Tag: Miškai

  • Kur grybauti griežtai draudžiama: už šią klaidą gali tekti mokėti iki 1 180 eurų

    Kur grybauti griežtai draudžiama: už šią klaidą gali tekti mokėti iki 1 180 eurų

    Ruduo daugeliui reiškia grybavimo sezoną, tačiau ne kiekviename miške ar jo dalyje rinkti grybus yra leidžiama. Dalis teritorijų Lietuvoje ir kitose Europos šalyse yra saugomos, o jose galioja griežti ribojimai dėl gamtos apsaugos ir saugumo.

    Dažniausiai grybauti draudžiama saugomose teritorijose, pavyzdžiui, kai kuriuose rezervatuose, kur ribojamas bet koks gamtinių išteklių rinkimas. Praktikoje tai reiškia, kad net ir radus gausų grybų plotą, tokioje vietoje jų rinkimas gali būti laikomas pažeidimu.

    Kur dažniausiai kyla rizika

    Rizika gauti baudą didėja ir tada, kai miške galioja laikinas lankymosi draudimas, pavyzdžiui, dėl miško kirtimų, gaisrų pavojaus, stichinių pažeidimų ar kitų priežasčių. Tokios zonos paprastai pažymimos įspėjamaisiais ženklais, o informacija periodiškai atnaujinama atsakingų institucijų.

    Dar viena dažna situacija yra privati miško valda. Be savininko sutikimo rinkti grybus privačiame miške gali būti traktuojama kaip teisės pažeidimas, todėl prieš vykstant verta įsitikinti, ar teritorija nėra privati.

    Baudos gali būti labai skirtingos

    Už grybavimą draudžiamose vietose gali būti skiriama bauda arba įspėjimas, o suma priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Jei papildomai padaroma žala miško paklotei ar grybienai, atsakomybė gali griežtėti ir baudos didėti.

    Dar griežtesnės sankcijos taikomos saugomų rūšių niokojimui ar rinkimui, kai pažeidžiami gamtos apsaugos reikalavimai. Tokiais atvejais atsakomybė gali apimti ne tik pinigines baudas, bet ir kitas teisines pasekmes, priklausomai nuo pažeidimo masto.

    Klaidų daro ir vairuotojai

    Į mišką vykstant automobiliu svarbu laikytis ir kelių eismo bei miško lankymo taisyklių. Transporto priemonės palikimas ne tam skirtose vietose, įvažiavimas į draudžiamas zonas ar kelių užstatymas gali užtraukti papildomas baudas.

    Ypač rimta situacija susidaro užblokavus priešgaisrinį kelią ar privažiavimą, nes toks automobilis gali būti nutemptas. Tuomet prie baudos prisideda nutempimo ir saugojimo išlaidos, kurios galutinei sumai gali suteikti nemaloniai didelį mastą.

  • Varėnos miškuose – karių pratybos su garsinėmis imitacijomis: ką svarbu žinoti gyventojams

    Varėnos miškuose – karių pratybos su garsinėmis imitacijomis: ką svarbu žinoti gyventojams

    Rugsėjo 25–27 dienomis Varėnos seniūnijoje ir aplinkiniuose miškuose vyks Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 101-osios pėstininkų kuopos pratybos. Jos bus organizuojamos Dusmenų, Šilaičio, Rudnios, Pamusių, Geidukonių, Burbonių bei Žilinų apylinkėse.

    Pratybų metu bus naudojamos imitacinės garsinės priemonės, todėl vietos gyventojai ir miškuose besilankantys žmonės gali girdėti šūvius ar kitus treniruočių garsus. Organizuojant mokymus siekiama kuo tiksliau atkartoti realias sąlygas, tačiau nurodoma, kad tai nėra koviniai šaudmenys.

    Kariai pratybų rajone judės pėsčiomis ir ratiniu transportu, o transporto priemonės važiuos tik keliais. Gyventojų prašoma išlikti budriems, o pastebėjus intensyvesnį judėjimą ar laikinus nepatogumus planuojant maršrutus įvertinti, kad tai – suplanuotų mokymų dalis.

