CP v2

Tag: Maisto švaistymas

  • Kur dingsta „Sam’s Club“ neparduotas maistas: dovanos, perdirbimas ir biokuras vietoj sąvartynų

    Ką daro su neparduotais produktais?

    Didmeninės prekybos tinklas „Sam’s Club“, priklausantis tai pačiai grupei kaip ir „Walmart“, dalį neparduoto maisto nukreipia labdarai, o tai, kas nebetinka vartoti, atiduoda perdirbimui. Tokia praktika siekiama mažinti maisto švaistymą ir sąvartynuose atsiduriantį organinių atliekų kiekį.

    Įmonė viešai deklaruoja prisijungusi prie JAV iniciatyvos, kuria siekiama iki 2030 metų perpus sumažinti maisto praradimus ir švaistymą. Tai atitinka platesnę tendenciją mažmeninėje prekyboje, kai tvarumo tikslai jungiami su kaštų mažinimu ir efektyvesne logistika.

    Maistas keliauja į paramą

    „Sam’s Club“ ir „Walmart“ jau daugiau nei dešimtmetį bendradarbiauja su kampanija Fight Hunger. Spark Change., kurios metu renkamos lėšos maisto bankų tinklui Feeding America. Mechanizmas paprastas: dalis pajamų nuo pasirinktų prekių ir pirkėjų aukos kasose nukreipiamos paramai.

    Pasak bendrovės skelbiamų duomenų, nuo 2006 metų per „Walmart“ ir „Sam’s Club“ kanalus paaukota daugiau kaip 4 080 000 000 kilogramų maisto. Tokia apimtis parodo, kad labdaros srautai čia nėra pavienės akcijos, o ilgalaikės tiekimo grandinės dalis.

    Kas nebetinka valgyti, virsta biokuru

    Ne visas maistas gali būti paaukotas, todėl dalis produkcijos nukreipiama perdirbimui. 2023 metais „Walmart“ pranešė pradedanti bendradarbystę su „Denali“ – organizacija, kuri priima vartoti nebetinkamas palaidas ar supakuotas maisto atliekas ir jas paverčia biokuru, kompostu ar kitomis naudingomis žaliavomis.

    „Denali“ skaičiuoja, kad viena dalyvaujanti „Walmart“ ar „Sam’s Club“ vieta per metus gali apdoroti apie 90 700 kilogramų maisto atliekų. Tokie skaičiai svarbūs ir praktiniu požiūriu, nes mažina išlaidas atliekų tvarkymui bei sąvartynų mokesčiams.

    Technologijos sandėliuose mažina švaistymą

    Svarbi šio modelio dalis yra vadinamoji Zero Depack sistema, kai sandėlių gale įrengti išpakavimo įrenginiai greitai atskiria pakuotes nuo turinio. Taip paspartinamas procesas, o darbuotojams nereikia rankomis ardyti pakuočių ir ruošti atliekų išvežimui.

    Tokiu būdu atliekos, kurios anksčiau galėjo keliauti į sąvartyną, paverčiamos vienalyte mase, tinkama tolesniam perdirbimui. Įmonė pabrėžia, kad įdiegus įrangą, kasdieniam darbui reikia minimaliai papildomų resursų.

    Tvarumas apima ir tiekėjus

    „Sam’s Club“ teigia siekianti mažinti švaistymą ne vien tvarkydama likučius, bet ir dirbdama su tiekėjais, kurie panaudoja vizualiai neidealią, tačiau kokybišką žaliavą. Pavyzdžiu įvardijami džiovintų vaisių produktai, gaminami iš nestandartinės išvaizdos vaisių.

    Be to, su „Member’s Mark“ prekės ženklu siejami įsipareigojimai mažinti pirminio plastiko naudojimą, atsisakyti dalies probleminių sudedamųjų dalių ir stiprinti atsakingą žaliavų tiekimą. Tokios kryptys atitinka rinkos spaudimą didiesiems prekybininkams skaidrinti tiekimo grandines ir mažinti poveikį aplinkai.

