Tag: Miškų atkūrimas

  • Brazilijoje buvusios fermos vietoje pasodino 840 tūkst. medžių – sugrįžo šimtmetį nematyti gyvūnai

    Brazilijoje ekologų šeimai pavyko buvusios gyvulininkystės fermos vietoje atkurti ištisą ekosistemą – po ilgamečio darbo į teritoriją sugrįžo gyvūnai, kurių regione nebuvo fiksuota daugiau kaip 100 metų.

    Apie šį projektą rašo „Futura-sciences.com“: Nicolas ir Raquel Locke 2001 metais savo valdą Rio de Žaneiro valstijoje pavertė ekologiniu rezervatu „Guapiaçu“ ir pradėjo nuosekliai atkurti nualintą kraštovaizdį.

    Dešimtmečius veikusi galvijų ferma buvo sunaikinusi didelę vietinių miškų dalį, todėl atkurti natūralią aplinką nepakako vien atsodinti medžius – reikėjo atkurti ir ryšius tarp buveinių.

    Ekologai sodino vietines medžių rūšis, formavo miško koridorius ir gaivino pelkes bei užmirkusias teritorijas – būtent tokie sprendimai leidžia gyvūnams grįžti ir išlikti, o ekosistemai vėl veikti kaip visumai.

    Miškas ir pelkės sugrąžino laukinę gyvybę

    2025 metais 607 hektarų plote buvo pasodinta apie 840 tūkst. medžių. Tai tapo pagrindu miškui vėl plėstis ten, kur anksčiau buvo ganyklos.

    Vandens telkinių ir pelkių atkūrimui rezervate buvo įrengtos žemių užtvankos ir pakeistos vietinių upelių vagos. Buvusiose ganyklose susiformavo lagūnos, pritraukusios įvairių rūšių gyvūnus ir paukščius.

    Nurodoma, kad šiose atkurto kraštovaizdžio vietose apsigyveno kapibaros, plačianapiai kaimanai, garniai ir kiti vandens paukščiai – tai ženklas, kad teritorija vėl tampa tinkama natūralioms bendrijoms.

    Tapyrus teko sugrąžinti dirbtinai

    Pietų Amerikos tapyrai Rio de Žaneiro valstijoje nebuvo sutinkami nuo 1914 metų. Dėl kelių infrastruktūros ir žemės ūkio plotų gyvūnai negalėjo natūraliai sugrįžti į regioną.

    Todėl 2017 metais į rezervatą buvo specialiai išleisti pirmieji trys tapyrai. Jų judėjimas stebėtas radijo antkakliais ir fotospąstais, o netrukus paaiškėjo, kad gyvūnai sėkmingai prisitaikė – maitinosi vietiniais augalais ir platino sėklas, taip prisidėdami prie miško atsigavimo.

    Vėliau mokslininkai užfiksavo pirmuosius jauniklius, gimusius jau laukinėje gamtoje. Tai patvirtino, kad tapyrai ne tik išgyvena, bet ir dauginasi.

    Šiuo metu rezervate, kaip teigiama, gyvena 11 suaugusių tapyrų ir trys jaunikliai, o įskaičiuojant aplinkines teritorijas bendra populiacija, specialistų vertinimu, gali siekti 25 individus.

  • Kinija dykumą apjuosė 3 046 km „žaliąja siena“ – Afrika kuria dar ilgesnę

    Kinija beveik pusę amžiaus įgyvendina vieną didžiausių pasaulyje kovos su dykumėjimu projektų – vadinamąją „žaliąją sieną“, sudarytą iš miškų ir apsauginių želdinių.

    Šios iniciatyvos tikslas – stabdyti dykumų plėtrą, apsaugoti žemės ūkio plotus ir gyvenvietes nuo smėlio audrų. Apie projektą rašo Rumunijos portalas Antena3.

    Programa pradėta 1978 metais ir, kaip nurodoma, apima 13 Kinijos provincijų. Ją planuojama užbaigti iki 2050 metų, o darbai apima ne tik medžių sodinimą, bet ir smėlio tvirtinimą bei dirvožemio atkūrimą.

    Vienas ryškiausių rezultatų – 3 046 kilometrų ilgio žalias barjeras aplink Takla-Makano dykumą: šio želdinių žiedo įrengimas baigtas 2024 metų lapkritį.

    Kas sudaro Kinijos „žaliąją sieną“

    Aplink dykumą suformuotą juostą sudaro skirtingi augalai, tarp jų – tuopos, saksaualai ir tamariskai. Šie želdiniai, kaip teigiama, padeda sulaikyti smėlį, silpnina vėjo poveikį ir saugo oazes bei dirbamus laukus.

