CP v2

Tag: Kritimai

  • Fizioterapeutai įspėja: vienas įprotis per pasivaikščiojimus didina senjorų kritimų riziką

    Fizioterapeutai įspėja: vienas įprotis per pasivaikščiojimus didina senjorų kritimų riziką

    Kas išduoda nesaugų ėjimą

    Pasivaikščiojimas dažnai laikomas viena saugiausių fizinio aktyvumo formų vyresniame amžiuje, tačiau specialistai pastebi pasikartojantį senjorų įprotį, kuris gali turėti priešingą efektą. Fizioterapeutai sako kasdien matantys žmones, einančius susikūprinę, nuolat žiūrinčius beveik tiesiai po kojomis ir įtempusiomis, prie liemens priglaustomis rankomis.

    Iš pirmo žvilgsnio toks elgesys atrodo logiškas, nes žmogus nori laiku pastebėti nelygumus. Tačiau praktiškai dėl šios laikysenos judesys tampa nenatūralus, žingsnis trumpėja, o kūnas ima kompensuoti įtampą dar didesniu atsargumu, kuris ne visada reiškia daugiau saugumo.

    Kodėl tai didina kluptelėjimų tikimybę

    Susikūprinimas perkelia kūno svorio centrą į priekį, apriboja krūtinės ląstos judėjimą ir gali sumažinti klubų darbo laisvumą. Kai rankos nejuda ritmiškai, sumažėja liemens rotacija, kuri padeda išlaikyti ėjimo sklandumą ir pusiausvyrą.

    Prie to prisidėjus pėdų vilkimui ar pernelyg trumpam žingsniui, padidėja tikimybė užkabinti bortelį, šaknį ar iškilusią šaligatvio plytelę. Specialistų vertinimu, nuolatinis žiūrėjimas stačiai žemyn ypač pavojingas todėl, kad susiaurina matymo lauką ir apsunkina aplinkos skenavimą.

    „Didžiausia klaida yra visą laiką žiūrėti beveik vertikaliai žemyn ir eiti susikūprinus“, – sako fizioterapeutai, pabrėžiantys, kad saugiau žvilgsnį laikyti kelis metrus priekyje, o į kliūtį pasižiūrėti tik trumpam.

    Kada tai gali būti sveikatos signalas

    Po kluptelėjimo ar kritimo daugelis natūraliai pradeda eiti lėčiau, įtempia kūną, dar labiau trumpina žingsnį ir vengia laiptų ar nelygių maršrutų. Tačiau toks atsargumas gali tapti uždaru ratu: mažiau judėjimo reiškia silpnesnius kojų raumenis, prastesnę ištvermę ir dar mažesnį pasitikėjimą eisena.

    Fizioterapeutai atkreipia dėmesį, kad ryškiai sutrumpėjęs žingsnis, pėdų vilkimas, svyravimas, sunkumas pradėti eiti ar netikėti sustojimai neturėtų būti laikomi norma. Tai gali būti susiję su raumenų silpnumu, sąnarių skausmu, regėjimo pablogėjimu, sumažėjusiu pėdų jutimu, kai kurių vaistų poveikiu ar neurologiniais sutrikimais.

    Jei eisena pasikeitė staiga arba pokyčiai greitai ryškėja, patariama neatidėlioti konsultacijos su gydytoju. Kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo daugiau galimybių koreguoti judėjimą ir sumažinti kritimų riziką.

    Kasdienėje praktikoje dažnai pakanka kelių paprastų korekcijų: pakelti žvilgsnį, atpalaiduoti pečius, leisti rankoms judėti natūraliai ir nuosekliai stiprinti kojų raumenis. Tikslas nėra ideali technika, o saugesnis, labiau kontroliuojamas judėjimas neprarandant noro vaikščioti.

    Svarbios ir praktinės detalės: avalynė turėtų stabiliai laikyti kulną, turėti neslidų padą ir nebūti per laisva, o pradžioje verta rinktis lygų, gerai apšviestą maršrutą. Jei naudojama lazda ar kitos pagalbinės priemonės, jos turi būti pritaikytos ūgiui, nes netinkamas aukštis gali dar labiau didinti palinkimą į priekį.

