Tag: Lockheed Martin

  • Lenkijos gynybos ministras Kosiniak-Kamysz vyksta į Vašingtoną: bazė ir „Patriot“ raketos

    Lenkijos vicepremjeras ir gynybos ministras Władysław Kosiniak-Kamysz pirmadienio vakarą išvyksta į Vašingtoną derėtis dėl dviejų Varšuvai strategiškai svarbių klausimų – galimos nuolatinės JAV karinės bazės Lenkijoje ir pramoninio bendradarbiavimo, susijusio su oro gynybos sistemomis „Patriot“.

    Kaip skelbia portalas WNP, Pentagonuose numatytuose susitikimuose Lenkijos delegacija ketina aptarti ir sprendimą dėl amerikiečių pajėgų dislokavimo, ir tolimesnius žingsnius po to, kai buvo paskelbta apie planus Lenkijoje įkurti „Patriot“ raketų aptarnavimo centrą.

    Lenkijos gynybos viceministrė Magdalena Sobkowiak-Czarnecka pabrėžė, kad vizitas bus trumpas, bet intensyvus: ministras planuoja trečiadienį, lapkričio 11 dieną, grįžti į Lenkiją dalyvauti Nepriklausomybės dienos minėjime.

    Pasak jos, po sprendimo dėl aptarnavimo centro Varšuva siekia ne tik techninio serviso, bet ir platesnės pramoninės partnerystės – įskaitant galimą koprodukciją Lenkijos teritorijoje bei kitas investicijas, dėl kurių jau vyksta derybos.

    Du pagrindiniai derybų klausimai

    Pagrindiniai susitikimai Vašingtone numatyti Pentagone – Lenkijos atstovai planuoja kalbėtis su JAV gynybos sekretoriumi Pete’u Hegsethu.

    Pirmasis derybų blokas – nuolatinės JAV bazės Lenkijoje klausimas. Lenkijos pusė teigia girdinti iš partnerių, kad sprendimas artėja, tačiau jis siejamas ir su Pentagonui atliekama platesne amerikiečių pajėgų Europoje strategine peržiūra.

    Antrasis blokas – bendradarbiavimas dėl „Patriot“ sistemoms skirtų raketų. Lenkija jau gavo signalą dėl aptarnavimo centro, tačiau nori, kad bendradarbiavimas apimtų daugiau nei vien techninę priežiūrą.

    Trijų mėnesių terminas susitarimui su „Lockheed Martin“

    Lenkija nurodo, kad derybos dėl „Patriot“ raketų PAC-3 MSE aptarnavimo turėtų trukti apie tris mėnesius – tiek, anot M. Sobkowiak-Czarneckos, esą yra numatyta susitarti dėl sutarties turinio su gamintoju „Lockheed Martin“.

    Pasirašyta sutartis būtų esminis žingsnis, po kurio Varšuva žada pateikti daugiau detalių – įskaitant aptarnavimo centro vietą ir investicijos apimtį. Kol kas, kaip teigiama, vyksta intensyvus darbas už uždarų durų.

    Viceministrė taip pat pranešė, kad po kelių savaičių planuoja dar vieną vizitą JAV, kad derybos dėl projekto sąlygų būtų tęsiamos.

    Komentarai dėl galimų permainų Pentagone

    Lenkijos pareigūnams buvo užduotas ir klausimas, ar žiniasklaidoje aptariamos galimos permainos JAV gynybos sekretoriaus poste nepaveiks derybų.

    M. Sobkowiak-Czarnecka teigė, kad Lenkija, rūpindamasi savo saugumu, neketina remtis spekuliacijomis ir pabrėžė, jog Varšuva yra pasirengusi kalbėtis su bet kuriuo JAV partneriu.

  • Patriot PAC-3 MSE remonto centras Lenkijoje: aptarnavimas gali kainuoti iki 40 proc. raketos vertės

    Lenkijos valdžia paskelbė, kad šalyje bus kuriamas „Patriot“ oro gynybos sistemų raketų PAC-3 MSE techninės priežiūros ir sertifikavimo centras. Tai būtų vienintelis toks centras už Jungtinių Amerikos Valstijų ribų, skirtas europiniams šių raketų naudotojams.

    Gynybos pramonės vadovas dr. inž. Przemysławas Kowalczukas teigia, kad vien aptarnavimas su pakartotine sertifikacija gali sudaryti nuo 20 iki daugiau nei 40 proc. pačios raketos vertės. Dėl to, jo vertinimu, didelė dalis išlaidų, kurios iki šiol nutekėdavo į užsienį, galėtų likti Lenkijos ekonomikoje.

    Kodėl servisas toks brangus?

    PAC-3 MSE raketos į servisą patenka dviem pagrindiniais atvejais: periodiškai ir tada, kai kariniuose daliniuose diagnostika aptinka galimą gedimą. Periodiniai patikrinimai paprastai atliekami kas 10–12,5 metų, priklausomai nuo gamintojo reikalavimų.

    Tokio patikrinimo metu raketa išardoma, tikrinamos atskiros dalys, keičiami susidėvėję ar rizikingi komponentai, po to raketa surenkama ir išbandoma. Pasak eksperto, kraštutiniu atveju naujomis gali būti pakeista net apie pusė elementų, o tai ir kelia aptarnavimo kainą.

