CP v2

Tag: Miškų gaisrai

  • Tyrimas perspėja: turtingi JAV priemiesčiai dažniau atsiduria gaisrų kelyje – kodėl taip yra?

    Tyrimas perspėja: turtingi JAV priemiesčiai dažniau atsiduria gaisrų kelyje – kodėl taip yra?

    Naujas Kalifornijos universiteto Riversaide mokslininkų tyrimas rodo, kad miestus pasiekiančios JAV miškų ir krūmynų liepsnos dažniau paliečia ne atsitiktines vietoves, o gana aiškų rajonų tipą: priemiesčius, kuriuose daug nuosavų namų ir aukštesnės pajamos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad gaisrai vis dažniau tampa ne vien atokių miškų problema. Didžiausia rizika kyla vadinamojoje laukinės gamtos ir urbanizuotų teritorijų sandūroje, kur gyvenamieji kvartalai ribojasi su šlaitais, krūmynais ar mišku.

    141 gaisro analizė per 40 metų

    Mokslininkai išnagrinėjo 141 gaisrą, kuris 1984–2025 metais kirto urbanizuotas teritorijas JAV. Pasak jų, bendras tokių gaisrų skaičius per metus reikšmingai nedidėjo, tačiau dideli gaisrai, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais, linkę apimti didesnius plotus.

    Tyrime akcentuojama ir demografinė pusė: gyventojų dalis teritorijose, priskiriamose prie gaisrų rizikos, išliko apie 0,9 proc. Vis dėlto absoliutus jose gyvenančių žmonių skaičius augo nuo maždaug 2,1 mln. 1990 metais iki 2,8 mln. 2023 metais.

    Tyrėjų vertinimu, šį augimą daugiausia paaiškina bendras gyventojų skaičiaus didėjimas, o ne masinis persikėlimas vien į vis pavojingesnes zonas. Tačiau didesnis gyventojų skaičius reiškia ir didesnį būstų bei infrastruktūros kiekį gaisrų kelyje.

    Įspėjimas gali ateiti per kelis mėnesius

    Dar viena svarbi išvada susijusi su orų signalais prieš gaisrus. Tyrime teigiama, kad gaisrai ne visada kyla tik po ilgalaikių sausrų, kurios dažnai laikomos pagrindiniu pavojaus indikatoriumi.

    Dažniau fiksuotas scenarijus, kai po drėgnesnio laikotarpio staiga seka kelių mėnesių išsausėjimas. Tokie 3–6 mėnesių drėgmės pokyčiai, pasak autorių, gali būti praktiškesnis orientyras savivaldybėms ir miestų planuotojams, vertinantiems padidėjusios rizikos laikotarpius.

    Kas nutinka po liepsnų

    Naudodami palydovinius augmenijos ir paviršiaus temperatūros duomenis, mokslininkai nustatė, kad stipriai nuniokotose vietose sumažėja žaluma, o paviršius įkaista. Pirmaisiais trimis mėnesiais po gaisro didelio intensyvumo degimo zonose vidutinis atšilimas siekė apie 2,4 laipsnio.

    Atsigavimas, kaip nurodoma tyrime, yra lėtas. Po penkerių metų beveik trys ketvirtadaliai stipriai išdegusių teritorijų dar nebuvo grįžusios į priešgaisrinį žalumos lygį, o apie 78 proc. vietovių nebuvo atgavusios ankstesnių šiluminių sąlygų.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vizualiai atžėlusi teritorija nebūtinai reiškia pilną ekologinį atsistatymą. Po gaisrų vietoje medžių gali įsitvirtinti trumpaamžė ar mažiau struktūriška augalija, kuri suteikia mažiau pavėsio, keičia mikroklimatą ir gali daryti įtaką ateities gaisrų rizikai.

    Įdomi socialinė detalė: nors gaisrų kelią dažniau kerta turtingesni rajonai, būtent juose ilgalaikis paviršiaus temperatūros atsistatymas būna spartesnis. Tyrėjai tai sieja su didesniais ištekliais griuvėsių tvarkymui, atstatymui, laistymui ir aplinkos sutvarkymui.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog mažesnes pajamas turintys kvartalai yra apsaugoti. Jie ragina miestus vertinti gaisrus, kurie pasiekia gyvenamąsias teritorijas, kaip atskirą reiškinį, kurį lemia ne tik klimatas, bet ir urbanistika, socialinė struktūra bei infrastruktūros sprendimai.

  • Antarktidos paslaptis prieš 90 mln. metų: mokslininkai rado miškų ir senovinių gaisrų pėdsakų

    Šiandien Antarktida yra ledynų sukaustytas žemynas, tačiau nauji geologiniai duomenys rodo visai kitokį jos veidą tolimoje praeityje. Mokslininkai teigia, kad maždaug prieš 90 mln. metų čia augo miškai, o kraštovaizdį periodiškai niokojo gaisrai.

