Tag: Miškų gaisrai

  • Tirpstant amžinajam įšalui kyla nauja grėsmė: milžiniškos nuošliaužos gali prasidėti giliai po žeme

    Tirpstant amžinajam įšalui kyla nauja grėsmė: milžiniškos nuošliaužos gali prasidėti giliai po žeme

    Tirpstant amžinajam įšalui (daugiametei įšalo dangai) šiauriniuose regionuose ryškėja dar viena klimato kaitos pasekmė: gali formuotis staigios, didžiulės nuošliaužos, kai žemės masės ima slinkti būdamos vis dar įšalusios.

    Vienas įspūdingiausių pavyzdžių užfiksuotas Kanadoje, Šiaurės Vakarų teritorijose esančiame Makenzio upės slėnyje. 2018 metais nuošliauža pastūmėjo apie 18 mln. kubinių metrų grunto ir užtvėrė Redstouno upę, o užtvenkimo vietoje susidarė maždaug 3,5 kilometro ilgio ežeras.

    Iš pradžių toks reiškinys glumino geologus, nes įšalo zonose nuošliaužos dažniausiai siejamos su paviršinių sluoksnių atitirpimu ir purvinos masės tekėjimu. Šiuo atveju judėjo dideli, tarsi „atsiskyrę“ grunto blokai, kurie dar nebuvo spėję atitirpti.

    Komanda, vadovaujama Josepho Youngo, išanalizavo du didelius įvykius Makenzio slėnyje: 2018 metų nuošliaužą ir dar vieną, įvykusią 2017 metais (tuomet slinko apie 4,5 mln. kubinių metrų medžiagos). Tyrėjai nustatė, kad abiem atvejais procesas prasidėjo palyginti plokščiame paviršiuje maždaug 20 metrų gylyje – prie įšalo sluoksnio pagrindo.

    Kas yra „įšalo atsiskyrimo nuošliaužos“

    Mokslininkai šiam reiškiniui pasiūlė pavadinimą permafrost detachment slides – nuošliaužos, susijusios su daugiametės įšalo dangos sluoksnio „atsiskyrimu“. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“.

    Aiškinant galimas priežastis, išskiriami miškų gaisrai ir neįprastai aukštos vasaros temperatūros. Ugnis sunaikina augaliją ir organinį sluoksnį, kurie paprastai veikia kaip izoliacija ir saugo gruntą nuo šilumos, todėl dirva ima šilti sparčiau, o įšalas pamažu praranda stabilumą.

    Šis silpnėjimas gali vykti dešimtmečius: gruntas lėtai deformuojasi, atsiranda plyšių ir įtrūkių. Pro juos vis giliau skverbiasi lietaus ir tirpsmo vanduo – net iki įšalo sluoksnio apačios.

    Kai pradeda tirpti anksčiau įšalęs pagrindas, didelis grunto fragmentas gali netekti atramos ir staiga nuslysti šlaitu. Tuomet įvyksta greitas, didelio masto kraštovaizdžio pokytis, galintis užtvenkti upes ar suformuoti naujus vandens telkinius.

    Kodėl tai svarbu stebėsenai ir rizikos vertinimui

    Tyrėjai pabrėžia, kad pavojingi procesai gali vykti giliai po paviršiumi ir ilgą laiką būti nematomi. Dėl to vien oro ar dirvos paviršiaus temperatūros stebėjimas ne visuomet leidžia laiku įvertinti riziką.

    Remdamiesi palydoviniais stebėjimais, mokslininkai regione identifikavo daugiau nei 150 kitų nuošliaužų, kurios gali priklausyti tai pačiai kategorijai. Panašūs procesai, anot jų, galimi ir kitose teritorijose, kur įšalo sluoksnis yra santykinai plonas ir šiltas, o staigus atšilimas ar gaisrai papildomai susilpnina gruntą.

    Tai dar kartą parodo, kad klimato kaitos poveikis šiaurėje nėra vien „lėtas tirpimas“: tam tikromis sąlygomis jis gali virsti staigiais, katastrofiškais pokyčiais, kurie per trumpą laiką permodeliuoja ištisus kraštovaizdžio plotus.

