CP v2

Tag: Miškai

  • Miške kamera užfiksavo netikėtą plėšrūną: urėdija perspėja, ginčas internete įsiplieskė

    Miške kamera užfiksavo netikėtą plėšrūną: urėdija perspėja, ginčas internete įsiplieskė

    Miške įrengta fotokamera užfiksavo „nepageidaujamą svečią“, kuris, pasak miškininkų, reguliariai pasirodo toliau nuo gyvenviečių ir gali daryti žalą vietinei gyvūnijai. Šįkart įrašas nustebino ne dėl reto laukinio žvėries, o dėl kasdienio, daugeliui pažįstamo gyvūno.

    Miškininkų teigimu, tokie vaizdo įrašai padeda stebėti gyvūnų elgseną, fiksuoti migracijos kelius ir laiku pastebėti rizikas. Vis dažniau fotokameros naudojamos ir prevencijai, kai siekiama apsaugoti pažeidžiamas perėjimo ar jauniklių vedimo vietas.

    Įraše matomas naminis katinas, vaikštantis miško teritorijoje ir, tikėtina, medžiojantis smulkius gyvūnus. Miškininkai atkreipė dėmesį, kad katės, net ir gerai šeriamos, išlaiko stiprų medžioklės instinktą, todėl gamtoje jos tampa papildomu plėšrūnu, kuriam vietinės rūšys nėra prisitaikiusios.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad laukan išleidžiami naminiai katinai gali turėti reikšmingą poveikį biologinei įvairovei. Lenkijoje atliktose ekspertų vertinimuose skelbiama, kad katės kasmet sumedžioja apie 150 000 000 paukščių ir daugiau kaip 600 000 000 smulkių žinduolių, o didžiausias spaudimas tenka dažnoms, bet ekosistemai svarbioms rūšims.

    Miškininkai pabrėžia, kad tai problema ne tik gamtai, bet ir pačiam augintiniui. Miške katėms kyla grėsmė susidurti su lapėmis, palaidais šunimis ar vilkais, taip pat didėja rizika parsinešti parazitų ar užsikrėsti užkrečiamosiomis ligomis, kurias platina laukiniai gyvūnai ir kraujasiurbiai.

    Po paskelbto įrašo socialiniuose tinkluose kilo diskusija, kurioje dalis žmonių suabejojo, ar katės iš tiesų yra reikšmingas pavojus, o kiti ragino griežčiau reguliuoti augintinių laikymą šalia saugomų teritorijų. Miškininkai savo ruožtu kartoja, kad atsakomybė už augintinio elgesnį ir saugumą tenka šeimininkui.

    Specialistai primena, kad praktinių sprendimų yra: katę galima vedžioti su pavadėliu, įrengti saugų voljerą ar vadinamąjį „catio“, o jei gyvūnas vis tiek išeina į lauką, ypač svarbu jį ženklinti, sterilizuoti ir pasirūpinti profilaktika nuo parazitų. Tuo pat metu gamtosaugininkai pabrėžia, kad jautriausiais laikotarpiais, pavyzdžiui, perėjimo metu, net trumpas plėšrūno pasirodymas gali turėti didelių pasekmių.

  • Varėnos miškuose vyks karių pratybos: gyventojams pasakė, kur ir kada bus naudojamos garsinės priemonės

    Varėnos miškuose vyks karių pratybos: gyventojams pasakė, kur ir kada bus naudojamos garsinės priemonės

    2026 metais rugpjūčio 7–9 dieną Varėnos rajone planuojamos Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 101 pėstininkų kuopos pratybos. Jos vyks Dusmenų, Šilaičio, Rudnios, Pamusių, Geidukonių ir Vėžionių miškų masyvuose.

    Pratybų metu karių grupės judės pėsčiomis ir ratiniu transportu, tačiau transportas važiuos tik keliais. Organizatoriai pabrėžia, kad dalyje užduočių bus naudojamos imitacinės garsinės priemonės, todėl vietomis gali būti girdimi triukšmingi garsai.

    Gyventojams primenama, kad tokios pratybos yra įprasta kariuomenės rengimo proceso dalis, skirta palaikyti ir gerinti savanorių parengtį bei sąveiką realistiškomis sąlygomis. Miškingose vietovėse paprastai treniruojamasi orientavimosi, ryšio, judėjimo ir užduočių vykdymo sudėtingoje vietovėje elementų.

