CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Sudygusios ir pažaliavusios bulvės: kada jos tampa toksiškos ir kaip išvengti apsinuodijimo

    Bulvės daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau netinkamai laikomos jos gali tapti sveikatai pavojingos. Kai gumbai pradeda žaliuoti ar leisti daigus, juose gali didėti natūralių toksinų kiekis, o tai kartais baigiasi apsinuodijimo simptomais.

    Pagrindinė rizika siejama su glikoalkaloidais, ypač solaninu ir chakoninu. Tai augalo „gynybinės“ medžiagos, kurios padeda apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų, tačiau žmogui didesnės jų dozės gali būti toksiškos.

    Žalią atspalvį bulvėse sukelia chlorofilas, kuris pats nėra nuodingas, bet dažnai rodo, kad gumbas buvo veikiamas šviesos. Būtent šviesos poveikis ir mechaniniai pažeidimai dažnai sutampa su didesniu glikoalkaloidų susikaupimu, ypač žievelėje ir po ja.

    Dygimas paprastai prasideda laikant per šiltai arba per ilgai. Kuo daugiau daigų ir kuo ryškesnis žaliavimas, tuo didesnė tikimybė, kad glikoalkaloidų kiekis išaugo ne tik paviršiuje, bet ir gilesniuose sluoksniuose.

    Jei bulvė turi nedidelius daigus ar mažas pažaliavusias vietas, riziką galima sumažinti storai nuskutant žievę ir išpjaunant pažeistas vietas. Vis dėlto tai nėra garantija, nes toksinų pasiskirstymas priklauso nuo laikymo sąlygų, gumbų būklės ir pažeidimų.

    Jei bulvė stipriai pažaliavusi, turi daug daigų, yra minkšta, drėgna, su pelėsiu ar įtartinu kvapu, saugiausia ją išmesti. Tokiais atvejais vien nupjauti paviršių gali nepakakti, nes padidėjęs toksinų kiekis gali būti visame gumbre.

    Apsinuodijimas glikoalkaloidais dažniausiai pirmiausia paveikia virškinimo sistemą. Simptomai gali pasireikšti per kelias valandas, kartais vėliau, ir apimti pilvo skausmus, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, deginimo pojūtį gerklėje ar kartų skonį burnoje.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti galvos svaigimas, silpnumas, mieguistumas, sąmonės sumišimas, o itin retai ir rimtesni neurologiniai požymiai. Jei simptomai stiprūs, nepraeina arba blogėja, ypač vaikams ar vyresniems žmonėms, reikėtų kreiptis į gydytoją.

    Norint sumažinti žaliavimo ir dygimo riziką, bulves verta laikyti tamsioje, vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių. Tiesioginė saulė ir ryški dirbtinė šviesa spartina žaliavimą, todėl gumbai neturėtų stovėti ant palangės ar atviroje virtuvės lentynoje.

    Praktiškai padeda ir paprasta taisyklė: nepirkti per didelio kiekio, jei nėra tinkamų laikymo sąlygų, o prieš gaminant visada peržiūrėti gumbus. Pastebėjus didelius žalius plotus, gausų dygimą, puvinį ar pelėsį, saugiausia bulvių nenaudoti net po terminio apdorojimo.

  • Vokietijos „NanoStruct“ pritraukė 2,6 mln. eurų: pavojingas bakterijas maiste žada aptikti per valandas

    Vokietijos „NanoStruct“ pritraukė 2,6 mln. eurų: pavojingas bakterijas maiste žada aptikti per valandas

    Viurcburge įsikūręs startuolis „NanoStruct“ užbaigė pradinio etapo investicijų raundą ir pritraukė 2,6 mln. eurų. Bendrovė kuria greitos analizės platformą, skirtą maisto produktuose aptikti pavojingas bakterijas per kelias valandas, o ne per kelias dienas.

    Įmonė skelbia, kad naujos lėšos bus naudojamos bandomiesiems projektams maisto analizės rinkoje, pardavimų organizacijos kūrimui ir komandos plėtrai. Toks kryptingas etapas paprastai reiškia perėjimą nuo laboratorinės technologijos prie realių klientų ir reguliuojamos rinkos reikalavimų.

