CP v2

Tag: Maisto švaistymas

  • Išmetate išspaustas citrinas? Štai kaip iš jų iškepti itališkus sausainius per 40 minučių

    Išmetate išspaustas citrinas? Štai kaip iš jų iškepti itališkus sausainius per 40 minučių

    Kodėl neverta mesti į šiukšles?

    Daugelis, išspaudę citriną padažui, arbatai ar limonadui, žievę su likusiu minkštimu iškart išmeta. Tačiau būtent šios „atliekos“ gali tapti kvapnių itališko stiliaus citrininių sausainių pagrindu.

    Citrinos žievelėje gausu eterinių aliejų, kurie suteikia ryškų aromatą ir intensyvesnį skonį nei vien citrinos sultys. Vis dėlto svarbu naudoti tik gerai nuplautas, geriausia vašku nepadengtas citrinas, nes žievelė bus naudojama visa.

    Kas tai per sausainiai?

    Populiarus pasirinkimas – itališko tipo citrininiai „crinkle“ sausainiai, kurių paviršius kepant sutrūkinėja, o cukraus pudra sukuria sniego efektą. Vidus paprastai lieka minkštas, o skonis – saldžiarūgštis su lengva žievelės kartumo nata.

    Tokie kepiniai ypač tinka prie kavos ar kaip greitas desertas netikėtiems svečiams. Be to, tai praktiškas būdas sumažinti maisto švaistymą, kuris Europoje vis dažniau akcentuojamas ir namų ūkių, ir institucijų lygmeniu.

    Kaip paruošti tešlą iš išspaustos citrinos

    Pirmas žingsnis – išspaustos citrinos žieves su likusiu minkštimu trumpai apvirti, kad jos suminkštėtų ir sumažėtų aštresnis kartumas. Tuomet masė sutrinama ir maišoma su cukrumi bei alyvuogių aliejumi.

    Kiaušiniai į tešlą suteikia purumo, tačiau kai kurie renkasi dalį kiaušinių pakeisti citrinos sultimis, kad skonis būtų dar ryškesnis. Galiausiai įmaišomi miltai, kepimo milteliai ir žiupsnelis druskos, o suformuoti rutuliukai apvoliojami cukraus pudroje.

    Receptas: citrininiai itališko stiliaus sausainiai

    Jums reikės vienos citrinos išspaustų žievių, 200 gramų cukraus, 85 gramų alyvuogių aliejaus, 280 gramų kvietinių miltų, 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių ir žiupsnelio druskos. Papildomai tinka 2 kiaušiniai arba 1 kiaušinis ir apie 60 mililitrų citrinos sulčių.

    Žieves virkite apie 15 minučių, tuomet sutrinkite ir išmaišykite su cukrumi bei aliejumi, įmuškite kiaušinius arba įpilkite pasirinktą variantą su sultimis. Suberkite miltus, kepimo miltelius ir druską, sumaišykite, formuokite sausainius, apvoliokite cukraus pudroje ir kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 15–20 minučių.

    Jei norite švelnesnio skonio, rinkitės mažiau žievelės baltojo sluoksnio, nes jis suteikia kartumo. O jei siekiate ryškesnio aromato, tešlą prieš kepimą trumpai atvėsinkite – taip skonis „susiriša“, o sausainiai geriau išlaiko formą.

  • Italai turi netikėtą parmezano pakaitalą: „vargšų sūris“ atgaivins makaronus ir apkepus

    Italų virtuvėje vis dažniau prisimenamas paprastas, bet stebėtinai veiksmingas triukas, vadinamas „vargšų sūriu“. Nors pavadinimas sufleruoja pieno produktą, iš tiesų tai aromatinga, traški džiūvėsių ir prieskonių pabarstymo alternatyva, primenanti tarkuoto sūrio tekstūrą.

