CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Niekada negerkite šio pieno: medikai įspėja apie didžiulę riziką organizmui

    Pienas daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau netinkamai laikomas ar jau sugedęs jis gali tapti rimta apsinuodijimo maistu priežastimi. Specialistai primena, kad vien pasitikėti užrašu ant pakuotės nepakanka – svarbiausia įvertinti laikymo sąlygas ir paties produkto požymius.

    Ant pakuočių dažniausiai nurodoma data „tinka vartoti iki“, tačiau ji galioja tik tada, kai produktas laikomas rekomenduojamoje temperatūroje. Atidarius pakuotę pienas greičiau kontaktuoja su aplinkos mikroorganizmais, todėl genda sparčiau, net jei galiojimo laikas dar nepasibaigęs.

    Kaip ilgai pienas laikosi šaldytuve

    Įprastai šaldytuve, kai temperatūra siekia apie 2–4 laipsnius, atidarytas pasterizuotas pienas dažniausiai išlieka tinkamas 3–5 dienas. Jei šaldytuvas nustatytas šilčiau, pavyzdžiui, 5–7 laipsniais, gedimo rizika didėja, o saugus vartojimo laikas trumpėja.

    UHT, arba ultrapasterizuotas pienas neatidarytas gali išsilaikyti kelis mėnesius ir be šaldytuvo, tačiau atidarius taisyklės iš esmės nesikeičia. Tokį pieną taip pat reikia laikyti šaldytuve ir stengtis suvartoti per 3–5 dienas.

    Naminis ar žalias pienas genda greičiausiai, nes jame gali būti daugiau natūralios mikrofloros. Net šaldytuve jį paprastai rekomenduojama išgerti per 1–2 dienas, o pakaitinimas gali tik šiek tiek prailginti laiką, bet nesuteikia ilgalaikės apsaugos.

    Požymiai, kad pienas sugedo

    Dažniausias signalas yra pakitęs skonis: rūgštumas ar nemalonus prieskonis rodo, kad pieną geriau nedelsiant išpilti. Gendant daugėja bakterijų ir mielių, kurios skaido piene esančius baltymus, riebalus ir cukrus, todėl keičiasi skonis bei kvapas.

    Ne mažiau svarbi tekstūra – šviežias pienas yra vientisas, o sugedęs gali tirštėti, sukrešėti ar aiškiai atsiskirti į sluoksnius. Kai kuriais atvejais lengvas atsiskyrimas gali būti natūralus riebesniame ūkiškame ar augaliniame gėrime, bet tik tada, jei suplakus jis vėl tampa vientisas ir nėra blogo kvapo.

    Ryškus nemalonus kvapas – vienas patikimiausių požymių, kad produktas netinkamas. Suirus produktui kvapas gali tapti rūgštus, aitrus ar net primenantis puvimą, o tai dažnai reiškia intensyvų mikroorganizmų dauginimąsi.

    Spalvos pokyčiai taip pat turėtų įspėti: įprastai pienas būna baltas ar vos gelsvai kreminis. Jei matomas pilkšvas, melsvas atspalvis, dėmės, netolygus nusidažymas ar kitos neįprastos spalvos, produktą saugiausia išmesti.

    Kuo rizikuojate išgėrę sugedusio pieno

    Sugedęs pienas gali sukelti ūmų gastroenteritą, kitaip tariant, apsinuodijimą maistu. Dažniausi simptomai yra pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas ir pakilusi temperatūra, o jų stiprumas priklauso nuo užkrato ir žmogaus organizmo būklės.

    Tokiuose produktuose gali daugintis pavojingi patogenai, įskaitant salmoneles, listerijas ar kai kurias žarnyno bakterijas. Ypač atidūs turėtų būti vaikai, nėščiosios, vyresni žmonės ir tie, kurių imunitetas nusilpęs, nes komplikacijų rizika jiems didesnė.

    Jei kyla abejonių, ar pienas dar tinkamas, saugiausia taisyklė paprasta: geriau jo negerti. Maisto saugos specialistai primena, kad apsinuodijimas dažnai kainuoja daugiau nei nauja pakuotė, o didžiausia klaida yra ragauti tikintis, kad „gal dar nieko“.

  • Niekada nepalikite pietų ant stalo: bakterijos dauginasi žaibiškai, įspėja ekspertai

    Paruoštas maistas nėra sterilus net ir po virimo ar kepimo: aukšta temperatūra sunaikina daugumą mikroorganizmų, bet ne visus, o dalis gali patekti vėliau, kai patiekalas vėsta ar yra perkeliamas į indus. Didžiausia rizika prasideda tuomet, kai maistas ilgam paliekamas kambario temperatūroje, nes bakterijos tokiomis sąlygomis dauginasi sparčiausiai.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia vadinamąją dviejų valandų taisyklę: paruoštą maistą reikėtų atšaldyti ir padėti į šaldytuvą ne vėliau kaip per dvi valandas. Jei aplinkos temperatūra aukšta, pavyzdžiui, per karščius ar šalia veikiančios orkaitės, saugus laikas gali sutrumpėti iki maždaug vienos valandos.

