Tag: Mezolitas

  • 6 000 metų senumo dantis atskleidė, kaip danų saloje gyvenęs vyras keitė mitybą žemdirbystės aušroje

    Vienas 6 000 metų senumo dantis padėjo mokslininkams atkurti, kaip Danijos saloje gyvenęs vyras vaikystėje ir jaunystėje keitė mitybą tuo metu, kai į regioną pradėjo skverbtis žemdirbystė.

    Rødhals vardu pramintas žmogus buvo rastas Sejerø saloje dar 1956 metais – jo beveik pilną skeletą vietos gyventojai aptiko senoje kriauklių sankaupoje. Archeologai nustatė, kad jis buvo sąmoningai palaidotas ant nugaros, apsuptas akmenų.

    Ilgą laiką atrodė, kad viskas paprasta: ankstesnė analizė rodė jūrinę dietą, būdingą medžiotojų-rinkėjų bendruomenėms. Tačiau radiokarboninis datavimas jį priskyrė maždaug 3800 metais prieš mūsų erą laikotarpiui – kai žemdirbystė jau buvo pasiekusi netoliese esantį Zelandijos regioną.

    Naujesni tyrimai parodė, kad šis žmogus, regis, gyveno tarsi dviejų pasaulių sandūroje: genetiniu požiūriu jis buvo vietinis medžiotojas-rinkėjas, bet jo gyvenimo laikas sutapo su ūkininkavimo plėtra ir kultūriniais pokyčiais.

    Mitybos pėdsakai – dantyje

    Tyrėjai ištyrė cheminius „parašus“ kauluose ir dantyje – skirtingi maisto šaltiniai palieka skirtingas anglies, azoto ir sieros izotopų proporcijas. Ypač vertinga pasirodė viena prieškrūminio danties dalis: jo dentinas sluoksniais fiksuoja, ką žmogus valgė skirtingais vaikystės metais.

    Duomenys rodo, kad vaikystėje Rødhals vyras daugiausia maitinosi jūros ištekliais – ypač žuvimi, unguriais ir seklumų kriauklėmis. Tačiau apie 11-uosius gyvenimo metus jo mityba pasikeitė: išaugo gilesnių vandenų žuvų dalis.

    Paauglystėje ir suaugus jo racione ryškiau padaugėjo sausumos baltymų. Vis dėlto jūrinė mityba ir toliau išliko dominuojanti – pokytis buvo svarbus, bet nereiškė visiško perėjimo prie žemdirbių maisto.

    Lyginant su 65 kitais Danijos mezolito laikotarpio žmonėmis, nė vienas neturėjo tokio pat ilgalaikio ir išskirtinio mitybos „derinio“ suaugus. Tai sustiprino įtarimą, kad šis žmogus maisto ar įpročių galėjo įgyti iš kitokios bendruomenės.

    Kas galėjo lemti pasikeitimą?

    Tyrėjai svarsto, kad mitybos lūžis galėjo sutapti su ūkininkų bendruomenių atėjimu iš pietų maždaug 3900 metais prieš mūsų erą. Nors jo DNR nerodė atvykėlių kilmės, pats laidojimo pobūdis buvo artimesnis ankstyvųjų neolito žemdirbių papročiams nei tipinėms medžiotojų-rinkėjų kapavietėms.

    Kape, kaip nurodoma, nebuvo būdingų mezolitui elementų, pavyzdžiui, raudonos ochros pėdsakų, o akmenų išdėstymas priminė vėlesnius žemdirbių laidojimus. Tai gali reikšti, kad jis perėmė dalį naujų papročių, nors ir išlaikė senąjį gyvenimo būdą.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ribotumus: izotopų analizė negali tiksliai pasakyti, ar sausumos baltymai buvo gauti iš ūkių (pvz., galvijų), ar iš medžioklės. Kitaip tariant, pats cheminis „parašas“ rodo kryptį, bet ne konkrečią maisto kilmę.

    Dar viena įdomi detalė – suaugusio Rødhals vyro mityboje nematyti aiškių gėlavandenių žuvų vartojimo pėdsakų, kas skiria jį nuo kai kurių kitų to meto bendruomenių. Tai leidžia manyti, kad jo maisto šaltiniai buvo gana specifiniai.

    Vienas paskutiniųjų „senosios“ Danijos gyventojų?