    Nauda Europai ir Lenkijai

    Lenkijos PAC-3 MSE atsargos dar yra palyginti naujos, todėl realu, kad pirmiausia į naująjį centrą keliautų sąjungininkų raketos. Europoje PAC-3 MSE naudoja keli „Patriot“ operatoriai, o papildomą poreikį sudaro ir JAV pajėgų raketos, dislokuotos žemyne.

    Lenkijos atstovai anksčiau akcentavo, kad aptarnavimas Jungtinėse Amerikos Valstijose gali užtrukti mėnesius, o kai kuriais atvejais ir ilgiau nei metus. Regioninis centras reikštų trumpesnius logistikos maršrutus, greitesnę grąžą į rikiuotę ir didesnį operacinį patikimumą krizės atveju.

    Kur galėtų atsirasti centras?

    Kaip vieną stipriausių kandidatų ekspertas įvardija Wojskowe Zakłady Elektroniczne gamyklą Zielonkoje, priklausančią Polska Grupa Zbrojeniowa grupei. Ten jau veikia su raketinėmis sistemomis susijusi infrastruktūra, taip pat gaminami tam tikri PAC-3 MSE komponentai, o tai mažintų įėjimo kaštus.

    Pasak pašnekovo, norint aptarnauti didesnį kiekį raketų, greičiausiai prireiktų naujos patalpos išardymo, tikrinimo ir surinkimo darbams. Didelę biudžeto dalį sudarytų specializuota testavimo įranga, darbuotojų parengimas ir sertifikavimas, nes darbai atliekami pagal griežtas gamintojo procedūras.

    „Servisas kartu su pakartotine sertifikacija gali sudaryti nuo 20 iki daugiau nei 40 proc. pačios raketos vertės, nes kartais tenka keisti net didelę dalį komponentų“, – sakė dr. inž. Przemysławas Kowalczukas.

    Ekspertas taip pat atkreipia dėmesį, kad JAV šiuo metu didina naujų raketų gamybos apimtis, o tam dažnai naudojama panaši infrastruktūra kaip ir remontui. Dėl to Europos serviso pajėgumų plėtra, jo vertinimu, turi aiškų ekonominį ir praktinį pagrindą, ypač jei centras aptarnaus ne vien nacionalinius, bet ir regioninius poreikius.

    Finansinėje dalyje minimos ir reikšmingos investicijos į infrastruktūrą bei laboratorijas, kurios reikalingos sudėtingiems bandymams ir suderinamumo patikrai. Galutinis centro pajėgumas ir darbų pasidalijimas tarp Europos partnerių priklausys nuo saugumo reikalavimų ir nuo to, kurios raketos dalys bus leidžiamos aptarnauti vienoje vietoje, o kurios bus paskirstytos kelioms valstybėms.

  • Lenkijos bazėje nusileido jau 10-asis F-35: kiek „Husarz“ bus šiemet ir kada pasieks 32?

    Lenkija toliau sparčiai didina penktos kartos naikintuvų F-35 parką. Į 32-ąją taktinės aviacijos bazę Laskyje, netoli Lodzės, atskrido dar vienas F-35, tapęs dešimtuoju šio tipo orlaiviu, jau dislokuotu šalyje.

    Apie atvykimą pranešė Lenkijos vicepremjeras ir nacionalinės gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas. Pasak jo, naujasis orlaivis netrukus pradės vykdyti užduotis iš Laskio bazės, o oro erdvės apsauga įvardijama kaip vienas svarbiausių prioritetų.

    „Dar vienas, dešimtasis „Husarz“, nusileido Lenkijoje. Netrukus daugiafunkcis F-35 vykdys užduotis iš 32-osios taktinės aviacijos bazės Laskyje“, – sakė Władysławas Kosiniakas-Kamyszas.

    F-35 pristatymai į Lenkiją vyksta jau apie penkis mėnesius. Pirmieji trys orlaiviai šalyje nusileido gegužės 22 dieną, dar penki atvyko rugpjūčio 28 dieną, o kitas F-35 buvo pasitiktas spalio 1 dieną.

    Lenkijos planuose numatyta, kad iki metų pabaigos šalyje turėtų būti 14 F-35. Likusi partija turėtų būti pristatoma etapais, o iki 2027 metų pabaigos planuojama sulaukti dar 12 orlaivių.

    Pirmiausia Laskas, vėliau Svidvinas

    Pirmuoju dislokavimo tašku pasirinkta Laskio bazė, kurioje jau dabar bazuojasi dalis Lenkijos turimų F-16. Vėliau F-35 turėtų papildyti 21-ąją taktinės aviacijos bazę Svidvine Vakarų Pamario vaivadijoje, kur iki neseniai tarnavo iš rikiuotės išimti sovietinės kilmės Su-22.

    Abi bazės modernizuotos, kad atitiktų penktos kartos naikintuvų infrastruktūros ir saugumo reikalavimus. Galutinis tikslas yra suformuoti dvi eskadriles, po 16 F-35 kiekvienoje.

    32 F-35 sutartis iki 2029 metų

    Lenkija yra pasirašiusi sutartį dėl 32 F-35 įsigijimo, o bendras jos dydis siekia apie 4,6 mlrd. JAV dolerių, tai yra maždaug 4,2 mlrd. eurų. Pristatymus planuojama užbaigti iki 2029 metų.

