CP v2

Tag: Lidl

  • Prekės ženklas kainuoja: kaip „Biedronka“ ir „Lidl“ privačios etiketės sutaupo perkant maistą

    Didelis logotipas ant pakuotės ne visada reiškia geresnę sudėtį ar aukštesnę kokybę. Vis dažniau pirkėjai renkasi prekybos tinklų privačias etiketes, nes jos neretai gaminamos tose pačiose gamyklose kaip ir gerai žinomi prekių ženklai, tačiau kainuoja mažiau.

    Skirtumą dažniausiai lemia rinkodaros, platinimo ir prekės ženklo išlaikymo kaštai, o ne žaliavos. Vis dėlto ne kiekvienas produktas yra identiškas, todėl prieš perkant verta atidžiai perskaityti etiketę, įvertinti sudėtį, maistinę vertę ir kainą už kilogramą.

    Kur slepiasi sutaupymas

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – tepami sūreliai. „Lidl“ privati etiketė „Pilos“ gali būti gaminama tų pačių pieno perdirbėjų kaip ir žinomų prekių ženklų gaminiai, o sudėtis bei maistinė vertė kartais sutampa iki skaičių etiketėje.

    Jei pakuotė ir deklaruojami rodikliai tokie patys, didesnė kaina dažnai reiškia, kad mokama už žinomą vardą. Skirtumas viename vienete atrodo nedidelis, bet per mėnesį, ypač perkant šeimai, sutaupyta suma tampa apčiuopiama.

    „Biedronka“ privačios etiketės atveju situacija gali būti dar įdomesnė: tas pats produktų tipas skirtinguose regionuose gali būti gaminamas skirtingų tiekėjų. Dėl to verta kaskart patikrinti gamintojo informaciją ant pakuotės, o ne pasikliauti vien pavadinimu.

    Konservai: svarbiausia ne kaina

    Perkant konservuotas daržoves ar ankštines kultūras, vien kainos nepakanka. Reikšmingi rodikliai yra produkto dalis skardinėje, masė po nusausinimo ir sudėties paprastumas, nes būtent jie parodo, kiek realiai gaunate už sumokėtus pinigus.

    Pavyzdžiui, privačios etiketės konservuoti pomidorai kartais turi net didesnę deklaruojamą pomidorų dalį nei to paties gamintojo produktas su žinomu prekės ženklu. Tokiu atveju pigesnis variantas gali būti ne tik ekonomiškesnis, bet ir objektyviai palankesnis pagal sudėtį.

    Panaši logika galioja ir pupelėms: sudėtis dažnai apsiriboja pupelėmis, vandeniu ir druska, o prekių ženklų gaminiuose papildomai pasitaiko antioksidantų. Tai nebūtinai blogai, tačiau paprastesnė etiketė daugeliui pirkėjų yra aiškus privalumas.

    Ką tikrinti prieš perkant

    Svarbiausia taisyklė paprasta: nereikėtų automatiškai manyti, kad brangesnis produktas yra geresnis. Praktikoje dažnai laimi tas, kuris turi aiškią sudėtį, palankesnę maistinę vertę ir geresnį kainos bei kiekio santykį.

    „Neapsigaukite vien dėl pakuotės ar garsaus pavadinimo: lyginkite sudėtį, maistinę vertę ir kainą už kilogramą“, – sako vartotojų įpročius analizuojantys rinkos stebėtojai.

    Privatūs prekių ženklai Europoje ir toliau stiprėja, o prekybos tinklai vis aktyviau investuoja į receptūras ir kokybės kontrolę. Dėl to pirkėjams atsiveria daugiau galimybių sutaupyti neprarandant kokybės, jei tik pirkinių krepšelis formuojamas sąmoningai.

  • „Lidl“ lentynoje aptiko kimči: kaina kandžiojasi, bet sudėtis stebina ir turi niuansą

    Kimči jau seniai peržengė Korėjos ribas ir tapo įprastu priedu Europos virtuvėse: aštrus, rūgštokas ir traškus raugintų daržovių mišinys tinka prie ryžių, sumuštinių, kiaušinių ar makaronų patiekalų. Vis dažniau jo ieškoma ir parduotuvių lentynose, nes tai patogu, nereikia laukti fermentacijos ir galima greitai paįvairinti kasdienį meniu.

    Vienoje „Lidl“ parduotuvėje pasirodęs paruoštas kimči stiklainyje atkreipia dėmesį ne tik egzotišku pavadinimu, bet ir kaina. 290 gramų pakuotė kainuoja apie 2,20 euro, todėl kilogramo kaina tampa aukšta, ypač lyginant su įprastomis raugintomis daržovėmis.

    Didžiausias šio produkto privalumas – aiški, trumpa sudėtis, kur pirmoje vietoje nurodomas pekininis kopūstas, o toliau seka morkos, česnakas, baltasis ridikas, paprika ir korėjietiški čili dribsniai. Skoniui gylio suteikia ir žuvies padažas iš ančiuvių, būdingas tradiciniam kimči.

