Tag: Maisto papildai

  • Ilgaamžiškumas – ne tik mada: kasdieniai įpročiai, padedantys geriau jaustis ilgiau

    Ilgaamžiškumas vis dažniau aptariamas kaip šiuolaikinio „wellness“ kryptis, tačiau jo esmė nebūtinai slypi sudėtingose metodikose ar griežtose taisyklėse. Daugeliu atvejų kalbama apie kasdienius pasirinkimus, kurie padeda turėti daugiau energijos, geriau jaustis ir išlaikyti gerą savijautą ilgesnėje perspektyvoje.

    Į ilgaamžiškumo (angl. longevity) idėją telpa ir tai, kas atsiduria mūsų lėkštėje, ir judėjimas, ir miegas, ir streso valdymas. Toks požiūris akcentuoja ne tik nugyventų metų skaičių, bet ir jų kokybę – kaip jaučiamės, kiek turime jėgų, kaip greitai atsigauname.

    Dar visai neseniai daugeliui rytas atrodė panašiai: kava paskubomis, žvilgsnis į veidrodį, galvoje – darbų sąrašas, o telefone – priminimai apie susitikimus. Rūpinimasis savimi dažnai atidedamas „vėliau“ – vakarui, savaitgaliui arba tam miglotam laikui, kai atsiras daugiau laisvų valandų.

    Ilgaamžiškumo filosofija siūlo kitą kryptį: nebūtina daryti revoliucijos, kad pradėtumėte jaustis geriau. Kartais pakanka kelių mažų, bet nuoseklių pokyčių, kurie pamažu tampa tokie pat įprasti kaip rytinė kava ar vakarinė veido priežiūra.

    Valgykite dėl savijautos, o ne kontrolės

    Ilgaamžiškumo kontekste maistas nėra vien priemonė kontroliuoti svorį – jis tampa kasdiene investicija į savijautą. Įkvėpimo dažnai ieškoma Viduržemio jūros virtuvėje: sezoninės daržovės ir vaisiai, alyvuogių aliejus, žuvis, riešutai, visagrūdžiai produktai.

    Vis dėlto esmė nebūtinai yra griežtas režimas ar mėgstamų patiekalų atsisakymas. Daug svarbiau – įvairovė, reguliarumas ir kokybė. Ne mažiau reikšminga ir pati valgymo aplinka: pietūs ne prie kompiuterio, rami vakarienė, maisto gaminimas su artimaisiais gali tapti maloniu kasdieniu ritualu.

    Vanduo – paprasčiausias grožio ritualas

    Prieš ieškant dar vieno kosmetinio „bestsellerio“, verta prisiminti pagrindą – vandenį. Jis svarbus normaliai organizmo veiklai, daro įtaką savijautai ir padeda palaikyti odos drėgmę, nors, žinoma, nepakeis nei kremo, nei „neištrins“ raukšlių.

    Praktinių būdų įtraukti daugiau skysčių gali būti labai paprasti: dieną pradėti stikline vandens, laikyti ąsotį ant darbo stalo, dažniau rinktis nesaldintas arbatas. Jei vanduo atrodo nuobodus, skonį galima paįvairinti citrinos griežinėliais, mėta ar uogomis.

    Judėjimas, prie kurio norisi grįžti

    Norint pajusti fizinio aktyvumo naudą, nebūtina kasdien praleisti valandų sporto salėje ar ruoštis maratonui. Ilgaamžiškumo filosofijoje ypač vertinama reguliari, realistiškai kasdienybėje telpanti veikla.

    Pasivaikščiojimas po darbo, joga ryte, važiavimas dviračiu, pilatesas ar net šokis namuose gali tapti įpročiu. Kartu svarbu nepamiršti ir raumenų stiprinimo pratimų – jie padeda išlaikyti jėgą bei funkcinį judrumą bėgant metams.

    Mažiau įtampos, daugiau pusiausvyros

    Perpildytame kalendoriuje poilsis dažnai tampa pirmuoju dalyku, kurį „išbraukiame“. Tačiau pusiausvyra tarp aktyvumo ir atsigavimo yra vienas svarbiausių geros savijautos ramsčių.

    Tam nebūtinos ilgos meditacijos ar savaitgalio „retreatai“. Kartais užtenka trumpo pasivaikščiojimo be telefono, kelių minučių ramaus kvėpavimo, knygos ar susitikimo su drauge. Ne mažiau svarbus įgūdis – nustatyti ribas ir kartais pasakyti „ne“ naujiems įsipareigojimams.

    Tekste minima, kad su poilsiu susijusį dėmesį siūlo ir iniciatyvos, kuriose organizuojami nemokami užsiėmimai, skirti regeneracijai bei nusiraminimui – pavyzdžiui, jogos ar atsipalaidavimo praktikos nustatytomis dienomis ir valandomis.

    Miegas – dažnai nuvertinamas atsigavimo pagrindas

    Net ir turint tvarkingą mitybą bei judėjimo rutiną, nuolat per trumpas miegas gali greitai „atmušti“ energiją. Miegas svarbus organizmo atsistatymui, koncentracijai ir nuotaikai, todėl dėmesio verta ne tik jo trukmė, bet ir kokybė.

    Padėti gali paprasti įpročiai: panašus užmigimo laikas, išvėdintas miegamasis, mažiau ekranų prieš miegą, ramesnė vakaro rutina. Kartais vietoj dar vienos serialo serijos daugiau naudos duoda ankstesnis atsigulimas.

    Odos priežiūra „pro-aging“ principu

    Grožio srityje taip pat ryškėja pokytis: vietoj kovos su amžiumi vis dažniau renkamasi rūpintis gera odos būkle. Čia minimas „pro-aging“ požiūris – kai natūralūs senėjimo procesai nelaikomi „problema“, kurią reikia bet kokia kaina panaikinti.

    Pamatais išlieka švelnus prausimas, drėkinimas, odos barjero stiprinimas ir kasdienė apsauga nuo saulės. Papildomai gali būti pasirenkami antioksidantų serumai, ceramidų kremai ar retinoidus turinčios priemonės, jei jos parinktos pagal odos poreikius. Daugeliu atvejų daugiau naudos duoda keli, bet reguliariai naudojami produktai, o ne pilna lentyna atsitiktinių pirkinių.