    Kinijos valdžios duomenimis, šalies mastu priemonės prieš dykumėjimą jau pritaikytos maždaug 53 proc. žemių, kurias dar įmanoma atkurti. Vis dėlto išlieka rimtos kliūtys – sausros ir vandens trūkumas.

    Afrika įgyvendina savo „žaliosios sienos“ planą

    2007 metais Afrikos Sąjunga pradėjo panašią iniciatyvą, skirtą žemių atkūrimui palei pietinę Sacharos ribą. Projektas numato maždaug 7 000 kilometrų ilgio teritoriją nuo vakarinės iki rytinės žemyno dalies.

    Pabrėžiama, kad tai nėra vientisas miškas – planuojamas priemonių kompleksas: medžių ir krūmų sodinimas, ganyklų atkūrimas, vandens išsaugojimas bei žemės ūkio stiprinimas.

    Vienu bendradarbiavimo su Kinija pavyzdžiu įvardijama Mauritanija. Nuo 2017 metų Kinijos specialistai, kaip nurodoma, padeda vietos institucijoms tvirtinti smėlynus ir diegti aplinkos stebėsenos technologijas.

    Iki 2025 metų birželio bendra programa, teigiama, stabilizavo 100 hektarų smėlingų teritorijų, 4 hektarai buvo paversti oazėmis. Taip pat apmokyti 45 vietos specialistai ir sukurta 120 darbo vietų.

    Technologijos: nuo saulės siurblių iki tinklų nuo smėlio

    Mauritanijoje bandomos ir technologinės priemonės: išmanios drėkinimo sistemos, saulės energija varomi vandens siurbliai bei specialūs nailoniniai tinklai, skirti stabdyti smėlio judėjimą.

    Šalies aplinkos ministerijos duomenimis, naudojant saulės energija pagrįstą laistymą technologijų parke sodinukų prigijimas viršijo 90 proc.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad Kinijos modelio tiesiogiai nukopijuoti neįmanoma: skiriasi klimatas, dirvožemis ir vandens ištekliai. Specialistai įspėja, jog masinis medžių sodinimas be racionalaus vandens naudojimo gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

  • Brazilijoje atgaivinta buvusi ganykla: per 25 metus pasodinta 840 000 medžių, sugrįžo tapyrai

    Brazilijoje buvusi galvijų ganykla per kelis dešimtmečius virto atkuriama ekosistema, kurioje vėl aptinkami pietų Amerikos tapyrai, regione nematyti daugiau nei šimtmetį. Pokytį nulėmė ilgalaikis miško atkūrimas, šlapynių tvarkymas ir kryptinga laukinių gyvūnų sugrąžinimo programa.

    Projektas įgyvendintas Guapiassu rezervato teritorijoje, Rio de Žaneiro valstijoje. Šioje vietovėje šeima, prisidėdama prie gamtotvarkos specialistų darbo, per 25 metus nuosekliai atkūrė buvusias žemės ūkio naudmenas, sodindama vietines medžių rūšis ir stiprindama suskaidytų miško plotų jungtis.

    Viešai skelbta, kad pirmaisiais intensyviais etapais buvo pasodinta apie 840 000 medžių maždaug 607 hektarų plote. Vėliau nurodyta, kad bendras pasodintų sodinukų skaičius perkopė 1 000 000, o atkuriamų ir saugomų teritorijų apimtis išaugo iki maždaug 710 hektarų.

    Vien medžių atsodinimo nepakako, todėl buvusiose ganyklose imtasi ir kraštovaizdžio atkūrimo. Suformavus žemės pylimus, atnaujinus dalį vandens srautų ir sukūrus naujus vandens telkinius, teritorijoje ėmė atsirasti šlapynėms būdingi biotopai, svarbūs tiek augalijai, tiek gyvūnijai.

    Nors buveinės būklė gerėjo, tapyrai patys į istorinį arealą grįžti negalėjo dėl kelių, žemdirbystės plotų ir miškų fragmentacijos. Skelbiama, kad Rio de Žaneiro valstijoje jie nebuvo fiksuojami nuo 1914 metų, todėl populiacijai atkurti reikėjo aktyvaus perkėlimo ir priežiūros.

    2017 metais į atkurtą mišką buvo išleisti pirmieji keli tapyrai, o jų judėjimas ir adaptacija stebėti naudojant radijo antkaklius bei fotospąstus. Stebėsena leido įvertinti, ar gyvūnai randa maisto, kaip naudojasi buveine ir ar geba išvengti žmogaus veiklos rizikų.