    Tokias išvadas leidžia daryti iš Vakarų Antarktidos, Amundseno jūros rajono, išgautas nuosėdų gręžinys. Jame aptikta itin gerai išsilaikiusi senovinė miško dirva, gausi žiedadulkių ir sporų, taip pat šaknų tinklas, rodantis, kad aplinka tuo metu buvo žalia ir vešli.

    Ypatingą dėmesį tyrėjai skyrė gaisrų pėdsakams. Nuosėdose jie rado kelis skirtingus „parašus“: anglies dalelių, gintaro ir durpinių samanų sporų, kurios leidžia atkurti tuometines ekosistemas ir jų kaitą.

    Anglies fragmentų analizė rodo, kad dalis jų susidarė degant minkštai spygliuočių medienai palyginti žemoje temperatūroje. Tai svarbu, nes padeda suprasti, kokio tipo augalija vyravo ir kokiomis sąlygomis ugnis galėjo plisti net ir tuometinėje, prie Pietų ašigalio esančioje, platumoje.

    Gintaras šiuo atveju laikomas suakmenėjusia medžių sakų medžiaga, kuri galėjo tekėti kamienais ir „užsandarinti“ ugnies pažeistas vietas. O durpinių samanų sporų gausa signalizuoja, kad regione galėjo būti aukštapelkės ar drėgnos, durpėjančios buveinės.

    Mokslininkai šiuos radinius sieja su vėlyvuoju kreidos periodu, kai Antarktida buvo kitaip išsidėsčiusi ir turėjo glaudesnių geologinių ryšių su Australija. Remiantis tyrėjų vertinimais, vidutinė metinė temperatūra galėjo siekti apie 12 laipsnių Celsijaus, o klimatui būdingi ir sausesni tarpsniai, ir gausesni krituliai.

    Tokie kontrastai didina gaisrų tikimybę: sausrų metu augalija išdžiūsta, o audrų laikotarpiu žaibai gali tapti užsiliepsnojimų šaltiniu. Dėl to miškų gaisrai, nors ir atrodantys neįtikėtini šiandieninėje Antarktidoje, tuomet galėjo būti pasikartojantis reiškinys.

    Šie duomenys svarbūs ne tik kaip intriguojanti istorija apie „žaliąją“ Antarktidą. Jie padeda tikslinti Žemės klimato modelius, suprasti, kaip šiltesnis pasaulis veikė poliarines ekosistemas, ir kokie procesai lėmė drėgnų miškų bei pelkių plėtrą net itin aukštose platumose.

    Mokslininkų teigimu, nuosėdų gręžiniai yra vienas patikimiausių būdų rekonstruoti senovinę aplinką, nes juose išlieka ir cheminiai, ir biologiniai „pėdsakai“. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokie augalai dominavo, kaip dažnai kilo gaisrai ir kaip greitai po jų atsistatydavo ekosistemos.

    Pastaraisiais metais Antarktida išlieka ir aktyvi šiuolaikinių tyrimų kryptis, susijusi su ozono sluoksnio kaita bei atmosferos procesais. Tačiau šis atradimas primena, kad žemyno istorija daug turtingesnė, nei leidžia manyti dabartinis ledinis peizažas.

  • Černobylio rezervate plinta kanadinė rykštenė: mokslininkai ieško, kaip ją sustabdyti pasitelkiant sulaukėjusias karves

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos rezervate fiksuojamas sparčiai plintantis invazinis augalas – kanadinė rykštenė. Specialistai perspėja, kad kartu su vietine, agresyviai besiplečiančia žole, ši invazija gali keisti atvirų buveinių struktūrą, bloginti pašarinę bazę ir didinti gaisrų riziką.

    Kaip aiškina gamtininkai, kanadinė rykštenė sėkmingai įsitvirtina trikdomose teritorijose ir gali tapti dominuojančia, išstumdama vietines rūšis. Tokie pokyčiai ypač jautrūs Polesės tipo kraštovaizdyje, kur atviros pievos ir pamiškės yra svarbios daugybei vabzdžių, paukščių ir stambiųjų žolėdžių.

    Vienas didžiausių iššūkių tas, kad rykštenė sudaro tankius sąžalynus, kuriuose biomasės daug, tačiau ji menkai tinkama gyvūnams kaip pašaras. Augalo audiniuose esančios karčios medžiagos mažina jo patrauklumą kanopiniams, todėl pievos iš pažiūros „žalios“, bet realiai skurdesnės maistinės vertės.

    Situaciją rezervate dar labiau apsunkina tai, kad greta plinta ir vietinė žolė, kuri šiltuoju sezonu greitai sukietėja. Vėliau jos lapai tampa šiurkštūs, sunkiau virškinami ir gali dirginti gyvūnų burnos gleivinę, tad ganymas natūraliai nesustabdo sąžalynų plėtros.

    Specialistai pabrėžia ir gaisrų riziką: dideli kiekiai augalinės masės rudenį išdžiūsta, gula storu sluoksniu ir sudaro lengvai užsiliepsnojantį „kilimą“. Toks sluoksnis taip pat slopina minkštesnių, maistingesnių pievų augalų atžėlimą, todėl susidaro uždaras ratas: mažiau ganymo, daugiau sausos masės, didesnė gaisrų tikimybė.