    Kas vyksta patiekalui vėstant

    Vėstant patiekalui prasideda procesai, kurių akimis dažnai nepamatysite: aktyvėja bakterijų dauginimasis ir spartėja riebalų oksidacija bei baltymų irimo procesai. Dėl to blogėja skonis, kvapas ir tekstūra, tačiau pavojingiausia tai, kad maistas gali atrodyti normalus, nors jau kelia riziką.

    Šaldytuvas šiuos procesus sulėtina, bet jų nesustabdo. Namų šaldytuve, kuris dažniausiai laikomas apie 4 laipsnių temperatūroje, mikroorganizmų augimas lėtėja, tačiau higiena, pakuotė ir laikas išlieka kritiškai svarbūs.

    Kuriems patiekalams rizika didžiausia

    Greičiausiai genda patiekalai, kuriuose daug drėgmės ir baltymų: mėsa, paukštiena, žuvis, patiekalai su kiaušiniais, taip pat kreminiai padažai, pieno ar grietinėlės pagrindo patiekalai. Sriubos, troškiniai ir padažai neretai atvėsta lėčiau, todėl ilgiau išlieka temperatūrų zonoje, kur bakterijoms palankiausia daugintis.

    Net iš pažiūros paprasti produktai, pavyzdžiui, virti makaronai ar ryžiai, gali tapti problema, jei ilgai laikomi ant stalo ir vėliau dar kartą pašildomi. Kuo dažniau maistas būna šildomas ir vėl atvėsinamas, tuo labiau nukenčia kokybė ir didėja rizika.

    Kaip saugiai atvėsinti ir laikyti

    Saugus laikymas prasideda iškart po gaminimo: dideles porcijas verta padalyti į mažesnes ir sudėti į negilius indus, kad šiluma pasišalintų greičiau. Atvėsusį maistą reikėtų sandariai uždaryti, kad sumažėtų sąlytis su oru, drėgme ir kitais produktais, o kvapai nesusimaišytų.

    Šaldytuve svarbi ir vieta: didžiausi temperatūros svyravimai paprastai būna durelėse, todėl jautresnius produktus geriau laikyti gilesnėje lentynų dalyje. Pašildant būtina pasiekti, kad patiekalas būtų karštas per visą tūrį, o ne tik paviršiuje.

    Dažnai kartojama 2–3 dienų taisyklė šaldytuve yra bendras orientyras namų sąlygoms, tačiau ji galioja tik tada, kai maistas buvo greitai atvėsintas, laikomas švariuose sandariuose induose ir nebuvo ilgai paliktas kambario temperatūroje. Jei kyla abejonių dėl laikymo ar kvapo, saugiau nerizikuoti.

    Šaldymas gali padėti prailginti laikymą, nes labai žema temperatūra sustabdo daugumos bakterijų dauginimąsi, tačiau jų nesunaikina. Todėl šaldyti reikėtų tik šviežiai paruoštą maistą, o atitirpinus jį patartina iškart gerai pašildyti ir suvalgyti negrąžinant atgal į šaldytuvą.

  • Turite bigoso šaldiklyje? Po šio laiko geriau nerizikuoti: štai ką pataria specialistai

    Bigosas dažnai gaminamas dideliame puode, nes pastovėjęs ir pakartotinai pašildytas jis įgauna ryškesnį skonį. Tačiau dalį porcijų neretai norisi užšaldyti ilgesniam laikui, o tuomet kyla svarbiausias klausimas: kiek ilgai toks patiekalas iš tiesų išlieka kokybiškas ir saugus?

    Šaldymas pristabdo mikroorganizmų dauginimąsi, bet nesustabdo maisto kokybės pokyčių. Laikui bėgant bigosas gali prarasti aromatą, pasikeičia tekstūra, o riebesnė mėsa ar dešros komponentai gali įgyti nemalonų prėsimo poskonį net ir laikant žemoje temperatūroje.

    Kiek laiko bigosas tinka šaldiklyje?

    Jei šaldiklyje palaikoma apie minus 18 laipsnių temperatūra, bigosas geriausią kokybę paprastai išlaiko maždaug 3 mėnesius. Per šį laikotarpį patiekalo skonis ir konsistencija dažniausiai išlieka artimi ką tik pagamintam, o kopūstai neperdaug suminkštėja.

    Vėliau kokybė ima kristi sparčiau, ypač jei bigosas gamintas su riebesniais mėsos gaminiais, šonine ar rūkytomis dešromis. Riebalai laikui bėgant oksiduojasi, todėl atsiranda kartumas, „seni“ kvapai, o mėsa gali tapti sausesnė ir labiau plaušuota.