  • Amazonę prie lūžio ribos stumia El Ninjas, klimato kaita ir organizuotas nusikalstamumas

    Amazonės atogrąžų miškui gresia negrįžtami pokyčiai: stiprėjantis El Ninjas, klimato kaita ir žmogaus veikla kartu didina riziką, kad ekosistema pasieks vadinamąjį lūžio tašką.

    Apie tai rašoma „Live Science“ publikacijoje, kurioje kalbinamas Brazilijos ekologas Bernardo Floresas – mokslininkas, tiriantis Amazonės gaisrų ekologiją ir ekosistemų „lūžio taškus“.

    El Ninjas – šiltoji daugiametio klimato ciklo fazė – dažnai siejama su aukštesnėmis pasaulio temperatūromis ir orų anomalijomis. Mokslininkų stebėjimai rodo, kad šįkart reiškinys gali būti itin stiprus, o tai kelia papildomą įtampą jau ir taip pažeistoms gamtinėms sistemoms.

    Amazonėje El Ninjo metais dažnėja sausros, miškas išdžiūsta, o tai sudaro palankesnes sąlygas gaisrams net ten, kur drėgnas miškas įprastai menkai degus. Tokie gaisrai gali plisti dideliais plotais ir pažeisti teritorijas, kurios anksčiau buvo laikomos mažiau pažeidžiamomis.

    Kaip El Ninjas didina gaisrų riziką

    Bernardo Floreso teigimu, dėl El Ninjo Amazonė tampa sausesnė, todėl atsiranda sąlygos miškų gaisrams. Skirtingai nei įprasti žolynų ar pakraščių gaisrai, miško gaisrai gali „įeiti“ į drėgną mišką ir jame plisti – tai reiškinys, kurio įprastomis sąlygomis beveik nebūna.

    Mokslininkas sako turintis „labai didelį pasitikėjimą“, kad dabartinis El Ninjas jau yra stiprus ir gali dar sustiprėti. Pasak jo, ankstesni stiprūs El Ninjo epizodai turėjo dramatiškų pasekmių, o laikui bėgant šių pasekmių mastas tik didėjo.

    Interviu pabrėžiama, kad gaisrų paveiktų plotų daugėjimas gali būti ženklas, jog sistema artėja prie lūžio taško. Toks lūžis reiškia ne staigią „akimirksnio katastrofą“, o momentą, kai pradeda veikti vis sunkiau sustabdomi savidestrukciniai procesai – pavyzdžiui, sausros ir gaisrų ciklas.

    Nusikalstamų grupuočių vaidmuo Amazonėje

    Dar vienas veiksnys, kurį Bernardo Floresas laiko itin pavojingu, – organizuoto nusikalstamumo plėtra atokiose Amazonės teritorijose. Pasak jo, nusikalstamos grupuotės, susijusios su nelegalia veikla, plečiasi į naujas erdves ir griauna vietos valdymo bei apsaugos mechanizmus.

    Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad vietos ir ypač čiabuvių bendruomenės yra vienas svarbiausių Amazonės atsparumo ramsčių: jos saugo mišką ir jį valdo remdamosi ilga patirtimi. Tačiau nusikalstamų tinklų atėjimas reiškia smurtą, grėsmes ir pragyvenimo šaltinių praradimą, o tai mažina žmonių galimybes pasilikti ir toliau rūpintis teritorijomis.

    Jo vertinimu, kai prie nusikalstamumo poveikio prisideda sausros, gaisrai ir su jais susijęs vandens bei maisto nesaugumas, didėja rizika, kad dalis teritorijų bus apleistos. Tuomet jas užimti ir eksploatuoti nusikalstamoms grupėms tampa dar lengviau.

    Kur yra „lūžio taškas“ ir ar dar galima sustabdyti?

