CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Vienas įprotis gaminant vištieną ir mėsą gali baigtis apsinuodijimu: to receptai nepasako

    Gaminant žalią paukštieną ar mėsą daug kas susitelkia į kepimo laiką, bet pamiršta vieną kritinę maisto saugos detalę: įrankius, kurie lietė žalią produktą, būtina nuplauti arba pakeisti švariais dar gaminimo metu. Priešingu atveju net ir gerai iškepęs patiekalas gali būti užterštas bakterijomis, kurios nuo šaukšto ar žnyplių patenka atgal ant maisto.

    Maistu plintančios infekcijos kasmet paliečia dešimtis milijonų žmonių, o dalis atvejų baigiasi hospitalizacija ir mirtimi. Dažniausi kaltininkai yra salmonelės, kampilobakterijos ir E. coli, kurie ypač dažnai siejami su nepakankamai saugiu žalios paukštienos, maltos mėsos ir virtuvės paviršių naudojimu.

    Kodėl pavojingi tie patys įrankiai?

    Kol mėsa ar vištiena kepa, jos paviršius po kurio laiko pasiekia temperatūrą, kuri padeda sunaikinti dalį mikroorganizmų. Tačiau mentelė, šaukštas ar žnyplės, kuriomis ką tik vartėte žalią produktą, išlieka užteršti, nes jie nėra kaitinami taip, kaip pats maistas.

    Jei tomis pačiomis žnyplėmis vėliau vartysite jau beveik iškepusią mėsą arba dėsite ją į lėkštę, rizikuojate kryžmine tarša. Tokiu atveju bakterijos nuo įrankio patenka ant maisto paviršiaus jau po terminio apdorojimo, todėl saugumo garantijos sumažėja.

    Ką daro profesionalai

    Profesionaliose virtuvėse dažnai naudojami atskiri įrankiai žaliems ir termiškai apdorotiems produktams arba įrankiai reguliariai keičiami į švarius. Taip pat praktikuojamas įrankių dezinfekavimas, kad viskas, kas kontaktavo su žalia mėsa, nepersikeltų į galutinį patiekalą.

    Namų sąlygomis principas toks pats: žalią mėsą vartykite vienu įrankiu, o kai ji jau apkepusi ir artėja prie paruošimo, pereikite prie švaraus. Jei papildomo įrankio neturite, padarykite pauzę ir kruopščiai nuplaukite naudojamą įrankį karštu vandeniu su indų plovikliu, gerai nuskalaukite ir nusausinkite.

    Rizika ne tik mėsai

    Kryžminė tarša aktuali ir ruošiant šviežias daržoves bei žalumynus. Ant šviežių produktų kartais aptinkami patogenai, įskaitant salmoneles ir norovirusus, o lapinės salotos ir daigai kai kuriose šalyse ne kartą buvo siejami su E. coli protrūkiais.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja šviežius vaisius ir daržoves nuplauti po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti atskiras lenteles ir įrankius. Jei vienoje lentoje pjaustėte žalią mėsą, ant jos vėliau ruošti salotas ar jau iškeptą patiekalą yra viena dažniausių virtuvės klaidų.

    Ilgalaikei higienai svarbi ir įrankių kokybė: nerūdijantis plienas bei kokybiškas silikonas paprastai lengviau išplaunami, o mediniai įrankiai reikalauja ypač kruopštaus plovimo ir džiovinimo. Svarbiausia taisyklė paprasta: viskas, kas lietė žalią mėsą ar paukštieną, turi būti nuplauta arba pakeista švariu prieš liečiant jau paruoštą maistą.

  • Virtuvės kempinėlė – bakterijų bomba: ekspertai pasakė, kaip dažnai ją keisti

    Virtuvės kempinėlė kasdien atrodo kaip švaros įrankis, tačiau iš tiesų ji dažnai tampa viena nešvariausių vietų namuose. Dėl nuolatinės drėgmės, šilumos ir maisto likučių porėta struktūra sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad kempinėlėse gali būti ne tik aplinkoje įprastų bakterijų, bet ir ligas sukeliančių patogenų. Tarp jų minimos kampilobakterijos, salmonelės, stafilokokai, E. coli ir listerijos, kurios gali patekti ant indų ar paviršių ir padidinti kryžminės taršos riziką.