    Stebėjimai rodo, kad rykštenės židiniai dažniausiai randami atvirose ir žmogaus ar ugnies paveiktose vietose: buvusiuose laukuose, apleistose ganyklose, šienaujamose pievose, pakelėse ir degėsiuose. Tankūs miškai ar pelkės šiam augalui paprastai mažiau palankūs, tačiau po gaisrų atsiveriantys plotai sudaro ypač geras sąlygas įsitvirtinti.

    Rezervato specifika ta, kad po žmonių evakuacijos dideli žemės ūkio naudmenų plotai liko be įprasto šienavimo ir ganymo. Natūralūs kraštovaizdžio procesai čia vyksta greitai: dalis teritorijų apželia medžiais, o atvirus plotus periodiškai „perkuria“ gaisrai ir stambiųjų žolėdžių judėjimas, todėl šviesamėgėms rūšims atsiranda daug naujų nišų.

    Ekologai atkreipia dėmesį, kad pastaraisiais metais papildomu rizikos veiksniu tapo intensyvesnis technikos judėjimas ir žemės paviršiaus ardymas. Tokie trikdymai gali formuoti naujus „koridorius“ invaziniams augalams, nes atviros, sujudintos dirvos dažnai tampa lengviausia starto aikštele sparčiai plintančioms rūšims.

    Tikslias plitimo apimtis nustatyti sudėtinga ir dėl to, kad dalis teritorijų yra sunkiai pasiekiamos, o nuoseklus kartografavimas reikalauja reguliarių ekspedicijų. Mokslininkai pabrėžia, kad būtina tiksliai nustatyti, kurios rykštenių rūšys aptinkamos, kur yra didžiausi židiniai ir kaip jie susiję su gaisrų istorija bei buvusiu žemės ūkio naudojimu.

    Visiškai sustabdyti invazijos natūralioje, didelėje teritorijoje gali būti sunku, tačiau gamtinės ir taikomosios priemonės gali lėtinti procesą. Viena svarstomų krypčių – stambiųjų žolėdžių vaidmens stiprinimas, nes jie ne tik ėda, bet ir mindo sąžalynus, ardo velėną ir kuria mažus atvirus plotelius, kuriuose vietiniai pievų augalai turi daugiau šansų atsigauti.

    Černobylio zonoje jau fiksuojamos sulaukėjusios karvės, kurios vietomis tampa savotišku „natūraliu valdymo įrankiu“. Nors rykštenės jos paprastai neėda noriai, jų judėjimas ir mindymas gali mechaniškai mažinti tankius sąžalynus, ypač derinant su kitomis priemonėmis.

    Praktiniu lygiu specialistai mini ir lokalų šienavimą: vasaros pjovimas gali mažinti sėklų subrandinimą, o daliai žolių skatinti minkštesnį atžėlimą. Tačiau pabrėžiama, kad veiksmingiausias būtų kompleksinis valdymas, paremtas duomenimis, o ne vienkartinėmis akcijomis.

    „Tai nėra vien botanikos klausimas – čia susikerta biologinės įvairovės apsauga, kanopinių pašarinė bazė ir gaisrų valdymas“, – teigia rezervato stebėseną vykdantys specialistai.

    Artimiausiu metu didžiausias prioritetas įvardijamas nuoseklus monitoringo stiprinimas: židinių kartografavimas, plitimo tempo vertinimas ir priemonių efektyvumo palyginimas. Tokia informacija leistų apsispręsti, ar labiau remtis natūraliu ganymu, ar taikyti tikslines intervencijas jautriausiose atvirų buveinių vietose.

  • Černobylio rezervate po gaisrų sugrįžo skruzdėlės: mokslininkai aiškinasi, kaip jos atkuria kolonijas

    Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferos rezervate po neseniai kilusių miškų gaisrų užfiksuotas netikėtas reiškinys: teritorijose, kurios atrodė beveik visiškai išdegusios, vėl gausėja skruzdėlių.

    Tyrėjai pasakoja, kad pirmųjų išvykų metu vaizdas priminė ankstesnių didelių gaisrų pasekmes: daug pajuodusių plotų, apdegusios paklotės ir menkai pastebimas gyvybės sugrįžimas. Vis dėlto jau tuomet pavyko pamatyti pavienių raudonųjų miško skruzdėlių.

    Po maždaug mėnesio situacija, pasak rezervato specialistų, pasikeitė akivaizdžiai: pradėjo kaltis žolė, o skruzdėlių tapo gerokai daugiau, jos ėmė rastis įvairiose vietose.

    Ekologų teigimu, miško gaisras skruzdėlėms dažnai reiškia tiesioginę kolonijos žūtį. Jų lizdai paprastai būna sudaryti iš degių medžiagų, todėl ugnis gali sunaikinti visą konstrukciją, o vietoje jos neretai lieka tik įduba.

    Dar viena problema yra tai, kad kartu su lizdu prarandama ir įprasta maisto bazė, o aplinkos sąlygos kardinaliai pasikeičia. Po gaisro pakinta temperatūros režimas, drėgmė, šešėliavimas ir miško paklotės struktūra, todėl įprasta buveinė tampa sunkiai atpažįstama.