  • Pavojai senjorų namuose: viena smulkmena gali baigtis kritimu – ką būtina pakeisti dabar

    Pavojai senjorų namuose: viena smulkmena gali baigtis kritimu – ką būtina pakeisti dabar

    Vyresnio žmogaus namai turėtų būti ramybės ir savarankiškumo vieta, tačiau būtent čia dažniausiai tyko kasdieniai pavojai. Silpnesnė pusiausvyra, prastesnis regėjimas, lėtesnė reakcija ir lėtinės ligos reiškia, kad menka detalė gali baigtis kritimu ar trauma.

    Dažniausiai rizika slypi ten, kur judama automatiškai: kelyje nuo lovos iki vonios, prie fotelio, virtuvėje ar prieškambaryje. Nepastebėtas slenkstis, ant grindų paliktas laidas ar užsirietęs kilimėlio kampas vyresniame amžiuje gali kainuoti ilgą reabilitaciją ir dalies savarankiškumo praradimą.

    „Visada prie lovos turėjau mažą kilimėlį ir nė nepagalvojau, kad jis gali būti problema. Vieną dieną užkliuvau ir nugriuvau“, – pasakojo senjorė Henryka.

    Dažniausia grėsmė – kritimai

    Kritimai yra viena dažniausių traumų priežasčių vyresniame amžiuje, o namų aplinka tam ypač palanki. Kliūtys dažnai būna smulkios: kilimėliai be neslystančio pagrindo, slidžios grindys, netvarkingai nutiesti laidai, netvirtos šlepetės ar daiktai, palikti praėjimuose.

    Praktikoje saugiausia pradėti nuo paprasčiausių sprendimų: atlaisvinti praėjimus, daiktus laikyti ne ant grindų, o lentynose, o laidus tvirtinti prie sienos. Kilimėlius verta nuimti arba bent jau pritvirtinti, kad jie neslystų ir nesiraukšlėtų.

    Vonioje rizika didžiausia

    Vonia laikoma vienu pavojingiausių kambarių, nes čia susiduria vanduo, slidūs paviršiai ir būtinybė išlaikyti pusiausvyrą lipant į vonią ar stojantis nuo tualeto. Nemažai nelaimių įvyksta būtent išlipant iš dušo ar vonios, kai kojos šlapios, o reakcija sulėtėjusi.

    Didžiausią skirtumą dažniausiai daro neslystančios dangos ir stabilūs atramos taškai. Svarbu, kad senjoras nesiremtų į judančius daiktus, pavyzdžiui, lengvą rankšluosčių stovą, praustuvą ar dušo kabinos dureles, nes jos nėra skirtos išlaikyti kūno svorį.

    „Tik po to, kai paslydau lipdama iš dušo, supratau, kad tai ne apie užsispyrimą, o apie saugumą. Dabar turiu neslystančią dangą ir turėklus – jaučiuosi daug tvirčiau“, – sakė Małgorzata.

    Šviesa, virtuvė ir vaistai – trys tylūs rizikos šaltiniai

    Prastėjantis regėjimas ir prietema namuose didina riziką, ypač naktį einant į tualetą. Kai jungiklis toli nuo lovos, o koridorius užgriozdintas, pakanka vieno netikslaus žingsnio. Padeda gerai apšviesti praėjimai ir lengvai pasiekiami jungikliai.

    Virtuvėje pavojus dažniausiai siejamas su karščiu, aštriais įrankiais ir bandymu pasiekti aukštai laikomus daiktus. Ypač rizikinga lipti ant taburetės ar kėdės, todėl dažniausiai naudojamus indus ir produktus verta laikyti rankų aukštyje, o sunkius puodus – žemiau, bet ne ant pačių grindų.

    Dar viena dažna problema – vaistai, laikomi keliose vietose. Taip lengviau supainioti dozes, išgerti tą patį vaistą du kartus, praleisti vartojimą ar net netyčia vartoti seniai nebereikalingus preparatus. Saugiau, kai vaistai laikomi vienoje vietoje, aiškiai sutvarkyti ir reguliariai peržiūrimi, kad neliktų pasibaigusio galiojimo.

    Vieniems gyvenantiems senjorams papildomą grėsmę kelia vėluojanti pagalba. Po kritimo ar staiga pablogėjus savijautai pavojingiausia situacija – kai telefonas paliktas kitame kambaryje, o niekas ilgai nežino, kad nutiko nelaimė.

    „Pats kritimas nebuvo baisiausia dalis. Blogiausia, kad kurį laiką negalėjau atsikelti, o telefono neturėjau šalia“, – pasakojo Edwardas.

