Tag: Migracija

  • Anglijos Piddingtono kaimas balsavo „atsiskirti“ nuo JK: ginčas dėl 1 200 prieglobsčio prašytojų centro

    Anglijos Piddingtono kaimas balsavo „atsiskirti“ nuo JK: ginčas dėl 1 200 prieglobsčio prašytojų centro

    Simbolinis referendumas Oksfordšyre

    Oksfordšyro grafystėje esantis Piddingtono kaimas, kuriame gyvena apie 350 žmonių, surengė simbolinį referendumą ir didele balsų persvara pritarė idėjai „atsiskirti“ nuo Jungtinės Karalystės. Taip vietos bendruomenė protestuoja prieš planus netoliese įrengti prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo centrą buvusioje karinėje bazėje.

    Suskaičiavus biuletenius, už „savivaldos“ siekį pasisakė 285 iš 312 balsavusiųjų. Šis balsavimas neturi teisinės galios, tačiau kaimo gyventojai rezultatą pažymėjo simboliškai, pastatydami ženklą, skelbiantį teritoriją Piddingtono kunigaikštyste.

    Ką planuojama įrengti buvusioje bazėje?

    Pagal svarstomą planą nenaudojamoje karinėje teritorijoje būtų apgyvendinta daugiau kaip 1 200 vienišų suaugusių vyrų, kurie prašo prieglobsčio. Kaip teigiama, apgyvendinimas galėtų trukti mažiausiai 10 metų, todėl daliai vietos gyventojų tai kelia ilgalaikių pasekmių dėl infrastruktūros, saugumo ir viešųjų paslaugų apkrovos.

    Vyriausybė aiškina, kad buvusių karinių bazių panaudojimas yra dalis platesnės strategijos mažinti priklausomybę nuo viešbučių, kuriuose apgyvendinami prieglobsčio prašytojai. Pastaraisiais metais ši praktika Jungtinėje Karalystėje sulaukė kritikos dėl didelių kaštų ir spaudimo vietos savivaldybėms.

    Protesto idėja ir valdžios reakcija

    Referendumą organizavo parapijos taryba, o idėją įkvėpė 1949 metais sukurtas britų komedijos filmas Passport to Pimlico, kuriame Londono gyventojai atranda, kad jų rajonas esą formaliai nepriklauso Jungtinei Karalystei, ir paskelbia nepriklausomybę.

    Vietos tarybos vadovas Timas McNally teigė, kad balsavimas pirmiausia yra būdas aiškiai parodyti bendruomenės nerimą dėl planuojamo centro masto ir poveikio kaimo gyvenimui.

    „Norėjome, kad mūsų susirūpinimas būtų išgirstas aiškiai ir vienareikšmiškai“, – sakė Timas McNally.

    Politiniu lygmeniu situacija išlieka įtempta: bendruomenė tikisi derybų dėl sprendimų koregavimo, o centrinė valdžia laikosi pozicijos, kad projektas turi vykti. Artimiausiu metu ginčas gali persikelti į viešas konsultacijas ir administracinių sprendimų peržiūras, kurios paprastai lydi didesnius apgyvendinimo projektus.

  • Ką Ursula von der Leyen žada metinėje kalboje: DI, klimatas, migracija ir gynybos planai

    Ką Ursula von der Leyen žada metinėje kalboje: DI, klimatas, migracija ir gynybos planai

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen metinėje kalboje Europos Parlamente ketina dėlioti aiškų akcentą: didesnė Europos nepriklausomybė pasaulyje, kuriame daugėja krizių ir saugumo rizikų. Šis pasisakymas tradiciškai laikomas svarbiausiu jos metų politiniu pranešimu, iš kurio matyti, kur Komisija nukreips teisėkūros ir finansavimo prioritetus.

    Pastaraisiais metais ES darbotvarkę vienu metu spaudžia keli vektoriai: karas Ukrainoje, geopolitinė įtampa su Kinija, klimato ekstremalumai ir migracijos srautų svyravimai. Todėl kalboje tikimasi ne vien deklaracijų, bet ir konkrečių krypčių, kurios vėliau virsta teisės aktų paketais, strategijomis bei naujomis programomis valstybėms narėms.

    DI ir konkurencingumas

    Vienas ryškiausių kalbos leitmotyvų turėtų būti dirbtinis intelektas ir jo poveikis ekonomikai bei darbo rinkai. Europos Sąjunga jau turi DI aktą, tačiau didžiausias klausimas dabar yra įgyvendinimas: kaip paspartinti DI diegimą pramonėje ir viešajame sektoriuje, kartu apsaugant darbuotojus ir vartotojus.