    Ši idėja kilo iš tradicinės taupios buities, kai senesnė duona nebūdavo išmetama, o paverčiama patiekalų pagardais. Italijoje toks pabarstas dažniausiai vadinamas pangrattato, o Sicilijoje žinomas ir kaip muddica atturrata.

    Gaminimas paprastas: džiūvusi duona sutarkuojama arba sutrupinama iki smulkių trupinių ir trumpai paskrudinama keptuvėje su alyvuogių aliejumi. Dažnai pridedama česnako, džiovintų žolelių, aitriosios paprikos ar citrinos žievelės, kad aromatas būtų ryškesnis.

    Pakaitinus trupiniai tampa auksinės spalvos, traškūs ir kvapnūs, todėl puikiai tinka vietoj brangaus tarkuoto kietojo sūrio. Užtenka nedidelio kiekio, kad makaronai, daržovės ar sriuba gautų daugiau tekstūros ir skonio gylio.

    Italai tokiu pabarstu gardina spagečius, penne, lazaniją, taip pat daržovių troškinius, bulvių apkepus ir net paprastas sriubas. Šiandien jis grįžta į madą kaip praktiškas zero waste sprendimas, leidžiantis sumažinti maisto švaistymą ir kūrybiškai panaudoti tai, kas liko virtuvėje.

    Šis „vargšų sūris“ lengvai pritaikomas ir lietuviškoje virtuvėje. Trupinius galima skrudinti su sviestu, pagardinti mairūnu ar petražolėmis ir naudoti vietoj įprastos džiūvėsėlių apvoliojimo masės, pavyzdžiui, prie žiedinių kopūstų, virtų pupelių ankščių, bulvinių patiekalų ar trintų daržovių sriubų.

    Paruoštą pabarstą patogu laikyti sandariame inde, kad visada turėtumėte greitą pagardą kasdieniams patiekalams. Svarbiausia neperkepti, nes trupiniai gali greitai paruduoti ir įgauti kartumo.

  • Niekada neišmeskite parmezano žievės: šis triukas paverčia sriubas ir padažus restorano lygiu

    Itališkoje virtuvėje galioja paprasta taisyklė: niekas neturi virsti atlieka, jei dar gali suteikti skonio. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra kietos brandintų sūrių, ypač parmezano, žievės ir galai, kurie dažnai be reikalo atsiduria šiukšliadėžėje.

    Brandintų kietųjų sūrių likučiai paprastai nebetinka patogiai tarkuoti ar pjaustyti, tačiau jie vis dar turi daug aromatinių junginių ir umami skonio. Įdėti į verdamą patiekalą, jie pamažu atiduoda sūrišką, riešutinę natą ir sukuria gilesnį, ilgiau išliekantį skonį be papildomų prieskonių.

    Kaip naudoti verdant?

    Paprastas būdas yra įmesti parmezano žievę į sriubą, sultinį ar pomidorų padažą ir pavirti 10–20 minučių. Skonis tampa sodresnis, o skystis įgauna lengvą tirštumą, ypač jei patiekale yra daržovių ar ankštinių.

    Geriausiai tai pasiteisina daržovių sriubose, pomidorų sriuboje, minestronėje, taip pat ilgiau troškinamuose padažuose, pavyzdžiui, prie makaronų. Svarbu prieš naudojimą žievę apžiūrėti: ji turi būti švari, be pelėsio ar nemalonaus kvapo.

    Skonis ir mažiau švaistymo

    Toks virtuvės triukas dera su vis labiau populiarėjančiu požiūriu mažinti maisto švaistymą ir iš produkto išspausti maksimumą. Praktikoje tai reiškia, kad net paprasta kasdienė sriuba gali skambėti įdomiau, o priedų, tokių kaip sultinio kubeliai, prireikia rečiau.

    Žievę patogu kaupti šaldiklyje: sudėkite į sandarų maišelį ir naudokite, kai tik verdate sultinį ar padažą. Baigus virti, žievę dažniausiai verta išimti, nes ji gali būti kieta, tačiau savo darbą būna atlikusi.