    Suplementai: papildymas, o ne „stebuklinga kapsulė“

    Kartu su mityba, judėjimu ir poilsiu auga dėmesys ir papildams, kuriuos žmonės renkasi ilgalaikiam organizmo palaikymui. Vis dėlto pabrėžiama svarbi mintis: nėra vienos kapsulės, kuri garantuotų ilgaamžiškumą, o papildai negali pakeisti įvairios mitybos ar sveikesnio gyvenimo būdo.

    Tekste kaip pavyzdys įvardijamas „Olini“ produktas „DUO COMPLEX Longevity“. Nurodoma, kad jo sudėtyje yra keli komponentai, tarp jų – NR Niagen® (nikotinamido ribozidas), apibūdinamas kaip NAD+ pirmtakas, taip pat vitaminas E, omega-3 riebalų rūgštys EPA ir DHA iš žuvų taukų Epax® 2050 bei Resvenox® – iš augalo gautas ekstraktas, standartizuotas iki 95 proc. resveratrolio.

    Taip pat pateikiama praktinė mintis renkantis papildą: verta įsigilinti į sudėtį ir kiekius rekomenduojamoje dienos porcijoje, atkreipti dėmesį į kilmę ir informacijos aiškumą. Augalinių ekstraktų atveju naudinga ieškoti standartizacijos, o omega-3 produktuose – konkretaus EPA ir DHA kiekio. Minima ir tai, kad papildas gali būti registruotas Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (anksčiau – per GIS sistemą), tačiau pats registravimas savaime nėra veiksmingumo įrodymas.

    Ilgaamžiškumo idėja galiausiai remiasi ne perfekcija, o ritmu: įpročiais, kurie iš tikrųjų dera prie kasdienybės. Kartais būtent paprasčiausi sprendimai – daugiau vandens, reguliarus judėjimas, geresnis miegas ir mažiau chaoso galvoje – ilgainiui duoda labiausiai apčiuopiamą pokytį.

  • Lucerna ir fitoestrogenai: ar ji gali palengvinti menopauzės simptomus?

    Liucerna (Medicago sativa) dažniausiai siejama su pašariniu augalu, tačiau jos sudėtis jau seniai domina ir žolininkus, ir mokslininkus. Šiame augale aptinkama biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali veikti organizmo lipidų ir hormonų apykaitą.

    Daugiausia dėmesio sulaukia fitoestrogenai – augaliniai junginiai, kurių poveikis gali priminti estrogenų veikimą. Būtent dėl to liucerna neretai minima kalbant apie moterų savijautą menopauzės laikotarpiu.

    Liucernos žolėje yra baltymų, amino rūgščių, nesočiųjų riebalų rūgščių, taip pat mineralų (tarp jų kalcio, fosforo, geležies) ir vitaminų – B grupės, C, D, E, K bei provitamino A.

    Be to, liucernoje randama saponinų, fenolinių junginių, taninų ir fitoestrogenų, tarp jų minimi genisteinas bei kumestrolis. Tai paaiškina, kodėl augalas atsidūrė tyrimų apie hormonų sistemą akiratyje.

    Kas žinoma apie menopauzės simptomus?

    Menopauzės metu kiaušidės gamina mažiau estrogenų, todėl daliai moterų pasireiškia karščio bangos, naktinis prakaitavimas, nuotaikų pokyčiai. Kadangi liucerna turi fitoestrogenų (įskaitant kumestrolį ir izoflavonus), tiriama, ar ji galėtų turėti įtakos estrogenų receptoriams.

    Viename nedideliame tyrime, kuriame dalyvavo 30 menopauzės laikotarpio moterų, buvo vertintas preparatas, sudarytas iš liucernos lapų ir šalavijo ekstraktų. Po trijų mėnesių dalyvės nurodė, kad karščio bangos ir naktinis prakaitavimas sumažėjo, tačiau estradiolio koncentracija nepakito.

    Kartu pabrėžiama, kad poveikio negalima vienareikšmiškai priskirti vien liucernai: naudotas dviejų augalų derinys, o tyrimas nebuvo aprašytas kaip placebu kontroliuojamas. Dėl to reikėtų atsargiai vertinti išvadas ir laukti išsamesnių tyrimų.

    Užuominos apie poveikį smegenims – dar tik gyvūnų duomenys

    Tyrėjai domisi ir tuo, ar liucerna galėtų būti susijusi su kognityvine funkcija. Viename eksperimente buvo tikrinta, ar liucernos ekstraktas gali sumažinti atminties ir judrumo pokyčius, siejamus su sumažėjusiu estrogenų kiekiu.

    Tam buvo atliktas bandymas su pelėmis, kurioms pašalintos kiaušidės – taip siekta atkurti dalį organizmo pokyčių, būdingų menopauzei. Nustatyta, kad estrogenų trūkumas gyvūnams siejosi ir su didesniu oksidaciniu stresu, kai laisvieji radikalai gali pažeisti ląsteles, įskaitant nervų.

    Skelbiama, kad liucernos ekstraktas padėjo sušvelninti šiuos nepalankius pokyčius ir pagerino testų, vertinančių atmintį bei elgesį, rezultatus. Vis dėlto tai – tik gyvūnų tyrimas, todėl tokio poveikio žmonėms patvirtinti kol kas negalima.

    Kaip liucerna vartojama ir ką svarbu prisiminti

    Kasdienėje mityboje populiariausi yra švieži liucernos daigai – jie švelnaus, šiek tiek riešutinio skonio ir tinka salotoms, sumuštiniams, įvairiems suktinukams ar daržovių užtepėlėms. Daigai taip pat neretai dedami į glotnučius.

    Kai kurie renkasi ir liucernos miltelius, kuriuos galima maišyti į kokteilius, jogurtą ar trintas sriubas. Džiovinta žolė kartais naudojama užpilams, o rinkoje yra ir maisto papildų – kapsulių ar tablečių.