    Komisijos tonu dažniau skamba mintis, kad Europa rizikuoja atsilikti nuo Jungtinių Valstijų ir Kinijos inovacijų tempu bei investicijų mastu. Todėl kalboje tikėtina daugiau dėmesio priemonėms, kurios didintų produktyvumą, mažintų biurokratiją ir padėtų įmonėms lengviau pritaikyti taisykles praktikoje.

    Klimatas: prisitaikymas ir atsparumas

    Klimato politika kalboje greičiausiai bus pateikta per prisitaikymo ir atsparumo prizmę. Po vasarų, kurias Europoje lydi karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai, vis daugiau dėmesio skiriama ne tik taršos mažinimui, bet ir pasirengimui neišvengiamiems pokyčiams infrastruktūroje, sveikatos sistemoje bei vandens valdyme.

    Komisija rengia atsparumo klimato kaitai priemonių paketą, kuriame numatomas sistemingesnis rizikų vertinimas ir bendresni scenarijai, pagal kuriuos šalys galėtų planuoti investicijas. Politinis fonas čia sudėtingas, nes dalis verslo ir kai kurios sostinės spaudžia mažinti perėjimo kaštus, o tuo pat metu išlieka ilgalaikiai ES emisijų mažinimo tikslai.

    Migracija, sienų apsauga ir saugumas

    Migracijos tema vėl grįžta į centrą po vasaros įvykių prie ES išorės sienų, kurie sukėlė politines diskusijas dėl reagavimo greičio ir priemonių masto. Kalboje laukiama raginimų stiprinti Frontex pajėgumus ir gerinti grąžinimų politiką, nes būtent šios sritys dažniausiai įvardijamos kaip didžiausios sistemos spragos.

    Vienas jautriausių klausimų yra tai, kiek toli Komisija būtų pasirengusi eiti, kalbėdama apie infrastruktūros finansavimą prie sienų ir apie modelius, kai dalis migracijos procedūrų ar grąžinimo sprendimų būtų organizuojami už ES ribų. Tokios idėjos kelia ginčus dėl teisėtumo, žmogaus teisių standartų ir atsakomybės pasidalijimo tarp šalių.

    Gynybos pramonė ir saugumas taip pat turėtų išlikti tarp prioritetų, ypač turint omenyje siekį didinti Europos gebėjimą apsirūpinti kritinėmis priemonėmis ir mažinti priklausomybes. Komisija pastaruoju metu vis dažniau kalba apie poreikį spartinti bendrus pirkimus, investicijas ir gamybos pajėgumus, kad ES galėtų reaguoti greičiau.

    Dar viena kryptis, kuri gali būti akcentuota, yra nepilnamečių apsauga internete ir galimi amžiaus ribojimai socialiniuose tinkluose. Ši diskusija Europoje stiprėja dėl priklausomybės nuo algoritmų, turinio žalos ir privatumo rizikų, o politinis klausimas išlieka paprastas, bet sunkiai išsprendžiamas: kokį minimalų amžių nustatyti ir kaip užtikrinti, kad taisyklės realiai veiktų.

    „Mes neturime sutikti su vaikystėmis, kurias formuoja algoritmai“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Nors galutinė kalbos versija paprastai koreguojama iki paskutinės minutės, kryptys jau ryškėja: DI ir konkurencingumas, klimato atsparumas, migracijos valdymas ir saugumo bei gynybos stiprinimas. Tai sritys, kuriose sprendimai gali greitai virsti naujais teisės aktais, finansavimo programomis ir įpareigojimais valstybėms narėms.

  • Kodėl Seuta ir Melilija tebėra Ispanijos: istorija, JT pozicija ir Maroko pretenzijų logika

    Kodėl Seuta ir Melilija tebėra Ispanijos: istorija, JT pozicija ir Maroko pretenzijų logika

    Du Ispanijos miestai Afrikoje

    Seuta ir Melilija yra du Ispanijai priklausantys autonominiai miestai Šiaurės Afrikoje, prie Viduržemio jūros. Jų statusas nuolat grįžta į viešas diskusijas, ypač kai suintensyvėja migracijos spaudimas pasienyje ir atsinaujina Maroko politiniai reikalavimai.

    Ispanija pabrėžia, kad šios teritorijos nėra laikinos kolonijos ar protektorato liekanos, o ilgą laiką nepertraukiamai administruojama nacionalinė teritorija. Marokas, savo ruožtu, periodiškai kelia suvereniteto klausimą, siekdamas šias teritorijas traktuoti kaip neišspręstą dekolonizacijos problemą.

    Kada Seuta ir Melilija tapo Ispanijos?

