CP v2

Tag: Miškai

  • Kurki jau dygsta masiškai: šios miško vietos dabar duoda pilniausius krepšius

    Šiltesnės dienos ir drėgnos naktys paprastai sukuria palankiausias sąlygas dygti voveraitėms, dar vadinamoms pieprzniu valgomuoju. Būtent toks orų derinys dažniausiai pradeda ankstyvąjį sezoną, kai grybautojai vis dažniau iš miško grįžta su geltonais radiniais.

    Voveraitės vertinamos dėl ryškaus aromato, tvirtos tekstūros ir to, kad jos dažnai auga grupėmis. Todėl radus vieną, verta sustoti ir atidžiai apžiūrėti kelis metrus aplink, nes netoliese neretai slepiasi visas jų plotelis.

    Kur voveraites rasti pirmiausia?

    Dažniausiai voveraičių ieškoma spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur vyrauja pušys ir eglės. Tačiau jų galima aptikti ir šalia lapuočių, pavyzdžiui, ąžuolų ar bukų, jei tik dirvožemis ir paklotė tinkami.

    Gera užuomina yra rūgštesnė dirva, samanos ir storesnis miško paklotės sluoksnis, kuris ilgiau išlaiko drėgmę. Praktikoje tai reiškia, kad verta tikrinti vietas, kur žemė neperdžiūsta net po kelių sausesnių dienų.

    Patyrę grybautojai dažnai apžiūri miško takų pakraščius, lengviau praeinamus retmius ir vietas, kur pro medžių lajas prasiskverbia saulė. Tokiose zonose dirva sušyla, bet drėgmė dar išlieka, todėl voveraitės gali pasirodyti staiga ir gausiai.

    Kaip rinkti, kad miškas atsilygintų?

    Radus voveraičių, svarbiausia neskubėti ir jų neišplėšti su žemėmis. Grybo vaisiakūnį geriausia atsargiai išsukti arba nupjauti aštriu peiliuku prie pat žemės, kad būtų kuo mažiau pažeista grybiena.

    Smulkiausius, dar vos išlindusius grybus pravartu palikti augti, ypač jei planuojate į tą pačią vietą sugrįžti po kelių dienų. Taip pat po rinkimo naudinga lengvai pridengti vietą samanomis ar paklote, kad atvira grybiena neperdžiūtų.

    Grybams laikyti tinkamiausias yra laidus orui krepšys ar pintinė, nes plastike jie greitai kaista ir drėksta. Be to, vėdinimas padeda išsaugoti jų tvirtumą ir sumažina gedimo riziką dar miške.

    Kokia temperatūra ir lietus duoda didžiausią derlių?

    Voveraitėms palankiausias scenarijus dažniausiai yra kelių dienų lietus, po kurio ateina šiltesnis periodas. Kai dirva prisigeria drėgmės, o oras staigiau sušyla, po 2–5 dienų miškuose neretai prasideda ryškesnis dygimas.

    Jei prognozėse matyti tvankesnės, su perkūnija ateinančios liūtys, tai dažnai būna ženklas planuoti išvyką į mišką netrukus po kritulių. Voveraitės gali ištverti trumpesnę sausrą, tačiau tuomet jos dažniau slepiasi samanose, o radiniai būna smulkesni ir sausesni.

    Renkant grybus svarbu prisiminti ir saugumą: imkite tik gerai atpažįstamas rūšis, venkite pramoninių teritorijų ir judrių kelių pakraščių. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės ar būklės, jį geriau palikti miške.

  • Už kelias saujas pušų ūglių gali grėsti bauda iki 230 eurų: miškininkai primena taisykles

    Už kelias saujas pušų ūglių gali grėsti bauda iki 230 eurų: miškininkai primena taisykles

    Pavasarį miškuose prasideda trumpas metas, kai pušys išaugina švelnius, sultingus ūglius, dažnai renkamus naminiams sirupams. Tačiau specialistai primena, kad neatsargus rinkimas gali pažeisti medelius ir užtraukti administracinę atsakomybę.

    Miškininkų teigimu, geriausias ūglių rinkimo laikas paprastai būna nuo balandžio pabaigos iki birželio pradžios, bet jis kinta pagal orus ir regioną. Vertingiausi būna šviesiai žali, minkšti maždaug 5–12 centimetrų ilgio ūgliai, o sezonas dažnai trunka tik kelias savaites.