    Pratybų organizatoriai informuoja, kad augmenija nebus žalojama, o aplinka nebus teršiama. Taip pat nurodoma, kad judėjimas vyks laikantis nustatytų saugos reikalavimų, o transporto maršrutai nebus planuojami per miško paklotę.

    Gyventojams, kurie pratybų metu pastebėtų karių veiklą ar girdėtų imitacinių priemonių garsus, rekomenduojama išlikti ramiems ir įprastai tęsti kasdienę veiklą. Lankantis miškuose tuo laikotarpiu verta būti atidesniems, laikytis saugaus atstumo ir netrukdyti pratybų eigai.

  • Į Varėnos miškus rugpjūčio 22–23 dieną išeina kariai: gyventojams paaiškino, ko tikėtis

    Į Varėnos miškus rugpjūčio 22–23 dieną išeina kariai: gyventojams paaiškino, ko tikėtis

    Rugpjūčio 22–23 dienomis Varėnos rajono miškuose vyks Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės Štabo ir aprūpinimo kuopos pratybos. Organizatoriai praneša, kad mokymai suplanuoti taip, kad būtų kuo mažiau trikdoma įprasta gyventojų ir miško lankytojų veikla.

    Pratybų metu karių grupės judės pėsčiomis, o ratinis transportas važiuos tik keliais. Taip pat bus naudojamos imitacinės priemonės, todėl tam tikrose vietose gali būti girdimi treniruočių garsai, tačiau tai nėra realūs koviniai veiksmai.

    Kariai pabrėžia, kad pratybų tikslas yra lavinti štabo ir aprūpinimo vienetų veiksmus, ryšio bei logistikos koordinavimą lauko sąlygomis. Tokie mokymai reikalingi tam, kad realios krizės atveju vienetai galėtų greitai užtikrinti tiekimą, medicininę paramą ir techninį aptarnavimą.

    „Pratybų metu bus laikomasi aplinkosaugos reikalavimų, nebus žalojama augmenija ir teršiama aplinka“, – teigia organizatoriai.

    Gyventojams ir miškų lankytojams rekomenduojama išlikti budriems, laikytis karių nurodymų, jei pratybų zona kertasi su planuojamu maršrutu, ir neartėti prie vykdomų veiksmų vietų. Pastebėjus įtartinus ar pavojingus objektus, patariama jų neliesti ir apie tai pranešti skubios pagalbos tarnyboms numeriu 112.

  • Prasidėjo šio gardaus grybo sezonas: pavadinimas prajuokina, o skonis nustebina

    Vasaros viduryje miškuose prasideda vieno rečiau renkamų, bet vertinamo skonio grybo sezonas. Paprastasis kołpakas, lietuviškai dažnai vadinamas paprastąja plachetka, išsiskiria šviesiai rudu, lengvai raukšlėtu kepurėliu ir aiškiu žiedu ant koto.

    Nors daugelis grybautojų pirmiausia taikosi į voveraites ar baravykinius grybus, šis grybas gali maloniai nustebinti švelniu skoniu. Būtent dėl to jis tinka įvairiems patiekalams, tačiau svarbu nepersistengti su prieskoniais, kad neužgožtumėte natūralaus aromato.

    Dažniausiai šis grybas aptinkamas nuo liepos iki spalio, todėl šiuo laikotarpiu verta atidžiau dairytis vaikštant miške. Kaip ir su visais laukiniais grybais, jų pasirodymas priklauso nuo drėgmės ir temperatūros, tad po šiltesnių liūčių derlius paprastai būna gausesnis.

    Virtuvėje jis universalus: grybas tinka kepti, troškinti, džiovinti, marinuoti, dėti į padažus ar sriubas. Jei planuojate džiovinti, patogu supjaustyti plonomis riekelėmis ir laikyti gerai vėdinamoje vietoje, o marinatams rinktis tvirtesnius, neperaugusius vaisiakūnius.

    Svarbiausia grybaujant laikytis saugumo: rinkti tik tuos grybus, kuriuos patikimai atpažįstate, o kilus menkiausiai abejonei pasitarti su specialistais. Grybų nereikėtų ragauti bandant nustatyti rūšį, taip pat nepatartina jų duoti mažiems vaikams, o miške svarbu neardyti miško paklotės ir nepažeisti grybienos.

