Tag: Logistika

  • Lenkijos paštas sudarė sutartį su „Euronet“: kas rūpinsis tūkstančių bankomatų grynaisiais

    Lenkijos pašto bendrovė Poczta Polska paskelbė sudariusi sutartį su „Euronet Polska“ dėl dalies šio operatoriaus savitarnos įrenginių grynųjų pinigų aptarnavimo. Pagal susitarimą pašto logistikos padaliniai veš, pristatys ir paims grynuosius iš atrinktos bankomatų ir kitų įrenginių dalies.

    „Euronet Polska“ Lenkijoje valdo beveik 8 000 bankomatų ir įmokų priėmimo bankomatų tinklą. Poczta Polska nurodo, kad kas mėnesį atlieka apie 200 000 grynųjų pinigų pervežimų, todėl šią partnerystę pristato kaip svarbų žingsnį plečiant veiklą finansinių paslaugų grandinėje.

    Kas numatyta sutartyje?

    Paštas teigia, kad pagal sutartį bus atsakingas už grynųjų pinigų transportavimą, jų pristatymą į įrenginius ir paėmimą iš jų. Praktikoje tai reiškia kasdienes operacijas, užtikrinančias, kad bankomatai turėtų pakankamai grynųjų, o surinktos lėšos būtų saugiai pervežtos tolesniam apdorojimui.

    „Šios paslaugos rodo, kad esame svarbus partneris didelėms finansų rinkoje veikiančioms įmonėms, o čia matome galimybių auginti grynųjų logistikos paslaugas ir stiprinti pozicijas šiame segmente“, – sakė Poczta Polska atstovas Sławomiras Żurawskis.

    „Euronet“ tinklas ir kontekstas

    „Euronet Polska“ pristatoma kaip nepriklausomų savitarnos įrenginių rinkos lyderė, o įmonė priklauso tarptautinei grupei „Euronet Worldwide“, teikiančiai mokėjimų ir finansinių sprendimų paslaugas. Tokios partnerystės paprastai remiasi masto ekonomija: didelis tinklas reikalauja nuolatinio, standartizuoto ir griežtai kontroliuojamo grynųjų papildymo proceso.

    Nors mokėjimai kortelėmis ir mobiliosiomis programėlėmis Lenkijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, nuosekliai auga, bankomatai išlieka svarbūs kasdienėms reikmėms. Dalis gyventojų ir verslų vis dar aktyviai naudoja grynuosius, o regionuose bei turistų vietose bankomatų prieinamumas yra jautrus klausimas.

    Pašto ambicijos grynųjų logistikoje

    Poczta Polska pabrėžia esanti didžiausia grynųjų logistikos operatorė šalyje ir nurodo, kad per metus apdoroja dideles pinigų apimtis, aptarnaudama apie 1 700 klientų. Bendrovė taip pat akcentuoja investicijų programą: planuoja atnaujinti inkasavimo automobilių parką, modernizuoti grynųjų tvarkymo centrus ir diegti sistemas, skirtas operacijų valdymui.

    Bendrovė priklauso valstybės valdomų įmonių sektoriui ir yra didžiausias pašto operatorius Lenkijoje. Poczta Polska skelbia turinti apie 51 000 darbuotojų, daugiau kaip 7 500 padalinių, o kasdien aptarnaujanti apie 300 000 siuntų ir 3 000 000 laiškų.

    Rinkoje tokie susitarimai vertinami kaip bandymas diversifikuoti pajamas ir stiprinti pozicijas paslaugose, kurios remiasi infrastruktūra ir patikimumu. Jei sutartis pasiteisins, ji gali tapti atspirties tašku paštui konkuruojant dėl kitų finansų sektoriaus logistikos užsakymų.

  • Azerbaidžanas meta iššūkį naftai: 5 sritys, kurios keičia šalies ekonomiką ir investuotojus

    Azerbaidžanas meta iššūkį naftai: 5 sritys, kurios keičia šalies ekonomiką ir investuotojus

    Azerbaidžanas vis aktyviau mažina priklausomybę nuo naftos ir dujų, o ekonomikos augimą sieja su gamyba, žemės ūkiu, logistika, turizmu ir atsinaujinančia energetika. Šalies institucijos tikisi, kad šios kryptys padės didinti eksportą ir pritraukti daugiau užsienio kapitalo.

    Tokį posūkį skatina ir globalios tendencijos: energijos rinkų nepastovumas, ES žaliasis kursas bei investuotojų dėmesys tiekimo grandinių atsparumui. Dėl to šalys, kurių biudžetai ilgai rėmėsi iškastiniu kuru, vis dažniau ieško tvaresnio ekonomikos modelio.

    Pramonė ir eksportas

    Vienu svarbiausių diversifikacijos instrumentų tampa pramoninės zonos, kuriose kuriama didesnės pridėtinės vertės gamyba. Akcentuojamos chemijos, farmacijos ir agromaisto perdirbimo kryptys, galinčios greičiau auginti eksportą nei žaliavų pardavimas.

    Skelbiama, kad Sumgaito chemijos pramonės parke pardavimai 2025 metų pirmąjį pusmetį viršijo 572 mln. eurų, iš jų apie 283 mln. eurų sudarė eksportas. Tai rodo, kad pramoniniai klasteriai tampa realiu pajėgumu generuoti valiutines įplaukas.

