Tag: Maisto sauga

  • Sultingesnė kalakutiena ir traškesnis įdaras: kodėl jų neverta kepti kartu

    Jei norite sultingesnės kalakutienos ir traškesnio įdaro, paprasčiausias sprendimas – jų nekepti kartu. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad įdaras kalakuto viduje kelia daugiau rizikų ir dažnai sugadina galutinį rezultatą.

    Apie tai rašo kulinarinis portalas „Serious Eats“, primindamas, kad įdaras turi pasiekti saugią vidinę temperatūrą – 75 laipsnius C. Tačiau, kai jis kemšamas į paukščio vidų ir įmirksta žalių sulčių, įkaista gerokai lėčiau nei kepamas atskirame inde.

    Čia atsiranda pagrindinė problema: kol įdaro centras pasiekia reikiamą temperatūrą, pats kalakutas, ypač krūtinėlė, dažnai būna perkeptas ir praranda sultingumą. Kitaip tariant, siekiant saugumo, nukenčia mėsa.

    Be saugos klausimo, svarbi ir tekstūra. Įdaras paukščio viduje labiau troškinasi garuose, todėl duona prisigeria sulčių ir tampa minkšta, o traškios, apskrudusios plutelės, kurią daugelis vertina labiausiai, pasiekti beveik neįmanoma.

    Kodėl įdaras kalakute – rizikingas

    Įdarui saugi temperatūra svarbi dėl bakterijų, tokių kaip salmonelės ar kampilobakterijos. Kadangi įdaras yra giliai kalakuto ertmėje, apsuptas storu mėsos sluoksniu, jis šyla netolygiai ir lėtai.

    Produktų ir maisto saugos tyrimų bei testavimo vadovas Jamesas E. Rogersas akcentuoja, kad kalakutas ir įdaras kepa skirtingu tempu. Jo teigimu, kai įdaras pasiekia 75 laipsnius C, pats paukštis dažnai jau būna perkeptas.

    Praktikoje tai reiškia sudėtingą balansą tarp dviejų tikslų: kad įdaras būtų saugus, o kalakutas – neperdžiūvęs. Dėl to daugeliui namų virėjų toks kepimo būdas tampa loterija, o ne patikimu receptu.

    Jei vis tiek kemšate – ką būtina padaryti

    JAV Žemės ūkio departamentas (USDA) apskritai nerekomenduoja kimšti viso kalakuto įdaru, nes didėja kryžminės taršos rizika ir pailgėja kepimo laikas. Vis dėlto, jei nusprendėte tai daryti, svarbiausia laikytis kelių taisyklių.

    Pirma, įdaro nereikėtų ruošti iš vakaro ir laikyti jau prikimšto paukščio šaldytuve – net ir šaltai laikant bakterijos gali daugintis. Taip pat patariama ingredientus laikyti atskirai ir šaltai iki pat paskutinės minutės.

    Antra, visi priedai, kurie yra mėsiški (pavyzdžiui, dešra ar paukštiena), turi būti pilnai termiškai apdoroti dar prieš sumaišant su įdaru. O kimšti reikėtų laisvai, kad šiluma galėtų pasiskirstyti, ir tik prieš pat kepimą.

    Trečia, būtinas maisto termometras: svarbu matuoti ne tik kalakuto, bet ir įdaro temperatūrą, kad jo centras pasiektų 75 laipsnius C. Net jei atrodo, kad paukštis jau iškepęs, įdaras dar gali būti nepakankamai įkaitęs.

    Geresnis variantas: kepti įdarą atskirai

    Jei tikslas – skanus ir kontroliuojamas rezultatas, įdarą verta kepti atskirame inde. Taip lengviau užtikrinti, kad jis bus iškepęs tolygiai, o viršus – apskrudęs.

    Vienas iš akcentuojamų principų – pradėti nuo sausos, bet ne „pasenusios“ duonos. Švelniai orkaitėje padžiovinti duonos kubeliai geriau sugeria sultinį ir prieskonius, bet netampa guminiai.

    Gaminant atskirai, galima pasirinkti norimą tekstūrą: pradžioje kepti uždengus, kad vidus suminkštėtų ir susirištų, o pabaigoje atidengti, kad viršus taptų auksinis ir traškus. O norint kalakutienos skonio, jau iškepus paukštį, į įdarą galima įmaišyti šiek tiek kepimo skardoje susikaupusių sulčių.

  • 7 maisto saugos klaidos vaišių šeimininkams: kaip išvengti apsinuodijimo vakarėlyje

    Vakarėlio metu lengva pamiršti, kiek laiko maistas stovi ant stalo ar ar patiekalai pakankamai įkaitinti. Tačiau būtent tokios smulkmenos dažniausiai lemia maisto saugos klaidas, kurios gali baigtis apsinuodijimu.

    Kaip rašo „EatingWell“, maisto saugos specialistai ir šefai išskiria septynias dažniausias situacijas, kuriose šeimininkai suklysta, ir paprastus būdus tai ištaisyti. Dauguma rekomendacijų sukasi apie du dalykus – laiką ir temperatūrą.