    Interviu minimas modeliavimas, pagal kurį esant 1,5 laipsnio Celsijaus pasauliniam atšilimui ir maždaug 22 proc. sukauptam miškų naikinimui Amazonėje galėtų susiformuoti lūžio taškui palankios sąlygos. Tokiu atveju miško praradimai silpnintų kritulių „perdirbimo“ ciklą, o sistema galėtų įstrigti savidestrukciniame sausros ir gaisrų rate.

    Bernardo Floresas pabrėžia, kad lūžio taškas nėra tas pats, kas momentinis Amazonės „žlugimas“. Jo aiškinimu, tai veikiau slenkstis, po kurio teigiami grįžtamieji ryšiai (padedantys miškui atsigauti) silpnėja, o neigiami (skatinantys degradaciją) – stiprėja, todėl sustabdyti procesus tampa sunkiau, bet dar ne neįmanoma.

    Mokslininko teigimu, veiksmų langas vis dar egzistuoja, nes tokios didelės sistemos pokyčiai dažnai vyksta lėtai. Jis kalba apie būtinybę investuoti į miškų atkūrimą, stiprinti vietos bendruomenių galimybes valdyti teritorijas, keisti regiono ekonomiką į teisėtą ir mažiau destruktyvią, o kartu – spręsti organizuoto nusikalstamumo problemą, kurią jis vadina viena sudėtingiausių.

    Pasak B. Floreso, situaciją gali pakeisti ir visuomenės bei politiniai lūžiai – kai per gana trumpą laiką išauga suvokimas, kas yra svarbu, ir atsiranda didesnė parama sprendimams. Tačiau jis pabrėžia: anksčiau ar vėliau vis tiek teks reaguoti.

  • „Live Science“ apklausa: dalis žmonių net pasiruošė kemperį kaip evakuacijos transportą

    Didėjant ekstremalių orų rizikai, dalis žmonių ruoštis nelaimėms ima labai rimtai – net įsirengia kemperį kaip avarinę evakuacijos transporto priemonę.

    Apie tai rašo „Live Science“, pristatęs skaitytojų apklausą apie pasirengimą stichinėms nelaimėms ir tai, kokius planus ar atsargas žmonės laiko namuose.

    Tekste minimas vadinamasis „super“ El Ninjo, kuris, kaip prognozuojama, Jungtinėse Valstijose gali lemti stipresnes liūtis ir potvynius. Kartu primenama, kad potvyniai ir kitos nelaimės, pavyzdžiui, miškų gaisrai, dažnėja klimato kaitos kontekste.

    Apklausa parodė, kad žmonių pasirengimo lygis labai skiriasi: vieni turi paruoštą avarinį rinkinį su maistu ir pirmosios pagalbos priemonėmis, kiti iš anksto susitaria dėl susitikimo vietos ar saugios erdvės, o dalis apie tai apskritai nėra pagalvoję.

    Apklausa: daugiau nei pusė teigia turintys avarinį rinkinį

    Į „Live Science“ apklausą atsakė daugiau nei 130 žmonių. Didžiausia dalis – 51 proc. – pasirinko atsakymą, kad turi paruoštą avarinį rinkinį netikėtiems atvejams.

    Komentaruose ši nuostata atsispindėjo ir asmeninėmis istorijomis: vienas skaitytojas pasakojo, kad gyvena netoli teritorijos, kur kyla žolės gaisrų rizika, todėl nusipirko ir apsirūpino kemperį kaip „bugout“ (skubios evakuacijos) transportą.

    Jo teigimu, toks sprendimas iš pradžių atrodė kraštutinis, tačiau laikui bėgant – vis labiau pagrįstas. Komentare minėta, kad turimos maisto, vandens ir pirmosios pagalbos atsargos žmonėms bei šunims leistų išsilaikyti 3–5 dienas iki būtinybės papildyti atsargas.

    Kiti patarimai: nuo šiltnamio iki saulės baterijų

    Kitas komentatorius ragino ruoštis dar plačiau: įsirengti šiltnamį, auginti maistą, mokytis kaupti vandenį, galvoti apie lauko tualetą, daugiau dėmesio skirti savarankiškumui ir mainams su kaimynais.