    Svarbu nepamiršti, kad papildai nepakeičia įvairios mitybos, o jų vartojimas turėtų atitikti individualius poreikius ir galimas kontraindikacijas. Jei žmogus serga lėtinėmis ligomis, turi hormoninių sutrikimų ar nuolat vartoja vaistus, dėl vaistažolinių preparatų verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Taip pat pabrėžiama maisto sauga: liucernos daigus reikėtų kruopščiai plauti ir tinkamai laikyti. Dėl bakterinių infekcijų rizikos žalių daigų nerekomenduojama valgyti nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurių imunitetas nusilpęs.

  • Populiarūs ciberžolės papildai gali didinti inkstų akmenų riziką: kam verta suklusti

    Ciberžolės papildai dažnai reklamuojami kaip „natūralus“ būdas mažinti uždegimą, tačiau jie nėra visiškai be rizikos – daliai žmonių gali kilti problemų dėl inkstų.

    Apie tai rašo „EatingWell“, kalbinęs su inkstų sveikata dirbančius specialistus, kurie atkreipia dėmesį į kelias dažnai pamirštamas šių papildų puses.

    Pagrindinė priežastis – ciberžolėje esantis oksalatas. Koncentruotos dozės kai kuriems žmonėms gali prisidėti prie kalcio oksalato kristalų susidarymo, o tai siejama su inkstų akmenimis.

    Dar vienas pavojus – papildų grynumas: prieskoniai ir jų papildai gali būti užteršti kitomis medžiagomis, įskaitant sunkiuosius metalus, todėl svarbi produkto kokybė ir patikra.

    Kaip ciberžolė gali paveikti inkstus

    Nurodoma, kad ciberžolė yra turtinga oksalato, o didesnės, koncentruotos papildų dozės gali būti problemiškos tiems, kurie yra linkę į inkstų akmenis.

    2026 metų analizėje minima, kad ciberžolės papilduose oksalato kiekis gali siekti iki 50 miligramų vienoje rekomenduojamoje porcijoje, o viena formulė su juodaisiais pipirais – iki 93 miligramų.

    Specialistai pabrėžia, kad ne visiems reikalinga mažo oksalato dieta, tačiau koncentruoti papildai, ypač vartojami neapgalvotai, gali didinti riziką jautresniems žmonėms.

    Užterštumo rizika ir kam reikėtų būti atsargesniems

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad papildai ne visada būna patikrinami dėl grynumo prieš pasiekdami parduotuves, o ciberžolė minima tarp prieskonių, kurie neretai siejami su švino priemaišomis.

    Tekste cituojamas tyrimas, kuriame nurodoma, kad 14 proc. iš 356 Pietų Azijoje tirtų ciberžolės mėginių buvo aptikta daugiau nei 2 mikrogramai švino viename grame.

    Pažymima, kad užteršti produktai gali kenkti plačiajai visuomenei, tačiau žmonės, turintys inkstų pažeidimų ar inkstų ligą, gali būti ypač pažeidžiami dėl sumažėjusio gebėjimo pašalinti perteklinius mineralus ir medžiagų apykaitos produktus.

    Kaip vartoti papildus saugiau

    Specialistai ragina prieš pradedant vartoti bet kokį naują papildą pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu ir peržiūrėti, ar papildai nesąveikauja su vartojamais vaistais.

    Taip pat siūloma rinktis produktus, kurių kokybė patvirtinta nepriklausomais tyrimais – ant pakuočių rekomenduojama ieškoti atitinkamų sertifikavimo ar partijos patikros žymų.

    Kalbant konkrečiai apie ciberžolę, minima ir praktinė rekomendacija: vartoti papildą su kalcio turinčiu maistu, kad kalcis žarnyne galėtų prisijungti oksalatą dar prieš jam pasiekiant inkstus.

    Inkstų sveikatai svarbūs ir kasdieniai įpročiai: pakankamas skysčių vartojimas, druskos kiekio ribojimas, fizinis aktyvumas bei didesnė augalinio maisto dalis racione.

  • Ciberžolė ir „gerasis“ cholesterolis: ką rodo tyrimai ir kodėl verta nepamiršti juodųjų pipirų

    Kalbant apie cholesterolį, dažniausiai dėmesys skiriamas LDL, vadinamajam „blogajam“ cholesteroliui. Tačiau ne mažiau svarbus ir HDL – „gerasis“ cholesterolis, siejamas su mažesne širdies ligų bei insulto rizika.

    HDL neretai vadinamas savotiška kraujotakos „valymo komanda“: jis surenka cholesterolio perteklių ir nuneša jį atgal į kepenis, kur šis gali būti pašalintas iš organizmo. Suaugusiesiems sveiku laikomas HDL rodiklis – 60 mg/dL arba daugiau.

    Nors didžiausią įtaką cholesterolio rodikliams daro fizinis aktyvumas ir bendra širdžiai palanki mityba, nedidelę pagalbą gali suteikti ir prieskoniai. Vienas dažniausiai minimų – ciberžolė, kurios veiklioji medžiaga kurkuminas domina širdies sveikatos tyrėjus.

    Visgi svarbu suprasti mastą: tyrimuose fiksuojamas HDL padidėjimas dažniausiai yra nedidelis, o didžioji nauda atsiranda tuomet, kai ciberžolė tampa platesnio sveikų įpročių rinkinio dalimi, o ne „vieninteliu sprendimu“.

    Ciberžolė ir HDL: ką sako analizės

    Ciberžolė – ryškiai geltonas prieskonis, suteikiantis kario patiekalams būdingą spalvą. Pagrindinis jos aktyvus junginys kurkuminas yra polifenolis, siejamas su antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis.

    Apžvalginė 2025 metų analizė, vertinusi kurkumino papildų poveikį, vidutiniškai siejo juos su maždaug 2,4 mg/dL HDL padidėjimu. Kitoje 2023 metų analizėje fiksuotas panašus rezultatas – HDL augo maždaug 1,8 mg/dL.

    Tyrimuose pabrėžiama, kad toks pokytis dažniausiai nėra pakankamai didelis, kad vienas pats reikšmingai pakeistų bendrą širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Be to, dauguma tyrimų naudojo koncentruotus kurkumino papildus.

    Dažnai minimos ir vartotos dozės – apie 500–3 000 miligramų per dieną. Tuo metu maltoje ciberžolėje kurkumino yra gerokai mažiau: ji sudaro apie 3 proc., o viename arbatiniame šaukštelyje gali būti maždaug 90 mg kurkumino.