    Pratybų organizatoriai pabrėžia, kad mokymų metu neturi būti žalojama augmenija ar teršiama aplinka. Tokie reikalavimai yra įprasta karinių mokymų praktika, nes pratybos dažnai vyksta miškingose vietovėse, kur svarbu išlaikyti gamtosauginius įsipareigojimus.

    Krašto apsaugos sistemos atstovai primena, kad savanorių pratybos įvairiuose regionuose vyksta reguliariai ir yra skirtos parengčiai stiprinti, ryšiui su vietovėmis palaikyti ir greito reagavimo įgūdžiams lavinti. Gyventojams rekomenduojama laikytis įprastų saugumo taisyklių, nesikišti į pratybų eigą ir prireikus vadovautis karių nurodymais.

  • Švedų grybavimo taisyklės: 7 gudrybės, kurios padės iš miško grįžti su pilnu krepšiu

    Švedų grybavimo taisyklės: 7 gudrybės, kurios padės iš miško grįžti su pilnu krepšiu

    Po kelių lietingų dienų miškai greitai prisipildo grybautojų, tačiau pilnas krepšys dažnai priklauso ne nuo sėkmės, o nuo supratimo, kur ir kada ieškoti. Švedijoje grybavimas laikomas įprastu laisvalaikiu, o patyrę grybautojai remiasi ne nuojauta, o gana paprastais gamtos dėsniais.

    Vienas svarbiausių orientyrų yra medžiai. Daugelis valgomų grybų gyvena glaudžioje sąjungoje su konkrečių medžių šaknimis, todėl miško tipas neretai pasako daugiau nei bet kokie pažadai apie stebuklingą vietą.

    Ką pasako medžių kaimynystė

    Jei tikslas yra rasti tam tikrą rūšį, verta pirmiausia įvertinti, kokie medžiai dominuoja aplink. Pavyzdžiui, lepšės dažnai aptinkamos šalia beržų, o voveraites žmonės dažnai randa pušynuose, taip pat prie bukų, ąžuolų ar beržų.

    Toks ryšys leidžia siaurinti paieškos plotą ir nevaikščioti atsitiktinai. Užuot klaidžiojus po visą masyvą, logiškiau rinktis miško dalį, kurioje auga grybams palankūs medžiai.

    Dirvožemis ir drėgmė lemia daugiau, nei atrodo

    Ne mažiau svarbus ir dirvožemis: spygliuočių miškuose jis dažniau būna rūgštesnis, o tokios sąlygos tinka nemažai grybų rūšių. Lapuočių miškuose sąlygos kitokios, todėl rezultatai gali stipriai skirtis net tame pačiame regione.

    Grybams būtina drėgmė, todėl ilgas sausas periodas dažnai reiškia prastesnį derlių, net jei miškas atrodo perspektyvus. Daug vilčių suteikia vietos, kur paklotė dar laiko drėgmę: ten, kur daugiau samanų, storesnis spyglių ar lapų sluoksnis, o žemė neperdžiūsta.

    Kodėl neužtenka vakarykščio lietaus

    Dažna klaida yra planuoti išvyką vien todėl, kad vakar palijo. Grybų vaisiakūniams reikia laiko išaugti, todėl staigus lietus per naktį dažniau tik pagerina paklotės drėgnumą, bet nereiškia, kad ryte miške atsiras naujų „bangų“.

    Švedų mikologas Mikael Krikorev pataria stebėti orus plačiau ir vertinti kritulių istoriją maždaug dviejų savaičių laikotarpiu. Jei renkatės iš kelių miškų, toks požiūris padeda realistiškiau nuspręsti, kur tikėtinesnis intensyvesnis dygimas.

    „Intensyvus drėgnos paklotės kvapas nebūtinai reiškia, kad netoliese bus baravykų ar voveraičių“, – sakė Mikael Krikorev.

    Pasak jo, daugiau pasako miško tipas, dirvožemis ir kelių pastarųjų dienų bei savaičių temperatūra. Jei po kritulių užsilaiko šiltesni orai, augimas paprastai spartėja, o jei atvėsta, procesas gali sulėtėti.