    Tarp siūlymų taip pat skambėjo vaismedžių sodinimas, saulės baterijų įsirengimas ir elektrinio transporto pasirinkimas – nuo dviračio iki automobilio. Komentare paminėtas ir oro sausintuvo laikymas namuose.

    Nors tokios priemonės daliai žmonių gali atrodyti perdėtos, tekstas pabrėžia, kad aiškus planas ir bent minimalios atsargos gali padėti jaustis ramiau, kai situacija tampa nenuspėjama.

    Kita vertus, straipsnis primena ir paprastą faktą: pasirengimas nėra vien „viskas arba nieko“ sprendimas – žmonės renkasi labai skirtingą lygį, atsižvelgdami į rizikas, gyvenamąją vietą ir galimybes.

  • Kanadoje fiksuojamos „amžinojo įšalo nuošliaužos“: slenka namo dydžio ledo luitai

    Kanados Šiaurės Vakarų teritorijose mokslininkai identifikavo naujo tipo nuošliaužas, susijusias su amžinuoju įšalu: šlaitais rieda net namo dydžio ledo ir sušalusios žemės luitai.

    Apie šį reiškinį rašo „Live Science“, remdamasis rugsėjo 23 dieną žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotu tyrimu. Tyrėjai šias nuošliaužas vadina amžinojo įšalo atsiskyrimo nuošliaužomis (angl. permafrost detachment slides).

    Pasak tyrimo vadovo Josepho Youngo, tokios nuošliaužos regione anksčiau nebuvo stebėtos ir gali būti beprecedentės per pastaruosius 10 000 metų ar dar ilgiau. Jo teigimu, ilgą laiką stabilus šlaitas tarsi „persijungia“ ir staiga ima slinkti.

    Mokslininkų vertinimu, reiškinys siejasi su plonesniu amžinojo įšalo sluoksniu, ilgalaikiu miškų gaisrų poveikiu ir klimato šiltėjimu – tai gali reikšti, kad ateityje tokių nuošliaužų rizika didės ir kitose šiaurinėse teritorijose.

    Kaip pastebėtas naujas nuošliaužų tipas

    Tyrėjai pirmiausia lauko darbų metu atkreipė dėmesį į dideles nuošliaužų „žaizdas“ slėniuose, kur amžinasis įšalas ilgą laiką buvo laikomas stabiliu. Vėliau pokyčiai detaliau analizuoti pasitelkiant palydovinius vaizdus ir papildomus matavimus vietoje.

    Įprastai atšylant amžinajam įšalui, sušalęs gruntas tirpsta iš viršaus ir ima tekėti žemyn tarsi purvo masė. Tačiau šiuo atveju nuolaužose aptikti dideli sušalusios medžiagos blokai.

    Dalies jų aukštis siekė apie 10 metrų – tai prilygsta dviejų aukštų namui. Kad nustatytų amžinojo įšalo gylį šlaituose, mokslininkai naudojo metodą, kai į gruntą leidžiama elektros srovė ir vertinamas atsakas.

    Du dideli atvejai – ir daugiau kaip 150 nuošliaužų regione

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dviem nuošliaužoms. Viena jų Džonsono upės slėnyje įvyko 2017 metais ir pajudino apie 18 mln. kubinių metrų grunto bei uolienų.

    Kita, Redstouno upės slėnyje, 2018 metais pajudino apie 4,5 mln. kubinių metrų nuogriuvų. Mažesnioji paliko maždaug 1,2 kilometro ilgio ruožą, o didesnioji „išgraužė“ apie 3,2 kilometro šlaito.

    Pasak J. Youngo, šios dvi nuošliaužos yra tik dalis – regione jų priskaičiuojama daugiau kaip 150. Kitos mažesnės, tačiau ir jos dažnai perkelia apie 1 mln. kubinių metrų žemės.

    Kol kas dėl atokios vietovės šios nuošliaužos nepadarė žalos infrastruktūrai. Vis dėlto bent dvi tirtos nuošliaužos užtvenkė upes, suformavo naujus ežerus ir greitai paskleidė daug sąnašų žemiau esančiose vandens sistemose.