    Tyrime primenama, kad vėlesni genetiniai darbai rodo: į Daniją atvykę žemdirbiai ilgainiui didžiąja dalimi pakeitė vietinius medžiotojus-rinkėjus, o tarpusavio susiliejimo buvo palyginti nedaug. Tokios išvados pateiktos 2024 metais paskelbtame tyrime, kuriame analizuota 100 senovinių Danijos genomų.

    Dėl to Rødhals vyras laikomas vėlyviausiu patikimai datuotu žmogumi Danijoje, turėjusiu „nesumaišytą“ vietinę medžiotojų-rinkėjų kilmę ir daugiausia jūrinę mitybą. Tai nereiškia, kad jis buvo paskutinis, tačiau jis galėjo priklausyti vienai paskutinių kartų prieš galutinį regiono virsmą.

    Šis atvejis suteikia retą galimybę pamatyti, kaip dideli civilizaciniai pokyčiai galėjo atsispindėti vieno žmogaus gyvenime – ne per legendas ar apibendrinimus, o per biologinį pėdsaką, išlikusį dantyje. Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“.

  • Tyrimas: akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo naudoti nuodais užteptas strėles

    Akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo būti gerokai išradingesni, nei manyta: naujas Danijoje atliktas tyrimas kelia prielaidą, kad didelius gyvūnus jie medžiojo nuodais užteptomis strėlių antgaliais.

    Kaip rašoma publikuotoje analizėje, „įkalčiu“ tapo ne patys nuodai – jų po tūkstančių metų nebelieka, – o itin mažas ankstyvojo mezolito laikotarpio akmeninių strėlių antgalių dydis.

    Mokslininkai nagrinėjo akmens įrankių technologiją iš laikotarpio prieš pat žemdirbystės plitimą Europoje. Daugiausia dėmesio skirta mezolitui, kai medžiotojai-rinkėjai vis dar rėmėsi laukinės gamtos ištekliais.

    Pasak tyrimo autorių, ankstyvojo mezolito (apie 9 000–3 950 metų prieš mūsų erą) smulkūs antgaliai galėjo būti skirti ne vien mechaniniam sužeidimui, o nuodui „įleisti“ į kraujotaką – tam pakanka ir nedidelės žaizdos.

    Kodėl mažas antgalis gali reikšti nuodus

    Medžiojant be nuodų, strėlės antgalis paprastai būna didesnis – jam reikia padaryti daugiau žalos audiniams, kad gyvūnas greičiau nusilptų. Nuodingos strėlės logika kitokia: svarbiausia pataikyti ir pradėti nuodo veikimą, o ne kuo labiau praplėšti žaizdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats nuodas archeologiniuose radiniuose dažniausiai neišlieka, todėl tenka remtis netiesioginiais požymiais – forma, dydžiu, radinių kontekstu ir tuo, kokia medžioklė konkrečiu laikotarpiu buvo tikėtina.

    Danijos aplinkoje anuomet augo ne vienas nuodingas augalas, iš kurio teoriškai buvo galima pasigaminti toksiną. Tarp minimų galimų šaltinių – šiaurinė vandeninė nuokana, europinis ievamedis, vėdrynai ir karklavijas (bittersweet nightshade).

    Vėlesniu laikotarpiu antgaliai didėjo, grobis – smulkėjo

    Analizėje nurodoma, kad viduriniojo ir vėlyvojo mezolito (apie 6 400–3 950 metų prieš mūsų erą) laikotarpiu strėlių antgaliai Danijoje tampa didesni. Tyrėjų vertinimu, tai greičiau sietina su mažesnio grobio medžiokle ir neberodo aiškios „nuodų“ strategijos.

    Tokį pokytį autoriai sieja su medžioklės taktikos ir taikinių kaita: kai medžiojami smulkesni gyvūnai, nuodai nebūtinai duoda pranašumą, o didesnis antgalis padeda sukelti pakankamą sužeidimą.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad jų išvada – pagrįsta inferencija, o ne tiesioginis įrodymas: nuodų naudojimą jie sprendžia iš ryšio tarp antgalių formos, grobio dydžio ir toksiškų augalų prieinamumo aplinkoje.

