CP v2

Tag: Migracija

  • Rupertas Lowe siūlo susivienyti su Nigelu Farage’u: 5 sąlygos, kurias kelia britų dešiniesiems

    Rupertas Lowe siūlo susivienyti su Nigelu Farage’u: 5 sąlygos, kurias kelia britų dešiniesiems

    Kvietimas vienytis su sąlygomis

    Jungtinės Karalystės kraštutinių dešiniųjų partijos Restore Britain lyderis Rupertas Lowe viešai pasiūlė bendradarbiauti su Reform UK veidu Nigelu Farage’u. Jo teigimu, tik taip įmanoma suvienyti susiskaldžiusią dešinę ir mesti rimtesnį iššūkį kairiesiems.

    Pasiūlymas nuskambėjo socialiniuose tinkluose paskelbtame vaizdo įraše, kuriame Lowe ragino Farage’ą atidėti į šalį asmeninius konfliktus ir ankstesnius nesutarimus. Vis dėlto jis pabrėžė, kad aljansas įmanomas tik sutarus dėl konkrečių principų.

    „Vien tik sustabdyti masinę migraciją jau nepakanka. Tam, mano vertinimu, per vėlu, todėl ji turi būti atsukta atgal“, – sakė Rupertas Lowe.

    Pirmąja sąlyga Lowe įvardijo sienų kontrolę ir griežtesnę migracijos politiką, įskaitant nelegaliai atvykusių migrantų deportavimą. Jis tvirtino, kad tai turėtų tapti bet kokio bendro politinio projekto prioritetu.

    Antrąją kryptį jis apibrėžė kaip demografinį saugumą ir kritiką tam, ką vadino Jungtinės Karalystės islamėjimu. Lowe kalbėjo apie draudimų paketą, apimantį burką, halal ir košerinį skerdimą, pusbrolių santuokas, šariato teismus ir masines viešas musulmonų maldas.

    Referendumas dėl mirties bausmės ir ekonomikos pažadai

    Trečiąja sąlyga Lowe įvardijo referendumą dėl mirties bausmės sugrąžinimo. Jis teigė, kad sprendimas turėtų būti priimtas tiesiogiai visuomenės balsavimu, o ne vien politikų susitarimu.

    Ketvirtoji sąlyga susijusi su ekonomika: Lowe kalbėjo apie savarankiškesnę valstybę, griežtesnę išlaidų kontrolę, socialinės paramos mažinimą ir infliacijos pažabojimą. Kartu jis pripažino, kad tam reikėtų nepopuliarių sprendimų ir didelių karpymų.

    Penktoji Lowe minima sąlyga buvo pasitikėjimo politika atkūrimas. Jis pareiškė, kad į būsimą valdžios komandą neturėtų grįžti buvę konservatorių ministrai, kuriuos jis kaltino nuvylus visuomenę.

    Vaizdo įrašo pabaigoje Lowe tvirtino matantis pakankamai bendrų taškų, kad Reform UK ir Restore Britain galėtų veikti kartu. Tačiau jis aiškiai leido suprasti, kad iniciatyva nėra besąlygiška ir priklauso nuo Farage’o atsako.

    Politinis fonas: kova dėl dešiniųjų balsų

    Šis kvietimas skamba tuo metu, kai JK politinėje arenoje auga įtampa dėl apklausų rodiklių ir balsų persiskirstymo. Straipsnyje minimi duomenys rodo, kad Leiboristai kai kuriose apklausose aplenkė Reform, o kitur su ja susilygino.

    Tuo pat metu naujasis ministras pirmininkas Andy Burnham, perėmęs postą po Keiro Starmerio, siekia greitai įtvirtinti darbotvarkę šalies viduje. Tarp prioritetų įvardijami švietimo pokyčiai, socialinės globos pertvarka ir decentralizacijos pažadai.

    Gynybos politikoje Burnhamas paskelbė apie 8,4 mlrd. svarų investiciją į branduolinį atgrasymą, kas sudaro apie 9 800 000 000 eurų pagal apytikrį valiutų kursą. Jis taip pat pažadėjo tęsti paramą Ukrainai, kovojančiai prieš Rusijos invaziją.

    Tokiame fone dešiniųjų stovykloje svarbia tampa ne tik konkurencija su kairiaisiais, bet ir tarpusavio varžybos dėl elektorato. Lowe signalizuoja, kad susiskaldymas gali kainuoti brangiai, o jo keliamos sąlygos rodo siekį nustatyti griežtą darbotvarkės ribą galimam aljansui.

  • Ceuta krizė įkaitino ES: 22 lyderiai prašo skubių derybų, kalbama ir apie sienų kontrolę

    Ceuta krizė įkaitino ES: 22 lyderiai prašo skubių derybų, kalbama ir apie sienų kontrolę

    22 Europos Sąjungos valstybių lyderiai paragino surengti skubų posėdį dėl bendrijos atsako į staigiai išaugusius migrantų srautus į Ispanijai priklausantį Šiaurės Afrikos anklavą Seutą. Iniciatyva siejama su Italijos ir Danijos pastangomis kuo greičiau suderinti veiksmus, kai į teritoriją atvyko dešimtys tūkstančių žmonių.