    „Kempinėlė yra ideali vieta bakterijoms augti, nes ji dažnai būna drėgna, laikoma kambario temperatūroje ir nespėja išdžiūti“, – sakė Mičigano valstijos universiteto Extension maisto saugos edukatorė Karen Fifield.

    Vienas svarbiausių įpročių, mažinančių bakterijų kiekį, yra kempinėlės geras nuspaudimas po kiekvieno naudojimo ir laikymas taip, kad ji džiūtų iš visų pusių. Jei kempinėlė paliekama šlapioje kriauklėje ar baloje, mikroorganizmų dauginimasis spartėja, o pati kempinėlė greičiau suyra.

    Norint kempinėlę dezinfekuoti, veiksmingi du buityje prieinami būdai: indaplovė ir mikrobangų krosnelė. JAV žemės ūkio departamento bandymai parodė, kad mikrobangų krosnelėje ir indaplovėje galima pašalinti beveik visą bakterinę taršą, jei metodas taikomas teisingai.

    Dezinfekuojant mikrobangų krosnelėje, kempinėlė turi būti be metalinių pluoštų ir prieš kaitinimą visiškai sudrėkinta vandeniu, kad nekiltų gaisro rizika. Paprastai rekomenduojama kaitinti didžiausia galia 1–2 minutes, tačiau svarbu laikytis prietaiso gamintojo saugos rekomendacijų.

    Indaplovėje kempinėlę patariama dėti į viršutinę lentyną ir rinktis programą su karštu džiovinimu arba dezinfekavimo režimu. Maisto saugos specialistai pažymi, kad reguliari dezinfekcija gali prailginti naudojimą, tačiau ji nepanaikina poreikio kempinėlę laiku išmesti.

    Kitas praktinis būdas, taikomas kai kuriose rekomendacijose, yra trumpas mirkymas silpname chloro tirpale, naudojant maistui saugų baliklio produktą ir drungną vandenį. Vis dėlto tokį metodą būtina atlikti atsargiai, tiksliai laikantis proporcijų ir užtikrinant, kad po to kempinėlė būtų gerai išskalauta.

    Ekspertų patarimas dėl keitimo dažnio griežtas: saugiausia kempinėles keisti kas savaitę. Jei ji pradeda skleisti kvapą, tampa slidoka, matosi pelėsio dėmės arba paviršius ima irti ir kaupti maisto likučius, tai signalas, kad ją reikia pakeisti nedelsiant.

    Siekiant sumažinti kryžminės taršos riziką, rekomenduojama vengti kempinėle valyti žalią mėsą ar paukštieną liečiančius skysčius. Tokiais atvejais saugiau naudoti vienkartinį popierinį rankšluostį ir tinkamą valiklį, nes kempinėlė gali bakterijas ne pašalinti, o išnešioti po virtuvės paviršius.

    Jeigu sunku laikytis savaitinio keitimo, specialistai ragina bent jau įvesti rutiną reguliariai dezinfekuoti ir visada kruopščiai išdžiovinti. Praktinis triukas, padedantis sumažinti švaistymą, yra perkirpti naują kempinėlę per pusę ir naudoti po vieną dalį, tačiau higienos principai nuo to nesikeičia.

  • „ThermoWorks“ pristatė greičiausią termometrą: matuoja per 0,4 s ir keičia pamėgtą „Thermapen ONE“

    Naujas „Thermapen“ etapas

    JAV virtuvės įrangos gamintoja „ThermoWorks“ pradėjo priimti išankstinius naujausio akimirksniu temperatūrą matuojančio termometro „Thermapen Nano“ užsakymus. Bendrovė skelbia, kad tai greičiausias jos istorijoje modelis, o pagrindinis tikslas – dar labiau sumažinti laukimo laiką matuojant maisto temperatūrą.