    Ilgesnis laikymas nebūtinai automatiškai reiškia, kad patiekalas tapo pavojingas, tačiau po 4–5 mėnesių verta vertinti itin atidžiai. Daug kas priklauso nuo to, ar bigosas buvo greitai atvėsintas, kaip sandariai supakuotas ir ar šaldiklyje nebuvo temperatūros svyravimų.

    Dažniausios šaldymo klaidos

    Viena dažniausių klaidų yra dėti į šaldiklį dar šiltą ar karštą bigosą. Taip ne tik suprastėja patiekalo struktūra, bet ir laikinai pakyla šaldiklio temperatūra, o tai gali neigiamai paveikti šalia laikomus produktus.

    Praktiškiausia bigosą iš karto padalyti į mažesnes porcijas ir sandariai supakuoti, kad patektų kuo mažiau oro. Tam tinka šaldymui pritaikyti indai, sandarūs maišeliai ar vakuuminės pakuotės, o ant taros verta užrašyti užšaldymo datą.

    Kuo mažiau deguonies pakuotėje, tuo mažesnė tikimybė atsirasti šaldymo pažeidimams, kai paviršius išsausėja, keičiasi skonis ir kvapas. Jei bigosas dažnai atidaromas ir vėl uždaromas, kokybė krinta greičiau, todėl porcijavimas čia ypač svarbus.

    Kada bigosą geriau išmesti?

    Atitirpinus patiekalą verta jį įvertinti kvapu ir išvaizda dar prieš šildant. Įtarti netinkamumą turėtų prėsus ar rūgštus kvapas, aiškiai pakitusi mėsos spalva, vandeninga, sluoksniuota konsistencija ar neįprastai kartus poskonis.

    Jei kyla bent menkiausių abejonių, geriau nerizikuoti, nes apsinuodijimas maistu gali baigtis ne tik bloga savijauta, bet ir dehidratacija ar komplikacijomis jautresniems žmonėms. Svarbu prisiminti ir taisyklę, kad kartą atitirpinto bigoso pakartotinai užšaldyti nereikėtų.

    Atitirpintą bigosą saugiausia laikyti šaldytuve sandariame inde ir suvartoti kuo greičiau, paprastai per 1–2 dienas. Prieš valgant patiekalą būtina gerai įkaitinti, kad jis būtų karštas per visą tūrį.

    Jei bigosą planuojate suvalgyti artimiausiomis dienomis, užtenka laikyti šaldytuve, kur jis dažniausiai išsilaiko kelias dienas. Ilgesniam laikymui alternatyva gali būti konservavimas stiklainiuose, tačiau čia būtina laikytis higienos ir tinkamo kaitinimo, kad rezultatas būtų saugus.

  • Pavojingas „mini kiaušinių“ triukas užkariavo tinklus: gydytojai įspėja dėl salmonelių

    Socialiniuose tinkluose sparčiai plinta vadinamasis „mini kiaušinių“ trendas: žmonės užšaldo kiaušinius su lukštu, vėliau juos pjausto ir kepa ar verda gabalėliais. Maisto saugos specialistai įspėja, kad toks eksperimentas gali padidinti apsinuodijimo riziką ir net baigtis trauma virtuvėje.

    Pagrindinė problema ta, kad užšalęs kiaušinis gali įskelti lukštą. Per mikroįtrūkimus į vidų lengviau patenka bakterijos, tarp jų ir salmonelės, o vizualiai to galima ir nepastebėti.

    „Kai lukštas įskyla, apsauginis barjeras susilpnėja, o tai padidina mikroorganizmų patekimo į kiaušinį tikimybę“, – aiškina maisto saugos ekspertai, vertindami šio trendo keliamas rizikas.

    Dar viena grėsmė yra netolygus terminis apdorojimas. Užšaldyto kiaušinio gabalėliai gali greitai apskrusti ar pervirti išorėje, bet viduje likti nepakankamai įkaitę, todėl bakterijos gali išlikti gyvybingos.

    Salmoneliozė dažniausiai pasireiškia viduriavimu, karščiavimu, šaltkrėčiu, pykinimu, pilvo spazmais ar vėmimu, o simptomai gali tęstis kelias dienas. Didesnė sunkių komplikacijų rizika siejama su vaikais iki 5 metų, vyresnio amžiaus žmonėmis, nusilpusio imuniteto asmenimis, o nėštumo metu infekcija gali būti ypač pavojinga.

    Svarbu įvertinti ir buitinį pavojų: šaldytą kiaušinį pjaustyti sunku, jis gali būti slidus, todėl didėja įpjovimų ir kitų traumų tikimybė. Dėl to tokie eksperimentai virtuvėje neretai kelia daugiau problemų nei naudos.

    Ką daryti, jei kiaušinis sušalo?