    Nuodų medžioklė pasaulyje žinoma seniai

    Nors Europoje tokie pavyzdžiai yra retesni, nuodais paremta medžioklė plačiai žinoma iš įvairių archeologinių ir etnografinių kontekstų. Pavyzdžiui, Afrikoje aptikta požymių, kad toks technologinis sprendimas galėjo būti naudojamas prieš dešimtis tūkstančių metų.

    Tekste primenama, kad pietų Afrikoje Umhlatuzanos uolų slėptuvėje aptikti mikrolitinių įrankių pėdsakai siejami su nuodais, o sluoksniai, kuriuose rasta šių radinių, datuojami maždaug 60 000 metų senumu.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į praktinę pusę: nuodų naudojimas reikalauja tikslių žinių – kaip surinkti medžiagą, ją paruošti ir koncentruoti, kaip saugiai užtepti ir kaip vėliau tvarkyti sumedžiotą grobį, kad nuodas nepatektų į mėsą.

    Danijos tyrimo autoriai mano, kad ateityje, tobulėjant metodams, gali atsirasti galimybė aptikti itin mažus toksinų pėdsakus ant akmeninių antgalių. Kol kas jų darbas rodo, kad net ir „dingus“ nuodams, iš pačių įrankių savybių galima spręsti apie senovės žmonių technologijas.

    Be to, platesniame kontekste minimas ir bendras įrankių miniatiūrizacijos trendas Europoje, pasireiškęs po Magdalėnės tradicijos pabaigos – Danijos radiniai, tyrėjų teigimu, į šį paveikslą įsilieja.

    Galiausiai keliama prielaida, kad veiksmingi strėlių nuodai galėjo būti vienas iš veiksnių, suteikusių pranašumą tuo metu Europoje plitusioms žmonių grupėms, apie kurias liudija ir senovinės DNR tyrimai.

  • 10 000 metų paslaptis Vokietijos pelkėje: ant kuolo užvertas tauro kaukolės radinys šokiravo

    10 000 metų paslaptis Vokietijos pelkėje: ant kuolo užvertas tauro kaukolės radinys šokiravo

    Šlėzvigo ir Holšteino žemėje, Duvensee durpyne, archeologai aptiko išskirtinį radinį: beveik nepažeistą tauro kaukolę, kadaise užvertą ant medinio kuolo. Tyrėjų teigimu, radinys gali būti senesnis nei 10 000 metų ir sietinas su ankstyvosiomis mezolito bendruomenėmis.

    Duvensee teritorija jau seniai laikoma viena svarbiausių Šiaurės Europos vietų, kur galima tirti medžiotojų ir rinkėjų kasdienybę bei ritualus. Dėl drėgnų durpyno sąlygų čia neretai išlieka organinės medžiagos, kurios kitur per tūkstantmečius suirtų, pavyzdžiui, mediena ar kaulai.

    Kaip paaiškėjo, kad buvo kuolas

    Kaukolė buvo rasta kasinėjimų metu ir iš pradžių neatrodė išskirtinė, nes taurai buvo natūrali to meto faunos dalis. Vis dėlto archeologus suglumino tai, kad kaukolė nebuvo apdorota kaip įprastas medžioklės laimikio likutis: ji nebuvo suskaldyta ir neturėjo būdingų pjaustymo ar ardymo žymių.

    Dėl trapios būklės radinys buvo iškeltas kartu su aplinkiniu nuogulų bloku ir nugabentas į laboratoriją archeologijos muziejuje Gottorfo pilyje. Konservavimo metu kaukolės viduje pastebėtas medienos fragmentas, o kompiuterinės tomografijos tyrimai patvirtino, kad tai nulūžusio kuolo dalis.

    Nustatyta, kad kuolas buvo iš pušies medienos ir ėjo per kaukolės pakaušinę angą. Archeologai mano, kad kuolas vėliau buvo sulaužytas, o dalis liko kaulo viduje, todėl neįprastas radinys išsilaikė iki mūsų dienų.

    Ryšys su vienu seniausių kremavimo kapų

    Radiniui ypatingą svorį suteikia vieta: vos už kelių metrų anksčiau buvo identifikuotas maždaug 10 500 metų senumo kremavimo kapas. Tyrimai parodė, kad sudeginti palaikai buvo supilti į negilią duobę kartu su laužavietės liekanomis.

    Tyrėjai teigia, kad kapo vieta kurį laiką išliko aiškiai matoma, todėl aplink ją galėjo vykti papildomi veiksmai. Šalia rastas tauro kaukolės ir kuolo derinys, pasak mokslininkų, leidžia svarstyti, jog abu objektai galėjo priklausyti tai pačiai ritualinei tradicijai.

