CP v2

Tag: Migracija

  • Marškinėliai „Remiame Seutą“: dalis kainos keliauja judėjimui Save Europe Act ir jo „remigracijai“

    Marškinėliai „Remiame Seutą“: dalis kainos keliauja judėjimui Save Europe Act ir jo „remigracijai“

    Marškinėliai su šūkiu We are all caballas, pristatomi kaip solidarumo ženklas Ispanijai priklausančiai Seutos autonominei teritorijai, tapo diskusijų objektu dėl to, kur nukeliauja dalis surinktų pinigų. Viešojoje erdvėje išplatinta informacija rodo, kad pirkėjams žadama parama Seutai realiai virsta finansavimu politinę darbotvarkę turinčiam judėjimui.

    Marškinėlius platina Prancūzijos prekės ženklas Terre de France, reklamuojantis „patriotišką ir solidarumu grįstą“ produkciją. Ant prekės puslapio nurodoma, kad iš vienų marškinėlių kainos dalis skiriama organizacijoms ar iniciatyvoms, tačiau šiuo atveju akcentas atsiduria ne vietos bendruomenėje Seutoje.

    Skelbiama, kad marškinėliai kainuoja 35 eurus, o 10 eurų nuo kiekvieno pardavimo skiriama judėjimui Save Europe Act. Tai sudaro apie 28,6 proc. galutinės kainos, todėl pirkėjams svarbiausias klausimas tampa ne pats šūkis, o finansavimo kryptis.

    Pačioje komunikacijoje apie marškinėlius teigiama, kad Seutos gyventojai esą susiduria su „migracijos invazija“, kuri kelia grėsmę miesto ateičiai. Socialiniuose tinkluose šią prekę aktyviai reklamavo ir kraštutinių dešiniųjų pažiūrų veikėjai, turintys dideles auditorijas, taip didindami kampanijos pasiekiamumą.

    Papildomų klausimų sukėlė ir reklaminis vaizdas, kuriame žmogus su marškinėliais matomas tarsi paplūdimio fone. Skaitmeninės analizės įrankiai viešai buvo įvardyti kaip rodantys, kad vaizdas galėjo būti sugeneruotas naudojant dirbtinis intelektas, todėl reklamos autentiškumas tapo dar viena diskusijų ašimi.

    Kas yra Save Europe Act?

    Save Europe Act save pristato kaip „patriotinį“ judėjimą, raginantį griežtinti migracijos politiką ir saugoti Europos valstybių „etnokultūrinę tapatybę“. Judėjimo retorikoje dažnai kartojamos tezės apie būtinybę stabdyti tam tikrus migracijos srautus ir atkurti „socialinę sanglaudą“.

    Viena ryškiausių idėjų, siejamų su šiuo judėjimu, yra „remigracija“: tai siūlymas skatinti arba taikyti priverstinį išvykimą žmonėms, kurie šalyje gyvena neteisėtai, padarė nusikaltimų arba, judėjimo vertinimu, „nesiintegravo“. Tokios formuluotės Europoje vertinamos itin kontraversiškai dėl galimų diskriminacijos ir žmogaus teisių pažeidimų rizikų.

    Judėjimas bandė pasinaudoti Europos piliečių iniciatyvos mechanizmu ir rinkti parašus, kad pasiūlymas būtų svarstomas Europos Komisijoje. Vis dėlto Europos Komisija atsisakė registruoti iniciatyvą, motyvuodama, kad ji akivaizdžiai prieštarauja ES sutartyse ir ES pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintoms vertybėms.

    Seuta kaip kraštutinių dešiniųjų simbolis

    Seuta pastaraisiais metais tapo vienu iš simbolinių taškų Europos migracijos diskusijose, ypač po staigių migrantų atvykimo bangų. Tokiose situacijose miestas neretai išnaudojamas politinėms kampanijoms, kuriose migracija pateikiama kaip egzistencinė grėsmė.

    Po vienos iš didesnių migrantų atvykimo bangų Seutoje lankėsi įvairių Europos kraštutinių dešiniųjų grupių atstovai, siekę pritraukti dėmesį ir stiprinti savo žinutes socialiniuose tinkluose. Vietos valdžios ir teisėsaugos veiksmai tokiais atvejais dažnai nukreipiami į viešosios tvarkos užtikrinimą ir provokacijų prevenciją.

    Ši istorija išryškina, kaip greitai solidarumo simboliai gali tapti politinių tikslų įrankiu, o aukojimo ar paramos žinutė persipina su skaitmeninėmis kampanijomis. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokiose kampanijose vis dažniau naudojamas dirbtinis intelektas, automatizuotos paskyros ir tikslinė komunikacija, kuri sustiprina emocines reakcijas ir apsunkina faktų patikrą.

  • Naujas mokesčių reitingas pribloškė: Malta ir Kipras kyla, Vokietija – absoliuti dugne

    Naujas mokesčių reitingas pribloškė: Malta ir Kipras kyla, Vokietija – absoliuti dugne

    Nauja tarptautinė analizė parodė, kurios valstybės palankiausios žmonėms, persikeliantiems gyventi į užsienį ir siekiantiems teisėtai optimizuoti mokesčius. Tyrime vertintos 48 jurisdikcijos, o Europoje į pasaulio dešimtuką pateko tik Malta ir Kipras.