    Gamintojas kartu patvirtino, kad iki šiol vienu populiariausių buvęs „Thermapen ONE“ palaipsniui išimamas iš prekybos. Tai reiškia, kad naujas modelis tampa tiesioginiu įpėdiniu, o pirkėjams siūloma alternatyva su atnaujintu dizainu ir patogesniu naudojimu.

    Kuo išsiskiria „Thermapen Nano“

    „Thermapen Nano“ temperatūrą, anot gamintojo, parodo greičiau nei per 0,4 sekundės. Praktikoje toks greitis aktualus tada, kai norima tiksliai nustatyti mėsos, paukštienos ar žuvies vidaus temperatūrą, o ypač kai matuojama keliose vietose ir svarbi kiekviena sekundės dalis.

    Naujasis termometras taip pat turi sukamą ekraną, ryškų apšvietimą ir magnetą, todėl jį galima tvirtinti prie šaldytuvo ar metalinio paviršiaus. Palyginti su ankstesniu modeliu, korpusas supaprastintas ir lengvesnis, o temperatūros vienetai perjungiami atskiru mygtuku.

    Virtuvės profesionalai dažnai pabrėžia, kad momentinis termometras yra vienas patikimiausių būdų išvengti perkeptos mėsos ir sumažinti apsinuodijimo maistu riziką. Maisto saugos rekomendacijose pabrėžiama, kad vien tik spalva ar sultys nėra patikimas iškepimo rodiklis, todėl temperatūros matavimas išlieka auksiniu standartu.

    Kodėl tokie termometrai vis svarbesni

    Pastaraisiais metais namų virtuvėse sparčiai populiarėjo tikslaus gaminimo įpročiai: kepimas žemoje temperatūroje, ilgas troškinimas, kepimas orkaitėje su tiksliais nustatymais. Tokiais atvejais greitas ir tikslus termometras padeda laiku sustabdyti kaitinimą ir pasiekti norimą rezultatą.

    „ThermoWorks“ sprendimas atsisakyti „Thermapen ONE“ rodo platesnę tendenciją rinkoje: gamintojai daugiau dėmesio skiria ne tik tikslumui, bet ir greičiui, ergonomikai bei kasdieniam patogumui. Magnetas, ryškesnis ekranas ir greitesnis atsakas dažnai lemia, ar prietaisas bus naudojamas nuolat, ar liks stalčiuje.

    Renkantis tokio tipo termometrą verta įvertinti ne vien reakcijos laiką, bet ir matavimo tikslumą, zondo patvarumą, ekrano įskaitomumą bei atsparumą drėgmei. Taip pat svarbu prisiminti praktinę taisyklę: temperatūra turi būti matuojama storiausioje produkto vietoje, vengiant kaulo, nes jis gali iškraipyti rodmenis.

  • Radau „Lidl“ Maljorkoje: ši dešra laikoma ne šaldytuve, bet ant skrudintos duonos – tobula

    Išvykstant į Maljorką lengva pagalvoti, kad sala skirta tik turistams ir brangiems restoranams. Tačiau Palmoje, šalia centrinės autobusų stoties, veikia įprastos parduotuvės, kuriose apsipirkti gali ir vietiniai. Būtent ten pirkėjų dėmesį patraukia tradicinis vietos gaminys – sobrasada.

    Sobrasada yra minkštos konsistencijos, lengvai tepama kiaulienos dešra, pagardinta saldžiąja ir aitria paprika bei druska. Ji gaminama kimšant masę į natūralius apvalkalus ir brandinama, todėl įgauna būdingą plytų raudonumo spalvą ir ryškų, paprikos dominuojamą skonį.

    Kelionėse nustebina tai, kad sobrasada kai kur parduotuvėse laikoma ne šaldytuve, o lentynoje, o apvalkalas gali šiek tiek riebaluotis. Tai dažnas reiškinys šiltesniame Viduržemio jūros klimate: riebalai minkštėja, tampa skystesni ir gali pasirodyti paviršiuje.

    Vis dėlto svarbu atskirti, kad tai nėra šviežia žalia dešra, skirta suvalgyti iš karto kaip neapdorota mėsa. Brandinimas, druska ir mažesnė vandens aktyvumo terpė padeda gaminį stabilizuoti, todėl ištisos lazdos natūraliame apvalkale kartais laikomos ne šaldymo vitrinoje.