    Pagrindinė rizika atsiranda tada, kai patiekalai ilgai stovi kambario temperatūroje, o šeimininkas, blaškomas svečių, nebeseka, kada kas buvo patiekta. Kitas dažnas spąstas – neteisingas karštų patiekalų laikymas ar bandymas „iš akies“ įvertinti, ar mėsa jau iškepusi.

    Šios taisyklės aktualios ir Lietuvoje: net jei maistas atrodo ir kvepia gerai, bakterijos gali daugintis nepastebimai. Todėl svarbu ne tik skanus meniu, bet ir saugūs įpročiai virtuvėje bei prie vaišių stalo.

    1 klaida: viską išdėti iš karto

    Atrodo patogu visą vaišių stalą paruošti dar prieš atvykstant pirmiesiems svečiams, bet ne visada tai geriausias sprendimas. Jei renginys neformalus ir svečiai užkandžiauja kelias valandas, dalis patiekalų ilgai stovės ne šaldytuve.

    Praktinis sprendimas – maistą dėti mažesnėmis porcijomis, o papildymus laikyti tinkamoje temperatūroje: šaltus – šaldytuve, karštus – orkaitėje ar kitoje šilumą palaikančioje vietoje. Taip išlaikoma ir kokybė, ir sauga.

    2–4 klaidos: laikas ant stalo ir netinkamas pašildymas

    Vakarėlio metu lengva pamesti laiką ir nebežinoti, kiek patiekalai stovi kambario temperatūroje. Specialistai siūlo paprastą triuką: padėjus patiekalą ant stalo, telefone nusistatyti laikmatį – skaičiuoti reikia nuo to momento, kai maistas padedamas, o ne kai svečiai pradeda valgyti.

    Kita klaida – manyti, kad šildymo padėklas, puodas ar šilumą palaikantis indas visada užtikrina pakankamą karštį. Jie padeda tik tada, jei maistas iš tiesų išlieka pakankamai karštas, o tai verta patikrinti termometru.

    Taip pat nereikėtų į pusiau ištuštėjusį indą berti naujos, „šviežios“ porcijos. Ant indo dugno likęs maistas jau galėjo ilgai stovėti, būti liečiamas įrankiais ir rankomis, todėl saugiausia – pakeisti visą indą kitu, laikytu tinkamoje temperatūroje.

    5–7 klaidos: kryžminė tarša, „iš akies“ kepimas ir likučiai

    Ypač daug rizikos atsiranda, kai tie patys įrankiai ar lėkštės naudojami žaliai ir jau iškeptai mėsai. Jei ant žaliavos buvo bakterijų, jos lengvai persikelia ant gatavo patiekalo, todėl verta turėti atskiras žnyples ar bent jau pasikeisti įrankius, kai maistas iškepa.

    Dar viena dažna klaida – spėti, ar mėsa ar kitas patiekalas jau iškepęs, pagal spalvą ar plutelę. Išorė gali apskrusti gerokai anksčiau, nei saugiai įkaista vidus, todėl patikimiausias būdas – virtuvinis termometras.

    Galiausiai, nereikėtų laukti, kol vakarėlis baigsis, kad sudėtumėte likučius į šaldytuvą. Patariama maistą atšaldyti ir į šaldytuvą padėti kuo greičiau, naudojant negilius indus, kad atvėstų tolygiau, ir neperkrauti šaldytuvo – orui turi likti vietos cirkuliuoti.

  • Sudygusios saldžiosios bulvės – ar saugu valgyti ir kada jas geriau išmesti?

    Virtuvėje ilgiau užsibuvusios saldžiosios bulvės neretai pradeda leisti daigus, ir tada kyla klausimas: ar tokias dar galima valgyti, ar jau metas jų atsisakyti?

    Gera žinia ta, kad sudygusios saldžiosios bulvės paprastai yra saugios vartoti, jei nėra sugedusios. Apie tai rašo „EatingWell“, remdamasis maisto saugos ir mitybos specialistų įžvalgomis.

    Vis dėlto dygimas dažniausiai reiškia ne pavojų sveikatai, o prastesnę kokybę: saldžiosios bulvės gali prarasti dalį saldumo ir drėgmės, tapti sausesnės ar labiau skaidulingos.

    Todėl prieš gaminant svarbiausia ne patys daigai, o tai, ar šakniavaisis nėra pradėjęs gesti. Tam užtenka kelių paprastų patikrinimų namuose.

    Kodėl saldžiosios bulvės sudygsta

    Daigai – natūrali augalo „strategija“ daugintis: saldžiosios bulvės tiesiog bando išauginti naują augalą. Šį procesą paspartina laikas ir netinkamos laikymo sąlygos.

    Specialistai pabrėžia, kad dygimui palankūs šiluma ir didesnė drėgmė. Net ir laikant gana gerai, ilgainiui biologiniai procesai gali „įjungti“ dygimą.