    Reitingą sudarė Global Citizen Solutions, vertinęs 11 rodiklių, sugrupuotų į tris sritis: mokesčių naštą, mokesčių sistemos struktūrą ir investicinę migraciją, tai yra galimybes gauti leidimą gyventi ar pilietybę. Kuo bendras balas didesnis, tuo sistema laikoma palankesnė tarptautiniu mastu judriems gyventojams.

    Malta ir Kipras kyla ne dėl tarifų

    Ataskaita pabrėžia, kad Maltos ir Kipro sėkmė susijusi ne su mažiausiais pajamų mokesčio tarifais, o su preferenciniais režimais atvykstantiems. Ypač svarbu tai, kaip apmokestinamos užsienyje uždirbtos pajamos: kai kuriais atvejais jos apmokestinamos švelniau arba tik tada, kai pervedamos į šalį.

    Pagal tyrimo balus Malta ir Kipras surinko po 82 iš 100 vertinant mokesčių naštą ir po 63 vertinant mokesčių struktūrą. Investicinės migracijos dalyje Malta gavo 83, o Kipras 78, tad bendrame reitinge Malta buvo šešta, o Kipras dešimtas.

    Tarp geriausiai Europoje įvertintų jurisdikcijų taip pat minimi Monakas, Sakartvelas ir Bulgarija. Vis dėlto pažymima, kad po lyderių daugumos Europos šalių balai krenta žemiau 60, o pasauliniame sąraše jos nusileidžia už pirmojo dvidešimtuko ribos.

    Vokietija – paskutinė iš 48

    Didžiausia intriga – Vokietijos rezultatas: ji liko paskutinė tarp visų 48 vertintų jurisdikcijų. Silpniausia vieta – mokesčių sistemos struktūra, kur šalis gavo vos 17 iš 100, nes vertinama, kaip apmokestinamos užsienio pajamos ir kokios taikomos taisyklės išvykstantiems.

    Ataskaitoje akcentuojama, kad Vokietijos rezultatą blogina rezidentų viso pasaulio pajamų apmokestinimas, paveldėjimo apmokestinimas ir vadinamasis išvykimo mokestis. Prie reitingo apačios Europoje taip pat atsidūrė Danija, Ispanija, Prancūzija ir Norvegija.

    Įdomu tai, kad pagal vien mokesčių naštos rodiklį Vokietija neatrodo tokia bloga ir surenka 40 balų, tačiau bendrą vietą numuša struktūriniai aspektai. Tai reiškia, kad vien nominalūs tarifai ar bendras mokestinis krūvis nepaaiškina, kodėl vienos šalys patrauklesnės relokuojantiems gyventojams nei kitos.

    Maži mokesčiai dar nereiškia geresnio gyvenimo

    Tyrime pabrėžiama dar viena svarbi tendencija: geras mokesčių optimizavimo rezultatas nebūtinai sutampa su aukšta gyvenimo kokybe. Palyginus su Global Passport Index 2026 gyvenimo kokybės vertinimais, dalis šalių, kurios pirmauja pagal socialinius rodiklius, mokesčių reitinge atsiduria žemai.

    Kaip išimtys įvardijamos septynios valstybės, kurios patenka į aukštesnę pusę pagal mokesčių palankumą ir kartu į gyvenimo kokybės penkiasdešimtuką: Malta, Kipras, Portugalija, Šveicarija, Urugvajus, Kosta Rika ir Mauricijus. Ataskaitos logika paprasta: šios šalys dažniau vilioja ne nuliniais tarifais, o aiškiomis taisyklėmis užsienio pajamoms ir specialiais režimais, leidžiančiais finansuoti viešąsias paslaugas.

    Pasauliniame reitinge pirmą vietą užėmė Jungtiniai Arabų Emyratai, po jų rikiuojasi Antigva ir Barbuda, Paragvajus, Honkongas ir Bahamos. Sąrašo apačioje, be Vokietijos ir Danijos, taip pat atsidūrė Jungtinės Amerikos Valstijos ir Japonija.

  • 80 000 metų senumo radinys Uzbekistane verčia perrašyti žmogaus kelionę iš Afrikos

    80 000 metų senumo radinys Uzbekistane verčia perrašyti žmogaus kelionę iš Afrikos

    Uzbekistano Tienshanio kalnuose esantis Obi-Rachmat urvas pateikė radinių, galinčių pakeisti supratimą, kada ir kaip mūsų rūšis plito už Afrikos ribų. Iš maždaug 80 000 metų senumo sluoksnių iškeltos itin mažos akmens skeveldros savo forma primena miniatiūrinius strėlių antgalius.

    Archeologų teigimu, tokio tipo objektai svarbūs ne vien dėl amžiaus, bet ir dėl galimos funkcijos. Jei interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad sudėtingesnė tolimojo nuotolio medžioklės technologija Eurazijos gilumoje galėjo būti naudojama gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Kas rasta Obi-Rachmat urve

    Obi-Rachmat yra maždaug 1 250 metrų aukštyje virš jūros lygio, o jo stratigrafinė seka apima laikotarpį maždaug nuo 80 000 iki 40 000 metų. Ilgamečiai tyrimai čia atskleidė gausų akmens įrankių rinkinį: ašmenis, stambesnius nuoskilus ir smulkias ruošinių dalis.