    Nors kimči neretai vadinamas vienu sveikiausių pasaulio patiekalų, šį apibūdinimą verta vertinti kritiškai. Tai daržovių rauginys, galintis papildyti racioną skaidulomis, tačiau jis nėra stebuklingas produktas, o jo nauda priklauso nuo bendros mitybos, porcijų dydžio ir individualių sveikatos ypatumų.

    Praktinis niuansas slypi etiketėje: šis kimči yra pasterizuotas. Tai reiškia ilgesnį galiojimą ir stabilesnį skonį, tačiau po terminio apdorojimo produktas nebėra lygiavertis nepasterizuotiems rauginimams, kuriuose išlieka aktyvios bakterijų kultūros.

    Dar vienas aspektas – druska ir cukrus, kurie dažnai naudojami skoniui subalansuoti ir fermentacijai valdyti. Dėl to kimči geriausia vartoti kaip priedą, o ne didelėmis porcijomis, ypač tiems, kurie riboja druską ar stebi cukraus kiekį racione.

    Namie gaminamas kimči paprastai atsieina pigiau, o aštrumą ir sūrumą galima prisitaikyti pagal savo skonį. Jei nenaudojate žuvies padažo, jį galima keisti sojų padažu, tik verta žinoti, kad skonis bus mažiau artimas tradiciniam korėjietiškam variantui.

    Kimči dažniausiai valgomas kaip garnyras, bet jis tinka ir kaip ingredientas karštiems patiekalams, pavyzdžiui, keptiems ryžiams ar sriuboms. Laikomas šaldytuve kimči laikui bėgant įgauna ryškesnį rūgštumą, todėl senstelėjęs ypač gerai tinka termiškai apdorojamiems patiekalams.

  • „Einride“ ir Lidl Vokietijoje pradėjo krovinių gabenimą be vairuotojo: pirmasis 4 lygio sunkvežimis viešuose keliuose

    „Einride“ ir Lidl Vokietijoje pradėjo krovinių gabenimą be vairuotojo: pirmasis 4 lygio sunkvežimis viešuose keliuose

    „Einride“ ir Vokietijos mažmeninės prekybos tinklas Lidl paskelbė pradėję kasdienes krovinių pervežimo operacijas su autonominiu, be kabinos suprojektuotu sunkvežimiu viešuose keliuose. Bendrovės teigia, kad tai pirmasis toks atvejis Vokietijoje, kai 4 lygio autonominis sunkvežimis dirba įprastame tiekimo maršrute be vairuotojo ir be saugos operatoriaus transporto priemonėje.

    Sunkvežimis važiuoja pagal apibrėžtas eksploatavimo sąlygas ir konkrečiu maršrutu, jungiančiu Lidl sandėlį bei paskirstymo centrą su Lidl parduotuve. Veikla vykdoma gavus Federalinės motorinių transporto priemonių tarnybos KBA leidimą, kuris, pasak įmonių, yra pirmasis tokio tipo leidimas šalyje.

    Kas yra 4 lygio autonomija?

    4 lygio autonomija reiškia, kad transporto priemonė gali pati atlikti visą vairavimo užduotį be žmogaus įsikišimo, tačiau tik aiškiai apibrėžtoje aplinkoje. Tai gali būti konkrečios atkarpos, keliai, greičio ribojimai ar oro sąlygos, kuriose sistema yra patikrinta ir sertifikuota veikti patikimai.

    Skirtingai nei žemesniuose autonomijos lygiuose, 4 lygio atveju žmogui nebūtina būti pasiruošus perimti valdymą, kai sistema susiduria su problema. Atsakomybė už vairavimo funkciją leidžiamame veikimo domene tenka automatizuotai sistemai, o ne vairuotojui.

    Kodėl leidimas Vokietijoje svarbus?

    Vokietija laikoma viena griežčiausių jurisdikcijų kelių saugos ir transporto reguliavimo požiūriu, be to, tai didžiausia kelių transporto rinka Europoje. Dėl šios priežasties oficialus leidimas dirbti viešuose keliuose dažnai vertinamas kaip reikšmingas barjeras, kurį įveikus lengviau planuoti plėtrą.

    „Vokietijos patvirtinimo procesas yra vienas griežčiausių pasaulyje, o gautas leidimas suteikia pagrindą plėstis užtikrinčiau“, – sakė „Einride“ vadovas Roozbeh Charli.

    Ką tai keičia prekybos tinklui?

    Lidl šį projektą sieja su logistikos patikimumu, tiekimo grandinių atsparumu ir vairuotojų trūkumo iššūkiais, kurie pastaraisiais metais juntami daugelyje Europos rinkų. Tokie sprendimai ypač aktualūs trumpiems, pasikartojantiems maršrutams, kur svarbiausia yra reguliarumas, prognozuojamumas ir aiškios eksploatavimo sąlygos.