    Žemės ūkis, logistika, turizmas

    Žemės ūkio ir agropramonės eksporto dinamika išlieka viena ryškiausių ne naftos sektoriuose. Nurodoma, kad 2026 metų sausio–liepos mėnesiais šios grupės eksportas buvo beveik 23 proc. didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau.

    Lygiagrečiai vystomos logistikos grandys, pasitelkiant šalies geografinę padėtį tarp Europos ir Azijos bei investicijas į transporto infrastruktūrą. Turizmas įvardijamas kaip sritis, kurioje pajamos gali augti tiek dėl vidaus paslaugų plėtros, tiek dėl naujų tarptautinių skrydžių ir regioninių maršrutų.

    Žalioji energetika ir skaitmenizacija

    Atsinaujinanti energetika tampa dar vienu traukos centru, ypač kai Europoje auga ilgalaikė paklausa žaliajai elektrai ir mažesnės anglies pėdsako sprendimams. Šalia energetikos vis didesnę reikšmę įgauna skaitmenizacija, kuri paprastina verslo procesus ir mažina administracinę naštą.

    „Ekonominis stabilumas ir diversifikacija yra esminiai argumentai investuotojams, ypač agromaisto, žaliosios energetikos ir farmacijos srityse“, – sakė Azerbaidžano verslo plėtros fondo vadovo pavaduotojas Jasinas Džalilovas.

    Pasak šalies institucijų, vienas tikslų – supaprastinti paramos ir finansavimo prieigą verslui, kad nauji projektai greičiau pasiektų rinką. Toks modelis ypač svarbus mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios dažniausiai tampa eksporto nišų ir inovacijų šaltiniu.

  • Lenkijos paštas nori šuolio siuntų rinkoje iki 25 proc.: planuose ir krizės, ir galimas Orlen Paczka sandoris

    Lenkijos nacionalinis pašto operatorius Poczta Polska skelbia ambicingą tikslą per artimiausius metus didinti savo dalį siuntų rinkoje nuo maždaug 3 proc. iki 20–25 proc. Bendrovės vadovė Magdalena Gaj pabrėžia, kad siuntų segmentas tampa svarbiausiu verslo projektu, nuo kurio priklausys įmonės ateities pajamos.

    Toks posūkis atspindi platesnę Europos tendenciją: tradicinių laiškų srautai mažėja dėl skaitmenizacijos, o e. prekyba toliau augina siuntų apimtis. Dėl to valstybiniai pašto operatoriai vis dažniau persitvarko į logistikos bendroves, konkuruojančias su kurjeriais ir paštomatais, o sėkmę lemia pristatymo greitis, tinklo tankis ir technologijos.

    Poczta Polska planuoja remtis itin plačiu fiziniu tinklu: bendrovė turi daugiau kaip 7 500 aptarnavimo vietų, iš jų apie 4 800 yra nuosavos. Pasak vadovės, nė viena kita įmonė ar viešoji institucija Lenkijoje neturi tokio masto kontaktinių taškų, todėl tai gali tapti konkurenciniu pranašumu tiek pristatymo, tiek klientų aptarnavimo grandinėje.

    Įmonė taip pat akcentuoja logistikos infrastruktūrą: kurjerių pajėgumus, automobilių parką, logistikos centrus ir grynųjų pinigų logistiką. Ši kryptis siejama ne vien su komercija, bet ir su valstybės atsparumu, kai krizių ar karo atveju logistika tampa kritiškai svarbi vaistams, vandeniui, pinigams ir kitiems būtiniems ištekliams.

    Paštas kaip valstybės logistikos ramstis

    Vadovė teigia, kad pandemijos ir saugumo iššūkiai Europoje pakeitė požiūrį į pašto operatorių vaidmenį. Poczta Polska siekia būti nacionaliniu logistikos operatoriumi, galinčiu užtikrinti tiek kasdienes paslaugas, tiek veikti kaip valstybės infrastruktūros dalis ekstremaliomis aplinkybėmis.

    „Valstybė turi turėti kontrolę logistikos srityje, kai kalbame apie pagrindines prekes ir paslaugas krizės metu“, – sakė Poczta Polska vadovė Magdalena Gaj.

    Bendrovė jau pradėjo investicijų programą, apimančią automobilių parko atnaujinimą ir centrų, susijusių su finansinių paslaugų bei grynųjų pinigų apdorojimu, modernizavimą. Tikimasi, kad tai leis didinti patikimumą bei pajėgumus, kurie reikalingi siuntų rinkoje konkuruojant su privačiais tinklais.

    Naujas susitarimas darbuotojams ir atlygio augimas

    Kartu su augimo planais Poczta Polska siekia stabilizuoti darbo santykius. Bendrovė derasi ir pasirašo naują kolektyvinę sutartį, kuri, kaip skelbiama, turėtų įsigalioti 2027 metų sausį ir galioti trejus metus.

    Sutartyje numatomas papildomas metinis priedas kiekvienam darbuotojui, siekiantis apie 580 eurų, nepriklausomai nuo pareigų ar atlyginimo. Taip pat planuojama kasmetinė darbo užmokesčio indeksacija 3 proc., didesnės išmokos išeinant į pensiją ar netekus darbingumo ir didesnė darbdavio įmoka į darbuotojų kaupimą.