    Seniausiuose sluoksniuose aptikti trikampiai akmens fragmentai yra mažesni nei 2 centimetrų pločio ir sveria vos kelis gramus. Iš pirmo žvilgsnio jie galėjo atrodyti kaip atsitiktinės skaldymo atliekos, tačiau mikroskopinė analizė parodė pažeidimų pėdsakus, būdingus smūgiui į taikinį.

    Tyrėjai nurodo, kad šie fragmentai per maži ir per trapūs, kad tiktų sunkioms ietims ar svaidomosioms ietims. Jų matmenys labiau atitinka lengvų strėlių antgalius, todėl keliama hipotezė apie ankstyvą lankų ir strėlių technologijos naudojimą arba bent jau labai lengvų metamojo ginklo antgalių tradiciją.

    Kas galėjo tai pagaminti

    Vienas svarbiausių klausimų yra autorystė. Tuo laikotarpiu Centrinėje Azijoje galėjo gyventi ne tik Homo sapiens, bet ir neandertaliečiai, todėl vien akmens dirbinių nepakanka galutinai priskirti technologiją konkrečiai žmogaus rūšiai.

    Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad neandertaliečių kontekstuose tokie smulkūs, mikrolitiniai projektilų elementai paprastai aptinkami retai. Tuo pat metu Afrikoje su Homo sapiens siejamuose kontekstuose mikrolitų ir sudėtinių ginklų komponentų idėja yra geriau žinoma, todėl Obi-Rachmat radiniai dera su platesniu technologijų raidos vaizdu.

    Kodėl tai svarbu migracijų istorijai

    Reikšmingu palyginimu laikomas Mandrino (Mandrin) radinynas Ronos slėnyje Prancūzijoje. Ten beveik identiško tipo mikroskopiniai antgaliai rasti maždaug 54 000 metų senumo sluoksnyje, kuriame aptiktas ir Homo sapiens pieninis dantis.

    Jeigu Uzbekistano radinių datavimas ir interpretacija teisingi, panaši technologija Centrinėje Azijoje būtų atsiradusi maždaug 26 000 metų anksčiau nei Vakarų Europoje ir daugiau nei 6 000 kilometrų į rytus. Tai sustiprina prielaidą, kad Centrinė Azija galėjo būti ankstyvas kontaktų ir judėjimo koridorius, o žmonių sklaida per Euraziją galėjo vykti sudėtingesniais etapais, nei rodo supaprastintos schemos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad galutinėms išvadoms reikia daugiau tarpinės grandies radimviečių tarp Centrinės Azijos ir vakarinių Eurazijos regionų. Tokie duomenys leistų tiksliau susieti technologijas su konkrečiomis populiacijomis ir įvertinti, ar tai buvo pavienė inovacija, ar platesnės migracijos bangos požymis.

    Šio laikotarpio tyrimuose ypač svarbūs modernūs datavimo metodai, išsami nusidėvėjimo analizė ir platesni palyginimai su Afrikos bei Europos radiniais. Būtent tokių duomenų sankirta ir leidžia peržiūrėti senas hipotezes apie tai, kada mūsų rūšis pasiekė Eurazijos širdį.

  • Anglijos Piddingtono kaimas balsavo „atsiskirti“ nuo JK: ginčas dėl 1 200 prieglobsčio prašytojų centro

    Anglijos Piddingtono kaimas balsavo „atsiskirti“ nuo JK: ginčas dėl 1 200 prieglobsčio prašytojų centro

    Simbolinis referendumas Oksfordšyre

    Oksfordšyro grafystėje esantis Piddingtono kaimas, kuriame gyvena apie 350 žmonių, surengė simbolinį referendumą ir didele balsų persvara pritarė idėjai „atsiskirti“ nuo Jungtinės Karalystės. Taip vietos bendruomenė protestuoja prieš planus netoliese įrengti prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo centrą buvusioje karinėje bazėje.

    Suskaičiavus biuletenius, už „savivaldos“ siekį pasisakė 285 iš 312 balsavusiųjų. Šis balsavimas neturi teisinės galios, tačiau kaimo gyventojai rezultatą pažymėjo simboliškai, pastatydami ženklą, skelbiantį teritoriją Piddingtono kunigaikštyste.

    Ką planuojama įrengti buvusioje bazėje?

    Pagal svarstomą planą nenaudojamoje karinėje teritorijoje būtų apgyvendinta daugiau kaip 1 200 vienišų suaugusių vyrų, kurie prašo prieglobsčio. Kaip teigiama, apgyvendinimas galėtų trukti mažiausiai 10 metų, todėl daliai vietos gyventojų tai kelia ilgalaikių pasekmių dėl infrastruktūros, saugumo ir viešųjų paslaugų apkrovos.

    Vyriausybė aiškina, kad buvusių karinių bazių panaudojimas yra dalis platesnės strategijos mažinti priklausomybę nuo viešbučių, kuriuose apgyvendinami prieglobsčio prašytojai. Pastaraisiais metais ši praktika Jungtinėje Karalystėje sulaukė kritikos dėl didelių kaštų ir spaudimo vietos savivaldybėms.