    Nepaisant to, mokslininkus nustebino skruzdėlių aktyvumas pelenais virtusiose vietose. Pastebėta, kad jos ėmė formuoti naujus lizdus, tiesti takus ir iš esmės iš naujo „užimti“ išdegusią teritoriją.

    Rezervatas pranešė parengęs tyrimų planą, kurio darbinis pavadinimas lietuviškai skambėtų kaip skruzdėlių postapokalipsė. Prie darbų taip pat įtrauktas studentas, planuojantis šią temą nagrinėti bakalauro studijų darbe.

    Šiuo metu renkami duomenys, kurie turėtų padėti atsakyti į esminius klausimus: kaip skruzdėlės išgyvena didelio masto gaisrus, kokie veiksniai lemia jų sugrįžimo greitį ir ar kolonijos atsikuria iš išlikusių individų, ar į išdegusias vietas atkeliauja iš aplinkinių plotų.

    Skruzdėlės miško ekosistemose laikomos svarbiais „inžinieriais“: jos purena dirvožemį, perneša organines medžiagas, daro įtaką kai kurių augalų sėklų plitimui ir dalyvauja vabzdžių populiacijų reguliavime.

    Dėl to jų gana greitas sugrįžimas po gaisro gali būti vienas iš signalų, kad bent dalis ekosistemos procesų pradeda atsigauti. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad ilgalaikės išvados galės būti daromos tik įvertinus, ar naujos kolonijos yra stabilios ir ar joms pakanka maisto bei tinkamų mikrobuveinių.

  • Von der Leyen perspėja: Europa turi ruoštis vienu metu kylančioms nelaimėms ir naujoms grėsmėms

    Von der Leyen perspėja: Europa turi ruoštis vienu metu kylančioms nelaimėms ir naujoms grėsmėms

    Europa įspėjama ruoštis naujai realybei

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teigia, kad Europos Sąjungai reikia iš esmės atnaujinti civilinės saugos ir reagavimo į krizes modelį, nes ekstremalūs įvykiai vis dažniau kyla vienu metu ir skirtingose vietose. Pasak jos, ankstyva ir intensyvi miškų gaisrų sezono pradžia parodė, kaip greitai nacionalinių tarnybų pajėgumai pasiekia ribas.

    Ji kalbėjo Europos ekstremaliųjų situacijų reagavimo centre, pabrėždama, kad tradicinis požiūris, kai resursai telkiami tik nelaimei jau įvykus, nebeužtikrina pakankamo saugumo. ES siekia daugiau dėmesio skirti prevencijai, pasirengimui ir ankstesniam rizikų numatymui.

    „Turime būti pasirengę pasauliui, kuriame ekstremalūs įvykiai nutinka dažniau, daugiau vietų ir tuo pačiu metu“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Gaisrai, karščio bangos ir evakuacijos

    Europos Komisijos duomenimis, šiais metais ES teritorijoje ugnis nuniokojo daugiau kaip 600 000 hektarų, tai yra daugiau nei dvigubai viršija ilgalaikį dviejų dešimtmečių vidurkį. Toks mastas reiškia didesnes grėsmes žmonių sveikatai, infrastruktūrai, žemės ūkiui ir ekosistemoms.

    Von der Leyen atkreipė dėmesį, kad nuo balandžio mėnesio ES civilinės saugos mechanizmas dėl miškų gaisrų buvo aktyvuotas 10 kartų. Komisija skelbė, kad didelės rizikos zonose iš anksto buvo dislokuota beveik 800 ugniagesių, o per vasarą talkino komandos iš 25 šalių.

    Už krizės valdymą atsakinga eurokomisarė Hadja Lahbib teigė, kad dėl gaisrų šią vasarą teko evakuoti apie 300 000 žmonių. Ji taip pat pabrėžė, kad Europa yra sparčiausiai šylantis žemynas, todėl ekstremalių reiškinių rizika auga ne teoriškai, o jau dabar.

    „Turime strategiją, tačiau privalome didinti tempą, nes klimato kaita jau ne beldžiasi į duris, ji yra kambaryje“, – sakė Hadja Lahbib.

    Kur rasti lėšų pasirengimui?

    Europos Komisija vis dažniau akcentuoja, kad investicijos į prisitaikymą prie klimato kaitos ir prevenciją ilgainiui kainuoja mažiau nei pasikartojančių nelaimių padarytos žalos padengimas. Tokia logika grindžiamas siekis, kad po kiekvienos krizės būtų stiprinamos ankstyvo perspėjimo sistemos, rezervai ir tarpvalstybinis pajėgų suderinamumas.

    Vis dėlto finansavimo klausimas tampa politiškai jautrus, nes dalis ES šalių siekia griežtesnės fiskalinės drausmės ir mažesnių bendro biudžeto išlaidų, tuo metu artėjant diskusijoms dėl 2027–2034 metų ES daugiametės finansinės programos. Komisija bando įrodyti, kad pasirengimo spragos galiausiai atsisuka didesniais kaštais tiek nacionaliniams biudžetams, tiek bendrajai ES ekonomikai.