    Laiške siūloma organizuoti neeilinę vidaus reikalų ministrų vaizdo konferenciją ir parengti bendrą situacijos vertinimą. Signatarai pabrėžė, kad reikalingas koordinuotas europinis atsakas, nes tokie epizodai turi poveikį ne tik pasienio valstybėms, bet ir visai Šengeno erdvei.

    Madridei teigiant, kad didžioji dalis maždaug 50 000 į Seutą patekusių migrantų jau grąžinti, dalis ES šalių išreiškė rimtą susirūpinimą dėl kontrolės praradimo rizikų. Laiške akcentuota, kad masiniai nekontroliuojami kirtimai ir migracijos naudojimas politiniam spaudimui gali tapti hibridinių grėsmių forma.

    „Negalime leisti, kad nekontroliuojami masiniai kirtimai ar migracijos instrumentalizavimas kurtų įspūdį, jog neteisėtas patekimas į ES yra įmanomas“, – teigiama lyderių kreipimesi.

    Dokumente taip pat užsimenama, kad kai kurios nacionalinės priemonės, pavyzdžiui, dalies neteisėtai atvykusių asmenų statuso sureguliavimas, gali būti vertinamos kaip traukos veiksnys. Ispanijos valdžia tokį aiškinimą ginčija ir pabrėžia, kad sprendimai dėl statuso taikomi pagal aiškias teisines procedūras, o ne kaip reakcija į konkrečią krizę.

    Ne visi ES lyderiai prisidėjo prie laiško: tarp nepasirašiusiųjų minimi Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Portugalijos ministras pirmininkas Luísas Montenegro ir Liuksemburgo vadovas Lucas Friedenas. Kreipimasis adresuotas Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, Europos Vadovų Tarybos pirmininkui António Costa ir Airijos ministrui pirmininkui Micheálui Martinui, nes Airija nuo liepos perėmė ES Tarybos pirmininkavimą.

    Sánchez priekaištai dėl solidarumo

    Krizės fone Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchez savo ruožtu sukritikavo dalį ES narių dėl, jo vertinimu, nevienodo solidarumo. Jis teigė, kad dauguma valstybių pasiūlė paramą ir pagalbą, tačiau kai kurios pasirinko politinę kritiką ir spaudimą.

    „Dauguma parodė paramą ir solidarumą, pasiūlė pagalbą. Tačiau kiti pasirinko pulti Ispaniją ir raginti laikinai ją pašalinti iš Šengeno erdvės“, – rašė Pedro Sánchez.

    Šengeno taisyklės leidžia laikinai atkurti vidaus sienų kontrolę išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau tai laikoma kraštutine priemone, kuri gali turėti ekonominių ir socialinių pasekmių. Pastaraisiais metais dalis ES valstybių periodiškai taikė tokią kontrolę dėl saugumo ar migracijos spaudimo, todėl Seutos atvejis atgaivino seną diskusiją, kur baigiasi nacionalinė atsakomybė ir prasideda bendras europinis įsipareigojimas.

    Kodėl Seuta tokia jautri?

    Seuta ir Melilja yra dvi Ispanijai priklausančios teritorijos Šiaurės Afrikoje, kurios kartu yra ir ES išorinės sienos. Dėl geografinės padėties jos nuolat atsiduria migracijos maršrutų sankirtoje, o staigūs srautų šuoliai dažnai tampa ir diplomatinių įtampų su Maroku lakmuso popierėliu.

    Šįkart įtampa sustiprėjo dėl masto: dešimtys tūkstančių atvykusių per trumpą laiką išbandė vietos infrastruktūrą, apgyvendinimo ir registracijos pajėgumus. ES lygmeniu tai vėl kelia klausimą, kaip realiai veikia bendras prieglobsčio ir migracijos valdymas, kai vienai valstybei tenka neproporcinga našta.

    Kokie scenarijai svarstomi?

    Laiške signatarai užsimena apie galimybę stiprinti arba laikinai atkurti vidaus sienų kontrolę, jei situacija blogėtų. Praktikoje tai galėtų reikšti griežtesnius patikrinimus Šengeno erdvėje, tačiau toks žingsnis paprastai sutinkamas prieštaringai, nes kerta per laisvą judėjimą ir verslą.

    Kartu ES institucijoms tai signalas, kad vien pasienio priemonių gali nepakakti: ilgalaikiam stabilumui reikalingas ir veiksmingas bendradarbiavimas su kilmės bei tranzito šalimis, greitesnės prieglobsčio procedūros, aiškios grąžinimo taisyklės ir krizinių situacijų valdymo mechanizmai. Sprendimų paieškos tikėtina persikels į politinį lygmenį artimiausiomis dienomis, jei bus pritarta skubiam ministrų susitikimui.

  • Ceutos krizė: 60 000 migrantų per kelias valandas ir Šiaurės Afrikos reakcijos

    Ceutos krizė: 60 000 migrantų per kelias valandas ir Šiaurės Afrikos reakcijos

    Ispanijai priklausantis anklavas Ceuta per kelias valandas tapo naujos humanitarinės ir diplomatinės įtampos epicentru: iš Maroko teritorijos į miestą masiškai pateko migrantai. Vietos pareigūnai skelbia, kad atvyko apie 60 000 žmonių, o Ispanijos vidaus reikalų ministerija informavo, jog žuvusiųjų skaičius iki penktadienio popietės išaugo iki 34.