    Vadovė pabrėžia, kad daugelio darbuotojų atlygis yra nedaug didesnis už minimalią algą, todėl stabilumas ir aiškios taisyklės yra kritiškai svarbūs veiklos tęstinumui. „Negalime priimti sprendimų, kurie šiandien atrodo patrauklūs, bet rytoj sukeltų mokumo problemų ir sustabdytų investicijas“, – sakė M. Gaj.

    Galimas Orlen Paczka sandoris ir finansavimo klausimai

    Vienas labiausiai stebimų Poczta Polska plėtros scenarijų siejamas su Orlen Paczka tinklu. Nors viešai pripažįstama, kad derybos dėl galimo sandorio tęsiasi, bendrovė detalių neatskleidžia dėl konfidencialumo susitarimų.

    Kalbėdama apie galimą įsigijimo finansavimą, vadovė nurodo mišrų modelį: nuosavos lėšos, valstybės kapitalo injekcija ir skolinimasis. Tačiau pabrėžiama, kad sprendimai dar nepriimti, o sandorio struktūra tebėra derinama.

    Poczta Polska tikslas siuntų segmente siekia 20–25 proc. rinkos, tačiau bendrovė pabrėžia, kad vien įsigijimo nepakaks. Augant e. prekybai, didės ir siuntų srautai, todėl būtinos nuolatinės investicijos į rūšiavimo pajėgumus, IT sistemas, paskirstymo tinklą ir pristatymo kokybę.

    Dideliu iššūkiu įvardijamas ir universaliųjų paslaugų finansavimo modelis, kai kompensacijos už nuostolingas pareigas grąžinamos su maždaug dvejų metų vėlavimu. Tai reiškia, kad įmonei tenka ilgiau finansuoti dalį veiklų iš apyvartinių lėšų, o tai riboja investavimo tempą.

    Poczta Polska taip pat žada stiprinti prekės ženklą ir klientų pasitikėjimą, remiantis ilgalaikiais ryšiais regionuose bei darbuotojų vaidmeniu bendruomenėse. Bendrovė teigia, kad būtent siuntų rinka ir technologinis atnaujinimas gali nulemti, ar operatorius išsilaikys konkurencinėje kovoje ateinančiais dešimtmečiais.

  • „Amazon“ prieš šventes JAV samdys per 300 000 laikinų darbuotojų: augs valandinis atlygis

    „Amazon“ paskelbė planuojanti artėjant šventiniam sezonui Jungtinėse Valstijose pasamdyti daugiau nei 300 000 laikinų darbuotojų savo pagrindiniame logistikos ir vykdymo tinkle. Tai maždaug 20 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai, o kompanija akcentuoja, kad taip ruošiasi didesniam užsakymų srautui.

    Bendrovės teigimu, sezoniniams darbuotojams vidutinė pradinė valandinė alga kils iki 20 JAV dolerių, tai yra apie 19 eurų. Taip pat numatomi papildomi priedai už naktines pamainas ir darbą per šventes, kurie tokiais laikotarpiais tampa viena svarbiausių priemonių pritraukti darbuotojus.

    Pilnu etatu dirbantys darbuotojai, remiantis viešai skelbtais įmonės įkainiais, kai kuriais atvejais gali uždirbti iki 24 JAV dolerių už valandą, arba apie 22 eurus. „Amazon“ taip pat mini sveikatos draudimo galimybes, kurių kaina, priklausomai nuo plano, prasideda nuo 5 JAV dolerių per savaitę, tai yra apie 5 eurus.

    Darbo rinka ir spaudimas atlygiams

    Šventinis laikotarpis JAV tradiciškai yra intensyviausias mažmeninės prekybos ir siuntų pristatymo sezonas, todėl logistikos grandinėje smarkiai išauga trumpalaikės darbo jėgos poreikis. Tokiu metu dėl tų pačių darbuotojų konkuruoja tiek e. prekybos, tiek kurjerių ir sandėliavimo sektoriaus darbdaviai, o atlygio kėlimas tampa tiesiogine konkurencijos priemone.

    „Amazon“ sprendimas didinti sezoninių darbuotojų skaičių rodo ir platesnę tendenciją: net ir vartojimui tampant jautresniam kainoms, pirkėjų lūkesčiai dėl greito pristatymo nesumažėjo. Bendrovė viešai pabrėžia siekį išlaikyti pristatymo terminus ir operacinį patikimumą, nes būtent šventiniu laikotarpiu vėlavimai labiausiai kainuoja reputacijai.

    1,5 mlrd. dolerių planas atlygiams

    Kompanija taip pat pranešė įsipareigojanti skirti 1,5 mlrd. JAV dolerių atlyginimų didinimui, tai yra apie 1,4 mlrd. eurų. Įmonės vertinimu, įskaičiavus papildomas išmokas ir priedus, kai kuriose pozicijose bendra valandinė kompensacija gali pasiekti iki 32 JAV dolerių, arba apie 30 eurų.

    Rinkos analitikų vertinimu, didesnės investicijos į atlygius ir darbo jėgą trumpuoju laikotarpiu didina kaštus, tačiau gali atsipirkti per klientų lojalumą ir efektyvesnį užsakymų įvykdymą. „Amazon“ atveju tai ypač aktualu konkurencinėje aplinkoje, kur pristatymo greitis ir tikslumas išlieka vienu pagrindinių pranašumų.