    Kas investavo ir kam bus skirtos lėšos

    Raundui vadovavo investuotojai High-Tech Gründerfonds, Bayern Kapital ir AUXXO Female Catalyst Fund. „NanoStruct“ taip pat nurodo, kad ankstesniuose etapuose buvo gavusi paramą iš Vokietijos Federalinės ekonomikos reikalų ir energetikos ministerijos bei Europos Sąjungos programų.

    Finansavimas turėtų padėti įmonei įgyvendinti pilotinius diegimus su maisto gamintojais ir laboratorijomis, išgryninti komercinį pasiūlymą ir pasiruošti platesniam pardavimų masteliui. Maisto saugos sprendimuose būtent validacija realiose grandinėse dažnai tampa kritiniu barjeru, lemiančiu technologijos įsitvirtinimą.

    Kodėl greitis čia tampa lemiamas

    Pasak „NanoStruct“, šiandien plačiai taikomi patogenų nustatymo metodai dažnai užtrunka kelias dienas, todėl rezultatai ateina per vėlai, kad būtų galima laiku sulaikyti rizikingas partijas. Tokia delsos kaina gali virsti brangiais atšaukimais, reputacijos žala ir didesniu maisto švaistymu.

    Įmonė teigia, kad jų sprendimas pavojingų patogenų, tokių kaip listerijos ar salmonelės, identifikavimą gali sutrumpinti nuo 2–3 dienų iki kelių valandų. Tai ypač aktualu, kai tiekimo grandinės trumpėja, o vartotojų ir reguliuotojų lūkestis dėl atsekamumo ir prevencijos nuolat auga.

    Kaip veikia technologija ir kur ji gali plėstis

    „NanoStruct“ technologijos pagrindas yra nanostruktūruotos jutiklių mikroschemos ir optinio matavimo metodai, sujungiami su biotechnologija bei mašininiu mokymusi. Bendrovė pabrėžia, kad tikslas yra tą pačią dieną pateikiami rezultatai, kurie leistų greičiau priimti sprendimus gamyboje ir laboratorijose.

    „Su High-Tech Gründerfonds, Bayern Kapital ir AUXXO radome būtent tokius partnerius, kokių reikia kitam žingsniui: patyrusius, turinčius ryšius ir tikinčius mūsų vizija. Dabar atnešame greitą bakterijų analizę į maisto pramonę“, – sakė „NanoStruct“ vadovė dr. Henriette Maaß.

    Bendrovė buvo atskirta nuo Julius-Maximilians universiteto Viurcburge ir įkurta 2021 metais. Be maisto pramonės, įmonė mato potencialą plėsti technologiją į veterinarinę ir žmonių diagnostiką bei bakterijų monitoringą jautriose gamybos aplinkose, kur svarbi ankstyva taršos prevencija.

    „NanoStruct“ investuotojai akcentuoja ir technologinį progresą jutiklių kūrime, ir komandos ryšius tikslinėje rinkoje. Jei pilotiniai projektai patvirtins patikimumą ir ekonominę naudą, greitesnė patogenų diagnostika gali tapti konkurenciniu pranašumu tiek gamintojams, tiek laboratorijoms.

  • 5 produktai, kurių geriau neplauti kriauklėje: ekspertai įspėja apie bakterijų plitimą

    Daugelis įpratę prieš gaminimą maistą perplauti kriauklėje, tačiau tai ne visada saugu. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad vandens srovė ir taškymasis gali pernešti bakterijas nuo žalių produktų ant stalviršių, indų ir kitų maisto produktų.

    Tokiu būdu didėja kryžminės taršos rizika, kai mikroorganizmai iš žalių produktų patenka ant jau paruošto ar vartojimui skirto maisto. Ypač pavojinga, jei po to paviršiai nėra nedelsiant išvalomi ir dezinfekuojami.

    Kodėl neplauti žalios mėsos?

    Žalios vištienos, kalakutienos, kiaulienos ar jautienos plovimas nepašalina patogenų, nes jie tvirtai laikosi paviršiuje. Vietoj to vandens lašai gali išnešioti bakterijas, tokias kaip salmonelės ar kampilobakterijos, po visą virtuvę.