    Vaizdo įrašai iš Tarajal paplūdimio ir pasienio zonos fiksavo chaotiškas scenas, kai minios judėjo tarp molų, kelių ir pasienio infrastruktūros. Tarp atvykusiųjų buvo daug jaunų žmonių, tačiau matyti ir šeimos su vaikais, kuriems kelionė per vandenį ir karštį tapo išbandymu.

    Marokas: suvereniteto klausimas

    Maroko žiniasklaidoje Ceutos įvykiai greitai susieti su itin jautria tema Rabato ir Madrido santykiuose – suvereniteto pretenzijomis į Ceutą ir Meliliją. Marokas šiuos Ispanijos anklavus Šiaurės Afrikoje istoriškai laiko savo teritorijos dalimi, o krizė sutapo su Maroko Sosto dienos minėjimu.

    Portalo Hespress komentaruose pabrėžta, kad masiniai bandymai patekti į Ceutą ir vėliau išaugęs spaudimas Melilijai vėl iškėlė pasienio regionų socialinės ir ekonominės padėties klausimus. Taip pat akcentuota, kad situacija parodė, kaip stipriai anklavai yra susieti su aplinkiniu Maroko regionu ir kiek sudėtinga yra jų istorinė bei politinė byla.

    Ceutos valdžia prašė Madrido įsikišimo, o centrinė Ispanijos valdžia pradėjo kontaktus su Maroko institucijomis dėl situacijos suvaldymo. Skelbta, kad dalis žmonių, patekusių į miestą, buvo grąžinami atgal į kilmės pusę, siekiant sustabdyti tolimesnį srautą.

    Alžyras: kaltinimai migracijos „ginklu“

    Alžyro viešojoje erdvėje Ceutos krizė tapo proga kritikuoti Maroką, atspindint ilgalaikę dviejų kaimyninių valstybių priešpriešą. Dalis Alžyro žiniasklaidos įvykius apibūdino kaip masinį išvykimą, o Rabatą kaltino sąmoningu migracijos srautų naudojimu politiniam spaudimui Madridui.

    Alžyro valstybinėje žiniasklaidoje taip pat akcentuota, kad masiniai judėjimai rodo sunkumus Maroke, tačiau šis vertinimas viešojoje erdvėje susidūrė su kontrargumentais apie pačio Alžyro problemas. Šalyje jaunimo nedarbas siekia apie 31 proc., o valdžia kritikuojama dėl susidorojimo su Hirak judėjimu ir spaudimo žurnalistams bei aktyvistams.

    Socialiniuose tinkluose įtampa persikėlė į sarkastiškus komentarus ir tarpusavio kaltinimus, kur vieni bandė pristatyti krizę kaip kaimyno nesėkmę, o kiti priminė, kad migracijos priežastys dažnai yra bendros visam regionui. Tokia informacinė kova parodė, jog Ceutos įvykiai tapo ne tik sienos kontrolės, bet ir įvaizdžio politikos arena.

    Tunisas: juodas humoras ir realybė

    Tunise socialiniai tinklai į Ceutos vaizdus reagavo dviprasmiškai: šalia užuojautos ir kritikos pasirodė ir juodo humoro komentarų. Viena populiari frazė skelbė: „Liko tik karalius“, – taip apibūdinant masinį žmonių išėjimą per trumpą laiką.

    Vis dėlto Tuniso diskusijose daug dėmesio skirta regiono jaunimo perspektyvų stokai: dalis komentatorių teigė, kad aukštas nedarbas ir prastėjančios gyvenimo sąlygos verčia žmones rizikuoti gyvybe. Tunise jaunimo nedarbas 2025 metais siekė 38 proc., o pati šalis pastaraisiais metais tapo reikšmingu nereguliarios migracijos šaltiniu į Europą.

    Politinis fonas Tunise taip pat paaštrėjęs: prezidentas Kaisas Saiedas 2021 metų liepą sutelkė didžiąją dalį vykdomosios valdžios, paleido parlamentą, o 2022 metais priimta konstitucija, žmogaus teisių organizacijų vertinimu, susilpnino po 2011 metų revoliucijos pasiektus demokratinius saugiklius.

    Kodėl Ceuta ir Melilija tokios svarbios?

    Ceuta ir Melilija – du Ispanijos anklavai, besiribojantys su šiaurės Maroku, kurie jau dešimtmečius yra tiek migracijos, tiek kontrabandos maršrutų taškai. Ceutą 1415 metais užėmė portugalai, o 1668 metais pagal Lisabonos sutartį ji perėjo Ispanijai; Meliliją Ispanijos karūna užėmė 1497 metais.

    1995 metais Madridui suteikus abiem miestams savivaldos statusą, jie buvo prilyginti kitoms Ispanijos autonominėms teritorijoms. Vis dėlto Marokas ir toliau laiko Ceutą ir Meliliją okupuotomis teritorijomis ir ragina spręsti klausimą dialogu, o Ispanija tvirtina turinti neabejotiną suverenitetą.

    Siekdama riboti nereguliarią migraciją, Ispanija 1995 metais Ceutoje pastatė 8,4 kilometro ilgio sieną, kai kur siekiančią iki 10 metrų, su spygliuota viela, jutikliais ir kita įranga. Melilijoje 1990-ųjų viduryje įrengta apie 12 kilometrų ilgio tvora, kuri taip pat tapo vienu ryškiausių Europos Sąjungos išorės sienos simbolių.