    Leibniz archeologijos centro mokslininkas Haraldas Lübke sieja kaukolę su galimomis apsauginėmis ar simbolinėmis praktikomis, kai aplink laidojimo vietą galėjo būti statomi kuolai su gyvūnų kaukolėmis. Tokios interpretacijos dažnai aptariamos kalbant apie animistines ir totemines ankstyvųjų bendruomenių pasaulėžiūras.

    Durpynas išsaugo, bet klimatas naikina

    Duvensee durpynas vertinamas ir dėl to, kad drėgnos sąlygos ilgą laiką stabdė organinių radinių irimą. Tačiau mokslininkai įspėja, kad pelkės ir durpynai visame regione vis dažniau sausėja, o vandens lygio kritimas gali greitai pradėti ardyti tūkstantmečius išsilaikiusius artefaktus.

    Dėl šios priežasties planuojami tolesni kasinėjimai, siekiant kuo daugiau informacijos surinkti dar prieš prastėjant konservuojančioms sąlygoms. Tyrėjai neatmeta, kad aplink kapą galėjo būti ir daugiau panašių konstrukcijų, tačiau jų pėdsakai galėjo sunykti arba vis dar slypėti po durpių sluoksniais.

  • Po 20 metrų gylyje aptiko 10 500 metų senumo medinius statinius: kas slypi Arendsee ežere?

    Po 20 metrų gylyje aptiko 10 500 metų senumo medinius statinius: kas slypi Arendsee ežere?

    Vokietijoje, Arendsee ežere, povandeninių tyrimų metu aptikti itin seni mediniai elementai, kurie, mokslininkų vertinimu, gali būti maždaug 10 500 metų amžiaus. Archeologai kelia hipotezę, kad tai galėjo būti mezolito laikotarpio medinių konstrukcijų liekanos, paliktos tuometinių medžiotojų ir rinkėjų bendruomenių.

    Tyrimus vykdę Saksonijos-Anhalto žemių paveldo apsaugos ir archeologijos specialistai iš ežero dugno iškėlė kelis medienos fragmentus su aiškiais žmogaus apdirbimo pėdsakais. Tarp radinių minimas apie 1,6 metro ilgio medinis kuolas, ant kurio matyti kirtimo ir vėlesnio formavimo žymės, taip pat iki maždaug 1,3 metro ilgio skeltos lentos.

    Tokie radiniai yra reti, nes mediena iš tokio laikotarpio dažniausiai nesuyra tik išskirtinėmis sąlygomis. Arendsee atveju išsaugojimui ypač palankios geologinės aplinkybės: po ežero dugnu glūdi druskos klodas, o vykstant natūraliems procesams dugnas pamažu slūgsta, užnešdamas senąją pakrantę nuosėdomis.

    Kaip radiniai išliko iki šių dienų

    Mokslininkai pabrėžia, kad organinių medžiagų išsaugojimui lemiami keli veiksniai: mažas deguonies kiekis, nuosėdų sluoksnis ir stabili aplinka po vandeniu. Dėl to buvusios pakrantės ir žmonių veiklos pėdsakai atsidūrė maždaug 20 metrų gylyje ir išliko geresnės būklės, nei būtų įprastomis sąlygomis.

    Toks išlikimas svarbus ne tik dėl pačių daiktų, bet ir dėl galimybės analizuoti technologiją. Medienos apdirbimo pėdsakai leidžia spręsti, kaip mezolito žmonės rinkosi žaliavą, kokius įrankius galėjo naudoti ir kaip planavo konstrukcijas.

    Didžiausia mįslė: kas tai per statiniai?

    Kol kas neatsakyta, kokiai paskirčiai tarnavo šios konstrukcijos. Archeologai neatmeta kelių versijų: tai galėjo būti pastogių ar būstų dalys, nedidelės prieplaukos, platformos, žvejybai pritaikyti statiniai arba kiti pakrantės įrenginiai.

    Ypatingas dėmesys skiriamas kuolui, nes jo forma ir apdirbimo pobūdis leidžia įtarti, kad tai galėjo būti laikantis elementas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šiuo metu duomenų nepakanka vienareikšmiškai apibūdinti visos vietovės ir jos funkcijos.