    Klimato politikos eurokomisaras Wopke Hoekstra yra viešai pabrėžęs, kad išankstinės investicijos padeda išvengti brangiausio scenarijaus, kai valstybės nuolat moka už atstatymą po gaisrų, potvynių ar kitų stichijų. Ši nuostata vis dažniau tampa ES argumentu diskusijose dėl naujų finansavimo prioritetų.

    Ne tik stichijos: daugėja hibridinių grėsmių

    ES civilinės saugos planavimas, pasak Komisijos, vis labiau krypsta nuo atskirų nelaimių link scenarijų, kai vienu metu sutampa kelios krizės. Greta potvynių, miškų gaisrų ir audrų vis dažniau minimos kibernetinės atakos, sabotažas ir kritinės infrastruktūros, pavyzdžiui, energetikos ar sveikatos apsaugos sistemų, sutrikdymas.

    Toks „hibridinių“ grėsmių fonas reiškia, kad krizės gali smarkiai paveikti kasdienį gyvenimą net ir neprimindamos tradicinio karinio konflikto. Komisijoje taip pat skamba siūlymai stiprinti gyventojų pasirengimą, įskaitant rekomendacijas namų ūkiams būti pasiruošus bent 72 valandas išsiversti savarankiškai, jei sutriktų paslaugos ar tiekimo grandinės.

    Didėjant įtampoms dėl saugumo situacijos Europoje, dalis Rytinio ES pakraščio atstovų ragina greičiau imtis koordinuotų sprendimų ir stiprinti atsparumą, ypač regionuose, kuriems grėsmių rizika laikoma didesne. Komisijos siunčiama žinutė aiški: klimato ir saugumo iššūkiai vis dažniau persidengia, todėl pasirengimas turi būti platesnis nei vien reagavimas į stichijas.

  • Alžyro prezidentas po mirtinų gaisrų siekia grąžinti mirties bausmę padegėjams: kas keistųsi

    Alžyro prezidentas po mirtinų gaisrų siekia grąžinti mirties bausmę padegėjams: kas keistųsi

    Alžyro prezidentas Abdelmadjidas Tebboune po mirtinų miškų gaisrų šalies šiaurės rytuose pareiškė sieksiantis grąžinti mirties bausmę už tyčinį padegimą. Jo iniciatyva skelbiama tuo metu, kai valdžia praneša apie žuvusiuosius, dešimtis sužeistųjų ir vis dar aktyvius gaisrų židinius.

    Prezidentas taip pat paskelbė trijų dienų nacionalinį gedulą. Valdžios institucijų duomenimis, per gaisrus žuvo mažiausiai 12 žmonių, o dar kelios dešimtys nukentėjo.

    Gaisrų mastas ir aukos

    Vidaus reikalų ministras Saïdas Sayoudas patvirtino, kad daugiausia aukų užfiksuota Jijel, Béjaïa ir Tizi Ouzou provincijose. Iš viso 54 žmonės gydomi ligoninėse dėl nudegimų, šešių būklė įvardyta kaip kritinė.

    Alžyro civilinės saugos tarnyba skelbė, kad per parą buvo registruoti 193 gaisrai, o ryte aktyvūs išliko 46. Dėl liepsnų keliuose ruožuose buvo uždarytos svarbios magistralės, jungiančios rytinius regionus.

    Ką reiškia mirties bausmės grąžinimo planas?

    Alžyre mirties bausmė įstatymuose nėra panaikinta, tačiau nuo 1993 metų galioja jos taikymo moratoriumas, o nuosprendžiai praktiškai nevykdomi. Prezidentas nurodė iki rugsėjo 15 dienos parengti Baudžiamojo kodekso pakeitimus, kurie leistų griežtinti atsakomybę padegėjams.

    Teisinėje praktikoje tai reikštų ne tik griežtesnes bausmes, bet ir politinį signalą, kad tyčiniai miškų gaisrų sukėlimai būtų prilyginami sunkiausiems nusikaltimams. Vis dėlto tokie pakeitimai paprastai sulaukia aštrių diskusijų dėl žmogaus teisių standartų, įrodymų vertinimo ir piktnaudžiavimo rizikų.

    Kodėl gaisrų sezonai darosi pavojingesni

    Miškų gaisrai šiaurinėje Alžyro dalyje vasaromis kartojasi, tačiau jų intensyvumą vis dažniau didina užsitęsusios sausros ir ekstremalūs karščiai. Šie veiksniai spartina augmenijos išdžiūvimą, o stiprus vėjas ir sudėtingas reljefas apsunkina gaisrų lokalizavimą.

    2023 metais liepos mėnesį gaisrai Béjaïa apylinkėse nusiaubė didelius miškų ir žemės ūkio plotus, sunaikino šimtus namų, o žuvusiųjų skaičius tuomet viršijo 30. Šių metų liepos mėnesį valdžia skelbė beveik 2 000 gaisrų visoje šalyje, o tai rodo augantį sezono intensyvumą.