    Šie naikintuvai, Lenkijoje vadinami „Husarz“, turi tapti viena kertinių šalies karinių oro pajėgų platformų. Programos esmė yra ne tik nauji orlaiviai, bet ir perėjimas prie naujos kartos operacijų, kur svarbūs sensorių duomenų mainai, ryšio infrastruktūra ir sąveika su sąjungininkais.

    Laskio bazė priklauso 2-ajam taktinės aviacijos sparnui, kurio vadavietė yra Poznanėje. Bazė laikoma viena moderniausių Lenkijos kariuomenėje, reguliariai dalyvauja tarptautinėse pratybose, o F-16 čia eksploatuojami nuo 2008 metų.

  • „Lockheed Martin“ užbaigė „Ultra Maritime“ įsigijimą: stiprina povandeninės kovos ir sonarų pajėgumus

    „Lockheed Martin“ pranešė užbaigusi gynybos sektoriaus bendrovės „Ultra Maritime“ įsigijimą. Tai kelis mėnesius trukusio proceso pabaiga, kurią JAV koncernas paskelbė spalio 26 dieną, o sandoris nukreiptas į sparčiai augančią povandeninės erdvės saugumo sritį.

    „Ultra Maritime“ specializuojasi sprendimuose, skirtuose povandeninėms operacijoms ir kovai su povandeniniais laivais. Bendrovė kuria ir tiekia sonarines technologijas, sonarines bojas, torpedų gynybos sprendimus, taip pat radarų, elektroninės kovos bei autonominių jūrinių aptikimo platformų elementus.

    Kas pasikeis „Lockheed Martin“ portfelyje

    „Lockheed Martin“ teigia, kad įsigijimas turėtų papildyti ir išplėsti jos siūlomus sonarinius sprendimus naujos kartos jūrinėms platformoms. Praktikoje tai reiškia didesnes galimybes integruoti skirtingus jutiklius ir sistemas į laivus bei kitas jūrines platformas, kur svarbūs tiek aptikimo nuotolis, tiek patikimumas realiomis sąlygomis.

    Akcentuojama ir „Ultra Maritime“ tarptautinė veikla bei produkcija sąjungininkams, įskaitant velkamas sonarines sistemas ir korpuse montuojamų sonarų sprendimus. Tokie pajėgumai dažnai laikomi kritiniais, kai didėja poreikis stebėti povandeninę aplinką prie strateginių jūrų kelių ir infrastruktūros.

    Kodėl povandeninė erdvė tampa prioritetu

    Pastaraisiais metais Vakarų valstybės daugiau dėmesio skiria povandeninių grėsmių atgrasymui ir jūrų situacijos suvokimui. Tam įtakos turi ir augantys reikalavimai apsaugoti uostus, laivybos maršrutus, kabelius bei kitą povandeninę infrastruktūrą, kuri tapo jautresnė sabotažo ir žvalgybos rizikoms.

    Technologiniu požiūriu rinka juda link pažangesnių jutiklių, didesnės autonomijos ir greitesnio duomenų apdorojimo, kai sprendimai priimami remiantis kelių šaltinių informacija. Tokiose sistemose vis dažniau pritaikomas DI, padedantis filtruoti triukšmą, greičiau identifikuoti anomalijas ir sumažinti operatorių darbo krūvį.

    Ką sako kompanija

    „Tai yra daugiau nei tik įsigijimas: tai įsipareigojimas sujungti geriausias mūsų technologijas, pajėgumus ir žmones, kad atlieptume skubiai augantį partnerių poreikį povandeninėms galimybėms visame pasaulyje“, – sakė Stephanie C. Hill.

    „Lockheed Martin“ nurodo, kad „Ultra Maritime“ veikla integruota į jos padalinį Rotary and Mission Systems. Bendrovės vertinimu, šis žingsnis turėtų pagreitinti sprendimų kūrimą ir tiekimą klientams, kuriems svarbus greitas modernizavimas ir suderinamumas su sąjungininkų naudojamomis platformomis.

  • „Lockheed Martin“ kuria PAC-3 Edge: kas keisis Patriot gynyboje ir kodėl trūksta PAC-3 MSE raketų

    Paklausa lenkia gamybą

    Patriot oro gynybos sistema ir ypač jai skirti perėmimo šaudmenys PAC-3 MSE pastaraisiais metais tapo vienu geidžiamiausių gynybos pramonės produktų. Karas Ukrainoje ir įtampos Artimuosiuose Rytuose padidino realių perėmimų poreikį, o atsargos ir gamybos tempai nespėja su paklausa.

    Šis deficitas kelia spaudimą valstybėms, kurios jau naudoja Patriot arba planuoja įsigyti papildomų baterijų. Praktikoje vis dažniau tenka laukti eilėje ne tik radarų ar paleidimo įrenginių, bet ir pačių raketų, kurios tampa sistemos „butelio kakleliu“.

    „Lockheed Martin“ rodo įpėdinį

    JAV koncernas „Lockheed Martin“ pristatė naują perėmimo raketą PAC-3 Edge, kuri kuriama pagal JAV sausumos pajėgų programą „Future Interceptor“. Gamintojo teigimu, raketa nuo pradžių projektuojama taip, kad būtų suderinama tiek su dabartiniais, tiek su būsimais integruotos oro ir priešraketinės gynybos sprendimais.