    Vėlesni stebėjimai parodė, kad tapyrai įsitvirtino: jie minta vietiniais augalais ir atlieka svarbų vaidmenį miško atsinaujinimui, platindami sėklas. Taip pat fiksuoti laukinėje gamtoje gimę jaunikliai, kas laikoma vienu svarbiausių ženklų, jog populiacija gali tvariai augti.

    Guapiassu pavyzdys išryškina, kad ekosistemų atkūrimas dažnai yra kompleksinis darbas, apimantis ne tik miško atsodinimą, bet ir vandens režimo sugrąžinimą bei ryšių tarp miško masyvų atkūrimą. Tai ypač svarbu ten, kur buveines ilgą laiką skaidė infrastruktūra ir intensyvus žemės naudojimas.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad laukinių gyvūnų sugrąžinimas visada reikalauja ilgalaikių duomenų: būtina stebėti mirtingumą, veisimąsi, konfliktų su žmogumi rizikas ir genetinę įvairovę. Tokios iniciatyvos tampa vis aktualesnės ir dėl klimato kaitos, nes atkuriami miškai padeda stabilizuoti vietinį mikroklimatą ir vandens apytaką.

  • Brazilijoje pora pasodino 840 000 medžių: po 103 metų į Rio de Žaneirą sugrįžo tapyrai

    Brazilijos Rio de Žaneiro valstijoje per kelis dešimtmečius įvykęs miškų atkūrimo projektas davė netikėtą rezultatą: į teritoriją sugrįžo pietų amerikietiškasis tapyras, kurio regione nebuvo fiksuota daugiau nei šimtmetį. Šį lūžį padėjo pasiekti pora, buvusias nualintas ganyklas paversdama vietinių rūšių mišku.

    Dar 1990-aisiais Nikolajus ir Rakel Lokai įsigijo žemę, kuri ilgai kentėjo nuo intensyvios gyvulininkystės, miško kirtimų ir vandens režimo pakeitimų. Teritorija buvo praradusi natūralią augmeniją, o kartu ir sąlygas, būtinas didesniems laukiniams gyvūnams.

    Aktyvus atkūrimas prasidėjo 2001 metais, kai šeima nusprendė ne tik saugoti tai, kas buvo likę, bet ir sugrąžinti mišką ten, kur tai dar įmanoma. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo pasodinta apie 840 000 vietinių rūšių medžių ir atkurta daugiau nei 600 hektarų teritorijos.

    Projektas buvo vykdomas palaipsniui, remiantis Atlanto miško ekosistemai būdingomis rūšimis. Buvo įkurtas medelynas, kuriame auginta apie 120 vietinių rūšių, o dalis sėklų surinkta aplinkiniuose miško fragmentuose, kad būtų išlaikytas vietinis genetinis pagrindas.

    Atkurta augmenija sujungė anksčiau izoliuotus miško lopus į didesnį vientisą plotą. Toks sujungimas laikomas vienu svarbiausių biologinės įvairovės atkūrimo veiksnių, nes gyvūnams atsiranda judėjimo koridoriai, o populiacijos tampa atsparesnės.

    Miškui atsikūrus, atsigavo ir anksčiau nusausintos pelkėtos buveinės, todėl teritorijoje padaugėjo maisto ir slėptuvių įvairioms rūšims. Pranešama, kad šiandien rezervate fiksuojama daugiau nei 460 paukščių rūšių, taip pat daug roplių, varliagyvių ir žinduolių.

    Vienas ryškiausių pasikeitimų susijęs su pietų amerikietiškuoju tapyru, didžiausiu Pietų Amerikos sausumos žinduoliu. Paskutinis patvirtintas šios rūšies stebėjimas Rio de Žaneiro valstijoje buvo užfiksuotas 1914 metais Serra-dus-Orgãos nacionalinio parko teritorijoje, o vėliau rūšis išnyko dėl buveinių naikinimo ir brakonieriavimo.

    „Perkėlimas į atkurtas buveines veikia tik tada, kai miškas tampa pakankamai brandus, o žmonių spaudimas sumažėja“, – sakė projekto partnerių komanda, pristatydama stebėsenos rezultatus.

    2017 metais kartu su rezervatu pradėta tapyrų sugrąžinimo programa, o 2017–2021 metais į laisvę buvo išleista 14 gyvūnų. Jų prisitaikymas stebėtas fotospąstais ir kitomis monitoringo priemonėmis, o vėliau užfiksuota, kad tapyrai ne tik įsitvirtino, bet ir pradėjo daugintis.

