CP v2

Tag: Miškų atkūrimas

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kodėl Kinija sodina tiek medžių

    Kinija per kelis dešimtmečius pasodino apie 66 milijardus medžių, siekdama sustabdyti dykumėjimą šiaurinėse šalies dalyse ir sumažinti dulkių audrų žalą miestams bei žemės ūkiui. Vienas svarbiausių šios krypties projektų – vadinamoji Didžioji žalioji siena, pradėta 1978 metais ir planuojama tęsti iki maždaug 2050 metų.

    Šių želdinimų tikslas nėra vien estetinis: didinant medžių dangą siekiama gerinti dirvožemio būklę, mažinti vėjo eroziją, stabilizuoti smėlynus ir sušvelninti klimato kaitos padarinius. Per tą laiką miškingumas daugelyje regionų išaugo, o programa laikoma viena didžiausių tokio tipo iniciatyvų pasaulyje.

    Ką parodė naujausi tyrimai

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi palydoviniais stebėjimais ir kelių dešimtmečių medžių augimo duomenimis, įvertino, kaip dirbtinai įveisti miškai reaguoja į klimato pokyčius. Tyrėjai nustatė, kad žmogaus pasodinti medynai kai kuriais atvejais auga greičiau nei natūralūs miškai.

    Viena iš tikėtinų priežasčių – stipresnė reakcija į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis CO2 kiekis gali skatinti fotosintezę ir leisti augalams sparčiau auginti biomasę, tačiau tai nėra vienareikšmis privalumas visai ekosistemai.

    Kodėl plantacijos nėra tas pats, kas natūralus miškas

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartesnis augimas dar nereiškia, jog naujai suformuoti medynai tampa lygiaverčiais natūraliems miškams. Dalis tokių želdinių yra plantacinio tipo, kai sodinami vienos ar kelių rūšių medžiai, dažnai išdėstyti taisyklingomis eilėmis.

    Tokie miškai gali efektyviai kaupti anglį ir mažinti dirvos eroziją, tačiau biologinės įvairovės požiūriu paprastai nusileidžia natūralioms buveinėms. Natūraliuose miškuose daugiau augalų, grybų ir gyvūnų rūšių, o jų tarpusavio ryšiai formuoja stabilesnę, geriau atsistatančią ekosistemą.

    Skiriasi ir atsparumas ekstremaliems reiškiniams: natūralūs miškai paprastai sudaryti iš įvairaus amžiaus ir skirtingų rūšių medžių, todėl geriau atlaiko sausras, ligas ar kenkėjų protrūkius. Tuo metu vienos rūšies dominavimas plantacijose gali didinti riziką, kad liga ar kenkėjai greitai išplis ir sukels masinį džiūvimą.

    Ekspertai akcentuoja, kad didelio masto želdinimas vis tiek duoda apčiuopiamą naudą, tačiau vien medžių skaičius automatiškai neatkuria pilnaverčio miško. Norint priartėti prie natūralių ekosistemų, svarbu rinktis vietines rūšis, didinti rūšinę įvairovę ir sudaryti sąlygas natūraliai miško regeneracijai.

    „Didelio masto želdinimas gali stiprinti anglies kaupimą ir mažinti eroziją, bet tai dar nėra natūralaus miško atitikmuo“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Italijoje 1930-aisiais Alpėse pasodino milijonus eglių dirvožemiui saugoti: pasekmės skaudžios

    Italijoje 1930 metais, Benito Mussolini režimo laikotarpiu, Šiaurės Alpėse buvo pradėta masinė eglių sodinimo kampanija. Tuometinis tikslas atrodė pragmatiškas: sutvirtinti šlaitus, mažinti eroziją ir apsaugoti dirvožemį nuo nuplovimo.

    Praėjus beveik šimtmečiui, ekologai konstatuoja priešingą rezultatą – dalyje teritorijų biologinė įvairovė sumenko, o ekosistemos tapo mažiau atsparios. Tyrimuose, kuriuos atliko Lozanos ir Milano universitetų mokslininkai, daugiausia dėmesio skirta vietovėms prie Komo ežero.

    Mokslininkai nustatė, kad dirbtinai suformuotuose eglynuose augalų rūšių įvairovė gerokai mažesnė nei kaimyniniuose natūralesniuose biotopuose. Vidutiniškai eglyno plotuose buvo fiksuojamos apie 7 augalų rūšys, greta esančiame lapuočių miške – apie 18, o pievose – apie 37.

    Tokie skirtumai reiškia ne tik mažiau žydinčių augalų ar žolinių rūšių. Mažėjant įvairovei, silpsta ir mitybos grandinės, keičiasi vabzdžių, paukščių bei dirvožemio mikroorganizmų bendrijos, o visa sistema tampa jautresnė ligoms ir klimato svyravimams.