  • Šiuos pomidorų laikymo įpročius turi daugelis: dėl jų vaisiai sugenda gerokai greičiau

    Tinkamas pomidorų laikymas lemia ne tik jų šviežumą, bet ir skonį bei aromatą. Neretai pomidorai greitai suminkštėja ar pradeda pelyti ne dėl prastos kokybės, o dėl kelių kasdienių klaidų virtuvėje.

    Svarbiausia taisyklė priklauso nuo to, kiek pomidorai prinokę. Neprinokusius ir dar kietesnius pomidorus geriausia laikyti kambario temperatūroje, atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių, kad jie ramiai sunoktų ir neprarastų skonio.

    Kada pomidorams tinka šaldytuvas?

    Šaldytuvas labiau tinka visiškai prinokusiems pomidorams, jei matote, kad jų nesuvalgysite artimiausiomis dienomis. Žemesnė temperatūra pristabdo gedimo procesus, tačiau gali pabloginti tekstūrą ir slopinti aromatą, todėl ilgai laikyti šaltyje nerekomenduojama.

    Perpjautus pomidorus laikyti šaldytuve būtina dėl maisto saugos ir kad jie nepritrauktų vabzdžių. Juos verta sudėti į indą, kuris apsaugo nuo išdžiūvimo ir pašalinių kvapų, o suvalgyti kuo greičiau.

    Dažnos klaidos, kurios trumpina šviežumą

    Viena iš labiausiai paplitusių klaidų yra kotelių nuėmimas iš anksto. Kotelis ir jo vieta yra jautri zona, todėl nuėmus kotelį lengviau patenka mikroorganizmai, o pomidoras greičiau pradeda minkštėti.

    Dar viena klaida yra pomidorų plovimas iš karto po pirkimo. Drėgmė ant odelės sudaro palankesnes sąlygas gedimui, todėl pomidorus geriausia plauti tik prieš pat valgymą ar gaminimą.

    Pomidorams taip pat kenkia laikymas sandariuose plastikiniuose maišeliuose ar uždaruose induose. Ten kaupiasi drėgmė ir etileno dujos, todėl vaisiai greičiau pernoksta ir pradeda gesti, o geriausiai tinka atvira lėkštė ar ventiliuojamas krepšelis.

    Kaip laikyti, kad išliktų skonis?

    Jei pomidorai laikomi kambario temperatūroje, verta juos sudėti vienu sluoksniu ir, jei įmanoma, kotelio puse žemyn, kad sumažėtų drėgmės netekimas. Taip pat naudinga reguliariai peržiūrėti pomidorus ir atskirti tuos, kurie jau pradeda minkštėti.

    Jeigu norite suderinti šviežumą ir skonį, prinokusius pomidorus galima trumpam perkelti į šaldytuvą, bet prieš valgant palaikyti kambario temperatūroje. Tai padeda bent iš dalies sugrąžinti aromatą, kuris šaltyje paprastai susilpnėja.

  • Mozzarelos skystį dažnas išpila į kriauklę: kada jį galima naudoti ir kaip jis veikia žarnyną

    Mozzarela dažniausiai parduodama su skysčiu, kuris padeda sūriui išlikti drėgnam, elastingam ir šviežiam. Tačiau daugelis šį skystį automatiškai išpila, nors dalį atvejų jis gali būti panaudotas virtuvėje. Svarbiausia įvertinti, kas tai per skystis ir ar produktas buvo laikytas tinkamai.

    Priklausomai nuo gamintojo, pakuotėje gali būti lengvai pasūdyta laikymo terpė arba į išrūgas panašus skystis, kuriame lieka nedideli kiekiai pieno komponentų. Jame gali būti laktozės, išrūgų baltymų pėdsakų ir mineralų, tačiau tai nėra probiotinis gėrimas ar išskirtinis maisto papildas. Dažniau tai praktiškas ingredientas, leidžiantis sumažinti maisto švaistymą ir suteikti patiekalams švelniai pieno, truputį sūroką skonį.

    Kaip veikia virškinimą?

    Žarnynui poveikis priklauso nuo individualios tolerancijos pieno produktams. Jei žmogus gerai toleruoja laktozę ir pieno baltymus, nedidelis kiekis tokio skysčio paprastai nesukelia problemų ir gali būti naudojamas kaip kulinarinis priedas. Vis dėlto daliai žmonių jis gali sustiprinti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi ar diskomfortą.