    Kodėl siūloma derinti su juodaisiais pipirais

    Gaminant maistą su ciberžole, gaunamas kurkumino kiekis paprastai nepriartėja prie tyrimuose naudotų dozių. Tačiau kaip prieskonis ji gali būti paprastas būdas papildyti mitybą augaliniais junginiais ir paįvairinti patiekalų skonį.

    Vienas iš dažniausiai minimų praktinių niuansų – ciberžolę derinti su juodaisiais pipirais. Tyrimuose nurodoma, kad pipiruose esantis piperinas gali padėti pagerinti kurkumino pasisavinimą.

    Ciberžolė tinka sriuboms, troškiniams, kario patiekalams ar orkaitėje keptoms daržovėms. Kai kurie ją naudoja ir „auksiniam pienui“ – šiltam gėrimui, į kurį dedama ciberžolės, kitų prieskonių ir žiupsnelis juodųjų pipirų.

    Be skonio, ciberžolė turi ir maistinių medžiagų: pavyzdžiui, vienas arbatinis šaukštelis malto prieskonio gali prisidėti prie mangano bei geležies paros normų.

    Ar verta rinktis papildus?

    Kadangi su maistu gaunamas kurkumino kiekis yra mažas, kai kuriems gali kilti mintis rinktis papildus. Tačiau nurodoma, jog ciberžolės ir kurkumino papildai, nors dažniausiai laikomi tikėtinai saugiais rekomenduojamais kiekiais trumpą laiką (iki 2–3 mėnesių), gali sukelti nepageidaujamų poveikių, pavyzdžiui, pykinimą, rūgštingumą ar viduriavimą.

    Didesnis klausimas – kepenų saugumas. Nors kepenų pažeidimai dėl ciberžolės yra reti, pabrėžiama, kad tokie atvejai dažniau siejami su didelio biologinio prieinamumo kurkumino produktais, kartais – ir tais, kuriuose būna juodųjų pipirų ekstrakto.

    Taip pat pažymima, kad papildai gali būti netinkami nėštumo metu ir, kaip ir daugelis augalinių produktų, gali sąveikauti su kai kuriais vaistais. Viena iš minimų rizikų – galimas kraują skystinantis poveikis ir didesnė kraujavimo tikimybė, ypač vartojantiems antikoaguliantus ar antitrombocitinius vaistus.

    Dėl šių priežasčių ciberžolės ar kurkumino papildų nereikėtų pradėti vartoti savarankiškai vien tam, kad padidėtų HDL rodiklis. Jei kyla klausimų dėl cholesterolio, saugiausia tai aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Galiausiai daugiausia naudos cholesterolio sveikatai suteikia ne vienas prieskonis, o visuma: subalansuota mityba, reguliarus judėjimas, svorio kontrolė ir rūkymo atsisakymas.

  • Populiarūs geležies papildai gali dirginti skrandį: ką svarbu žinoti apie vartojimą

    Geležies papildai yra vieni populiariausių, tačiau daliai žmonių jie sukelia nemalonius pojūčius – pykinimą, pilvo skausmą ar rėmenį. Specialistai aiškina, kad problema dažnai slypi ne vien pačiame papilde, o tame, kaip organizmas pasisavina geležį.

    Kaip rašo „EatingWell“, geležis neretai rekomenduojama tiems, kuriems nustatytas jos trūkumas arba didesnė rizika su juo susidurti – pavyzdžiui, moterims, nėščiosioms, sportuojantiems ar besilaikantiems augalinės mitybos. Vis dėlto net ir saugiais laikomi papildai gali turėti šalutinį poveikį.

    Viena pagrindinių priežasčių – geležies organizmas nepasisavina visos. Tai, kas lieka neįsisavinta, gali užsibūti virškinamajame trakte ir sukelti dirginimą, ypač jei vartojamos didesnės dozės.

    Dar vienas svarbus niuansas – skiriasi geležies formos, dozavimas ir vartojimo laikas. Tai lemia ir įsisavinimą, ir tai, kaip stipriai papildas „kerta“ per skrandį.

    Kodėl geležis gali „užstrigti“ žarnyne

    Geležies tabletėse jos kiekis dažnai yra gerokai didesnis nei gaunamas su maistu. Pavyzdžiui, tekste pateikiamas dažnai vartojamos geležies sulfato tabletės pavyzdys: 325 mg geležies sulfato gali suteikti 65 mg vadinamosios elementinės geležies.

    Tačiau organizmas gali įsisavinti tik dalį šio kiekio. Kuo didesnė dozė, tuo mažesnė įsisavinama procentinė dalis – todėl „daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“.

    Didžioji dalis geležies pasisavinama plonojoje žarnoje. Neįsisavinta geležis keliauja toliau virškinamuoju traktu, o tuomet gali pasireikšti pykinimas, pilvo skausmas ar nevirškinimo pojūtis.

    Dirginimas ir poveikis žarnyno bakterijoms

    Neįsisavinta geležis gali būti chemiškai reaktyvi. Straipsnyje aiškinama, kad ji gali prisidėti prie laisvųjų radikalų susidarymo, o tai potencialiai pažeidžia šalia esančias ląsteles, įskaitant virškinamojo trakto gleivinę.

    Minima ir tai, kad geležies oksidacijos procesai virškinamajame trakte gali sietis su gleivinės pažeidimu, dėl kurio atsiranda skrandžio skausmas, spazmai ir dirginimas.

    Be to, geležies perteklius žarnyne gali keisti mikrobiotos (žarnyno bakterijų) balansą. Tekste nurodoma, kad tyrimai sieja papildomą geležį su naudingų bakterijų mažėjimu ir galimai nepalankių bakterijų augimu, o tai gali pasireikšti spazmais ar pakitusiais tuštinimosi įpročiais.

    Forma ir laikas: kodėl tai svarbu

    Ne visi geležies papildai sukelia vienodą šalutinį poveikį – svarbi ir forma, ir dozė, ir individuali geležies būklė. Straipsnyje pabrėžiama, kad kai kurios formos virškinamajam traktui gali būti „aštresnės“.