    Esminė problema slypi eglių biologijoje ir poveikyje miško paklotui. Skirtingai nei šiam regionui būdingi bukai, klevai ar kaštonai, eglės išlieka žalios ištisus metus, todėl po laja nuolat išlieka gili paunksmė.

    Dėl šviesos trūkumo sunkiau išsilaiko ankstyvo pavasario augalai, kuriems svarbus trumpas šviesos laikotarpis iki medžių sužaliavimo. Be to, spygliai rūgština dirvožemį ir lėtina maisto medžiagų apytaką, todėl mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija aktuali ir dabar, kai daugelyje šalių siekiama greitai atsodinti miškus dėl klimato kaitos tikslų. Vienarūšės plantacijos, nors ir gali atrodyti efektyvus būdas greitai „padidinti miškų plotą“, dažnai nesukuria tokios pat ekologinės vertės kaip mišrūs, vietinėms sąlygoms pritaikyti medynai.

    Mokslininkų vertinimu, tokiose dirbtinai suformuotose sistemose blogėja ir ekosistemos gebėjimas efektyviai paskirstyti išteklius. Tyrime minimas rodiklis, apibūdinamas kaip funkcinė tolygumo charakteristika, buvo apie 30 proc. mažesnis, palyginti su įvairesniais natūraliais buveinių tipais.

    Specialistai akcentuoja, kad miškų atkūrimas tampa patikimesnis, kai prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, mišrioms struktūroms ir natūraliam atsinaujinimui ten, kur tai įmanoma. Priešingu atveju gerai skambantys planai gali virsti ilgalaikėmis problemomis, kurias spręsti tenka jau kitoms kartoms.

  • Apollo-14 „mėnulio medžiai“: astronautas nuskraidino sėklas, o jos iki šiol auga Žemėje

    1971 metais NASA misijos Apollo-14 astronautas Stuartas Roosa į skrydį pasiėmė nedidelį kiekį medžių sėklų. Po kelionės aplink Mėnulį jos grįžo į Žemę ir buvo pasodintos, o užaugę medžiai vėliau imti vadinti mėnulio medžiais.

    Eksperimentas ilgą laiką buvo mažai žinomas, nes nebuvo laikomas centrine misijos dalimi. Sėklos nebuvo išneštos ant Mėnulio paviršiaus, tačiau skrido komandiniame modulyje ir patyrė kosmoso aplinką, įskaitant radiaciją ir mikrogravitaciją.

    Idėja kilo dėl paties S. Roosos patirties prieš tampant astronautu. Anksčiau jis dirbo JAV Miškų tarnyboje gaisrininku desantininku, todėl jam buvo artima miškų tema ir praktiniai bandymai, susiję su augalų atsparumu.

    Tuomet, bendradarbiaujant NASA ir JAV Miškų tarnybai, buvo nuspręsta į misiją įtraukti simbolinį ir mokslinį elementą. Į asmeninį astronauto komplektą pateko įvairių rūšių sėklos, kurios vėliau turėjo būti sudygdytos ir palygintos su įprastomis.

    Grįžus į Žemę, eksperimentas beveik žlugo: per kapsulės dezaktyvavimo procedūras sėklų talpos buvo pažeistos. Dalis medžiagos buvo išbarstyta ir užteršta, tačiau mokslininkams pavyko išsaugoti didelę sėklų dalį ir jas sudygdyti.

    Iš jų užaugo kelių rūšių medžiai, tarp jų pušys, sekvojos, platanai, likvidambarai ir duglasinės pocūgės. Sodinukai buvo išdalinti įvairioms vietoms Jungtinėse Valstijose, įskaitant mokyklas, universitetus, teismus, NASA centrus ir viešuosius parkus.

    Kai kurie mėnulio medžiai pasiekė ir kitas šalis, todėl istorija peržengė JAV ribas. Nors patys medžiai dažniausiai neatrodo išskirtinai, jų kilmė tapo gyvu priminimu apie Apollo programos laikotarpį.

    Vėlesni stebėjimai rodė, kad kosminė kelionė daugumos medžių augimui esminių, plika akimi matomų pokyčių nesukėlė. Tai tapo svarbia eksperimento dalimi: net ir patyrę skrydį aplink Mėnulį, augalai iš esmės vystėsi kaip įprastai.

    Dalis medžių per dešimtmečius prarado identifikacines lenteles, todėl jų istorija kai kur buvo pamiršta. Vėliau NASA pradėjo sistemingiau rinkti informaciją apie išlikusius medžius, kai entuziastai ir švietimo bendruomenė vėl atkreipė dėmesį į šį projektą.

    Šiandien mėnulio medžiai dažnai apibūdinami ne kaip laboratorinis eksperimentas, o kaip jungtis tarp kosmoso tyrimų ir kasdienės aplinkos. Jie auga šalia žmonių namų, mokyklų ar viešųjų pastatų ir primena, kad kosmoso istorija kartais slepiasi visai paprastuose dalykuose.