  • Į mišką veda kietkelis, bet ar tikrai gali važiuoti? Bauda gali siekti iki 115 eurų

    Į mišką veda kietkelis, bet ar tikrai gali važiuoti? Bauda gali siekti iki 115 eurų

    Net jei į mišką veda sutvirtintas, žvyruotas ar asfaltuotas kelias, tai dar nereiškia, kad juo galima laisvai važiuoti automobiliu. Lenkijoje galioja bendras draudimas į miškus įvažiuoti motorinėmis transporto priemonėmis, o pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę.

    Pagal taisykles už neteisėtą įvažiavimą į miško teritoriją gali būti skiriama bauda nuo maždaug 5 iki 115 eurų, o kai kuriais atvejais byla gali pasiekti teismą. Svarbu tai, kad atsakomybės paprastai neišvengsite net tada, jei prie įvažiavimo nematėte ženklo ar šlagbaumo.

    Kada įvažiuoti vis dėlto leidžiama?

    Išimtys taikomos tik konkrečiais atvejais, kai kelias aiškiai pažymėtas kaip atviras eismui arba kai asmuo turi teisėtą pagrindą patekti į mišką transportu. Tai gali būti su miško darbais susiję darbuotojai, tarnybos, vykdančios funkcijas teritorijoje, arba kiti teisę turintys asmenys pagal nustatytą tvarką.

    Į mišką taip pat gali vykti gelbėjimo tarnybos, policija, pasienio apsauga ar ugniagesiai, kai atlieka tarnybines užduotis. Tam tikrais atvejais leidimai gali būti taikomi ir mokslo tiriamajai veiklai, kai atliekami gamtos tyrimai.

    Praktikoje vairuotojams dažniausiai klaidinantis signalas yra atviras šlagbaumas ar matomos padangų vėžės. Tai nebūtinai reiškia, kad kelias atviras visiems, nes pėdsakus gali palikti teisę įvažiuoti turintys asmenys ar tarnybos.

    Parkavimas miške irgi rizikingas

    Palikti automobilį miško teritorijoje taip pat galima tik tam skirtose vietose, pavyzdžiui, pažymėtose miško aikštelėse ar įrengtose stovėjimo vietose. Parkavimas pakelėje ar tiesiog „kur patogiau“ dažnai traktuojamas kaip pažeidimas, net jei atvykote tik trumpam pasivaikščioti.

    Už neteisėtą parkavimą miško teritorijoje gali būti taikomos tos pačios sankcijos kaip ir už įvažiavimą, todėl vien „nevažiuoti gilyn“ ne visada padeda išvengti baudos. Taisyklės grindžiamos siekiu apsaugoti miško ekosistemas, mažinti gaisrų riziką ir netrikdyti laukinės gyvūnijos.

    Ką gali miškų pareigūnai?

    Miškų pareigūnai Lenkijoje turi plačius įgaliojimus tikrinti vairuotojus, nustatyti pažeidimus ir skirti baudas miškų teritorijose. Tokia kontrolė dažniausiai apima dokumentų patikrą, teisėto pagrindo įvažiuoti vertinimą ir priemonių taikymą, jei nustatomas pažeidimas.

    Nors situacijos gali skirtis priklausomai nuo vietos ir žymėjimo, saugiausia taisyklė paprasta: jei kelias miške aiškiai nepažymėtas kaip atviras eismui, laikykite, kad įvažiuoti negalima. Prieš planuojant išvyką verta pasitikrinti vietos miškų administracijos informaciją ir rinktis oficialias aikšteles.

  • Grybautojų galvosūkis: du beveik vienodi grybai, bet vienas gali baigtis apsinuodijimu

    Grybautojų galvosūkis: du beveik vienodi grybai, bet vienas gali baigtis apsinuodijimu

    Socialiniuose tinkluose šiemet vėl įsibėgėjo grybautojų sezonas: žmonės dalijasi pilnais krepšiais ir nuotraukomis iš miško. Kartu su gausiu laimikiu kasmet grįžta ir sena problema – panašūs grybai, kuriuos lengva supainioti.