    Pavyzdžiui, geležies sulfatas ir geležies fumaratas įvardijami kaip dažniau galintys sukelti virškinimo sistemos nepageidaujamus pojūčius. Kaip viena švelnesnių alternatyvų minima geležies bisglicinato forma, kuri kai kuriems žmonėms gali būti lengviau toleruojama.

    Reikšmę turi ir vartojimo momentas. Geležis geriausiai įsisavinama nevalgius, tačiau taip gali sustiprėti skrandžio diskomfortas, todėl kartais siūloma vartoti su nedideliu kiekiu maisto – tiesa, tai gali sumažinti įsisavinimą.

    Kaip vartoti, kad mažiau skaudėtų skrandį

    Svarbiausia rekomendacija – dėl tinkamos formos ir dozės pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. Didesnės geležies dozės, pasak tekste cituojamų specialistų, dažniau siejamos su skrandžio skausmais.

    Jei nevalgius vartojama geležis dirgina skrandį, gali padėti nedidelis kiekis maisto. Tai gali pagerinti toleravimą, nors ir gali turėti įtakos tam, kiek geležies bus pasisavinta.

    Taip pat patariama geležį derinti su vitaminu C, nes jis padeda pasisavinti geležį. Kaip pavyzdžiai minimi apelsinų sultys ar vitamino C turintys produktai, tokie kaip apelsinai, braškės ar raudonosios paprikos.

    Kartu primenama vengti kai kurių produktų ir vaistų tuo pačiu metu kaip ir geležies papildai: didelio skaidulų kiekio maisto, kalcio gausių produktų, antacidinių preparatų bei kofeino (pvz., kavos ar juodos arbatos). Tokie deriniai gali trukdyti įsisavinimui ir didinti nemalonių pojūčių tikimybę.

    Kaip saugiau rinktis papildus

    Papildų pasiūla didžiulė, todėl straipsnyje rekomenduojama rinktis patikimų gamintojų produktus ir, jei įmanoma, tokius, kurie yra nepriklausomai testuoti. Tai padeda sumažinti riziką, kad sudėtis neatitiks etiketės.

    Galiausiai pabrėžiama, kad kiekvieno žmogaus poreikiai skiriasi. Prieš pradedant vartoti geležies papildus verta pasitikrinti geležies rodiklius ir aptarti su gydytoju ar kitu specialistu, kas konkrečiu atveju būtų tinkamiausia.

  • Kreatinas ir širdis: ką rodo tyrimai ir kodėl „širdžiai sveikos“ dozės dar nėra

    Kreatinas dažniausiai siejamas su didesne jėga ir sportiniais rezultatais, tačiau vis dažniau keliama hipotezė, kad jis gali būti naudingas ir širdžiai. Vis dėlto turimų mokslinių duomenų kol kas nepakanka, kad būtų galima drąsiai teigti, jog papildai pagerina širdies sveikatą.

    Apie tai rašo „EatingWell“, kalbinęs dietologus ir kardiologą, kurie įvertino, ką iš tikrųjų leidžia pasakyti dabartiniai tyrimai. Jų žinutė gana aiški: yra viltingų užuominų, bet įrodymų bazė dar ribota.

    Kreatinas dalyvauja ląstelių energijos apykaitoje – jis padeda atkurti adenozino trifosfatą (ATP), kuris būtinas įvairioms organizmo funkcijoms. Kadangi širdis yra raumuo ir dirba be pertraukų, teorinis ryšys tarp kreatino ir širdies veiklos atrodo logiškas.

    Kita vertus, širdies sveikatą lemia ne viena medžiaga, o visuma veiksnių – mityba, fizinis aktyvumas, miegas, rūkymas ir alkoholio vartojimas. Todėl kreatinas, net jei ir turėtų potencialo, neturėtų būti vertinamas kaip pagrindinis „sprendimas“ širdžiai.

    Kaip kreatinas galėtų veikti širdį?

    Viena iš krypčių – galimas poveikis kraujagyslių funkcijai. Kraujagyslių sienelėse esantis endotelis padeda reguliuoti kraujotaką: „pasako“ kraujagyslėms, kada atsipalaiduoti ir išsiplėsti, o tai svarbu ir kraujospūdžiui.

    Minimas nedidelis pilotinis tyrimas, kuriame dalyvavo 12 vyresnio amžiaus žmonių, keturias savaites vartojusių kreatiną. Tyrimo dalyviams fiksuota geresnė arterijų geba išsiplėsti (vadinamoji tėkmės sąlygota dilatacija) ir greitesnis kraujo sugrįžimas į smulkias kraujagysles; taip pat sumažėjo nevalgius matuotas gliukozės kiekis ir trigliceridai.

    Tačiau pabrėžiama, kad tai – tik vienas mažos imties pilotinis tyrimas, todėl tokie rezultatai laikomi perspektyviais, bet dar neįrodančiais priežastinio poveikio.

    Kita kryptis – širdies raumens „kuras“. Kadangi kreatino sistema yra susijusi su energijos atsargų greitu panaudojimu, mokslinėje literatūroje nagrinėjama, ar tai galėtų būti reikšminga širdies funkcijai, ypač tais atvejais, kai organizme kreatino atsargos mažesnės.

    Ką rodo duomenys apie širdies nepakankamumą?

    Dalis tyrimų ir apžvalgų kalba apie žmones, sergančius širdies nepakankamumu – šioje grupėje širdies audiniuose kreatino atsargos neretai būna mažesnės. Mažesni kiekiai siejami su silpnesne širdies pompine funkcija ir prastesnėmis baigtimis.

    Vis dėlto, ar kreatino papildai gali realiai pagerinti širdies „pumpavimą“, lieka neaišku. Straipsnyje nurodoma, kad mažos apimties tyrimuose sergantiesiems širdies nepakankamumu buvo stebimas raumenų jėgos ir ištvermės pagerėjimas, bet ne aiškus pačios širdies pompinės funkcijos pagerėjimas.

    Taip pat akcentuojama, kad šiuo metu nėra įrodymų, jog kreatino papildai priverstų sveiką širdį „pumpuoti geriau“. Kitaip tariant, potencialas tiriamas, tačiau tvirto patvirtinimo dar trūksta.

    Kiek kreatino vartoti ir kam būti atsargesniems?