    Melilija Kastilijos karūnos sudėtyje atsidūrė 1497 metais, kai miestą perėmė ispanų ekspedicija, veikianti tuometinių valdovų įgaliojimu. Istoriniuose šaltiniuose šis žingsnis dažnai aiškinamas kaip strateginis ir gynybinis, susijęs su sąsiaurio kontrole bei pakrančių apsauga nuo piratavimo.

    Seuta iš pradžių buvo užkariauta Portugalijos 1415 metais, o 1580 metais, Portugalijai ir Ispanijai laikinai susijungus dinastine unija, miestas perėjo Ispanijos monarchijai. 1640 metais Portugalijai atkūrus nepriklausomybę, Seuta pasirinko likti su Ispanija, o tai vėliau buvo įtvirtinta 1668 metų Lisabonos sutartimi.

    Ar tuo metu egzistavo šiuolaikinis Marokas?

    Dažnas argumentas diskusijose yra valstybingumo tęstinumas. Dabartinį Maroką valdanti Alavitų dinastija savo valdymą pradėjo 1666 metais, taigi Melilija Ispanijos valdžioje buvo jau daugiau kaip pusantro šimtmečio iki šios dinastijos įsitvirtinimo.

    Dėl to Ispanijos pozicija remiasi teiginiu, kad šie miestai nebuvo perimti iš Maroko valstybės tokia forma, kokią ją suprantame šiandien. Vis dėlto tai neeliminuoja šiuolaikinių politinių pretenzijų, kurios dažniau siejamos su geopolitika, sienų kontrole ir migracijos maršrutais.

    XIX amžiaus plėtra ir protektorato niuansai

    Istorikai atkreipia dėmesį, kad didelė dabartinės Seutos ir Melilijos urbanistinės teritorijos dalis susiformavo XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Tai sutapo su Europos valstybių plėtra Afrikoje ir laikotarpiu, kai Ispanija turėjo protektoratą dalyje Maroko teritorijos 1912–1956 metais.

    Tačiau esminis skirtumas, kurį akcentuoja Ispanija, yra tas, kad Seuta ir Melilija nebuvo protektorato dalis ir jų suverenitetas, Madrido vertinimu, buvo nustatytas gerokai anksčiau. Kitaip tariant, pasienio sutartys keitė ribas ir miestų dydį, bet ne jų priklausomybės principą.

    JT vertinimas ir tarptautinės teisės rėmai

    Vienas svarbiausių argumentų, kuriais grindžiama dabartinė padėtis, yra Jungtinių Tautų praktika. 1975 metais Marokas kreipėsi, prašydamas Seutą ir Meliliją įtraukti į teritorijų, laukiančių dekolonizacijos, sąrašą, tačiau toks prašymas nebuvo patenkintas.

    Iki šiol Jungtinės Tautos šių miestų nepriskiria kolonijoms ir neįtraukia į dekolonizacijos darbotvarkę. Ispanija taip pat pabrėžia, kad 1995 metais įsigalioję autonomijos statutai sustiprino jų institucinį statusą, o miestai yra integruoti į Europos Sąjungos teisinę erdvę ir turi politinį atstovavimą Ispanijos parlamente.

    „Seuta ir Melilija nėra tik Ispanijos, jos yra iš esmės ispaniškos ir neliečiamos“, – sakė Ispanijos gynybos ministrė Margarita Robles.

    Pastarųjų metų migracijos epizodai ir diplomatinės įtampos rodo, kad klausimas greičiausiai ir toliau bus naudojamas kaip derybinis svertas. Vis dėlto tarptautinis teisinis formatas ir JT laikysena kol kas iš esmės palankūs Ispanijos pozicijai, todėl greitų statuso pokyčių scenarijus laikomas mažai tikėtinu.

  • Tūkstančiai gandrų po skrydžio į Afriką renkasi Maroko sąvartyne: kas juos ten vilioja

    Tūkstančiai baltųjų gandrų, rudenį pasiekusių Šiaurės Afriką, šią žiemą leidžia netoli Kenitros miesto Maroke. Vietos stebėtojai fiksuoja neįprastą vaizdą: didelės paukščių sankaupos renkasi ne pievose ar laukuose, o šalia miesto sąvartyno.

    Gandrai čia ieško lengvai prieinamo maisto, nes atliekos suteikia nuspėjamą ir nuolat pasipildantį šaltinį. Nors tokia aplinka nėra natūrali buveinė, išsekusiems po ilgo skrydžio paukščiams ji tampa greitu būdu atgauti jėgas ir sukaupti energijos atsargas.

    Specialistai pažymi, kad paukščius prie sąvartynų dažnai traukia keli veiksniai: maisto gausa, atviros erdvės ir santykinai mažesnė plėšrūnų rizika. Kenitros apylinkėse netoli sąvartyno yra ir vandens telkinių, todėl gandrai gali atsigerti, nusiprausti plunksnas ir saugiai ilsėtis.