    Dar viena praktinė gudrybė ieškant voveraičių yra mokyti akis atpažinti jų spalvą paklotėje: dažnai matosi tik mažas kepurėlės kraštas, o likusi dalis pasislėpusi po spygliais ar lapais. Radus vieną grybą, verta atidžiai apžiūrėti aplink, nes voveraitės neretai auga grupėmis.

    Planuojant išvyką praverčia ir vietos bendruomenių informacija. Šviežios nuotraukos iš to paties regiono dažnai patvirtina, kad sezonas ten įsibėgėjo, nors tikslios vietos grybautojai paprastai neatskleidžia.

    Patyrę grybautojai rekomenduoja kaupti savo žemėlapį: pasižymėti vietas, kuriose tam tikru metu radote gerą „išėjimą“, ir kitą sezoną grįžti jau turint patikrintą maršrutą. Taip grybavimas tampa ne loterija, o nuosekliu stebėjimu grįstu įpročiu.

  • Užblokavo įvažiavimą ir išėjo grybauti: grįžęs rado brangų siurprizą ir sąskaitą

    Užblokavo įvažiavimą ir išėjo grybauti: grįžęs rado brangų siurprizą ir sąskaitą

    Grybavimas daugeliui yra ramus laisvalaikis gamtoje, tačiau kelionė į mišką automobiliu gali baigtis nemaloniai, jei transporto priemonė paliekama ne ten, kur leidžiama. Dažniausia klaida – automobilis pastatomas taip, kad trukdo įvažiavimui, užtveria kelią ar atsiduria miške tam nepritaikytoje vietoje.

    Miškuose galioja aiški taisyklė: važiuoti motorinėmis transporto priemonėmis leidžiama tik viešaisiais keliais, o miško keliais – tik tada, kai jie pažymėti ženklinimu, leidžiančiu eismą. Sustoti ir palikti automobilį galima tik tam skirtose, pažymėtose vietose.

    Baudos ir išlaidos gali šokiruoti

    Už neteisėtą įvažiavimą į mišką ar automobilio palikimą neleistinoje vietoje gali būti skiriama bauda. Priklausomai nuo situacijos ir sprendimo, ji gali siekti apie 110 eurų, o bylai pasiekus teismą – iki maždaug 1 100 eurų.

    Dar brangiau atsieina atvejai, kai automobilis paliekamas prie užkardo ar įvažiavimo ir faktiškai blokuoja kelią. Tokia situacija gali būti vertinama kaip trukdymas specialiųjų tarnybų ar miško technikos judėjimui, o tuomet transporto priemonė gali būti priverstinai išgabenta.

    Priverstinis išgabenimas ir saugojimas dažnai kainuoja atskirai: vien nutempimas gali siekti iki maždaug 165 eurų, o saugojimas aikštelėje – apie 14 eurų už parą. Kuo ilgiau delsiama atsiimti automobilį, tuo didesnė galutinė suma.

    Kaip parkuoti miške teisingai

    Norint išvengti baudų, paprasčiausia išeitis – rinktis oficialias miško aikšteles ar pažymėtas vietas, skirtas palikti automobiliui. Tokios vietos paprastai būna aiškiai sužymėtos ir pritaikytos taip, kad netrukdytų eismui bei miško darbams.

    Prieš vykstant į mažiau pažįstamą miško vietovę verta pasitikrinti, kur yra artimiausios stovėjimo vietos ir kokie keliai yra leidžiami automobiliams. Praktikoje tai ypač aktualu grybavimo sezono metu, kai miškuose padaugėja lankytojų ir net nedidelis neapdairumas gali sukelti problemų kitiems.

  • Grzybų bumas Lenkijoje: šiuose regionuose pintinės pildosi greičiausiai – kur vykti?