    Jautresni turėtų būti žmonės, turintys laktozės netoleravimą ar dirgliosios žarnos sindromą, nes net maži kiekiai laktozės gali sukelti nemalonius simptomus. Taip pat verta atkreipti dėmesį į druskos kiekį: kai kurios užpilo versijos būna gana sūrios, todėl netinka tiems, kurie riboja natrį dėl padidėjusio kraujospūdžio ar inkstų ligų.

    Kur panaudoti virtuvėje?

    Skystį galima įmaišyti į padažus, sriubas ar troškinius, kai norisi švelnaus, pieno produktams būdingo poskonio. Jis gali tikti ir tešlai, pavyzdžiui, picai ar duonai, jei recepte dera lengvas sūrumas. Kai kurie jį naudoja marinatams, ypač paukštienai, nes druska ir rūgštingumas gali padėti minkštinti mėsos skaidulas.

    Vis dėlto šio skysčio nereikėtų laikyti ilgai atidaryto. Jei jis įtartinai aptemęs, gleivėtas, stipriai rūgščiai kvepia arba pati mozzarella buvo laikoma atidaryta per ilgai, saugiau skystį išpilti. Vertinant paprastai, galioja ta pati taisyklė kaip ir kitiems greitai gendantiems pieno produktams: jei kyla abejonių dėl kvapo ar išvaizdos, geriau nerizikuoti.

  • Šių produktų nepalikite ant virtuvės stalviršio: genda greičiau, nei įsivaizduojate

    Šių produktų nepalikite ant virtuvės stalviršio: genda greičiau, nei įsivaizduojate

    Daugelyje virtuvių ant stalviršio nuolat stovi vaisių dubuo, kavos indas prie aparato ar alyvuogių aliejaus butelis šalia viryklės. Tačiau šviesa, šiluma ir kontaktas su oru kai kuriems produktams kenkia labiausiai, todėl jie greičiau praranda skonį, aromatą ir šviežumą.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad kambario temperatūroje greitėja oksidacija, riebalų gedimas, drėgmės kaupimasis ir pelėsių augimas. Dėl to dalis pirkinių gali tapti nebetinkami vos per kelias dienas, ypač šiltuoju metų laiku ar mažai vėdinamoje virtuvėje.

    Ką labiausiai gadina šiluma ir šviesa

    Avokadai dažnai ilgai kieti, o paskui sunoksta beveik per vieną dieną. Kai avokadas jau minkštas, paliktas ant stalviršio jis greitai pernoksta, minkštimas tamsėja ir praranda malonią tekstūrą, todėl geriau jį perkelti į šaldytuvą.

    Bananai ant stalo atrodo patogiai, bet šiltesnėje virtuvėje jie noksta gerokai sparčiau. Be to, bananai išskiria etileną, kuris paspartina šalia esančių vaisių nokimą, todėl vienoje vietoje laikomi produktai gali greičiau suminkštėti ir pradėti gesti.

    Pomidorai, kol dar neprinokę, gali būti laikomi ne šaldytuve, tačiau visiškai prinokę ant karšto stalviršio greitai praranda standumą. Jei jų nesiruošiate suvalgyti tą pačią ar kitą dieną, verta ieškoti vėsesnės vietos, kad ilgiau išliktų sultingi.

    Dažniausios klaidos su duona ir kava

    Duona, palikta plastikinėje pakuotėje ant stalviršio, dažnai pradeda pelyti greičiau. Šiltoje patalpoje pakuotės viduje kaupiasi drėgmė, o tai sudaro palankias sąlygas pelėsiui, todėl praktiškesnis pasirinkimas yra duoninė ar lininis maišelis.

    Kavos pupelės ar malta kava, laikoma prie kavos aparato, nuolat patiria temperatūros svyravimus ir kontaktą su šviesa bei oru. Dėl to aromatinės medžiagos greičiau išgaruoja, o skonis tampa blankesnis, todėl geriausia kavą laikyti sandarioje taroje uždaroje spintelėje.