    Maisto saugos rekomendacijose pabrėžiama: jei kiaušinis su lukštu sušalo šaldiklyje ar šaldytuve, saugiausia jo nenaudoti. Praktikoje tai reiškia, kad kiaušinį, kuris sušalo su lukštu, reikėtų išmesti, o ne bandyti atitirpinti ir gaminti.

    Jei norisi kiaušinius užšaldyti ateičiai, saugesnis kelias yra užšaldyti ne kiaušinį su lukštu, o jo turinį. Tam baltymus ir trynius galima išplakti kartu ir sandariai užšaldyti, o vėliau atitirpinti šaldytuve ir naudoti termiškai apdorojamiems patiekalams.

    Kaip laikyti kiaušinius saugiau

    Kiaušinius rekomenduojama laikyti originalioje dėžutėje arba uždarame inde, nes lukštas yra porėtas ir lengvai sugeria kvapus. Geriausia juos dėti šaldytuvo lentynoje, o ne durelėse, kur temperatūra dažniau svyruoja.

    Taip pat patariama kiaušinių neplauti prieš laikymą, nes vanduo gali nuplauti natūralų apsauginį sluoksnį. Plauti verta tik prieš pat naudojimą, o ruošiant patiekalus užtikrinti pakankamą terminį apdorojimą.

    Jei kyla abejonių dėl šviežumo, galima atlikti vandens testą: šviežias kiaušinis skęsta ir guli dugne, senesnis gali stotis vertikaliai, o iškilęs į paviršių dažniausiai laikomas nebetinkamu vartoti. Vis dėlto saugiausia vadovautis laikymo sąlygomis ir galiojimo terminu, o rizikingų internetinių triukų geriau atsisakyti.

  • Pesticidų kokteilio rizika: ekspertai įvardijo 4 populiarius vaisius, kuriuose liekanų daugiausia

    Europos rinkoje parduodamuose vaisiuose ir daržovėse vis dar aptinkama kelių pesticidų liekanų vienu metu, o būtent jų deriniai kelia daugiausia klausimų dėl galimo poveikio sveikatai. Nors atskirų medžiagų kiekiai dažnai neviršija leistinų normų, mokslininkai ir nevyriausybinės organizacijos atkreipia dėmesį į vadinamąjį mišinių arba „kokteilio“ efektą.

    Remiantis Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) skelbiamais monitoringo duomenimis ir papildoma Pesticidų veiksmų tinklo Europoje (PAN Europe) analize, tarp dažniausiai su kelių pesticidų pėdsakais siejamų vaisių išskiriami apelsinai, vynuogės, braškės ir obuoliai. Šie vaisiai yra itin populiarūs kasdienėje mityboje, todėl būtent jie dažnai patenka į didesnės rizikos aptarimus, ypač kai kalbama apie vaikų racioną.

    Dabartinė ES praktika daugeliu atvejų remiasi principu, kad produktas laikomas saugiu, jei kiekvienos aptiktos veikliosios medžiagos likutis neviršija jai nustatytos maksimalios leistinos ribos. Tačiau tai ne visuomet atsako į klausimą, kaip skirtingos medžiagos veikia kartu, kai jų aptinkama daugiau nei viena.

    Aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos organizacijos ragina plačiau taikyti kumuliacinės ir bendros rizikos vertinimą, ypač tais atvejais, kai pesticidai gali veikti tas pačias organizmo sistemas. Didžiausias jautrumas paprastai siejamas su nėštumo laikotarpiu ir ankstyvąja vaikyste, kai vystosi nervų ir hormonų sistemos.

    PAN Europe ataskaitose ir viešuose komentaruose išskiriamos medžiagos, kurios istoriškai kėlė daug diskusijų dėl galimo neurotoksinio ar endokrininę sistemą veikiančio poveikio. Tarp jų minimi chlorpirifosas ir imidaklopridas, kurių taikymas Europos Sąjungoje yra griežtai ribotas arba draudžiamas, tačiau skirtingų metų stebėsenos duomenų bazėse vis dar galima rasti jų aptikimo atvejų.

    Svarbu pabrėžti, kad vien aptikimas nebūtinai reiškia viršytas normas ar tiesioginę žalą, tačiau tai sustiprina raginimus griežtinti kontrolę ir vertinti ne tik pavienes medžiagas, bet ir jų derinius. Praktikoje tai reikštų platesnį kumuliacinės rizikos metodų taikymą ir aiškesnes rekomendacijas vartotojams.

    Ekspertai paprastai pabrėžia, kad visiškai išvengti pesticidų liekanų sudėtinga, tačiau riziką galima mažinti. Tam gali padėti kruopštus vaisių plovimas tekančiu vandeniu, kai kurių produktų lupimas, taip pat įvairesnis racionas, kad tas pats produktas nebūtų vartojamas dideliais kiekiais kasdien.