    „Netektis yra didžiulė tragedija“, – sakė Abdelmadjidas Tebboune.

    Artimiausiomis savaitėmis dėmesys kryps į tai, ar siūlomi Baudžiamojo kodekso pakeitimai bus pateikti ir kaip jie bus suderinti su moratoriumo praktika. Tuo pat metu civilinės tarnybos tęsia kovą su liepsnomis, o gyventojai raginami laikytis evakuacijos ir saugumo nurodymų regionuose, kuriuose gaisrai dar nevaldomi.

  • Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Rekordinės kaitros, sausros ir miškų gaisrų kaina Europoje dažnai išryškėja tik praėjus keliems mėnesiams, kai valstybės pradeda mokėti kompensacijas ir taisyti žalą. Kol vandens lygis upėse atsistato, finansų ministerijoms tenka dengti ūkininkų nuostolius, infrastruktūros remontą ir papildomas sveikatos sistemos išlaidas.

    Tokie sukrėtimai smogia ne tik per tiesiogines išlaidas, bet ir per negautas pajamas: sulėtėjus ekonomikai surenkama mažiau mokesčių, o dalis planuotų investicijų atidedama. Ekspertai pabrėžia, kad ekstremalūs vasaros reiškiniai vis dažniau tampa ne išimtimi, o nauja norma, kurią tenka įskaičiuoti į biudžetų planavimą.

    Žala auga, draudimas nespėja

    Europos aplinkos agentūros vertinimu, ekstremalūs orai Europos Sąjungai per 1980–2024 metų laikotarpį sukėlė apie 822 mlrd. eurų tiesioginių nuostolių, o reikšminga jų dalis susitelkė pastaraisiais metais. Agentūra akcentuoja, kad ilgalaikė tendencija rodo nuostolių didėjimą, o metiniai svyravimai tampa vis aštresni.

    Problema ta, kad apdrausta tik palyginti nedidelė nuostolių dalis, o su karščio bangomis, sausromis ir gaisrais susijusi apsauga dažnai dar menkesnė. Dalis žalos yra netiesioginė: mažesnis derlius, prarastos darbo valandos, sveikatos sutrikimai, ekosistemų degradacija, todėl draudikams ją įkainoti sudėtingiau, o našta persikelia valstybėms.

    Dėl to viešasis sektorius daugelyje šalių tampa faktiniu paskutinės instancijos draudiku. Ne visos valstybės turi atskirus nelaimių fondus, tad išlaidos dažnai dengiamos perskirstant biudžetą, o pagalba gyventojus ir verslą pasiekia lėčiau.

    Kodėl tikroji sąskaita paaiškėja vėliau?

    Net ir tada, kai gaisrai užgesinti, išlaidos tęsiasi: tenka atkurti sudegusius miškus, tvarkyti kelių ir geležinkelių pažeidimus, kompensuoti žemės ūkiui bei finansuoti civilinę saugą. Prie to prisideda sveikatos sektoriaus spaudimas per karščio bangas, kai išauga hospitalizacijų ir greitosios pagalbos iškvietimų skaičiai.

    Šalys susiduria ir su duomenų problema: ne visur vienodai apskaitomos gaisrų gesinimo, evakuacijos, žalos infrastruktūrai ir ilgalaikio atkūrimo sąnaudos. Kai informacija išsklaidyta tarp skirtingų institucijų, tampa sunku greitai ir tiksliai įvertinti, kiek iš tiesų kainavo konkretus įvykis.

    Smūgis ekonomikai ir kainoms

    Išlaidos yra tik viena pusė, kita – prarastas augimas. Ekonomistų skaičiavimai rodo, kad po karščio bangų ir sausrų bendrasis vidaus produktas gali išlikti mažesnis ir praėjus keleriems metams, o tai reiškia mažesnes biudžeto įplaukas bei didesnį skolos aptarnavimo spaudimą.

    Ypač lėtai, bet apčiuopiamai pasekmės ateina per maisto kainas: nuo žaliavų iki perdirbimo ir mažmeninės prekybos kainodaros pokyčiai persiduoda per kelis mėnesius. Europos Komisijos prognozės signalizuoja, kad kai kurių kultūrų derliai gali mažėti, o tai didina riziką, kad kitais metais maisto infliacija euro zonoje bus didesnė.

    Tuo pat metu vis garsiau kalbama apie vadinamąjį klimato rizikos užburtą ratą: stichinės nelaimės mažina augimą ir mokesčių surinkimą, didina deficitą ir skolinimosi kainą, o dėl to lieka mažiau lėšų prevencijai. Europos Centrinio Banko analizė pabrėžia, kad didelės sausros scenarijai gali kelti reikšmingą riziką ekonomikos apimčiai, ypač regionuose, priklausomuose nuo žemės ūkio ir vandens kelių.