    Vis dėlto toks „patogus“ maistas turi kainą: didėja rizika praryti plastiko ar kitų nevirškinamų atliekų, susižeisti, įsipainioti į virves ar plėveles. Be to, šalia atliekų dažniau pasitaiko ligų sukėlėjų, o žmonių veikla gali trikdyti poilsio vietas.

    Šiame Maroko regione jau daug metų paukščius stebi fotografas ir buvęs veterinaras Mustapha Abidi, fiksuojantis žieduotus gandrus bei padedantis sužeistiems laukiniams gyvūnams. Žiedai leidžia tiksliau suprasti migracijos kelius ir tai, kaip keičiasi žiemojimo vietos.

    Tarp šį sezoną pastebėtų paukščių išskirtas gandras iš Vokietijos, kurio žiedo numeris 7V175. Jis Kenitroje užfiksuotas 2026 metų rugsėjo 12 dieną, o vietos stebėtojams šis paukštis jau pažįstamas ir iš ankstesnio sezono.

    Dar viena reikšminga registracija, anot stebėtojų, susijusi su išskirtinai ilgaamžiu gandru iš Prancūzijos. Abidi užfiksavo 16 metų paukštį su baltu žiedu AZRH, kuris, kaip nurodoma stebėsenos įrašuose, buvo sužieduotas dar jauniklis 2010 metų gegužės 9 dieną Le-Ménil-Amey savivaldybėje, Manšo departamente.

    Ilgus metus jis daugiausia stebėtas Normandijoje, o už Prancūzijos ribų anksčiau buvo užfiksuotas tik kartą, 2021 metais Ispanijoje, Colmenar Viejo mieste. Dėl to naujas stebėjimas laikomas pirmuoju patvirtintu šio konkretaus paukščio pasirodymu Šiaurės Afrikoje.

    Ornitologų vertinimu, tokie atvejai svarbūs ne tik dėl įdomių „kelionės istorijų“, bet ir dėl duomenų apie gandrų ilgaamžiškumą, ištvermę bei migracijos lankstumą. Stebėsena rodo, kad paukščiai gali koreguoti maršrutus priklausomai nuo oro sąlygų, maisto prieinamumo ir saugių poilsio vietų.

    Migracijos ypatumus lemia ir regiono klimatas: rudenį bei žiemą Šiaurės Afrikoje kai kuriais metais lengviau rasti maisto, todėl dalis paukščių renkasi žiemoti arčiau Europos. Tai gali didinti gandrų koncentraciją prie miestų ir atliekų tvarkymo objektų, kur maisto šaltinis yra ypač stabilus.

  • Sirai prie Libano sienos moka iki 4 400 eurų: kaip veikia tarpininkų tinklas ir baudos

    Sirai prie Libano sienos moka iki 4 400 eurų: kaip veikia tarpininkų tinklas ir baudos

    Sirijos piliečiai, bandantys kirsti Libano sieną, vis dažniau susiduria su griežtesnėmis taisyklėmis ir ilgesnėmis procedūromis. Dėl to pasienyje suklestėjo tarpininkų, vadinamųjų tvarkytojų ir kelionių agentūrų rinka, kuri už įvažiavimo formalumus ima keliasdešimt kartų daugiau nei oficialūs mokesčiai.

    „Euronews“ kalbintas vairuotojas, dirbantis maršrute Damaskas–Beirutas, pasakojo apie sistemą, kurioje dalyvauja agentūros Sirijos sostinėje, dokumentų tvarkytojai pasienyje ir partneriai Beirute. Pasak jo, parduodami „paketai“ tiems, kurie patys nebesugeba susitvarkyti reikalų oficialiu keliu.

    Libano Generalinio saugumo direktorato oficialūs mokesčiai, remiantis publikacijoje nurodyta informacija, siekia iki maždaug 70 eurų. Tačiau realios sumos, kurias keliautojai esą sumoka neoficialiems tarpininkams, yra nepalyginamai didesnės.

    Už 48 valandų buvimą Libane per tarpininkus prašoma apie 170 eurų, už savaitę apie 240 eurų, o už mėnesį apie 370 eurų. Metinės rezidencijos sutvarkymas, kaip teigiama publikacijoje, kainuoja maždaug 4 400 eurų, o anksčiau siūlyta šešių mėnesių schema, kuri šiuo metu sustabdyta, buvo įkainota apie 1 400 eurų.

