CP v2

Tag: Maisto švaistymas

  • Šios pizzerinkės iš bulvių ir vištienos sotina ilgam: receptas, kuris gelbsti nuo maisto švaistymo

    Mažos picos tipo užkandžiai dažnai siejami su greitu, bet ne itin sočiu maistu. Tačiau pizzerinkės su bulvių pagrindu ir vištiena keičia taisykles: jos labiau primena pilnavertį patiekalą, kuris tinka pietums ar vakarienei, o kartu padeda sunaudoti šaldytuve užsilikusius ingredientus.

    Šio varianto esmė paprasta: vietoj kvietinės tešlos naudojamos virtos bulvės, iš kurių suformuojamas tvirtesnis pagrindas. Trumpai apkepus ar pakepus, jis geriau laiko formą, todėl uždėtas padažas ir priedai greitai jo neištiždo, o pats užkandis išlieka traškesnis išorėje.

    Bulvės suteikia sudėtinių angliavandenių ir kalio, o derinant jas su kiaušiniais bei varškės tipo produktu, masė tampa vientisesnė ir baltymingesnė. Vištiena papildo patiekalą liesais baltymais, todėl sotumas išlieka ilgiau nei valgant įprastą picos gabalėlį su plonu tešlos sluoksniu.

    Dar vienas pliusas yra mažesnis įprastų kvietinių miltų kiekis racione, kas daugeliui aktualu siekiant subalansuotesnio meniu. Tokios pizzerinkės išlaiko picos idėją, nes čia lieka sūris ir pomidorų padažas, tačiau bendra maistinė sudėtis tampa artimesnė normaliam naminiam patiekalui.

    Praktiškumas taip pat akivaizdus: į masę ar ant viršaus lengva įtraukti daugiau daržovių pagal sezoną ir tai, ką turite namuose. Paprika, pievagrybiai, svogūnai ar cukinija padeda padidinti daržovių kiekį neaukojant skonio, o priedus galima keisti pagal tai, kas liko nuo ankstesnių valgymų.

    Ruošiant verta prisiminti vieną taisyklę: pirmiausia trumpai apkepkite arba apkepti orkaitėje tik bulvinį pagrindą, o tik tada dėkite padažą ir priedus. Taip pizzerinkės bus ne tik skanesnės, bet ir atsparesnės drėgmei, todėl jas patogu pasiimti į darbą ar kelionei.

    Šis patiekalas ypač tinka, kai norisi picos tipo skonio, bet kartu siekiama ilgesnio sotumo ir mažesnio maisto švaistymo. Tai vienas tų receptų, kurį lengva prisitaikyti, o rezultatas dažnai nustebina net tuos, kurie bulves įpratę matyti tik kaip garnyrą.

  • Neišmeskite jaunų morkų lapų: vitaminų bomba ir paprastas triukas pestui bei sriuboms

    Jaunų morkų lapai dažnai nukerpami ir keliauja į šiukšliadėžę, nors tai valgoma ir vertinga daržovės dalis. Tinkamai nuplauti ir paruošti lapai gali praturtinti kasdienius patiekalus bei padėti sumažinti maisto švaistymą.

    Morkų lapuose, kaip ir kituose žalialapiuose augaluose, yra vitamino C, karotenoidų, taip pat mineralų, tokių kaip kalis ir kalcis. Tikslus kiekis priklauso nuo veislės, augimo sąlygų ir šviežumo, tačiau bendras principas paprastas: žalioji dalis dažnai turi kitokių, papildančių medžiagų nei šakniavaisis.

    Svarbu atskirti jaunų morkų lapus nuo ilgai sandėliuotų: jauni lapai paprastai būna švelnesni, mažiau kartūs ir malonesnio aromato. Jei lapai suglebę, pageltę ar turi nemalonų kvapą, jų geriau nenaudoti.

    Kaip saugiai paruošti lapus?