  • Anglis brangsta, bet tai tik dalis bėdos: gyventojams artėja tiekimo spragos ir ilgesnės eilės

    Anglies rinka Lenkijoje prieš šildymo sezoną darosi vis labiau įtempta: kainos kyla, o daliai pirkėjų svarbiausiu iššūkiu tampa ne tik sąskaita, bet ir pats kuro prieinamumas. Su tuo susijusios rizikos ypač aktualios gyventojams, kurie anglimi kūrena namus ir perka kurą iš aikštelių ar tiesiai iš tiekėjų.

    Pastaruoju metu anglies kaina sandėliuose už toną svyruoja maždaug nuo 400 iki 550 eurų. Rinkos dalyviai pastebi, kad kainos paprastai būna palankesnės pavasarį, kai šildymo sezonas pasibaigęs, o artėjant rudeniui brangimą didina staigiai suaktyvėjusi paklausa ir pirkėjų sprendimai pirkti paskutinę minutę.

    Brangsta ne tik dėl paklausos

    Šaltinių iš rinkos vertinimu, kainų spaudimą didina ir logistika. Jei tiekimas priklauso nuo ilgesnių transporto maršrutų, bet koks sutrikimas gali greitai persiduoti galutinei kainai ir realiam anglies trūkumui prekybos vietose.

    Profesinių sąjungų atstovai įspėja, kad situaciją gali paaštrinti tranzito per Rusijos teritoriją neapibrėžtumas, kuris veikia krovinių srautus iš Kazachstano. Tai siejama ne tik su geopolitine įtampa, bet ir su konkurencija dėl tų pačių transporto koridorių, kuriais gabenamos ir kitos strateginės prekės.

    Papildomų klausimų kelia ir importas jūra: anot rinkos komentatorių, didėja konkurencija dėl laivų, o bendros gabenimo sąnaudos auga. Dėl to dalis importuojamos anglies, įskaitant anglies siuntas iš Kolumbijos, tampa sunkiau pasiekiamos regionams, ypač jei uostų pralaidumas ir krovos prioritetai pirmiausia skiriami valstybės užsakymams.

    Vietinė gavyba nespėja paskui paklausą

    Vidaus tiekimą apsunkina ir tai, kad vietos gamintojai ne visada pajėgia greitai patenkinti staigiai išaugusios paklausos. Dėl to taikomi pardavimo limitai, o užsakymų įvykdymas kai kur vėluoja, todėl pirkėjai dažniau susiduria su ištuštėjusiomis aikštelėmis arba brangesniais likučiais.

    Rinkos įtampą didina ir pardavimo organizavimas didžiosiose valstybinėse anglies bendrovėse, kurios yra reikšmingos gyventojų segmentui. Kritikai teigia, kad net turint infrastruktūrą ir galimybes, tiesioginė prekyba kartais vyksta per mažais mastais, o tai lemia ilgesnes eiles ir augantį nepasitenkinimą.

    „Artėjant šaltesniems orams, pajusime vis didesnį anglies trūkumą, o mažesni kiekiai, kurie pasieks rinką, brangs ir dėl spekuliacinio spaudimo“, – sakė profesinės sąjungos „Sierpień 80“ vadovas Bogusławas Ziętekas.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokiose rinkos sąlygose svarbiausias veiksnys tampa planavimas: kuo arčiau šildymo sezono, tuo dažniau kainas kelia ne vienas konkretus sprendimas, o kelių rizikų suma. Gyventojams tai reiškia, kad kainų svyravimai gali sutapti su periodais, kai anglies fizinis prieinamumas bus ribotas.

  • Lenkija kasdien pumpuoja kurą Ukrainai: siunčia net 250 cisternų – kiek tai kainuoja?

    Lenkija kasdien pumpuoja kurą Ukrainai: siunčia net 250 cisternų – kiek tai kainuoja?

    Lenkija išlieka svarbiausiu dyzelino ir benzino tiekėju Ukrainai, o srautai, kaip rodo oficiali statistika, kai kuriomis dienomis prilygsta net 150–250 cisternų. Tokios apimtys tapo kritiškai svarbios po to, kai dalis Ukrainos naftos perdirbimo infrastruktūros per karą buvo sunaikinta arba smarkiai apgadinta, todėl šalis yra priversta remtis importu.

    Lenkijos finansų ministerijos skelbiamais duomenimis, 2025 metais iš Lenkijos į Ukrainą eksportuota daugiau kaip 2,43 mlrd. litrų dyzelino ir benzino. Deklaruota šių degalų statistinė vertė viršijo 7,16 mlrd. zlotų, tai yra apie 1,67 mlrd. eurų pagal apytikrį zlotų ir euro kursą.

    Svarbi detalė ta, kad tai nėra parama ar nemokami perdavimai. Tiekimas vyksta komerciniais pagrindais, o Ukrainos įmonės atsiskaito rinkos sąlygomis, todėl dideli srautai pirmiausia atspindi nuolatinį Ukrainos poreikį užtikrinti logistiką, kariuomenės aprūpinimą ir civilinį mobilumą.