    Protesto idėja ir valdžios reakcija

    Referendumą organizavo parapijos taryba, o idėją įkvėpė 1949 metais sukurtas britų komedijos filmas Passport to Pimlico, kuriame Londono gyventojai atranda, kad jų rajonas esą formaliai nepriklauso Jungtinei Karalystei, ir paskelbia nepriklausomybę.

    Vietos tarybos vadovas Timas McNally teigė, kad balsavimas pirmiausia yra būdas aiškiai parodyti bendruomenės nerimą dėl planuojamo centro masto ir poveikio kaimo gyvenimui.

    „Norėjome, kad mūsų susirūpinimas būtų išgirstas aiškiai ir vienareikšmiškai“, – sakė Timas McNally.

    Politiniu lygmeniu situacija išlieka įtempta: bendruomenė tikisi derybų dėl sprendimų koregavimo, o centrinė valdžia laikosi pozicijos, kad projektas turi vykti. Artimiausiu metu ginčas gali persikelti į viešas konsultacijas ir administracinių sprendimų peržiūras, kurios paprastai lydi didesnius apgyvendinimo projektus.

  • Ką Ursula von der Leyen žada metinėje kalboje: DI, klimatas, migracija ir gynybos planai

    Ką Ursula von der Leyen žada metinėje kalboje: DI, klimatas, migracija ir gynybos planai

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen metinėje kalboje Europos Parlamente ketina dėlioti aiškų akcentą: didesnė Europos nepriklausomybė pasaulyje, kuriame daugėja krizių ir saugumo rizikų. Šis pasisakymas tradiciškai laikomas svarbiausiu jos metų politiniu pranešimu, iš kurio matyti, kur Komisija nukreips teisėkūros ir finansavimo prioritetus.

    Pastaraisiais metais ES darbotvarkę vienu metu spaudžia keli vektoriai: karas Ukrainoje, geopolitinė įtampa su Kinija, klimato ekstremalumai ir migracijos srautų svyravimai. Todėl kalboje tikimasi ne vien deklaracijų, bet ir konkrečių krypčių, kurios vėliau virsta teisės aktų paketais, strategijomis bei naujomis programomis valstybėms narėms.

    DI ir konkurencingumas

    Vienas ryškiausių kalbos leitmotyvų turėtų būti dirbtinis intelektas ir jo poveikis ekonomikai bei darbo rinkai. Europos Sąjunga jau turi DI aktą, tačiau didžiausias klausimas dabar yra įgyvendinimas: kaip paspartinti DI diegimą pramonėje ir viešajame sektoriuje, kartu apsaugant darbuotojus ir vartotojus.

    Komisijos tonu dažniau skamba mintis, kad Europa rizikuoja atsilikti nuo Jungtinių Valstijų ir Kinijos inovacijų tempu bei investicijų mastu. Todėl kalboje tikėtina daugiau dėmesio priemonėms, kurios didintų produktyvumą, mažintų biurokratiją ir padėtų įmonėms lengviau pritaikyti taisykles praktikoje.

    Klimatas: prisitaikymas ir atsparumas

    Klimato politika kalboje greičiausiai bus pateikta per prisitaikymo ir atsparumo prizmę. Po vasarų, kurias Europoje lydi karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai, vis daugiau dėmesio skiriama ne tik taršos mažinimui, bet ir pasirengimui neišvengiamiems pokyčiams infrastruktūroje, sveikatos sistemoje bei vandens valdyme.

    Komisija rengia atsparumo klimato kaitai priemonių paketą, kuriame numatomas sistemingesnis rizikų vertinimas ir bendresni scenarijai, pagal kuriuos šalys galėtų planuoti investicijas. Politinis fonas čia sudėtingas, nes dalis verslo ir kai kurios sostinės spaudžia mažinti perėjimo kaštus, o tuo pat metu išlieka ilgalaikiai ES emisijų mažinimo tikslai.

    Migracija, sienų apsauga ir saugumas

    Migracijos tema vėl grįžta į centrą po vasaros įvykių prie ES išorės sienų, kurie sukėlė politines diskusijas dėl reagavimo greičio ir priemonių masto. Kalboje laukiama raginimų stiprinti Frontex pajėgumus ir gerinti grąžinimų politiką, nes būtent šios sritys dažniausiai įvardijamos kaip didžiausios sistemos spragos.

    Vienas jautriausių klausimų yra tai, kiek toli Komisija būtų pasirengusi eiti, kalbėdama apie infrastruktūros finansavimą prie sienų ir apie modelius, kai dalis migracijos procedūrų ar grąžinimo sprendimų būtų organizuojami už ES ribų. Tokios idėjos kelia ginčus dėl teisėtumo, žmogaus teisių standartų ir atsakomybės pasidalijimo tarp šalių.

    Gynybos pramonė ir saugumas taip pat turėtų išlikti tarp prioritetų, ypač turint omenyje siekį didinti Europos gebėjimą apsirūpinti kritinėmis priemonėmis ir mažinti priklausomybes. Komisija pastaruoju metu vis dažniau kalba apie poreikį spartinti bendrus pirkimus, investicijas ir gamybos pajėgumus, kad ES galėtų reaguoti greičiau.