    Prieš naudojant lapus verta kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, nes juose gali būti smėlio ir žemių. Patogu lapus pamirkyti dubenyje, kelis kartus permaišyti, o tada perplauti dar kartą ir nusausinti.

    Jei skonis atrodo per intensyvus, lapus galima trumpai apvirti 20–30 sekundžių ir greitai atvėsinti. Taip sumažėja kartumas, o lapai tampa švelnesni, ypač jei planuojate juos dėti į padažus ar trinti.

    Pesto, kuris išgelbėja „atliekas“

    Vienas universaliausių būdų panaudoti morkų lapus yra pesto. Jis tinka makaronams, sumuštiniams, prie keptų daržovių, taip pat kaip padažas dubenėliams su kruopomis ar ankštiniais.

    Paprasčiausia versija gaminama sutrinant morkų lapus su česnaku, riešutais, kietuoju sūriu ir aliejumi, o skonį subalansuojant druska bei citrinos sultimis. Riešutus galima keisti pagal tai, ką turite namuose, o sūrį rinktis brandintą, kad padažas būtų sodresnis.

    Tokio pesto privalumas yra ir praktiškumas: jis paruošiamas greitai, o skonis primena žolelių padažus, tik būna šiek tiek gaivesnis. Laikant šaldytuve sandariame inde ir užpylus plonu aliejaus sluoksniu, padažas paprastai išsilaiko kelias dienas.

    Kur dar tinka morkų lapai?

    Morkų lapai virtuvėje gali veikti panašiai kaip petražolės ar kalendra. Juos verta berti į sriubas ar sultinius pačioje pabaigoje, kad išliktų spalva ir aromatas, o skonis nebūtų per aitrus.

    Smulkinti lapai tinka kaip greitas patiekalų užbaigimas: ant keptų daržovių, kiaušinių patiekalų ar sumuštinių. Nedidelis kiekis prideda šviežumo, o kartu padeda geriau panaudoti visą daržovę.

    Dar vienas variantas yra kokteiliai: į žaliuosius kokteilius galima dėti mažą saujelę lapų, ypač jei maišote su saldesniais vaisiais ar daržovėmis. Taip skonis išlieka subalansuotas, o gėrimas įgauna daugiau žalumynams būdingo charakterio.

    Morkų lapų nereikia romantizuoti kaip stebuklingo produkto, tačiau tai paprastas, praktiškas ir tvarus pasirinkimas. Jei perkate jaunas morkas su lapais, verta bent kartą pabandyti jų neišmesti ir rasti savo mėgstamiausią panaudojimo būdą.

  • Ši klaida gadina braškes per kelias dienas: paprastas triukas šaldytuve prailgina iki 2 savaičių

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl braškės šaldytuve greitai pradeda pelyti ir minkštėti, yra drėgmės perteklius bei ant uogų paviršiaus likę pelėsio sporų ir bakterijų pėdsakai. Nors atrodo, kad pakanka jas tiesiog įdėti į šaltį, netinkamas paruošimas ir laikymas dažnai sutrumpina uogų „gyvenimą“ iki kelių dienų.

    Kulinarijos autorė Sherry Castle pataria pradėti nuo trumpos dezinfekuojančios vonelės, kuri padeda sumažinti mikroorganizmų kiekį ant uogų. Tam tinka stalo actas, maišomas su vandeniu santykiu vienas prie trijų, o braškes šiame tirpale rekomenduojama pamirkyti apie 10 minučių.

    Labai svarbi taisyklė – plovimo metu nenuplėšti žalių kotelių. Nuėmus „uodegėles“, vanduo lengviau patenka į minkštimą, o tai spartina gedimą ir skatina minkštėjimą.

    Po mirkymo braškes reikia gerai nuplauti šaltu tekančiu vandeniu, kad neliktų acto kvapo. Tačiau kritinis žingsnis – maksimaliai kruopštus džiovinimas, nes net nedidelė likutinė drėgmė šaldytuve sukuria palankią terpę pelėsiui.