    Pastarosiomis dienomis grybautojų bendruomenėse daug dėmesio sulaukė įrašas, kuriame greta padėti du labai panašūs grybai. Vienas jų laikomas vertingu ir skaniu, o kitas nerekomenduojamas maistui, todėl įrašas virto savotišku testu internautams.

    „Testas grybautojams: ar atpažįstate abu grybus? Kuris keliauja į jūsų krepšį?“, – sakė bendruomenės autoriai.

    Diskusija parodė, kad net patyrusiems žmonėms vien iš nuotraukos ne visada lengva tiksliai nustatyti rūšį. Tokiais atvejais didžiausia rizika kyla tada, kai grybai renkami pasikliaujant vien spalva ar bendra forma, neįvertinant smulkių, bet lemiamų požymių.

    Specialistai nuolat primena paprastą taisyklę: į krepšį neturėtų patekti nė vienas grybas, dėl kurio kyla bent menkiausia abejonė. Apsinuodijimo simptomai gali pasireikšti greitai, o kai kurių toksinų poveikis gali būti ypač pavojingas, todėl delsti ir gydytis namuose nėra saugu.

    Saugiausia grybų atpažinimą grįsti ne vienu požymiu: svarbu apžiūrėti kepurėlės apačią, kotą, pjūvį, kvapą, taip pat įvertinti augimvietę ir sezoniškumą. Jei kyla klausimų, verta pasitarti su labiau patyrusiais grybautojais ar naudoti patikimus atpažinimo šaltinius, tačiau ir tai nepakeičia atsargumo.

  • Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijoje įsibėgėja vasarinis grybų sezonas: socialiniuose tinkluose daugėja nuotraukų su įspūdingais voveraičių laimikiais. Grybautojai teigia, kad kai kur miško paklotė tiesiog geltonuoja, o išvykos baigiasi krepšiais, prikrautais iki viršaus.

    Daugiausia pranešimų apie gausų voveraičių dygimą pastarosiomis dienomis pasirodė iš Didžiosios Lenkijos vaivadijos. Vietos gyventojai dalijasi vaizdais iš spygliuočių ir mišrių miškų, kur voveraitės randamos ištisais plotais, ypač po lietingesnių dienų.

    „Miškas tiesiog švietė geltonai, toks voveraičių antplūdis Didžiojoje Lenkijoje“, – rašoma grybautojų bendruomenės įraše.

    Grybų gausą lemia palankios meteorologinės sąlygos: nuosaikios temperatūros, vietiniai krituliai ir didesnė oro bei dirvos drėgmė. Tokiu oru miško paklotė ilgiau neišdžiūsta, todėl voveraitės, kurioms svarbus drėgnas mikroklimatas, dygsta intensyviau.

    Voveraitės dažniausiai aptinkamos spygliuočių ir mišriuose miškuose, kur auga pušys, eglės, taip pat ąžuolai ar bukai. Jos mėgsta samanotas vietas, smėlingesnę dirvą ir plotus, padengtus storesniu spyglių sluoksniu, o geriausiai „atsiveria“ po kelių šiltesnių dienų, kai iškrenta trumpi lietūs.

    Specialistai primena, kad net ir gausaus sezono metu svarbiausia saugumas: rinkti reikia tik neabejotinai atpažįstamus grybus, vengti senų, sukirmijusių ar prie kelių augusių egzempliorių. Parsineštus grybus patariama kuo greičiau perrinkti ir termiškai apdoroti, nes šviežios voveraitės, kaip ir kiti miško grybai, greitai genda.

  • Saugokitės šios voveraitės klastotės: supainiojus su ja, grybų sezonas gali baigtis ligoninėje

    Saugokitės šios voveraitės klastotės: supainiojus su ja, grybų sezonas gali baigtis ligoninėje

    Prasidėjus voveraičių sezonui, grybautojai vėl plūsta į miškus, tačiau specialistai primena apie dažną ir pavojingą klaidą. Valgomosios voveraitės neretai supainiojamos su panašiai atrodančiais, bet nevalgomais ar sveikatą sutrikdyti galinčiais grybais.

    Dažniausias „dvynys“ yra netikroji voveraitė, dar vadinama lisūvka. Ji paprastai nėra laikoma mirtinai nuodinga, tačiau gali sukelti ryškius virškinimo sutrikimus, ypač jautresniems žmonėms, vaikams ar suvalgius didesnį kiekį.