    „Mes užtikriname, kad produktai mūsų klientams visada būtų tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir tinkamos kokybės“, – sakė Lidl Vokietijoje operacinės logistikos vadovas Thomas Dangelmayer.

    „Šiuo inovatyviu projektu žingsnis po žingsnio ir saugiai realiose operacijose testuojame technologinį etapą, kad įvertintume, kaip ateities sprendimai gali būti optimaliai integruoti į mūsų vietos logistiką“, – sakė Thomas Dangelmayer.

    Įmonės nurodo, kad maršrutas turėtų būti plečiamas link kelių sustojimų modelio, o su kitomis Schwarz Group bendrovėmis aptariami ir papildomi diegimai. Jei bandymas pasiteisins, tokio tipo autonominiai pervežimai gali tapti labiau įprasta mažmeninės prekybos logistikos dalimi, ypač ten, kur aiškiai apibrėžti maršrutai leidžia maksimaliai išnaudoti 4 lygio autonomijos privalumus.

  • „Lidl“ Vokietijoje į gatves išleido be kabinos važiuojantį sunkvežimį: ką tai reiškia pirkėjams?

    „Lidl“ Vokietijoje į gatves išleido be kabinos važiuojantį sunkvežimį: ką tai reiškia pirkėjams?

    Vokietijos prekybos tinklas „Lidl“ kartu su Švedijos technologijų bendrove „Einride“ pradėjo kasdienius prekių pervežimus naudodamas autonominį, be vairuotojo kabinos suprojektuotą elektrinį sunkvežimį. Tai vienas ryškiausių praktinių pavyzdžių Europoje, kaip automatizacija pradeda keisti logistiką realiomis sąlygomis viešuosiuose keliuose.

    „Einride“ teigimu, transporto priemonė gavo leidimą iš Vokietijos federalinės kelių transporto institucijos KBA, kuri laikoma viena griežčiausių reguliuotojų Europoje. Tokie leidimai paprastai reikalauja įrodyti, kad sistema gali saugiai veikti apibrėžtomis sąlygomis ir turi aiškius valdymo bei atsakomybės mechanizmus.

    Kaip veikia autonominis pervežimas

    Autonominis sunkvežimis priskiriamas SAE 4 lygio automatizacijai, kai transporto priemonė gali važiuoti be žmogaus įsikišimo konkrečioje, iš anksto numatytoje aplinkoje. „Einride“ nurodo, kad važiavimas stebimas nuotoliniu būdu, tačiau nuotolinis operatorius nėra vairuotojas ir įprastai nevaldo transporto priemonės.

    Pasak bendrovės, operatorius gali perimti tik labai ribotas, mažo greičio manevravimo funkcijas, pavyzdžiui, privažiavimą prie rampų ar sustojimą sudėtingesnėje situacijoje. Toks modelis atspindi bendrą autonominio transporto tendenciją: pirmiausia automatizuojami trumpi, kartojami maršrutai su aiškia infrastruktūra.

    „Vokietijos patvirtinimo procesas yra vienas sudėtingiausių pasaulyje, o leidimas suteikia pagrindą plėstis užtikrinčiau“, – sakė „Einride“ vadovas Roozbeh Charli.

    Maršrutas trumpas, bet reikšmė didelė

    Šiuo metu sunkvežimis gabena prekes tarp logistikos centro ir „Lidl“ parduotuvės Edermiundėje, Heseno žemėje. Skelbiama, kad per vieną pamainą, penkias dienas per savaitę, jis perveža apie 45 paletes, tačiau pats maršrutas yra trumpas ir labiau primena bandomąjį etapą nei plataus masto tinklo pertvarką.

    „Einride“ nurodo, kad kitas žingsnis būtų vadinamasis milkrun modelis, kai ta pati transporto priemonė aptarnauja kelis sustojimus vienu reisu. Toks sprendimas logistikoje vertinamas dėl efektyvesnio maršrutų planavimo ir mažesnių prastovų, tačiau jam reikia ir sudėtingesnio saugos vertinimo.

    Kodėl mažmeninė prekyba domisi autonomija

    Pagrindinės priežastys, kodėl mažmeninės prekybos tinklai investuoja į autonominius pervežimus, yra augantis profesionalių vairuotojų trūkumas, kaštų spaudimas ir siekis didinti tiekimo patikimumą. Europoje logistikos sektorius taip pat stipriai veikiamas klimato politikos, todėl elektriniai sunkvežimiai ir efektyvesnis maršrutų valdymas tampa strategine kryptimi.