    Jei turite salotų džiovyklę, ji gali padėti atsargiai pašalinti vandens perteklių nepažeidžiant uogų. Alternatyva – išdėlioti braškes ant popierinių rankšluosčių vienu sluoksniu ir leisti joms pilnai išdžiūti natūraliai, neskubinant proceso.

    Kaip laikyti šaldytuve

    Kai braškės visiškai sausos, jas verta perkelti į švarų indą, kurio dugnas išklotas sausais popieriniais rankšluosčiais. Tai padeda sugerti atsirandančią drėgmę ir sumažina tikimybę, kad uogos pradės gesti nuo apačios.

    Dar viena dažna klaida – sandariai uždarytas indas. Laikant braškes geriau palikti nedidelį tarpelį oro cirkuliacijai, kad drėgmė galėtų pasišalinti, o ne kauptųsi kondensato pavidalu ant sienelių ir pačių uogų.

    Praktika rodo, kad geriausi rezultatai pasiekiami derinant tris dalykus: mažiau mikrobų ant paviršiaus, nulis likutinės drėgmės ir mažiau kondensato laikant. Taip braškės ilgiau išlieka standžios, kvapnios ir tinkamos valgyti ne tik kitą dieną, bet ir gerokai ilgiau.

  • Išmetate išspaustas citrinas? Štai kaip iš jų iškepti itališkus sausainius per 40 minučių

    Išmetate išspaustas citrinas? Štai kaip iš jų iškepti itališkus sausainius per 40 minučių

    Kodėl neverta mesti į šiukšles?

    Daugelis, išspaudę citriną padažui, arbatai ar limonadui, žievę su likusiu minkštimu iškart išmeta. Tačiau būtent šios „atliekos“ gali tapti kvapnių itališko stiliaus citrininių sausainių pagrindu.

    Citrinos žievelėje gausu eterinių aliejų, kurie suteikia ryškų aromatą ir intensyvesnį skonį nei vien citrinos sultys. Vis dėlto svarbu naudoti tik gerai nuplautas, geriausia vašku nepadengtas citrinas, nes žievelė bus naudojama visa.

    Kas tai per sausainiai?

    Populiarus pasirinkimas – itališko tipo citrininiai „crinkle“ sausainiai, kurių paviršius kepant sutrūkinėja, o cukraus pudra sukuria sniego efektą. Vidus paprastai lieka minkštas, o skonis – saldžiarūgštis su lengva žievelės kartumo nata.

    Tokie kepiniai ypač tinka prie kavos ar kaip greitas desertas netikėtiems svečiams. Be to, tai praktiškas būdas sumažinti maisto švaistymą, kuris Europoje vis dažniau akcentuojamas ir namų ūkių, ir institucijų lygmeniu.

    Kaip paruošti tešlą iš išspaustos citrinos

    Pirmas žingsnis – išspaustos citrinos žieves su likusiu minkštimu trumpai apvirti, kad jos suminkštėtų ir sumažėtų aštresnis kartumas. Tuomet masė sutrinama ir maišoma su cukrumi bei alyvuogių aliejumi.

    Kiaušiniai į tešlą suteikia purumo, tačiau kai kurie renkasi dalį kiaušinių pakeisti citrinos sultimis, kad skonis būtų dar ryškesnis. Galiausiai įmaišomi miltai, kepimo milteliai ir žiupsnelis druskos, o suformuoti rutuliukai apvoliojami cukraus pudroje.

    Receptas: citrininiai itališko stiliaus sausainiai

    Jums reikės vienos citrinos išspaustų žievių, 200 gramų cukraus, 85 gramų alyvuogių aliejaus, 280 gramų kvietinių miltų, 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių ir žiupsnelio druskos. Papildomai tinka 2 kiaušiniai arba 1 kiaušinis ir apie 60 mililitrų citrinos sulčių.