    Grįžus į apgyvendinimo vietą sobrasadą saugiausia laikyti šaldytuve arba vėsioje, sausoje, gerai vėdinamoje vietoje, ypač jei gabalas jau pradėtas. Patartina vadovautis etiketėje nurodytomis laikymo sąlygomis ir tinkamumo terminu, o pjaunamą galą uždengti, kad gaminys neperdžiūtų ir nesugertų kvapų.

    Kaip ją valgyti namuose?

    Klasikinis patiekimas Ispanijoje paprastas: sobrasada tepama ant paskrudintos duonos riekės. Šiluma ją dar labiau suminkština, todėl skonis tampa sodresnis, o tekstūra primena paštetą.

    Vienas populiariausių derinių Maljorkoje yra sobrasada su medumi, kai saldumas subalansuoja sūrumą ir lengvą aštrumą. Prie tokios griežinėlio taip pat tinka ožkos sūris, alyvuogės ar rukola, o virtuvėje ją galima naudoti ir kaip prieskoninį akcentą kiaušiniams, makaronams ar picai.

    Kodėl sobrasada siejama su Maljorka?

    Sobrasada laikoma vienu atpažįstamiausių Balearų virtuvės gaminių, o jos savybes stipriai formuoja vietos klimatas ir brandinimo tradicijos. Būtent dėl to ji skiriasi nuo įprastų rūkytų dešrų: čia vyrauja paprikos skonis ir tepama konsistencija, o ne dūmo aromatas.

    Perkant kelionėje verta prisiminti praktinį dalyką: dėl minkštumo pakuotė gali lengvai susitepti, todėl ją patogu įsidėti į papildomą maišelį ir atskirti nuo drabužių ar duonos. Tai smulkmena, bet keliaujant ji dažnai išgelbėja lagaminą nuo sunkiai išvalomų dėmių.

  • Kiek iš tiesų galioja gazuotas gėrimas: ekspertai įvardijo terminus ir klaidas laikant

    Gazuoti gaivieji gėrimai, ypač skardinėse, dažnai atrodo beveik amžini, tačiau jų kokybė laikui bėgant keičiasi. Nors ant pakuotės nurodytas „geriausias iki“ terminas pirmiausia susijęs su skoniu ir burbuliukų intensyvumu, o ne staigia gedimo riba, gėrimas po jo gali būti pastebimai prastesnis.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad skardinėse laikoma kola ar panašūs gėrimai paprastai išlaiko skonį ir karbonizaciją dar kelis mėnesius po nurodytos datos. Dažniausiai minimas intervalas yra maždaug 3–9 mėnesiai, tačiau trukmė priklauso nuo laikymo sąlygų ir paties produkto sudėties.

    Kas trumpina galiojimą?

    Didžiausi kokybės „priešai“ yra šiluma, saulės šviesa ir temperatūros svyravimai. Vėsioje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje laikomas gėrimas burbuliukus ir skonį išlaiko ilgiau nei paliktas karštame sandėliuke ar vasarą įkaistančiame garaže.

    Taip pat svarbu pakuotė: skardinės paprastai geriau saugo gėrimą nuo deguonies poveikio, todėl karbonizacija laikosi stabiliau. Plastikiniai buteliai dažniau praleidžia dujas, todėl gėrimas greičiau „išsikvepia“ ir praranda įprastą skonį.

    Skirtumų gali būti ir pagal sudėtį: gėrimai su saldikliais neretai keičiasi greičiau, nes kai kurie saldikliai laikui bėgant gali irti, o skonis tampa mažiau švarus ir labiau kartus. Dėl to dietiniai variantai kai kada praranda pageidaujamą skonį greičiau nei pilno cukraus gėrimai.

    Kaip atpažinti, kad nebeverta gerti?

    Pagrindiniai ženklai dažniausiai akivaizdūs: gėrimas tampa „plokščias“, sirupiškas, gali atsirasti metalo poskonis. Jei atidarius skardinę nebegirdėti įprasto šnypštimo, tai dažnai reiškia, kad karbonizacija jau gerokai susilpnėjusi.