    Pinigų skirtumas, pasak šaltinių, dažniausiai nusėda kaip kyšiai ar atsilyginimai, kad būtų apeiti reikalavimai. Tarp jų minimas įrodymas apie turimas lėšas, viešbučio rezervacija ar tolesnės kelionės bilietas.

    Procedūros grindžiamos griežta tyla: keliautojai neturi atskleisti pareigūnams, kad dokumentus sutvarkė vairuotojas ar agentūra. Pasak vairuotojo, toks prisipažinimas gali baigtis jo sulaikymu ir draudimu įvažiuoti į Libaną.

    Publikacijoje aprašoma ir kita praktika, kai atvykstant pagal „turistų grupės“ schemą keliautojas buvimo laikui turi atiduoti pasą ar tapatybės kortelę garantui ar įmonės atstovui. Dokumentai grąžinami tik išvykstant, o pagal kitą, laisvesnę schemą, jie gali likti pas patį žmogų.

    Baudos ir draudimai kelia įtampą

    Net keliautojai, kurie teoriškai turėtų lengviau pereiti patikrą, esą susiduria su papildomais mokesčiais. Tarp jų minimi profesinių sąjungų narių pažymėjimų turėtojai, kai kurių verslo registrų atstovai ar tranzitu vykstantys žmonės.

    Už vadinamąjį aptarnavimą pasienyje gali būti reikalaujama apie 55 eurus, o kartu išlieka ilgas laukimas ir trumpi leistini terminai. Publikacijoje teigiama, kad kai kuriems keliautojams leidžiama pasilikti 15 dienų, o tranzitu vykstantiems kartais skiriamos vos 24 valandos.

    Didžiausią spaudimą, anot publikacijos, kelia baudos už termino viršijimą. Už vienos dienos vėlavimą po mėnesio leidimo gali būti skiriama apie 55 eurų bauda ir vienerių metų draudimas atvykti į Libaną.

    Ilgesnio termino pažeidimai kainuoja dar brangiau: už šešių mėnesių rezidencijos limito viršijimą minima maždaug 250 eurų bauda, kuri didėja, kuo ilgiau žmogus pasilieka nelegaliai. Tokia politika, pasak stebėtojų, sukuria papildomą motyvaciją rinktis tarpininkus dar prieš atvykstant prie sienos.

    Kas pasikeitė po 2024 metų?

    Libanas priėmė didžiulį skaičių nuo karo bėgusių sirų, o tai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl įvažiavimo kontrolė buvo griežtinama. Valdžia viešai argumentuoja, kad spaudimą patiria viešosios paslaugos, darbo rinka ir visa pabėgėlių politika.

    „Euronews“ straipsnyje pabrėžiama, kad po Basharo al Assado režimo žlugimo 2024 metų gruodį judėjimas pasienyje suaktyvėjo, o Libano pusėje procedūros dar labiau sugriežtėjo. Tuo pat metu Sirijos pusėje, pasak pašnekovo, kelionė tapo paprastesnė, nes neliko kai kurių buvusių patikros punktų, siejamų su prievartavimu ir reketu.

    Papildomų sunkumų kelia ir infrastruktūra: keli perėjimo punktai, kaip teigiama publikacijoje, buvo apgadinti per Izraelio smūgius ir vis dar neveikia. Dėl to daliai transporto tenka važiuoti ilgesniais aplinkiniais keliais, o tai didina kelionės kainą ir mažina reguliarių reisų pelningumą.

    Pašnekovas teigė, kad dabar vairuotojai dažnai sieną kerta su vienu ar dviem keleiviais, kai anksčiau automobiliai būdavo pilni. Jis taip pat priminė, kad iki 2014 metų kai kuriems keliautojams pakakdavo pateikti tapatybės kortelę ir buvo galima gauti šešių mėnesių įvažiavimą.

    Publikacijoje pažymima, kad pateiktų sumų ne visada pavyko nepriklausomai patikrinti, o Libano institucijos į užklausą dėl komentaro tuo metu nebuvo atsakiusios. Vis dėlto aprašomas modelis atitinka platesnę tendenciją, kai sugriežtėjus migracijos kontrolės režimams atsiranda lygiagrečios paslaugų rinkos, iš kurių labiausiai nukenčia pažeidžiamiausi keliautojai.

  • Odesos srityje tinkluose įsipainiojo reta didžioji smiltpempė: kur ji peri ir kodėl saugoma

    Odesos srityje, Tuzlovo limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, mokslininkai užfiksavo retą paukštį – didžiąją smiltpempę. Paukštis buvo įsipainiojęs į tyrėjų naudojamus tinklus, tačiau netrukus saugiai išlaisvintas ir paleistas.

    Apie radinį pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, net ir karo sąlygomis migracijos keliai nemažėja, todėl per Tuzlovo limanus toliau keliauja įvairios vandens ir pajūrio paukščių rūšys.