    Žieves virkite apie 15 minučių, tuomet sutrinkite ir išmaišykite su cukrumi bei aliejumi, įmuškite kiaušinius arba įpilkite pasirinktą variantą su sultimis. Suberkite miltus, kepimo miltelius ir druską, sumaišykite, formuokite sausainius, apvoliokite cukraus pudroje ir kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 15–20 minučių.

    Jei norite švelnesnio skonio, rinkitės mažiau žievelės baltojo sluoksnio, nes jis suteikia kartumo. O jei siekiate ryškesnio aromato, tešlą prieš kepimą trumpai atvėsinkite – taip skonis „susiriša“, o sausainiai geriau išlaiko formą.

  • Italai turi netikėtą parmezano pakaitalą: „vargšų sūris“ atgaivins makaronus ir apkepus

    Italų virtuvėje vis dažniau prisimenamas paprastas, bet stebėtinai veiksmingas triukas, vadinamas „vargšų sūriu“. Nors pavadinimas sufleruoja pieno produktą, iš tiesų tai aromatinga, traški džiūvėsių ir prieskonių pabarstymo alternatyva, primenanti tarkuoto sūrio tekstūrą.

    Ši idėja kilo iš tradicinės taupios buities, kai senesnė duona nebūdavo išmetama, o paverčiama patiekalų pagardais. Italijoje toks pabarstas dažniausiai vadinamas pangrattato, o Sicilijoje žinomas ir kaip muddica atturrata.

    Gaminimas paprastas: džiūvusi duona sutarkuojama arba sutrupinama iki smulkių trupinių ir trumpai paskrudinama keptuvėje su alyvuogių aliejumi. Dažnai pridedama česnako, džiovintų žolelių, aitriosios paprikos ar citrinos žievelės, kad aromatas būtų ryškesnis.

    Pakaitinus trupiniai tampa auksinės spalvos, traškūs ir kvapnūs, todėl puikiai tinka vietoj brangaus tarkuoto kietojo sūrio. Užtenka nedidelio kiekio, kad makaronai, daržovės ar sriuba gautų daugiau tekstūros ir skonio gylio.

    Italai tokiu pabarstu gardina spagečius, penne, lazaniją, taip pat daržovių troškinius, bulvių apkepus ir net paprastas sriubas. Šiandien jis grįžta į madą kaip praktiškas zero waste sprendimas, leidžiantis sumažinti maisto švaistymą ir kūrybiškai panaudoti tai, kas liko virtuvėje.

    Šis „vargšų sūris“ lengvai pritaikomas ir lietuviškoje virtuvėje. Trupinius galima skrudinti su sviestu, pagardinti mairūnu ar petražolėmis ir naudoti vietoj įprastos džiūvėsėlių apvoliojimo masės, pavyzdžiui, prie žiedinių kopūstų, virtų pupelių ankščių, bulvinių patiekalų ar trintų daržovių sriubų.

    Paruoštą pabarstą patogu laikyti sandariame inde, kad visada turėtumėte greitą pagardą kasdieniams patiekalams. Svarbiausia neperkepti, nes trupiniai gali greitai paruduoti ir įgauti kartumo.

  • Niekada neišmeskite parmezano žievės: šis triukas paverčia sriubas ir padažus restorano lygiu

    Itališkoje virtuvėje galioja paprasta taisyklė: niekas neturi virsti atlieka, jei dar gali suteikti skonio. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra kietos brandintų sūrių, ypač parmezano, žievės ir galai, kurie dažnai be reikalo atsiduria šiukšliadėžėje.

    Brandintų kietųjų sūrių likučiai paprastai nebetinka patogiai tarkuoti ar pjaustyti, tačiau jie vis dar turi daug aromatinių junginių ir umami skonio. Įdėti į verdamą patiekalą, jie pamažu atiduoda sūrišką, riešutinę natą ir sukuria gilesnį, ilgiau išliekantį skonį be papildomų prieskonių.