    Aliejai, riešutai ir bulvės

    Alyvuogių aliejus ar kiti aliejai šalia viryklės yra dažnas įprotis, tačiau šiluma spartina riebalų oksidaciją. Ilgainiui keičiasi skonis ir kvapas, todėl aliejus geriau išsilaiko vėsioje, tamsesnėje vietoje, sandariai uždarytas.

    Riešutai, palikti atvirame inde ant stalviršio, taip pat nukenčia nuo šviesos ir šilumos, nes jų riebalai jautrūs gedimui. Jei riešutai ima kartėti ar praranda būdingą aromatą, tai dažnai ženklas, kad laikymo sąlygos buvo netinkamos, todėl verta rinktis sandarų indą ir vėsesnę vietą.

    Bulvės, laikomos prie lango ar šviesoje, greičiau žaliuoja ir ima dygti. Žaliose bulvių vietose gali didėti solanino kiekis, todėl tokias dalis rekomenduojama nupjauti, o pačias bulves laikyti vėsiai, tamsiai ir gerai vėdinamoje vietoje.

  • Nustokite permokėti parduotuvėje: 7 paprasti būdai sutaupyti maistui be dietų ir streso

    Maisto kainoms išliekant jautrioms, daugelis šeimų ieško būdų sutaupyti neatsisakant įprastų produktų. Praktika rodo, kad didžiausi nuostoliai atsiranda ne dėl brangių pirkinių, o dėl impulsyvių pasirinkimų, prasto planavimo ir maisto išmetimo.

    Efektyviausia strategija dažniausiai prasideda dar prieš įžengiant į parduotuvę. Aiškus planas padeda išvengti spontaniškų pirkinių, o namuose turimų atsargų peržiūra sumažina riziką nusipirkti tai, kas jau guli spintelėje ar šaldytuve.

    Planuokite pirkinius iš anksto

    Vienas paprasčiausių būdų mažinti išlaidas yra trumpas meniu planas kelioms dienoms ir pagal jį sudarytas sąrašas. Sąrašas veikia kaip ribotuvas, ypač kai akys užkliūva už akcijų, užkandžių ar „pravers kada nors“ tipo prekių.

    Prieš sudarant sąrašą verta patikrinti, ką jau turite namuose, ir realiai įvertinti, ką spėsite suvartoti. Pirkinių sąrašo skirstymas į kategorijas, pavyzdžiui, daržovės, pieno produktai, kruopos, padeda greičiau apsipirkti ir mažina chaoso tikimybę.

    Dar viena taisyklė, kuri dažnai veikia geriau nei bet kokia programėlė, yra neiti į parduotuvę alkanam. Alkis didina impulsyvumą ir dažniau nuveda prie brangesnių, greitai suvalgomų produktų, kurie ne visada prisideda prie suplanuotų patiekalų.

    Kada apsimoka pirkti didesniais kiekiais

    Kai kurie produktai geriau „dirba“ biudžetui, jei perkami didesniais kiekiais, ypač jei juos lengva laikyti. Tai gali būti kruopos, makaronai, miltai, aliejus, bulvės, svogūnai, taip pat riešutai, sėklos ar džiovinti vaisiai, jei jie suvartojami nuolat.

    Vis dėlto pirkimas dideliais kiekiais duoda naudą tik tada, kai turite aiškų suvartojimo planą ir tinkamas laikymo sąlygas. Jei dalis prekių sugenda, sutaupymas virsta nuostoliu, todėl svarbu nepasiduoti vien pakuotės dydžiui ar patraukliai kainai.

    Mėsai dažnai taikomas tas pats principas: didesnis gabalas gali kainuoti mažiau nei paruoštos porcijos. Jei turite laiko ir įgūdžių susipjaustyti, supakuoti ir užšaldyti, galima sumažinti vienos porcijos kainą, o likučius panaudoti sultiniams ar troškiniams.

    Maisto likučiai ir sezoniškumas

    Kasdienėje rutinoje nemaža dalis pinigų prarandama per maisto išmetimą, todėl vertingiausias įprotis yra sąmoningai planuoti likučių panaudojimą. Virtų ryžių, daržovių, mėsos ar padažų likučiai dažnai gali tapti nauju patiekalu kitą dieną, jei jie tinkamai atvėsinami ir laikomi.