    „Nepaisant triukšmo ir gamtos niokojimo dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, paukščiai ir toliau migruoja per Tuzlovo limanus. Tarp jų pasitaiko ir didžioji smiltpempė“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame matyti paukštis, įsipainiojęs į tinklus, greičiausiai naudojamus paukščių gaudymui žiedavimui. Tokie tinklai leidžia ornitologams įvertinti migracijos laiką, maršrutus ir paukščių būklę, o sugauti paukščiai po procedūrų turi būti nedelsiant paleidžiami.

    Didžioji smiltpempė yra tilvikinių (pakrantės paukščių) grupės rūšis, išsiskirianti lieknu kūnu ir gana trumpu snapu bei kojomis. Jos kūno ilgis paprastai siekia apie 18–20 centimetrų, sparnų mostas – 48–57 centimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 62 iki 71 gramo.

    Ši rūšis žiemoja Afrikoje, o perėjimo teritorijos driekiasi plačiame Eurazijos areale nuo Skandinavijos iki Tolimųjų Rytų. Ukrainoje ji peri labai ribotai – daugiausia Polesėje, netoli sienos su Baltarusija, o migracijų metu gali būti aptinkama įvairiose šalies vietose, ypač prie didesnių upių ir jūros pakrantėje.

    Pagal viešai skelbiamus Ukrainos gamtosaugininkų vertinimus, šalyje perinčių porų skaičius yra itin mažas ir per skirtingus metus svyravo nuo kelių iki keliolikos porų. Dėl to bet koks buveinių praradimas, trikdymas ar pakrančių ekosistemų pokyčiai šiai rūšiai gali turėti neproporcingai didelį poveikį.

    Didžiosios smiltpempės perėjimo vietos laikomos nestabiliomis, todėl rūšis gali išnykti kaip perinti paukščių rūšis Ukrainoje, jei buveinės nebus išsaugotos. Dėl migracijų priklausomybės nuo šlapynių tokie parkai kaip Tuzlovo limanai tampa svarbiais „sustojimo taškais“ pakeliui į žiemavietes.

    Rūšis yra saugoma pagal tarptautinius gamtos apsaugos mechanizmus, įskaitant Berno ir Bonos konvencijas, taip pat pagal AEWA susitarimą, skirtą migruojantiems vandens paukščiams. Ukrainoje didžioji smiltpempė įrašyta į Ukrainos raudonąją knygą ir priskiriama retoms rūšims.

    Specialistai pabrėžia, kad migracijos metu ypač svarbus tampa paukščių trikdymo mažinimas šlapynėse ir pakrančių zonose. Tinkamai organizuojami moksliniai tyrimai, kai paukščiai greitai apžiūrimi, sužymimi ir paleidžiami, padeda tiksliau suprasti populiacijos tendencijas ir geriau planuoti apsaugos priemones.

  • Černobylio draustinyje nufotografuotas per Pripetę plaukiantis briedis: kur jis traukė?

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos draustinyje tyrėjai užfiksavo neįprastą kadrą: briedis įbrido į Pripetės upę ir ją perplaukė. Nuotraukas, darytas atskirties zonoje, viešai paskelbė draustinio specialistai.

    Pasak stebėtojų, gyvūnas į vandenį įėjo užtikrintai, įveikė srovę ir pasiekęs kitą krantą nuėjo toliau. Kur jis keliavo ir kodėl pasirinko tokią „maršruto“ atkarpą, tyrėjai sako kol kas nežinantys.

    „Panašu, kad Pripetė Černobylio draustinyje seniai tapo ne tik upe, bet ir savotiška perėja vietos gyventojams“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai primena, kad briedžiai yra geri plaukikai: vandens telkinius jie kerta migruodami, ieškodami maisto ar naujų teritorijų, taip pat vengdami trikdžių. Toks elgesys dažnesnis ten, kur gyvūnų judėjimą lemia sezoniškumas, populiacijos tankis ir buveinių mozaika.

    Draustinyje Pripetės „kirtimų“ fiksuota ir anksčiau: vasaros pabaigoje čia buvo užregistruoti upę perplaukiantys šernai, o taip pat vandens telkinį įveikiantis usūrinis šuo. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukiniai gyvūnai naudojasi upių koridoriais ir kaip kinta jų judėjimo įpročiai atskirties zonoje.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus domina mokslininkus kaip teritorija, kurioje dėl riboto žmonių aktyvumo atsikuria laukinė gamta. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad stebėjimai gamtoje savaime nereiškia, jog radiacinė rizika išnyko, o į zoną patekti galima tik laikantis nustatytų taisyklių.