    „Einride“ teigia jau valdanti apie 200 elektrinių sunkvežimių parką, kurį nuomojasi skirtingos bendrovės. „Lidl“ atvejis išsiskiria tuo, kad bandoma ne tik elektrifikacija, bet ir naujas transporto priemonės dizainas be tradicinės kabinos, kai visa erdvė skiriama kroviniui ir jutiklių sistemoms.

    Autonominis sunkvežimis turi gausų jutiklių rinkinį, įskaitant kelias kameras, radarus ir lidarų sistemas, kurios leidžia realiu laiku atpažinti kliūtis bei eismo situacijas. Vis dėlto praktika rodo, kad tokios technologijos greičiausiai plėsis etapais, pirmiausia ten, kur maršrutai nuspėjami ir galima tiksliai apibrėžti veikimo ribas.

    „Einride“ taip pat pranešė, kad jau kalbasi su „Lidl“ patronuojančia grupe „Schwarz Group“ dėl galimų platesnių autonominių pervežimų diegimo scenarijų. Jei bandymas pasiteisins, tokie sprendimai gali pamažu tapti įprasta logistikos dalimi, nors masinis pritaikymas vis dar priklausys nuo reguliavimo, infrastruktūros ir visuomenės pasitikėjimo.

  • Lidl lentynoje – keistas buteliukas: geltonų pomidorų passata primena kokteilį, bet tinka sriuboms

    Lietuvos pirkėjai vis dažniau lentynose pastebi geltonų pomidorų passatą – produktą, kuris iš pirmo žvilgsnio gali priminti kokteilį ar sultis, tačiau iš tiesų yra tirštas pomidorų tyrės pagrindas padažams ir sriuboms. Skirtingai nei įprasta raudona passata, geltonų pomidorų versija dažniausiai būna švelnesnio, saldesnio skonio ir mažesnio rūgštingumo.

    Tokie produktai prekyboje atsiranda dėl augančio susidomėjimo paprastesnės sudėties maistu, kai ieškoma kuo mažiau priedų turinčių kasdienių ingredientų. Dažniausiai geltonų pomidorų passatos sudėtis būna trumpa: pomidorai, druska, o kartais papildomai naudojama citrinos rūgštis rūgštingumui sureguliuoti.

    Kuo skiriasi geltoni pomidorai?

    Geltoni ir raudoni pomidorai panašūs tuo, kad abu gali būti svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau jų maistinių medžiagų profilis skiriasi. Raudoni pomidorai siejami su didesniu likopeno kiekiu, o šis antioksidantas geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, ypač kai patiekale yra riebalų.

    Geltonuose pomidoruose paprastai būna daugiau beta karoteno ir kitų karotenoidų, taip pat gali būti daugiau vitamino C ir polifenolių, priklausomai nuo veislės ir sunokimo. Dėl kitokio pigmentų derinio keičiasi ne tik spalva, bet ir skonis, todėl geltona passata dažnai atrodo mažiau aštri ir rūgšti.

    Kur panaudoti geltoną passatą?

    Virtuvėje ji tinka ten pat, kur naudojama raudona passata, tačiau rezultatas bus kitokios spalvos ir švelnesnio skonio. Geltonos spalvos pomidorų sriuba, padažas makaronams ar troškinys gali nustebinti tuos, kurie įpratę prie ryškiai raudonų patiekalų, ypač vaikus.

    Švelnesnė rūgštis gali būti privalumas žmonėms, kurie vengia labai rūgščių pomidorinių padažų. Geltona passata tinka ne tik sriuboms, bet ir šakšukai, daržovių kario patiekalams, lečo ar lengviems padažams, kai norisi natūralesnio saldumo ir mažiau poreikio papildomai saldinti.

    Kiek kainuoja ir ką verta žinoti?

    Kainos skirtinguose tinkluose gali smarkiai svyruoti, todėl pirkėjams verta lyginti ne tik buteliuko kainą, bet ir kiekį bei sudėtį. Perskaičius etiketę svarbu atkreipti dėmesį, ar sudėtyje yra tik pomidorai ir druska, ar taip pat pridėta rūgštingumą reguliuojančių medžiagų.

    Norintys passatos gali pasigaminti ir namuose iš geltonų pomidorų: juos pakanka kaitinti, kol suminkštėja ir išleidžia sultis, tuomet pertrinti per sietą ir redukuoti iki norimo tirštumo su druska. Jei gaminama ilgesniam laikymui, reikalinga pasterizacija, kad produktas būtų saugus ir išsilaikytų per žiemą.

  • „Biedronka“ keičia parkavimą: bilietų neliks, bet vairuotojams siunčia aiškų perspėjimą

    „Biedronka“ keičia parkavimą: bilietų neliks, bet vairuotojams siunčia aiškų perspėjimą

    Diskontų tinklai Lenkijoje, tarp jų ir „Biedronka“, pradėjo bandyti naują parkavimo kontrolės sprendimą, kuris gali pakeisti kasdienę vairuotojų rutiną. Pirkėjams nebereikėtų imti popierinio bilieto ar suvesti automobilio valstybinių numerių parkomate ar programėlėje.