    Tas pats galioja jūros gėrybėms: plovimas nėra patikimas būdas sumažinti mikroorganizmų kiekį, o taškymasis gali užteršti kriauklę, maišytuvą, pjaustymo lenteles ir net šalia padėtus produktus. Saugiausia yra kruopštus terminis apdorojimas ir griežtas žalių bei paruoštų produktų atskyrimas.

    Praktiškai tai reiškia atskiras pjaustymo lenteles mėsai ir daržovėms, atskirus įrankius ir įprotį po kontakto su žalia mėsa iškart nusiplauti rankas. Kai mėsa jau keptuvėje ar orkaitėje, svarbu nuvalyti darbo zoną ir dezinfekuoti dažnai liečiamus paviršius.

    Kiaušiniai ir iš anksto nuplauti produktai

    Kiaušinių su lukštu plovimas taip pat laikomas rizikingu, nes vanduo gali padėti nešvarumams ir mikroorganizmams patekti per smulkius lukšto pažeidimus. Jei kiaušinis nešvarus, paprastai pakanka jį atsargiai nuvalyti sausa arba vos drėgna šluoste prieš pat naudojimą.

    Dar viena dažna klaida yra pakartotinai plauti parduotuvėje įsigytus supakuotus salotų mišinius ar kitus produktus su žyma, kad jie jau nuplauti. Papildomas plovimas namuose gali padidinti užteršimo tikimybę, nes bakterijos gali patekti nuo kriauklės, rankų ar virtuvės įrankių.

    Grybai ir praturtinti ryžiai

    Grybai yra porėti, todėl ilgai plaunami greitai prisigeria vandens ir praranda tekstūrą, o vėliau prasčiau kepa. Vietoj mirkymo ar ilgo plovimo juos patariama greitai perlieti vandeniu arba nuvalyti šepetėliu, o tada nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

    Ryžius daugelis įpratę plauti, kad pasišalintų krakmolas, tačiau praturtintų ryžių atveju intensyvus plovimas gali nuplauti dalį specialiai pridėtų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, geležį ir B grupės vitaminus. Jei ant pakuotės nurodyta, kad ryžiai praturtinti, verta laikytis gamintojo rekomendacijų ir neperplauti jų be reikalo.

    Virtuvės higiena dažnai yra svarbesnė nei pats plovimas: švari kriauklė, dažnas rankų plovimas ir teisingas terminis apdorojimas geriausiai mažina apsinuodijimų maistu riziką. Jei kyla abejonių, saugiausia principą formuluoti paprastai: žalius gyvūninės kilmės produktus geriau ne plauti, o tinkamai iškepti ar išvirti.

  • Perpjovėte braškę ir pamatėte skylę? Štai ką tai reiškia ir kada uogą geriau išmesti

    Iš pirmo žvilgsnio braškės gali atrodyti nepriekaištingai, tačiau perpjovus kartais paaiškėja, kad viduje yra didesnė ar mažesnė tuštuma. Toks vaizdas dažnai sukelia įtarimų, ar uoga tikrai tinkama valgyti. Dažniausiai tai nėra pavojingas ženklas, tačiau svarbu įvertinti ir kitus gedimo požymius.

    Tuščiaviduris braškės vidus paprastai susijęs ne su kenkėjais, o su vaisiaus vystymosi ypatumais. Tokia tuštuma gali atsirasti, kai uoga auga netolygiai ir minkštimas ne visiškai užpildo vidų. Dažna priežastis yra nepilnas apdulkinimas, kai dalis sėklyčių ant uogos paviršiaus nebuvo tinkamai apdulkintos.

    Kodėl atsiranda tuščias vidus?

    Įtakos turi ir oro sąlygos. Temperatūros svyravimai, vėsios naktys, staigus atšilimas, sausra ar nereguliarus laistymas gali lemti, kad uoga auga greitai, bet minkštimas nesiformuoja taip tolygiai, kaip įprastai.