    Idėja vėliau buvo pritaikyta ir Artemis programoje, kai sėklos vėl buvo siunčiamos į kosmosą. Po tokių misijų pradėta planuoti naujų medžių sodinimą prie švietimo ir bendruomenių objektų, tęsiant simbolinę tradiciją.

    Taip S. Roosos sumanymas virto ilgaamžiu projektu, kuris kosmoso skrydžius susieja su ekologija, švietimu ir visuomenės įsitraukimu. Nors pats faktas paprastas, istorija išlieka išskirtinė dėl savo tęstinumo ir gyvo paveldo.

  • Amerikietis kinų ūkininkei skyrė 4 600 eurų medžiams: po 27 metų sulaukė netikėto kvietimo

    Po beveik trijų dešimtmečių moteris paprašė padėti surasti rėmėją ir pakvietė jį atvykti į Kiniją pamatyti, kuo virto tuometinė parama. Kvietimo esmė paprasta: paaukoti pinigai, pasak jos, prisidėjo prie realiai užaugusio miško.

    Yin Yuzhen dar 1980-aisiais persikėlė gyventi į Maowusu dykumos apylinkes Vidinėje Mongolijoje, kur smėlis, sausros ir stiprūs vėjai ilgainiui stūmė gyvenvietes į vis sudėtingesnes sąlygas. Su vyru ji ėmėsi medžių sodinimo, nors tam trūko ir vandens, ir sodinukų, ir elementarios infrastruktūros.

    1999 metais Kinijos valstybinė žiniasklaida paskelbė reportažus apie moters pastangas stabdyti smėlio plitimą. Tuo metu Henano provincijoje dirbęs anglų kalbos mokytoju amerikietis Ronaldas Sakolskis, sužinojęs istoriją, nutarė prisidėti finansiškai ir pervedė 5 000 JAV dolerių, tai yra maždaug 4 600 eurų.

    „Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokios didelės pinigų sumos. Tai mane labai nustebino“, – sakė Yin Yuzhen.

    Pasak ūkininkės, gauta parama leido įsigyti daugiau sodinukų ir tęsti darbus, kai kiekvienas sezonas galėjo tapti lemiamas. Ji taip pat prisiminė, kad rėmėjas buvo atvykęs pasižiūrėti sodinimo vietos ir, pamatęs gelsvu smėliu užpustytą žemę, suabejojo, ar apskritai įmanoma čia sukurti mišką.

    Vis dėlto, kaip teigiama istorijoje, per laiką pasodinti medžiai prigijo ir išaugo, o bendras jų skaičius galiausiai perkopė 50 000. Būtent šį rezultatą Yin Yuzhen ir nori parodyti žmogui, kurio parama, jos žodžiais, suteikė svarbų postūmį.

    Ši istorija išsiskiria tuo, kad atskleidžia, kaip vienkartinė tarptautinė parama gali turėti ilgalaikį poveikį, jei ją lydi nuoseklus vietos bendruomenės darbas. Dykumėjimas šiaurinėje Kinijos dalyje dešimtmečius laikomas viena didžiausių aplinkosauginių problemų, o medžių sodinimas dažnai naudojamas kaip viena iš priemonių mažinti vėjo eroziją ir smėlio audrų žalą.

    Kada tiksliai Ronaldas Sakolskis galėtų atvykti į Kiniją, nenurodoma, tačiau pranešama, kad kvietimą jis priėmė entuziastingai. Moteris pabrėžia, kad jai svarbu ne tik parodyti mišką, bet ir asmeniškai padėkoti už pasitikėjimą, kai rezultatas dar atrodė nepasiekiamas.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių, bet mokslininkai įspėja: žalinimas aštrina vandens trūkumą

    Kinija nuo 1980-ųjų įgyvendino vieną didžiausių žalinimo programų pasaulyje ir, įvairiais vertinimais, pasodino apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena ir kitomis miškų atkūrimo iniciatyvomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir vėjo eroziją.

    Tačiau naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad dalyje regionų masinis apželdinimas turėjo ir neplanuotų pasekmių. Mokslininkai įspėja, kad ypač sausesnėse šiaurės ir šiaurės vakarų teritorijose padidėję miškų plotai gali apsunkinti vietos vandens balansą.

    Viena pagrindinių rizikų siejama su evapotranspiracija, kai vanduo išgaruoja iš dirvožemio ir išsiskiria per augalų lapus. Miškuose šis procesas paprastai intensyvesnis nei pievose ar stepėse, todėl tam tikromis sąlygomis daugiau vandens „išeina“ į atmosferą, o vietinis drėgmės balansas prastėja.