    Dar viena kryptis, kuri gali būti akcentuota, yra nepilnamečių apsauga internete ir galimi amžiaus ribojimai socialiniuose tinkluose. Ši diskusija Europoje stiprėja dėl priklausomybės nuo algoritmų, turinio žalos ir privatumo rizikų, o politinis klausimas išlieka paprastas, bet sunkiai išsprendžiamas: kokį minimalų amžių nustatyti ir kaip užtikrinti, kad taisyklės realiai veiktų.

    „Mes neturime sutikti su vaikystėmis, kurias formuoja algoritmai“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Nors galutinė kalbos versija paprastai koreguojama iki paskutinės minutės, kryptys jau ryškėja: DI ir konkurencingumas, klimato atsparumas, migracijos valdymas ir saugumo bei gynybos stiprinimas. Tai sritys, kuriose sprendimai gali greitai virsti naujais teisės aktais, finansavimo programomis ir įpareigojimais valstybėms narėms.

  • Kodėl Seuta ir Melilija tebėra Ispanijos: istorija, JT pozicija ir Maroko pretenzijų logika

    Kodėl Seuta ir Melilija tebėra Ispanijos: istorija, JT pozicija ir Maroko pretenzijų logika

    Du Ispanijos miestai Afrikoje

    Seuta ir Melilija yra du Ispanijai priklausantys autonominiai miestai Šiaurės Afrikoje, prie Viduržemio jūros. Jų statusas nuolat grįžta į viešas diskusijas, ypač kai suintensyvėja migracijos spaudimas pasienyje ir atsinaujina Maroko politiniai reikalavimai.

    Ispanija pabrėžia, kad šios teritorijos nėra laikinos kolonijos ar protektorato liekanos, o ilgą laiką nepertraukiamai administruojama nacionalinė teritorija. Marokas, savo ruožtu, periodiškai kelia suvereniteto klausimą, siekdamas šias teritorijas traktuoti kaip neišspręstą dekolonizacijos problemą.

    Kada Seuta ir Melilija tapo Ispanijos?

    Melilija Kastilijos karūnos sudėtyje atsidūrė 1497 metais, kai miestą perėmė ispanų ekspedicija, veikianti tuometinių valdovų įgaliojimu. Istoriniuose šaltiniuose šis žingsnis dažnai aiškinamas kaip strateginis ir gynybinis, susijęs su sąsiaurio kontrole bei pakrančių apsauga nuo piratavimo.

    Seuta iš pradžių buvo užkariauta Portugalijos 1415 metais, o 1580 metais, Portugalijai ir Ispanijai laikinai susijungus dinastine unija, miestas perėjo Ispanijos monarchijai. 1640 metais Portugalijai atkūrus nepriklausomybę, Seuta pasirinko likti su Ispanija, o tai vėliau buvo įtvirtinta 1668 metų Lisabonos sutartimi.

    Ar tuo metu egzistavo šiuolaikinis Marokas?

    Dažnas argumentas diskusijose yra valstybingumo tęstinumas. Dabartinį Maroką valdanti Alavitų dinastija savo valdymą pradėjo 1666 metais, taigi Melilija Ispanijos valdžioje buvo jau daugiau kaip pusantro šimtmečio iki šios dinastijos įsitvirtinimo.

    Dėl to Ispanijos pozicija remiasi teiginiu, kad šie miestai nebuvo perimti iš Maroko valstybės tokia forma, kokią ją suprantame šiandien. Vis dėlto tai neeliminuoja šiuolaikinių politinių pretenzijų, kurios dažniau siejamos su geopolitika, sienų kontrole ir migracijos maršrutais.

    XIX amžiaus plėtra ir protektorato niuansai

    Istorikai atkreipia dėmesį, kad didelė dabartinės Seutos ir Melilijos urbanistinės teritorijos dalis susiformavo XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Tai sutapo su Europos valstybių plėtra Afrikoje ir laikotarpiu, kai Ispanija turėjo protektoratą dalyje Maroko teritorijos 1912–1956 metais.

    Tačiau esminis skirtumas, kurį akcentuoja Ispanija, yra tas, kad Seuta ir Melilija nebuvo protektorato dalis ir jų suverenitetas, Madrido vertinimu, buvo nustatytas gerokai anksčiau. Kitaip tariant, pasienio sutartys keitė ribas ir miestų dydį, bet ne jų priklausomybės principą.

    JT vertinimas ir tarptautinės teisės rėmai

    Vienas svarbiausių argumentų, kuriais grindžiama dabartinė padėtis, yra Jungtinių Tautų praktika. 1975 metais Marokas kreipėsi, prašydamas Seutą ir Meliliją įtraukti į teritorijų, laukiančių dekolonizacijos, sąrašą, tačiau toks prašymas nebuvo patenkintas.

    Iki šiol Jungtinės Tautos šių miestų nepriskiria kolonijoms ir neįtraukia į dekolonizacijos darbotvarkę. Ispanija taip pat pabrėžia, kad 1995 metais įsigalioję autonomijos statutai sustiprino jų institucinį statusą, o miestai yra integruoti į Europos Sąjungos teisinę erdvę ir turi politinį atstovavimą Ispanijos parlamente.