    Ypatingą dėmesį verta skirti pačiai tarai. Jei skardinė ar butelis yra stipriai įlenktas, išsipūtęs ar matyti pažeidimų, tokio gėrimo vartoti nerekomenduojama, nes didėja užteršimo rizika ir gali būti pažeistas sandarumas.

    Ką daryti su „išsikvėpusiu“ gėrimu?

    Jei tara nepažeista, bet gėrimas tiesiog praradęs burbuliukus, jis dar gali praversti virtuvėje, kur karbonizacija nėra lemiama. Pavyzdžiui, kola ar kiti saldūs gazuoti gėrimai kartais naudojami desertų padažams ar kepinių tešlai, o nedidelis „išsikvėpimas“ dažniausiai nepakenkia rezultatui.

    Be to, dėl rūgštingumo gazuoti gėrimai gali būti panaudojami buityje, pavyzdžiui, kalkių nuosėdoms tirpdyti. Vis dėlto, jei pakuotė pažeista arba kyla bent menkiausia abejonė dėl saugumo, gėrimo geriau nevartoti nei maistui, nei gėrimui.

  • Termokrūzė vasarai: paprastas triukas, kad šaltis laikytųsi ilgiau ir tiktų net desertams

    Termokrūzė daugeliui siejasi su karšta kava žiemos rytais, tačiau dvigubų sienelių vakuuminė konstrukcija veikia abiem kryptimis. Ji ne tik padeda išlaikyti šilumą, bet ir sulėtina gėrimų bei maisto sušilimą, todėl vasarą gali tapti praktišku kasdieniu daiktu.

    Kelionėje į paplūdimį, iškyloje ar ilgesniame važiavime termokrūzėje verta laikyti ne vien vandenį ar limonadą. Joje patogiai ilgiau išlieka vėsūs supjaustytas arbūzas, uogos, vynuogės, jogurtas, šaltos sriubos ar tirštieji kokteiliai, o trumpuose maršrutuose ji pasitarnauja ir ledams.

    Vis dėlto termokrūzė nėra šaldytuvas: kuo aukštesnė lauko temperatūra ir kuo dažniau ją atidarinėsite, tuo greičiau turinys sušils. Dėl to geriausia užkandžius suvalgyti vienu kartu, o ne vis atidarinėti indą kas kelias minutes.

    Triukas, kurį pamiršta daugelis

    Gamintojai dažnai rekomenduoja prieš naudojimą termokrūzę trumpai paruošti. Kelias minutes į ją įpilkite šalto vandens su ledu, kad atvėstų vidinės sienelės, tuomet vandenį išpilkite ir tik tada dėkite maistą ar pilkite gėrimą.

    Šis žingsnis svarbus todėl, kad net kambario temperatūros indas pradžioje dalį šalčio „atiduoda“ savo sienelėms. Iš anksto atvėsinta termokrūzė padeda ilgiau išlaikyti norimą temperatūrą, ypač jei įdedate jau gerai atšaldytą turinį.

    Kada termokrūzės geriau nenaudoti

    Nors termokrūzė universali, ne visi produktai jai tinka. Ilgesnį laiką joje nereikėtų laikyti greitai gendančių produktų, kuriems būtina nuolatinė laikymo šaltyje grandinė, pavyzdžiui, žalios mėsos ar žuvies.

    Karštomis dienomis rizikinga kelias valandas termokrūzėje laikyti ir jautrius pieno produktus, jei nesate tikri, kad jie išliks saugioje temperatūroje. Maisto saugos rekomendacijos pabrėžia, kad ilgai laikant gendančius produktus šilčiau, bakterijos dauginasi greičiau, todėl geriau rinktis trumpesnį laikymą ir vartoti kuo greičiau.

    Mažas vasaros „mini šaldytuvas“

    Jei automobilyje neturite šaltkrepšio ar šaldymo elementų, termokrūzė gali atstoti mini sprendimą vienai ar dviem porcijoms. Ji ypač patogi desertams, kai norisi įsidėti atšaldytą jogurtą, varškės desertą ar kitą šaltesnį užkandį.