    Svarbi ir veislė bei auginimo sąlygos. Kai kurios braškių veislės natūraliai turi laisvesnę struktūrą ir yra labiau linkusios formuoti tuštesnes ertmes, ypač kai uogos užauga labai stambios. Net ir su tuštuma tokia braškė gali būti saldi, sultinga ir saugi.

    Kada tokią braškę galima valgyti?

    Braškę su tuščiu vidumi paprastai galima valgyti, jei ji yra tvirta, kvepia gaiviai, neturi pelėsio, nėra gleivėta ir neskleidžia rūgštaus, fermentaciją primenančio kvapo. Taip pat verta apžiūrėti vietas prie kotelio ir ten, kur uoga buvo kiek pažeista, nes gedimas dažnai prasideda būtent tokiose vietose.

    Tuščiavidurės braškės po perpjovimo gali greičiau prarasti šviežumą, todėl jas geriausia suvalgyti tą pačią dieną. Jos puikiai tinka kokteiliams, košėms, blynams ar kepiniams, jei tik nėra kitų gedimo ženklų.

    Kada uogą geriau išmesti?

    Didžiausia rizika siejama ne su skyle viduje, o su pelėsiu ir irimu. Jei matote baltą, pilkšvą ar žalsvą apnašą, tokios braškės geriau nebevalgyti, nes pelėsis gali būti išplitęs ir nematomoje uogos dalyje.

    Atsargiai reikėtų vertinti ir labai minkštas, šlapias, slidžias uogas, taip pat tas, kurios turi tamsių įdubusių dėmių ar skleidžia rūgštų kvapą. Tokie požymiai rodo gedimą, o suvalgius gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, ypač vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir jautresnį virškinimą turintiems asmenims.

    Svarbu ir tinkamas plovimas bei laikymas. Braškes rekomenduojama nuplauti po tekančiu vandeniu tik prieš valgant, nes drėgmė paspartina gedimą, o laikant šiltai uogos genda dar greičiau. Jei uogos pirktos turguje ar iš atviros taros, ant jų paviršiaus gali būti žemių ir kitų nešvarumų, todėl apžiūra ir higiena tampa ypač svarbūs.

  • Daugelis net nepasilenkia: gegužę pievose prasideda pievagrybių bumas

    Pievagrybiai daugeliui siejasi su parduotuvėje perkamais baltais grybais, tačiau jų laukinis giminaitis, pievagrybis, pavasarį gali nustebinti skoniu. Pasak grybautojų, gegužę šių grybų pievose ir ganyklose kartais pasitaiko itin gausiai, ypač po lietaus.

    Specialistai pabrėžia, kad laukiniai pievagrybiai dažnai būna aromatingesni ir ryškesnio skonio nei auginami pievagrybiai. Vis dėlto tokį privalumą lydi didesnė rizika, nes net menka klaida renkant grybus gali baigtis apsinuodijimu.

    Kur ir kada jų ieškoti?

    Pievagrybių sezonas paprastai prasideda pavasario pabaigoje ir, priklausomai nuo orų, gali tęstis iki rudens. Daugiausia jų aptinkama atvirose vietose, pievose, ganyklose, laukuose ar didesniuose žolynuose prie sodybų, dažniau po šilto lietaus.

    Vis dėlto grybauti prie judrių kelių nerekomenduojama, nes grybai linkę kaupti aplinkos taršą. Saugiausias pasirinkimas yra švarios vietovės, toliau nuo intensyvaus eismo, pramonės ir senų užterštų teritorijų.

    Svarbiausia taisyklė grybaujant

    Renkant pievagrybius būtina imti tik tuos grybus, dėl kurių tapatybės nekyla jokių abejonių. Išoriškai kai kurie nuodingi grybai, ypač jauni, gali būti painiojami su pievagrybiais, todėl pradedantiesiems patariama grybauti tik su patyrusiais žmonėmis.

    Jei kyla nors menkiausia abejonė, grybą geriau palikti. Apsinuodijimai grybais gali sukelti sunkius sveikatos sutrikimus, o dalis toksinų veikia ne iš karto, todėl simptomai gali pasireikšti vėliau.

    Ką skanaus pasigaminti?