    Specialistai pabrėžia, kad dideli pokyčiai nebūtinai reikalauja remonto: dažnai užtenka daugiau šviesos, tvarkingų praėjimų, stabilios atramos vonioje, saugesnių įpročių virtuvėje ir aiškios vaistų sistemos. Tokios priemonės mažina kritimų tikimybę ir padeda ilgiau išlaikyti savarankiškumą.

  • Nukritote po 40-ies? Mokslininkai įspėja: tai gali būti ankstyvas demencijos signalas

    Nukritote po 40-ies? Mokslininkai įspėja: tai gali būti ankstyvas demencijos signalas

    Vienas nugriuvimas po 40 metų amžiaus gali būti siejamas su didesne demencijos rizika ateityje, rodo didelės apimties mokslinė apžvalga. Tyrėjai pabrėžia, kad pats kritimas nebūtinai sukelia demenciją, tačiau gali būti ankstyvas įspėjimas, kad organizme vyksta nepageidaujami pokyčiai.

    Analizėje apibendrinti 7 tyrimų duomenys, iš viso apėmę daugiau nei 2,9 milijono 40 metų ir vyresnių žmonių, kurie tyrimų pradžioje demencijos neturėjo. Palyginus grupes nustatyta, kad po vieno kritimo demencijos rizika buvo apie 20 proc. didesnė, o patyrusiems kelis kritimus ji didėjo iki maždaug 74 proc.

    Ką rodo skaičiai ir ką jie reiškia

    Keturiuose tyrimuose, kuriuose vertintas vėlesnis demencijos dažnis, maždaug 11,6 proc. žmonių, turėjusių kritimų istoriją, vėliau sulaukė demencijos diagnozės. Tarp neturėjusių kritimų istorijos demencija išsivystė rečiau, apie 7,7 proc. atvejų.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tai yra ryšys, o ne įrodymas apie priežastį. Kitaip tariant, kritimai gali būti ir pasekmė ankstyvų neurologinių pokyčių, kurie dar nepasireiškė aiškiais atminties ar mąstymo sutrikimais.

    Trys galimi paaiškinimai

    Pirmasis mechanizmas susijęs su traumomis, ypač galvos. Žinoma, kad galvos smegenų sukrėtimai ir kitos galvos traumos gali didinti vėlesnių pažintinių sutrikimų riziką, todėl kritimas su rimtesniu sužeidimu gali tapti papildomu rizikos veiksniu.

    Antrasis paaiškinimas vadinamas bendra priežastimi: neurodegeneraciniai procesai gali prasidėti gerokai anksčiau nei oficiali demencijos diagnozė, o pusiausvyros, reakcijos ir dėmesio pokyčiai didina griuvimų tikimybę. Tokiu atveju kritimai būtų ne priežastis, o ankstyvas simptomas.

    Trečias scenarijus susijęs su užburtu ratu. Po kritimo dalis žmonių ima bijoti judėti, mažina fizinį aktyvumą ir socialinius kontaktus, o būtent jie laikomi svarbiais veiksniais, padedančiais lėtinti pažintinių funkcijų silpnėjimą.

    Kada verta sunerimti ir ką daryti

    Tyrėjai ragina gydytojus atidžiau stebėti vidutinio amžiaus ir vyresnius pacientus, kurie krenta pakartotinai, ypač jei kritimai ima kartotis be akivaizdžios priežasties. Tokiais atvejais gali būti tikslinga įvertinti ne tik traumų riziką, bet ir bendrą neurologinę bei pažintinę būklę.

    „Gydytojai turėtų išlikti ypač budrūs dėl pažintinių funkcijų silpnėjimo žmonėms, kurie vidutiniame ar vyresniame amžiuje patiria pasikartojančius kritimus“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Praktikoje tai gali reikšti kelis paprastus žingsnius: kritimų aplinkybių aptarimą, regos ir klausos patikrą, vaistų peržiūrą, pusiausvyros ir eisenos įvertinimą, o prireikus ir pažintinių funkcijų testus. Specialistai taip pat pabrėžia, kad kritimų prevencija, jėgos ir pusiausvyros treniruotės bei saugesnė namų aplinka svarbios ne tik kaulų ar traumų prevencijai, bet ir bendrai sveikatai.