    Kaip rinkti nekenkiant pušims

    Renkant svarbiausia nepažeisti augančio medžio, nes netinkamai nulaužti ūgliai lėtina augimą ir deformuoja lają. Miškininkai pataria nerinkti visų ūglių nuo vieno medelio ir nesikoncentruoti į vieną vietą, kad neatsirastų masiškai suniokotų jaunuolynų.

    Ypač pabrėžiama taisyklė niekada neliesti viršūninio, pagrindinio ūglio, nuo kurio priklauso tolesnis medžio augimas. Jei ūgliai pasiekiami tik laužant šakas ar lipant į medį, geriau rinktis kitą, patogiau pasiekiamą medelį.

    „Rinkime taip, kad neokaluotume medelio, o dėl vietos, kur tai galima daryti, verta pasitarti su miškininku“, – teigiama miškininkų komunikatuose apie miško augalijos tausojimą.

    Kada tai draudžiama ir kokios baudos gresia

    Teisinė taisyklė paprasta: be savininko sutikimo negalima rinkti augalų ar jų dalių svetimame miške, nes tai laikoma miško išteklių paėmimu ir galima žala medžiams. Pušų ūgliai priskiriami jaunoms medžio dalims, todėl jų skynimas gali būti vertinamas kaip augalijos niokojimas.

    Už tokį pažeidimą gali grėsti administracinė bauda, kuri tam tikrais atvejais siekia apie 230 eurų. Dar griežtesnė tvarka galioja saugomose teritorijose, pavyzdžiui, rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose, kur bet koks augalijos rinkimas dažnai ribojamas arba leidžiamas tik su atskirais leidimais.

    Specialistai ragina prieš renkant įsitikinti, ar teritorija nėra saugoma, ir ar miškas nėra privatus. Saugiausia praktika yra rinkti saikingai, iš skirtingų medelių, ir tik ten, kur tai aiškiai leidžiama, kad pavasarinis sirupo sezonas nevirstų žala miškui ir bauda.

  • Bieszczadų judantis miškas: kodėl šlaitas „keliauja“ ir kaip medžiai išlaiko vertikalią padėtį

    Bieszczadų judantis miškas: kodėl šlaitas „keliauja“ ir kaip medžiai išlaiko vertikalią padėtį

    Kas yra judantis miškas?

    Bieszczadų kalnuose mokslininkai fiksuoja retą reiškinį, vadinamą judančiu mišku, kai šlaito gruntas labai lėtai slenka žemyn kartu su ant jo augančiais medžiais. Pokytis plika akimi beveik nepastebimas, nes per metus gruntas pasislenka tik keliais centimetrais.

    Įdomiausia tai, kad net ir judant pagrindui daugelis medžių išlaiko gana vertikalią kamieno padėtį. Tai nėra „stebuklas“, o augalų prisitaikymo mechanizmas, leidžiantis reaguoti į nuolat kintančią atramą.

    Kas verčia šlaitą slinkti?

    Tokį lėtą šlaito „keliavimą“ dažniausiai lemia keli veiksniai: status reljefas, didelė drėgmė ir birūs dirvožemio sluoksniai. Kai gruntas prisigeria vandens, jo dalelės praranda sukibimą, o gravitacija pradeda stumti masę žemyn.

    Bieszczadų regione procesą sustiprina Karpatų geologinė sandara: sluoksniuotos uolienos ir dirvožemiai lengviau įmirksta, o intensyvesni krituliai didina šlaitų nestabilumą. Dėl to šlaito judėjimas gali tęstis metų metus, net jei jis nėra staigus ir nevirsta akivaizdžia nuošliauža.

    Kaip medžiai išlieka „tiesūs“?

    Kai šlaitas juda, medžių šaknys slenka kartu su gruntu, todėl kamienai gali pradėti krypti. Medžiai į tai reaguoja koreguodami augimą: intensyviau storina ir augina audinius toje pusėje, kuri padeda „atsitiesti“ ir išlaikyti vertikalesnę padėtį.