    Pievagrybiai virtuvėje vertinami dėl ryškesnio skonio, todėl tinka tiek paprastiems, tiek įmantresniems patiekalams. Jie dažnai apkepami su svogūnais ir naudojami kaip įdaras, dedami į kiaušinienę, patiekiami su mėsa arba įmaišomi į makaronus ir ryžių patiekalus.

    Gaminant patariama rinktis jaunus, tvirtus grybus ir juos kruopščiai nuvalyti. Terminis apdorojimas yra svarbus, o grybų kokybė labai priklauso nuo jų šviežumo, todėl parsineštą laimikį geriausia paruošti tą pačią dieną.

  • Dažnas valgo ir nežino: kada bulvių daigai tampa pavojingi, o kada dar galima valgyti

    Pradėjusi dygti bulvė nebūtinai iškart tampa netinkama maistui, tačiau tai yra signalas įvertinti jos būklę. Dygimas reiškia, kad bulvė baigia ramybės periodą ir pradeda naudoti sukauptas medžiagas augimui, todėl keičiasi skonis ir tekstūra.

    Daigai ir ypač bulvės paviršius po jais dažniau turi daugiau natūralių glikoalkaloidų, svarbiausi iš jų yra solaninas ir chakoninas. Šios medžiagos augalui padeda apsisaugoti nuo kenkėjų, tačiau žmogui didesni kiekiai gali sukelti pykinimą, pilvo skausmą, viduriavimą, galvos svaigimą.

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai bulvė ne tik išleidusi daigus, bet ir pažaliavusi. Žalia spalva susijusi su chlorofilo susidarymu nuo šviesos, o kartu dažnai didėja ir glikoalkaloidų kiekis, todėl tokių vietų ragauti nerekomenduojama.

    Jei bulvė tik lengvai sudygusi, kieta, nesusiraukšlėjusi, be nemalonaus kvapo ir be pažaliavusių plotų, ją dažniausiai dar galima vartoti. Svarbu kruopščiai išpjauti daigus ir jų „akutes“ su aplinkiniu audiniu, o jei yra žalių vietų, jas nupjauti storesniu sluoksniu.

    Bulves reikėtų išmesti, jei jos minkštos, šlapios, stipriai susiraukšlėjusios, turi pelėsio požymių, nemaloniai dvokia arba yra plačiai pažaliavusios. Taip pat atsargiau vertėtų elgtis su bulvėmis, kurių daigai ilgi, o pati bulvė akivaizdžiai „išsekusi“.

    Siekiant sumažinti dygimą, bulves patariama laikyti vėsioje, tamsioje ir sausoje vietoje, gerai vėdinamoje taroje. Šviesa ir šiluma spartina ir žaliavimą, ir dygimą, todėl laikymas ant palangės ar šalia šilumos šaltinių yra viena dažniausių priežasčių, kodėl bulvės greitai tampa abejotinos kokybės.

  • Šefas atskleidė restoranų triuką: taip greitai ir tiksliai sūdo lašišą namuose

    Namų sąlygomis sūdyta raudona žuvis gali būti tokia pat švelni ir aromatinga kaip restorane, jei laikomasi kelių esminių principų: tikslių proporcijų, šaldymo režimo ir laiko. Šefai dažniausiai renkasi sausą sūdymą, nes jis leidžia suvaldyti tekstūrą ir skonį be perteklinio skysčio.

    Pagrindinė idėja paprasta: druska ištraukia dalį drėgmės, o cukrus sušvelnina sūrumą ir padeda išryškinti žuvies skonį. Krapai ir citrinos žievelė dažniau naudojami ne dėl rūgšties, o dėl kvapo, kuris ypač tinka lašišai ar upėtakiui.

    Sauso sūdymo proporcijos

    Dažniausiai taikoma restoranuose pasiteisinusi bazė yra 2 dalys stambios jūros druskos ir 1 dalis cukraus. Pavyzdžiui, 200 gramų druskos ir 100 gramų cukraus tinka maždaug 800–1 200 gramų lašišos gabalui, priklausomai nuo norimo sūrumo.