    Teisingai paruošta ir rečiau atidaroma termokrūzė leidžia ilgiau išlaikyti malonią vėsą, todėl vasarą ją verta vertinti ne tik kaip kavos indą. Tai paprastas būdas patogiau planuoti išvykas, mažiau priklausant nuo artimiausios parduotuvės ar šaldytuvo.

  • Arbatą iš to paties pakelio plikote antrą kartą? Ekspertai paaiškino, kada tai pavojinga

    Daugelis arbatžolių pakelį užpila dar kartą norėdami sutaupyti arba tiesiog nemėtyti to, kas, atrodo, dar tinkama. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vieno atsakymo nėra: kai kuriais atvejais tai priimtina, kitais gali kelti rizikų.

    Pirmojo plikymo metu į puodelį patenka didžioji dalis aromatinių junginių, antioksidantų ir kofeino. Dėl to antras užpylimas paprastai būna švelnesnis, mažiau kartus ir mažiau kvapnus, o įprastų juodosios arbatos pakelių skonis dažnai pastebimai prastesnis.

    Svarbiausias veiksnys, apie kurį kalba maisto saugos specialistai, yra laikas ir laikymo sąlygos. Panaudoto pakelio nereikėtų palikti šiltoje patalpoje kelioms valandoms, nes drėgna aplinka sudaro sąlygas greičiau daugintis bakterijoms ir vystytis pelėsiui.

    Jei planuojate tą patį pakelį naudoti dar kartą, saugiausia tai daryti iš karto po pirmo puodelio. Kitu atveju pakelį verta trumpam įdėti į švarų indelį ir laikyti šaldytuve, o pakartotinai panaudoti per 24 valandas.

    Dažniau pakartotiniam plikymui tinka žalioji, baltoji ir oolong arbatų lapelių arbata, ypač kokybiškesnė. Kai kuriose arbatos tradicijose lapeliai užpilami ne vieną kartą, o kiekvienas užpilas atskleidžia kitokius skonio niuansus.

    Vis dėlto vaisių ir žolelių arbatos pakeliuose po pirmo užpylimo aromatas dažniausiai smarkiai susilpnėja. Be to, jei pakelis suplyšęs, nemaloniai kvepia ar matyti pelėsio požymių, rizikuoti neverta ir geriau pasiruošti naują gėrimą.

    Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama ir pačių pakelių sudėčiai. Dalis modernių pakelių gaminami ne vien iš popieriaus, bet ir iš sintetinių pluoštų, todėl mokslininkai tyrinėja, ar labai karštas vanduo gali paskatinti mikroplastiko dalelių patekimą į gėrimą.

    Nors tyrimų kryptis aiški, galutinių atsakymų dėl poveikio žmogaus sveikatai dar trūksta, todėl atsargesnis pasirinkimas yra arbata popieriniuose pakeliuose be plastiko arba biri lapelių arbata. Norint mažinti kofeino kiekį, antras užpylimas kai kam gali būti net patogesnis, tačiau esant abejonėms dėl šviežumo saugiausia pakelį išmesti.

  • Miško uogos ar „amerikinės“ šilauogės: skirtumai stebina, o viena klaida plaunant kainuoja sveikatą

    Vasarą ant stalo dažnai atsiduria dvi panašios, bet iš tiesų skirtingos uogos: miško mėlynės ir plantacijose auginamos aukštaūgės šilauogės, dažnai vadinamos „amerikinėmis“. Nors jos priklauso tai pačiai spanguolinių šeimai, skiriasi ne tik dydžiu, bet ir skoniu, pigmentų kiekiu bei tuo, kaip elgiasi virtuvėje.

    Lengviausia jas atskirti perpjovus uogą. Aukštaūgės šilauogės paprastai būna didesnės, tvirtesne odele ir šviesesniu, žalsvu minkštimu, todėl geriau atlaiko transportą ir laikymą šaldytuve. Miško mėlynės mažesnės, jų sultys tamsios ir greitai nudažo pirštus, lūpas bei liežuvį.