    Ilgainiui šis prisitaikymas gali palikti atpažįstamus ženklus: švelnų kamienų išlinkimą ties pagrindu, netaisyklingą medžių išsidėstymą, smulkias terasėles ar deformuotas dirvožemio bangas. Lankytojui tai dažnai atrodo kaip atsitiktinė miško struktūra, tačiau specialistams tai yra aiškūs aktyvaus šlaito signalai.

    Tyrėjams tokie plotai svarbūs dėl praktinės naudos: jie padeda geriau suprasti nuošliaužų formavimosi mechanizmus ir įvertinti rizikas kalnuotose teritorijose. Ilgalaikiai stebėjimai taip pat prisideda planuojant infrastruktūros apsaugą, miškotvarką ir gamtosaugos sprendimus vietovėse, kuriose šlaitų stabilumas yra jautrus kritulių ir drėgmės pokyčiams.

  • Lenkijos miškuose aptikti trys nauji grybų tipai: „Varšuvos universiteto“ tyrimas ir piliečių pagalba

    Lenkijos miškuose aptikti trys nauji grybų tipai: „Varšuvos universiteto“ tyrimas ir piliečių pagalba

    Lenkijos miškuose mokslininkai identifikavo tris iki šiol mokslo literatūroje neaprašytus grybų taksonus, priklausančius vadinamųjų žvaigždagraibių grupei. Šie grybai išsiskiria žvaigždiška vaisiakūnio forma, tačiau jų tikroji įvairovė ilgą laiką galėjo likti nepastebėta dėl panašumo į artimas rūšis.

    Tyrimus atlieka Varšuvos universiteto mikologų komanda, kuri surinktus egzempliorius vertino pagal morfologinius požymius ir genetinius duomenis. Tokia dviguba patikra laikoma vienu patikimiausių būdų atskirti vizualiai panašias rūšis ir nustatyti, ar jos iš tiesų sudaro atskiras evoliucines linijas.

    Vienas svarbiausių šio projekto elementų tapo visuomenės įsitraukimas, vadinamas piliečių mokslu. Prie duomenų rinkimo prisidėjo miškų lankytojai ir grybavimo entuziastai, kurie fiksavo radinius, siuntė nuotraukas ir, prireikus, perduodavo mėginius tyrėjams.

    Platesnė stebėtojų bazė leido sukaupti didelį mėginių kiekį iš skirtingų regionų, o tai ypač svarbu grybų tyrimuose. Grybų vaisiakūniai dažnai pasirodo tik trumpam, jų gausa priklauso nuo oro sąlygų, o dalį rūšių patikimai atskirti galima tik mikroskopu arba genetiniais metodais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie atradimai nėra vien įdomi naujiena apie biologinę įvairovę. Grybai atlieka esminį vaidmenį ekosistemose: skaido organinę medžiagą, padeda cirkuliuoti maistinėms medžiagoms ir daro įtaką miškų dirvožemio būklei, todėl naujų rūšių identifikavimas papildo žinias apie miškų funkcionavimą.

    Nors galutiniam rūšių aprašymui įprastai prireikia papildomų patikrinimų ir publikavimo recenzuojamuose mokslo leidiniuose, pirminiai duomenys rodo aiškius skirtumus nuo anksčiau aprašytų rūšių. Šis atvejis primena, kad net gerai ištirtose Europos šalyse miškai vis dar gali slėpti mokslui nežinomų organizmų.

  • Grybautojai sukluso: gegužę miškuose dygsta vieni skaniausių baravykų, bet yra spąstų

    Grybautojai sukluso: gegužę miškuose dygsta vieni skaniausių baravykų, bet yra spąstų

    Po šiltesnių dienų ir gegužės lietaus miškuose dažniau pasirodo vienas aromatingiausių sezono grybų – plytinis baravykas, dar vadinamas raudonporiu baravyku. Patyrę grybautojai jį vertina dėl ryškaus skonio, tačiau pabrėžia, kad su šia rūšimi reikia elgtis atsakingai.

    Plytinį baravyką dažniausiai išduoda tamsiai rudas, masyvus kepurėlės paviršius, kuris spaudžiant gali patamsėti. Kotas paprastai būna 5–15 centimetrų, viršuje gelsvas, o žemiau matomas plytų raudonumo atspalvis.