    Kadangi tyrimai dar vystosi, nėra nustatytos konkrečios „širdžiai palankios“ kreatino dozės. Dažniausiai bendram papildymui minima 3–5 gramai kreatino monohidrato per dieną.

    Sportininkams, siekiantiems sportinių rezultatų, kai kuriais atvejais gali būti rekomenduojamos ir didesnės paros normos (iki 10 gramų), tačiau tai labiau susiję su sportine, o ne širdies sveikatos logika.

    Pabrėžiama ir praktinė taisyklė: prieš pradedant vartoti bet kokį naują papildą verta pasitarti su gydytoju, ypač jei jau yra širdies problemų ir vartojami vaistai. Kreatinas neturėtų tapti paskirtų vaistų „pakaitalu“.

    Kreatinas daugeliui sveikų suaugusiųjų laikomas gana saugiu, tačiau gali pasitaikyti vandens susilaikymas (susijęs su svorio pokyčiais) ir virškinamojo trakto diskomfortas. Žmonėms, sergantiems inkstų ligomis ar vartojantiems inkstų funkciją galinčius veikti vaistus, rekomenduojama ypač atsargiai įvertinti vartojimą su sveikatos priežiūros specialistu.

    Galiausiai primenama, kad širdžiai palankiausi „pamatai“ išlieka tie patys: subalansuota mityba, pakankamas fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, nerūkymas ir saikingas alkoholio vartojimas.

  • Ciberžolė ir prostata: kuo gali padėti kurkuminas ir kodėl vien prieskonių nepakanka

    Prostatos problemos vyresniame amžiuje – itin dažnos, o ieškodami palengvėjimo vyrai neretai atsigręžia į mitybą ir papildus. Vienas dažniausiai minimų prieskonių – ciberžolė, kuriai priskiriamos priešuždegiminės savybės.

    Kaip rašo „EatingWell“, vis daugiau dėmesio skiriama ciberžolėje esančiam kurkuminui – antioksidaciniam junginiui, kuris, remiantis tyrimų apžvalgomis, gali mažinti uždegimo žymenis kraujyje. Vis dėlto pabrėžiama: nei vienas prieskonis nėra prostatos ligų gydymas ar prevencija.

    Gydytojai ir mitybos specialistai akcentuoja, kad didžiausią poveikį prostatos sveikatai daro ne papildai, o gyvenimo būdas: subalansuota mityba, reguliarus judėjimas, nerūkymas ir svorio kontrolė.

    Tuo pačiu ciberžolė gali būti naudinga kaip kasdienės mitybos dalis – ypač jei ją naudojate vietoj perteklinio druskos kiekio, kuris kai kuriems žmonėms gali paaštrinti šlapinimosi simptomus.

    Kuo ciberžolė siejama su prostatos sveikata

    Ciberžolės poveikis dažniausiai siejamas su kurkuminu. Tyrimų apžvalgos rodo, kad kurkumino papildai gali sumažinti uždegimo žymenis, o ilgalaikis uždegimas prostatoje laikomas vienu veiksnių, susijusių su prostatos išvešėjimu.

    Kai kurie tyrimai nagrinėjo kurkumino poveikį gerybinei prostatos hiperplazijai (GPH). Tokiose analizėse minima, kad kurkumino papildai gali būti susiję su pagerėjusiais tam tikrais rodikliais, o vartojant kartu su vaistais – galbūt ir su šlapinimosi simptomų palengvėjimu.

    Taip pat aptariama prostatos specifinio antigeno (PSA) tema – tyrimuose kurkumino papildai kai kuriais atvejais siejami su PSA sumažėjimu, lyginant su placebu. Vis dėlto pabrėžiama, kad vien PSA pokytis nebūtinai reiškia realią klinikinę naudą ar geresnes baigtis, o įrodymų apie kurkuminą ir vėžį vertinimas išlieka silpnas.

    Ciberžolė maiste – dažniausiai saugu, papildams reikia atsargumo

    Kaip prieskonis maiste ciberžolė paprastai laikoma saugia daugumai žmonių. Specialistai atkreipia dėmesį į paprastą niuansą: prie ciberžolės patiekalų verta pridėti juodųjų pipirų, nes tai gali padidinti kurkumino pasisavinimą.

    Visai kita situacija – ciberžolės ar kurkumino papildai, nes juose dozės būna gerokai didesnės ir jų vartojimą sunkiau kontroliuoti. Dėl to kai kuriems žmonėms rekomenduojama pasitarti su gydytoju prieš pradedant vartoti papildus.

    Atsargumas ypač svarbus vartojantiems kraują skystinančius vaistus ar kitus receptinius preparatus, taip pat žmonėms, turintiems polinkį į inkstų akmenis (dėl oksalatų), kepenų problemų ar tulžies pūslės ir tulžies latakų sutrikimų.

    Kaip ciberžolę paprastai įtraukti į mitybą

    Ciberžolę galima naudoti labai paprastai – gardinti keptas daržoves, lęšius, kiaušinių ar tofu patiekalus. Tokie patiekalai dažnai natūraliai „atsineša“ ir kitų priešuždegiminei mitybai priskiriamų produktų, pavyzdžiui, ankštinių, daržovių ar sveikųjų riebalų.

    Jei turite šlapinimosi sutrikimų ar kitų su prostata susijusių nusiskundimų, vien prieskoniais pasikliauti neverta. Tikslingiausia – aptarti simptomus su gydytoju ir kartu susidėlioti gyvenimo būdo bei gydymo planą.

  • Tyrimas: 2 000 TV vitamino D per dieną siejama su lėtesniu telomerų trumpėjimu

  • Trys populiarūs papildai, kurių vyresniems nei 60 verta vengti: gali konfliktuoti su vaistais

    Maisto papildų lentynos lūžta nuo pažadų – geresnis miegas, ramesnė nuotaika ar mažesnis cholesterolis. Tačiau vyresniame amžiuje dalis iš pirmo žvilgsnio „nekaltų“ produktų gali kelti daugiau rizikų nei naudos.