    Ką rodo modelis: gaisrai, įtrūkimai ir šiltėjantis įšalas

    Sukūrę procesą aiškinantį modelį, mokslininkai padarė išvadą, kad šios nuošliaužos neatsiranda vien dėl „paviršinio“ tirpsmo. Vietoje to svarbi tampa kombinacija: gaisrų nulemtas atitirpimas ir ilgalaikis oro temperatūros kilimas.

    Tyrėjai nurodo, kad šioje vietovėje amžinasis įšalas nuo 1980 metų šilo maždaug 0,3 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Be to, netoliese 1995 metais buvo kilę stiprūs miškų gaisrai.

    Tyrimo autoriai aiškina, kad gaisrų ir šiltėjimo poveikis skatina įtrūkimus šlaitų viršutinėje dalyje. Per juos atitirpimas gali skverbtis gilyn, kol galiausiai pradeda tirpti apatinė amžinojo įšalo sluoksnio dalis.

    Toks „prasiskverbimas“ gali užtrukti apie 20 metų, kol pasiekia maždaug 20 metrų gylį – būtent tokia seka, mokslininkų teigimu, atitiko įvykius Džonsono ir Redstouno upių slėniuose.

    J. Youngas taip pat pažymi, kad panašiai pažeidžiamų vietovių yra ir kitur Kanadoje bei Aliaskoje, kur amžinasis įšalas siekia apie 20–40 metrų gylį. Didėjant gaisrų intensyvumui šiaurinėse platumose, tokios nuošliaužos gali tapti dažnesnės.

  • Prie Černobylio aptiktas ugnį mėgstantis grybas: kodėl jis laikomas svarbiu miško atsigavimui

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate užfiksuotas neįprastas grybas, pasirodantis po miško gaisrų. Specialistai pranešė, kad tai – pironema (Pyronema), ankstyvasis pelenynų kolonizatorius, padedantis gamtai pradėti atsikūrimo procesą.

    Po gaisrų teritorijos dažnai atrodo tarsi negyvos: apanglėję medžiai, sunaikinta augalija, o dirvožemį dengia pelenų sluoksnis. Vis dėlto būtent tokiose vietose pirmiausia gali pasirodyti pironema – grybas, prisitaikęs augti ten, kur neseniai veikė aukšta temperatūra.

    Pironemos sporos gali išlikti nepalankiomis sąlygomis, o po gaisro pakitusi dirvožemio chemija ir šilumos poveikis sudaro palankesnę terpę dygimui. Dėl to ugnis šiam grybui tampa ne vien naikinančiu, bet ir „starto“ veiksniu, po kurio jis greitai išplinta pelenynuose.

    Šis grybas vizualiai skiriasi nuo daugeliui įprastų kepurėtų grybų, nes neturi nei koto, nei aiškios kepurėlės. Jo vaisiakūniai būna smulkūs, taurės formos, dažniausiai rožinės, oranžinės ar rausvai oranžinės spalvos, todėl ryškiai išsiskiria juodame anglių ir pelenų fone.

    „Pironema nepanaši į mums įprastus grybus su kotu ir kepurėle. Jos vaisiakūniai smulkūs, taurės formos, rožiniai, oranžiniai ar rausvai oranžiniai, o kartais suauga į vientisas dėmes ant apdegusios žemės“, – sakė rezervato specialistai.

    Rezervate pabrėžiama, kad miško atsigavimas prasideda dar iki pirmųjų žalių daigų. Tokie organizmai kaip pironema yra vieni pirmųjų ženklų, kad ekosistema pereina nuo gaisro padarinių prie natūralaus atsikūrimo, o gyvybė grįžta net ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio liko tik pelenai.

    Kas yra pironema ir kuo ji svarbi?

    Pironema priskiriama askomicetams – grybams, kurių vaisiakūniai dažnai būna dubenėlio ar taurės formos. Pasaulyje jie žinomi kaip „gaisrų sekėjai“: pasirodo netrukus po degimo, kai sumažėja konkurencija ir atsiveria naujos maistinių medžiagų nišos.