    Kaip pabrėžia tyrėjai, keičiant natūralias pievas į mišką galima gauti daugiau kritulių kai kuriose teritorijose, tačiau kartu didėja ir bendras vandens praradimas per garavimą. Dėl to dalis drėgmės gali persiskirstyti į kitus regionus, o tankiai apgyvendintose vietovėse vandens deficitas tik sustiprėja.

    Šiaurės Kinijoje vandens paklausa tradiciškai didelė dėl gyventojų koncentracijos, pramonės ir žemės ūkio. Tuo pat metu vandens ištekliai šiame šalies ruože pasiskirstę netolygiai, todėl bet koks papildomas spaudimas hidrologiniam ciklui gali turėti apčiuopiamų pasekmių.

    Be to, žalinimo projektų efektyvumas priklauso nuo to, kokios rūšys sodinamos ir ar jos atitinka vietos ekosistemas. Monokultūros ar vandeniui imlesnės rūšys sausringuose plotuose gali paspartinti dirvožemio išsausėjimą, ypač jei kartu trūksta priemonių dirvožemio drėgmei sulaikyti.

    Mokslininkai ragina miškų atkūrimo programas planuoti ne vien pagal pasodintų medžių skaičių, bet pagal poveikį vandens ištekliams ir regiono klimatui. Praktikoje tai reiškia, kad dalyje teritorijų gali būti tikslingiau atkurti stepes, krūmynus ar mišrias ekosistemas, o ne tankius miškus.

    Taip pat akcentuojama, kad sprendimai turėtų remtis vietos hidrologiniais duomenimis ir ilgalaikiu stebėjimu, nes greiti rezultatai žalinant gali maskuoti lėtai augančias problemas. Kai kuriais atvejais prioritetu tampa ne naujų plotų apsodinimas, o jau įveistų teritorijų tvarkymas, rūšių pakeitimas ir vandens taupymo priemonės žemės ūkyje.

    Kinijos žalinimo programos išlieka reikšmingos kovoje su dykumėjimu ir dulkių audromis, tačiau tyrimai primena, kad gamtos atkūrimas nėra vienalytis receptas. Ten, kur vanduo yra ribotas išteklius, miškų plėtra turi būti derinama su aiškiais vandens biudžeto skaičiavimais, kad aplinkosauginė nauda nevirstų nauju iššūkiu gyventojams ir ūkiui.

  • Miškasodis Šernų girininkijoje: Klaipėdos rajono komanda pasodino apie 1 500 eglučių

    Miškasodis Šernų girininkijoje: Klaipėdos rajono komanda pasodino apie 1 500 eglučių

    Klaipėdos rajono savivaldybės komanda šiemet prisijungė prie nacionalinės miškasodžio iniciatyvos ir Šernų girininkijoje sodino jaunuolyną. Per talką pasodinta apie 1 500 eglučių, kurios ateityje formuos naują miško plotą ir prisidės prie biologinės įvairovės atkūrimo.

    Miškasodis Lietuvoje kasmet sutraukia ne tik miškininkus, bet ir bendruomenes, įmones bei savivaldybes, o tokių talkų tikslas paprastas: kuo greičiau atkurti mišką ten, kur jis iškirstas, pažeistas stichijų ar sunykęs dėl kenkėjų bei ligų. Pasirinktos eglutės dažnai sodinamos mišriuose želdiniuose arba šalia kitų medžių rūšių, kad miškas būtų atsparesnis klimato svyravimams.

    Šernų girininkijoje vykusi akcija tapo ir bendruomeniškumo pamoka: dalyviai dirbo komandomis, laikėsi sodinimo atstumų ir miško atkūrimo rekomendacijų, kad sodmenys geriau prigytų. Miškininkai pabrėžia, kad pirmieji keli metai naujam želdiniui yra kritiniai, todėl vėliau gali būti reikalinga priežiūra, apsauga nuo žvėrių pažeidimų ir piktžolių stelbimo.

    Tokios iniciatyvos turi ir ilgalaikę naudą regionui: atkurti miškai padeda saugoti dirvožemį, reguliuoti vandens režimą, mažinti vėjo eroziją bei kurti rekreacijai patrauklias erdves. Nors vienkartinis sodinimas nėra greitas sprendimas visoms aplinkos problemoms, jis reikšmingai prisideda prie tvaresnio kraštovaizdžio ir atsakingesnio požiūrio į miškų naudojimą.

    Miškasodžio organizatoriai primena, kad pasodintas miškas yra investicija dešimtmečiams: rezultatai labiausiai matomi po kelerių metų, kai sodinukai prigyja, sustiprėja ir pradeda formuoti vientisą jaunuolyną. Šernų girininkijoje pasodintos eglutės ateityje taps brandesnio miško dalimi, kurį paveldės jau kita karta.