    Numatoma, kad PAC-3 Edge galės būti integruota su mūšio valdymo sistema IBCS ir įvairiais paleidimo sprendimais, įskaitant M903 ir kitus konteinerinius formatus. Tai signalizuoja kryptį, kuria juda JAV: didesnis lankstumas, greitesnė integracija ir platesnis platformų spektras.

    „PAC-3 Edge remiasi kovinėmis sąlygomis patikrintomis PAC-3 MSE technologijomis, tačiau siekiame dar didesnio manevringumo, galios ir greičio“, – sakė „Lockheed Martin“ raketų ir ugnies valdymo padalinio vadovas Tim Cahill.

    Kuo PAC-3 Edge turėtų būti geresnė

    Gamintojas akcentuoja patobulintą traukos valdymą per visą skrydį ir modernizuotą valdymo sistemą, kuri turėtų pagerinti pasiekiamumą bei perėmimo aukštį. Tokie patobulinimai svarbūs, nes šiuolaikinės grėsmės tampa greitesnės, manevringesnės ir dažnai sudėtingiau prognozuojamos.

    Taip pat skelbiama apie naują daugiaimpulsį kietojo kuro variklį, kuris turėtų prisidėti prie didesnio nuotolio ir platesnio taikinių spektro. PAC-3 Edge pozicionuojama kaip atsakas į pažangias oro ir raketines grėsmes, įskaitant sudėtingesnius balistinius taikinius ir hipergarsines sistemas.

    Testai ir terminas: laikas ne visų pusėje

    „Lockheed Martin“ nurodo, kad bandomieji PAC-3 Edge bandymai turėtų prasidėti 2027 metais, o diegimas planuojamas apie 2031 metus. Tai reiškia, kad artimiausiais metais rinkoje ir toliau dominuos PAC-3 MSE, o jų prieinamumas išliks kritiniu klausimu.

    Valstybėms, kurios svarsto investicijas į vietinę ar regioninę gamybą, toks grafikas kuria dilemą: gamybos pajėgumų kūrimas trunka ilgai, o rinką gali pasiekti jau naujos kartos sprendimai. Vis dėlto, dėl didelės paklausos dabartinei versijai, poreikis senesniems efektoriams dar kurį laiką niekur nedings.

    Europa ieško savo atsakymo

    Lygiagrečiai amerikietiškai plėtrai europinė gynybos pramonė stiprina ambicijas kurti savus perėmimo sprendimus. Konsorciumas, kurį koordinuoja MBDA, vysto HYDIS programą, orientuotą į gebėjimą kovoti su hipergarsinėmis grėsmėmis ir pažangesnėmis balistinėmis raketomis.

    Projektas, remiamas kelių Europos valstybių, juda koncepcijos pasirinkimo ir technologijų demonstratoriaus link. Platesniame kontekste tai yra varžybos ne tik dėl būsimų milijardinių užsakymų, bet ir dėl technologinės savarankiškumo bei tiekimo saugumo, ypač tada, kai krizės sąlygomis šaudmenys tampa ribotu resursu.

    Kodėl viskas sukasi apie raketą

    Pastarųjų metų patirtis rodo, kad oro gynybos vertę vis labiau lemia ne tik radarai ar paleidimo įrenginiai, bet ir perėmimo raketos. Būtent jos nulemia, ar sistema sugebės efektyviai dorotis su naujos kartos balistiniais taikiniais, sparnuotosiomis raketomis ir hipergarsiniais skriejančiais objektais.

    Todėl tikrosios lenktynės vyksta dėl to, kas pirmas pasiūlys patikimą PAC-3 MSE įpėdinį ir sugebės jį pagaminti mastu. Kol vieni skaičiuoja dabartinių atsargų trūkumą, kiti jau konstruoja kitą etapą, kuriame pagrindiniu argumentu taps perėmimo galimybės ir gamybos tempas.

  • Lenkijos kariuomenė renkasi naujus sraigtasparnius: varžosi „Leonardo“ Švidnike ir „Airbus“ pasiūlymas

    Lenkijos gynybos ministerija artėja prie sprendimo dėl naujų mokomųjų–kovinių sraigtasparnių, kurie būtų skirti pilotams rengti ir būsimai eksploatuoti modernizuojamą sraigtasparnių parką. Varžybų epicentre atsidūrė ne tik techniniai parametrai, bet ir klausimas, kiek pirkimas turi stiprinti gamybą bei aptarnavimą pačioje Lenkijoje.

    Šalyje veikia dvi svarbiausios sraigtasparnių gamyklos: Švidnike dirbanti PZL-Świdnik, priklausanti italų grupei „Leonardo“, ir Mielece įsikūrusi PZL Mielec, valdoma JAV koncerno „Lockheed Martin“. Nors abu objektai turi užsienio savininkus, jie yra reikšminga Lenkijos pramonės ir gynybos ekosistemos dalis.