    „Seuta ir Melilija nėra tik Ispanijos, jos yra iš esmės ispaniškos ir neliečiamos“, – sakė Ispanijos gynybos ministrė Margarita Robles.

    Pastarųjų metų migracijos epizodai ir diplomatinės įtampos rodo, kad klausimas greičiausiai ir toliau bus naudojamas kaip derybinis svertas. Vis dėlto tarptautinis teisinis formatas ir JT laikysena kol kas iš esmės palankūs Ispanijos pozicijai, todėl greitų statuso pokyčių scenarijus laikomas mažai tikėtinu.

  • Tūkstančiai gandrų po skrydžio į Afriką renkasi Maroko sąvartyne: kas juos ten vilioja

    Tūkstančiai baltųjų gandrų, rudenį pasiekusių Šiaurės Afriką, šią žiemą leidžia netoli Kenitros miesto Maroke. Vietos stebėtojai fiksuoja neįprastą vaizdą: didelės paukščių sankaupos renkasi ne pievose ar laukuose, o šalia miesto sąvartyno.

    Gandrai čia ieško lengvai prieinamo maisto, nes atliekos suteikia nuspėjamą ir nuolat pasipildantį šaltinį. Nors tokia aplinka nėra natūrali buveinė, išsekusiems po ilgo skrydžio paukščiams ji tampa greitu būdu atgauti jėgas ir sukaupti energijos atsargas.

    Specialistai pažymi, kad paukščius prie sąvartynų dažnai traukia keli veiksniai: maisto gausa, atviros erdvės ir santykinai mažesnė plėšrūnų rizika. Kenitros apylinkėse netoli sąvartyno yra ir vandens telkinių, todėl gandrai gali atsigerti, nusiprausti plunksnas ir saugiai ilsėtis.

    Vis dėlto toks „patogus“ maistas turi kainą: didėja rizika praryti plastiko ar kitų nevirškinamų atliekų, susižeisti, įsipainioti į virves ar plėveles. Be to, šalia atliekų dažniau pasitaiko ligų sukėlėjų, o žmonių veikla gali trikdyti poilsio vietas.

    Šiame Maroko regione jau daug metų paukščius stebi fotografas ir buvęs veterinaras Mustapha Abidi, fiksuojantis žieduotus gandrus bei padedantis sužeistiems laukiniams gyvūnams. Žiedai leidžia tiksliau suprasti migracijos kelius ir tai, kaip keičiasi žiemojimo vietos.

    Tarp šį sezoną pastebėtų paukščių išskirtas gandras iš Vokietijos, kurio žiedo numeris 7V175. Jis Kenitroje užfiksuotas 2026 metų rugsėjo 12 dieną, o vietos stebėtojams šis paukštis jau pažįstamas ir iš ankstesnio sezono.

    Dar viena reikšminga registracija, anot stebėtojų, susijusi su išskirtinai ilgaamžiu gandru iš Prancūzijos. Abidi užfiksavo 16 metų paukštį su baltu žiedu AZRH, kuris, kaip nurodoma stebėsenos įrašuose, buvo sužieduotas dar jauniklis 2010 metų gegužės 9 dieną Le-Ménil-Amey savivaldybėje, Manšo departamente.

    Ilgus metus jis daugiausia stebėtas Normandijoje, o už Prancūzijos ribų anksčiau buvo užfiksuotas tik kartą, 2021 metais Ispanijoje, Colmenar Viejo mieste. Dėl to naujas stebėjimas laikomas pirmuoju patvirtintu šio konkretaus paukščio pasirodymu Šiaurės Afrikoje.

    Ornitologų vertinimu, tokie atvejai svarbūs ne tik dėl įdomių „kelionės istorijų“, bet ir dėl duomenų apie gandrų ilgaamžiškumą, ištvermę bei migracijos lankstumą. Stebėsena rodo, kad paukščiai gali koreguoti maršrutus priklausomai nuo oro sąlygų, maisto prieinamumo ir saugių poilsio vietų.

    Migracijos ypatumus lemia ir regiono klimatas: rudenį bei žiemą Šiaurės Afrikoje kai kuriais metais lengviau rasti maisto, todėl dalis paukščių renkasi žiemoti arčiau Europos. Tai gali didinti gandrų koncentraciją prie miestų ir atliekų tvarkymo objektų, kur maisto šaltinis yra ypač stabilus.

  • Sirai prie Libano sienos moka iki 4 400 eurų: kaip veikia tarpininkų tinklas ir baudos

    Sirai prie Libano sienos moka iki 4 400 eurų: kaip veikia tarpininkų tinklas ir baudos

    Sirijos piliečiai, bandantys kirsti Libano sieną, vis dažniau susiduria su griežtesnėmis taisyklėmis ir ilgesnėmis procedūromis. Dėl to pasienyje suklestėjo tarpininkų, vadinamųjų tvarkytojų ir kelionių agentūrų rinka, kuri už įvažiavimo formalumus ima keliasdešimt kartų daugiau nei oficialūs mokesčiai.