    Į mišinį galima įmaišyti smulkintų krapų ir vienos citrinos tarkuotos žievelės. Svarbu naudoti tik geltoną žievelės dalį, nes baltoji gali suteikti kartumo, kuris žuvyje atsiskleidžia itin greitai.

    Kaip sūdyti kaip restorane

    Druskos ir cukraus mišinį tolygiai paskirstykite ant žuvies iš abiejų pusių, tuomet dėkite į sandarų indą arba sandariai suvyniokite. Žuvį laikykite šaldytuve 12 valandų, o jei gabalas storesnis ir norisi ryškesnio skonio, laiką galima pratęsti iki 18 valandų.

    „Aš iš karto pasūdau pusę žuvies, kad vėliau galėčiau greitai paruošti skirtingus patiekalus. Taip veikia restoranų sistema“, – sakė šefas.

    Pasūdius žuvį verta lengvai nuvalyti nuo mišinio ir nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kad paviršius nebūtų per šlapias. Tokia žuvis patogiai pjaustoma plonomis riekelėmis ir tinka sumuštiniams, salotoms ar užkandžiams.

    Kaip saugiai laikyti pasūdytą žuvį

    Pasūdytą raudoną žuvį geriausia laikyti šaldytuve 0–4 laipsnių temperatūroje, sandariame inde arba tvirtai įvyniotą, kad neperdžiūtų ir neprisigertų kvapų. Jei sūdyta sausu būdu, paviršių galima vos patepti rafinuotu aliejumi, kad neapdžiūtų.

    Silpno sūdymo namuose gamintą žuvį rekomenduojama suvalgyti per 3–5 dienas, o sūresnę laikyti iki 7–10 dienų. Ilgesniam saugojimui žuvį galima užšaldyti apie minus 18 laipsnių temperatūroje 1–2 mėnesiams, o atitirpinti tik šaldytuve.

    Žuvies geriau nebevalgyti, jei atsiranda aitrus rūgštus ar amoniaką primenantis kvapas, paviršius tampa lipnus, gleivėtas, pastebimas tamsėjimas ar neįprastas minkštėjimas. Tokiais atvejais rizikuoti neverta, net jei skonis dar atrodo pakenčiamas.

  • Lenkija ruošia griežtesnes taisykles maisto importui iš trečiųjų šalių: kas keistųsi

    Lenkija ruošia griežtesnes taisykles maisto importui iš trečiųjų šalių: kas keistųsi

    Lenkijos Sveikatos ministerija kartu su Žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerija parengė teisės akto projektą, kuriuo siekiama sugriežtinti dalies į Lenkijos rinką patenkančių maisto produktų reikalavimus. Pagrindinis dėmesys nukreiptas į importą iš šalių, nepriklausančių Europos Sąjungai, ir į pesticidų likučių kontrolę.

    Pagal projektą kai kuriuose maisto produktuose nebebūtų leidžiama aptikti tam tikrų veikliųjų medžiagų likučių. Tarp įvardijamų medžiagų minimi glufosinatas, tiofanatas metilis, karbendazimas ir benomilas, kurių dalis ES jau yra uždrausta arba nebeturi galiojančio ES patvirtinimo.

    Kodėl griežtinama kontrolė?

    Lenkijos valdžios argumentas paprastas: jei ES ūkininkams taikomi griežti standartai, importuojami produktai taip pat turėtų atitikti lygiavertes taisykles. Anot žemės ūkio ministro Stefano Krajewskio, konkurencija nėra problema, tačiau ji turi vykti pagal vienodus reikalavimus visiems rinkos dalyviams.

    „Lenkijos ūkininkai nebijo konkurencijos, bet konkurencija turi remtis sąžiningomis ir vienodomis taisyklėmis“, – sakė Stefan Krajewski.

    Ministras pabrėžė, kad vartotojai turi teisę žinoti, kokios kokybės produktai patenka į parduotuves, o valstybė, derėdamasi dėl prekybos susitarimų, siekia turėti priemones blokuoti produktus, kuriuose randama ES rinkoje neleidžiamų pesticidų likučių.

    Ką tai reikštų vartotojams?