    Naujausi Lenkijos grybavimo žemėlapiai rodo aiškias šio savaitgalio tendencijas: dalyje šalies miškuose jau fiksuojamas intensyvus grybų augimas, o kitur laimikis kol kas kuklus. Aktyviausias sezonas tik įsibėgėja, tačiau palankus mikroklimatas kai kuriuose regionuose leidžia grybams dygti itin sparčiai.

    Grybų gausą pirmiausia lemia ne vien vietovė, bet ir miško tipas, nes daug vertingų rūšių auga susijusios su konkrečiais medžiais. Baravykai dažniau aptinkami brandžiuose spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač šalia eglių, ąžuolų ar bukų. Tuo metu kazlėkai dažni pušynuose, o lepšės neretai laikosi arčiau beržynų.

    Kada miškai „įsijungia“

    Grybų „bangą“ dažniausiai sukelia kelių veiksnių derinys: drėgnas dirvožemis ir vidutinė šiluma dieną bei naktį. Praktikoje tai reiškia, kad geriausios sąlygos susidaro praėjus maždaug 3–5 dienoms po gausesnio lietaus, kai naktys nėra šaltos. Staigūs atšalimai, naktinės šalnos ar išdžiovinantys vėjai grybienos aktyvumą smarkiai pristabdo.

    Šį sezoną grybautojai taip pat pastebi, kad trumpi, vietiniai lietūs gali sukurti labai nevienodą situaciją net tame pačiame regione. Dėl to „karšti taškai“ dažniau keičiasi, o tiksliausi būna naujausi pranešimai ir šviežiai atnaujinami žemėlapiai.

    Kur fiksuojamas intensyviausias augimas

    Rugsėjo vidurio duomenys rodo, kad didžiausias aktyvumas telkiasi Lenkijos vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje. Ten kai kur minimi rodikliai, kai per valandą vienam žmogui tenka kelios dešimtys ar net per šimtą rastų grybų, priklausomai nuo vietos ir miško tipo.

    Itin palankios sąlygos nurodomos Pomeranijoje, ypač ties Slupsko ir Choinicų apylinkėmis. Daug pranešimų apie gerą laimikį ateina ir iš Didžiosios Lenkijos regiono, įskaitant apylinkes prie Poznanės, taip pat vakarinių teritorijų netoli Gožuvo ir Žaliosios Gūros. Tarp ryškesnių vietų minimas ir Žemutinis Silezijos regionas, įskaitant Legnicos bei Jelenios Guros apylinkes.

    Grybų pakankamai randama ir Lodzės vaivadijoje, ypač ties Piotrkovo Tribunalskio apylinkėmis. Be to, sezono pagyvėjimas fiksuojamas Pakarpatėje ir dalyje Liublino regiono, nors čia situacija dažniau būna banguota ir priklauso nuo pastarųjų kritulių.

    Kur laimikis kol kas menkesnis

    Ramesnė situacija šiuo metu aprašoma pietinėje Lenkijos dalyje, kur pranešimų apie ryškų grybų „iššovimą“ mažiau. Tai dažniau siejama su mažesne dirvos drėgme ir labiau permainingomis temperatūromis, kurios ne visur sudaro stabilias augimo sąlygas.

    Grybautojams patariama įvertinti, kad net ir prastesniuose regionuose situacija gali pasikeisti po kelių lietingesnių dienų. Jei prognozėse žadami krituliai, verta sekti atnaujinamus pranešimus ir planuoti išvyką po kelių dienų, kai miško paklotė spėja sukaupti drėgmę.

    Saugios grybavimo taisyklės

    Svarbiausia taisyklė išlieka nepakitusi: rinkti tik tuos grybus, kuriuos patikimai atpažįstate. Jei kyla abejonių, geriausia pasitarti su grybų žinovu, o prireikus kreiptis į artimiausią sanitarinės priežiūros įstaigą, kuri daugelyje vietų teikia konsultacijas.

    Rekomenduojama neardyti miško paklotės ir nepažeisti grybienos, nes tai mažina būsimą derlių. Taip pat verta vengti labai jaunų, dar nesusiformavusių grybų, kuriuos sunkiau identifikuoti, o vaikams grybų patiekalus siūlyti itin atsargiai.