    Vaikams ar nėščiosioms, jei yra galimybė, dažniau rekomenduojama rinktis ekologiškus produktus, ypač tais atvejais, kai kalbama apie vaisius, kurie pagal stebėseną dažniau siejami su liekanų mišinių aptikimu.

    „Tėvams patartume, kiek įmanoma, vaikams rinktis ekologiškus vaisius, ypač tuos, kurie dažniausiai būna labiausiai užteršti“, – sakė PAN Europe atstovas.

    Diskusija dėl pesticidų „kokteilio“ efekto Europos Sąjungoje tęsiasi ne vienerius metus, o spaudimas institucijoms didėja, nes vartotojai tikisi aiškesnių atsakymų, kaip užtikrinama ilgalaikė apsauga nuo mišraus cheminių medžiagų poveikio. Artimiausiais metais vis daugiau dėmesio gali būti skiriama metodikoms, kurios leidžia tiksliau įvertinti bendrą riziką, o ne vien atskirų medžiagų ribas.

  • ES uždraudė mėsos importą iš Brazilijos: kodėl sprendimas priimtas ir kas keisis nuo rugsėjo

    ES uždraudė mėsos importą iš Brazilijos: kodėl sprendimas priimtas ir kas keisis nuo rugsėjo

    Kas nuspręsta Briuselyje

    Europos Sąjungoje priimtas sprendimas nuo 2026 metų rugsėjo 3 dienos uždrausti mėsos ir dalies gyvūninės kilmės produktų importą iš Brazilijos. Ribojimai siejami su ES reikalavimais dėl antimikrobinių medžiagų naudojimo gyvūnų auginime, ypač tais atvejais, kai jos taikomos augimui skatinti.

    Apie šį žingsnį paskelbta po ES valstybių narių ekspertų balsavimo, o sprendimas apims ne tik jautieną ir paukštieną. Į sąrašą įtraukti ir gyvi maistui auginami gyvūnai bei iš jų gaunami produktai, tokie kaip kiaušiniai, akvakultūros produkcija ir medus.

    Brazilijos reakcija ir derybos

    Brazilijos ambasadorius ES Pedro Miguelis da Costa e Silva teigė, kad sprendimas Brazilijai buvo netikėtas, ir patvirtino, jog pradėtas techninis dialogas su Europos Komisija. Pasak jo, Brazilijos pusė siekia išsiaiškinti motyvus ir atkurti šalies statusą tarp valstybių, galinčių eksportuoti į ES.

    „Vakar priimtas sprendimas mums buvo netikėtas“, – sakė Pedro Miguelis da Costa e Silva.

    Europos Komisijos atstovė spaudai Eva Hrncirova nurodė, kad norint būti įtrauktai į leidžiamų eksportuotojų sąrašą, Brazilija turi užtikrinti ES reikalavimų laikymąsi dėl antimikrobinių medžiagų naudojimo per visą gyvūnų gyvenimą, iš kurių kilę eksportuojami produktai. Komisija pabrėžia, kad, įrodžius atitiktį, eksportas galėtų būti atnaujintas.

    Kontekstas: Mercosur susitarimas ir ūkininkų spaudimas

    Sprendimo laikas išsiskiria tuo, kad jis priimtas netrukus po to, kai laikinai įsigaliojo ES ir Mercosur susitarimas, turintis liberalizuoti prekybą žemės ūkio produktais tarp ES ir Brazilijos, Paragvajaus, Urugvajaus bei Argentinos. Dėl šio susitarimo Europoje jau kurį laiką verda politinės diskusijos, o dalis ūkininkų organizacijų perspėja apie konkurencinį spaudimą.

    ES ūkininkai ir kai kurios nacionalinės vyriausybės ne kartą kėlė klausimą, ar importuojamai produkcijai taikomi lygiaverčiai standartai, ypač dėl veterinarinės kontrolės, antibiotikų ir antimikrobinių medžiagų naudojimo bei atsekamumo grandinėje. Todėl importo ribojimai Brazilijai gali tapti ir precedentu, kaip griežčiau bus vertinama atitiktis taisyklėms plečiantis prekybai.

    Praktiškai sprendimas reiškia, kad tiekėjai, importuotojai ir perdirbėjai Europoje turės iš naujo persidėlioti dalį tiekimo grandinių, ypač ten, kur Brazilijos kilmės žaliava buvo reikšminga. Tuo pat metu Brazilijai tai yra signalas, kad vien prekybos susitarimai neužtikrina patekimo į rinką, jei kyla klausimų dėl atitikties ES maisto saugos ir gyvūnų auginimo taisyklėms.

  • Ne tik vanduo: paprastas būdas nuplauti braškes, kad liktų mažiau pesticidų ir bakterijų

    Ankstyvos braškės pirkėjus vilioja kvapu ir kaina, tačiau būtent šiuo sezonu dažniau kyla klausimų dėl cheminių likučių ir higienos. Specialistai pabrėžia, kad riziką lemia ne vien tai, kuo uogos buvo purkštos, bet ir kaip jos buvo laistomos, skintos, laikytos bei vežtos.