    Praktiškas sprendimas yra bent vieną savaitės dieną skirti patiekalams iš to, kas liko šaldytuve, kad nauji pirkiniai nebūtų dubliuojami. Tokiu būdu viena apsipirkimo savaitė gali virsti keliomis skirtingomis vakarienėmis be papildomų išlaidų.

    Dar viena patikima kryptis yra sezoniški produktai, kurie paprastai yra pigesni ir kokybiškesni, nes jų nereikia ilgai sandėliuoti ar gabenti. Šiltuoju sezonu dažniausiai labiausiai atpinga vietinės daržovės, žalumynai ir vaisiai, todėl verta pagal juos koreguoti savaitės meniu.

  • PRL laikų patiekalai iš nieko grįžta į madą: šiais triukais gelbėjo pietus kasdien

    Kai virtuvė diktavo realybė

    PRL laikų virtuvė daugeliui šiandien kelia nostalgiją, tačiau anuomet ją labiau formavo ne mados, o deficitas, talonai ir nuolat kartojamas taupymo poreikis. Todėl kasdieniuose namų patiekaluose dominavo keli lengvai gaunami produktai: duona, bulvės, kruopos, makaronai, pienas ir kiaušiniai.

    Tokių valgių esmė buvo paprasta: pamaitinti šeimą greitai, pigiai ir taip, kad niekas neatsidurtų šiukšliadėžėje. Šiandien dalis receptų grįžta kaip paprasto maisto banga ir tvarumo idėjos tęsinys, kai vertinamas sąmoningas vartojimas ir mažesnis maisto švaistymas.

    Duona, kiaušiniai ir keli priedai

    Vienas universaliausių sprendimų buvo duona mirkyta kiaušinyje. Taip „atgaivindavo“ pastovėjusią duoną, o pats patiekalas tiko tiek pusryčiams, tiek vakarienei ar net pietums, kai kitų produktų namuose trūko.

    Skonį žmonės keisdavo pagal situaciją: sūresnį variantą pagardindavo druska ar riebalais, o saldesnį apibarstydavo cukrumi. Tai buvo klasikinis pavyzdys, kaip tas pats pagrindas leidžia sukurti skirtingus patiekalus be papildomų išlaidų.

    Paprasti pietūs ir saldūs valgiai

    Prie „gelbėtojų“ priskiriamas ir ryžiai su obuoliais, dažnai gaminti namuose bei valgyklose. Virtus ryžius sluoksniuodavo su tarkuotais ar pakepintais obuoliais, pagardindavo cinamonu, o kartais patiekdavo ir visai be kepimo.

    Kitas dažnas pasirinkimas buvo makaronai su varške. Saldžioje versijoje įmaišydavo cukraus, kartais šaukštą grietinės, o sūrioje užtekdavo varškės, druskos ir trupučio riebalų, kad patiekalas būtų sotus ir paruošiamas per kelias minutes.

    Vienas ryškiausių desertų pavyzdžių buvo vadinamoji zupa nic, gaminta iš pieno, kiaušinių ir cukraus. Iš baltymų suplakta puta būdavo trumpai verdama piene, o rezultatas primindavo itin lengvą, saldų desertą, kuriam nereikėjo nei brangių produktų, nei sudėtingų įgūdžių.

    „Tada svarbiausia buvo ne įspūdingas patiekalo vaizdas, o tai, kad jis būtų sotus ir pagamintas iš to, ką pavykdavo gauti“, – pasakoja vyresnės kartos žmonės, prisimindami kasdienę virtuvės rutiną.

    Kodėl tai vėl aktualu dabar?

    Šių receptų sugrįžimą skatina kelios tendencijos: brangstantis maistas, augantis dėmesys tvarumui ir noras gaminti paprastai. Vis dažniau žmonės ieško būdų, kaip panaudoti likučius, planuoti pirkinius ir iš to paties produkto paruošti kelis skirtingus patiekalus.