    Tarptautiniai vertinimai rodo, kad prisitaikymo priemonės – nuo vandens ūkio modernizavimo iki atsparios infrastruktūros ir gaisrų prevencijos – ilgainiui gali atsipirkti, nes mažina būsimus nuostolius. Vis dėlto praktikoje valstybės dažnai yra priverstos rinktis tarp skubaus reagavimo išlaidų ir ilgalaikių investicijų, o rekordinės vasaros šį pasirinkimą tik aštrina.

  • Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas atvyko į miškų gaisro vietą: pasitiko švilpimas ir kritika

    Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas atvyko į miškų gaisro vietą: pasitiko švilpimas ir kritika

    By&nbspNela Heidner
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    Chancellor Friedrich Merz travelled to Hürtgenwald today, as firefighting in Belgium’s High Fens continues. The blaze on the German border is out, but ahead of his visit he faced opposition criticism for ‘doing nothing’.

    It was his first public engagement after the summer break: Two days after the complete extinguishing of the forest fire in the Hürtgen Forest, Federal Chancellor Friedrich Merz (CDU) visited the affected area today to thank the emergency services.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    Merz was met with boos and whistles. Numerous onlookers gathered on the village square where Merz arrived. At times the chancellor was barely audible, as his words were drowned out.

    A member of the Hürtgenwald volunteer fire brigade expressed anger at the loud reactions. “Those who are shouting and whistling should turn that negative energy into positive energy and become members of the fire brigade or of the THW,” said the firefighter.

    Merz said he had deliberately chosen to travel to Hürtgenwald-Gey only today. He had wanted to ensure that the emergency crews could work undisturbed. At the same time, he said, he had been continuously briefed on the situation and had asked the local authorities what support was needed to bring the fire under control as quickly as possible.

    Merz was thus responding to criticism that he had arrived at the scene too late. “I am not impressed by those who stand there shouting,” Merz said. “I talk to the people who are not shouting, but who are working. I talk to those who help and to those who act in the interests of the community.”

    The chancellor described the large-scale forest fire in Hürtgenwald and the High Fens as a consequence of climate change. However, he did not spell out which concrete measures should be derived from this. He said he had come to Gey above all to thank the emergency services for their efforts and commitment.

    Earlier, during a visit to the forest, Merz had seen the scale of the damage for himself.

    Largest forest fire in North Rhine-Westphalia’s history

    The blaze broke out during the recent heatwave and spread rapidly because of the dry soils and woodland. According to North Rhine-Westphalia’s agriculture ministry, around 300 to 400 hectares of forest – equivalent to roughly 420 to 560 football pitches – were damaged or destroyed. The authorities described the fire as the largest forest fire in the history of North Rhine-Westphalia.

    At the height of the operation, around 1,400 emergency personnel and about ten firefighting helicopters were deployed. Four armoured vehicles were also used to cut firebreaks and support the firefighting efforts.

    Related

    The nearby village of Gey had to be evacuated at times. Around 1,800 people were affected. After about a week, the fire was finally extinguished completely.

    Criticism of Merz’s late visit

    Politically, the visit has sparked debate. While the forest fire was still raging, no member of the federal government was on the ground. Merz was on his summer holiday at the time, but said he was being regularly briefed on the situation.

    By contrast, North Rhine-Westphalia’s state premier Hendrik Wüst (CDU) interrupted his holiday and visited the affected area. Opposition politicians, especially from the Greens, criticised Merz’s decision not to travel to the region earlier.

    The federal government defended the chancellor, pointing out that he had been kept informed of developments during his holiday and could have intervened if needed.

    The issue is likely to remain relevant beyond the current forest fire. At next week’s cabinet retreat, topics will include heat protection, climate adaptation and how to deal with increasingly frequent extreme weather events.

    The cabinet retreat at Neuhardenberg Castle is scheduled for Tuesday, 25 August, on the federal government’s official calendar.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more


    Poland: Man who ordered 300 pizzas in food-delivery pranks faces up to eight years in prison


    France to give new interceptor missiles to Ukraine, Macron says


    Europe’s devastating wildfires unveil deadly new threat – buried bombs from WWI and WWII

  • Europos gaisrai atskleidė šiurpų pavojų: iš žemės kyla Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo bombos

    Europos gaisrai atskleidė šiurpų pavojų: iš žemės kyla Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo bombos

    Vasarą Europą niokojantys miškų ir durpynų gaisrai išryškino dar vieną, mažiau matomą, bet potencialiai mirtiną riziką – įkaitusi žemė ir išdegę plotai vis dažniau atveria Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią amuniciją.

    Ugniagesiai kai kuriose vietovėse susidūrė su papildomu pavojumi, kai gaisrų zonoje pasigirsdavo pavieniai sprogimai, o darbai turėdavo būti derinami su išminuotojais. Pranešimų apie tokius atvejus sulaukta Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose.

    Karų palikimas vėl tampa aktyvus

    Ekspertai pabrėžia, kad karų palikimas daugelį dešimtmečių buvo palyginti stabilus, tačiau klimato sąlygoms keičiantis situacija kinta. Ilgalaikės sausros, karščio bangos ir intensyvūs gaisrai ardo dirvožemį, mažina jo drėgmę ir gali pakeisti seniai užkastų sprogmenų būklę.