    „Euronews“ kalbintas vairuotojas, dirbantis maršrute Damaskas–Beirutas, pasakojo apie sistemą, kurioje dalyvauja agentūros Sirijos sostinėje, dokumentų tvarkytojai pasienyje ir partneriai Beirute. Pasak jo, parduodami „paketai“ tiems, kurie patys nebesugeba susitvarkyti reikalų oficialiu keliu.

    Libano Generalinio saugumo direktorato oficialūs mokesčiai, remiantis publikacijoje nurodyta informacija, siekia iki maždaug 70 eurų. Tačiau realios sumos, kurias keliautojai esą sumoka neoficialiems tarpininkams, yra nepalyginamai didesnės.

    Už 48 valandų buvimą Libane per tarpininkus prašoma apie 170 eurų, už savaitę apie 240 eurų, o už mėnesį apie 370 eurų. Metinės rezidencijos sutvarkymas, kaip teigiama publikacijoje, kainuoja maždaug 4 400 eurų, o anksčiau siūlyta šešių mėnesių schema, kuri šiuo metu sustabdyta, buvo įkainota apie 1 400 eurų.

    Pinigų skirtumas, pasak šaltinių, dažniausiai nusėda kaip kyšiai ar atsilyginimai, kad būtų apeiti reikalavimai. Tarp jų minimas įrodymas apie turimas lėšas, viešbučio rezervacija ar tolesnės kelionės bilietas.

    Procedūros grindžiamos griežta tyla: keliautojai neturi atskleisti pareigūnams, kad dokumentus sutvarkė vairuotojas ar agentūra. Pasak vairuotojo, toks prisipažinimas gali baigtis jo sulaikymu ir draudimu įvažiuoti į Libaną.

    Publikacijoje aprašoma ir kita praktika, kai atvykstant pagal „turistų grupės“ schemą keliautojas buvimo laikui turi atiduoti pasą ar tapatybės kortelę garantui ar įmonės atstovui. Dokumentai grąžinami tik išvykstant, o pagal kitą, laisvesnę schemą, jie gali likti pas patį žmogų.

    Baudos ir draudimai kelia įtampą

    Net keliautojai, kurie teoriškai turėtų lengviau pereiti patikrą, esą susiduria su papildomais mokesčiais. Tarp jų minimi profesinių sąjungų narių pažymėjimų turėtojai, kai kurių verslo registrų atstovai ar tranzitu vykstantys žmonės.

    Už vadinamąjį aptarnavimą pasienyje gali būti reikalaujama apie 55 eurus, o kartu išlieka ilgas laukimas ir trumpi leistini terminai. Publikacijoje teigiama, kad kai kuriems keliautojams leidžiama pasilikti 15 dienų, o tranzitu vykstantiems kartais skiriamos vos 24 valandos.

    Didžiausią spaudimą, anot publikacijos, kelia baudos už termino viršijimą. Už vienos dienos vėlavimą po mėnesio leidimo gali būti skiriama apie 55 eurų bauda ir vienerių metų draudimas atvykti į Libaną.

    Ilgesnio termino pažeidimai kainuoja dar brangiau: už šešių mėnesių rezidencijos limito viršijimą minima maždaug 250 eurų bauda, kuri didėja, kuo ilgiau žmogus pasilieka nelegaliai. Tokia politika, pasak stebėtojų, sukuria papildomą motyvaciją rinktis tarpininkus dar prieš atvykstant prie sienos.

    Kas pasikeitė po 2024 metų?

    Libanas priėmė didžiulį skaičių nuo karo bėgusių sirų, o tai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl įvažiavimo kontrolė buvo griežtinama. Valdžia viešai argumentuoja, kad spaudimą patiria viešosios paslaugos, darbo rinka ir visa pabėgėlių politika.

    „Euronews“ straipsnyje pabrėžiama, kad po Basharo al Assado režimo žlugimo 2024 metų gruodį judėjimas pasienyje suaktyvėjo, o Libano pusėje procedūros dar labiau sugriežtėjo. Tuo pat metu Sirijos pusėje, pasak pašnekovo, kelionė tapo paprastesnė, nes neliko kai kurių buvusių patikros punktų, siejamų su prievartavimu ir reketu.

    Papildomų sunkumų kelia ir infrastruktūra: keli perėjimo punktai, kaip teigiama publikacijoje, buvo apgadinti per Izraelio smūgius ir vis dar neveikia. Dėl to daliai transporto tenka važiuoti ilgesniais aplinkiniais keliais, o tai didina kelionės kainą ir mažina reguliarių reisų pelningumą.

    Pašnekovas teigė, kad dabar vairuotojai dažnai sieną kerta su vienu ar dviem keleiviais, kai anksčiau automobiliai būdavo pilni. Jis taip pat priminė, kad iki 2014 metų kai kuriems keliautojams pakakdavo pateikti tapatybės kortelę ir buvo galima gauti šešių mėnesių įvažiavimą.

    Publikacijoje pažymima, kad pateiktų sumų ne visada pavyko nepriklausomai patikrinti, o Libano institucijos į užklausą dėl komentaro tuo metu nebuvo atsakiusios. Vis dėlto aprašomas modelis atitinka platesnę tendenciją, kai sugriežtėjus migracijos kontrolės režimams atsiranda lygiagrečios paslaugų rinkos, iš kurių labiausiai nukenčia pažeidžiamiausi keliautojai.