    Uogose gali būti aptinkama nitratų, kurie gamtoje susidaro dirvožemyje ir vandenyje, o jų kiekį gali padidinti intensyvus tręšimas azoto trąšomis. Vis dėlto didesnį susirūpinimą dažniausiai kelia pesticidų likučiai, nes braškių paviršius nelygus, o sėklytės ir įdubimai sudaro sąlygas likučiams bei nešvarumams užsilaikyti.

    Ne mažiau svarbu ir mikrobiologinė tarša. Apsinuodijimai braškėmis dažnai siejami ne su nitratais, o su bakterijomis, kurios gali patekti per užterštą vandenį, dirvą, rankas, tarą ar netinkamas laikymo sąlygas, ypač kai uogos ilgai būna šiltai.

    Kaip plauti, kad būtų saugiau?

    Vien tik nuplovimas po čiaupu ne visada pašalina dalį paviršiuje esančių likučių, todėl galima taikyti mirkymą sodos tirpale. Rekomenduojama braškes 10–15 minučių pamirkyti vandenyje su soda, pavyzdžiui, apie 1 arbatinį šaukštelį sodos į maždaug 500 mililitrų vandens.

    Svarbi detalė – prieš mirkymą geriau nenuskinti žaliosios dalies, nes taip uoga mažiau prisigeria vandens ir nepraranda skonio. Po mirkymo braškes būtina gerai nuplauti po tekančiu vandeniu ir leisti nusivarvėti.

    Taip pat patariama iš karto išrūšiuoti uogas ir atmesti tas, kurios turi pelėsio, yra labai suminkštėjusios ar turi įtartiną kvapą. Net viena sugedusi uoga gali greitai sugadinti likusias, nes pelėsis plinta itin sparčiai.

    Dažniausia klaida – nuplauti per anksti

    Jei braškes planuojate laikyti šaldytuve, jų geriau neplauti iš karto po pirkimo. Drėgmė ant paviršiaus pagreitina pelėsio atsiradimą, todėl plauti verta tik prieš valgant arba prieš pat gaminant.

    Laikymui tinka indas ar dubuo, kurio dugną galima iškloti popieriniu rankšluosčiu, kad sugertų perteklinę drėgmę. Indą geriau uždengti ne visiškai sandariai, kad liktų minimali oro cirkuliacija, o uogas suvalgyti per 2–5 dienas, priklausomai nuo jų šviežumo.

    Mažinti riziką padeda ir sezoniškumas: natūraliai prinokusios birželio–liepos braškės neretai būna mažiau intensyviai „skubinamos“ ir geriau atlaiko laikymą. Vis dėlto net ir sezono metu svarbiausia išlieka higiena, tinkamas plovimas ir laikymas.

  • Vienas ženklas gali išduoti sugedusias braškes: nepastebėsite – uogos keliaus į šiukšles

    Vienas ženklas gali išduoti sugedusias braškes: nepastebėsite – uogos keliaus į šiukšles

    Į prekybą jau atkeliauja pirmosios vietinės braškės, dažniausiai užaugintos po priedangomis. Pirkėjai jų laukia mėnesius, tačiau sezono pradžioje kainos paprastai būna aukštos, o kokybė nevienoda.

    Augintojai ir prekybininkai pastebi, kad vėsesni orai ir krituliai gali pristabdyti nokimą, todėl pasiūla auga lėčiau. Tuo pat metu drėgmė padidina greitesnio gedimo riziką, ypač jei uogos ilgiau stovi šiltai arba sandariai supakuotos.

    Vienas aiškiausių signalų, kad braškių pirkti nereikėtų, yra matomas pelėsis. Net ir nedidelė dėmelė ant vienos uogos rodo, kad mikroorganizmai gali būti išplitę ir kitose pakuotės vietose, todėl tokias braškes saugiausia išmesti.

    „Nupjauti pelėsio pažeistą vietą ir suvalgyti likusią uogą yra klaida, nes pelėsio struktūros gali būti išplitusios daugiau, nei matome akimis“, – sako chemikė ir maisto saugos temomis viešai kalbanti Sylwia Panek.

    Renkantis braškes verta įvertinti ne tik spalvą, bet ir tekstūrą bei kvapą. Pernelyg minkštos, pažliugusios uogos, drėgnos dėžutės dugnas ar rūgštokas fermentacijos kvapas dažnai reiškia, kad braškės laikytos netinkamai ir greitai suges net šaldytuve.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kaip uogos tvarkomos namuose. Braškes reikėtų perrinkti, pašalinti suminkštėjusias ar pažeistas, o laikyti šaldytuve taip, kad jos nebūtų suspaustos ir nekauptų drėgmės.