    „Brandinto sūrio žievė puode veikia kaip natūralus skonio stipriklis: ji praturtina sultinį ir suteikia patiekalui daugiau gylio“, – teigia kulinarijos praktikoje dažnai kartojama taisyklė, paremta ilgamete itališkos virtuvės tradicija.

  • Truskankių šypułki dažnai keliauja į šiukšliadėžę: iš jų namuose lengvai pasigaminsite actą

    Kas prarandama išmetus šypułkes

    Truskankių šypułkės dažnai nupjaunamos su nemažu minkštimo „užtaisu“ ir be jokios minties išmetamos. Tačiau būtent ties šypułke lieka dalis vaisiaus aromato ir skonio, todėl šios atliekos gali tapti naudinga žaliava virtuvėje.

    Jei šypułkės šviežios, švarios ir nuo sveikų, nepelijančių uogų, iš jų galima pasigaminti naminio truskankių acto. Tai švelnaus vaisiškumo, lengvai rūgštus pagardas, tinkantis salotoms, marinatams ir padažams.

    Fermentacija: kodėl pakanka vandens ir cukraus

    Truskankių actas susidaro fermentacijos metu, kai cukrus tampa „maistu“ natūraliems mikroorganizmams. Pirmomis dienomis skystis gali būti labiau vaisiškas ir kiek lengvai putojantis, vėliau skonis pamažu aštrėja ir rūgštėja.

    Specialių mielių ar starterių dažniausiai nereikia, bet svarbiausia laikytis higienos ir stebėti kvapą bei paviršių. Jei atsiranda spalvotas, pūkuotas pelėsis ar jaučiamas supuvimo kvapas, tokį ruošinį saugiausia išmesti.

    Kaip pasigaminti truskankių actą

    Actui geriausiai tinka šypułkės su nedideliais uogų gabalėliais, tačiau jos negali būti purvinos, apipelyjusios ar nuo įtartinai minkštų, jau rūgstančių uogų. Patikimiausia truskankes nuplauti dar prieš nupjaunant šypułkes, kad į stiklainį nepatektų žemių ar kitų nešvarumų.

    Į švarų stiklainį sudėkite apie 2 stiklines šypułkių, užpilkite 1 litru drungno virinto vandens, kuriame ištirpintos 4 valgomosios šaukštai cukraus. Šypułkės turi būti visiškai apsemtos, todėl prireikus jas galima prispausti švariu stiklo svareliu ar maža stikline.

    Stiklainio sandariai neužsukite, nes fermentacijai reikia oro, verčiau uždenkite marle ar švaria šluoste ir pritvirtinkite gumyte. Turinį kasdien pamaišykite švariu šaukštu, o po 7–10 dienų perkoškite skystį ir supilkite atgal į švarų indą.

    Toliau actą palikite bręsti dar 2–4 savaitėms, kol skonis taps aiškiai rūgštus. Paruoštą actą laikykite šaldytuve arba vėsioje sandėliuko vietoje, o jei norite švelnesnio skonio, fermentaciją nutraukite anksčiau.

    Toks actas ypač tinka salotoms, lengviems padažams ir marinatams, nes gerai subalansuoja riebesnius patiekalus. Jį galima derinti su alyvuogių aliejumi, medumi, garstyčiomis, pipirais ir šviežiomis žolelėmis.

  • Sukietėjo sausainiai? Paprastas obuolys per naktį grąžins minkštumą – štai kaip

    Užsistovėję sausainiai ar bandelės dažnai tampa kieti ne todėl, kad sugedo, o todėl, kad praranda drėgmę ir pakinta jų struktūra. Kepiniuose esantis krakmolas laikui bėgant „susistato“ į standesnę formą, todėl tekstūra atrodo sausa ir trapi.