    Ceutos krizė priminė 2021 metų įvykius, kai per kelias dienas į anklavą pateko apie 8 000 žmonių, o tuo metu situacija buvo siejama su Madrido ir Rabato diplomatine įtampa dėl Vakarų Sacharos Polisario fronto lyderio Brahimo Ghali gydymo Ispanijoje. Marokas anuomet neigė prisidėjęs prie masinio srauto, tačiau 2026 metų įvykiai rodo, kad migracija išlieka vienu jautriausių svertų regione.

  • Aliaskoje jūrų paukščiams patrumpintos plunksnos: dalis žuvo, o išgyvenusieji kitąmet perėjo sėkmingiau

    Aliaskoje dirbantys tyrėjai atliko neįprastą eksperimentą su trikojėmis kregždėmis (mėvėmis) – jūrų paukščiais, kurie peri kolonijomis uolėtose pakrantėse. Daliai paukščių buvo patrumpintos kelios sparnų ir uodegos plunksnos, kad skrydis taptų mažiau efektyvus ir reikalautų daugiau energijos.

    Tyrimas apėmė 251 paukštį, stebėtą 2021–2024 metais. Mokslininkai siekė suprasti, kaip papildomos energijos sąnaudos per jauniklių auginimo sezoną paveikia paukščių elgesį, išlikimą ir veisimosi sėkmę vėliau.

    Paukščiai buvo suskirstyti į kelias grupes: vieni buvo reguliariai papildomai lesinami, kitiems po kiaušinių padėjimo patrumpintos trys plasnojamosios plunksnos sparne ir dvi plunksnos uodegoje. Trečioji grupė liko kontrolinė – be papildomo maitinimo ir be intervencijų.

    Skrydžiui tapus sudėtingesniam, paukščiai turėjo daugiau dirbti, kad pasiektų maitinimosi vietas ir parskraidintų maisto jaunikliams. Tai greitai atsispindėjo perėjimo rezultatuose: į savarankišką gyvenimą išaugo tik apie 10 proc. jauniklių, kai kontrolinėje grupėje šis rodiklis siekė 43 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – 44 proc.

    Norėdami suprasti, kas vyksta pasibaigus veisimosi sezonui, mokslininkai ant paukščių pritvirtino mažus geolokatorius ir fiksavo migracijos kryptis. Paaiškėjo, kad tie paukščiai, kuriems skrydis buvo apsunkintas, koloniją palikdavo maždaug 10 dienų anksčiau ir greičiau pradėdavo sezoninę migraciją.

    Duomenys rodė, kad po ypač varginančio veisimosi sezono šie paukščiai per šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį nuskrisdavo didesnius atstumus nei kontrolinė grupė. Mokslininkų vertinimu, ilgesnė migracija galėjo padėti pasiekti turtingesnius maitinimosi rajonus ir greičiau atstatyti energijos atsargas.

    Tyrėjai pastebėjo dar vieną svarbų dėsningumą: tie individai, kurie grįžo į koloniją kitais metais, dažniau sėkmingai perėjo. Kitaip tariant, išgyvenusieji, regis, „atsilygino“ geresniu veisimosi rezultatu, tačiau tai nereiškė, kad pati strategija buvo saugi visai grupei.

    Ryškiausias tyrimo aspektas – sumažėjęs išlikimas. Kitą sezoną į perėjimo vietas sugrįžo apie 67 proc. paukščių, kuriems buvo patrumpintos plunksnos, kai kontrolinėje grupėje sugrįžo 83 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – apie 90 proc.

    Mokslininkai šiuos rezultatus aiškina energijos paskirstymo kompromisu: kai veisimosi laikotarpiu ištekliai smarkiai išeikvojami, paukščiams tenka rinktis, ar investuoti į jauniklių auginimą, ar į savo būklės atstatymą ir saugesnę žiemojimo strategiją. Šis reiškinys dažnai vadinamas energiniu lankstumu, kai gyvūnas perskirsto energiją tarp dauginimosi, migracijos ir išlikimo, priklausomai nuo aplinkybių.

    Tyrimo išvados svarbios ir platesniame kontekste. Klimato kaita keičia jūrų ekosistemas, žuvų ir planktono pasiskirstymą, todėl daliai jūrų paukščių vis dažniau tenka skristi toliau ir ieškoti maisto ilgiau, patiriant didesnes energijos sąnaudas. Tokie pokyčiai gali didinti mirtingumą ir mažinti perėjimo sėkmę, net jei daliai individų pavyksta prisitaikyti.

  • JT skelbia tragediją Atlante: 25 dienas dreifavęs migrantų laivas, 144 žuvę ar dingę

    JT skelbia tragediją Atlante: 25 dienas dreifavęs migrantų laivas, 144 žuvę ar dingę

    Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra UNHCR pranešė, kad prie Mauritanijos krantų per kelis jūrinius incidentus žuvo arba dingo mažiausiai 144 pabėgėliai ir migrantai. Pastarasis atvejis dar kartą išryškino, kokia mirtinai pavojinga tampa Atlanto migracijos kryptis iš Vakarų Afrikos į Europos Atlanto salas.

    UNHCR nurodė, kad nuo liepos 14 dienos iki liepos 18 dienos iš Nuadibu uosto teritorijos buvo atliktos trys gelbėjimo operacijos. Jų metu į krantą saugiai pargabenti 387 įvairių tautybių žmonės.