    Kas slypi už skaičių

    Minėta statistinė vertė nėra lygi degalų kainai Lenkijos degalinėse, nes joje paprastai neatsispindi šalies vidaus rinkai taikomi mokesčiai, įskaitant akcizą ir kitus su mažmenine prekyba susijusius priedus. Dėl to šių skaičių negalima tiesiogiai lyginti su gyventojams matomomis kainomis.

    Jei 1,67 mlrd. eurų statistinę vertę padalytume iš 2,43 mlrd. litrų, gautume apie 0,69 euro už litrą. Tai yra orientacinis statistinis vidurkis, kuris labiau apibūdina deklaruojamą eksporto vertę nei galutinę kainą įvairiose tiekimo grandinės grandyse.

    Kaip gabenami tokie kiekiai

    Didžioji dalis degalų į Ukrainą keliauja geležinkeliu, nes taip paprasčiau pervežti didelius kiekius ir stabiliau planuoti srautus. Tipinė geležinkelio cisterna dažniausiai gabena apie 50–60 tonų, o sąstatai neretai formuojami iš kelių dešimčių vagonų, todėl vienu reisu gali būti perkeliamas ypač didelis degalų kiekis.

    Dalis degalų juda ir keliais, autocisternomis, kurios įprastai veža apie 20–30 tonų. Būtent todėl keliuose matomos Ukrainos cisternos savaime dar nereiškia išskirtinio šuolio, o veikiau rodo nuolatinį, kasdienį tiekimo ritmą, priklausantį nuo paklausos ir situacijos pasienyje.

    Kodėl Lenkija tapo pagrindiniu koridoriumi

    Lenkijos vaidmenį lemia geografinė kaimynystė, išplėtota transporto infrastruktūra ir tai, kad per jos teritoriją patogu organizuoti tiek tiesioginį tiekimą, tiek tranzitą iš kitų Europos valstybių. Dalį srautų sudaro degalai iš „Orlen“ valdomų perdirbimo pajėgumų, o kita dalis gali būti atgabenama per Lenkiją iš Vakarų rinkų.

    Ekspertai pabrėžia, kad tikslūs kiekiai kinta kas mėnesį, nes degalų poreikis priklauso nuo sezoniškumo, ekonominio aktyvumo, karinės logistikos ir pačios sienos pralaidumo. Vis dėlto bendra kryptis išlieka aiški: kol Ukrainos perdirbimo pajėgumai negali pilnai užtikrinti vidaus paklausos, importo koridoriai per Lenkiją išliks strategiškai svarbūs.

  • Kazachstanas taikosi į Antverpeno-Briugės uostą: Vidurinis koridorius keičia prekybą

    Kazachstanas taikosi į Antverpeno-Briugės uostą: Vidurinis koridorius keičia prekybą

    Kazachstanas siekia užmegzti glaudesnę partnerystę su Belgija, kad paspartintų prekybą vadinamuoju Viduriniu koridoriumi, kuris jungia Kiniją ir Europą per Kazachstaną, Kaspijos jūrą ir Pietų Kaukazą. Astanoje vykusiame Belgijos ir Kazachstano verslo tarybos renginyje šalies prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas pabrėžė, kad šaliai svarbiausia yra logistikos grandinės patikimumas ir pralaidumas.

    Pasak prezidento, Kazachstanas intensyviai investuoja į geležinkelius, kelius, jūrų uostus ir krovinių terminalus visoje maršruto grandinėje. Pagrindinis tikslas – sukurti praktinį ryšį tarp Antverpeno-Briugės uosto ir Kazachstano Kaspijos uostų Aktau bei Kuryk, taip atveriant platesnes rinkas metalams, naftos chemijos produkcijai ir žemės ūkio eksportui.

    „Šiame kontekste mums ypač vertinga Belgijos patirtis, kaip vieno svarbiausių Europos logistikos centrų. Tikimės konkrečios partnerystės, kuri susietų Antverpeno-Briugės uostą su Aktau ir Kuryk uostais“, – sakė Kasymas Žomartas Tokajevas.

    Belgijos karalius Pilypas renginyje taip pat akcentavo Vidurinio koridoriaus svarbą ir paragino stiprinti jo sąsajas su Europos uostais, geležinkelių tinklais bei logistikos centrais. Vizitas yra pirmasis Belgijos monarcho valstybinis vizitas Kazachstane ir platesniame Vidurinės Azijos regione, todėl šalys jį vertina kaip signalą verslui ir investuotojams.

    Kur stringa Vidurinis koridorius

    Nors infrastruktūra regione sparčiai gerinama, rinkos dalyviai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis yra sudėtinga koordinacija tarp daugybės institucijų ir įmonių. Logistikos sektoriaus atstovų teigimu, vienai siuntai maršrute nuo Europos iki Kazachstano gali tekti pereiti per keliolika skirtingų procedūrų, o tai reiškia daugiau rizikų ir delsimo taškų.

    Vienas dažniausiai įvardijamų sprendimų – dokumentų ir patikrų skaitmeninimas, nes popierinių procedūrų, tikrinimų ir leidimų tvarkymas pasienyje gali gerokai prailginti tranzito laiką net ir tada, kai techninis maršruto pajėgumas yra pakankamas. Papildomų trikdžių kelia Kaspijos jūros oro sąlygos ir uostų apkrovos, dėl kurių maršruto grafikai tampa mažiau prognozuojami.