    Vis dėlto kai kuriuos senus desertus šiandien vertinama atsargiau, ypač tuos, kuriuose naudojami termiškai neapdoroti kiaušiniai. Maisto saugos rekomendacijos akcentuoja salmoneliozės riziką, todėl patariama rinktis patikimus produktus ir, jei įmanoma, teikti pirmenybę termiškai apdorotoms versijoms.

    PRL laikų virtuvė paliko aiškią pamoką, kuri nepraranda aktualumo: išradingumas dažnai prasideda nuo elementarių ingredientų ir gebėjimo nešvaistyti. Būtent todėl kai kurie anuometiniai patiekalai šiandien grįžta ne kaip praeities simbolis, o kaip praktiškas kasdienybės sprendimas.

  • Ką „KFC“ daro su likusia vištiena: sprendimas stebina ir mažina maisto švaistymą

    Greitojo maisto tinklas „KFC“ teigia jau seniai turintis aiškią kryptį, kaip elgtis su tinkama, bet neparduota vištiena ir kitais maisto likučiais. Dalis restoranų JAV dalyvauja „Harvest“ programoje, kuri leidžia nepanaudotą maistą saugiai perduoti paramai vietos bendruomenėse.

    Programos esmė paprasta: dienos pabaigoje darbuotojai atrenka geros kokybės, pardavimui nebetinkamus likučius, supakuoja į patvirtintas talpas ir laiko šaldiklyje. Vėliau maistą paima partneriai, pavyzdžiui, vietos nevyriausybinės organizacijos ar bendruomenių centrai, kurie jį paskirsto stokojantiems.

    „Harvest“ iniciatyva pradėta 1999 metais, o „KFC“ skaičiuoja, kad per daugiau nei ketvirtį amžiaus taip buvo paaukota apie 92 mln. porcijų. Tinklas nurodo, kad programoje bendradarbiauta su daugiau nei 4 300 ne pelno siekiančių organizacijų, nors dalyvavimas priklauso nuo konkrečios franšizės ir vietinių taisyklių.

    Maisto švaistymas – ir etikos, ir klimato klausimas

    Toks modelis sprendžia dvi problemas iš karto: padeda pamaitinti žmones, kuriems trūksta maisto, ir mažina komercinį švaistymą. Skaičiuojama, kad JAV kasmet prarandama itin didelė dalis maisto, o kartu veltui sunaudojami vandens, energijos ir darbo ištekliai.

    Maisto švaistymas turi ir tiesioginį poveikį aplinkai, nes sąvartynuose pūvantis maistas didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Dėl to vis dažniau akcentuojama, kad maisto likučių mažinimas yra viena greičiausių priemonių, leidžiančių mažinti bendrą taršą tiekimo grandinėje.

    Ne visur vienoda praktika

    Viešojoje erdvėje pasirodo ir neoficialių pasakojimų, kad kai kuriose vietose darbuotojai stengiasi kuo tiksliau planuoti kepamus kiekius, kad likučių būtų minimaliai. Taip pat minima, kad dalis restoranų esą leidžia darbuotojams pasiimti neparduotą maistą arba paskutinėms dienos užsakymų valandoms pasiūlo daugiau, kad būtų išvengta išmetimo.

    Vis dėlto maisto saugos taisyklės ir vietiniai reikalavimai lemia, ką galima daryti su likučiais, todėl praktika skiriasi priklausomai nuo franšizės, partnerių tinklo ir logistinių galimybių. Dėl šios priežasties „KFC“ pabrėžiama kryptis dažniausiai siejama su aukojimu per partnerius ir griežtu laikymo bei atsekamumo režimu.

  • Neišmeskite braškių kotelių: iš jų pasigaminsite gėrimą, kurį giria virškinimui

    Neišmeskite braškių kotelių: iš jų pasigaminsite gėrimą, kurį giria virškinimui

    Dažnas braškes valgo kilogramais, verda uogienes ar deda į desertus, tačiau žali koteliai ir lapeliai beveik visada keliauja į šiukšliadėžę. Vis dėlto tai valgoma augalo dalis, kurią galima panaudoti virtuvėje, ypač jei norisi mažinti maisto švaistymą. Koteliai tinka paprastam naminiam užpilui, kurį žmonės dažnai renkasi po sotesnio valgio.