    Sprendimo esmė – automatinis numerių nuskaitymas kameromis, vadinamas ANPR sistema. Ji fiksuoja įvažiavimo ir išvažiavimo laiką, todėl parkavimo trukmė apskaičiuojama automatiškai pagal konkretaus parkingo taisykles.

    „Biedronka“ skelbia turinti daugiau nei 300 parduotuvių aikštelių, kuriose taikomos įvairios kontrolės priemonės, o ANPR kameros bandomos kiek daugiau nei dešimtyje vietų. Pasak tinklo atstovų, pirminiai bandymų rezultatai vertinami teigiamai – esą padidėjo vietų prieinamumas tikriems pirkėjams.

    Tokios sistemos tikslas dažniausiai yra didinti automobilių vietų rotaciją ir mažinti atvejus, kai aikšteles ilgam užima ne pirkėjai. Praktikoje tai reiškia, kad trumpai užsukę apsipirkti klientai turėtų lengviau rasti laisvą vietą.

    Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį į kitą pusę: automatinė kontrolė paprastai yra gerokai tikslesnė už įprastus patikrinimus, todėl pažeidimai fiksuojami dažniau. Dėl to vairuotojams svarbu patiems sekti, kiek laiko automobilis stovi, ir įsigilinti į konkrečios aikštelės taisykles, net jei bilieto nebereikia.

    Taip pat pabrėžiama, kad privačiose parduotuvių aikštelėse skiriama bauda dažnai nėra bauda administracine prasme. Paprastai tai būna papildomas mokestis, numatytas naudojimosi parkingu taisyklėse, t. y. civilinis santykis tarp vairuotojo ir aikštelės valdytojo.

    ANPR sprendimai Lenkijoje nėra naujiena – juos seniai naudoja prekybos centrai ir kitos didesnės aikštelės, dažnai siūlančios nemokamą parkavimą ribotą laiką, o vėliau taikančios mokestį. Prie diskontų parduotuvių, kur apsipirkimas paprastai trunka trumpiau, tokia kontrolė gali būti pritaikoma kitokiam rotacijos modeliui.

    Kol kas „Biedronka“ neįsipareigoja sistemos diegti visose aikštelėse ir teigia tęsianti bandymus. Panašius pilotinius projektus, remiantis viešai skelbta informacija, vykdo ir „Lidl“, žadėdama sprendimus vertinti po kelių mėnesių bei atsižvelgti į klientų atsiliepimus.

    Rinkos stebėtojai prognozuoja, kad automatinis numerių nuskaitymas ilgainiui gali tapti standartu, nes tai leidžia efektyviau valdyti aikšteles ir mažina rankinio administravimo poreikį. Vairuotojams tai patogu, tačiau kartu didina atsakomybę laiku išvažiuoti ir neignoruoti taisyklių.

  • Buvusios nacių stovyklos vietoje Austrijoje kyla verslo parkas: įniršis dėl „Lidl“

    Buvusios nacių stovyklos vietoje Austrijoje kyla verslo parkas: įniršis dėl „Lidl“

    Vietoje atminimo – statybų technika

    Austrijoje, netoli Leobersdorfo miestelio, buvusio nacių priverstinio darbo komplekso teritorijoje pradėtas verslo parko projektas sukėlė visuomenės ir istorikų pasipiktinimą. Iš kadaise didžiulės infrastruktūros šiandien vietoje matyti tik pavieniai irimo apimti betoniniai blokai apžėlusiuose laukuose.

    Planuojama statyti komercinės paskirties objektus, tarp jų ir šaldymo sandėlį, taip pat numatyta parduotuvė, kurią valdytų diskontinių prekybos tinklų bendrovė „Lidl“. Kritikai teigia, kad ekonominiai interesai nustumiami aukščiau už pareigą saugoti istorinę atmintį.

    Kuo svarbi ši vieta?

    Po 1938 metais įvykdytos Austrijos aneksijos nacių Vokietijos, Weinberglager kompleksas buvo naudojamas tūkstančiams karo belaisvių ir priverstinių darbininkų. Vėliau teritorijoje veikė ir Hirtenbergo padalinys, priklausęs Mauthauseno koncentracijos stovyklų sistemai.

    Istorikų duomenimis, 1944 metų rugsėjo–1945 metų balandžio laikotarpiu čia buvo kalinta apie 400 moterų, daugiausia iš tuometinės Sovietų Sąjungos, taip pat iš Italijos ir Lenkijos. Jos buvo verčiamos dirbti netoliese esančiame fabrike, gaminant pėstininkų amuniciją.