    Ekologiniu požiūriu tokie grybai svarbūs tuo, kad dalyvauja skaidymo procesuose ir prisideda prie dirvožemio biologinio aktyvumo atsigavimo. Tai padeda sudaryti prielaidas vėlesnėms augalų bendrijoms, o ilgainiui ir miškui, sugrįžti į gaisro paliestą teritoriją.

  • Los Andželo gaisro dūmai šokiravo mokslininkus: švino buvo iki 80 kartų daugiau nei įprastai

    Los Andželo gaisro dūmai šokiravo mokslininkus: švino buvo iki 80 kartų daugiau nei įprastai

    2025 metų sausio 7 dieną Santa Anos vėjai pastūmėjo liepsnas iš Eaton kanjono į Altadeną, o gaisras greitai tapo vienu labiausiai niokojančių regione. Tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo ne įprastas miškų gaisras, o į miestą įsiveržusi liepsnų banga, deginusi namus, automobilius ir infrastruktūrą.

    Naujas Kalifornijos technologijos instituto mokslininkų tyrimas, publikuotas žurnale „Science Advances“, parodė išskirtinai pavojingą dūmų cheminę sudėtį. Sausio 9 dieną maždaug 7 milijonai Los Andželo regiono gyventojų parą kvėpavo oru, kuriame švino koncentracija buvo apie 80 kartų didesnė už įprastą foną.

    Pasak tyrimo autorių, įprastomis sąlygomis Pico Riveros stebėjimo stotyje paros švino vidurkis siekia apie 0,6 nanogramo kubiniame metre. Tą dieną didelėje baseino dalyje fiksuotos vertės viršijo 50 nanogramų kubiniame metre, o didžiausia tarša teko rytinei Los Andželo daliai ir San Gabrielio slėniui.

    Be švino, dūmuose rasta gerokai padidėjusių chloro, bromo, cinko, vario ir arseno kiekių. Mokslininkai tai sieja su tuo, kad degė skirtingas kuras nei gamtinėse teritorijose: statybinės medžiagos, elektronika, transporto priemonės, įvairūs buityje naudojami produktai.

    „Šis dūmų debesis kilo pirmiausia iš degančių namų, automobilių ir infrastruktūros, todėl jo cheminis parašas iš esmės skyrėsi nuo įprastų miškų gaisrų“, – teigiama tyrime.

    Tyrėjai lygino šiuos duomenis su 2024 metais Riverside teritorijoje degusiu gaisru, kuris daugiausia apėmė augaliją. Skaičiuojama, kad Eaton gaisro dūmuose švino buvo apie 50 kartų daugiau, chloro ir bromo apie 7 kartus daugiau, cinko apie 4 kartus daugiau, o vario ir arseno apie 3 kartus daugiau.

    Viena iš galimų priežasčių, kodėl tarša buvo tokia didelė, yra Altadenos užstatymo amžius: dalis namų pastatyti XX amžiaus pirmoje pusėje. Tyrėjai pažymi, kad tokio laikotarpio pastatuose istoriniu požiūriu dažniau galėjo būti naudoti švino pagrindo dažai ar tam tikri antipirenai, kurie degdami gali prisidėti prie toksiškų junginių.

    Kol kas nėra aišku, kokios bus šio epizodo ilgalaikės pasekmės sveikatai, ypač vaikams ir kitoms jautresnėms grupėms. Mokslininkai ragina skubiai plėsti epidemiologinius tyrimus, nes trumpalaikis, bet itin intensyvus įvairių teršalų mišinių poveikis vis dar menkai ištirtas.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į ilgalaikę riziką po gaisro: sunkieji metalai ir kiti teršalai gali nusėsti ant žemės, patekti į vandens baseinus, kiemus, žaidimų aikšteles ir žemės ūkio teritorijas. Didėjant karščio bangų ir sausrų tikimybei, o miestams plečiantis į gaisrams jautrias zonas, urbanizuotų teritorijų gaisrai, tikėtina, taps dažnesniu iššūkiu.

  • Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Šilimas spartėja

    Nauja tarptautinės mokslininkų grupės ataskaita skelbia, kad pasaulinio atšilimo tempas nuo 2010 metų pastebimai paspartėjo ir dabar yra beveik dukart didesnis nei ankstesniais dešimtmečiais. Tyrėjai pabrėžia, kad klimato sistema tampa vis labiau nestabili, o pokyčiai fiksuojami nebe kaip ateities scenarijus, o kaip jau vykstantis procesas.

    Ataskaitoje nurodoma, kad 1970–2010 laikotarpiu pasaulinė temperatūra vidutiniškai kilo apie 0,19 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį, o nuo 2010 metų šis rodiklis siekia apie 0,36 laipsnio per dešimtmetį. Toks pagreitėjimas reiškia dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, staigesnius kritulių ekstremumus ir didesnį spaudimą ekosistemoms.

    Rekordai atmosferoje ir lede

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad anglies dioksido koncentracija atmosferoje pavasarį viršijo 428 dalis milijonui ir pasiekė aukščiausią lygį per milijonus metų. Pabrėžiama, kad dabartinė koncentracija yra apie 50 proc. didesnė nei prieš pramonės revoliuciją, o pagrindinė priežastis išlieka žmogaus išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

    Kartu fiksuojami rekordiniai ledynų pokyčiai: mažėja ledynų storis, o Grenlandijos ledo masė traukiasi, didindama gėlo vandens pritekėjimą į vandenynus. Jūros lygį kelia ir šylantis vanduo, kuris plečiasi, todėl pakrančių regionai vis dažniau susiduria su potvynių rizika ir pakrančių erozija.

    Iškastinis kuras vis dar auga

    Ataskaita išskiria paradoksą: nors atsinaujinanti energetika plečiasi, iškastinio kuro vartojimas pasaulyje vis dar didėja. Skaičiuojama, kad 2025 metais iškastinio kuro suvartojimas augo apie 0,9 proc., o naftos, anglies ir gamtinių dujų naudojimas pasiekė rekordines aukštumas.

    Su energetika susijusios anglies dioksido emisijos taip pat perkopė 41 gigatoną per metus ir pirmą kartą peržengė šią ribą. Tyrėjai įspėja, kad tai didina riziką priartėti prie pavojingų klimato sistemos lūžio taškų, kai pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi.

    „Greita destabilizacija dabar yra diagnozė, o ne įspėjimas ateičiai“, – sakė vienas iš ataskaitos bendraautorių Williamas Ripple.

    Vilties ženklai, bet jų nepakanka

    Mokslininkai pripažįsta, kad atsiranda ir teigiamų ženklų: vėjo ir saulės energetika pinga, baterijų kaupimo technologijos sparčiai tobulėja, o mažai anglies naudojantys šaltiniai jau sudaro reikšmingą dalį pasaulio elektros gamyboje. Tai rodo, kad technologinis lūžis įmanomas, tačiau jo greitis kol kas atsilieka nuo klimato kaitos pagreitėjimo.

    Autoriai pabrėžia, kad vien technologijų plėtros nepakaks, jei nebus nuosekliai mažinamos emisijos, stiprinama prisitaikymo politika ir saugomos ekosistemos. Pasak jų, realūs pokyčiai priklausys nuo sprendimų energetikoje, transporte, žemės ūkyje, miestų planavime ir valdyme, nes klimato krizė yra susijusių sistemų problema.

    „Atsinaujinančios energijos plėtra ir baterijų pažanga džiugina, bet tai tik dalis transformacijos, reikalingos klimato sistemai stabilizuoti“, – sakė bendraautoris Christopheris Wolfas.

    Ataskaitoje taip pat primenama, kad klimato šilimas didina miškų gaisrų tikimybę, o 2025 metais ugnis pasaulyje sumažino medžių dangą maždaug 10,8 milijono hektarų. Gaisrai ne tik daro tiesioginę žalą gamtai ir žmonių sveikatai, bet ir išskiria papildomas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, taip stiprindami neigiamą grįžtamąjį ryšį.