    Virtuvės ekspertai ir namų kepėjai vis dažniau rekomenduoja paprastą būdą, kaip tokį kepinį atgaivinti be jokios orkaitės. Tam pakanka sandaraus indo ir kelių obuolio skiltelių.

    Kaip obuolys suminkština

    Kietus sausainius sudėkite į sandariai užsidarantį indą arba užspaudžiamą maišelį. Įdėkite vieną ar dvi šviežio obuolio skilteles taip, kad jos nesuspaustų kepinių ir nepaliktų ant jų sulčių.

    Indą uždarykite ir palikite kambario temperatūroje maždaug 8–12 valandų, patogiausia per naktį. Per šį laiką sausainiai sugeria drėgmę iš uždaro indo oro ir tampa minkštesni.

    Jei obuolio neturite, dažnai pasiteisina apelsino žievelė, nes ji taip pat išskiria drėgmę, bet paprastai nepermirko kepinio. Apelsino minkštimo geriau nenaudoti, nes jis gali išleisti per daug sulčių ir sugadinti tekstūrą.

    Kodėl tai veikia

    Obuoliai didžiąja dalimi sudaryti iš vandens, todėl sandariame inde jie natūraliai drėkina aplinką. Tuo metu porėtas, mažai drėgmės turintis sausainis veikia kaip „kempinė“ ir pamažu prisitraukia drėgmės.

    Šis procesas nėra stebuklas, o paprasta drėgmės pusiausvyra uždarame tūryje. Dėl to kepinyje esantis krakmolas vėl tampa elastingesnis, o kietumas sumažėja, ypač jei kepinys nebuvo per ilgai laikytas atvirame ore.

    Ką dar galima atgaivinti

    Tokiu pačiu principu obuolio skiltelės kartais naudojamos ir kitiems produktams, kurie išsausėja laikant. Namų virtuvėse taip minkštinami keksiukai, bandelės ar net duona, kai norisi greitai pagerinti tekstūrą, bet neperkepinti.

    Dar vienas dažnas pritaikymas yra sukietėjęs rudasis cukrus, kuris praradęs drėgmę sušoka į gabalus. Laikant jį sandariai su obuolio skiltelėmis, cukrus dažnai vėl tampa puresnis ir lengviau naudojamas.

    Svarbi higienos taisyklė

    Obuolio skiltelės inde neturėtų būti laikomos per ilgai, nes drėgmė ir cukrus sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams. Saugiausia obuolį išimti po 18–24 valandų ir, jei reikia, procedūrą kartoti su nauja švaria skiltelėmis.

    Taip pat verta naudoti tik švarų, sandariai užsidarantį indą, o kepinius po „atgaivinimo“ suvalgyti artimiausiu metu. Jei matote pelėsio požymių ar juntamas neįprastas kvapas, produktą geriau išmesti.

  • Daug kas ją išpila, bet italai taip nedaro: mocarelos skystis pakeis picos tešlą ir padažą

    Mocarelos skystis, kuriame laikomas šviežias sūris, dažnai be reikalo atsiduria kriauklėje. Tai švelni sūrymo tipo terpė, kurios užduotis yra apsaugoti sūrį nuo išdžiūvimo, padėti išlaikyti elastingą tekstūrą ir sumažinti drėgmės praradimą.

    Atidarius pakuotę verta skystį pasilikti ypač tada, kai sunaudojate ne visą mocarelą iš karto. Likusį sūrį geriausia laikyti kartu su skysčiu švariame stikliniame inde šaldytuve ir suvartoti per 2–3 dienas, nes tai vis tiek yra greitai gendantis produktas.

    Kam reikalingas skystis pakuotėje?

    Mocarela yra šviežias, minkštas ir labai drėgnas sūris, todėl be skysčio ji greitai kietėja, praranda elastingumą ir malonią struktūrą. Skystis veikia kaip apsauginis barjeras, padedantis sūriui išlaikyti natūralią drėgmę net ir kelias dienas po atidarymo.