    Kada sudygusią bulvę geriau išmesti

    Daigai patys savaime nereiškia, kad saldžioji bulvė netinkama. Tačiau ją būtina apžiūrėti: ar nėra minkštų, susiraukšlėjusių, pažliugusių vietų ar įdubimų.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į patamsėjimus (ypač tamsiai rudus ar juodus plotus), pelėsį bei įtartiną kvapą. Jei jaučiamas pelėsinis, „rūgstantis“ ar apskritai nemalonus kvapas, tokį šakniavaisį saugiau išmesti.

    Jei namuose laikote kelias saldžiąsias bulves ir viena akivaizdžiai supuvo, ją geriau pašalinti kuo greičiau ir patikrinti likusias – taip sumažėja rizika, kad pelėsis ar gedimas „persimes“ į kitus.

    Kaip paruošti ir laikyti, kad nedygtų

    Ruošiant sudygusią saldžiąją bulvę paprastai pakanka nupjauti daigą ir dar kartą įvertinti šakniavaisį. Jei yra lokali bloga vieta, ją galima išpjauti, o likusią dalį naudoti gaminimui.

    Nulupus ar apipjausčius, rekomenduojama perpjauti bulvę ir pažiūrėti, ar vidus vienodas, be patamsėjusių ar pažliugusių vietų. Tuomet ją galima kepti ar virti kaip įprastai, tačiau dėl pakitusios tekstūros ji dažnai labiau tinka sriuboms, troškiniams ar trintoms košėms.

    Kad saldžiosios bulvės ilgiau išliktų kokybiškos, jas patariama laikyti vėsioje, sausoje ir tamsioje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių. Taip pat geriau jų neplauti iš anksto – drėgmė gali paspartinti gedimą.

    Dar viena detalė: saldžiąsias bulves vertėtų laikyti atskirai nuo kai kurių vaisių ir daržovių (pavyzdžiui, obuolių, bananų, pomidorų), nes jų išskiriamos dujos gali trumpinti šakniavaisių „galiojimą“.

  • Kaip atpažinti, ar džiovinti grybai vis dar švieži ir saugūs: keli požymiai, kuriuos būtina patikrinti

    Kaip atpažinti, ar džiovinti grybai vis dar švieži ir saugūs: keli požymiai, kuriuos būtina patikrinti

    Džiovinti grybai gali išsilaikyti ilgai, tačiau prieš dedant juos į sriubą ar padažą verta įsitikinti, kad jie nėra sugedę. Tai ypač aktualu, jei stiklainyje turite praėjusių metų grybų – tiek pirktų, tiek džiovintų namuose.

    Džiovinimas laikomas vienu patogiausių grybų konservavimo būdų: gerai išlaiko skonį ir aromatą, užima mažai vietos, o po proceso nebereikia elektros, kaip šaldant. Vis dėlto net ir tinkamai paruošti grybai gali sugesti, jei laikomi neteisingai.

    Saugiam laikymui svarbiausia apsauga nuo drėgmės, šviesos ir oro. Džiovintus grybus geriausia supilti į sandariai užsukamą stiklinį indą, plastikinį dėklą ar metalinę dėžutę, o dar patikimesnis sprendimas – vakuuminė pakuotė.

    Nors džiovintus grybus saugiai galima laikyti iki trejų metų, dažniausiai rekomenduojama juos suvartoti per pirmuosius metus – tuomet skonis ir aromatas būna ryškiausi. Jei planuojate naudoti pernykščius grybus, trumpa apžiūra ir kvapo patikra gali padėti išvengti nemalonių pasekmių.

    Požymiai, kad džiovintus grybus geriau išmesti

    Pirmiausia įvertinkite kvapą ir išvaizdą. Jei jaučiate rūgštų kvapą, tvankią „užsistovėjusią“ ar pelėsio primenančią smarvę, tokių grybų vartoti nereikėtų.

    Atkreipkite dėmesį, ar ant grybų nėra apnašų: balto pūkuoto ar žalsvo sluoksnio. Sugedimą gali išduoti ir pasikeitusi tekstūra – jei grybai tapo minkšti, guminiai, tai blogas ženklas.

    Taip pat verta gerai apžiūrėti indo dugną ir pačius grybų kepurėlius. Smulkios skylutės minkštime, dulkės indo apačioje, vos matomi „voratinkliai“ ar patys maistiniai kandys rodo, kad atsargos galėjo būti užkrėstos.

    Kada džiovinti grybai vis dar tinkami naudoti

    Jei grybai išliko trapūs, kieti, lengvai lūžta, kvepia mišku ir nėra jokių spalvos pakitimų ar apnašų, juos galima naudoti gaminant. Svarbu, kad ant paviršiaus nebūtų patamsėjimų, pridegimo juodulių ar kitų įtartinų dėmių.

    Tokiu atveju džiovinti grybai tiks įvairiems patiekalams – nuo sriubų iki padažų. Tačiau jei kyla bent menkiausia abejonė dėl kvapo, apnašų ar konsistencijos, saugiau tokių grybų nebevartoti.

  • Kalakutą atitirpinti užtrunka ilgiau, nei manote: 3 saugūs būdai ir ko vengti

    Šaldytas kalakutas šventiniam stalui gali tapti tikru galvosūkiu: pilnai atitirpti jam kartais prireikia net iki penkių dienų. Skubėjimas ir netinkami metodai čia pavojingi – dalis paukščio gali patekti į bakterijoms palankią temperatūrų zoną.