    Didžiausia nelaimė siejama su laivu, kuris išplaukė iš Gambijos ir buvo nukreiptas į Ispanijai priklausančias Kanarų salas. Laivas jūroje dreifavo beveik 25 dienas, o gelbėtojams jį pasiekus gyvi rasti tik 38 žmonės, dar 143 laikomi žuvusiais arba dingusiais.

    „Tarp išgyvenusiųjų buvo du vaikai, kurie kelionės metu neteko visų savo šeimos narių ir dabar su kitais išgelbėtaisiais gydomi ligoninėje“, – sakė UNHCR atstovas Matthew Saltmarsh.

    Agentūra taip pat pranešė apie dar vieną mirtį tarp žmonių, išgelbėtų iš kito laivo liepos 14 dieną. UNHCR pabrėžia, kad Atlanto maršrutas į Kanarų salas išlieka vienas mirtiniausių pasaulyje dėl didelių atstumų, permainingų orų, perkrautų ir prastos būklės valčių bei ribotų galimybių laiku suteikti pagalbą.

    Pasak UNHCR, šiais metais Nuadibu ir Nuakšoto kryptimis užfiksuota 17 gelbėjimo ir išlaipinimo operacijų, per kurias į krantą saugiai pargabenti 2 147 pabėgėliai ir migrantai. Agentūra ragina stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, kad būtų gelbėjamos gyvybės ir plečiami saugesni bei teisėti judėjimo keliai.

  • Kas vyksta Vokietijoje: apklausa rodo, kad kas antras daug uždirbantis svarsto išvykti

    Kas vyksta Vokietijoje: apklausa rodo, kad kas antras daug uždirbantis svarsto išvykti

    Per metus iš Vokietijos išvyko daugiau nei 288 000 šalies piliečių, rodo Federalinės statistikos tarnybos Destatis duomenys. Nauja „Indeed“ užsakymu atlikta apklausa leidžia manyti, kad emigracijos nuotaikos neslūgsta, o daliai gyventojų jos tampa ilgalaikiu planu.

    Ryškiausia tendencija matoma tarp daugiausiai uždirbančių: 54 proc. respondentų, kurių namų ūkio grynosios pajamos siekia bent 6 000 eurų per mėnesį, per pastaruosius 12 mėnesių arba kandidato į darbą užsienyje, arba aktyviai žvalgė tarptautinę darbo rinką. Dar du trečdaliai teigė apskritai svarstantys galimybę dirbti ne Vokietijoje.

    Kodėl žmonės nori išvykti?

    Apklausa rodo, kad žmones dažniausiai traukia didesnės pajamos ir geresnė gyvenimo kokybė: abu motyvai paminėti maždaug 51 proc. atvejų. Maždaug 42 proc. respondentų vilioja švelnesnis klimatas arba mažesnė mokesčių ir socialinių įmokų našta, o karjeros ir paaukštinimo perspektyvas kaip svarbiausią argumentą įvardijo 24 proc.

    „If two thirds of employees are flirting with the idea of leaving, that should also be understood as a sign of dissatisfaction with the conditions in Germany as a place to live and work“, – sakė „Indeed“ darbo rinkos ekonomistė Virginia Sodergeld.

    Vienas dažniausiai minimų nepasitenkinimo šaltinių – mokesčių ir įmokų našta. „Indeed“ apibendrinime pateikiamas palyginimas, kad iš 100 eurų darbdavio patiriamų darbo sąnaudų vidutinis vienišas darbuotojas Vokietijoje „į rankas“ pasilieka apie pusę, o likusi dalis tenka pajamų mokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms.

    Kur ir į kokius darbus dairosi?

    Nuo 2020 metų tarptautinių darbo pasiūlymų paieškų skaičius platformoje išaugo daugiau nei dvigubai, skelbia „Indeed“. Potencialūs emigrantai dažnai ieško vadinamųjų biuro darbų, pavyzdžiui, rinkodaros srityje, tačiau nemažai susidomėjimo sulaukia ir technologijų, svetingumo bei logistikos sektoriai.

    Populiariausia kryptimi pagal paieškas išlieka JAV, tačiau susidomėjimas per metus, kaip teigiama apklausos apžvalgoje, sumažėjo 34 proc. Toliau rikiuojasi Jungtinė Karalystė ir Šveicarija, o augantį patrauklumą rodo Jungtiniai Arabų Emyratai, Indija bei Australija.

    Didelė dalis norinčiųjų išvykti neplanuoja trumpalaikio nuotykio: 77 proc. iš jų teigė norintys gyventi už Vokietijos ribų kelerius metus arba net visam laikui. Ši tendencija sutampa su Destatis fiksuojamu balansu: pernai iš Vokietijos išvykusių piliečių buvo apie 97 000 daugiau nei sugrįžusių, tai – didžiausias grynasis praradimas nuo 2017 metų.

    Tuo pat metu bendras migracijos paveikslas išlieka dvejopas: žmonių be Vokietijos paso srautuose šalis fiksuoja teigiamą balansą ir reikšmingą grynąją imigraciją. Pastaraisiais metais augo ir aukštos kvalifikacijos specialistų atvykimas iš trečiųjų šalių, ypač į informacinių technologijų, programinės įrangos kūrimo, skaitmenizacijos, dirbtinis intelektas bei inžinerijos ir mokslinių tyrimų sritis.