    Iki 2025 metų rugsėjo buvo registruoti aštuoni jaunikliai, gimę rezervato teritorijoje, įskaitant atvejį, kai jauniklis priskirtas antrajai kartai, gimusiai jau Rio de Žaneiro valstijoje po ilgos rūšies pertraukos. Specialistai pabrėžia, kad tapyrai atlieka svarbų vaidmenį miške, nes platina sėklas ir padeda natūraliai plėstis augmenijai.

    Atlanto miškas laikomas viena labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų: istoriškai didelės jo teritorijos buvo paverstos žemės ūkiu, ganyklomis, o dalis šlapiųjų buveinių nusausinta. Todėl atkūrimo iniciatyvos, kurios ne tik sodina medžius, bet ir grąžina natūralų vandens režimą, dažnai duoda didžiausią efektą biologinei įvairovei.

    Šis atvejis taip pat parodo, kad ilgalaikis, nuoseklus miško atkūrimas gali sukurti sąlygas sugrįžti stambiems žinduoliams, kuriems reikia didesnių, vientisesnių teritorijų. Kartu tokie projektai mažina buveinių fragmentaciją ir sustiprina visos ekosistemos atsparumą.

  • Etiopija skelbia rekordą: per 7 metus pasodino 48 mlrd. medžių, bet skaičiai kelia klausimų

    Etiopija tęsia vieną ambicingiausių pasaulyje miškų atkūrimo kampanijų „Green Legacy“ ir skelbia, kad per septynerius metus šalyje pasodinta apie 48 mlrd. medžių. Vyriausybės tikslas – iki 2030 metų pasiekti 50 mlrd. ribą, o masinės sodinimo dienos metu į žemę vienu kartu esą pateko šimtai milijonų sodinukų.

    Tokie skaičiai patraukia dėmesį, tačiau ekspertai pabrėžia: svarbiausia ne pasodintų medžių skaičius, o tai, kiek jų realiai prigyja ir išauga. Miškų atkūrimo sėkmę lemia sodinukų priežiūra, tinkamas rūšių parinkimas, dirvožemio drėgmė ir vietos bendruomenių įsitraukimas.

    Prigijimas – didžiausias iššūkis

    Etiopijos „Green Legacy“ techninio komiteto pateikti rodikliai anksčiau rodė gana aukštą sodinukų prigijimą: vidutiniškai apie 83,4 proc. 2019 metais ir 79 proc. 2020 metais. Vis dėlto nepriklausomų tyrimų rezultatai rodo didelę variaciją: dalyje projektų prigijimas nesiekė 50 proc., todėl kyla klausimų, kiek deklaruojama pažanga atitinka situaciją vietoje.

    Miškų atkūrimo specialistai primena, kad sodinimo kampanijos neretai susiduria su tais pačiais barjerais: sodinama netinkamu sezonu, pasirenkamos vietovei nepritaikytos rūšys, trūksta laistymo ir apsaugos nuo gyvulių. Dėl to dalis sodinukų žūsta per pirmuosius sausringus laikotarpius.

    Kodėl Etiopijai to reikia?

    Miškų atkūrimas Etiopijoje siejamas ne tik su klimato kaitos švelninimu, bet ir su praktinėmis problemomis: dirvožemio erozija, vandens išteklių mažėjimu, biologinės įvairovės nykimu. Medžių danga svarbi ir žemės ūkiui, nes gerina dirvožemio struktūrą, padeda sulaikyti drėgmę ir mažina potvynių bei nuošliaužų riziką kalvotose vietovėse.

    Tarptautiniai miškų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimtmečius šalis patyrė reikšmingų medžių dangos praradimų dėl žemės ūkio plėtros, medienos ruošos ir medžio anglies naudojimo. Todėl didelės apimties atsodinimas pristatomas kaip strateginis atsakas į ilgai kauptas aplinkosaugines ir socialines problemas.

    Ne vien vyriausybės projektas

    Želdinimo iniciatyvose dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos. Pavyzdžiui, kai kuriuose regionuose bendruomenėms perduodami vietinių rūšių sodinukai, kartu užtikrinant mokymus apie priežiūrą ir vandens prieinamumą. Tokie modeliai dažnai laikomi efektyvesniais, nes sukuria ilgalaikę atsakomybę už pasodintų medžių išlikimą.

    Vis dažniau akcentuojama, kad miškų atkūrimas turi būti planuojamas kaip ekosistemų atkūrimas, o ne vien sodinimo kampanija. Tai reiškia, kad prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, natūralios regeneracijos skatinimui, dirvožemio ir vandens apsaugai bei aiškiai prigijimo stebėsenai kelerius metus po sodinimo.