    Gamyba šalyje tampa argumentu

    Lenkijos valdžia pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad gynybos pirkimuose svarbu ne vien įsigijimo kaina ar skrydžio charakteristikos. Lygiai taip pat vertinama ilgalaikė logistika, atsarginių dalių tiekimas, remonto pajėgumai ir modernizavimo galimybės per visą technikos tarnavimo laiką, kuris dažnai siekia kelis dešimtmečius.

    Šią kryptį sustiprino ir politinės deklaracijos. „PZL-Świdnik ir PZL Mielec bus traktuojamos kaip lenkiškos gamyklos, nes jos gamina Lenkijoje ir čia kuria darbo vietas“, – sakė Lenkijos vicepremjeras ir gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas.

    Toks požiūris reiškia, kad konkursuose papildomą svorį įgauna ne tik pats sraigtasparnio modelis, bet ir realus pramoninis pėdsakas: vietinė surinkimo linija, tiekimo grandinė, darbuotojų kompetencijos ir galimybė užtikrinti technikos parengtį krizės ar karo metu.

    Švidnikas, Mielecas ir didieji kontraktai

    PZL-Świdnik istoriškai yra vienas svarbiausių sraigtasparnių kompetencijų centrų šalyje. Ši gamykla siejama su keliomis lenkiškomis konstrukcijomis, o šiandien joje vykdomas ir vienas iš didžiausių pastarojo meto programų: 2022 metais Lenkija užsakė 32 daugiafunkcius AW149 sraigtasparnius su logistiniu ir mokymo paketu, įskaitant treniruoklius.

    Sutarties vertė, nurodyta zlotais, perskaičiuojant ir apvalinant sudaro apie 1,8 mlrd. eurų. Pagal vykdymo schemą pirmieji vienetai buvo pagaminti „Leonardo“ gamyklose Italijoje, o vėlesnės mašinos turėtų būti surenkamos Lenkijoje, plečiant vietos gamybos apimtį.

    PZL Mielec, priklausanti „Lockheed Martin“, yra svarbi dėl S-70i „Black Hawk“ gamybos bei kitų aviacijos komponentų tiekimo. Šis objektas Lenkijai svarbus ir kaip eksporto platforma, taip pat kaip potencialus techninio aptarnavimo centras skirtingoms specializuotoms sraigtasparnių versijoms.

    Konkursas: vietinė linija ar importas?

    Lenkijos gynybos ministerija planuoja įsigyti 24 mokomuosius–kovinius sraigtasparnius. Šie orlaiviai laikomi būtinais rengiant įgulas ir instruktorius tiek daugiafunkciams sraigtasparniams, tiek atakos platformoms, kurioms reikalingas aukšto lygio perėjimo mokymas ir standartizuota infrastruktūra.

    Pagrindinė konkurencija minima tarp Švidnike siūlomo AW109 tipo sraigtasparnio, kurio gamybą ir priežiūrą ketinama koncentruoti Lenkijoje, ir alternatyvos iš „Airbus Helicopters“, siūlančios H145M. Pastaruoju atveju didesnė dalis pridėtinės vertės būtų kuriama už Lenkijos ribų, o vietinis indėlis labiau sietųsi su mokymo sistemos elementais bei partnerių paslaugomis.

    Sprendimą gali lemti ir mobilizaciniai bei tiekimo saugumo argumentai. Švidniko gamykla yra įtraukta į Lenkijos ginkluotųjų pajėgų užtikrinimo planus, todėl, kilus grėsmei ar karo metu, jai gali būti taikomi įpareigojimai palaikyti gamybos, remonto ir aptarnavimo pajėgumus šalies viduje.

    Lenkijos politikų viešuose pasisakymuose vis dažniau kartojama nuostata, kad pirkimas turi „palikti“ technologiją, darbo vietas ir viso gyvavimo ciklo kompetencijas. Dėl to šio konkurso baigtis bus svarbi ne tik kariuomenės poreikiams, bet ir kaip signalas, kokiu keliu Lenkija eis formuodama ilgalaikę sraigtasparnių pramonės strategiją.

  • Pažangiausias naikintuvas pasaulyje nutūpė ant lėktuvnešio milžino: ką parodė F-35C bandymai

    Pažangiausias naikintuvas pasaulyje nutūpė ant lėktuvnešio milžino: ką parodė F-35C bandymai

    JAV karinis jūrų laivynas pranešė apie reikšmingą bandymų etapą: naikintuvas F-35C sėkmingai atliko nusileidimą ant naujos kartos „Ford“ klasės lėktuvnešio denio. Skrydis vykdytas kartu su bandymų eskadrile VX-23, vadinama „Salty Dogs“, ir F-35 programos bandymų komanda.

    Šių bandymų tikslas buvo įvertinti, kaip penktosios kartos denio naikintuvas dera su naujo tipo lėktuvnešio aviacijos sistemomis. Vertinami ne tik nusileidimo ir kilimo procesai, bet ir skrydžių valdymo, techninės priežiūros bei denio operacijų sąveika realiomis jūrinėmis sąlygomis.

    Naujos kartos denio sistemos

    „Ford“ klasės lėktuvnešiai naudoja elektromagnetinę katapultų sistemą EMALS, kuri pakeičia senesnes garines katapultas. Tokia technologija leidžia tiksliau valdyti paleidimo parametrus, potencialiai mažina orlaivių konstrukcijų apkrovas ir padeda didinti skrydžių intensyvumą.