    Kaip naudoti verdant?

    Paprastas būdas yra įmesti parmezano žievę į sriubą, sultinį ar pomidorų padažą ir pavirti 10–20 minučių. Skonis tampa sodresnis, o skystis įgauna lengvą tirštumą, ypač jei patiekale yra daržovių ar ankštinių.

    Geriausiai tai pasiteisina daržovių sriubose, pomidorų sriuboje, minestronėje, taip pat ilgiau troškinamuose padažuose, pavyzdžiui, prie makaronų. Svarbu prieš naudojimą žievę apžiūrėti: ji turi būti švari, be pelėsio ar nemalonaus kvapo.

    Skonis ir mažiau švaistymo

    Toks virtuvės triukas dera su vis labiau populiarėjančiu požiūriu mažinti maisto švaistymą ir iš produkto išspausti maksimumą. Praktikoje tai reiškia, kad net paprasta kasdienė sriuba gali skambėti įdomiau, o priedų, tokių kaip sultinio kubeliai, prireikia rečiau.

    Žievę patogu kaupti šaldiklyje: sudėkite į sandarų maišelį ir naudokite, kai tik verdate sultinį ar padažą. Baigus virti, žievę dažniausiai verta išimti, nes ji gali būti kieta, tačiau savo darbą būna atlikusi.

    „Brandinto sūrio žievė puode veikia kaip natūralus skonio stipriklis: ji praturtina sultinį ir suteikia patiekalui daugiau gylio“, – teigia kulinarijos praktikoje dažnai kartojama taisyklė, paremta ilgamete itališkos virtuvės tradicija.

  • Truskankių šypułki dažnai keliauja į šiukšliadėžę: iš jų namuose lengvai pasigaminsite actą

    Kas prarandama išmetus šypułkes

    Truskankių šypułkės dažnai nupjaunamos su nemažu minkštimo „užtaisu“ ir be jokios minties išmetamos. Tačiau būtent ties šypułke lieka dalis vaisiaus aromato ir skonio, todėl šios atliekos gali tapti naudinga žaliava virtuvėje.

    Jei šypułkės šviežios, švarios ir nuo sveikų, nepelijančių uogų, iš jų galima pasigaminti naminio truskankių acto. Tai švelnaus vaisiškumo, lengvai rūgštus pagardas, tinkantis salotoms, marinatams ir padažams.

    Fermentacija: kodėl pakanka vandens ir cukraus

    Truskankių actas susidaro fermentacijos metu, kai cukrus tampa „maistu“ natūraliems mikroorganizmams. Pirmomis dienomis skystis gali būti labiau vaisiškas ir kiek lengvai putojantis, vėliau skonis pamažu aštrėja ir rūgštėja.

    Specialių mielių ar starterių dažniausiai nereikia, bet svarbiausia laikytis higienos ir stebėti kvapą bei paviršių. Jei atsiranda spalvotas, pūkuotas pelėsis ar jaučiamas supuvimo kvapas, tokį ruošinį saugiausia išmesti.

    Kaip pasigaminti truskankių actą

    Actui geriausiai tinka šypułkės su nedideliais uogų gabalėliais, tačiau jos negali būti purvinos, apipelyjusios ar nuo įtartinai minkštų, jau rūgstančių uogų. Patikimiausia truskankes nuplauti dar prieš nupjaunant šypułkes, kad į stiklainį nepatektų žemių ar kitų nešvarumų.

    Į švarų stiklainį sudėkite apie 2 stiklines šypułkių, užpilkite 1 litru drungno virinto vandens, kuriame ištirpintos 4 valgomosios šaukštai cukraus. Šypułkės turi būti visiškai apsemtos, todėl prireikus jas galima prispausti švariu stiklo svareliu ar maža stikline.