    Kaip rašo „Serious Eats“, JAV Žemės ūkio departamentas (USDA) saugiais laiko tik tris atitirpinimo būdus: šaldytuve, šaltame vandenyje ir mikrobangų krosnelėje. Kiekvienas jų turi aiškias taisykles ir apribojimus.

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai kalakutas atitirpinamas netolygiai: išorė greitai sušyla, o vidus dar lieka įšalęs. Tokiu atveju bakterijos, pavyzdžiui, salmonelės, gali daugintis greičiau.

    Planuojant šventinę vakarienę svarbiausia – laikas: kuo didesnis paukštis, tuo anksčiau jį reikia pradėti atitirpinti. Taip pat verta įvertinti, ar turite pakankamai vietos šaldytuve, arba ar teks rinktis greitesnį, bet daugiau priežiūros reikalaujantį būdą.

    Kodėl svarbu atitirpinti teisingai

    Palikti kalakutą atitirpti kambario temperatūroje gali atrodyti patogu, tačiau tai – rizikingiausias kelias. Kol vidus dar kietas, išoriniai sluoksniai gali pasiekti temperatūrą, kurioje mikroorganizmai dauginasi ypač sparčiai.

    USDA nurodo „pavojingą zoną“ – maždaug nuo 4,5 iki 60 laipsnių Celsijaus. Būtent todėl šiltas vanduo ar atitirpinimas ant stalviršio laikomi netinkamais.

    Atitirpinimas šaldytuve: saugiausias, bet lėčiausias

    Atitirpinimas šaldytuve laikomas paprasčiausiu ir saugiausiu metodu, nes paukštis visą laiką išlieka žemoje temperatūroje. Rekomenduojama, kad šaldytuve būtų ne daugiau kaip 4 laipsniai Celsijaus.

    Skaičiuojant laiką, USDA orientyras – apie 24 valandos šaldytuve kas 4–5 svarams (apie 1,8–2,3 kg) kalakuto. Praktikoje laiką gali pailginti pilnesnis šaldytuvas ar aukštesnė jo temperatūra.

    Atitirpinant šaldytuve patariama kalakutą laikyti suvyniotą ir padėtą ant didesnio padėklo ar skardos, kad sultys nepratekėtų. Saugiausia vieta – apatinė šaldytuvo lentyna, kad žalia paukštiena neužterštų kitų produktų.

    Šis būdas ypač aktualus tiems, kurie planuoja kalakutą sūdyti sausu būdu (dry brine). USDA būtent šaldytuvą įvardija kaip vienintelį rekomenduojamą atitirpinimo metodą, jei paukštį norite taip paruošti prieš kepimą.

    Šaltas vanduo: greičiau, bet reikės nuolatinės priežiūros

    Jei laiko liko mažiau, kalakutą galima atitirpinti šaltame vandenyje. Nurodoma orientacinė trukmė – apie 30 minučių vienam svarui (apie 0,45 kg) paukščio.

    Praktikoje tai reiškia, kad, pavyzdžiui, 10 svarų (apie 4,5 kg) kalakutas gali atitirpti maždaug per penkias valandas – gerokai greičiau nei šaldytuve. Vis dėlto šis metodas reikalauja nuolatinio dėmesio.

    USDA rekomenduoja vandenį keisti maždaug kas 30 minučių, kad temperatūra išliktų saugi. Taip pat prireiks tinkamos talpos – didelio indo, šaldymo dėžės ar bent jau didesnio kibiro.

    Svarbi taisyklė: kalakutą, atitirpintą šaltame vandenyje, reikia gaminti iš karto. Dėl to toks atitirpinimas netinka, jei planuojate sausą sūdymą, kuriam reikia papildomo laiko.

    Mikrobangų krosnelė: tinka tik mažesniems gabalams

    Trečias USDA įvardijamas metodas – atitirpinimas mikrobangų krosnelėje. Tačiau visam kalakutui jis dažnai nepraktiškas, nes paukštis tiesiog netelpa į įprastą mikrobangų krosnelę.

    Be to, atitirpinant mikrobangose mėsa gali sušilti netolygiai: kraštai ima kepti, kai vidus dar neatitirpęs. Dėl to mėsa gali tapti sausesnė, o rezultatas – prastesnės tekstūros.

    Jei vis dėlto tenka atitirpinti mažesnius kalakuto gabalus, rekomenduojama naudoti paukštienos atitirpinimo režimą, gabalus vartyti ir sukioti, kad šiluma pasiskirstytų tolygiau. Kaip ir šalto vandens atveju, atitirpintą paukštieną reikia gaminti nedelsiant.

    Kambario temperatūra – blogiausia idėja

    Atitirpinimas ant virtuvės stalo ar dubenyje kambario temperatūroje laikomas rizikingiausiu būdu, todėl jo nerekomenduojama taikyti. Didelis paukštis atitirpsta lėtai, tad išorė ilgai būna bakterijoms palankioje temperatūroje.