  • Ne katė ir ne šuo: biologas paaiškino, kodėl gandro negalima prisijaukinti ir kaip padėti teisingai

    Žmonės vis dažniau bando padėti sužeistiems ar nuo būrio atsilikusiems gandrams, tačiau biologai perspėja: pernelyg artimas ryšys su laukiniu paukščiu gali jam pakenkti labiau nei trumpalaikė trauma. Ilgai laikomas šalia žmogaus gandras pradeda sieti maistą ir saugumą ne su gamta, o su žmonėmis.

    Tai reiškia, kad vėliau paleistas paukštis gali nebesugebėti savarankiškai susirasti maisto, prarasti atsargumą ir tapti lengvu grobiu plėšrūnams. Be to, pripratusiam prie žmogaus gandrui dažnai sunkiau įsilieti į būrį, susirasti porą ir sėkmingai perėti.

    „Gandrą galima pašerti ir padėti atsigauti, bet negalima jo paversti naminiu augintiniu: kuo mažiau artimo kontakto, tuo didesnė tikimybė, kad jis grįš į laukinę gamtą“, – sakė biologas Ivanas Rusevas.

    Specialistai pabrėžia, kad trumpalaikė globa kartais būtina, pavyzdžiui, kai paukštis sužeistas po audros, krušos ar susidūrimo su kliūtimi. Tačiau tikslas turėtų būti ne pripratinti prie žmogaus, o sudaryti sąlygas atgauti jėgas ir grįžti į natūralią aplinką, kurioje yra tinkamos buveinės ir pakankamai maisto.

    Klaida, kurią žmonės daro dažniausiai, yra bandymas „prisijaukinti“ gandrą: glaustymas, nuolatinis buvimas šalia, maitinimas iš rankų ir laikymas kieme kaip augintinio. Taip paukštis išmoksta sekti žmogų, o ne ieškoti maisto pievose, šlapiuose laukuose ar vandens telkinių pakraščiuose.

    Jei gandras atrodo sužeistas, vangus, negali pakilti ar turi akivaizdžių traumų, pirmiausia reikėtų kreiptis į laukinių gyvūnų globos ar reabilitacijos specialistus. Praktikoje pagalbos dažnai suteikia ir veterinarai, dirbantys su laukiniais gyvūnais, taip pat zoologijos sodai ar regioniniai gyvūnų globos centrai.

    Kol laukiama specialistų, svarbiausia sumažinti stresą: laikyti paukštį ramioje, uždengtoje vietoje, saugant nuo šunų, kačių ir smalsuolių. Maistą ar vandenį reikėtų duoti tik tada, jei tai rekomenduoja specialistai, nes netinkamas šėrimas gali pabloginti būklę.

    Biologai pabrėžia, kad paleidimas „bet kur“ gali būti lemtingas, jei paukštis priprato prie žmogaus arba aplink nėra kitų gandrų. Geriausia, kai paleidžiama vietovėje, kur yra tinkamų šlapynių, maitinimosi vietų ir netoliese pastebimi kiti gandrai ar aktyvūs lizdai.

    Jei gandras ilgą laiką laikytas prie namų, nuolat grįžta į kiemą ir seka žmones tarsi šuniukas, tai ženklas, kad savarankiškumo įgūdžiai prarasti. Tokiais atvejais paukščiui gali prireikti ilgalaikės priežiūros specializuotame centre, o kartais vienintelė reali išeitis yra gyvenimas zoologijos sode ar reabilitacijos įstaigoje.

    Gandrai migruodami naudojasi šilto oro srautais, todėl prastomis oro sąlygomis gali užtrukti pakeliui, ilsėtis laukuose ar ilgesnį laiką būti vienoje vietoje. Tai ne visada reiškia, kad paukštis bejėgis, tačiau akivaizdžios traumos, nusilpimas ar negalėjimas skristi yra signalai, kad reikia profesionalios pagalbos.

    Specialistai primena, kad net ir sužeistas gandras, gavęs tinkamą pagalbą, dažnai gali sėkmingai adaptuotis. O jei paukštis praranda galimybę skristi, jo gyvenimas laisvėje paprastai nebeįmanomas, tačiau tinkamose įstaigose jis dar gali gyventi, sudaryti porą ir susilaukti jauniklių.

  • Mokslininkai atskleidė, kas išjudino didžiausią jūrinę migraciją: viską nulėmė megasausra

    Mokslininkai atskleidė, kas išjudino didžiausią jūrinę migraciją: viską nulėmė megasausra

    Mokslininkai teigia atskleidę vieną seniausių Ramiojo vandenyno istorijos mįslių: kas paskatino staigią polineziečių plėtrą po ištisų šimtmečių santykinės pauzės. Nauja analizė rodo, kad lemiamu postūmiu galėjo tapti staigūs klimato pokyčiai, ypač itin stipraus sausros laikotarpio pradžia Samoa ir Tongos regione.