    Kartu diegiamos ir modernios orlaivių sugrąžinimo sistemos, skirtos efektyviau atlikti nusileidimus bei greičiau paruošti denį kitoms operacijoms. Praktikoje tai svarbu siekiant didesnio operacijų tempo, kai per ribotą laiką reikia vykdyti daug kilimų ir nusileidimų.

    Kuo skiriasi F-35C?

    F-35C yra deniui pritaikytas „Lightning II“ šeimos variantas, sukurtas specialiai skrydžiams nuo lėktuvnešių. Nuo F-35A, naudojamo JAV oro pajėgų, jis skiriasi didesniais sparnais, sustiprinta važiuokle ir stabdymo kabliu, būtinu nusileidimui trumpame denyje.

    Orlaivis jungia mažesnio matomumo technologijas su pažangiais sensoriais, elektroninės kovos priemonėmis ir ryšio sprendimais, leidžiančiais dalintis duomenimis su kitais vienetais. Toks derinys ypač svarbus aplinkoje, kur gausu oro gynybos priemonių ir reikia greitai perduoti informaciją sąjungininkams.

    Ką reiškia šis nusileidimas?

    Pirmasis F-35C nusileidimas ant „Ford“ klasės platformos laikomas svarbiu suderinamumo patvirtinimu, tačiau jis nereiškia, kad bandymai baigti. Paprastai po tokių etapų tęsiami papildomi patikrinimai, apimantys įvairius scenarijus, apkrovas ir denio operacijų ritmą.

    Planuojama, kad tokie lėktuvnešiai sustiprins JAV laivyno galimybes veikti toli nuo sausumos bazių. Tokiuose veiksmuose F-35C gali būti ypač vertingas žvalgybai, taikinių nustatymui ir grėsmių neutralizavimui, praplečiant laivyno veikimo nuotolį ir situacijos suvokimą.

  • JAV pristatė pigesnę „Patriot“ raketą: Europai – daugiau šansų atremti Rusijos atakas

    JAV pristatė pigesnę „Patriot“ raketą: Europai – daugiau šansų atremti Rusijos atakas

    Jungtinės Valstijos pristatė naują priešlėktuvinės gynybos raketą PAC-3 ACE, skirtą sistemai „Patriot“. Idėja paprasta: išlaikyti suderinamumą su esama infrastruktūra, bet sumažinti vieneto kainą, kad sąjungininkai galėtų sukaupti didesnes amunicijos atsargas.

    PAC-3 ACE (Adapted Capability Effector) kūrė „Lockheed Martin“ inžinieriai, o viešesnė raketos demonstracija šią vasarą įvyko Farnboro aviacijos parodoje. Dabar skelbiama daugiau detalių apie tai, kaip JAV mato „Patriot“ atsargų didinimą Europoje, augant grėsmei iš Rusijos.

    Kam skirta PAC-3 ACE?

    Gamintojo teigimu, ši raketa numatyta naikinti orlaivius, dronus, sparnuotąsias raketas ir trumpo bei labai trumpo nuotolio balistines raketas. Praktikoje tai reiškia galimybę pigesniais šūviais dengti dažnesnius ir paprastesnius taikinius, o brangesnę amuniciją taupyti sudėtingiausioms grėsmėms.

    Skelbiama, kad PAC-3 ACE kaina turėtų būti mažesnė nei pusė PAC-3 MSE kainos, kuri siejama su maždaug 3 700 000–4 900 000 eurų už vienetą. Tokia ekonomika ypač svarbi, kai oro gynybai tenka atlaikyti masines atakas, kur dalis taikinių yra palyginti pigūs dronai.

    Suderinamumas su „Patriot“ ir IBCS

    Vienas svarbiausių akcentų yra tai, kad PAC-3 ACE naudoja tą pačią PAC-3 ugnies valdymo architektūrą ir turėtų būti suderinama su „Patriot“ baterijomis bei integruota vadovavimo sistema IBCS. Tai reiškia mažiau kliūčių diegimui: nereikia atskiros logistikos grandinės ar iš esmės naujų įgūdžių, jei šalis jau eksploatuoja „Patriot“.

    „Lockheed Martin“ taip pat signalizuoja apie bendradarbiavimą su pramonės partneriais JAV ir Europoje, siekiant atsparesnės tiekimo grandinės. Europos valstybėms tai aktualu dėl ilgesnių pristatymo terminų ir didžiulės paklausos, kurią pastaraisiais metais sukūrė investicijos į oro gynybą.

    Kaip mažinama kaina?

    Viešai nurodoma, kad kainą padeda mažinti keli konstrukciniai sprendimai. Vietoje dviejų impulsų kietojo kuro variklio pasirinktas paprastesnis vieno impulso variklis, taip pat atsisakoma kai kurių sprendimų, reikalingų itin preciziškam pataikymui.

    Skelbiama, kad vietoje koncepcijos, orientuotos į tiesioginį kinetinį pataikymą, numatoma skeveldrinė sprogstamoji kovinė galvutė, o dalies manevringumą užtikrinančių elementų atsisakoma. Vis dėlto pabrėžiama, kad išlaikoma aktyvi savitaikė galvutė ir suderinamumas su esamais paleidimo įrenginiais.