    Viceministrė Katarzyna Kęcka akcentavo, kad tikslas yra realiai didinti sveikatos saugą ir mažinti riziką, susijusią su medžiagomis, kurios, kaip įtariama, gali turėti neigiamą poveikį vaisingumui, vystymuisi, hormonų sistemai ar genetinei medžiagai. Jos teigimu, tai ypač aktualu nėščiosioms, vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiesiems lėtinėmis ligomis.

    „Svarbiausia mums yra vartotojų sveikata ir tai, kad žmonės valgytų sveiką maistą, pagamintą pagal europinius standartus“, – sakė viceministrė.

    Lenkijos žemės ūkio viceministrė Małgorzata Gromadzka taip pat akcentavo lygių sąlygų principą: jei produktai importuojami, jų gamintojams turėtų būti taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir vietos ūkininkams. Tai, jos teigimu, atliepia ir ūkininkų keliamus lūkesčius.

    Galimos pasekmės prekybai

    Jei projektas būtų priimtas, praktikoje tai galėtų reikšti griežtesnius importuojamos produkcijos patikrinimus, daugiau laboratorinių tyrimų ir aiškesnes taisykles, kada produktai neįleidžiami į rinką. Tokie pokyčiai paprastai didina tiekėjų atsakomybę ir gali paveikti importo grandines, ypač iš regionų, kuriuose leidžiamos ES uždraustos veikliosios medžiagos.

    Kita vertus, griežtesnė kontrolė gali turėti ir kainų aspektą: papildomi reikalavimai dažnai didina tiekėjų sąnaudas, o tai kai kuriais atvejais persiduoda galutinei produkto kainai. Vis dėlto sprendimo šalininkai pabrėžia, kad prioritetas turi būti sveikatos sauga ir vienodos konkurencinės sąlygos ES rinkoje.

  • Bulvės folijoje orkaitėje: šefas įspėja apie vieną saugos niuansą ir kada taip kepti verta

    Kepdami bulves aliuminio folijoje daugelis tikisi greitesnio rezultato ir minkštesnio vidaus. Vis dėlto virtuvės profesionalai primena, kad šis įprotis gali turėti ne tik skonio, bet ir maisto saugos pasekmių, ypač kai bulvės po kepimo paliekamos suvyniotos.

    Atsargumas susijęs su tuo, kad folija sulaiko drėgmę ir šilumą, todėl bulvė labiau garinama nei kepama. Dėl to žievė dažnai tampa minkšta, o vidus – drėgnesnis, nei kepant bulvę atvirai ant grotelių ar skardos.

    Pagrindinė problema atsiranda ne kepimo metu, o vėliau, kai iškepta bulvė atvėsta, bet lieka suvyniota. Šiluma ir drėgmė folijos viduje sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms daugintis, jei jos jau buvo ant produkto ar pateko iš aplinkos.

    Maisto saugoje ypač akcentuojama vadinamoji pavojinga temperatūrų zona, kai maistas laikomas nei pakankamai karštas, nei pakankamai šaltas. Jei bulvė ilgiau išlieka šilta ir uždara, rizika didėja, todėl rekomenduojama ją kuo greičiau išvynioti ir tinkamai laikyti.

    Folija praverčia situacijose, kai bulvę reikia apsaugoti nuo tiesioginės kaitros ar pelenų, pavyzdžiui, kepant ant grilio ar žarijų laužavietėje. Tokiu atveju apvyniojimas padeda išvengti apdegimo ir leidžia tolygiau iškepti, kai šilumos šaltinis sunkiau kontroliuojamas.

    Vis dėlto ir čia svarbu, kas vyksta po kepimo. Iškeptos bulvės nereikėtų ilgai laikyti suvyniotos ir šiltos, o ypač palikti „pasitroškinti“ folijoje kambario temperatūroje.

    Jei bulves kepate orkaitėje, paprasčiausias sprendimas yra kepti jas be folijos, kad oda labiau apskrustų, o drėgmė galėtų pasišalinti. Tai dažnai pagerina ir tekstūrą, ir skonį, ypač jei bulvė prieš kepimą lengvai patepama aliejumi ir pasūdoma.