  • Seutos vadovas ragina ES griežtinti politiką Maroko atžvilgiu: po migrantų antplūdžio miestas ties riba

    Seutos vadovas ragina ES griežtinti politiką Maroko atžvilgiu: po migrantų antplūdžio miestas ties riba

    Ispanijai priklausančios Seutos vadovas Juanas Jesúsas Vivasas Briuselyje paragino Europos Sąjungą laikytis griežtesnės pozicijos Maroko atžvilgiu. Jo teigimu, po didelio neteisėtos migracijos šuolio miestas susiduria su humanitariniu ir saugumo iššūkiu.

    Pasak politiko, Seuta, būdama viena iš dviejų Ispanijos eksklavų Šiaurės Afrikoje, išlieka viena jautriausių ES išorės sienos vietų. Jis akcentavo, kad liepos 30 dieną užfiksuotas masinis atvykimas sukėlė ilgalaikių pasekmių, o dalis atvykusiųjų vis dar yra mieste.

    Kas vyksta Seutoje?

    Vivasas teigė, kad miestas sunkiai susitvarko su tūkstančiais trečiųjų šalių piliečių, tarp jų ir nelydimais nepilnamečiais. Seutos administracija prašo daugiau pajėgumų apgyvendinimui, priežiūrai ir procedūroms, kad situacija neperaugtų į nuolatinę krizę.

    Jo vizito Briuselyje metu aptarti ir praktiniai sprendimai: spartesnis neteisėtai atvykusių asmenų grąžinimas, papildomas finansavimas sienos infrastruktūrai bei priemonės, kurios leistų greičiau atkurti įprastą miesto gyvenimą.

    Skirtingi signalai iš Madrido ir Briuselio

    Seutos vadovas viešai atsiribojo nuo Ispanijos centrinės valdžios tonacijos, kuri toliau pabrėžia bendradarbiavimą su Rabatu migracijos valdyme. Jis kritikavo Madrido reakciją prieš įvykius, jų metu ir po jų, teigdamas, kad miestas liko per daug vienas su pasekmėmis.

    „Europos Sąjunga turėtų pasakyti Marokui, kad bet koks vaisingas ir abipusiai naudingas bendradarbiavimas prasideda nuo mūsų sienų gerbimo“, – sakė Juanas Jesúsas Vivasas.

    Ispanija viešai nėra kaltinusi Maroko dėl masinio antplūdžio, nors incidentą vertino kaip teritorinio vientisumo pažeidimą. Tuo pat metu Vivasas kalbėjo apie spaudimo politiką, kuri, jo įsitikinimu, didina riziką, kad panaši banga gali pasikartoti.

    Prašymai ES: pinigai, agentūros ir specialus statusas

    Seutos vadovas paragino ES skirti daugiau dėmesio išorės sienos apsaugai ir numatyti aiškesnius finansavimo mechanizmus miestui, kuris faktiškai veikia kaip sausumos vartai į Bendriją. Jo teigimu, dabartinė tvarka nepakankamai atspindi išskirtinę Seutos ir Meliljos padėtį.

    Jis taip pat siūlė sustiprinti nuolatinį ES prieglobsčio agentūros ir Frontex buvimą Seutoje. Tokia priemonė, anot jo, leistų greičiau apdoroti prašymus, geriau koordinuoti sienos kontrolę ir sumažinti spaudimą vietos institucijoms.

    Vivasas pabrėžė, kad pokalbiuose su Europos Komisijos nariais išgirdo politinio palaikymo signalų, tačiau konkrečių įsipareigojimų ar sprendimų grafiko kol kas nebuvo paskelbta. Tuo metu Seuta tvirtina, kad laiko faktorius yra kritinis, nes miestui kyla rizika nebesusitvarkyti su naujais srautais.

  • Airijos istorija gali būti perrašyta: urvų piešiniai rodo žmones čia gyvenus prieš 15 000 metų

    Airijos istorija gali būti perrašyta: urvų piešiniai rodo žmones čia gyvenus prieš 15 000 metų

    Kas rasta urvuose?

    Pietvakarių Airijoje urvuose aptikti piešiniai ir raižiniai, kurie, patvirtinus datavimą, gali reikšti, kad žmonės saloje apsigyveno mažiausiai prieš 15 000 metų. Tai būtų maždaug 5 000 metų anksčiau, nei iki šiol rodė patikimiausi archeologiniai įrodymai.

    Tyrėjai fiksavo ne tik ochros ir medžio anglies pėdsakus, bet ir įspaudus minkštame urvų paviršiuje, panašius į pirštų atspaudus. Tarp vaizdinių motyvų minimi gyvūnų siluetai, kurie gali priminti elnius, o kai kuriais atvejais ir mamutus.