    Archeologai seniai kėlė klausimą, kodėl polineziečiai, maždaug prieš 3 000 metų pasiekę Samoa ir Tongą, ilgai neskubėjo toliau į rytus, nors garsėjo jūriniais įgūdžiais. Vis dėlto maždaug 900–1 050 metais plėtra suintensyvėjo, o per kelis šimtmečius pasiektos tolimos salos, įskaitant Tahitį, Havajus, Velykų salą ir Naująją Zelandiją.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjai klimatines sąlygas atkūrė analizuodami ežerų ir pelkių nuosėdas Ramiojo vandenyno salose. Tokiuose sluoksniuose išlieka biomarkeriai ir vandenilio izotopų signalai, kurie padeda nustatyti, kaip kito kritulių kiekis per pastaruosius maždaug 2 000 metų.

    Rezultatai rodo, kad prieš pat vadinamąją didžiąją polineziečių ekspansiją Samoa ir Tonga patyrė stipriausią sausrą visame tirtame laikotarpyje. Skaičiuojama, kad metinis kritulių kiekis Samoa galėjo sumažėti iki 28 proc., o kai kuriose vietovėse poveikis buvo dar ryškesnis.

    Kodėl sausra galėjo pakeisti istoriją

    Ilgalaikis lietaus trūkumas tikėtina smogė kasdieniam gyvenimui: mažėjo gėlo vandens atsargos, prastėjo žemdirbystės sąlygos, o augant gyventojų skaičiui didėjo konkurencija dėl ribotų išteklių. Tokiose aplinkybėse kelionės į naujas, dar neapgyventas salas galėjo tapti ne vien pasirinkimu, bet ir būtinybe.

    Tuo pat metu į rytus nuo Samoa ir Tongos klimatinės sąlygos, kaip teigiama, galėjo būti palankesnės, nes ten daugėjo kritulių. Tai reiškia, kad migracija galėjo būti dvigubo impulso pasekmė: bėgimas nuo prastėjančių sąlygų ir kryptingas judėjimas link regionų, kuriuose išgyventi lengviau.

    Ne tik klimatas: prisidėjo ir technologijos

    Mokslininkai pabrėžia, kad klimatas greičiausiai nebuvo vienintelis veiksnys. Tuo laikotarpiu tobulėjo polineziečių kanojų konstrukcija ir buriavimas, o geresnis stabilumas bei greitis didino kelionių saugumą ir galimybes įveikti didelius atstumus.

    Šiandien tokie tyrimai laikomi svarbiais ir platesniame kontekste, nes leidžia geriau suprasti, kaip staigūs klimato svyravimai gali paveikti žmonių judėjimą, politinius sprendimus ir technologinę raidą. Ramiojo vandenyno kolonizacija išlieka vienu įspūdingiausių jūrinės navigacijos pasiekimų žmonijos istorijoje, o nauji duomenys rodo, kad ją galėjo paspartinti klimato sukelta krizė.

  • Eurostatas atskleidė: ne ES piliečiai dažniau įstringa laikinuose darbuose – kas juos stabdo?

    Eurostatas atskleidė: ne ES piliečiai dažniau įstringa laikinuose darbuose – kas juos stabdo?

    Ką rodo Eurostato skaičiai?

    Ne ES piliečiams, gyvenantiems ir dirbantiems Europos Sąjungoje, dažniau tenka laikini kontraktai ir darbas ne visu etatu nei tos šalies piliečiams. Tokia tendencija fiksuojama visą pastarąjį dešimtmetį, rodo naujausi Eurostato duomenys.

    Eurostatas vertino 20–64 metų gyventojus 27 ES valstybėse. Pagal apibendrintus rodiklius 2025 metais ne ES piliečiai dažniau rinkosi ar buvo priversti dirbti ne visu etatu, o nuolatinius kontraktus turėjo rečiau.

    Kodėl taip nutinka?

    Ekspertai šį atotrūkį sieja su kliūtimis, kurios darbo rinkoje ne visada matomos iš pirmo žvilgsnio. Tarp jų dažniausiai minimi kalbos barjerai, administraciniai reikalavimai, profesinių ryšių stoka ir kvalifikacijų nepripažinimas.

    Reikšmės turi ir imigracijos taisyklės bei leidimų gyventi ar dirbti sąlygos, kurios kai kuriais atvejais riboja galimybes greitai keisti darbą ar derėtis dėl ilgalaikio kontrakto. Prie to prisideda ir diskriminacijos rizika bei informacijos trūkumas apie vietinę darbo rinką.

    „Daug ne ES piliečių susiduria su papildomomis kliūtimis siekdami stabilių, nuolatinių darbo vietų: nuo kalbos iki kvalifikacijų nepripažinimo, siauresnių profesinių tinklų, diskriminacijos ir su migracija susijusių ribojimų“, – sakė „Ipsos“ tyrimų ir vertinimo direktorė Joanna Hofman.

    „Dėl to jie dažniau į darbo rinką patenka per nesaugesnes užimtumo formas“, – pridūrė ji.

    Kur skirtumai didžiausi?

    Eurostato duomenys rodo, kad 2015–2025 metais didžiausios laikino darbo dalys tarp ne ES piliečių fiksuotos Kipre, Nyderlanduose ir Lenkijoje, kur šis rodiklis viršijo 40 proc. Tai reiškia, kad reikšminga dalis darbuotojų dirbo pagal terminuotas sutartis.

    Darbo ne visu etatu atveju 2025 metais ne ES piliečių dalis ES siekė apie 22 proc., o tos šalies piliečių – apie 17 proc. Kitų ES šalių piliečiai pagal šį rodiklį dažniausiai atsidūrė per vidurį – apie 20 proc.