    Dar vienas būdingas bruožas – greitas minkštimo pamėlynavimas ar patamsėjimas pažeidus grybą. Tai natūrali oksidacijos reakcija ir savaime nereiškia, kad grybas nuodingas, tačiau ji gali suklaidinti pradedančiuosius.

    Šis baravykas laikomas vienu iš nedaugelio vertingų grybų, kuriuos realu rasti pavasarį. Jis dažniau aptinkamas spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur auga eglės, bukai ar kėniai, o pats dygimas suintensyvėja po kritulių ir atšilimo.

    Vis dėlto svarbiausia taisyklė – plytinio baravyko negalima valgyti žalio ar menkai termiškai apdoroto. Žalias jis gali sukelti apsinuodijimo požymius, o nepakankamai išvirtas ar ne iki galo iškeptas dažniau baigiasi pilvo skausmais, pykinimu ir vėmimu.

    Saugiausia šiuos grybus virti, troškinti ar kepti pakankamai ilgai, kad karštis pasiektų visą minkštimą. Praktikoje dažniausiai rekomenduojama ne trumpesnė nei 20–30 minučių terminė paruoša, ypač jei grybai stambūs.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl rūšies, geriau grybą palikti miške – viena klaida gali baigtis rimtu apsinuodijimu“, – sako patyrę grybautojai.

    Renkant verta prisiminti ir pavojingiausią antrininką – šėtonišką baravyką, kuris yra stipriai nuodingas ir kartais supainiojamas. Jis dažniau turi gerokai šviesesnę kepurėlę, o kotas būna ryškiau rausvas ar oranžinis, todėl vien tik bendras baravyko siluetas nėra patikimas atpažinimo kriterijus.

    Plytiniai baravykai tinka įvairiems patiekalams: iš jų gaminami padažai, jie dedami į sriubas, troškinius ar makaronų patiekalus. Jei planuojate džiovinti ar marinuoti, pirmiausia įsitikinkite, kad grybai surinkti tiksliai atpažinus rūšį ir yra švieži.

    Specialistai taip pat primena, kad grybai apskritai yra sunkiau virškinamas maistas, todėl didelėmis porcijomis jų nereikėtų siūlyti mažiems vaikams ar vyresnio amžiaus žmonėms. O grįžus iš miško svarbu derlių perrinkti dar kartą ir laikyti atskirai tuos grybus, dėl kurių išvaizdos kyla klausimų.

  • Plytinporis baravykas: kaip atpažinti ir paruošti, kad išvengtumėte apsinuodijimo

    Plytinporis baravykas: kaip atpažinti ir paruošti, kad išvengtumėte apsinuodijimo

    Valgomas tik tinkamai paruošus

    Plytinporis baravykas, dar vadinamas raudonporiu baravyku (lot. Neoboletus erythropus), laikomas valgomu grybu, tačiau tik po pakankamos terminės apdoros. Žalias ar nepakankamai termiškai apdorotas jis gali sukelti virškinimo sutrikimų, tokių kaip pilvo skausmai, pykinimas ar vėmimas.

    Specialistai pabrėžia, kad šis grybas priskiriamas prie didesnės rizikos rūšių ne todėl, kad būtų nuodingas kaip klasikiniai nuodingi grybai, o dėl to, kad jo saugumas tiesiogiai priklauso nuo paruošimo. Dėl šios priežasties pradedantiesiems grybautojams jis dažnai nerekomenduojamas.

    Kaip atpažinti plytinporį baravyką

    Plytinporio baravyko kepurėlė dažniausiai būna tamsiai ruda, kaštoninė, užauga maždaug iki 15 centimetrų skersmens. Apatinėje kepurėlės pusėje esantys vamzdeliai yra būdingos plytinės raudonos spalvos, o paspaudus ar pažeidus jie greitai melsvėja.

    Vienas ryškiausių požymių yra minkštimo mėlynavimas perpjovus ar pažeidus grybą. Kotas paprastai būna su rausvomis dėmėmis, gali siekti iki 15 centimetrų aukščio, o svarbi detalė ta, kad ant koto paprastai nėra aiškaus tinkliško rašto.