    Ką tai keičia Europos istorijoje

    Maždaug prieš 10 500 metų dabartinės centrinės Vokietijos regione žmonės dar negyveno sėslaus žemdirbiško gyvenimo. Jų pragyvenimas rėmėsi medžiokle, rinkimu ir žvejyba, o šis laikotarpis vadinamas mezolitu, tai yra viduriniuoju akmens amžiumi.

    Pirmųjų ūkininkų bendruomenės į šias teritorijas, kaip įprasta nurodoma Europos priešistorės chronologijoje, atėjo gerokai vėliau. Dėl to Arendsee radiniai gali tapti svarbiu argumentu diskusijose, kiek medžiotojai ir rinkėjai patys keitė kraštovaizdį ir statė ilgaamžiškesnius objektus dar iki žemdirbystės plitimo.

    Tyrėjai planuoja tęsti vietovės žvalgymą, pasitelkdami didelės raiškos sonarą ir nuotoliniu būdu valdomą įrangą. Tikimasi tiksliau atkurti buvusią pakrantės liniją, nustatyti radinių pasiskirstymą ir atrinkti zonas, kurios galėtų atskleisti daugiau mezolito gyvenimo pakrantėje detalių.

  • Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Nauji archeologų duomenys rodo, kad žmonės Maltoje galėjo pasirodyti maždaug prieš 8 500 metų, tūkstančiu metų anksčiau nei saloje įsitvirtino pirmosios žemdirbių bendruomenės. Toks datavimas keičia ilgai vyravusį požiūrį, kad didesnės jūrinės kelionės Viduržemio jūroje prasidėjo tik su vėlesniais, technologiškai labiau pažengusiais ūkininkais.

    Didžiausia mįslė yra pati kelionė: nuo Sicilijos iki Maltos šiandien yra apie 85 kilometrus, o tikėtinas maršrutas galėjo pareikalauti ir maždaug 100 kilometrų atviro vandens atkarpos. Tai reiškia, kad mezolito laikų keliautojai ne „užklydo“ atsitiktinai, o sąmoningai išplaukė į jūrą, įvertinę riziką ir kryptį.

    Įrodymai šiaurės Maltoje

    Lūžiu tapo Latnijos vietovėje šiaurinėje salos dalyje aptikti radiniai. Kasinėjimuose surinkta akmeninių įrankių, židinių pėdsakų, pelenų, taip pat gausios gyvūnų liekanos, leidžiančios spręsti apie medžioklę ir maisto ruošimą vietoje.

    Tarp kaulų rasta elnių, vėžlių ir paukščių liekanų, taip pat jūrinių organizmų pėdsakų. Dalis kaulų turi apdorojimo ir deginimo žymių, rodančių, kad žmonės ne tik rinko maistą, bet ir sistemingai jį dorodavo bei gamindavo.

    Vietovės amžių pagrindė radiokarbono tyrimai: ištirtos 32 medžio anglies ir kitos organinės medžiagos mėginių serijos. Rezultatai leidžia teigti, kad žmonių veikla galėjo trukti iki maždaug prieš 7 500 metų, kai Maltoje pasirodė pirmieji žemdirbiai.

    Kaip jie įveikė atvirą jūrą?

    Mokslininkai pabrėžia, kad nėra ženklų, jog mezolito laikų keliautojai turėjo burėmis aprūpintas valtis. Tikėtinas scenarijus yra paprasti luotai ar išskobti medžių kamienai, kuriems atviroje jūroje reikėjo ne tik tvirtos konstrukcijos, bet ir praktinių žinių apie vėjus, sroves bei maršrutą.

    Jei plaukimo greitis siekė apie 4 kilometrus per valandą, kelionė galėjo trukti daug valandų, dalį laiko praleidžiant tamsoje. Tokiu atveju orientacijai galėjo būti pasitelkiamos žvaigždės, vėjo kryptis, srovės ir kiti natūralūs ženklai, o pati kelionė reikalavo planavimo ir pasirengimo.

    Kodėl jie rizikavo?

    Viena tikėtinų priežasčių yra maisto ištekliai: sala galėjo pasiūlyti tiek sausumos medžioklės galimybių, tiek jūrinių išteklių, tokių kaip žuvys, moliuskai ar kiti pakrančių gyvūnai. Tokia įvairesnė mityba galėjo būti svarbi mezolito bendruomenėms, ypač jei žemyninėje aplinkoje ištekliai svyravo.