  • Odesos srityje tinkluose įsipainiojo reta didžioji smiltpempė: kur ji peri ir kodėl saugoma

    Odesos srityje, Tuzlovo limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, mokslininkai užfiksavo retą paukštį – didžiąją smiltpempę. Paukštis buvo įsipainiojęs į tyrėjų naudojamus tinklus, tačiau netrukus saugiai išlaisvintas ir paleistas.

    Apie radinį pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, net ir karo sąlygomis migracijos keliai nemažėja, todėl per Tuzlovo limanus toliau keliauja įvairios vandens ir pajūrio paukščių rūšys.

    „Nepaisant triukšmo ir gamtos niokojimo dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, paukščiai ir toliau migruoja per Tuzlovo limanus. Tarp jų pasitaiko ir didžioji smiltpempė“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame matyti paukštis, įsipainiojęs į tinklus, greičiausiai naudojamus paukščių gaudymui žiedavimui. Tokie tinklai leidžia ornitologams įvertinti migracijos laiką, maršrutus ir paukščių būklę, o sugauti paukščiai po procedūrų turi būti nedelsiant paleidžiami.

    Didžioji smiltpempė yra tilvikinių (pakrantės paukščių) grupės rūšis, išsiskirianti lieknu kūnu ir gana trumpu snapu bei kojomis. Jos kūno ilgis paprastai siekia apie 18–20 centimetrų, sparnų mostas – 48–57 centimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 62 iki 71 gramo.

    Ši rūšis žiemoja Afrikoje, o perėjimo teritorijos driekiasi plačiame Eurazijos areale nuo Skandinavijos iki Tolimųjų Rytų. Ukrainoje ji peri labai ribotai – daugiausia Polesėje, netoli sienos su Baltarusija, o migracijų metu gali būti aptinkama įvairiose šalies vietose, ypač prie didesnių upių ir jūros pakrantėje.

    Pagal viešai skelbiamus Ukrainos gamtosaugininkų vertinimus, šalyje perinčių porų skaičius yra itin mažas ir per skirtingus metus svyravo nuo kelių iki keliolikos porų. Dėl to bet koks buveinių praradimas, trikdymas ar pakrančių ekosistemų pokyčiai šiai rūšiai gali turėti neproporcingai didelį poveikį.

    Didžiosios smiltpempės perėjimo vietos laikomos nestabiliomis, todėl rūšis gali išnykti kaip perinti paukščių rūšis Ukrainoje, jei buveinės nebus išsaugotos. Dėl migracijų priklausomybės nuo šlapynių tokie parkai kaip Tuzlovo limanai tampa svarbiais „sustojimo taškais“ pakeliui į žiemavietes.

    Rūšis yra saugoma pagal tarptautinius gamtos apsaugos mechanizmus, įskaitant Berno ir Bonos konvencijas, taip pat pagal AEWA susitarimą, skirtą migruojantiems vandens paukščiams. Ukrainoje didžioji smiltpempė įrašyta į Ukrainos raudonąją knygą ir priskiriama retoms rūšims.

    Specialistai pabrėžia, kad migracijos metu ypač svarbus tampa paukščių trikdymo mažinimas šlapynėse ir pakrančių zonose. Tinkamai organizuojami moksliniai tyrimai, kai paukščiai greitai apžiūrimi, sužymimi ir paleidžiami, padeda tiksliau suprasti populiacijos tendencijas ir geriau planuoti apsaugos priemones.

  • Černobylio draustinyje nufotografuotas per Pripetę plaukiantis briedis: kur jis traukė?

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos draustinyje tyrėjai užfiksavo neįprastą kadrą: briedis įbrido į Pripetės upę ir ją perplaukė. Nuotraukas, darytas atskirties zonoje, viešai paskelbė draustinio specialistai.

    Pasak stebėtojų, gyvūnas į vandenį įėjo užtikrintai, įveikė srovę ir pasiekęs kitą krantą nuėjo toliau. Kur jis keliavo ir kodėl pasirinko tokią „maršruto“ atkarpą, tyrėjai sako kol kas nežinantys.

    „Panašu, kad Pripetė Černobylio draustinyje seniai tapo ne tik upe, bet ir savotiška perėja vietos gyventojams“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai primena, kad briedžiai yra geri plaukikai: vandens telkinius jie kerta migruodami, ieškodami maisto ar naujų teritorijų, taip pat vengdami trikdžių. Toks elgesys dažnesnis ten, kur gyvūnų judėjimą lemia sezoniškumas, populiacijos tankis ir buveinių mozaika.

    Draustinyje Pripetės „kirtimų“ fiksuota ir anksčiau: vasaros pabaigoje čia buvo užregistruoti upę perplaukiantys šernai, o taip pat vandens telkinį įveikiantis usūrinis šuo. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukiniai gyvūnai naudojasi upių koridoriais ir kaip kinta jų judėjimo įpročiai atskirties zonoje.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus domina mokslininkus kaip teritorija, kurioje dėl riboto žmonių aktyvumo atsikuria laukinė gamta. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad stebėjimai gamtoje savaime nereiškia, jog radiacinė rizika išnyko, o į zoną patekti galima tik laikantis nustatytų taisyklių.