    Nors kai kur minima galimybė atitirpinti lauke, jei temperatūra pastoviai žemesnė nei 4 laipsniai Celsijaus, USDA tokio metodo taip pat nerekomenduoja. Priežasčių daug: temperatūros svyravimai, saulė, taip pat higienos ir gyvūnų keliamas pavojus.

    Ar galima gaminti sušalusį kalakutą?

    USDA nurodo, kad techniškai kalakutą galima kepti ir visiškai neatitirpintą (išskyrus atvejį, kai jis kepamas gruzdintuvėje – tuomet paukštis turi būti 100 proc. atitirpęs ir gerai nusausintas). Vis dėlto reikia žinoti, kad sušalęs paukštis keps mažiausiai 50 proc. ilgiau.

    Praktiniu požiūriu toks sprendimas dažniausiai reiškia sudėtingesnę kontrolę ir mažiau tolygų rezultatą, todėl patikimiausias kelias – planuoti laiką ir rinktis atitirpinimą šaldytuve.

  • 5 produktai, kurių geriau negaminti lėtaeigėje viryklėje: nuo šaldytos mėsos iki ryžių

    Lėtaeigė viryklė daugeliui yra patogus būdas „įdėti ir pamiršti“: ryte sudedate produktus, o vakare grįžę randate paruoštą vakarienę. Vis dėlto ne visi ingredientai tinka ilgam troškinimui žemoje temperatūroje – kai kurie gali tapti neskanūs, o dalis kelia ir maisto saugos riziką.

    Kaip rašo „EatingWell“, dietologai primena, kad lėtaeigė viryklė maistą šildo pamažu, todėl tam tikri produktai per ilgai būna temperatūrų zonoje, kurioje gali daugintis bakterijos, arba praranda tekstūrą ir skonį.

    Specialistai pabrėžia: ši technika puikiai tinka sriuboms, troškiniams ar „kietesniems“ mėsos gabalams, kuriems reikia laiko suminkštėti. Tačiau yra ingredientų, kuriuos geriau gaminti kitaip arba įdėti tik pačioje pabaigoje.

    Pateikiame penkis produktus, kurių nerekomenduojama gaminti lėtaeigėje viryklėje, bei kelias praktines taisykles, kurios padeda išvengti „guminės“ žuvies ar ištižusių makaronų.

    Šaldyta mėsa: rizika dėl temperatūros

    Šaldytos mėsos nereikėtų dėti tiesiai į lėtaeigę viryklę. JAV Žemės ūkio departamento Maisto saugos ir tikrinimo tarnyba įspėja, kad dėl lėto įkaitimo mėsa gali per ilgai nepasiekti saugios vidaus temperatūros.

    Kol mėsa šyla, kenksmingos bakterijos gali daugintis ir didinti per maistą plintančių infekcijų riziką – net jei vėliau patiekalas atrodys „išviręs“.

    Rekomendacija paprasta: mėsą prieš gaminant atitirpinkite šaldytuve. Priklausomai nuo gabalo dydžio, tam gali prireikti paros ar daugiau, tad planavimas čia svarbus.

    Šviežios žolelės: skonis ir spalva „išgaruoja“

    Bazilikas, kalendra ar petražolės patiekalams suteikia gaivumo, tačiau ilgai troškinamos jos greitai nuvysta ir praranda aromatą bei spalvą.

    Dėl to šviežias žoleles patariama dėti tik pačioje pabaigoje – prieš pat patiekiant. Jei norisi prieskonio nuo pat pradžių, dažniau tinka džiovinti prieskoniai ir žolelės.

    Džiovintos raudonosios pupelės: reikia papildomo paruošimo

    Džiovintos raudonosios pupelės (kidney beans) reikalauja atsakingo paruošimo, nes žaliuose ar nepakankamai termiškai apdorotuose grūduose yra lektino fitohemagliutinino (PHA). Didesni jo kiekiai gali sukelti pykinimą, vėmimą ir viduriavimą.

    Nors tinkamas virimas šį junginį suardo, lėtaeigė viryklė ne visada pasiekia pakankamai aukštą temperatūrą, kad tai padarytų patikimai.

    Norint pupeles paruošti saugiai, jas rekomenduojama bent penkias valandas mirkyti, nusunkti, perplauti ir tuomet šviežiame vandenyje virti mažiausiai 30 minučių – tik tada dėti į lėtaeigę viryklę. Dėl laiko sąnaudų dažnai patogiau rinktis konservuotas pupeles.

    Dauguma jūros gėrybių: greitai perkeps

    Daugelis jūros gėrybių iškepa greitai, todėl kelias valandas trunkantis troškinimas dažnai baigiasi perkeptu, sausu ar „guminės“ tekstūros rezultatu.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad lėtaeigėje viryklėje jūros gėrybių gaminti negalima. Patariama jas įmaišyti ciklo pabaigoje – žuviai ar krevetėms neretai užtenka 10–30 minučių, priklausomai nuo gabalėlių dydžio ir recepto.