    Dalis pramoninių pastatų griuvėsių teritorijoje vis dar išlikę, tačiau barakai ir kiti stovyklos statiniai po karo buvo pamažu griaunami, pritaikomi kitiems tikslams arba sunyko. Dėl to visuomenei ši vieta šiandien atrodo tarsi „tuščia“, nors istorinis krūvis išlieka.

    Aktyvistų ir institucijų konfliktas

    Archeologiniai tyrimai patvirtino, kad teritorijoje yra išlikusių buvusios stovyklos komplekso pėdsakų. Vis dėlto Austrijos federalinė paminklų apsaugos institucija yra nurodžiusi, kad išlikusių elementų nepakanka, kad teritorijai būtų suteikta paminklo apsaugos statusas.

    Aktyvistai, tarp jų ir Mauthauseno atminimą puoselėjančios organizacijos, ragina bent dalį vietos išsaugoti, o statybas stabdyti ar koreguoti. Jų teigimu, buvusios koncentracijos stovyklos žemė negali būti vertinama kaip eilinis sklypas komercijai.

    „Man tai liūdnas jausmas, nes istorijos paženklinta vieta užstatoma ir paaukojama ekonomikai“, – sakė vietos iniciatyvos išsaugoti teritoriją vadovas Erichas Stroblas.

    „Buvusi koncentracijos stovykla neturi būti užstatoma naujais statiniais“, – teigė Tarptautinis Mauthauseno komitetas.

    „Jaučiu sielvartą, pyktį ir įniršį, kad taip gali nutikti Austrijoje 2026 metais“, – sakė Mauthauseno komiteto Austrijoje valdybos narys Josefas Pumbergeris.

    Projektas sulaukė papildomo dėmesio ir dėl sklypo įsigijimo aplinkybių. Vietos žiniasklaida skelbė, kad žemė anksčiau priklausė bendrovei, siejamai su vietos meru Andreasu Ramharteriu, o 2022 ir 2023 metais ji buvo parduota už daugiau nei 15 000 000 eurų.

    Sklypą įsigijusi Austrijos bendrovė „TRA LEO GmbH & Co KG“ teigė siūliusi remti memorialo įrengimą teritorijoje. Tuo metu „Lidl“ patvirtino ketinimus atidaryti parduotuvę planuojamame verslo parke, tačiau pabrėžė, kad ji būtų ne tiesiogiai buvusios stovyklos vietoje, o gretimame sklype.

    Austrijos atminties politika keičiasi, bet įtampa išlieka

    Po Antrojo pasaulinio karo Austrija ilgą laiką save pristatinėjo kaip nacizmo auką, o dalies visuomenės dalyvavimas režimo nusikaltimuose buvo nutylimas. Plačiau apie atsakomybę ir vaidmenį Holokausto kontekste šalis pradėjo diskutuoti tik nuo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos.

    Pasak istorikų, šiandien visuomenėje jaučiamas didesnis jautrumas buvusių nacių režimo vietų įamžinimui, tačiau kartu stiprėja ir nuovargio nuo istorinių debatų tendencija. Tai ypač ryšku politiniame fone, kai kraštutinių dešiniųjų jėgos stiprina savo įtaką ir dalyje regionų dalyvauja valdžioje.

    Leobersdorfo centre apklausti gyventojai dažnai teigė apie projektą negirdėję arba vengė komentuoti. 2024 metais Hirtenbergo aukoms atminti buvo pastatyta memorialinė stela, tačiau kritikai sako, kad simbolio nepakanka, jei realūs stovyklos pėdsakai išnyks po naujomis konstrukcijomis.

    Aktyvistai pabrėžia, kad materialūs istorijos liudijimai yra esminiai, kad atmintis nevirstų vien teorija ar archyvine informacija. Jų teigimu, be autentiškos aplinkos visuomenei vis sunkiau suvokti, kas tokiose vietose vyko ir kokią kainą sumokėjo aukos.

  • Nusipirkote streliciją „Lidl“? Šių 3 dalykų nepadarę namuose rizikuojate ją greitai prarasti

    Nusipirkote streliciją „Lidl“? Šių 3 dalykų nepadarę namuose rizikuojate ją greitai prarasti

    Vasaros pabaigoje parduotuvėse dažnai pasirodo strelicijos, dar vadinamos rojaus paukščiu. Augalas atrodo įspūdingai, tačiau parsinešus iš prekybos centro jam prasideda vienas rizikingiausių etapų: staigus šviesos, temperatūros ir drėgmės pokytis.

    Gėlininkai pabrėžia, kad pirmąją dieną strelicijos geriau nepersodinti. Papildomas stresas dėl naujo vazono ir substrato neretai baigiasi gelstančiais ar krentančiais lapais, ypač jei augalas prieš tai laikytas tankiai sustatytas ir silpnesnėje šviesoje.