    Kita vertus, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Malta yra palyginti nedidelė, todėl ilgalaikis izoliuotos medžiotojų ir rinkėjų populiacijos išlikimas būtų sudėtingas. Jei žmonės saloje iš tiesų gyveno šimtmečius, labiau tikėtina, kad kontaktai su Sicilija ir kitomis pakrantėmis buvo reguliarūs, o jūros kirtimai tapo ne vienkartiniu žygiu, bet veikiančiu ryšių tinklu.

    Šie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje, kai vis dažniau fiksuojama, kad priešžemdirbinės bendruomenės buvo gerokai mobilesnės ir išradingesnės, nei manyta anksčiau. Malta šiuo atveju tampa vienu ryškiausių pavyzdžių, kad atvira jūra ne visada buvo neįveikiama riba net labai ankstyvais laikotarpiais.

  • Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje, Serra de Montsant gamtos parke, virš Montsant upės slėnio, archeologai atidengė radinius, kurie padeda tiksliau suprasti vieną didžiausių žmonijos lūžių: perėjimą nuo medžioklės ir rankiojimo prie žemdirbystės. Tyrimai vyksta Coves del Fem uolų pastogėje, kurią mokslininkai nuosekliai kasinėja nuo 2013 metų.

    Šio sezono darbai išryškino aiškiai atskirtus sluoksnius, rodančius pokyčius tarp mezolito ir ankstyvojo neolito. Tokia stratigrafija laikoma reta, nes daugelyje vietų skirtingų laikotarpių pėdsakai būna susimaišę arba sunaikinti vėlesnių gamtinių procesų bei žmonių veiklos.

    Didžiausią dėmesį patraukė du gerai išlikę mezolito laikotarpio sluoksniai, siejami su paskutinėmis regione gyvenusiomis medžiotojų ir rankiotojų bendruomenėmis. Juose rasta trys ugniavietės, titnago įrankių, gyvūnų kaulų ir augalų liekanų, galinčių atskleisti tuometinę mitybą ir aplinką.

    Ne mažiau informatyvūs pasirodė ir ankstyvųjų žemdirbių pėdsakai. Tyrėjai identifikavo dvi ugniavietes ir aštuonias duobes, kurios, sprendžiant iš požymių, iš pradžių veikė kaip maisto atsargų saugyklos, o vėliau buvo paverstos atliekų duobėmis.

    Tokios duobės archeologams yra itin vertingos, nes jose išlieka įvairių kasdienybės fragmentų. Coves del Fem aptikti dekoruotos keramikos gabalai, titnago įrankiai ir jų gamybos atliekos, suvalgytų gyvūnų kaulai, taip pat suanglėjusios sėklos ir vaisių liekanos, leidžiančios tiksliau spręsti apie ankstyvąją žemdirbystę ir mitybos pokyčius.

    Tyrėjų teigimu, svarbiausia šios vietos vertė yra gyvenimo tęstinumas: per tūkstančius metų skirtingos žmonių grupės sugrįždavo į tą pačią uolų pastogę ir palikdavo atskiras, gerai atpažįstamas „gyvenimo“ fazes. Tai suteikia galimybę palyginti, kaip kito įrankiai, maisto ruošimas, žaliavų naudojimas ir buities organizavimas pereinamuoju laikotarpiu.

    Moksle pabrėžiama, kad neolito revoliucija Europoje nebuvo vienkartinis įvykis, o ilgas ir nevienodai vykęs procesas. Žemdirbystė ir gyvulininkystė atvėrė kelią sėslesniam gyvenimui, spartesniam gyventojų skaičiaus augimui ir sudėtingesnėms socialinėms struktūroms, tačiau skirtinguose regionuose įsitvirtino nevienodu tempu.

    Coves del Fem duomenys rodo, kad tame pačiame regione kurį laiką galėjo greta egzistuoti skirtingus pragyvenimo būdus pasirinkusios bendruomenės. Archeologai tikisi, kad kaulų, augalų liekanų, keramikos ir įrankių analizė padės aiškiau atsakyti, kaip šiaurės rytinėje Pirėnų pusiasalio dalyje vyko neolito plėtra ir kaip žmonės prisitaikė prie naujų maisto gamybos technologijų.