    Sūrymas taip pat svarbus transportuojant: minkšta sūrio rutulio struktūra tampa atsparesnė deformacijoms, įtrūkimams ar sutrenkimams. Dėl to mocarela iš pakuotės dažniau išlieka taisyklingos formos ir patrauklios išvaizdos.

    Ką turi mocarelos sūrymas?

    Sudėtis paprastai būna paprasta: vanduo ir druska, o skonyje juntamas lengvas pieniškumas. Skystyje gali būti ir nedideli pieno komponentų kiekiai, pėdsakai baltymų, šiek tiek laktozės bei kalcio, kuris dalinai pereina iš sūrio į skystį.

    Kai kuriuose produktuose pasitaiko ir citrinos rūgšties, kuri naudojama rūgštingumui sureguliuoti. Dėl šios priežasties skystis yra švelniai sūrus, subtiliai sūriškas ir dažniausiai tinka patiekalams, kuriuose dera pomidorai, žalumynai, alyvuogių aliejus ar daržovės.

    Kaip panaudoti virtuvėje?

    Vienas praktiškiausių būdų yra naudoti mocarelos skystį picos tešloje vietoj dalies recepte nurodyto vandens. Taip tešla įgauna lengvą sūrumą ir švelnų aromatą, kuris ypač tinka paprastoms picoms su pomidorais, bazilikais ir alyvuogių aliejumi.

    Skystį galima įmaišyti į pomidorų padažą, pomidorų sriubą, daržovių sriubas ar trintas kremines sriubas, kad skonis būtų gilesnis. Dažniausiai pakanka nedidelio kiekio, nes tai nėra neutralus vanduo, o sūrymas su švelniu pieno poskoniu.

    Jis taip pat gali praversti risotui, kai dalį sultinio pakeičiate šiuo skysčiu ir taip suteikiate papildomo kremiškumo. Kitas variantas yra naudoti jį verdant makaronus, tačiau saugiau jį laikyti priedu prie įprasto vandens, kad patiekalas netaptų per sūrus.

    Dar viena idėja yra greitas marinatas vištienai: mocarelos skystyje esanti druska padeda mėsai greičiau prisigerti skonio, o su alyvuogių aliejumi, česnaku ir žolelėmis gaunama paprasta bazė kepimui ar grilinimui. Vis dėlto verta ragauti ir dozuoti atsargiai, nes skirtingų gamintojų sūrymo sūrumas gali skirtis.

    Kada skystį geriau išpilti?

    Ne kiekvienas sūrymas yra tinkamas panaudoti pakartotinai. Jei mocarela po atidarymo buvo laikoma per ilgai, skystis įgavo aitrų ar nemalonų kvapą, sūris tapo slidus, pakito spalva arba atsirado putų, tokią pakuotę reikia išmesti.

    Tokiais atvejais neverta bandyti gelbėti nei sūrio, nei skysčio, nes tai gali reikšti mikrobiologinius pokyčius. Saugiausia taisyklė paprasta: jei kyla abejonių dėl kvapo ar išvaizdos, produktą reikėtų išmesti.

  • Dziadkų pamėgtas mėsos gaminys vėl grįžta į virtuvę: daugelį šiandien jis baugina

    Pamirštas subproduktas grįžta

    Dar prieš kelis dešimtmečius kiaulienos plaučiai daugelyje namų buvo įprastas produktas, naudojamas sriuboms, troškiniams, įdarams ar paštetams. Tuo metu buvo įprasta panaudoti kuo daugiau gyvulio dalių, todėl subproduktai turėjo aiškią vietą kasdienėje mityboje.

    Šiandien dalis žmonių juos aplenkia dėl kvapo, tekstūros ar įpročių pasikeitimo, tačiau maisto kultūroje ryškėja priešinga kryptis. Populiarėjant taupesniam vartojimui ir virtuvei be švaistymo, subproduktai vėl atsiduria restoranų ir namų virtuvėse.