    Etiopijai ruošiantis priimti svarbius tarptautinius klimato politikos renginius, šalis siekia parodyti apčiuopiamą pažangą. Tačiau galutinis kampanijos rezultatas bus vertinamas ne pagal viešai skelbiamus milijardus, o pagal tai, ar nauji miškai iš tiesų sustiprins ekosistemas ir vietos bendruomenių atsparumą sausroms bei klimato kaitos padariniams.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas atskleidė, kodėl dirbtiniai miškai ne visada laimi

    Ką parodė nauja analizė?

    Per beveik penkis dešimtmečius Kinija pasodino apie 66 mlrd. medžių, siekdama stabdyti dykumėjimą ir didinti anglies dioksido sugėrimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad žmogaus suformuoti miškai ne visuomet atkuria tai, ką suteikia natūralios miško ekosistemos.

    Didžioji dalis sodinimo pastangų siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena, pradėta 1978 metais. Programa orientuota į Gobio ir Takla Makano dykumų plitimo ribojimą, o kartu ir į klimato kaitos švelninimą.

    Mokslininkai lygino žmonių pasodintus jaunus medynus su natūraliais miškais skirtinguose regionuose. Rezultatai parodė, kad dirbtinai įveistų medynų medžiai augo maždaug 66 proc. greičiau nei natūraliuose miškuose augantys jų atitikmenys.

    Taip pat nustatyta, kad tokie medynai jautriau reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad spartus augimas dar negarantuoja ilgalaikės naudos.

    Kodėl greitas augimas ne visada gerai?

    Vienas pagrindinių klausimų, keliamų vertinant apželdinimą sausringuose regionuose, yra vandens kaina. Medžiai, ypač netinkamai parinktos rūšys, gali didinti vandens poreikį ir daryti spaudimą vietos vandens ištekliams, nuo kurių priklauso tiek ekosistemos, tiek žmonių ūkis.

    Skirtingai nei natūralūs miškai, dirbtinai įveisti medynai dažnai būna vienodesnės sudėties ir amžiaus. Dėl to jie gali būti mažiau atsparūs ekstremaliems reiškiniams, ligoms ar kenkėjams, o jų teikiamos ekosisteminės paslaugos gali būti siauresnės.

    Pekino universiteto kraštovaizdžio ekologas Juhan Luo atkreipia dėmesį, kad miškai klimato strategijose dažnai vertinami pernelyg supaprastintai. Pasak jo, daugelyje pasaulinių ekosistemų modelių nepakankamai aiškiai atskiriami miškų tipai ir neįvertinama medynų amžiaus įtaka miško dinamikai.

    „Pasodinti miškai tampa vis svarbesni klimato kaitos švelninimo strategijose, tačiau dauguma pasaulinių ekosistemų modelių neskiria miškų tipų ir prastai atspindi amžiaus įtaką miškų dinamikai“, – sakė Juhan Luo.

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtiniai miškai gali efektyviai kaupti anglį trumpuoju laikotarpiu, tačiau šis efektas nėra begalinis. Natūralūs miškai dažniau laikomi patikimesniais ilgalaikiam anglies saugojimui ir bendram ekosistemų stabilumui.

    Kinijos pavyzdys parodo, kad vien pasodintų medžių skaičius nėra pakankamas rodiklis sėkmei įvertinti. Reikšmę turi rūšių parinkimas, priežiūra, vietos klimatinės sąlygos, vandens balansas, miško amžius ir tai, kiek ilgai anglis iš tiesų išlieka sukaupta ekosistemoje.

  • Havajų buvusiose ganyklose pasodinta 150 650 medžių: kaip po 20 metų pasikeitė paukščių gyvenimas

    Havajų saloje didelio masto miškų atkūrimo projektas buvusių ganyklų teritorijose per kelis dešimtmečius pakeitė vietos ekosistemą. Hakalau nacionaliniame laukinės gamtos prieglobstyje atsiradę jauni miškai tapo svarbūs retoms ir nykstančioms salyno paukščių rūšims.

    Daugelį metų šiose vietovėse buvo ganomi galvijai, todėl dideli plotai natūralių miškų virto atviromis ganyklomis, o vietinę augaliją nustelbė žolės ir invaziniai augalai. Tai ypač pavojinga Havajams, kur nemaža dalis paukščių yra endeminiai ir natūraliai neaptinkami niekur kitur pasaulyje.

    Atkūrimo darbai pradėti 1992 metais ir tęsėsi maždaug ketverius metus. Per šį laiką pasodinta 150 650 vietinių koa medžių, kurie pasirinkti dėl gebėjimo augti nualintose dirvose ir palaipsniui formuoti miško dangą.