    Specialistai pabrėžia, kad grybų negalima ragauti siekiant „pasitikrinti“ rūšį. Apsinuodijimai gali būti sunkūs, o pirmieji simptomai kartais pasireiškia tik po kelių ar net keliolikos valandų, todėl įtarus apsinuodijimą būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Retas „matsutake“ vėl rastas Lenkijoje: kainuoja iki 1 900 eurų, bet rinkti draudžiama

    Retas „matsutake“ vėl rastas Lenkijoje: kainuoja iki 1 900 eurų, bet rinkti draudžiama

    Lenkijos miškuose vėl užfiksuotas itin retas grybas pušyninė baltikė, dar vadinama matsutake, moksliškai Tricholoma matsutake. Ši rūšis Lenkijoje buvo registruota dar 1921 metais Gdanske, vėliau ilgam dingo ir kurį laiką net laikyta išnykusia.

    Apie jos sugrįžimą plačiau prabilta 2021 metais, kai Zavoja valsčiuje buvo aptiktos kelios augimvietės. Mikologai pabrėžia, kad tai labai jautri rūšis, stipriai priklausoma nuo miško būklės, dirvožemio ir simbiozės su medžių šaknimis.

    Kodėl šis grybas toks brangus?

    Matsutake pasaulyje laikomas vienu brangiausių valgomųjų grybų, o aukščiausios kokybės egzemplioriai gali kainuoti iki maždaug 1 900 eurų už kilogramą. Kaina priklauso nuo kilmės, šviežumo, dydžio, surinkimo laiko ir to, ar vaisiakūnis nepažeistas.

    Didžiausiai vertinami jauni, sveiki matsutake iš Japonijos, kur šis grybas siejamas su prabanga ir kulinarine tradicija. Jis naudojamas sultiniuose, ryžių patiekaluose, kepamas ant grotelių, o aukštos kokybės derlius kartais dovanojamas kaip prabangus, prestižinis pirkinys.

    Vienas esminių brangumo veiksnių tas, kad matsutake praktiškai nepasiduoda pramoniniam auginimui. Grybas auga tik labai specifinėmis sąlygomis ir yra glaudžiai susijęs su medžių šaknų sistema, todėl didelio masto auginimo sprendimai iki šiol išlieka riboti.

    Ką daryti radus miške?

    Lenkijoje šis grybas nėra įtrauktas į oficialius prekybai leidžiamų rūšių sąrašus, todėl teisėtai parduoti jo restoranuose ar turguje negalima. Rekomenduojama radinį palikti vietoje, nufotografuoti, pažymėti tikslią vietą ir informaciją perduoti mikologams.

    „Tai rūšis, kurios vertė yra ne vien kulinarinė, bet ir gamtosauginė, todėl svarbiausia ne išsinešti, o užfiksuoti ir pranešti specialistams“, – sako mikologai, vertinantys tokius radinius kaip reikšmingus duomenis apie miškų ekosistemų būklę.

    Jei grybas vis dėlto buvo nuskintas ir kyla abejonių dėl atpažinimo, saugiausia jį parodyti grybų ekspertui. Lenkijoje tokias konsultacijas teikia sanitarinės ir epidemiologinės tarnybos, o panaši praktika taikoma ir kitose Europos šalyse, siekiant išvengti apsinuodijimų.

    Kaip atpažinti ir nesupainioti?

    Jauni matsutake vaisiakūniai dažnai turi storą rusvą kepurėlę su į vidų užsirietusiais kraštais, o augdami iš kūgiškos formos tampa plokštesni. Kotas tvirtas, rusvai balkšvas, dažnai su žiedu, o minkštimas baltas.

    Skiriamasis bruožas yra specifinis aromatas, neretai apibūdinamas kaip prieskoninis, dervingas, primenantis cinamoną. Vis dėlto specialistai perspėja, kad išvaizda gali klaidinti, nes egzistuoja panašios, sveikatai pavojingos rūšys, todėl savarankiškas atpažinimas be patirties rizikingas.