    Kuo vertingi kiaulienos plaučiai?

    Kiaulienos plaučiai laikomi palyginti liesu subproduktu, todėl kai kuriems gali pasirodyti patrauklūs kaip baltymų šaltinis. Juose taip pat aptinkama B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai.

    Vertę papildo ir jungiamojo audinio baltymai, tarp jų kolagenas, lemiantis specifinę tekstūrą. Dėl to tokie patiekalai dažnai siejami su sočiu, ilgai verdamu maistu, kuris gerai dera su daržovėmis, kruopomis ar ankštinėmis kultūromis.

    Saugumas ir kam verta atsargiau

    Subproduktai neretai apipinami mitais, esą jie savaime nesaugūs ar kaupia kenksmingas medžiagas. Praktikoje svarbiausia yra kilmė, šviežumas, higiena ir tinkamas terminis apdorojimas: gerai nuplauti ir pakankamai ilgai virti ar troškinti.

    „Jeigu produktas yra iš patikimo šaltinio ir tinkamai termiškai apdorotas, rizika ženkliai sumažėja“, – sako mitybos specialistai, primenantys, kad didžiausios problemos dažniausiai kyla dėl netinkamo laikymo ir per trumpo kaitinimo.

    Ypatingą dėmesį turėtų skirti nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės ir asmenys su nusilpusiu imunitetu. Taip pat atsargumas rekomenduotinas turintiems lėtinių virškinimo ar inkstų ligų, ypač jei gydytojas yra nurodęs riboti tam tikrus gyvūninius produktus.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu

    Skonis dažniausiai priklauso ne nuo paties produkto, o nuo paruošimo. Kiaulienos plaučius įprasta kelis kartus perplauti šaltu vandeniu, o tuomet ilgai virti su daržovėmis ir prieskoniais, kad sušvelnėtų kvapas ir tekstūra.

    Dažniausiai jie naudojami tirštesnėms sriuboms, troškiniams ar įdarams, kur tekstūra susilieja su kitais ingredientais. Specialistai pataria vengti kepimo dideliame riebalų kiekyje, nes taip patiekalas tampa sunkesnis ir praranda liesesnio produkto pranašumą.

    Nors subproduktai gali būti įdomus raciono paįvairinimas, jie neturėtų tapti vieninteliu baltymų šaltiniu. Subalansuotai mitybai svarbu įvairovė, o porcijos dydį verta derinti prie asmeninių sveikatos poreikių.

  • 5 vaikystės patiekalai iš tuščios spintelės: skonis paprastas, bet šiandien nustebina labiausiai

    5 vaikystės patiekalai iš tuščios spintelės: skonis paprastas, bet šiandien nustebina labiausiai

    Kai virtuvės spintelėse likdavo tik keli produktai, atsirasdavo patiekalų, kurie iki šiol daugeliui kelia nostalgiją. Tokie valgiai gimė iš paprastumo: miltų, kiaušinių, pieno, ryžių ar kelių riekelių duonos, tačiau jų skonis dažnai pranoksta lūkesčius ir šiandien.

    Pastaraisiais metais naminis, taupus gaminimas vėl madingas ne tik dėl kainų, bet ir dėl noro mažinti maisto švaistymą. Europos Sąjungoje akcentuojama, kad dalis išmetamo maisto susidaro namų ūkiuose, todėl kūrybiškas gaminimas iš likučių tampa praktišku įpročiu, o ne vien sentimentu.

    Liesti virtinukai ir kiti greitieji gelbėtojai

    Vienas paprasčiausių variantų, kai norisi šilto maisto čia ir dabar, yra liesti virtinukai, dar vadinami mažais kukuliukais ar kleckais. Užtenka miltų, kiaušinio ir šlakelio pieno ar vandens, o tešla į verdantį skystį leidžiama mažais gabalėliais.