    Stiklainio sandariai neužsukite, nes fermentacijai reikia oro, verčiau uždenkite marle ar švaria šluoste ir pritvirtinkite gumyte. Turinį kasdien pamaišykite švariu šaukštu, o po 7–10 dienų perkoškite skystį ir supilkite atgal į švarų indą.

    Toliau actą palikite bręsti dar 2–4 savaitėms, kol skonis taps aiškiai rūgštus. Paruoštą actą laikykite šaldytuve arba vėsioje sandėliuko vietoje, o jei norite švelnesnio skonio, fermentaciją nutraukite anksčiau.

    Toks actas ypač tinka salotoms, lengviems padažams ir marinatams, nes gerai subalansuoja riebesnius patiekalus. Jį galima derinti su alyvuogių aliejumi, medumi, garstyčiomis, pipirais ir šviežiomis žolelėmis.

  • Sukietėjo sausainiai? Paprastas obuolys per naktį grąžins minkštumą – štai kaip

    Užsistovėję sausainiai ar bandelės dažnai tampa kieti ne todėl, kad sugedo, o todėl, kad praranda drėgmę ir pakinta jų struktūra. Kepiniuose esantis krakmolas laikui bėgant „susistato“ į standesnę formą, todėl tekstūra atrodo sausa ir trapi.

    Virtuvės ekspertai ir namų kepėjai vis dažniau rekomenduoja paprastą būdą, kaip tokį kepinį atgaivinti be jokios orkaitės. Tam pakanka sandaraus indo ir kelių obuolio skiltelių.

    Kaip obuolys suminkština

    Kietus sausainius sudėkite į sandariai užsidarantį indą arba užspaudžiamą maišelį. Įdėkite vieną ar dvi šviežio obuolio skilteles taip, kad jos nesuspaustų kepinių ir nepaliktų ant jų sulčių.

    Indą uždarykite ir palikite kambario temperatūroje maždaug 8–12 valandų, patogiausia per naktį. Per šį laiką sausainiai sugeria drėgmę iš uždaro indo oro ir tampa minkštesni.

    Jei obuolio neturite, dažnai pasiteisina apelsino žievelė, nes ji taip pat išskiria drėgmę, bet paprastai nepermirko kepinio. Apelsino minkštimo geriau nenaudoti, nes jis gali išleisti per daug sulčių ir sugadinti tekstūrą.

    Kodėl tai veikia

    Obuoliai didžiąja dalimi sudaryti iš vandens, todėl sandariame inde jie natūraliai drėkina aplinką. Tuo metu porėtas, mažai drėgmės turintis sausainis veikia kaip „kempinė“ ir pamažu prisitraukia drėgmės.

    Šis procesas nėra stebuklas, o paprasta drėgmės pusiausvyra uždarame tūryje. Dėl to kepinyje esantis krakmolas vėl tampa elastingesnis, o kietumas sumažėja, ypač jei kepinys nebuvo per ilgai laikytas atvirame ore.

    Ką dar galima atgaivinti

    Tokiu pačiu principu obuolio skiltelės kartais naudojamos ir kitiems produktams, kurie išsausėja laikant. Namų virtuvėse taip minkštinami keksiukai, bandelės ar net duona, kai norisi greitai pagerinti tekstūrą, bet neperkepinti.

    Dar vienas dažnas pritaikymas yra sukietėjęs rudasis cukrus, kuris praradęs drėgmę sušoka į gabalus. Laikant jį sandariai su obuolio skiltelėmis, cukrus dažnai vėl tampa puresnis ir lengviau naudojamas.

    Svarbi higienos taisyklė

    Obuolio skiltelės inde neturėtų būti laikomos per ilgai, nes drėgmė ir cukrus sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams. Saugiausia obuolį išimti po 18–24 valandų ir, jei reikia, procedūrą kartoti su nauja švaria skiltelėmis.