    Projekto tikslas buvo ne tik sugrąžinti medžius į degradavusias žemes, bet ir sukurti vadinamuosius miško koridorius. Tokie koridoriai turėjo sujungti išlikusius miško fragmentus su buvusiomis ganyklomis ir palengvinti gyvūnų, ypač paukščių, judėjimą bei plitimą.

    Ilgalaikiai stebėjimai parodė, kad augant pasodintiems medžiams vietinių paukščių aktyvumas atkurtose teritorijose didėjo. Tyrėjai fiksavo, jog kai kurios retos rūšys jaunuose miškuose vis dažniau ieškojo maisto ir slėptuvių, nors pilnavertės brandžių miškų alternatyvos tokios teritorijos tapo ne iš karto.

    Vienas iš svarbių veiksnių buvo atstumas iki senesnių miškų masyvų ir paties atkuriamo miško amžius. Kitaip tariant, kuo arčiau buvo natūralūs miškai ir kuo labiau susiformavo laja, tuo greičiau paukščiai pradėjo naudotis naujomis buveinėmis.

    Hakalau prieglobstis įkurtas 1985 metais būtent tam, kad būtų saugomos nykstančių miško paukščių buveinės, todėl atkūrimo rezultatai vertinami kaip strategiškai svarbūs. Havajų paukščiams grėsmę kelia ne vien miškų nykimas, bet ir invazinės rūšys bei paukščių maliarija, kurią perneša į salas įvežti uodai.

    Todėl ekosistemų atkūrimas dažnai siejamas ir su prisitaikymu prie klimato kaitos: vėsesnėse, aukštesnėse vietovėse ligų plitimo rizika gali būti mažesnė. Šiuo metu gamtosaugininkai toliau svarsto, kaip sustiprinti jungtis tarp Hakalau ir aukštikalnių miškų Mouna Kea šlaituose, kad paukščiams būtų lengviau pasiekti palankesnes buveines.

  • Eukaliptų bumas Etiopijoje nuo 1894 metų: greita nauda virto vandens ir dirvožemio krize

    Etiopijoje daugiau kaip prieš 130 metų pradėta masiškai sodinti eukaliptus atrodė greitas sprendimas augančiam sostinės regionui, kuriam trūko malkų ir statybinės medienos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė tokios politikos kaina tapo itin didelė: kai kuriose vietovėse pastebimai seko šaltiniai, mažėjo upelių debitas, o dirvožemis sausėjo.

    Istorinis lūžis siejamas su 1894–1895 metais, kai valdant imperatoriui Menelikui II eukaliptai buvo pasirinkti dėl vienos priežasties: jie greitai auga ir leidžia per trumpą laiką gauti medienos. Per dešimtmečius plantacijos išsiplėtė iki maždaug 506 000 hektarų, o eukaliptas tapo viena reikšmingiausių medienos tiekimo grandžių Rytų Afrikoje.

    Tyrėjai aiškina, kad eukaliptų šaknų sistema veikia tarsi intensyvus „siurblys“, galintis greitai pasisavinti drėgmę iš dirvožemio ir požeminių vandens sluoksnių. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, jog vienas suaugęs medis per parą gali išgarinti apie 20–40 litrų vandens, o sausros metu kai kurios rūšys vandens sunaudoja dar daugiau.

    Centriniuose Etiopijos aukštikalnių regionuose fiksuota, kad šalia eukaliptų plantacijų šaltinių debitas gali mažėti beveik perpus, o kai kuriuose baseinuose požeminio vandens lygis svyruoja centimetrų tikslumu net per trumpus laikotarpius. Tuo pat metu dirvožemis praranda dalį maistinių medžiagų, ypač kai mediena intensyviai kertama ir iš teritorijos išvežama be atkuriamųjų priemonių.

    Nepaisant problemų, ekspertai dažniausiai nesiūlo eukaliptų „išnaikinti“, nes jie išlieka svarbūs vietos ekonomikai: medienos ruošos ir prekybos grandinė maitina tūkstančius šeimų. Be to, dalis specialistų pabrėžia, kad eukaliptų mediena mažina spaudimą likusiems natūraliems miškams, kurie kitu atveju galėtų būti kertami dar intensyviau.

    Vis dėlto mokslininkų rekomendacijos krypsta į balansą: riboti eukaliptų sodinimą prie vandens telkinių, upių ir šaltinių, o plantacijas planuoti taip, kad jos nesikirstų su jautriausiomis vandens kaupimo zonomis. Taip pat siūloma dažniau taikyti mišrius želdinimo principus, eukaliptus kaitaliojant su vietinėmis rūšimis, kurios geriau prisitaikiusios prie regiono vandens režimo.

