos, ypač iš ekranų. Miegamasis turėtų būti tamsus, tylus ir vėsesnis, o prieš miegą gali padėti ramūs kvėpavimo pratimai ar progresyvus raumenų atpalaidavimas.

    Jei užmigimo ar miego palaikymo sunkumai tęsiasi kelias savaites ir blogina savijautą dieną, verta pasitarti su gydytoju. Lėtinės nemigos atveju pirmo pasirinkimo gydymu dažnai laikoma kognityvinė elgesio terapija nemigai, dar vadinama CBT-I, nes ji taikosi į įpročius ir mechanizmus, palaikančius naktinį budrumą.