  • Voverių žiemos sandėliai stebina: kodėl jos maistą slepia šimtuose vietų ir net džiovina grybus

    Voverių žiemos sandėliai stebina: kodėl jos maistą slepia šimtuose vietų ir net džiovina grybus

    Ne viena slėptuvė, o visas tinklas

    Voverės rudenį retai krauna atsargas į vieną didelę slėptuvę. Vietoj to jos taiko strategiją, kuri mokslinėje literatūroje vadinama išsklaidytu kaupimu: maistas paslepiamas dešimtyse ar net šimtuose mažų vietų.

    Tokia taktika sumažina riziką, kad vienas grobuonis ar vagis ras visą „sandėlį“ ir paliks voverę be maisto. Net jei aptinkama viena slėptuvė, kitos dažnai išlieka saugios, todėl atsargos tarsi paskirstomos kaip draudimas.

    Kaip jos prisimena, kur paslėpė?

    Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tiek slėptuvių neišvengiamai baigiasi chaosu, tačiau voverės turi gerai išvystytą erdvinę atmintį. Tyrimai rodo, kad jos orientuojasi pagal aplinkos „ženklus“: medžių kamienus, kelmų vietą, krūmų linijas ar reljefo ypatumus.

    Vis dėlto dalies paslėpto maisto voverės taip ir nebesuranda. Gamtoje tai nėra vien nuostolis: pamiršti gilės ar riešutai gali sudygti, o voverės netiesiogiai prisideda prie miško atsinaujinimo ir sėklų platinimo.

    Vagys stebi, o voverės apsimeta

    Maisto slėptuves stebi ne tik kitos voverės, bet ir paukščiai, pavyzdžiui, kėkštai, kurie patys kaupia atsargas ir moka pasinaudoti proga. Pastebėjusios, kad yra sekamos, voverės kartais elgiasi apgaulingai ir suvaidina slėpimą, o tikrąjį grobį perkelia kitur.

    Tokį elgesį mokslininkai sieja su gebėjimu vertinti riziką ir prisitaikyti prie konkurencijos. Tai rodo, kad atsargų kaupimas nėra vien instinktyvus bėgiojimas, o lanksti strategija, kuri kinta priklausomai nuo aplinkos ir „žiūrovų“.

    Į voverių rudeninį meniu patenka ne tik riešutai, gilės ar sėklos, bet ir grybai. Kai kurios voverės grybus ne suėda iš karto, o palieka džiūti ant šakų ar medžių išsišakojimuose, kad vėliau turėtų ilgiau išsilaikantį maistą.

    Skirtingos rūšys renkasi nevienodą taktiką: vienos labiau remiasi daugeliu mažų slėptuvių, kitos gali kaupti didesnes atsargas vienoje vietoje, o dar kitos išlieka aktyvios žiemą ir maisto ieško kasdien. Tai reiškia, kad vieno universalaus recepto, kaip išgyventi šaltąjį sezoną, voverių pasaulyje nėra.

  • Volynėje grybautoja rado beveik 2 kilogramus sveriantį baravyką: nuotraukos ir detalės

    Volynės miškuose netoli Manevičių užfiksuotas retas grybautojų laimikis: rastas įspūdingo dydžio baravykas, svėręs 1 kilogramą 820 gramų. Apie neįprastą radinį vietos žiniasklaidai pranešė Manevičių gyventojas Vitalijus Kurdelčiukas, pasidalijęs ir nuotraukomis.

    Pasak jo, baravyką rugsėjo 13 dieną miške rado jo žmona Viktorija. Grybas aptiktas netoli tvenkinių esančiame miško masyve, prie kelio, vedančio link Vovčetsko girininkijos.

    Nuotraukose matyti, kad tai tikras „grybų milžinas“: kepurėlės skersmuo aiškiai didesnis už žmogaus veido plotį. Tokie radiniai grybautojams laikomi didele sėkme, nes baravykai, perkopiantys 1,5 kilogramo ribą, pasitaiko itin retai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad išskirtinį grybų dydį dažniausiai lemia keli sutampantys veiksniai: drėgmės balansas, palanki šiluma, tinkamas dirvožemis ir tai, kad grybas kurį laiką lieka nepastebėtas. Kai sąlygos stabilios, o miško paklotė pakankamai drėgna, baravykai gali augti sparčiau ir ilgiau, kol pasiekia įspūdingą masę.