    Makaronai ir ryžiai: dažna klaida dėl tekstūros

    Makaronai ir ryžiai lėtaeigėje viryklėje, ilgai būdami skystyje, linkę sugerti per daug skysčio. Dėl to jie gali tapti ištižę, suglebę ir prarasti norimą struktūrą.

    Šiuo atveju dažniausiai kalbama ne apie saugą, o apie skonį ir tekstūrą. Patikimiausias sprendimas – išsivirti ryžius ar makaronus atskirai ir įmaišyti prieš pat patiekiant.

    Specialistai taip pat primena, kad pieno produktus (pieną, grietinėlę, jogurtą, sūrį) geriau dėti į pabaigą – ilgai kaitinami jie gali sutraukti.

    Renkantis, ką gaminti lėtaeigėje viryklėje, dažnai labiausiai pasiteisina riebesni mėsos gabalai bei šakninės daržovės (bulvės, morkos, pastarnokai) – jos „atlaiko“ ilgesnį laiką ir išlaiko malonią tekstūrą.

  • Bulvės rūsyje pradėjo dygti? Dažniausiai kaltos dvi sąlygos – temperatūra ir drėgmė

    Bulvės rūsyje pradėjo dygti? Dažniausiai kaltos dvi sąlygos – temperatūra ir drėgmė

    Jei bulvės rūsyje ar sandėliuke ima leisti daigus, dažniausiai problema slypi ne pačiose bulvėse, o laikymo sąlygose. Net ir geros kokybės gumbai pradeda dygti, minkštėti ar pelyti, kai patalpoje per šilta, per sausa arba per drėgna.

    Kad bulvės išsilaikytų kelis mėnesius, svarbiausia suvaldyti temperatūrą, drėgmę ir oro judėjimą. Kitaip tariant, vien „tamsus rūsys“ dar nereiškia, kad sąlygos tinkamos.

    Laikant bulves rūsyje ar spintelėje, rekomenduojama palaikyti 4–8 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Nukrypimai į abi puses gali greitai sugadinti derlių arba bent jau pakeisti jo skonį bei tekstūrą.

    Ne mažiau svarbi ir oro drėgmė: per maža džiovina gumbus, o per didelė didina pelėsio bei bakterinių ligų riziką. Tad jei pastebite, kad bulvės raukšlėjasi, minkštėja ar dygsta, verta pradėti būtent nuo šių rodiklių.

    Kokia temperatūra bulvėms yra tinkamiausia

    Per žema temperatūra nėra gera išeitis: kai šalta, fermentai ima skaidyti krakmolą į paprastuosius cukrus. Tuomet bulvės gali tapti saldesnės, o kepant – labiau tamsėti.

    Per aukšta temperatūra, t. y. didesnė nei 8 laipsniai Celsijaus, skatina bulves dygti. Būtent todėl net ir rūsyje laikomos bulvės gali pradėti leisti daigus, jei patalpa per šilta.

    Drėgmė, vėdinimas ir netinkama tara

    Optimali oro drėgmė bulvėms – apie 85–95 proc. Toks drėgmės lygis padeda išvengti išdžiūvimo, todėl gumbai ilgiau išlieka tvirti.

    Jei drėgmė nukrenta žemiau 80 proc., bulvės ima prarasti vandenį: vysta, raukšlėjasi, jų tekstūra gali tapti „kempinėta“ ir nemaloni valgant. O kai drėgmė viršija 95 proc., išauga pelėsio, grybelių ir bakterinių ligų tikimybė.

    Svarbi ir ventiliacija, taip pat pasirinkta tara. Geriausiai tinka medinės dėžės su ventiliacijos angomis, pralaidūs džiutiniai maišai ar kartoninės dėžės, kurios leidžia cirkuliuoti orui.

    Bulvių nereikėtų laikyti sandariai užrištuose plastikiniuose maišuose – juose lengvai kaupiasi drėgmė, o tai spartina gumbų gedimą.

    Šviesa, solaninas ir kada bulves geriau išmesti

    Dar viena klaida – pernelyg šviesi laikymo vieta. Šviesa skatina chlorofilo gamybą ir gali didinti toksinės medžiagos solanino kiekį.

    Jei ant bulvės matote pavienius, nedidelius daigus, tai dar nebūtinai reiškia, kad ją privaloma išmesti – jei gumbas kietas ir tvirtas, daigus reikėtų pašalinti, o bulvę nuskusti storesniu sluoksniu.

    Tačiau jei daigų daug, bulvė suglebusi, minkšta ar pažeista, saugiau jos nebevartoti. Taip pat nerekomenduojama valgyti bulvių, kurios po lupimo aiškiai žalsvos – žaliose, nesubrendusiose dalyse solanino būna daugiau, o jo poveikis sveikatai gali būti pavojingas.

  • Pastebėjote lipnų ar riebų riešutų paviršių? Specialistai pataria jų nepirkti

    Riešutai gali atrodyti visiškai normalūs, tačiau vienas lengvai atpažįstamas požymis dažnai išduoda, kad produktas jau nebe toks šviežias, kaip turėtų būti. Specialistai ragina nepirkti riešutų, jei jų paviršius yra lipnus arba pernelyg riebus.