    Etiopija pastaraisiais metais garsėjo ir ambicingomis medžių sodinimo kampanijomis, įskaitant iniciatyvas, kuriomis siekta per vieną dieną pasodinti šimtus milijonų sodinukų. Tačiau nepriklausomi vertinimai rodė, kad dalyje regionų sodinukų išgyvenamumas buvo apie 40 proc., todėl vien skaičius, kiek pasodinta, dar negarantuoja realaus ekosistemų atkūrimo.

    Specialistai pabrėžia, kad tvarus miškų atkūrimas remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir rūšių parinkimu, vandens išteklių apsauga, dirvožemio atkūrimu bei ilgalaike priežiūra. Eukaliptų istorija Etiopijoje vis dažniau pateikiama kaip pavyzdys, kaip greiti sprendimai gali tapti ilgalaikiu iššūkiu, jei neįvertinamas poveikis vandeniui, dirvožemiui ir vietinėms ekosistemoms.

  • Australė nupirko nualintą lauką ir per 10 metų pasodino 119 tūkst. medžių: kas pasikeitė

    Australijoje gyvenanti aplinkosaugos aktyvistė 2014 metais įsigijo nualintą žemės sklypą, kuriame anksčiau buvo intensyviai auginamos cukranendrės. Jos tikslas buvo ambicingas, bet konkretus: atkurti vietovei būdingą tropinį mišką ir sugrąžinti buveines laukinei gyvūnijai.

    Praktiniai darbai įsibėgėjo 2015 metais, o 2016 metais surengta pirmoji vieša medžių sodinimo diena. Prie iniciatyvos prisidėjo gamtosaugos organizacija, padėjusi gauti sodinukų ir suburti savanorius, todėl projektas iš pavienės idėjos tapo bendruomenine veikla.

    Iš pradžių planuota atkurti apie 15 hektarų, tačiau vėliau teritorija išsiplėtė iki maždaug 18 hektarų. Tai reikšmingas plotas tokio tipo atkūrimo projektui, nes didesnė vientisa teritorija greičiau sukuria stabilų mikroklimatą, o tai padeda prigyti jautresnėms vietinėms rūšims.

    Per dešimtmetį čia pasodinta daugiau kaip 119 000 medžių. Viena didesnių akcijų vyko 2023 metais, kai per viešą sodinimą daugiau nei 140 žmonių pasodino apie 3 300 medžių, atrinktų iš maždaug 90 vietinių augalų rūšių.

    Projekte sąmoningai siekta ne vien „užželdinti“ plotą, o sukurti kuo įvairesnę ekosistemą. Tokia strategija laikoma viena patikimiausių atkuriant miškus: rūšių įvairovė didina atsparumą sausroms, karščiui, kenkėjams ir ligoms, o taip pat sparčiau atkuria dirvožemio struktūrą.

    Augant medžiams, teritorijoje pradėjo rastis vis daugiau laukinės gyvūnijos požymių. Ekologai fiksavo akiniuotąsias skraidančiąsias lapes, o taip pat šalmuotųjų kazuarų pasirodymą, kuris įvardytas kaip ypač svarbus ženklas, rodantis atsikuriančią natūralią buveinę.

    Specialistų vertinimu, tai buvo pirmas kartas per daugiau nei 40 metų, kai toks paukštis užfiksuotas šioje vietovėje. Vėlesnės apžiūros registravo įvairius paukščius, žinduolius, roplius, varliagyvius ir šikšnosparnius, o bendras aptiktų gyvūnų rūšių skaičius perkopė 75.

    Dalį jų sudaro rūšys, kurios kai kuriose teritorijose laikomos nykstančiomis ar pažeidžiamomis. Ekologiniu požiūriu tai svarbu, nes rodo ne tik atsitiktinį gyvūnų apsilankymą, bet ir besiformuojančią grandinę: maistas, slėptuvės, veisimosi vietos ir migracijos koridoriai pradeda veikti kaip vientisa sistema.

    Miško atkūrimas neapsiribojo vien sodinimu: teritorijoje atgaivintos ir šlapynės. Atsikuriantis augalinis dangalas sutvirtino dirvožemį, sumažino eroziją ir sulėtino vandens nuotėkį, todėl pagerėjo sąlygos vandens ekosistemoms.

    Tokie pokyčiai dažnai laikomi vienu didžiausių atkūrimo projektų laimėjimų, nes šlapynės veikia kaip natūralūs vandens filtrai ir kaupikliai. Be to, jos padeda amortizuoti staigius kritulių svyravimus, kurie kai kuriose Australijos vietose aštrėja dėl klimato kaitos.