    Kodėl tai svarbu archeologijai?

    Iki šiol seniausi patikimi duomenys apie žmonių buvimą Airijoje siekė maždaug 10 500 metų. Ši riba ilgą laiką stiprino prielaidą, kad salos kolonizacija vyko jau po šalčiausios paskutinio ledynmečio fazės, kai sąlygos tapo palankesnės kelionėms ir išgyvenimui.

    Vis dėlto nauji radiniai pabrėžia, kad įrodymų trūkumas nebūtinai reiškia žmonių nebuvimą. Ankstyviausi pėdsakai galėjo būti tiesiog dar neatrasti, sunaikinti erozijos arba paslėpti vietose, kurios iki šiol nebuvo sistemingai tiriamos.

    Galimas kelias iš Velso

    Tyrime iškeliama hipotezė, kad žmonės į Airiją galėjo patekti iš dabartinio Velso. Paskutinio ledynmečio metu jūrų lygis buvo gerokai žemesnis, nes dideli vandens kiekiai buvo sukaustyti lede, todėl tarp dabartinio Pembrokšyro ir pietrytinės Airijos galėjo egzistuoti sausumos jungtis.

    Archeologų vertinimu, atstumas tarp šių regionų galėjo siekti apie 76 kilometrus, o teritorija nebūtinai buvo negyvenama dykra. Manoma, kad ten galėjo būti žolynų ir augalijos, tinkamos išlikti atšiauriame klimate, o kartu klajojo laukiniai arkliai, šiaurės elniai, stumbrai ir mamutai.

    „Jei datavimas pasitvirtins, tai reikš, kad žmonės Airijoje pasirodė tūkstančiais metų anksčiau, nei rodė iki šiol surinkti įrodymai“, – teigė tyrėjai.

    Kaip padėjo technologijos?

    Svarbią vaidmenį suvaidino kompiuterinis modeliavimas, leidęs tikslingiau ieškoti perspektyviausių urvų. Vietoje atsitiktinių paieškų buvo pasitelktas modelis, kuris išskyrė urvus, labiausiai panašius į žinomas vietas pietų Velse.

    Algoritmas atrinko 28 potencialiai svarbius urvus pietvakarių Airijoje. Aštuoniuose jų aptikta preistorinės veiklos požymių, o tai leidžia manyti, kad dabar žinomi radiniai gali būti tik didesnės istorijos pradžia.

    Tyrėjai pabrėžia, kad galutinėms išvadoms dar reikės papildomų tyrimų ir chronologijos patvirtinimo. Jei hipotezė teisinga, panašių pėdsakų tikimasi rasti ir kituose salos regionuose, ypač pietryčiuose bei pietuose.

  • Dnipro pastebėtas neįprastas upių paukštis: grobį prieš suėdamas „išmaudo“ vandenyje

    Dnipro mieste pastebėtas neįprastu elgesiu išsiskiriantis paukštis, vadinamas upiniu tilvikiniu. Šis paukštis dažniausiai laikosi prie gėlo vandens telkinių ir neretai grobį prieš suėdamas trumpai pamirko vandenyje.

    Ornitologai aiškina, kad toks elgesys gali turėti kelias priežastis: vanduo padeda nuplauti smėlį ar dumblą, o kartais palengvina kietesnio grobio prarijimą. Nors tai atrodo tarsi „plovimas“, dažniausiai tai praktiškas būdas greičiau ir saugiau suėsti rastą maistą.

    Upinis tilvikas dažnai išduoda save judesiais: jis retai stovi ramiai, linkčioja galva ir ritmiškai judina uodegą. Skrisdamas laikosi žemai virš vandens, o ant sparnų gali matytis šviesesnė išilginė juosta.

    Šie paukščiai renkasi smėlėtus ar akmenuotus upių, ežerų, tvenkinių pakraščius bei ramesnes įlankas. Minta vabzdžiais, vorais, moliuskais ir kirmėlėmis, todėl dažniausiai jų galima išvysti ten, kur seklu ir gausu smulkaus gyvūninio maisto.

    Artėjant prie lizdo, upinis tilvikas gali imituoti sužeidimą: velka „nulūžusį“ sparną ir taip vilioja plėšrūną ar žmogų tolyn nuo jauniklių. Tai plačiai paplitusi pakrančių paukščių gynybinė taktika, padedanti apsaugoti perėjimo vietą.

    Dnipro regione, kaip ir daugelyje Rytų Europos vietovių, šį paukštį dažniausiai galima stebėti nuo pavasario iki rudens. Vėliau jis migruoja žiemoti į pietesnius regionus, įskaitant Pietų Europą ir Afriką.