    Didžiausias atotrūkis dėl darbo ne visu etatu matytas Nyderlanduose, po jų – Suomijoje ir Prancūzijoje. Tokie skirtumai dažnai siejami su konkrečių sektorių struktūra, darbo sutarčių praktika ir socialinės apsaugos modeliais.

    Lyties veiksnys ir sektoriai

    Moterims laikinos sutartys ir darbas ne visu etatu visose pilietybės grupėse pasitaikė dažniau nei vyrams. Didžiausi skirtumai dėl terminuotų sutarčių išryškėjo Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.

    Pasak ekspertų, tai gali būti susiję su vaikų priežiūra ir kitomis slaugos pareigomis, kurios vis dar dažniau tenka moterims. Taip pat svarbu tai, kad moterys dažniau dirba sektoriuose, kur laikinos sutartys paplitusios, pavyzdžiui, sveikatos priežiūroje, socialinėse paslaugose, švietime ar svetingumo versle.

    Savęs įdarbinimas: kodėl „vietiniams“ lengviau?

    Vertinant savarankišką darbą, 2025 metais aukščiausias rodiklis fiksuotas tarp ES piliečių, gyvenančių savo šalyse – apie 13,5 proc. Kitų ES šalių piliečių dalis siekė apie 10,9 proc., o ne ES piliečių – apie 10,1 proc.

    Skirtumai aiškinami tuo, kad tos šalies piliečiai dažniau geriau išmano teisines ir mokestines taisykles, lengviau pasiekia finansavimą, turi platesnius profesinius tinklus ir mažiau administracinių kliūčių. Ne ES piliečiams papildomu barjeru gali tapti ir su vizomis ar leidimais susiję ribojimai.

  • Vėjo jėgainės Arkties šiaurėje keičia elnių migraciją: mokslininkai aiškina netikėtą priežastį

    Vėjo elektrinių parkai Arkties regionuose verčia šiaurinių elnių bandas keisti įprastus migracijos kelius ir trauktis į atokesnes, atšiauresnes teritorijas. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias poveikis fiksuojamas pavasarį, kai patelės ieško ramių vietų atsivesti jauniklius.

    Ilgus metus tos pačios vietovės buvo naudojamos kaip veršiavimosi teritorijos, perduodamos tarsi tradicija iš kartos į kartą. Tačiau dabar dalis jų tampa mažiau patrauklios, o nėščios patelės priverstos nukeliauti papildomus kilometrus, kad rastų mažiau trikdomą aplinką.

    Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pagrindinė priežastis yra triukšmas ar vibracija, tačiau stebėjimai rodo kitą vaizdą. Bandos dažnai pasitraukia net tada, kai statybos darbų nevyksta, o vėjo jėgainės veikia automatiniu režimu, beveik be žmonių buvimo.

    Viena iš labiausiai aptariamų hipotezių siejama su elnių rega ir tuo, kaip jie mato aplinką Arkties sąlygomis. Šiauriniai elniai yra prisitaikę prie sniego ir specifinio apšvietimo, todėl tam tikri objektai jiems gali atrodyti ryškesni ir labiau trikdantys nei žmogaus akiai.

    „Stebėjimai rodo, kad elniai sureaguoja į turbinas dar būdami už kelių kilometrų, net kai aplink nėra žmonių“, – sako tyrėjai, analizuojantys bandų elgseną šiauriniuose regionuose.

    Mokslininkų aiškinimu, net jei žmogui vėjo jėgainės atrodo kaip tolimi, lėtai besisukantys statiniai, elniams jos gali kelti nuolatinio judesio ir vizualinio dirgiklio įspūdį. Būtent tai ypač svarbu veršiavimosi laikotarpiu, kai gyvūnai siekia kuo mažiau rizikos ir streso.

    Šiauriniuose regionuose elnių migracija svarbi ne tik ekosistemoms, bet ir vietos bendruomenėms, kurių pragyvenimas susijęs su elnininkyste. Kai bandos pasitraukia į atokesnes vietoves, didėja rizika, kad gyvūnai rinksis mažiau palankius maršrutus, kur daugiau ledo, gilesnio sniego ar mažiau pašaro.

    Praktikoje tai reiškia didesnį gyvūnų energijos sunaudojimą ir didesnę priklausomybę nuo sėkmingai pasirinktų poilsio bei maitinimosi vietų. Kai kuriuose regionuose, pasak vietos pasakojimų ir tyrėjų pastabų, žmonėms tenka padėti gyvūnams įveikti itin sudėtingas sniego atkarpas.

    Vėjo energetika laikoma viena svarbiausių priemonių mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau Arkties pavyzdys primena, kad infrastruktūra turi realių pasekmių biologinei įvairovei. Dėl to vis dažniau akcentuojamas atsargesnis teritorijų parinkimas, sezoninių jautrių zonų įvertinimas ir ilgalaikis gyvūnų stebėjimas.

    Tyrėjai pažymi, kad skirtingos rūšys į energetikos objektus reaguoja nevienodai: vienos prisitaiko, kitos keičia elgseną ar vengia teritorijų. Šiaurinių elnių atvejis išsiskiria tuo, kad net vizualinis dirgiklis gali tapti pakankama priežastimi atsitraukti, ypač jautriausiais gyvenimo ciklo momentais.