Fizioterapeutai įspėja: vienas įprotis per pasivaikščiojimus didina senjorų kritimų riziką

Kas išduoda nesaugų ėjimą

Pasivaikščiojimas dažnai laikomas viena saugiausių fizinio aktyvumo formų vyresniame amžiuje, tačiau specialistai pastebi pasikartojantį senjorų įprotį, kuris gali turėti priešingą efektą. Fizioterapeutai sako kasdien matantys žmones, einančius susikūprinę, nuolat žiūrinčius beveik tiesiai po kojomis ir įtempusiomis, prie liemens priglaustomis rankomis.

Iš pirmo žvilgsnio toks elgesys atrodo logiškas, nes žmogus nori laiku pastebėti nelygumus. Tačiau praktiškai dėl šios laikysenos judesys tampa nenatūralus, žingsnis trumpėja, o kūnas ima kompensuoti įtampą dar didesniu atsargumu, kuris ne visada reiškia daugiau saugumo.

Kodėl tai didina kluptelėjimų tikimybę

Susikūprinimas perkelia kūno svorio centrą į priekį, apriboja krūtinės ląstos judėjimą ir gali sumažinti klubų darbo laisvumą. Kai rankos nejuda ritmiškai, sumažėja liemens rotacija, kuri padeda išlaikyti ėjimo sklandumą ir pusiausvyrą.

Prie to prisidėjus pėdų vilkimui ar pernelyg trumpam žingsniui, padidėja tikimybė užkabinti bortelį, šaknį ar iškilusią šaligatvio plytelę. Specialistų vertinimu, nuolatinis žiūrėjimas stačiai žemyn ypač pavojingas todėl, kad susiaurina matymo lauką ir apsunkina aplinkos skenavimą.

„Didžiausia klaida yra visą laiką žiūrėti beveik vertikaliai žemyn ir eiti susikūprinus“, – sako fizioterapeutai, pabrėžiantys, kad saugiau žvilgsnį laikyti kelis metrus priekyje, o į kliūtį pasižiūrėti tik trumpam.

Kada tai gali būti sveikatos signalas

Po kluptelėjimo ar kritimo daugelis natūraliai pradeda eiti lėčiau, įtempia kūną, dar labiau trumpina žingsnį ir vengia laiptų ar nelygių maršrutų. Tačiau toks atsargumas gali tapti uždaru ratu: mažiau judėjimo reiškia silpnesnius kojų raumenis, prastesnę ištvermę ir dar mažesnį pasitikėjimą eisena.

Fizioterapeutai atkreipia dėmesį, kad ryškiai sutrumpėjęs žingsnis, pėdų vilkimas, svyravimas, sunkumas pradėti eiti ar netikėti sustojimai neturėtų būti laikomi norma. Tai gali būti susiję su raumenų silpnumu, sąnarių skausmu, regėjimo pablogėjimu, sumažėjusiu pėdų jutimu, kai kurių vaistų poveikiu ar neurologiniais sutrikimais.

Jei eisena pasikeitė staiga arba pokyčiai greitai ryškėja, patariama neatidėlioti konsultacijos su gydytoju. Kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo daugiau galimybių koreguoti judėjimą ir sumažinti kritimų riziką.

Kasdienėje praktikoje dažnai pakanka kelių paprastų korekcijų: pakelti žvilgsnį, atpalaiduoti pečius, leisti rankoms judėti natūraliai ir nuosekliai stiprinti kojų raumenis. Tikslas nėra ideali technika, o saugesnis, labiau kontroliuojamas judėjimas neprarandant noro vaikščioti.

Svarbios ir praktinės detalės: avalynė turėtų stabiliai laikyti kulną, turėti neslidų padą ir nebūti per laisva, o pradžioje verta rinktis lygų, gerai apšviestą maršrutą. Jei naudojama lazda ar kitos pagalbinės priemonės, jos turi būti pritaikytos ūgiui, nes netinkamas aukštis gali dar labiau didinti palinkimą į priekį.