    Braškių lapeliuose ir koteliuose yra augalinių junginių, įskaitant taninus ir antioksidantus, taip pat nedideli kiekiai mineralų. Žolelių tradicijose braškių lapai neretai minimi kaip švelnaus poveikio užpilas, siejamas su virškinimo komfortu. Svarbu suprasti, kad tai nėra vaistas, o poveikis gali būti individualus.

    Tokį gėrimą paprasta paruošti namuose, bet svarbiausia atkreipti dėmesį į žaliavos švarą. Koteliai dažnai liečiasi su žeme ar būna apipurkšti, todėl prieš naudojant juos reikėtų kruopščiai nuplauti. Jei braškės pirktos, verta rinktis patikimą tiekėją, o uogas ir jų kotelius nuplauti po tekančiu vandeniu.

    Užpilui paprastai pakanka saujos šviežių kotelių, maždaug nuo 10–15 braškių. Juos užpilkite karštu vandeniu, tačiau ne verdančiu: geriausia, kai vandens temperatūra siekia apie 80–90 laipsnių Celsijaus. Taip gėrimas išlieka švelnesnio skonio ir aromato.

    Indą uždenkite ir palikite pritraukti apie 10 minučių, tuomet nukoškite. Skoniui galima įdėti citrinos riekelę, o norint ryškesnės žolelių natos tinka ir nedidelis kiekis rozmarino. Jei jaučiate skrandžio jautrumą, naują gėrimą pradėkite nuo mažesnio kiekio ir stebėkite savijautą.

    Jei braškių sezonu kotelių prisikaupia daugiau, juos galima pasiruošti žiemai. Išdėliokite plonu sluoksniu sausoje, gerai vėdinamoje vietoje ir kelias dienas džiovinkite, kartkartėmis pavartydami. Visiškai išdžiūvusius kotelius laikykite sandariame inde, kad neimtų drėkti ir neprarastų kvapo.

    Žiemą džiovinta žaliava naudojama taip pat kaip šviežia: užpilama karštu vandeniu ir trumpai pritraukiama. Toks užpilas gali tapti lengvu šiltu gėrimu po valgio, ypač kai norisi paprasto, namuose pasigaminamo varianto. Jei turite virškinimo sutrikimų ar vartojate vaistus, dėl dažnesnio žolelių užpilų vartojimo verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Kodėl sviestas nuolat genda: šią klaidą daro milijonai ir ji kainuoja skonį bei pinigus

    Sviestas dažnai sugenda ne dėl prastos kokybės, o dėl netinkamo laikymo namuose. Specialistai pabrėžia, kad pagrindinės rizikos yra oras, šiluma, šviesa ir kvapų įsigėrimas iš kitų produktų.

    Svieste palyginti mažai vandens, todėl bakterijoms daugintis sąlygos paprastai nėra palankios, ypač jei sviestas sūrus. Tačiau šiluma ir deguonis skatina riebalų oksidaciją, dėl kurios atsiranda kartus, senstelėjęs skonis ir nemalonus kvapas.

    Kur ir kaip laikyti sviestą

    Kambario temperatūroje sviestą galima laikyti trumpai, jei patalpa vėsi ir nėra tiesioginių saulės spindulių. Didžiausia klaida yra palikti jį atvirą arba originaliame popierėlyje, kuris praleidžia orą ir lengvai sugeria kvapus.

    Geriausia išeitis kasdieniam naudojimui yra sviestinėje su sandariu dangčiu, laikant atokiau nuo lango, viryklės ar orkaitės kaitros. Taip sviestas ilgiau išlieka minkštas, o rizika, kad jis prisigers pašalinių kvapų, smarkiai sumažėja.

    Ilgesniam laikymui patikimiausias pasirinkimas yra šaldytuvas, kur sviestas lėčiau oksiduojasi. Kad skonis nekistų, jį verta laikyti originalioje pakuotėje, o papildomai įdėti į sandarią dėžutę, ypač jei šaldytuve laikomi kvapnūs produktai.