    Prieš valgant braškes būtina nuplauti, ypač kadangi jos valgomos su odele. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros institucijos rekomenduoja vaisius ir uogas plauti po tekančiu vandeniu, o esant nešvarumams švelniai padėti sau minkšta šepetėle.

    Jei pelėsį pastebėjote tik namuose, saugiausias sprendimas yra nebandyti gelbėti pakuotės turinio, o uogas išmesti. Taip sumažinama rizika suvalgyti nematomai išplitusių pelėsių ir išvengti galimų virškinimo sutrikimų.

  • ES planuoja nuo rugsėjo stabdyti mėsos importą iš Brazilijos: kas nutiko po Mercosur sutarties?

    ES planuoja nuo rugsėjo stabdyti mėsos importą iš Brazilijos: kas nutiko po Mercosur sutarties?

    Kas nuspręsta ir kada

    Europos Sąjungos valstybių narių ekspertų komitetas pritarė sprendimui nuo 2026 metų rugsėjo 3 dienos uždrausti importuoti mėsą ir dalį kitų gyvūninės kilmės produktų iš Brazilijos. Pagrindinė priežastis – neatitikimai ES taisyklėms, susijusioms su antimikrobinių medžiagų naudojimu gyvūnų auginime.

    Sprendimas reiškia, kad Brazilija bus išbraukta iš trečiųjų šalių sąrašo, kurioms leidžiama eksportuoti į ES produktus, jei jos laikosi Bendrijos sanitarinių ir fitosanitarinių reikalavimų. Formalus teisės akto priėmimas artimiausiomis dienomis turėtų įtvirtinti šią datą ir taikymo apimtį.

    Kokiems produktams tai galiotų

    Pagal Europos Komisijos pateiktą informaciją, nuo nurodytos dienos Brazilija nebegalės eksportuoti į ES galvijienos, paukštienos ir kitų maistinių gyvūnų produkcijos, taip pat kiaušinių. Apribojimai apimtų ir akvakultūros produkciją, medų bei natūralius žarnų apvalkalus.

    Nors viešojoje erdvėje dažniausiai akcentuojama „mėsa“, praktikoje tai yra platesnė priemonė, nukreipta į visą sistemą, kaip užtikrinama, kad į ES patenkantys gyvūninės kilmės produktai atitinka Bendrijos maisto saugos standartus. Tokie sprendimai paprastai daro įtaką ir tiekimo grandinėms, ir kainodarai, ypač jei rinkoje atsiranda poreikis greitai perskirstyti importo srautus.

    Kontekstas: Mercosur susitarimas ir ūkininkų spaudimas

    Laiko sutapimas yra politiškai jautrus, nes sprendimas priimtas netrukus po to, kai 2026 metų gegužės 1 dieną laikinai įsigaliojo ES ir Mercosur laisvosios prekybos susitarimas. Šis susitarimas turėjo liberalizuoti dalį žemės ūkio prekybos tarp ES ir Brazilijos, Argentinos, Paragvajaus bei Urugvajaus.

    Daugelyje ES valstybių ūkininkų organizacijos kritikuoja prekybos su Pietų Amerika plėtrą, argumentuodamos, kad skirtingi auginimo ir kontrolės standartai gali lemti nelygią konkurenciją. Dėl to ES institucijos pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad prekybos lengvatos negali reikšti nuolaidų maisto saugai ir gyvūnų auginimo reikalavimams.

    „Tai, kad Sąjunga gali užtikrinti taisyklių laikymąsi, yra būtina pasitikėjimui, sąžiningai konkurencijai ir santykiams su prekybos partneriais“, – sakė ES diplomatas.

    Ką sako Europos Komisija

    Europos Komisija pabrėžia, kad prekybos susitarimai nekeičia ES privalomų sanitarinių ir fitosanitarinių standartų. Komisijos atstovė Eva Hrncirova patvirtino, kad nuo 2026 metų rugsėjo 3 dienos Brazilijai būtų taikomas eksporto į ES sustabdymas atitinkamoms prekių grupėms.

    Komisijos pozicija iš esmės remiasi principu, jog tiek ES ūkininkai, tiek trečiųjų šalių eksportuotojai turi laikytis tų pačių privalomų saugos taisyklių. Tai svarbu ir reputaciniu požiūriu, nes ES maisto saugos sistema yra vienas iš griežčiausių reguliavimo modelių pasaulyje, ypač kai kalbama apie antimikrobinių medžiagų naudojimą ir antimikrobinio atsparumo rizikas.

    „Prekybos susitarimai nekeičia mūsų taisyklių“, – sakė Eva Hrncirova.

    Ar draudimas gali būti atšauktas

    Sprendimas nėra negrįžtamas: jei Brazilija pateiks įrodymus, kad laikosi ES reikalavimų, importas galėtų būti atnaujintas. Tokiu atveju šalis galėtų vėl pasinaudoti tomis pačiomis tarifų lengvatomis, kurios taikomos kitoms Mercosur valstybėms.