    Valgomą voveraitę lengviausia atpažinti pagal apatinę kepurėlės pusę: ji turi ne plonas plokšteles, o storas, bukas raukšles, kurios tarsi „nubėga“ į kotą. Netikroji voveraitė dažniau turi plonas, tankias, aiškiai atskirtas plokšteles, kurios nuo kepurėlės gali lengviau atsiskirti.

    Skiriasi ir išvaizdos niuansai: netikroji voveraitė dažnai būna ryškesnio oranžinio atspalvio, o tikros voveraitės spalva paprastai švelnesnė, gelsva. Voveraitės minkštimas dažniausiai tvirtesnis, o netikrojo „dvynio“ – minkštesnis ir trapesnis.

    Voveraitės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės sudėties: jos turi skaidulų, įvairių mikroelementų, yra palyginti nekaloringos. Visgi didelę reikšmę turi paruošimas: per ilgas kepimas ar virimas gali pabloginti tekstūrą, o patiekalas įgauna kartumo ir tampa kietesnis.

    Grybautojai, ieškantys voveraičių, dažniausiai jų randa spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač samanotose vietose. Jos mėgsta rūgštesnį, smėlingą dirvožemį ir drėgmę sulaikančias vietas, dažnai aptinkamos po pušimis ar eglėmis, taip pat netoli beržų, bukų ar ąžuolų.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės, jo geriau nerinkti ir nedėti į bendrą krepšį. Pajutus apsinuodijimo ar stipresnių virškinimo sutrikimų simptomus po grybų, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus, o likusius grybus ar patiekalo likučius, jei įmanoma, išsaugoti identifikavimui.

  • 37 metų šildė miško dirvožemį 5 laipsniais: ilgiausias eksperimentas atskleidė naują CO2 šaltinį

    Beveik keturis dešimtmečius trunkantis Harvardo miško (Masačusetse) tyrimas atskleidė ilgai ignoruotą riziką: kylant temperatūrai dirvožemis ima aktyviau atiduoti į atmosferą anglies dioksidą. Tai reiškia, kad miškai ne tik sugeria anglies junginius, bet tam tikromis sąlygomis gali tapti ir papildomu jų šaltiniu.

    Tyrime mokslininkai 37 metus nuosekliai palaikė bandomųjų plotų dirvožemio temperatūrą maždaug 5 laipsniais aukštesnę nei gretimų, nešildomų plotų, ir tai darė ištisus metus. Toks pasirinktas šildymo lygis buvo laikomas viršutine tuo metu prognozuojamo atšilimo riba, todėl eksperimentas tapo savotišku ilgu realybės patikrinimu klimato scenarijams.

    Pagrindinis mechanizmas, kurį išryškino stebėjimai, susijęs su mikroorganizmais. Dirvožemyje gyvenančios bakterijos ir grybai ardo organines liekanas, perdirba maistines medžiagas ir palaiko augalų mitybos ciklus, tačiau jų aktyvumą stipriai lemia temperatūra.

    Šildant dirvą, mikrobinės bendrijos keitėsi, o organinė medžiaga pradėjo irti sparčiau, todėl didėjo CO2 išsiskyrimas. Ilgą laiką manyta, kad dalis dirvožemio anglies yra ypač stabili ir menkai pasiduoda skaidymui net šylant klimatui, tačiau ketvirtajame eksperimento dešimtmetyje mokslininkai fiksavo, kad ir šios ilgai kauptos atsargos pradėjo nykti.

    Tokie rezultatai svarbūs todėl, kad dirvožemis yra vienas didžiausių anglies „sandėlių“ sausumoje. Jei šylant klimatui greičiau skaidysis net ir stabilios frakcijos, atmosferą papildys dar viena anglies dioksido banga, kuri gali sustiprinti atšilimo ciklą.

    Dalis klimato modelių jau įtraukia dirvožemio reakcijas į temperatūrą, tačiau ilgalaikiai eksperimentai padeda suprasti, ar poveikis išlieka stabilus, ar atsiranda vėlyvas lūžis. Būtent vėlyvas, po daugelio metų pasireiškiantis stabilios anglies irimas tampa vienu svarbiausių šio tyrimo signalų: rizikos gali išryškėti ne iškart, o po kelių dešimtmečių.