    Kodėl sviestas ima gesti greičiau

    Jei sviestas laikomas šiltai, ant jo paviršiaus greičiau atsiranda pakitusio kvapo požymių, o kartais ir pelėsis, ypač jei sviestas dažnai liečiamas peiliu su kitų produktų likučiais. Tokia tarša į sviestinę atneša drėgmės ir maisto dalelių, kurios jau tampa palankesne terpe mikroorganizmams.

    Dar viena dažna problema yra laikymas šalia šilumos šaltinių arba vietoje, kur dieną keičiasi temperatūra. Nuolatiniai atšilimo ir atvėsimo ciklai blogina tekstūrą, spartina oksidaciją ir trumpina produkto „gero skonio“ laiką.

    Ką svarbu žinoti apie kiaušinius

    Kiaušinių laikymo taisyklės kitokios nei sviesto: juos saugiausia laikyti šaldytuve. Kiaušinio lukštas turi mikroskopinių porų, todėl jis gali sugerti kvapus ir būti jautresnis taršai, o kartoninė dėžutė padeda sumažinti šią riziką.

    Greitam šviežumo patikrinimui tinka vandens testas: jei kiaušinis skęsta ir guli ant dugno, jis paprastai dar šviežias. Jei jis kyla į viršų, tai ženklas, kad viduje padaugėjo oro, todėl tokį kiaušinį reikėtų vertinti atsargiau ir prieš naudojant įsitikinti kvapu bei išvaizda.

    Jei kiaušinius reikia išsaugoti ilgesniam laikui, praktiška išeitis yra juos išmušti, lengvai suplakti ir užšaldyti sandariame inde. Taip sumažinama maisto švaistymo rizika ir patogiau planuoti gaminimą.

  • Jogurtas po termino? Ekspertai atskleidė vieną žodį etiketėje, kuris keičia viską

    Data ant jogurto pakuotės daugeliui tampa automatiniu signalu išmesti produktą, ypač kai kalbama apie pieno gaminius. Tačiau ne visos datos reiškia tą patį, o viena etiketės formuluotė dažnai nurodo ne saugumą, o kokybę.

    Europos Sąjungoje naudojamos dvi skirtingos nuorodos: minimalus tinkamumo vartoti terminas ir tinkamumo vartoti terminas. Jogurtas dažniausiai žymimas minimalios trukmės data, kuri lietuviškai atitinka „geriausias iki“ principą: gamintojas garantuoja skonį, kvapą ir konsistenciją iki nurodytos dienos.

    Pasibaigus minimalios trukmės datai produktas nebūtinai tampa nesaugus, jei buvo laikomas tinkamai ir pakuotė nepažeista. Jogurte esančios gyvos bakterijų kultūros ir natūralus rūgštingumas sudaro mažiau palankią terpę gedimą sukeliančioms bakterijoms, todėl nedideli kokybės pokyčiai gali pasireikšti anksčiau nei reali rizika.

    Svarbiausia taisyklė tokiais atvejais yra įvertinti produktą pojūčiais. Jei atsirado pelėsis, neįprastas kartumas, nemalonus kvapas, dujėjimas, ryškiai pakitusi tekstūra ar išsipūtusi pakuotė, tokio jogurto vartoti nereikėtų.

    Visai kita situacija, kai ant produkto nurodyta, kad jį būtina suvartoti iki konkrečios dienos. Toks ženklinimas taikomas greitai gendantiems produktams, kurių mikrobiologinė rizika po termino pabaigos gali reikšmingai padidėti, todėl šios datos ignoruoti nerekomenduojama.

    Maisto švaistymas išlieka opi problema visoje Europoje, o namų ūkiuose dažnai išmetami dar vartoti tinkami produktai vien dėl neteisingai suprastos datos. Paprasti įpročiai, tokie kaip senesnių pakuočių pastūmimas į lentynos priekį ir pirkinių planavimas, padeda sumažinti atliekas ir išlaidas.

    Jei jogurto artėja daugiau, nei spėjate suvalgyti, jį galima panaudoti gaminant: padažams, šaltoms sriuboms, marinavimui ar tešlai. Taip išnaudojamas produktas, o virtuvėje sumažėja nereikalingų nuostolių.