    ES taip pat yra numačiusi apsaugos priemones, skirtas reaguoti į galimus rinkos sukrėtimus, jei importas staiga išaugtų. Be to, jautrioms prekėms, įskaitant paukštieną ir mėsą, paprastai taikomos kvotos, kurios riboja liberalizavimo mastą net ir esant galiojančiam susitarimui.

  • Mažiau kalorijų nei kiauliena ar jautiena: kuo išsiskiria triušiena ir kam ji tinka?

    Ieškant liesesnės mėsos alternatyvų dažniausiai pasirenkama paukštiena, tačiau mitybos specialistai vis dažniau mini ir triušieną. Ji vertinama dėl palyginti mažo riebalų kiekio, geros baltymų sudėties ir to, kad daugeliui žmonių yra lengviau virškinama nei kai kurios kitos mėsos rūšys.

    Triušienos maistinė vertė skiriasi priklausomai nuo gyvūno amžiaus ir mėsos dalies, tačiau bendra kryptis aiški: tai liesesnė mėsa, kuri gali turėti mažesnį kaloringumą nei įprasti kiaulienos ar riebesni jautienos gabalai. Dėl to ji dažnai minima kaip pasirinkimas norintiems kontroliuoti bendrą energijos kiekį racione.

    Triušiena išsiskiria tuo, kad joje dažniausiai yra mažiau riebalų, o baltymų kiekis išlieka didelis. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalas gali būti sotesnis, bet „lengvesnis“ pagal bendrą kalorijų kiekį, ypač jei renkamasi troškinimas ar virimas, o ne kepimas riebaluose.

    Maistinėje sudėtyje svarbi ne tik riebalų suma, bet ir jų tipas. Triušienoje paprastai būna mažiau sočiųjų riebalų rūgščių nei daugelyje riebesnių mėsos produktų, todėl tokia mėsa dažnai įtraukiama į saikingesnius, širdžiai palankesnius mitybos planus.

    Triušiena paprastai yra geras visaverčių baltymų šaltinis, nes baltymuose yra organizmui reikalingų aminorūgščių. Tai aktualu tiek fiziškai aktyviems žmonėms, tiek vyresniems, kuriems svarbu palaikyti raumenų masę ir atsigavimą po krūvio.

    Be baltymų, triušiena siejama su B grupės vitaminais, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus nervų sistemai ir kraujodarai. Jo trūkumas dažniau pasitaiko tuomet, kai racione mažai gyvūninės kilmės produktų.

    Mineralų prasme dažniausiai minimi geležis ir fosforas. Geležis aktuali hemoglobino gamybai ir deguonies pernešimui, o fosforas svarbus kaulams ir dantims, ypač jei mityba vienoda ir stokoja įvairių šaltinių.

    Triušiena neretai apibūdinama kaip švelni ir lengviau virškinama mėsa. Tai siejama su plonesnėmis raumenų skaidulomis ir mažesniu jungiamojo audinio kiekiu, kuris kai kurių rūšių mėsoje gali apsunkinti virškinimą.

    Dėl tokios tekstūros ji gali būti patogesnė žmonėms, kurie turi jautresnį virškinamąjį traktą ar sunkiau kramto. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad individuali tolerancija skiriasi, o bendrą savijautą dažnai lemia visas racionas, ne vienas produktas.

    Triušiena taip pat gali būti pasirenkama, kai norima riboti riebesnės mėsos vartojimą dėl padidėjusio cholesterolio ar bendro kalorijų pertekliaus. Tačiau mitybos pokyčiai efektyviausi tuomet, kai kartu didinamas daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų kiekis ir mažinamas itin perdirbtų produktų vartojimas.

    Perkant triušieną verta vertinti šviežumą: mėsa paprastai būna šviesiai rausva, kvapas neutralus. Pilkšvi atspalviai ar ryškus rūgštus kvapas gali rodyti prastesnę kokybę arba netinkamą laikymą.

    Saugumui svarbi pakankama terminė apdorojimo temperatūra: mėsa turi būti gerai iškepusi ar išvirusi, kad būtų sumažinta su maistu plintančių infekcijų rizika. Jei siekiama „liesesnio“ rezultato, dažniausiai palankesni metodai yra troškinimas, virimas arba kepimas orkaitėje be didelio riebalų kiekio.

    Didelę įtaką galutinei patiekalo maistinei vertei daro priedai: riebūs padažai, gausus aliejaus kiekis ar kepimas giliose riebaluose gali panaikinti dalį triušienos, kaip liesesnės mėsos, pranašumo.

    Jei turite podagrą ar kitų būklių, kurioms svarbūs purinai, mėsos pasirinkimą ir porcijų dydį verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tokiais atvejais lemia ne vienas produktas, o bendras purinų kiekis visame racione.