    Taip pat verta naudoti tik švarų, sandariai užsidarantį indą, o kepinius po „atgaivinimo“ suvalgyti artimiausiu metu. Jei matote pelėsio požymių ar juntamas neįprastas kvapas, produktą geriau išmesti.

  • Daug kas ją išpila, bet italai taip nedaro: mocarelos skystis pakeis picos tešlą ir padažą

    Mocarelos skystis, kuriame laikomas šviežias sūris, dažnai be reikalo atsiduria kriauklėje. Tai švelni sūrymo tipo terpė, kurios užduotis yra apsaugoti sūrį nuo išdžiūvimo, padėti išlaikyti elastingą tekstūrą ir sumažinti drėgmės praradimą.

    Atidarius pakuotę verta skystį pasilikti ypač tada, kai sunaudojate ne visą mocarelą iš karto. Likusį sūrį geriausia laikyti kartu su skysčiu švariame stikliniame inde šaldytuve ir suvartoti per 2–3 dienas, nes tai vis tiek yra greitai gendantis produktas.

    Kam reikalingas skystis pakuotėje?

    Mocarela yra šviežias, minkštas ir labai drėgnas sūris, todėl be skysčio ji greitai kietėja, praranda elastingumą ir malonią struktūrą. Skystis veikia kaip apsauginis barjeras, padedantis sūriui išlaikyti natūralią drėgmę net ir kelias dienas po atidarymo.

    Sūrymas taip pat svarbus transportuojant: minkšta sūrio rutulio struktūra tampa atsparesnė deformacijoms, įtrūkimams ar sutrenkimams. Dėl to mocarela iš pakuotės dažniau išlieka taisyklingos formos ir patrauklios išvaizdos.

    Ką turi mocarelos sūrymas?

    Sudėtis paprastai būna paprasta: vanduo ir druska, o skonyje juntamas lengvas pieniškumas. Skystyje gali būti ir nedideli pieno komponentų kiekiai, pėdsakai baltymų, šiek tiek laktozės bei kalcio, kuris dalinai pereina iš sūrio į skystį.

    Kai kuriuose produktuose pasitaiko ir citrinos rūgšties, kuri naudojama rūgštingumui sureguliuoti. Dėl šios priežasties skystis yra švelniai sūrus, subtiliai sūriškas ir dažniausiai tinka patiekalams, kuriuose dera pomidorai, žalumynai, alyvuogių aliejus ar daržovės.

    Kaip panaudoti virtuvėje?

    Vienas praktiškiausių būdų yra naudoti mocarelos skystį picos tešloje vietoj dalies recepte nurodyto vandens. Taip tešla įgauna lengvą sūrumą ir švelnų aromatą, kuris ypač tinka paprastoms picoms su pomidorais, bazilikais ir alyvuogių aliejumi.

    Skystį galima įmaišyti į pomidorų padažą, pomidorų sriubą, daržovių sriubas ar trintas kremines sriubas, kad skonis būtų gilesnis. Dažniausiai pakanka nedidelio kiekio, nes tai nėra neutralus vanduo, o sūrymas su švelniu pieno poskoniu.

    Jis taip pat gali praversti risotui, kai dalį sultinio pakeičiate šiuo skysčiu ir taip suteikiate papildomo kremiškumo. Kitas variantas yra naudoti jį verdant makaronus, tačiau saugiau jį laikyti priedu prie įprasto vandens, kad patiekalas netaptų per sūrus.

    Dar viena idėja yra greitas marinatas vištienai: mocarelos skystyje esanti druska padeda mėsai greičiau prisigerti skonio, o su alyvuogių aliejumi, česnaku ir žolelėmis gaunama paprasta bazė kepimui ar grilinimui. Vis dėlto verta ragauti ir dozuoti atsargiai, nes skirtingų gamintojų sūrymo sūrumas gali skirtis.

    Kada skystį geriau išpilti?