    Lygiagrečiai daugėja ir kitų tyrimų, tikslinančių miškų vaidmenį anglies cikle. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad medžių augimas ir anglies kaupimas nėra pastovus visą sezoną, o miškų gebėjimas ilgai išlaikyti anglies atsargas priklauso ir nuo vandens režimo, karščio bangų, dirvožemio sudėties bei mikroorganizmų pokyčių.

    Tai nereiškia, kad miškai praranda vertę klimato politikai, tačiau primena, jog vien pasodinti medžius nepakanka. Ilgalaikis klimato stabilizavimas priklauso ir nuo dirvožemio būklės, miškų tvarkymo, gaisrų prevencijos, organinės medžiagos kaupimo bei realaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo energetikoje ir pramonėje.

    „Ilgą laiką manyta, kad dalis dirvožemio anglies yra beveik neįveikiamai stabili, tačiau dabar matome, kad nuolatinis šildymas gali pradėti ardyti ir šias atsargas“, – sakė vienas iš tyrėjų.

    Eksperimento duomenys papildo bendrą vaizdą: klimato kaita veikia ne tik orą ir augmeniją, bet ir pačią žemę po mūsų kojomis. Kuo ilgiau tęsiasi atšilimas, tuo didesnė tikimybė, kad dirvožemis pradės „atsakyti“ papildomomis emisijomis, kurių ankstesnės prognozės galėjo neįvertinti.

  • Pamirštas grybas miške pilnais krepšiais: koks tai piengrybis ir kaip jo nesupainioti

    Miškuose vasaros pabaigoje ir rudenį dažnas praeina pro grybus, kuriuos kiti renka pilnais krepšiais. Vienas tokių yra valgomas piengrybis, kai kur vadinamas karvute, tačiau jis neretai paliekamas dėl išskiriamo balto skysčio ir neįprasto kvapo.

    Šis grybas paprastai auga lapuočių ir mišriuose miškuose, dažniau po ąžuolais, bukais, pušimis ar eglėmis. Vaisiakūniai pasirodo nuo vasaros iki vėlyvo rudens, o po lietingesnių savaičių jų gali būti ypač gausu.

    Išvaizda nėra „klasikinė“: kepurėlė dažniausiai rusvai oranžinė ar gelsvai ruda, sausa, matinė, stambesni egzemplioriai gali būti šiek tiek įdubę. Lakšteliai šviesūs, kreminiai ar gelsvi, o pažeisti neretai tamsėja.

    Būdingiausias bruožas yra gausios baltos „pienelio“ sultys, ištekančios įpjovus ar nulaužus minkštimą. Jos gali tepti pirštus, o vietos, kur pateko skysčio, po kiek laiko įgauna rusvą atspalvį.

    Dalis grybautojų šį piengrybį atmeta dėl kvapo: subrendę vaisiakūniai kartais turi žuvies ar jūros gėrybių primenantį aromatą. Vis dėlto termiškai apdorojant šis kvapas dažniausiai susilpnėja arba visai išnyksta.

    Virtuvėje piengrybis tinka troškiniams, padažams, įdarams ar kepimui su svogūnais, sviestu, grietine ir prieskoniais. Praktikoje patariama pirmiausia grybus nuvalyti, supjaustyti ir trumpai patroškinti, kad pasišalintų dalis išsiskiriančio skysčio, o tik tada kepti ar gardinti riebalais.

    Didžiausia rizika susijusi ne su pačiu grybu, o su supainiojimu su kitomis piengrybių rūšimis, kurių yra daug ir ne visos laikomos tinkamomis maistui. Kai kurios pasižymi aštriu, deginančiu skoniu, kitos laikomos nevalgomomis, todėl taisyklė paprasta: rinkti galima tik visiškai tiksliai atpažįstamus grybus.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė, grybas turi likti miške arba būti parodytas išmanančiam specialistui“, – pabrėžia maisto saugos specialistai, nuolat primenantys, kad klaidos grybaujant gali baigtis rimtais apsinuodijimais.

    Saugiam grybavimui galioja tie patys principai: neimkite senų, sukirmijusių ar pažeistų grybų, neragaukite žalių grybų tapatybei nustatyti ir venkite itin jaunų, dar neįgavusių būdingų požymių. Jei kyla įtarimų dėl suvalgytų grybų poveikio, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.