    Kaip rašo „EatingWell“, toks „slidus“ ar lipnus sluoksnis gali reikšti prastą kokybę ir gedimą, kuris kai kuriais atvejais siejamas ir su galimomis sveikatos rizikomis.

    Priežastis – riešutuose gausu nesočiųjų riebalų. Veikiami šilumos, šviesos ir oro, jie oksiduojasi: ilgainiui keičiasi riešuto struktūra, o natūralūs riebalai ima „keltis“ į paviršių.

    Dėl to riešutai ne tik praranda traškumą ir skonį, bet gali atsirasti ir daugiau nepageidaujamų požymių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį tiek parduotuvėje, tiek namuose.

    Ką gali reikšti riebus paviršius

    Vienas dažniausių paaiškinimų – riešutai gali būti pradėję gesti dėl oksidacijos, kitaip tariant, apkarsti. Šis procesas paprastai sukelia nemalonius kvapus ir skonį, o kartu gali atsirasti ir cheminių skilimo produktų, dėl kurių kyla klausimų dėl maisto kokybės.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad šviesa pagreitina riebalų irimą. Dėl to riešutai skaidriose pakuotėse yra labiau pažeidžiami – ypač jei ilgiau stovi apšviestose lentynose.

    Dar vienas aspektas – sudėtis. Riešutai, apdoroti papildomais augaliniais ar sėklų aliejais, gali prastėti greičiau, todėl jų galiojimo laikas ir kokybė gali suprastėti anksčiau nei tikėtasi.

    Kada rizika gali būti didesnė

    Netinkamos laikymo sąlygos, ypač drėgmė ir didelė oro drėgmė, sudaro palankias sąlygas pelėsiams. Kai kurios pelėsių rūšys gali gaminti aflatoksinus – stiprius toksinus, siejamus su kepenų pažeidimais ir didesne kepenų vėžio rizika.

    Svarbu tai, kad aflatoksinai gali būti aptinkami net tada, kai akivaizdaus pelėsio nesimato, o įprastas termiškas apdorojimas jų patikimai nepašalina.

    Taip pat pabrėžiama, jog data „geriausias iki“ ar galiojimo terminas savaime nepasako visko: produktas nebūtinai tampa nesaugus kitą dieną po termino, tačiau ir normaliai atrodantis, kvepiantis ar skanus riešutas negarantuoja, kad jis tikrai saugus.

    Kaip išsirinkti ir laikyti riešutus

    Renkantis riešutus patariama atkreipti dėmesį į sudėtį – geriausia, kai tai vieno ingrediento produktas, pavyzdžiui, žali arba sausai skrudinti riešutai be papildomų aliejų.

    Jei įmanoma, verta rinktis nepermatomas pakuotes. O kai parduotuvėje yra tik skaidrios, rekomenduojama imti pakuotes, kurios stovi giliau lentynoje ir mažiau veikiamos šviesos.

    Atidarius pakuotę riešutus patariama kuo greičiau perpilti į sandarų indą – taip sumažinamas kontaktas su oru. Ilgesniam laikymui tinkamesnė vieta yra šaldytuvas ar šaldiklis, nes žema temperatūra stipriai sulėtina oksidaciją.

    Jeigu riešutuose pastebite pelėsį, neįprastą patamsėjimą, susiraukšlėjimą, apkartimą ar drėgmės požymių, saugiausia juos iš karto išmesti.

  • Daržovių salotos išliks šviežios ilgiau: pakanka nedidelio pakeitimo ir laikymo taisyklių

    Daržovių salotos – vienas dažniausių vaišių stalo patiekalų, ypač per šventes, tačiau jos greitai praranda šviežumą. Nors neretai jos suvalgomos ir po kelių dienų, toks įprotis gali baigtis skrandžio sutrikimais.

    Svarbiausi salotų „silpnieji taškai“ yra virti ir supjaustyti daržovių gabalėliai, taip pat kiaušiniai bei majonezas. Būtent šie ingredientai labiausiai lemia, kiek laiko paruoštos salotos gali saugiai stovėti šaldytuve.

    Tekste pabrėžiama, kad fermentacijos procesai virtose daržovėse gali prasidėti gana greitai, todėl jau po 2–3 dienų daržovių salotos gali tapti netinkamos vartoti. Kiaušiniai ir majonezas taip pat genda greitai, tad kelių dienų patiekalas visuomet kelia didesnę riziką.

    Jei, užuodus salotas, jaučiate nemalonų kvapą, jų ragauti nereikėtų. Tai vienas aiškiausių ženklų, kad produktas nebetinkamas valgyti.

    Kaip pailginti salotų šviežumą

    Norint, kad daržovių salotos išliktų šviežios ilgiau nei įprastai, siūloma šiek tiek pakeisti paruošimo įpročius. Pagrindinė mintis paprasta: jautriausius ingredientus verta dėti kuo vėliau, prieš pat patiekiant.

    Įprastai paruoštos salotos šaldytuve išsilaiko apie 2–3 dienas. Kad šis laikas nebūtų dar trumpesnis, rekomenduojama jas laikyti šaldytuve ir būtinai sandariame inde.