    Tradicijoje jie dažnai verdami piene ir valgomi su sviestu, tačiau tinka ir kaip sotus priedas prie sultinio. Toks patiekalas gerai iliustruoja, kaip minimalus produktų krepšelis gali virsti pilnaverčiu, šildančiu maistu.

    Duona kiaušinyje ir kiaušinių kremas

    Kai duona pradeda džiūti, ją nesunku prikelti antram gyvenimui: mirkyti plaktame kiaušinyje ir trumpai apskrudinti keptuvėje. Tai artimas prancūziškų skrebučių giminaitis, tik dažniau valgomas su sūriais priedais, pavyzdžiui, padažu ar daržovėmis.

    Kitas vaikystę primenantis saldus variantas yra kiaušinių trynių ir cukraus kremas, kai masė ilgai trinama, kol tampa šviesi ir puri. Šiandien dažniau primenama, kad žali kiaušiniai gali kelti mikrobiologinę riziką, todėl namuose verta rinktis tik patikimos kilmės kiaušinius ir laikytis higienos.

    Saldus makaronų ir ryžių su obuoliais sugrįžimas

    Makaronai su grietine, varške ir cukrumi daugeliui skamba netikėtai, tačiau tai buvo greitas būdas pasigaminti saldų, sotų pietų patiekalą. Karšti makaronai sumaišomi su grietine, pabarstomi varške ir pasaldinami, o sezono metu dažnai keičiami uogomis.

    Ne mažiau populiarus ryžių apkepas ar ryžiai su obuoliais, gardinami cinamonu ir saldžiu pieno produktu. Šiandien tokie patiekalai neretai interpretuojami lengviau, mažinant cukraus kiekį ir pridedant daugiau vaisių, tačiau esmė išlieka ta pati: paprasti produktai sukuria namų skonį.

    Nostalgiški receptai grįžta ir kaip atsakas į nuovargį nuo sudėtingų mitybos madų. Daugelis vėl renkasi aiškius ingredientus, trumpą gaminimo laiką ir patiekalus, kurie padeda planuoti pirkinius bei sunaudoti turimus likučius.

  • Neišmeskite braškių lapelių: dietologai paaiškina, kaip juos saugiai valgyti ir kuo naudingi

    Braškių „uodegėles“ daugelis automatiškai nupjauna ir išmeta, tačiau lapeliai ir kotelis yra valgomi. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tinkamai paruošti jie gali papildyti racioną ir kartu sumažinti maisto švaistymą.

    Braškių lapeliuose yra biologiškai aktyvių junginių, tarp jų polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai. Nors paties vitamino C daugiau yra uogoje, lapeliai taip pat prisideda prie bendros maistinės vertės ir gali turėti priešuždegiminių savybių.

    „Dauguma žmonių lapelius pašalina iš įpročio, o ne dėl to, kad jie būtų nesaugūs“, – sako dietologė Chelsea Edwards.

    Mokslinėje literatūroje braškių lapų ekstraktai aprašomi kaip turintys antioksidacinių ir antimikrobinių savybių. Vis dėlto specialistai primena, kad tyrimuose dažnai vertinami ekstraktai, o realiame maiste poveikis priklauso nuo kiekio, mitybos konteksto ir individualių žmogaus ypatumų.

    Norint braškes valgyti kartu su lapeliais, svarbiausia higiena. Uogas reikėtų kruopščiai nuplauti po šaltu vandeniu, švelniai patrinant paviršių, o patamsėjusius ar pažeistus lapelius bei kotelio dalis pašalinti.

    Jei kyla abejonių dėl uogų kilmės ar jose galimų likučių, dalis žmonių renkasi braškes trumpai pamirkyti vandenyje ir tik tada dar kartą perplauti. Taip pat verta prisiminti, kad jautresniems žmonėms kietesnė lapelių tekstūra gali dirginti virškinamąjį traktą, todėl pradėti geriau nuo mažesnio kiekio.