    Pavojingiausia painiava ir saugiausias sprendimas

    Didžiausia rizika grybaujant susijusi su galimu supainiojimu su nuodingomis išvaizda panašiomis rūšimis, ypač šėtoniškuoju baravyku (lot. Rubroboletus satanas). Tokia klaida gali baigtis sunkiu apsinuodijimu, todėl bet kokia abejonė turėtų būti laikoma signalu grybą palikti miške.

    Skiriant nuo šėtoniškojo baravyko dažnai minimi keli požymiai: pastarojo kotas paprastai šviesesnis ir turi labiau pastebimą tinklišką raštą. Vis dėlto vien pagal vieną požymį pasikliauti nereikėtų, nes gamtoje spalvos ir raštai kinta, o panašumų gali būti daug.

    Kur auga ir kada jo daugiausia

    Plytinporis baravykas aptinkamas tiek lapuočių, tiek spygliuočių miškuose, dažnai šalia eglių, jam labiau tinka rūgštesnės dirvos. Vaisiakūniai gali pasirodyti nuo pavasario pabaigos iki vėlyvo rudens, o gausiausias metas dažniausiai būna vasaros pabaigoje ir rudenį.

    Grybautojams svarbu įvertinti ne tik sezoną, bet ir augavietę bei bendrą miško situaciją. Skirtingais metais derėjimas gali skirtis dėl kritulių kiekio, temperatūrų svyravimų ir dirvos drėgmės.

    Kaip paruošti, kad būtų saugu

    Pagrindinė taisyklė yra paprasta: plytinporį baravyką būtina gerai termiškai apdoroti. Praktikoje tai reiškia pakankamai ilgą virimą arba kruopštų kepimą, kad grybas būtų pilnai iškepęs ir neliktų žalių vietų, ypač stambesniuose gabaluose.

    Anksčiau buvo paplitęs patarimas grybus apvirti, nupilti vandenį ir virti dar kartą, tačiau šiuolaikinėse rekomendacijose dažniau akcentuojama pati pakankama terminė apdora, o ne konkretus dvigubo virimo ritualas. Svarbiausia neeksperimentuoti su žaliu ar trumpai apkeptu grybu ir jo neragauti gaminimo metu.

    Net ir tinkamai paruoštus grybus verta valgyti saikingai, ypač jei jie yra sunkiau virškinami. Jei po grybų patiekalo atsiranda ūmūs negalavimai, reikėtų kuo greičiau kreiptis į medikus ir, jei įmanoma, išsaugoti patiekalo ar grybų likučius identifikavimui.

  • Kretingos ir Klaipėdos rajonų miškuose gegužės 19–20 dienomis vyks karių lauko taktikos pratybos

    Lietuvos kariuomenė praneša, kad gegužės 19 dieną ir gegužės 20 dieną Kretingos rajono bei Klaipėdos rajono savivaldybių teritorijose vyks lauko taktikos pratybos.

    Pratybas rengia Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas.

    Kur vyks pratybos?

    Nurodoma, kad pratybos vyks Žutautų, Mikoliškių, Trakynės, Margių, Utrinės, Raseikių, Žvelsos, Vėžaitinės, Jurijonų, Pelkinės, Šakinių, Tilvikų ir Paalantės miškuose.

    Kariuomenė akcentuoja, kad pratybos planuojamos nuo gegužės 19 dienos 8.00 valandos iki gegužės 20 dienos 17.00 valandos.

    Ką gyventojai gali pastebėti?

    Pratybų metu kariai naudos tabelinę ginkluotę, taip pat bus naudojamos transporto priemonės, todėl miško keliukuose ir prieigose gali padaugėti karinės technikos judėjimo.

    Kartu pabrėžiama, kad šaudmenys ir mūšio imitacinės priemonės nebus naudojami, todėl neturėtų būti girdimi šūviai ar sprogimų imitacijos.

    Į ką kreiptis kilus klausimų?

    Kariuomenė prašo gyventojų ir miškų lankytojų išlikti budriems, laikytis saugaus atstumo ir netrukdyti vykdomoms užduotims, jei pratybų metu būtų sutiktos karių grupės.

    Dėl papildomos informacijos nurodomas kontaktinis asmuo vyr. srž. Mantas Bakšinskis.