    Sandarus uždarymas padeda ne tik apsaugoti patiekalą, bet ir sumažina kvapų sklidimą bei jų įsigėrimą iš kitų šaldytuvo produktų. Tam gali tikti sandarus indas arba dubuo, uždengtas folija.

    Atskirkite daržoves nuo majonezo

    Tekste nurodoma, kad vien virtas ir supjaustytas daržoves, dar nepagardintas majonezu, galima laikyti net iki savaitės. Todėl praktiškiausia salotas galutinai sumaišyti kuo arčiau patiekimo.

    Taip pat pažymima, kad jei salotoms nenaudosite kiaušinių ir svogūnų, o majonezą įmaišysite paskutinę minutę, patiekalas sandarioje pakuotėje turėtų išlikti šviežias iki 4 dienų.

  • Greitieji ramenai karšto oro gruzdintuvėje? Ekspertė paaiškino, kodėl tai dažnai prasta idėja

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo vaizdo įrašų, kuriuose siūloma greituosius ramenus gaminti karšto oro gruzdintuvėje (oro gruzdintuvėje). Tačiau viena ekspertė sako, kad tokia idėja dažnai neduoda jokio realaus pranašumo ir gali kelti papildomų rūpesčių.

    Apie tai rašoma „Tasting Table“ publikuotame tekste, kuriame kalbinta Jungtinėje Karalystėje žinoma „virtuvės prietaisų gaminimo“ entuziastė ir karšto oro gruzdintuvės receptų knygos autorė Clare Andrews.

    Pasak jos, svarbu suprasti vieną dalyką: gaminant ramenus oro gruzdintuvėje, iš esmės „negruzdinate“ makaronų karštu oru. Dažniausiai tiesiog naudojate prietaisą kaip šildymo kamerą, kurioje makaronai verdami inde su skysčiu.

    Ekspertės vertinimu, įprastas puodas ar net virdulys tokiai užduočiai paprastai yra greitesnis, paprastesnis ir tam labiau pritaikytas sprendimas – todėl oro gruzdintuvė dažnai nėra geriausias pasirinkimas vien makaronams paruošti.

    Svarbiausia – saugumas ir gamintojo rekomendacijos

    Internete siūlomi metodai skiriasi: vieni siūlo vandenį, sojų padažą ar kitus priedus pilti į indą, kiti – uždengti folija. Vis dėlto Clare Andrews pabrėžia, kad prieš bandant tokį triuką verta pagalvoti apie saugumą.

    Ji nerekomenduoja pilti vandens tiesiai į oro gruzdintuvės krepšį. Tokie prietaisai sukurti karštam orui cirkuliuoti, o ne veikti kaip puodas – priklausomai nuo modelio, skystis gali nutekėti į vietas, kuriose yra elektrinių komponentų.

    Jeigu vis dėlto norisi išbandyti šį būdą, patariama naudoti karščiui atsparų indą (pavyzdžiui, nedidelį kepimo indelį ar ramekiną), tinkantį oro gruzdintuvės temperatūroms ir pakankamai talpų, kad vanduo bei makaronai tilptų saugiai.

    Dar vienas svarbus žingsnis – patikrinti konkretaus prietaiso gamintojo instrukciją, ar jis apskritai tinkamas gaminti su skysčiais. Ekspertė atkreipia dėmesį, kad kai kurie gamintojai gali aiškiai nurodyti tokio naudojimo vengti.

    Jei bandysite – rinkitės švelnesnį režimą

    C. Andrews teigimu, jei prietaisas ir pasirinktas indas leidžia, ramenų bloką galima įdėti į indą, jį sulaužyti, suberti prieskonius ir kaitinti atsargiai, pasirinkus žemesnę temperatūrą. Gaminant verta dažniau patikrinti ir pamaišyti, kad makaronai išvirtų tolygiau.

    Ekspertė primena, kad esmė čia paprasta: jei makaronai panardinti į karštą skystį, jie suminkštės panašiai kaip puode. O jei metodas numato dalinį kaitinimą ir vėlesnį „apipūtimą“ karštu oru, galima gauti kiek kietesnius kraštus ar labiau kramtomą tekstūrą – bet tai nebūtinai bus „geriau“.

    Kur oro gruzdintuvė ramenams gali būti naudinga

    Didžiausia oro gruzdintuvės nauda ramenų mėgėjams, anot C. Andrews, atsiskleidžia ne verdant pačius makaronus, o ruošiant priedus. Prietaisas gali praversti, jei norite traškių pagardų, keptos vištienos ar paskrudintų daržovių, kurios dubenėliui suteikia daugiau skonio ir tekstūrų.

    Tarp jos minimų priedų – svogūnų laiškai, virta ar kepta vištiena, krevetės, aitriųjų paprikų aliejus, sezamų sėklos ar minkštai virtas kiaušinis. Kitaip tariant, oro gruzdintuvė gali būti puikus pagalbininkas, bet ne visada – geriausias būdas išvirti pačius ramenus.