    Optimali taktika paprasta: apie 7–10 dienų palikite streliciją originaliame vazone ir leiskite jai prisitaikyti. Per šį laiką stebėkite, ar neatsiranda lapų dėmių, susiraukšlėjimų ar staigaus vytimo, kurie gali signalizuoti apie priežiūros klaidas ar kenkėjus.

    Karantinas nuo kenkėjų

    Prekybos centruose augalai dažnai keliauja transportu ir laikomi didesnėje drėgmėje, todėl kenkėjai plinta greičiau. Dėl to naują augalą verta izoliuoti maždaug 14 dienų, laikant atskirame kambaryje arba bent kelių metrų atstumu nuo kitų gėlių.

    Per karantiną apžiūrėkite lapų apačią ir lapkočių vietas, kur kenkėjai mėgsta slėptis. Dažniausiai pasitaiko voratinklinės erkutės, tripsai, skydamariai, miltuotieji skydamariai, o iš substrato kartais pakyla smulkios juodos muselės, rodančios drėgną žemę.

    Patogus būdas apžiūrai yra ryški telefono žibintuvėlio šviesa, nukreipta į lapų apačią. Jei kyla įtarimų, lapus galima švelniai nuvalyti drėgna šluoste, kad pašalintumėte dulkes ir dalį galimų kenkėjų, o tuomet stebėti situaciją kelias dienas.

    Didžiausia klaida yra perlaistymas

    Prekybos centruose augalai neretai auginami durpiniame, vadinamajame gamybiniame substrate. Jis gali apgaulingai išdžiūti paviršiuje, tačiau šaknų zonoje ilgai laikyti drėgmę, todėl skubus laistymas namuose tampa pagrindine šaknų puvinio priežastimi.

    Prieš laistant verta patikrinti drėgmę 5 centimetrų gylyje pirštu arba mediniu pagaliuku. Jei viduje dar drėgna, laistymą atidėkite, nes strelicija daug saugiau pakelia trumpą sausumą nei užmirkimą, ypač vėsesnėse patalpose.

    Jeigu ant lapų atsiranda rusvos dėmės su gelsvu apvadu, o augalas ima vysti, nors žemė šlapia, tai gali būti perlaistymo signalas. Tokiu atveju svarbu sumažinti laistymą, užtikrinti drenažą ir įvertinti, ar vazone nėra užsistovėjusio vandens.

    Šviesa: kuo daugiau, bet atsargiai

    Strelicija natūraliai mėgsta ryškią šviesą, tačiau iš parduotuvės parsineštas augalas ne visada būna prie jos pripratintas. Pastatytas prie pietinio lango be pereinamojo laikotarpio jis gali nudegti, todėl pirmomis dienomis praverčia lengvas pritemdymas.

    Praktiškai gerai tinka rytinė arba pietvakarių kryptis, o šiaurinė palangė dažnai būna per tamsi. Trūkstant šviesos strelicija ištįsta, lapai silpsta, o toks augalas tampa jautresnis kenkėjams ir lėčiau formuoja naujus lapus.

    Praėjus adaptacijos laikotarpiui, streliciją galima persodinti į kiek didesnį vazoną su laidžiu substratu ir drenažo sluoksniu. Taip augalas stabiliau augs, o rizika, kad šaknys užmirks ar susidurs su kenkėjais, bus mažesnė.

  • Radau „Lidl“ Maljorkoje: ši dešra laikoma ne šaldytuve, bet ant skrudintos duonos – tobula

    Išvykstant į Maljorką lengva pagalvoti, kad sala skirta tik turistams ir brangiems restoranams. Tačiau Palmoje, šalia centrinės autobusų stoties, veikia įprastos parduotuvės, kuriose apsipirkti gali ir vietiniai. Būtent ten pirkėjų dėmesį patraukia tradicinis vietos gaminys – sobrasada.

    Sobrasada yra minkštos konsistencijos, lengvai tepama kiaulienos dešra, pagardinta saldžiąja ir aitria paprika bei druska. Ji gaminama kimšant masę į natūralius apvalkalus ir brandinama, todėl įgauna būdingą plytų raudonumo spalvą ir ryškų, paprikos dominuojamą skonį.

    Kelionėse nustebina tai, kad sobrasada kai kur parduotuvėse laikoma ne šaldytuve, o lentynoje, o apvalkalas gali šiek tiek riebaluotis. Tai dažnas reiškinys šiltesniame Viduržemio jūros klimate: riebalai minkštėja, tampa skystesni ir gali pasirodyti paviršiuje.

    Vis dėlto svarbu atskirti, kad tai nėra šviežia žalia dešra, skirta suvalgyti iš karto kaip neapdorota mėsa. Brandinimas, druska ir mažesnė vandens aktyvumo terpė padeda gaminį stabilizuoti, todėl ištisos lazdos natūraliame apvalkale kartais laikomos ne šaldymo vitrinoje.