    Tokiuose tyrimuose ypatingą reikšmę turi laboratoriniai metodai, leidžiantys iš menkiausių pėdsakų atkurti praeities vaizdą. Augalų makroliekanos, suanglėjusios sėklos ir gyvūnų kaulai dažnai papildomai tiriami siekiant nustatyti rūšis, sezoniškumą, mitybos įpročius ir žmogaus poveikį kraštovaizdžiui, o tai padeda peržengti vien tik „radinių sąrašo“ ribas.

  • Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Dyrholm radiniai keičia vaizdą

    Danijoje esančioje Dyrholm vietovėje archeologai iš naujo įvertino žmonių kaulus, kurie mokslo dėmesį patraukė dar XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, o vėliau vėl buvo tiriami XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Naujausi tyrimai, pasitelkiant šiuolaikinius metodus, leido tiksliau įvertinti radinių kontekstą ir jų datavimą.

    Kylio universiteto mokslininkai, dirbantys projekte ROOTS, pabrėžia, kad Dyrholm medžiaga padeda geriau suprasti Skandinavijos bendruomenių tikėjimus ir socialines praktikas laikotarpiu, kai Europoje vyko lūžis nuo medžioklės ir žvejybos prie žemdirbystės.

    Nuo medžiotojų iki žemdirbių

    Dyrholm buvo naudojama ilgą laiką: nuo Ertebølės kultūros, siejamos su medžiotojais-rinkėjais maždaug 5 400–3 950 metais prieš mūsų erą, iki piltuvėlinių taurių kultūros, atspindinčios pirmąsias žemdirbių bendruomenes regione. Tai reiškia, kad vietovė egzistavo tuo metu, kai šiaurės Europoje keitėsi pragyvenimo modeliai ir visuomenės struktūra.

    Ši transformacija siejama ne tik su ūkiniais pokyčiais, bet ir su naujomis pasaulėžiūromis, migracija bei skirtingų bendruomenių kontaktu. Dėl to archeologai Dyrholm vertina kaip svarbų tašką, leidžiantį sekti, kaip keitėsi žmonių santykis su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.

    Kaulai ne kapuose ir pjūvių žymės

    Daugiausia klausimų kelia tai, kad žmonių palaikai nebuvo rasti įprastuose kapuose. Kaulai aptikti išbarstyti didesniame plote, susimaišę su gyvūnų kaulais ir kitomis gyvenvietės atliekomis, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie ten pateko per šimtus metų, o ne per vieną įvykį.

    Ant daugelio kaulų matyti aiškios pjūvių žymės, būdingos darbui akmeniniais įrankiais. Kai kurie kaulai, mokslininkų vertinimu, buvo perskelti taip, kad teoriškai galėjo būti siekiama pasiekti kaulų čiulpus, o dalis radinių turi ir gyvūnų graužimo pėdsakų.

    Smurtas, ritualai ar kanibalizmo šešėlis?

    Ankstesnėse interpretacijose Dyrholm kartais buvo siejama su prehistoriniu kanibalizmu, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai ragina neskubėti su išvadomis. Tie patys pjūvių ir laužymo pėdsakai gali atsirasti tiek per smurto epizodus, tiek per sudėtingas pomirtines praktikas, kurios šiandien gali atrodyti neįprastos.

    Mokslininkai pažymi, kad mezolito bendruomenės galėjo turėti kitokią mirties sampratą nei vėlesnės Europos kultūros. Palaikai galėjo būti laikinai laikomi atvirose vietose, vėliau pernešami, sąmoningai išardomi arba tvarkomi pagal apeigas, o tai nereiškia vien tik nusikaltimo ar ekstremalaus bado scenarijaus.

    „Šie pėdsakai gali būti susiję ir su smurtu, ir su įvairiomis pomirtinėmis praktikomis, todėl vienareikšmių išvadų daryti negalima“, – teigia Kylio universiteto tyrėjai.

    Dyrholm istorija primena, kad priešistorė nebuvo nei paprasta, nei vienalytė: vienoje vietoje galėjo persidengti skirtingos tradicijos, o tai, kas šiandien atrodo kraupu, anuomet galėjo būti socialiai priimtina ritualo dalis. Būtent todėl archeologai vis dažniau akcentuoja kontekstą, tikslius datavimo metodus ir atsargų interpretavimą, prieš pateikiant galutines išvadas.