    Po 60-ies sprendžiant, ką vartoti, svarbu įvertinti ne tik amžių, bet ir turimas ligas bei kitus kasdien vartojamus vaistus. Ne vienas papildas gali veikti panašiai kaip receptiniai preparatai arba trukdyti jiems veikti, todėl savarankiški eksperimentai čia ypač pavojingi.

    „EatingWell“ pateikiamoje apžvalgoje sveikatos priežiūros specialistai išskiria tris dažnai pasitaikančius papildus, dėl kurių vyresniems žmonėms vertėtų būti atsargesniems. Pabrėžiama ir tai, kad jokių paskirtų papildų ar vaistų nutraukti vien dėl tokių sąrašų nereikėtų – sprendimai priimami su gydytoju.

    Šie produktai aptariami ne todėl, kad būtų „uždrausti“ visiems, o todėl, kad būtent vyresniame amžiuje dažniau vartojama daugiau vaistų, pasitaiko kepenų ar inkstų problemų, o nepageidaujami poveikiai gali būti ryškesni.

    Raudonųjų mielių ryžiai

    Raudonųjų mielių ryžiai dažnai reklamuojami kaip natūralus būdas mažinti cholesterolį. Vis dėlto vaistininkė Danielle Oncer perspėja, kad vyresniems nei 60 metų žmonėms šis papildas gali būti problemiškas.

    Priežastis – raudonųjų mielių ryžiuose esanti veiklioji medžiaga monakolinas K yra chemiškai identiška lovastatinui (receptiniam statinui). Tai reiškia, kad galimi panašūs nepageidaujami poveikiai, įskaitant raumenų, kepenų ir inkstų pažeidimus.

    Dar viena bėda – skirtinguose produktuose veikliosios medžiagos kiekis gali skirtis, o etiketėse jis ne visuomet nurodomas. Dėl to žmogui sunku žinoti, kokią dozę jis iš tiesų vartoja.

    Apžvalgoje taip pat minimas atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame raudonųjų mielių ryžių papildas per 28 dienas nemažino MTL („blogojo“) cholesterolio labiau nei placebas, kai tuo metu mažos dozės statinas poveikį parodė.

    Oncer pataria ypač vengti raudonųjų mielių ryžių, jei žmogus jau vartoja statinus arba turi inkstų ar kepenų ligų. Jei cholesterolio vaistai sukelia šalutinių reiškinių, saugiausias kelias – ieškoti alternatyvų kartu su gydytoju, o ne keisti vaistus panašiai veikiančiais papildais.

    Jonažolė

    Jonažolė dažnai vartojama dėl nuotaikos ar depresijos simptomų, o moksliniai duomenys iš tiesų rodo, kad ji gali padėti esant lengvai ar vidutinio sunkumo depresijai. Tačiau vaistininkė Reshma Kapadia Patel įspėja: prieš pradedant vartoti būtina įvertinti sąveikas su kitais vaistais.

    Jonažolė gali spartinti tam tikrų vaistų skaidymą organizme, todėl jų gali likti per mažai, kad veiktų taip, kaip reikia. Dėl to gali silpnėti, pavyzdžiui, varfarino (kraujo skystiklio) ar digoksino (širdies vaisto) poveikis.

    Su kai kuriais antidepresantais jonažolės derinimas gali sukelti pavojingą serotonino poveikių sustiprėjimą. Specialistė pabrėžia, kad rizika priklauso nuo konkrečios vaistų kombinacijos – vien mažesnė dozė nebūtinai išsprendžia problemą.

    Jei depresijos ar nerimo simptomai užsitęsia, rekomenduojama kreiptis į gydytoją, kad gydymas būtų parinktas atsižvelgiant į visus vartojamus vaistus. O jei jonažolė jau vartojama, prieš keičiant ar nutraukiant įpročius verta tai aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Melatoninas

    Vyresniame amžiuje miegas dažnai tampa trūkinėjantis: gali trukdyti skausmai, kai kurie vaistai ar tokios būklės kaip miego apnėja. Dėl to melatoninas neretai atrodo kaip paprastas sprendimas, tačiau R. K. Patel ragina pirmiausia aiškintis tikrąją nemigos priežastį.

    Melatoninas reguliuoja miego ir budrumo ciklą, bet vyresnių žmonių organizme jis gali veikti ilgiau. Dėl to kitą dieną gali išlikti mieguistumas, o tai ypač aktualu tiems, kurie jau vartoja raminančiai veikiančius vaistus arba turi pusiausvyros problemų.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad melatonino vartojimui gali reikėti medikų priežiūros, jei žmogus vartoja kraują skystinančius vaistus ar serga epilepsija.

    Dar vienas niuansas – reali melatonino dozė produktuose ne visuomet atitinka etiketę. Apžvalgoje minimas tyrimas, kuriame iš 25 ištirtų melatonino guminukų produktų 22 buvo netiksliai paženklinti, o viename aptikta beveik 3,5 karto daugiau melatonino nei nurodyta.

    Nors melatoninas gali būti naudingas kai kuriems miego ritmo sutrikimams, apžvalgoje pabrėžiama, kad jo ilgalaikis saugumas nėra iki galo aiškus. Jei miego problemos kartojasi, verta peržiūrėti galimas priežastis (skausmus, vaistų šalutinį poveikį) ir su gydytoju aptarti tokius metodus kaip kognityvinė elgesio terapija nemigai (CBT-I).

    Kaip saugiau vartoti papildus

    Prieš pradedant vartoti naują papildą, siūloma aiškiai įsivardyti, kokio poveikio tikimasi, ir pasitarti su gydytoju ar vaistininku, kokius vaistus žmogus jau vartoja. Svarbu nepamiršti paminėti ir nereceptinių preparatų, net jei jie naudojami tik retkarčiais.

    R. K. Patel rekomenduoja susirašyti visus vartojamus produktus, jų dozes ir vartojimo dažnį – tai padeda specialistui greičiau įvertinti galimas sąveikas. Tuo metu Robin Arends pataria atkreipti dėmesį į nepriklausomo testavimo žymas (pavyzdžiui, USP Verified ar NSF), kurios labiau susijusios su sudėties patikimumu, bet negarantuoja, kad papildas konkrečiam žmogui bus veiksmingas.