    Jeigu vis dėlto renkatės foliją, saugiausia ją nuimti iškart ištraukus bulves iš orkaitės ar grilio. Likusias bulves reikėtų kuo greičiau atvėsinti ir laikyti šaldytuve, o prieš valgant gerai pašildyti iki karšto patiekalo temperatūros.

  • Pesticidų „purvina dvylika“: kuriuose vaisiuose ir daržovėse lieka daugiausia likučių

    Nauji moksliniai tyrimai rodo, kad dalis maiste ir vandenyje aptinkamų cheminių medžiagų, įskaitant pesticidus, gali paveikti žarnyno mikrobiomą labiau, nei manyta anksčiau. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad poveikis nėra vien teorinis: su likučiais susiduriama kasdien, nes jie patenka į įprastus vaisius, daržoves ir geriamąjį vandenį.

    Žurnale Nature Microbiology publikuotame darbe apžvelgta, kaip įvairios plačiai paplitusios medžiagos gali slopinti naudingų žarnyno bakterijų augimą ir keisti jų veiklą. Mokslininkai pabrėžia, kad net chemikalai, sukurti veikti konkrečius kenkėjus ar piktžoles, gali turėti netiesioginį poveikį žmogaus organizmui per mikrobiomą.

    „Nustatėme, kad daugelis cheminių medžiagų, nors ir sukurtos veikti konkrečius taikinius, taip pat veikia žarnyno bakterijas. Kai kurių jų poveikis buvo gerokai stipresnis, nei tikėjomės“, – sakė viena iš tyrimo bendraautorių Indra Rou.

    Tyrime išskirta, kad ypač didelį dėmesį verta skirti pesticidams, tarp jų herbicidams ir insekticidams, kurie naudojami žemės ūkyje. Tyrėjai taip pat kelia hipotezę, kad kai kurios bakterijos, bandydamos prisitaikyti prie cheminių medžiagų poveikio, gali įgyti atsparumo mechanizmų, kurie gali sietis ir su atsparumo antibiotikams didėjimu.

    Praktinis patarimas, kurį kartoja ir visuomenės sveikatos specialistai, išlieka paprastas: vaisius ir daržoves reikėtų kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu. Tai nepanaikina visų likučių, ypač jei dalis jų yra įsigėrę į žievę ar minkštimą, tačiau gali sumažinti ant paviršiaus esančių medžiagų kiekį.

    Aplinkosaugos ir vartotojų organizacija Environmental Working Group (EWG) kasmet skelbia sąrašą produktų, kuriuose, remiantis laboratorinių tyrimų duomenimis, dažniau aptinkama daugiau pesticidų likučių. Šis sąrašas dažnai vadinamas purvina dvylika ir naudojamas kaip orientyras, kuriuos produktus žmonės, jei turi galimybę, dažniau renkasi ekologiškus.

    Į purvina dvylika EWG sąrašuose paprastai patenka lapiniai žalumynai ir uogos, taip pat keli vaisiai bei bulvės. Minimi produktai yra špinatai, lapiniai kopūstai, braškės, vynuogės, nektarinai, persikai, vyšnios, obuoliai, gervuogės, kriaušės, bulvės ir mėlynės.

    Kartu EWG skelbia ir vadinamąjį švarų penkioliktuką, tai yra produktus, kuriuose likučiai aptinkami rečiau arba mažesniais kiekiais. Šiuose sąrašuose dažniau minimi ananasai, saldieji kukurūzai, avokadai, papajos, svogūnai, šparagai, kopūstai, žiediniai kopūstai, arbūzai, mangai, bananai, morkos, pievagrybiai ir kiviai.

    Specialistai pabrėžia, kad vaisių ir daržovių vartojimo atsisakyti nereikėtų, nes jų nauda mitybai yra didelė. Tačiau sąmoningas pasirinkimas, sezoniškumas, patikima kilmė, kruopštus plovimas ir, jei įmanoma, ekologiškų produktų rinkimasis jautriausioms grupėms gali padėti sumažinti nereikalingą kasdienę pesticidų likučių naštą.