    Kazachstano nacionalinė geležinkelių bendrovė Kazakhstan Temir Zholy skelbia, kad per pirmuosius aštuonis 2026 metų mėnesius Viduriniu koridoriumi pervežta apie 44 000 TEU, tai yra 58 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Šalies vadovybė yra įvardijusi ambiciją didinti bendrą krovinių srautą iki 10 mln. tonų, tačiau rinkos dalyviai pabrėžia, kad galutinį tempą nulems kaštai ir stabilumas.

    Investicijos ir kritinės žaliavos

    Tokajevas teigė, kad Belgija patenka į dešimt didžiausių Kazachstano investuotojų, o per pastaruosius du dešimtmečius investicijos esą viršijo 15 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Pagal nustatytą perskaičiavimo reikalavimą ši suma apytikriai sudaro apie 14 mlrd. eurų, vertinant ilgo laikotarpio vidutinius valiutų kursų svyravimus.

    Astanoje vykusio forumo paraštėse paskelbta apie 17 susitarimų logistikos, žemės ūkio ir maisto perdirbimo, energetikos, sveikatos priežiūros, gamybos ir dirbtinio intelekto srityse. Kazachstanas taip pat akcentuoja kritines žaliavas, reikalingas Europos pramonei: šalies vadovybė nurodo, kad šalis gamina 21 iš 34 Europos pramonei kritinėmis laikomų žaliavų, o Belgijai tiekia titano ir molibdeno produkciją.

    Šis akcentas atitinka pastarųjų metų Europos siekį diversifikuoti tiekimo grandines, mažinti priklausomybę nuo siauro tiekėjų rato ir stiprinti atsparumą geopolitiniams sukrėtimams. Tokajavo vertinimu, Kazachstano ištekliai kartu su Belgijos kapitalu, technologijomis ir kompetencijomis galėtų virsti strategine partneryste, kuri remtų ne tik tranzitą, bet ir didesnės pridėtinės vertės pramonę.

    Valstybinio vizito metu Belgijos karalius Pilypas ir karalienė Matilda lankėsi ir Kazachstano nacionaliniame muziejuje, vaikų reabilitacijos centre bei tarptautiniame dirbtinio intelekto centre Astanoje. Programoje taip pat numatyti akademiniai ir verslo susitikimai, o vizito tąsa planuojama Almatoje.

  • Kinijos įmonės veržiasi į ES sandėlius: Lenkija pritraukė daugiausia nuomos, auga spaudimas rinkai

    Kinijos bendrovės pastaraisiais metais spartina plėtrą Europos sandėliavimo ir logistikos nekilnojamojo turto rinkoje, o ryškiausia kryptimi ES išsiskiria Lenkija. „Cushman & Wakefield“ ataskaitoje „Future Flows“ skaičiuojama, kad nuo 2024 metų pradžios iki 2026 metų birželio pabaigos Kinijos įmonės Europoje rezervavo apie 2,5 mln. kv. m sandėliavimo ir logistikos ploto.

    Vien Lenkijoje per tą patį laikotarpį išnuomota 695 000 kv. m, o tai yra didžiausias rezultatas visoje Europos Sąjungoje. Antras pagal mastą rezultatas regione fiksuotas Jungtinėje Karalystėje, kur Kinijos bendrovės rezervavo 757 000 kv. m sandėlių ir logistikos centrų.

    Kas nuomojasi daugiausia?

    Ataskaitoje pažymima, kad didžiausi sandėliavimo plotų nuomininkai yra logistikos operatoriai ir prekybos bei e. komercijos sektoriaus bendrovės. Logistikos operatoriams tenka apie 1,3 mln. kv. m, o prekybai ir e. komercijai – 820 000 kv. m, tai sudaro atitinkamai apie 50 proc. ir 32 proc. viso Kinijos įmonių rezervuoto ploto.

    Gamintojai sudaro mažesnę dalį – apie 17 proc., arba 422 000 kv. m, tačiau jų sprendimai ypač koncentruojasi Vidurio ir Rytų Europoje. Skaičiuojama, kad net 95 proc. gamybos įmonių nuomos sandorių sudaryta būtent šiame regione, kur lengviau derinti tiekimo grandines ir aptarnauti kelias rinkas vienu metu.

    „Gamybos investicijos telkiasi tokiose šalyse kaip Lenkija, Vengrija, Čekija ar Slovakija, kurios siūlo kvalifikuotą darbo jėgą, išvystytas tiekimo grandines ir konkurencingas veiklos sąnaudas“, – sakė Sally Bruer, „Cushman & Wakefield“ logistikos ir pramonės rinkos tyrimų vadovė Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

    Kodėl Lenkija tapo pagrindiniu tašku?

    Analitikai Lenkijos šuolį aiškina jos vaidmeniu kaip konsolidacijos ir paskirstymo mazgu, leidžiančiu greitai aptarnauti klientus ne tik pačioje Lenkijoje, bet ir Vokietijoje bei platesniame Vidurio ir Rytų Europos regione. Toks geografinis ir infrastruktūrinis pranašumas ypač svarbus e. komercijos srautams, kuriems būtinas trumpas pristatymo laikas ir lankstus sandėlių tinklas.

    Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad pastaraisiais mėnesiais įmonės iš Azijos sugeneravo apie 20 proc. visos sandėliavimo paklausos Lenkijoje. Tai rodo platesnę tendenciją: Europos sandėliai vis dažniau tampa strategine grandimi tarp gamybos, importo kanalų ir galutinio vartotojo rinkų.