    Dar vienas praktinis aspektas yra užtaisymo lankstumas: vienas paleidimo įrenginys gali gabenti iki 12 raketų, o tam tikromis konfigūracijomis minimas ir didesnis skaičius. Taip pat numatomi mišrūs užtaisai su PAC-3 MSE, kad ta pati baterija galėtų optimizuoti šūvius pagal grėsmės lygį.

    „Mūsų kariams ir sąjungininkams reikia sprendimo, kuris būtų patikrintas ir kartu pagrįstas biudžeto požiūriu“, – sakė „Lockheed Martin“ padalinio Missiles and Fire Control vadovas Timas Cahillas.

    Pagal viešai pateikiamą grafiką, pirminė serijinė gamyba galėtų prasidėti maždaug per 36 mėnesius, o pirmasis skrydis planuojamas 2028 metų pradžioje. Europai tai signalas, kad artimiausiais metais oro gynybos planavime vis dažniau bus kalbama ne tik apie baterijų skaičių, bet ir apie tvarius amunicijos rezervus.

  • F-35C iš „USS Abraham Lincoln“ misijos grįžo su „laimikio“ ženklais: ką jie iš tiesų reiškia

    F-35C iš „USS Abraham Lincoln“ misijos grįžo su „laimikio“ ženklais: ką jie iš tiesų reiškia

    Socialiniuose tinkluose ir aviacijos bendruomenėje dėmesį patraukė JAV karinio jūrų laivyno naikintuvo F-35C „Lightning II“ nuotraukos, kuriose matyti neįprastai gausus kovinių pasiekimų žymėjimas ant fiuzeliažo ir ginkluotės skyriaus durelių. Ant orlaivio pavaizduotos taikinių siluetų eilės leidžia spėti apie plataus masto smūgių kampaniją prieš Irano pajėgas jūroje, ore ir sausumoje.

    Nuotraukose matomi keli povandeninių laivų siluetai, taip pat nurodomi kiti taikiniai, tarp jų tanklaivis, paviršinis laivas, bepiločiai orlaiviai ir antžeminiai objektai. Tokie ženklai dažnai atspindi įgulos ir dalinio tradiciją pažymėti dalyvavimą kovinėse operacijose, tačiau jie nebūtinai reiškia, kad konkretus orlaivis vienas pats savarankiškai sunaikino visus pavaizduotus taikinius.

    Ekspertai pabrėžia, kad povandeninių laivų naikinimas taktiniam naikintuvui yra itin retas scenarijus. Dažniausiai tokie taikiniai pažeidžiami tada, kai yra uoste, prie krantinės arba iškilę į paviršių, o smūgiai atliekami tiksliai nukreipiama ginkluote, pasitelkiant žvalgybą ir kelių pajėgų koordinavimą.

    Kas žinoma apie dalinį ir operacijas

    Skelbiama, kad minimas F-35C priskiriamas JAV jūrų pėstininkų eskadrilei VMFA-314 „Black Knights“, kuri veikė iš lėktuvnešio USS Abraham Lincoln sudėtyje. Tokios grupės paprastai vykdo oro gynybos, smūgių į antžeminius ir jūrinius taikinius, taip pat žvalgybos ir palydos užduotis, todėl viename teatre gali susikirsti kelios misijų rūšys.

    Viešojoje erdvėje taip pat minimi pranešimai apie Irano bepiločių orlaivių numušimus Arabijos jūroje ir intensyvius smūgius jūriniams taikiniams pirmaisiais operacijos etapais. Vis dėlto, detalių apie konkrečias atakas, taikinių patvirtinimą ir kovinio darbo priskyrimą dažnai nėra skelbiama dėl operacinio saugumo.

    Ką gali rodyti ginkluotės žymėjimas

    Šalia taikinių žymų kai kuriose nuotraukose matomi ir panaudotos ginkluotės simboliai, siejami su „oras–oras“ raketomis bei valdomomis aviacinėmis bombomis. Tokie žymėjimai leidžia susidaryti bendrą vaizdą, kokio tipo užduotys galėjo būti vykdomos, tačiau be oficialių ataskaitų neįmanoma patikimai nustatyti, kokiu būdu buvo smogta konkretiems objektams.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad penktosios kartos F-35 šeimos pranašumas dažnai siejamas ne vien su smūgio platforma, bet ir su jutiklių, duomenų sujungimo bei taikinių perdavimo funkcijomis. Praktikoje tai reiškia, kad vienas orlaivis gali aptikti ar identifikuoti taikinį ir perduoti duomenis kitai platformai, o pats smūgis gali būti atliktas kelių pajėgų bendradarbiavimo principu.

    Oficialių patvirtinimų gali ir nebūti

    Kol kas viešai nėra plačiai paskelbto oficialaus JAV jūrų pėstininkų ar JAV karinio jūrų laivyno patvirtinimo, kuriame būtų detaliai išvardyti visi konkrečiam F-35C priskiriami sunaikinimai. Tai įprasta praktika, kai kalbama apie jautrias operacijas, taktiką, žvalgybos šaltinius ir tikslų mūšio rezultatų vertinimą.