    Kita svarbi priežastis – grybienos „amžius“ ir miško ekosistemos būklė. Senesnėse, mažiau trikdomose augavietėse grybiena būna tvirtesnė, o grybai kartais užauga didesni, ypač jei konkurencija dėl drėgmės ir maisto medžiagų tam tikru metu sumažėja.

    Nors milžiniškas baravykas atrodo įspūdingai, patyrę grybautojai primena, kad didelis grybas ne visada būna geriausios būklės. Peraugę baravykai neretai būna sukirmiję, minkštimas praradęs tvirtumą, o skonis – ne toks ryškus kaip jaunesnių grybų.

    Renkant grybus svarbiausia atidžiai įvertinti jų šviežumą ir būklę, o menkiausios abejonės dėl kokybės ar rūšies atpažinimo turėtų būti signalas grybo neimti. Tai ypač aktualu pradedantiesiems, kurie kartais susivilioja vien radinio dydžiu.

    „Toks radinys pasitaiko ne kiekvieną sezoną – miške rasti daugiau nei pusantro kilogramo sveriantį baravyką yra tikra sėkmė“, – sakė Vitalijus Kurdelčiukas.

  • Polesės miškuose pastebėtas mėsą primenantis grybas: pažeidus teka raudonos sultys

    Polesės miškuose šiuo laikotarpiu pastebėtas neįprastos išvaizdos grybas, kurį iš pirmo žvilgsnio nesunku palaikyti žalios mėsos gabalu. Tai kepeninis liežuvėlis, dar vadinamas kepenine fistolina (Fistulina hepatica) – valgomas grybas, išsiskiriantis mėsingu vaisiakūniu, rausvai ruda spalva ir ryškia ypatybe: pažeidus audinius gali pasirodyti raudonos, į sultis panašios išskyros.

    Šis grybas žinomas ir kitais pavadinimais, o angliškai dažnai vadinamas jautienos kepsniu arba jautienos liežuviu dėl formos ir tekstūros asociacijų. Būtent raudonos išskyros ir viduje matomas gyslų raštas sustiprina įspūdį, kad tai ne grybas, o mėsos gabalas.

    Kepeninio liežuvėlio vaisiakūnis dažniausiai būna itin mėsingas, 7–20 centimetrų skersmens, tačiau palankiomis sąlygomis gali užaugti ir didesnis. Forma neretai primena vėduoklę, liežuvį ar netaisyklingą pusapvalį išaugą, o atspalviai varijuoja nuo kepenų raudonumo iki rusvai raudonos.

    Jauni grybai paprastai būna drėgni, lipnūs, vėliau jų paviršius sausėja. Perpjovus ar stipriau paspaudus minkštimą, iš jo gali išsiskirti raudonos sultys, o viduje dažnai matomas marmurą primenantis raštas: šviesesnė masė su raudonais ruoželiais.

    Šis grybas dažniausiai aptinkamas lapuočių miškuose, ypač ten, kur gausu senų ąžuolų ar bukų. Jis linkęs augti ant gyvų medžių, prie kamieno pagrindo, žaizdų vietose ar drevėse, todėl dažnai pastebimas ne miško paklotėje, o ant medienos.

    Kepeninis liežuvėlis laikomas parazitiniu grybu: pažeidžia medieną ir sukelia rudąjį puvinį, kuris silpnina medį. Polesėje jo sezonas paprastai siejamas su vasaros pabaiga ir rudeniu, o pranešama, kad jo galima rasti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Karpatuose.

    Kepeninė fistolina priskiriama valgomiems grybams, tačiau kulinarinės savybės labai priklauso nuo amžiaus. Dažniausiai rekomenduojami jauni vaisiakūniai, nes seni tampa kietesni, o skonyje gali atsirasti ryškesni, kiek rūgštoki tonai.