    Auganti paklausa kelia įtampą

    Kartu su augančiu susidomėjimu ryškėja ir ribojantys veiksniai. „Cushman & Wakefield“ ekspertai kaip didžiausius iššūkius įvardija didelių sklypų trūkumą, ribotas elektros tinklų prijungimo galias ir darbuotojų stoką, kurią dar labiau paaštrina sandėlių automatizavimo tempas.

    Pasak Lenkijos „Cushman & Wakefield“ pramonės ir logistikos patalpų padalinio vadovo Szczepano Gowino, 78 proc. analizuotų Kinijos įmonių pagrindiniu plėtros motyvu laiko greitą priėjimą prie naujų klientų. Jo teigimu, beveik pusė bendrovių tikisi pradėti veiklą per mažiau nei metus nuo investicinio sprendimo, o maždaug kas penkta – per trumpesnį nei 6 mėnesių laikotarpį.

    Gowinas taip pat atkreipė dėmesį, kad 71 proc. apklaustų Kinijos bendrovių didžiausia investavimo Europoje kliūtimi įvardija atitiktį vietos reguliavimui ir teisiniams reikalavimams. Tai reiškia, kad augant aktyvumui didėja ir konsultacijų, atitikties bei rizikų valdymo svarba, ypač įmonėms, kurios į ES ateina pirmą kartą.

    „Cushman & Wakefield“ yra komercinio nekilnojamojo turto paslaugų bendrovė, teikianti turto valdymo, nuomos tarpininkavimo, sandorių konsultavimo ir vertinimo paslaugas. Įmonė veikia 60 šalių ir joje dirba apie 53 000 darbuotojų.

  • Euroazijos prekybos koridoriai persigrupuoja: Rusija stumiama į šalį, bet Arktyje turi naują planą

    Euroazijos prekybos ir logistikos maršrutai pastaraisiais metais patyrė didžiausią persitvarkymą nuo Šaltojo karo pabaigos. Karas Ukrainoje, sankcijos ir augantis geopolitinis neapibrėžtumas privertė Europos Sąjungą ir verslą ieškoti kelių, kurie būtų mažiau priklausomi nuo Rusijos bei vieno kritinio taško jūroje.

    Iki 2022 metų didelė dalis sausumos krovinių srautų tarp Kinijos ir Europos rėmėsi Šiauriniu koridoriumi per Rusiją. Tačiau rizikos šuolis, draudimo ir finansavimo apribojimai bei pasienio kontrolės sugriežtinimas lėmė, kad šis maršrutas tapo gerokai mažiau patrauklus, o kai kuriais atvejais ir praktiškai neprieinamas.

    Trys keliai, viena problema

    Šiandien ryškėja trys pagrindiniai alternatyvūs sausumos koridoriai: Šiaurinis, Vidurinis ir Šiaurės–Pietų. Vidurinis koridorius per Kazachstaną, Kaspijos jūrą, Kaukazą ir Turkiją Europai atrodo politiškai saugesnis, tačiau jo pajėgumai riboti, o logistika sudėtingesnė dėl kelių perkrovimų ir jūrinių atkarpų.

    Trečiasis maršrutas, Šiaurės–Pietų koridorius per Centrinę Aziją ir Iraną, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip būdas apeiti dalį kliūčių, bet jis atsiremia į regiono saugumo rizikas. Papildomu pažeidžiamumu tampa Hormūzo sąsiauris, kur bet koks eskalacijos scenarijus iškart keltų grėsmę krovinių judėjimui ir kainoms.

    Europos Sąjunga viešai pabrėžia tiekimo grandinių atsparumą ir infrastruktūros modernizavimą, todėl Vidurinis koridorius vis dažniau minimas kaip strateginė kryptis. Vis dėlto net ir intensyviai investuojant, greito pajėgumų šuolio tikėtis sunku, nes trūksta vieningos tarifų ir procedūrų sistemos, o geležinkelių ir uostų modernizacija užtrunka.

    Kazachstanas stiprina hubo vaidmenį

    Kazachstanas šiame žemėlapyje išlieka kertinis mazgas, nes yra geografiškai patogioje vietoje tiek rytų–vakarų, tiek šiaurės–pietų kryptimis. Šalis siekia išlaikyti tranzito centro statusą ir investuoja į geležinkelių jungtis, sausumos terminalus bei pajėgumus Kaspijos pakrantėje.

    Astana taip pat ieško būdų plėsti maršrutus per pietinę kryptį, įskaitant projektus, kurie didintų krovinių srautų lankstumą ir mažintų priklausomybę nuo vieno koridoriaus. Tokia strategija padeda Kazachstanui derėtis tiek su Kinija, tiek su kaimynais dėl tarifų, terminų ir infrastruktūros plėtros.

    Kartu tai atskleidžia ir platesnę tendenciją: Centrinės Azijos valstybės siekia tapti ne tik tranzito teritorija, bet ir sprendimų priėmėjomis, kurios gali perskirstyti srautus pagal savo interesus. Dėl to auga konkurencija dėl uostų, geležinkelių pralaidumo ir logistikos paslaugų kontrolės.