    2026 metų gegužę vietos valdžia atkurtą teritoriją oficialiai pripažino didelės gamtinės vertės objektu. Tai reiškia, kad joje uždrausta kirsti medžius ir vykdyti kitą veiklą, kuri galėtų pakenkti atkurtai ekosistemai.

    Toks sprendimas suteikia projektui ilgalaikį stabilumą, nes miškui svarbiausia yra laikas: tik jam bręstant atsiranda natūrali daugiasluoksnė struktūra, didėja biologinė įvairovė ir stiprėja atsparumas ekstremaliems orams. Ši istorija taip pat parodo, kaip individuali iniciatyva, pritraukusi bendruomenę ir ekspertus, gali tapti realiu gamtos atkūrimo rezultatu.

  • Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Mokslininkai 17 metų stebėjo, kaip buvusi ganykla, sustabdžius galvijų ganymą, pamažu keičiasi ir ima panašėti į mišką. Eksperimento esmė buvo paprasta: dalis teritorijos buvo aptverta, kad gyvūnai nebegrįžtų, o dalyje papildomai pasodinti vietiniai medžiai.

    Tyrėjai taikė dvi skirtingas atkūrimo strategijas ir jas lygino su plotais, paliktais natūraliai sukcesijai, kai augmenija atsikuria be tiesioginio žmogaus įsikišimo. Skirtumai buvo siejami ir su tuo, kaip plinta medžių sėklos, nes tai lemia, kaip greitai į teritoriją atkeliauja naujos rūšys.

    Ką parodė 2023 metų inventorizacija

    2023 metų liepą, praėjus 17 metų nuo eksperimento pradžios, mokslininkai atliko detalią augalų apskaitą. Tyrimo plotuose suskaičiuotos 4 847 augalų individų sankaupos, priskirtos 109 taksonominėms grupėms, iš kurių 80 identifikuotos rūšies lygiu.

    Dalis augalų buvo nustatyti tik genties ar šeimos lygiu, o kai kurių tiksliai atpažinti nepavyko. Vis dėlto bendras vaizdas buvo aiškus: plotai, kuriuose buvo sodinti medžiai, bendrai pasižymėjo didesne augalų gausa ir įvairove nei tie, kurie palikti vien natūraliam atsigavimui.

    Kodėl svarbus sėklų platinimas

    Geriausi rezultatai fiksuoti ten, kur sodinti medžiai, kurių sėklas dažniau išnešioja gyvūnai. Tokiuose plotuose vidutiniškai suskaičiuota apie 253 augalus viename sklype, kai vėjo platinamų sėklų medžių plotuose buvo apie 219, o natūraliai sukcesijai paliktuose sklypuose – apie 134.

    Panaši tendencija matyta ir rūšių skaičiuje: gyvūnų platinamų sėklų medžių plotuose vidutiniškai nustatyta apie 33,5 rūšies, vėjo platinamų sėklų plotuose – apie 29,1, o paliktuose gamtai – apie 20. Tyrėjai pabrėžė, kad skirtumai nėra atsitiktiniai ir rodo skirtingą ekosistemos atkūrimo greitį.

    Ką reiškia atkuriant miškus

    Mokslininkai papildomai patikrino, ar įvairovė nebuvo dirbtinai „išpūsta“ vien dėl pasodintų rūšių, todėl dalį analizės atliko atmetę augalus, kurie galėjo būti tiesiog vėlesnės sodintų medžių kartos. Net ir tokiu atveju geresni rezultatai išliko plotuose, kuriuose dominavo gyvūnų platinamų sėklų medžiai.

    Tyrimo išvada praktiška: pradinė, tiksli ir vietos sąlygoms pritaikyta žmogaus pagalba gali pagreitinti miško grįžimą į degradavusias teritorijas, o vėliau procesą vis labiau perima pati gamta. Ilgalaikis stebėjimas parodė, kad atkūrimas nėra momentinis, tačiau kryptingai sudarytos sąlygos gali sukurti savotišką grandininę reakciją, kai augmenijos struktūra ima sparčiau sudėtingėti.

    Tokios įžvalgos svarbios ir šiandien, kai Europoje vis daugiau dėmesio skiriama ekosistemų atkūrimui bei biologinės įvairovės didinimui. Praktikoje tai reiškia, kad vien tik palikti plotą likimo valiai ne visada yra greičiausias kelias, o gerai parinkti vietiniai medžiai ir gyvūnų „įdarbinimas“ kaip sėklų pernešėjų gali duoti pastebimai stipresnį efektą.