    Vis dėlto tokios nuotraukos atnaujina diskusiją apie tai, kaip keičiasi šiuolaikinis karas jūroje ir ore, kai vienoje operacijoje persipina bepiločių grėsmė, smūgiai jūriniams taikiniams ir tikslinė ugnis prieš infrastruktūrą. Kartu tai primena, kad vizualūs „laimikio“ ženklai yra įspūdingi, bet jų interpretacija be konteksto gali klaidinti.

  • Turėjo pakeisti JAV kariuomenę, bet dykuma atskleidė silpnybę: DI ir ryšys neatlaikė

    Turėjo pakeisti JAV kariuomenę, bet dykuma atskleidė silpnybę: DI ir ryšys neatlaikė

    JAV kariuomenės bandymai su naujomis technologijomis Fort Irwin poligone Kalifornijoje parodė, kad dalis pažangių sprendimų mūšio lauko sąlygomis vis dar stringa. Pratybose Project Convergence Capstone 6 tikrinta, kaip veikia DI, dronai, autonominės sistemos ir naujos kartos vadovavimo tinklas NGC2.

    Eksperimentas vyko aplinkoje, artimoje realiam konfliktui, todėl didžiausiu išbandymu tapo ne laboratoriniai scenarijai, o karštis, dulkės ir ryšio trukdžiai. Mojavos dykumoje temperatūra kilo iki maždaug 43 laipsnių, o tai sukėlė įrangos perkaitimą ir veikimo sutrikimus.

    Per bandymus fiksuota, kad dalis įrenginių veikė trumpiau, nei buvo deklaruojama, o dronų baterijų ištvermė prastėjo karštyje. Taip pat pasitaikė ryšio praradimų: kalvos ir uolėti keterų ruožai slopino signalą, o elektromagnetiniai trikdžiai ir kova dėl dažnių juostų apsunkino stabilų duomenų perdavimą.

    Dalis sprendimų, pristatomų kaip autonominiai, realybėje pareikalavo nuolatinės žmonių priežiūros. Kariams teko perimti valdymą, taisyti klaidas, atkurti nutrūkusius ryšius ir rankiniu būdu „gelbėti“ misijas, kai automatika nebesuvaldė situacijos.

    Žiniasklaidoje minėta ir improvizacija lauke, kai perkaitusius palydovinio ryšio terminalus teko vėsinti po ranka turimomis priemonėmis. Tokie epizodai išryškino elementarią, bet kritiškai svarbią pamoką: patikimas energijos tiekimas ir aušinimas karo sąlygomis gali lemti ne mažiau nei programinės įrangos pažanga.

    Kas yra NGC2 ir ko siekiama

    NGC2, arba Next Generation Command and Control, kuriamas kaip vieninga aparatūros ir programinės įrangos ekosistema, apimanti infrastruktūrą, ryšį, duomenų integraciją ir taikomąsias aplikacijas. Pagrindinis tikslas yra sujungti skirtingus duomenų šaltinius į vieną bendrą situacijos vaizdą ir taip paspartinti sprendimų priėmimą.

    Prie NGC2 komponentų kūrimo prisideda gynybos ir technologijų bendrovės, tarp jų „Anduril Industries“, „Palantir“, „Raft“ ir „Lockheed Martin“. JAV kariuomenė siekia atsisakyti tarpusavyje menkai suderinamų, išskaidytų vadovavimo sistemų, kurios ilgainiui tapo kliūtimi greitai koordinacijai.

    Pažanga yra, bet dar ne pabaiga

    Po bandymų JAV kariuomenė akcentavo, kad pratybos parodė ne tik problemas, bet ir pažangą programine įranga valdomose vadovavimo operacijose. Vis dėlto techniniai nesklandumai verčia peržiūrėti energijos sprendimus, įrangos integraciją ir atsparumą karščiui, dulkėms bei trikdžiams.

    „Kai manęs klausia, koks yra NGC2 statusas, atsakau: jis paruoštas, bet neužbaigtas, arba funkcionalus, bet neoptimizuotas. Išmokome daug pamokų, o kai kuriuos dalykus dar turime tobulinti. Ar viskas veikė idealiai visą laiką? Ne“, – sakė JAV kariuomenės generolas majoras Patrickas Ellisas.

    DI šiame kontekste įvardijamas kaip pagalbinė priemonė, o ne žmogaus sprendimų pakaitalas, ypač kai aplinka kintanti ir ryšys nestabilus. Tokia kryptis atitinka ir platesnę tendenciją gynybos sektoriuje, kur vis dažniau pabrėžiamas žmogaus vaidmuo kritiniuose sprendimuose bei sistemų atsparumas trukdymui.

    Kada planuojamas diegimas

    Planuojama, kad pirmoje didelėje operacinėje formuotėje NGC2 būtų pradėtas diegti iki 2027 metų pabaigos, o vėliau sprendimas būtų plečiamas ir į kitas divizijas. Bandymų rezultatai turėtų padėti nustatyti, kuriuos elementus būtina skubiausiai sustiprinti, kad realiame mūšio lauke veiktų patikimiau.

    Kariuomenė tikisi, kad tolesni testai leis geriau suderinti dronų valdymą, jutiklių duomenis, ryšio infrastruktūrą ir sprendimų priėmimo grandinę. Pagrindinis uždavinys išlieka tas pats: kad technologijos padėtų veikti greičiau, bet netaptų silpniausia grandimi, kai sąlygos tampa ekstremalios.