    Rusijos atsarginis ėjimas: Arkties maršrutas

    Rusijai mažėjant galimybių dalyvauti įprastuose euroaziniuose sausumos srautuose, Maskva vis aktyviau kalba apie Šiaurinį jūrų kelią Arktyje. Šio maršruto logika paprasta: plukdyti krovinius palei Sibiro pakrantę, išvengiant didžiosios dalies Europos kontroliuojamų jūrinių ruožų ir sumažinant priklausomybę nuo tradicinių „butelio kaklelių“.

    Vis dėlto Arkties kryptis nėra greitas sprendimas: ją riboja sezoniniai veiksniai, ledlaužių ir specializuoto laivyno poreikis, infrastruktūros stoka bei didelės eksploatacijos išlaidos. Tačiau jei Rusijai pavyktų užtikrinti patikimą navigaciją ir konkurencingą kainodarą, tai galėtų pakeisti dalies Azijos–Europos srautų logiką.

    Europai tai reikštų naują dilemą: net ir stengiantis atsiriboti nuo Rusijos sausumoje, dalis prekybos gali sugrįžti per rusišką kontrolę jūroje. Tokiu atveju priklausomybė keistų formą, bet neišnyktų, o tiekimo grandinių rizikos išliktų struktūrinės.

    Bendra kryptis aiški: didžiosios ekonomikos siekia diversifikuoti koridorius, kad vienas konfliktas ar vienas politinis sprendimas nesustabdytų prekybos. Tačiau kiekvienas alternatyvus maršrutas turi savo kainą, pajėgumų ribas ir saugumo prielaidų, todėl euroazinių tiekimo grandinių stabilumas artimiausiais metais išliks trapus.

  • Karas grįžta į draudimą: įmonės skaičiuoja geopolitinę riziką, o apsauga kainuoja vis brangiau

    Geopolitinė įtampa vis dažniau tampa ne fonu, o konkrečiu verslo kaštų straipsniu: įmonės iš naujo vertina tiekimo maršrutus, sutartis ir turto apsaugą. Dėl užsitęsusio karo Ukrainoje ir kitų konfliktų draudikams tenka vėl skaičiuoti rizikas, kurios dar neseniai atrodė sunkiai draudžiamos.

    Vienas ryškiausių pokyčių rinkoje – sugrįžtantys karo rizikos sprendimai, ypač susiję su logistika ir prekyba į Ukrainą. Draudimo bendrovės pripažįsta, kad apsaugą galima nusipirkti, tačiau karo rizika turi aiškią kainą, kuri priklauso nuo turto vietos, veiklos pobūdžio ir apsaugos apimties.

    Geopolitika – pagrindinė baimė

    Verslo apklausose matyti aiški slinktis: jei anksčiau daugiausia nerimo kėlė tiekimo grandinių trikdžiai, dabar pirmoje vietoje atsiduria geopolitinė ir politinė rizika. Įmonėms tenka planuoti scenarijus, apimančius ne tik logistikos vėlavimus, bet ir sankcijas, atsiskaitymų ribojimus ar staigius reguliavimo pokyčius.

    Ši rizika ypač aktuali tarptautinę prekybą vykdantiems verslams, nes nuostoliai gali kilti net ir tada, kai gamyba fiziškai įmanoma. Kartais pakanka įšaldytų pervedimų, kontrahento žlugimo, importo ar eksporto ribojimų, kad sutartys taptų nevykdomos, o apyvarta sustotų.

    Karo rizika draudžiama, bet brangsta

    Draudikai pabrėžia, kad karo rizikos įkainiai dažniausiai skaičiuojami promilėmis nuo apdraudžiamo turto ar krovinio vertės. Praktikoje tarifai gali svyruoti nuo dešimtųjų promilės dalių iki kelių promilių, o galutinė suma priklauso nuo maršruto, laikymo vietos, gabenimo būdo ir papildomų sąlygų.

    Tokios apsaugos poreikis dažnai atsiranda ne iš noro, o iš būtinybės: draudimas gali tapti privaloma sutarties ar finansavimo sąlyga. Bankai ir verslo partneriai rizikingesnėse rinkose vis dažniau tikisi matyti ne tik garantijas, bet ir aiškų draudimo sprendimą.

    Kredito draudimas tampa infrastruktūra

    Kartu auga susidomėjimas kredito draudimu, kuris saugo įmonę nuo situacijų, kai pirkėjas neatsiskaito. Didelio neapibrėžtumo laikotarpiu tai tampa ne vien apsaugos priemone po nuostolio, bet ir būdu stabilizuoti pinigų srautus bei išlaikyti prekybos apimtis.

    Rinka pabrėžia ir sisteminį efektą: kai finansavimas brangsta ar traukiasi, draudimo instrumentai gali padėti išlaikyti sandorius, o kai kuriais atvejais suteikia verslui laiko persitvarkyti. Todėl draudimas vis dažniau vertinamas kaip praktinis įrankis tęsti veiklą, o ne tik formalus dokumentas.

    Draudikams ši dinamika taip pat kelia iššūkių, nes jie patys valdo investicijas ir įsipareigojimus, kuriuos veikia rinkų svyravimai. Dėl to geopolitikos rizika tampa abipusė: ją skaičiuoja ir verslas, ir draudimo sektorius, o kainodara jautriai reaguoja į naują informaciją bei įvykių eskalaciją.