    Nors dar reikia daugiau tyrimų, kad būtų tiksliau atskirta, kas šiame ryšyje yra priežastis, o kas ankstyvas požymis, bendras signalas aiškus: pasikartojantys kritimai po 40-ies nėra smulkmena. Tai proga laiku įvertinti sveikatą ir, jei reikia, imtis priemonių, kurios gali padėti anksčiau pastebėti rizikas.

  • Tyrimas: net vienas kritimas po 40-ies siejamas su didesne demencijos rizika – ką rodo duomenys

    Net vienas kritimas sulaukus 40 metų gali būti ne tik atsitiktinis nutikimas, bet ir signalas, susijęs su didesne demencijos rizika ateityje. Tokias išvadas pateikia Kinijos mokslininkai, išanalizavę ankstesnių tyrimų duomenis ir įvertinę kritimų bei vėliau nustatomos demencijos ryšį.

    Analizėje skaičiuojama, kad vienas kritimas po 40-ies siejamas su daugiau nei 20 proc. didesne demencijos rizika. O tiems, kurie patyrė kelis kritimus, rizika, tyrėjų vertinimu, galėjo didėti iki 74 proc., lyginant su žmonėmis, kurie kritimų istorijos neturėjo.

    Ką parodė didelė analizė?

    Mokslininkai apžvelgė septynis stebėjimo tyrimus, kuriuose iš viso dalyvavo beveik 3 000 000 žmonių nuo 40 metų. Tyrimų pradžioje nė vienam dalyviui demencija nebuvo diagnozuota, o vėliau buvo stebima, kaip kinta sveikatos rodikliai.

    Iš maždaug 1 250 000 žmonių, turėjusių kritimų istoriją, demencijos dažnis ateityje viršijo 11 proc. Vyresnių nei 60 metų grupėje šis rodiklis siekė apie 12,3 proc., todėl ryšys ypač aktualus vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Atskirai įvertinus trijų tyrimų duomenis, matyti vadinamasis dozės priklausomumo efektas: kuo daugiau kritimų, tuo didesnė fiksuojama demencijos rizika. Tai nereiškia, kad kritimas sukelia demenciją, tačiau gali būti svarbus ankstyvas klinikinis ženklas, kurį verta vertinti rimtai.

    Kodėl kritimai gali būti susiję su demencija?

    Tyrėjai svarsto kelis galimus paaiškinimus. Viena versija – po kritimų patirtos traumos, ypač galvos srityje, gali prisidėti prie greitesnio kognityvinių funkcijų prastėjimo arba atskleisti jau prasidėjusius procesus.

    Kitas paaiškinimas susijęs su tuo, kad neurodegeneraciniai pokyčiai gali prasidėti gerokai prieš oficialią diagnozę. Koordinacijos, pusiausvyros ir reakcijos sutrikimai kai kuriems žmonėms gali atsirasti anksčiau nei aiškiai pastebimi atminties ar mąstymo pokyčiai.

    Taip pat neatmetamas ir uždaras ratas: po kritimo žmogus gali pradėti vengti judėjimo, rečiau išeiti iš namų, mažiau bendrauti. Sumažėjęs fizinis aktyvumas ir socialiniai ryšiai yra veiksniai, kurie daugelyje tyrimų siejami su didesne kognityvinio silpnėjimo rizika.

    Kada verta sunerimti ir ką daryti?

    Specialistai pabrėžia, kad vienas kritimas dar nėra demencijos diagnozė, tačiau pasikartojantys kritimai, ypač be aiškios priežasties, turėtų paskatinti išsamesnį įvertinimą. Praktikoje tai gali reikšti pusiausvyros, regos, vaistų sąveikų, neurologinės būklės ir kognityvinių funkcijų patikrą.

    Tyrimo autoriai ragina gydytojus atidžiau stebėti vidutinio ir vyresnio amžiaus pacientus, kurie patyrė vieną ar kelis kritimus. Ankstyvas rizikos įvertinimas gali padėti laiku imtis prevencinių priemonių, koreguoti gyvenimo būdą ir, jei reikia, atlikti tikslesnius ištyrimus.

    Demencijos prevencijoje dažniausiai akcentuojamas reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas miegas, kraujospūdžio ir cukraus kontrolė, klausos ir regos korekcija bei aktyvus socialinis gyvenimas. Kritimų prevencija taip pat svarbi: namų aplinkos pritaikymas, raumenų jėgos ir pusiausvyros treniruotės gali sumažinti pakartotinių kritimų tikimybę.