    Maistine prasme abi uogos vertingos: jos suteikia skaidulų, vitaminų ir polifenolių, ypač antocianinų, siejamų su antioksidaciniu poveikiu. Miško mėlynių intensyvi spalva dažnai reiškia didesnį pigmentų kiekį, tačiau bendras poveikis sveikatai priklauso nuo suvalgomo kiekio ir visos mitybos.

    Skiriasi ir praktinis panaudojimas. Šilauogės dėl tvirtesnės struktūros dažnai geriau išlaiko formą kepiniuose, todėl tinka pyragams, varškės desertams ar pusryčių dubenėliams. Miško mėlynės labiau išryškina spalvą ir skonį, todėl neretai pasirenkamos uogienėms, džemams ir kitiems naminiams konservams.

    Didžiausia klaida, kurią žmonės daro vasarą, yra uogų ragavimas jų nenuplovus. Parduotuvėje pirktos uogos galėjo liestis su pakuotėmis, rankomis, dulkėmis ir transportavimo paviršiais, todėl jas verta trumpai perplauti po tekančiu vandeniu. Miške rinktos uogos gali būti užterštos dirvožemiu ar laukinių gyvūnų paliktais teršalais, todėl kruopštus plovimas ypač svarbus vaikams ir jautresniems žmonėms.

    Renkantis, kurios uogos „sveikesnės“, vieno atsakymo nėra. Jei norisi švelnesnio skonio ir patogumo, dažniau pasirenkamos šilauogės, jei norisi ryškaus aromato ir spalvos, pranašumą įgauna miško mėlynės. Geriausia strategija paprasta: naudotis sezonu ir keisti uogas tarpusavyje.

  • Ši šaldytuvo stalčiaus zona nėra daržovėms: štai ką iš tiesų verta laikyti „nulio“ kameroje

    Ši šaldytuvo stalčiaus zona nėra daržovėms: štai ką iš tiesų verta laikyti „nulio“ kameroje

    Vis daugiau naujesnių šaldytuvų turi atskirą stalčių, dažnai vadinamą „nulio“ kamera arba „0 laipsnių“ zona. Iš pirmo žvilgsnio jis primena dar vieną vietą produktams, tačiau jo paskirtis konkreti: palaikyti artimą nuliui temperatūrą ir taip ilgiau išsaugoti šviežių produktų kokybę.

    Paprastai pagrindinėje šaldytuvo dalyje laikoma apie 3–7 laipsnių temperatūra, o „nulio“ kameroje ji būna maždaug 0–2 laipsniai. Tokios sąlygos lėtina bakterijų dauginimąsi ir fermentinius procesus, dėl kurių maistas greičiau genda, praranda tekstūrą ar kvapą.

    Kam skirta „nulio“ kamera?

    Praktiškiausia „nulio“ kamerą naudoti žaliai mėsai, šviežiai žuviai ir jūros gėrybėms, jei jas planuojate gaminti artimiausiomis dienomis. Tai kompromisas tarp įprasto šaldymo ir šaldymo šaldiklyje, nes produktai neatšąla iki užšalimo ribos ir lieka patogūs ruošti.

    Šioje zonoje taip pat dažnai laikomi pjaustyti mėsos gaminiai, delikatesai ir kai kurie paruošti pusgaminiai, kuriems svarbi stabilesnė, žemesnė temperatūra. Vis dėlto net ir čia būtina laikytis ant pakuotės nurodytų terminų bei higienos, ypač saugant žalią mėsą atskirai nuo paruošto maisto.

    Ar tinka daržovėms ir uogoms?

    Kai kuriuose šaldytuvų modeliuose „nulio“ kamerai galima reguliuoti drėgmę arba pasirinkti režimą, todėl ji tinka ir jautresnėms žalumynų rūšims, pavyzdžiui, salotoms, špinatams ar šviežioms žolelėms. Tinkamas drėgmės lygis padeda sumažinti vandens netekimą, dėl kurio lapai vysta.

    Tačiau ne visos daržovės ar vaisiai mėgsta itin žemą temperatūrą, o netinkamos sąlygos gali paspartinti minkštėjimą ar skonio pokyčius. Jei stalčiuje nėra drėgmės valdymo, dalis produkcijos gali greičiau išsausėti, todėl verta stebėti rezultatą ir pritaikyti laikymo vietą pagal realią situaciją namuose.