    Ne kiekvienas sūrymas yra tinkamas panaudoti pakartotinai. Jei mocarela po atidarymo buvo laikoma per ilgai, skystis įgavo aitrų ar nemalonų kvapą, sūris tapo slidus, pakito spalva arba atsirado putų, tokią pakuotę reikia išmesti.

    Tokiais atvejais neverta bandyti gelbėti nei sūrio, nei skysčio, nes tai gali reikšti mikrobiologinius pokyčius. Saugiausia taisyklė paprasta: jei kyla abejonių dėl kvapo ar išvaizdos, produktą reikėtų išmesti.

  • Dziadkų pamėgtas mėsos gaminys vėl grįžta į virtuvę: daugelį šiandien jis baugina

    Pamirštas subproduktas grįžta

    Dar prieš kelis dešimtmečius kiaulienos plaučiai daugelyje namų buvo įprastas produktas, naudojamas sriuboms, troškiniams, įdarams ar paštetams. Tuo metu buvo įprasta panaudoti kuo daugiau gyvulio dalių, todėl subproduktai turėjo aiškią vietą kasdienėje mityboje.

    Šiandien dalis žmonių juos aplenkia dėl kvapo, tekstūros ar įpročių pasikeitimo, tačiau maisto kultūroje ryškėja priešinga kryptis. Populiarėjant taupesniam vartojimui ir virtuvei be švaistymo, subproduktai vėl atsiduria restoranų ir namų virtuvėse.

    Kuo vertingi kiaulienos plaučiai?

    Kiaulienos plaučiai laikomi palyginti liesu subproduktu, todėl kai kuriems gali pasirodyti patrauklūs kaip baltymų šaltinis. Juose taip pat aptinkama B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai.

    Vertę papildo ir jungiamojo audinio baltymai, tarp jų kolagenas, lemiantis specifinę tekstūrą. Dėl to tokie patiekalai dažnai siejami su sočiu, ilgai verdamu maistu, kuris gerai dera su daržovėmis, kruopomis ar ankštinėmis kultūromis.

    Saugumas ir kam verta atsargiau

    Subproduktai neretai apipinami mitais, esą jie savaime nesaugūs ar kaupia kenksmingas medžiagas. Praktikoje svarbiausia yra kilmė, šviežumas, higiena ir tinkamas terminis apdorojimas: gerai nuplauti ir pakankamai ilgai virti ar troškinti.

    „Jeigu produktas yra iš patikimo šaltinio ir tinkamai termiškai apdorotas, rizika ženkliai sumažėja“, – sako mitybos specialistai, primenantys, kad didžiausios problemos dažniausiai kyla dėl netinkamo laikymo ir per trumpo kaitinimo.

    Ypatingą dėmesį turėtų skirti nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės ir asmenys su nusilpusiu imunitetu. Taip pat atsargumas rekomenduotinas turintiems lėtinių virškinimo ar inkstų ligų, ypač jei gydytojas yra nurodęs riboti tam tikrus gyvūninius produktus.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu

    Skonis dažniausiai priklauso ne nuo paties produkto, o nuo paruošimo. Kiaulienos plaučius įprasta kelis kartus perplauti šaltu vandeniu, o tuomet ilgai virti su daržovėmis ir prieskoniais, kad sušvelnėtų kvapas ir tekstūra.

    Dažniausiai jie naudojami tirštesnėms sriuboms, troškiniams ar įdarams, kur tekstūra susilieja su kitais ingredientais. Specialistai pataria vengti kepimo dideliame riebalų kiekyje, nes taip patiekalas tampa sunkesnis ir praranda liesesnio produkto pranašumą.

    Nors subproduktai gali būti įdomus raciono paįvairinimas, jie neturėtų tapti vieninteliu baltymų šaltiniu. Subalansuotai mitybai svarbu įvairovė, o porcijos dydį verta derinti prie asmeninių sveikatos poreikių.