    „Klimato kaita dabar daro tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – išjudina ir vėl suaktyvina tai, kas ilgai buvo stabilu“, – sakė Londono SOAS universiteto taikos ir konfliktų tyrėja Sarah Njeri.

    Gaisrų židiniuose – ir senos amunicijos radiniai

    Pranešta, kad netoli Bordo miesto pietvakarių Prancūzijoje vienas gaisras atvėrė, kaip manoma, Antrojo pasaulinio karo laikų amunicijos sankaupą. Belgijos rytinėje Lježo provincijoje vietos valdžia teigė, kad gelbėjimo tarnybos priverstos prisitaikyti prie situacijos, kai gaisrų teritorijose gali būti užkastų sprogmenų.

    Ypač daug dėmesio sulaukė Aukštųjų Fenių regionas, besidriekiantis per Belgijos ir Vokietijos pasienį, kur fiksuotas intensyvus gaisras. Ši teritorija istoriškai siejama su Ardenų mūšiu, vienu kruviniausių Antrojo pasaulinio karo etapų Vakarų Europoje.

    Sausros atidengia ir upių dugną

    Ne vien gaisrai, bet ir sausros Europoje primena apie karų pėdsakus: vandens lygiui smunkant, kai kuriose upėse ir jų pakrantėse randami kariniai objektai bei ginklai. Dėl menkesnio upių debito gali atsiverti anksčiau užneštos vietos, o radiniai tampa pasiekiami ir žmonėms, ir tarnyboms.

    „Karo palikimas dėl klimato kaitos vis išlenda į paviršių“, – sakė Arizonos universiteto tyrėja Christina Greene.

    Specialistai primena, kad nesprogusi amunicija išlieka pavojinga net praėjus šimtmečiui, o bandymai ją liesti ar perkelti gali baigtis tragedija. Aptikus įtartiną metalinį objektą gaisravietėje, laukuose ar upės pakrantėje rekomenduojama laikytis atstumo ir nedelsiant informuoti atsakingas tarnybas.

  • Ispanijoje „ugniagesiais“ tapę asilai: kaip 18 išgelbėtų gyvūnų kasdien mažina gaisrų riziką

    Nacionaliniame parke Donjana, viename svarbiausių Europos pelkių ir paukščių buveinių, veikia netikėta prevencijos komanda – „ugniagesiais“ vadinami asilai. Jų užduotis paprasta: išganyti sausą žolę, krūmokšnius ir piktžoles, kurios karščio metu tampa lengvai užsiliepsnojančiu kuru.

    Projektas pradėtas 2014 metais po to, kai prieglaudos komanda iš blogų laikymo sąlygų išgelbėjo pirmąjį asilą. Idėja išaugo į nuoseklią praktiką, o dabar aplink parko pakraščius reguliariai dirba kelių dešimčių išgelbėtų gyvūnų grupės.

    Kaip veikia natūralios priešgaisrinės juostos?

    Nuo kovo iki lapkričio asilai kasdien maždaug 7 valandas ganosi kruopščiai parinktose teritorijose aplink parką. Tokiu būdu sumažinamas sausos biomasės kiekis, o tai reiškia, kad ugniai atsiranda mažiau „maisto“ ir ji plinta lėčiau.

    Kiekvienam asilui skiriamas maždaug 40 metrų ilgio ir 15 metrų pločio plotas, aptvertas elektriniu piemeniu. Atskirai išganytos atkarpos susijungia į koridorius, kurie veikia kaip natūralios priešgaisrinės juostos.

    Projekto organizatoriai teigia, kad per daugiau nei dešimtmetį suformuotas išvalytų ruožų tinklas padėjo sumažinti didesnių gaisrų riziką ir riboti jų plitimą. Toks metodas ypač naudingas ten, kur mechaninė miško paklotės priežiūra brangi, o technika gali žaloti jautrias buveines.

    Kodėl ši idėja plinta po Ispaniją?

    Donjanos patirtis paskatino panašias iniciatyvas kituose regionuose, įskaitant Kataloniją, kur miškų ir krūmynų valymui taip pat naudojami išgelbėti asilai. Praktika patraukli tuo, kad vienu metu sprendžia dvi problemas: gaisrų prevenciją ir gyvūnų gerovę, suteikiant prieglaudų gyventojams prasmingą „darbą“.

    Tuo pat metu pietų Europoje gaisrų sezonai ilgėja, o karščio bangos ir sausros didina užsidegimo tikimybę. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama prevencijai, o ganomieji gyvūnai laikomi vienu iš tvaresnių būdų sumažinti degios augalijos kiekį, ypač saugomose teritorijose.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vienintelis sprendimas: efektyviausia prevencija paprastai remiasi kelių priemonių deriniu, nuo miškotvarkos ir gaisrinių juostų iki kontroliuojamo deginimo ten, kur jis leidžiamas. Vis dėlto Donjanos „ugniagesiai“ rodo, kad kartais paprastas, gamtai artimas metodas gali tapti realia pagalba kovojant su gaisrų grėsme.