    Grįžus į apgyvendinimo vietą sobrasadą saugiausia laikyti šaldytuve arba vėsioje, sausoje, gerai vėdinamoje vietoje, ypač jei gabalas jau pradėtas. Patartina vadovautis etiketėje nurodytomis laikymo sąlygomis ir tinkamumo terminu, o pjaunamą galą uždengti, kad gaminys neperdžiūtų ir nesugertų kvapų.

    Kaip ją valgyti namuose?

    Klasikinis patiekimas Ispanijoje paprastas: sobrasada tepama ant paskrudintos duonos riekės. Šiluma ją dar labiau suminkština, todėl skonis tampa sodresnis, o tekstūra primena paštetą.

    Vienas populiariausių derinių Maljorkoje yra sobrasada su medumi, kai saldumas subalansuoja sūrumą ir lengvą aštrumą. Prie tokios griežinėlio taip pat tinka ožkos sūris, alyvuogės ar rukola, o virtuvėje ją galima naudoti ir kaip prieskoninį akcentą kiaušiniams, makaronams ar picai.

    Kodėl sobrasada siejama su Maljorka?

    Sobrasada laikoma vienu atpažįstamiausių Balearų virtuvės gaminių, o jos savybes stipriai formuoja vietos klimatas ir brandinimo tradicijos. Būtent dėl to ji skiriasi nuo įprastų rūkytų dešrų: čia vyrauja paprikos skonis ir tepama konsistencija, o ne dūmo aromatas.

    Perkant kelionėje verta prisiminti praktinį dalyką: dėl minkštumo pakuotė gali lengvai susitepti, todėl ją patogu įsidėti į papildomą maišelį ir atskirti nuo drabužių ar duonos. Tai smulkmena, bet keliaujant ji dažnai išgelbėja lagaminą nuo sunkiai išvalomų dėmių.

  • Radau ją „Lidl“ parduotuvėje Maljorkoje: ispanų delikatesas, kuris geriausiai atsiskleidžia ant grzankos

    Atvykus į Maljorką dažnam gali pasirodyti, kad sala skirta tik turistams ir brangiems restoranams. Tačiau Palmoje, greta transporto mazgų ir gyvenamųjų rajonų, netrūksta įprastų parduotuvių, kuriose apsiperka vietiniai, tarp jų ir „Lidl“.

    Būtent ten keliautojai dažnai atranda sobrasadą – tradicinę Balearų salų vytintą, labai minkštos tekstūros kiaulienos dešrą, kuri dažniau tepama nei pjaustoma. Nors ji atrodo neįprastai, Ispanijoje tai kasdienis produktas, dažnai valgomas pusryčiams ar lengvai vakarienei.

    Kas yra sobrasada ir kodėl ji raudona?

    Sobrasada gaminama iš žalios kiaulienos, druskos ir maltos paprikos, kuri suteikia ryškią plytų raudonumo spalvą bei švelniai aitrų, sodrų skonį. Masė kimšama į natūralius apvalkalus ir brandinama, todėl galutinis produktas įgauna tepamą konsistenciją.

    Skirtingai nei daug įprastų rūkytų mėsos gaminių, sobrasada dažniausiai nėra rūkomа, o jos skonį labiausiai formuoja paprika, druska ir brandinimas. Balearų klimatas taip pat svarbus: šiluma ir santykinai sausas oras prisideda prie tekstūros, kuri šiek tiek primena paštetą, bet išlieka aiškiai mėsiška.

    Kodėl parduotuvėje ji gali būti ne šaldytuve?

    Keliautojus neretai nustebina, kad sobrasada kartais parduodama ne šaldytuve, o kambario temperatūroje, ir net gali šiek tiek išskirti riebalų. Tai siejama su jos sudėtimi bei brandinimu: šiltesnėje aplinkoje riebalai tampa skystesni ir gali pasirodyti ant apvalkalo.

    Vis dėlto saugiausia vadovautis etiketėje pateiktomis laikymo sąlygomis. Jei kyla abejonių, ypač karštomis dienomis, atidarytą gaminį verta laikyti šaldytuve, o pjūvio vietą sandariai uždengti, kad produktas neišdžiūtų ir neprisigertų pašalinių kvapų.

    Kaip valgyti, kad skonis nustebintų?

    Klasikinis patiekimo būdas Ispanijoje paprastas: sobrasada plonai užtepama ant apskrudintos duonos. Šiluma ją dar labiau suminkština, o skonis tampa intensyvesnis, todėl tai vienas greičiausių būdų suprasti, kodėl vietiniai ją taip mėgsta.

    Ypač populiarus derinys Maljorkoje yra sobrasada su medumi: saldumas subalansuoja sūrumą ir paprikos aitrumą. Taip pat ji tinka su ožkos sūriu, alyvuogėmis ar žalumynais, o virtuvėje gali praversti kaip priedas prie kiaušinių, makaronų ar naminės picos.