    Dar vienas praktinis patarimas – nusistatyti „peržiūros datą“: kada bus vertinama, ar papildas iš tiesų padeda. Tai leidžia išvengti situacijos, kai produktas vartojamas įprastai metų metus, nors nauda neaiški, o rizikos – realios.

  • Vyrams po 40-ies – 5 svarbiausios maistinės medžiagos: nuo magnio iki vitamino D

    Perkopus 40-metį organizmo poreikiai ima keistis: greičiau mažėja raumenų masė ir kaulų tvirtumas, o su amžiumi dažniau išryškėja ir širdies bei kraujagyslių sistemos rizikos veiksniai. Todėl mityba šiame etape tampa ne tik „sveiko gyvenimo būdo“ dalimi, bet ir praktišku būdu palaikyti jėgą bei savijautą.

    „EatingWell“ publikuotame straipsnyje dietologai išskiria penkias maistines medžiagas, į kurias vyrams po 40-ies verta atkreipti daugiau dėmesio. Tai magnis, skaidulos, kalis, omega-3 riebalų rūgštys ir vitaminas D.

    Bendra rekomendacija paprasta: pirmiausia šių medžiagų siekti su maistu – daugiau viso grūdo produktų, ankštinių, vaisių, daržovių, riešutų ir riebios žuvies. Papildai gali būti svarstomi tuomet, kai mityba neužtikrina pakankamo kiekio arba tam yra konkreti priežastis.

    Vis dėlto su papildais svarbu elgtis atsargiai: kai kurios medžiagos (ypač kalis) tam tikromis sveikatos būklėmis ar vartojant konkrečius vaistus gali kelti rizikų, todėl prieš pradedant vartoti verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Magnis: energijai, raumenims ir kraujospūdžiui

    Magnis dalyvauja šimtuose organizmo procesų – nuo energijos gamybos iki raumenų ir nervų funkcijos, taip pat prisideda prie kaulų sveikatos. Dietologų teigimu, vyrams po 40-ies rekomenduojama paros norma siekia 420 miligramų, tačiau nemaža dalis jos nesurenka.

    Su amžiumi magnio įsisavinimas gali prastėti, o jo netektys didėti, todėl pakankamas kiekis tampa dar svarbesnis. Geri šaltiniai – viso grūdo produktai, moliūgų sėklos, migdolai, žemės riešutai, tamsiai žalios lapinės daržovės, pavyzdžiui, špinatai.

    Papildai kartais svarstomi, jei su maistu nepavyksta surinkti reikiamo kiekio arba sprendžiami kraujospūdžio ar cukraus kiekio kraujyje klausimai. Straipsnyje pažymima, kad magnio papildai kai kuriems žmonėms gali nežymiai mažinti kraujospūdį, ypač jei jis padidėjęs arba trūksta magnio.

    Skaidulos: žarnynui ir širdžiai

    Skaidulos neretai siejamos tik su virškinimu, tačiau jų nauda platesnė – didesnis skaidulų kiekis mityboje siejamas su mažesne nutukimo, diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Jos taip pat gali būti svarbios storosios žarnos sveikatai.

    Vyrams po 40-ies siūloma siekti 34–38 gramų skaidulų per parą. Tam tinka vaisiai, daržovės, pupelės, lęšiai, riešutai, sėklos, viso grūdo produktai – net ir spraginti kukurūzai (jei neperkrauti druska ar riebalais).

    Jei su maistu pasiekti normą sudėtinga, straipsnyje kaip viena iš galimų priemonių minimi psilių (gysločio sėklų luobelių) papildai. Rekomenduojama pradėti nuo mažesnių dozių ir gerti pakankamai vandens.

    Kalis: svarbus kraujospūdžiui, bet su papildais – atsargiai

    Kalis svarbus skysčių balansui, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui, širdies ir inkstų funkcijai. Jo reikšmė ypač išryškėja kalbant apie kraujospūdį – kalis ir natris veikia kartu, o didesnis kalio kiekis mityboje kai kuriems žmonėms siejamas su palankesniu kraujospūdžiu.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad vien banano dažnai nepakanka: vidutinio dydžio bananas suteikia tik apie 9 proc. paros kalio poreikio. Tarp maisto šaltinių minimi pienas ir jogurtas, lapinės daržovės, bulvės, apelsinai, lęšiai, pomidorai, lašiša.

    Kartu įspėjama, kad kalio papildai ar kalio turintys druskos pakaitalai gali būti pavojingi, jei inkstai nepašalina pertekliaus. Sergant inkstų ligomis ar vartojant tam tikrus vaistus (pavyzdžiui, AKF inhibitorius, ARB ar kalį tausojančius diuretikus), prieš juos reikėtų pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Omega-3 ir vitaminas D: žuvies lėkštėje ir saulės trūkumo sezono tema

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su širdies ir smegenų veikla, uždegiminių procesų reguliavimu ir atsistatymu po fizinio krūvio. EPA ir DHA gausu riebioje žuvyje – lašišoje, sardinėse, skumbrėje, silkėje, upėtakyje, o ALA galima gauti iš augalinių šaltinių, pavyzdžiui, graikinių riešutų, čija sėklų, linų sėmenų.

    Jei racione retai atsiranda riebi žuvis (straipsnyje minima riba – bent dvi porcijos per savaitę) arba yra padidėję trigliceridai ar riebalinė kepenų liga, omega-3 papildai su EPA ir DHA gali būti svarstomi kaip viena iš opcijų.

    Dar viena dažnai aptariama tema – vitaminas D. Jis svarbus kaulų ir raumenų funkcijai, o straipsnyje pabrėžiama, kad daug vyrų gauna per mažai saulės, ypač dirbant patalpose. Vitamino D paros poreikis nurodomas 600 TV, tačiau su maistu jį surinkti gali būti sunku.

    Vitamino D yra riebioje žuvyje, kiaušinių tryniuose, taip pat juo gali būti papildyti kai kurie pieno produktai ar gėrimai, jo turi ir ultravioletiniais spinduliais apdoroti grybai. Kadangi maisto šaltinių pasirinkimas ribotas, straipsnyje siūloma aptarti su gydytoju galimybę atlikti kraujo tyrimą ir, prireikus, parinkti papildą – ypač žiemos sezonu ar daug laiko praleidžiant patalpose.