    Dažna klaida: maišoma su šaldikliu

    „Nulio“ kamera nėra šaldiklis, todėl ji neskirta ilgam laikymui savaitėmis ar mėnesiais. Jos tikslas yra suteikti šaltesnes, stabilesnes sąlygas trumpesniam laikui, kai norite išlaikyti šviežumą, bet nenorite užšaldyti.

    Geriausia išeitis yra pasitikrinti konkretaus šaldytuvo instrukciją, nes gamintojai naudoja skirtingus pavadinimus, temperatūrų ribas ir oro cirkuliacijos sprendimus. Tinkamai išnaudojus šią zoną, mažėja maisto švaistymas ir lengviau planuoti gaminimą kelioms dienoms į priekį.

  • Ar reikia nupjauti žalią pomidoro dalį? Tiesa apie žalumą prie kotelio ir kada verčiau nevalgyti

    Vasarą daugelis laukia savų pomidorų iš daržo, tačiau net ir sunokę vaisiai neretai prie kotelio turi žalią ar gelsvą plotą. Šis reiškinys dažnai vadinamas nevienodu nokimu arba žaliu pečiu ir dažniau pasitaiko didesnėse veislėse. Tam įtakos gali turėti karščiai, veislės savybės, apšvietimas ir maisto medžiagų balansas.

    Žalsva vieta prie kotelio pati savaime paprastai nereiškia, kad pomidoras yra pavojingas. Neprinokusiuose pomidoruose natūraliai būna daugiau glikoalkaloidų, tarp jų ir alfa tomatino, kurį augalas naudoja apsaugai. Nokstant jų kiekis mažėja, todėl įprastai raudoni, prinokę pomidorai laikomi saugiais kasdienėje mityboje.

    Jei pomidoras viduje raudonas, tvirtas, be gedimo požymių, nedidelis žalias plotelis prie kotelio dažniausiai yra skonio, o ne saugumo klausimas. Tokia vieta gali būti kietesnė, mažiau sultinga ir ne tokia saldi, todėl ją galima nupjauti vien dėl malonesnės tekstūros. Kai žalias plotas didelis, o po juo minkštimas baltas ir kietas, verta pašalinti didesnę dalį.

    Kada pomidoro geriau nevalgyti?

    Pomidoro verčiau atsisakyti, jei minkštimas vandeningas, atsiradę tamsūs įdubę plotai, juntamas nemalonus kvapas ar matomas pūkuotas apnašas. Esant pelėsiui, vien išpjauti pažeistą vietą nepakanka, nes minkštuose ir drėgnuose produktuose jis gali būti išplitęs giliau, nei matoma paviršiuje.

    Atsargumas reikalingas ir su visiškai žaliais, akivaizdžiai neprinokusiais pomidorais, ypač jei jie ryškiai kartūs. Žalių pomidorų nerekomenduojama valgyti žalių dideliais kiekiais, tačiau saikingai jie dažnai vartojami termiškai apdoroti, pavyzdžiui, kepant ar marinuojant. Kaitinimas ir gaminimas paprastai pagerina ir skonį, ir toleravimą.

    Kodėl atsiranda žalias pečys?

    Nevienodą nokimą dažniausiai skatina karštis ir intensyvi saulė, kai vaisiaus viršutinė dalis patiria didesnį stresą. Įtakos gali turėti ir veislės genetika, taip pat auginimo sąlygos, pavyzdžiui, netolygus laistymas ar maisto medžiagų disbalansas. Dėl to pomidoras gali sunokti viduje, bet prie kotelio likti žalsvas.

    Praktiškai paprasta taisyklė tokia: vertinkite ne vien spalvą, o bendrą būklę. Jei nėra pelėsio, puvimo, blogo kvapo ir pomidoras išlieka tvirtas, žalias plotelis dažniausiai nėra priežastis išmesti visą vaisių. Dažniausiai užtenka nupjauti kietesnę vietą ir pomidorą suvalgyti įprastai.