    Šį grybą žmonės paprastai kepa, ruošia ant grilio ar marinuoja, tačiau ruošiant svarbu tinkamai termiškai apdoroti. Kaip ir renkant bet kuriuos laukinius grybus, galioja esminė taisyklė: rinkti tik tuos, kurių tapatybe nekyla jokių abejonių, o kilus neaiškumams – jų neimti.

    Nors kepeninį liežuvėlį atpažinti dažnai lengviau dėl specifinės spalvos, formos ir raudonų sulčių, klaidų renkant gamtos gėrybes pasitaiko. Dėl to specialistai taip pat pataria vengti pažeistų, peraugusių ar iš akivaizdžiai užterštų vietų surinktų grybų.

  • Masiškai dygsta grybai: žemėlapiai rodo, kur miškuose krepšiai pildosi greičiausiai

    Lenkijoje grybautojai fiksuoja ryškų sezono suaktyvėjimą: specializuotuose žemėlapiuose kasdien daugėja pranešimų apie radimvietes, o nuotraukose matyti pilni krepšiai. Tokios platformos kaip grzyby.pl ir „MykoRadar“ realiu laiku kaupia gyventojų atsiųstus duomenis iš skirtingų regionų.

    Per pastarąsias 7 dienas grzyby.pl užfiksavo 254 naujus pranešimus, o bendra deklaruota surinkto derliaus masė siekė 691 kilogramą. Tai yra 13 proc. daugiau nei pirmąją rugsėjo savaitę, todėl grybautojai vis dažniau planuoja išvykas į miškus dar prieš savaitgalį.

    Kuriose vietose derlius geriausias

    Pagal žemėlapių signalus ryškiausiai išsiskiria Didžiosios Lenkijos vaivadija: daugiausia pranešimų telkiasi Nowy Tomyśl apylinkėse. Gausių radinių fiksuojama ir Noteckos girioje bei Zielonkos girioje, esančioje netoli Poznanės.

    Aukšta sėkmės tikimybė išlieka Mazovijoje, ypač Wołomino apylinkėse. Pranešimai dažnai ateina ir iš Mazovijos kraštovaizdžio parko teritorijų, Otwocko apylinkių bei Piaseczno rajono.

    Pomorėje grybautojai taip pat tikisi grįžti su pilnais krepšiais: daugiausia radinių žymima Chojnicų apylinkėse, ypač Tucholos giriose. Signalų yra ir prie Trijų miestų, įskaitant Pruszcz Gdański, Rumią bei Wejherowo.

    Populiariausi grybai ir kodėl tai svarbu

    Dažniausiai pranešimuose minimas rudasis kazlėkas, kuris pasirodo daugiau nei pusėje fiksuotų laimikių. Antroje vietoje pagal pranešimų dažnį – baravykas, trečioje – lepšė, o toliau rikiuojasi voveraitės, kelmučiai ir kitos rūšys.

    Grybų gausą paprastai lemia keli veiksniai: po sausros atėję lietūs, šiltesnės naktys ir pakankamai drėgna miško paklotė. Miškuose derlius gali skirtis net tame pačiame regione, todėl žemėlapių duomenys dažnai padeda pasirinkti kryptį, tačiau jie neleidžia garantuoti vienodų radinių visiems.

    Saugus grybavimas: pagrindinės taisyklės

    Specialistai primena rinkti tik tuos grybus, kuriuos žmogus patikimai atpažįsta, o kilus menkiausiai abejonei pasikonsultuoti su grybų žinovu. Taip pat patariama neardyti miško paklotės, neplėšti grybų su šaknimis ir neniokoti grybienos, kad derlius išliktų ir ateityje.

    Ypač rizikinga rinkti labai jaunus, mažus grybus, kurių požymiai dar neišryškėję, taip pat nepatariama pasikliauti atsitiktinių žmonių patarimais. Grybų nereikėtų duoti mažiems vaikams, o identifikuoti paragaujant yra pavojinga ir gali baigtis sunkiu apsinuodijimu.