    Kasdienėje virtuvėje lapelius galima panaudoti ne tik suvalgant kartu su uoga. Jie tinka glotnučiams, užpilams ar arbatai, tačiau skonis gali būti šiek tiek žolinis, todėl dažnai derinamas su vaisiais ar mėtomis.

  • Taip laikydami raugintą duoną ją sugadinate: ekspertai pataria, kas išlaiko šviežią ilgiau

    Kas lemia, kiek išsilaiko rauginta duona?

    Rauginta duona kambario temperatūroje dažniausiai išlaiko geriausią kokybę apie 2–5 dienas, tačiau tai labai priklauso nuo kepalo dydžio, plutos storio ir paties kepimo. Vėliau ji dar gali būti tinkama valgyti, bet minkštimas sparčiau sausėja, o plutelė praranda traškumą.

    Didesnis, apvalesnis kepalas paprastai džiūsta lėčiau, nes jo paviršiaus plotas, palyginti su tūriu, mažesnis. Gerai iškepta, storesnė pluta veikia kaip natūralus barjeras, padedantis ilgiau sulaikyti drėgmę viduje.

    Dažniausios klaidos namuose

    Viena didžiausių klaidų – įdėti raugintą duoną į šaldytuvą tikintis, kad ji ilgiau išliks šviežia. Iš tiesų šaltis dažnai paspartina sužiedėjimą: minkštimas greičiau kietėja ir sausėja, nors pelėsis gali ir neatsirasti taip greitai.

    Kita dažna klaida – pakuoti ar pjaustyti dar šiltą kepalą. Duonai vėstant iš jos pasišalina dalis garų, o jei šiluma ir drėgmė „užrakinamos“ maišelyje ar dėžėje, pluta suminkštėja ir sudaromos palankesnės sąlygos pelėsiui.

    Ne mažiau svarbu vengti labai sandarių plastikinių dėžių, ypač kai duona dar visai šviežia. Per didelė drėgmė tokiuose induose gali paskatinti pelėsio atsiradimą, o laikant visiškai atvirai kepalas tiesiog greitai išdžius.

    Kaip laikyti, kad išliktų šviežia?

    Jei duona naminė, pirmiausia ją būtina pilnai atvėsinti, geriausia ant grotelių, kur yra gera oro cirkuliacija. Praktikoje dažnai pakanka palaukti bent 2 valandas, kad minkštimas stabilizuotųsi, o drėgmės perteklius pasišalintų.

    Kasdieniam laikymui geriausiai tinka kambario temperatūra ir vieta, kur nėra karščio bei garų šaltinių, pavyzdžiui, toliau nuo viryklės, virdulio ar saulėtos palangės. Pjaustytą duoną verta laikyti taip, kad pjūvio vieta būtų kuo labiau apsaugota nuo oro, nes būtent ji pirmiausia pradeda džiūti.

    Jei kepalo nesuvalgote per kelias dienas, patikimiausias būdas išsaugoti kokybę yra šaldymas. Tinkamai apsaugota nuo oro ir kvapų rauginta duona šaldiklyje gali išlaikyti gerą kokybę maždaug iki 3 mėnesių.

    Šaldyti galima ir visą kepalą, ir riekėmis, kad prireikus išsiimtumėte tik tiek, kiek reikia. Riekes patogu perkloti kepimo popieriumi, o atitirpinti galima kambario temperatūroje arba tiesiai skrudintuve, orkaitėje ar sumuštinių keptuvėje.

    Jei duona jau kiek sužiedėjusi, jos nebūtina išmesti: ji puikiai tinka skrebučiams, džiūvėsėliams ar orkaitėje pakepintiems gabalėliams sriuboms ir salotoms. Trumpas pašildymas prieš valgant dažnai pagerina skonį, tačiau atvėsus sužiedėjimas vėl tęsiasi, todėl geriausia šildyti tik tiek, kiek suvalgysite iš karto.