  • El Ninjas stiprėja kartu su klimato kaita: uždaromos lankytinos vietos, nukenčia ūkiai ir rifai

    El Ninjas stiprėja kartu su klimato kaita: uždaromos lankytinos vietos, nukenčia ūkiai ir rifai

    Ypač stiprus El Ninjas šiemet vis aiškiau persipina su klimato kaita ir didina ekstremalių orų riziką skirtinguose žemynuose. Vienur tai reiškia užsitęsusias sausras ir pašarų stygių, kitur staigias liūtis, potvynius bei laikinai uždaromas turistines zonas.

    El Ninjas yra natūralus reiškinys, kylantis tada, kai rytinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje neįprastai sušyla jūros paviršius. Toks svyravimas paprastai kartojasi kas kelerius metus, tačiau šiltesni vandenynai ir šiltesnė atmosfera sudaro sąlygas, kad jo pasekmės būtų aštresnės ir brangesnės.

    Rifams ir miškams daugėja rizikų

    Kylant vandens temperatūrai, koralai patiria šiluminį stresą ir prasideda balimas, kuris gali baigtis masiniu rifų nykimu. Mokslininkai pabrėžia, kad pastaraisiais metais fiksuojami plataus masto balimo epizodai sutampa su rekordine šiluma vandenynuose, o El Ninjas prie to prisideda papildomu impulsu.

    Rifų nykimas svarbus ne tik biologinei įvairovei, bet ir ekonomikai: žuvininkystė, pakrančių apsauga nuo audrų bei turizmas daugelyje regionų remiasi sveikais rifais. Tuo pat metu sausrų ir karščių fone didėja gaisrų tikimybė tropikuose, o tai apsunkina pastangas stabdyti miškų nykimą.

    Sausra ir liūtys smogia skirtingoms šalims

    Centrinėje Amerikoje, ypač vadinamajame Sausajame koridoriuje, sausra apsunkina žemdirbių ir gyvulininkystės ūkių padėtį. Kai ilgai nėra lietaus, menksta ganyklos, trūksta pašarų, o gyvuliai praranda svorį ir didėja ūkių nuostoliai.

    Kitose vietovėse El Ninjas siejamas su priešingu kraštutinumu: trumpu laikotarpiu iškrenta itin daug kritulių, kyla upės, prasideda staigūs potvyniai. Dėl to gali būti ribojamas eismas, vykdomos evakuacijos, o turistams laikinai uždaromi takai ir apžvalgos aikštelės, kai infrastruktūra tampa nesaugi.

    Pietų Amerikoje smarkios liūtys gali sukelti staigius upių patvinimus ir sutrikdyti kasdienį gyvenimą pasienio regionuose. Tokiomis aplinkybėmis parkų ir savivaldybių sprendimai uždaryti dalį lankytinų objektų dažnai yra prevenciniai, siekiant apsaugoti žmones nuo srovių, nuošliaužų ir staigių vandens lygio šuolių.

    Kodėl poveikis toks platus?

    El Ninjas keičia, kur ir kaip vandenynas atiduoda šilumą atmosferai, o tai per atmosferos cirkuliaciją veikia orus toli už Ramiojo vandenyno regiono ribų. Šie ryšiai gali lemti, kad vienur sezonas tampa sausesnis ir karštesnis, o kitur drėgnesnis, su didesne audrų ir potvynių tikimybe.

    Sinoptikai ir klimatologai pabrėžia, kad El Ninjas pats savaime negarantuoja konkretaus scenarijaus kiekviename regione, tačiau padidina tam tikrų ekstremumų tikimybę. Klimato kaita šią riziką dar labiau sustiprina, nes šiltesnė atmosfera greičiau sausina dirvožemį, bet kartu gali sukaupti daugiau drėgmės, kuri vėliau iškrenta intensyvesnėmis liūtimis.

    Artėjant El Ninjo pikui, valdžios institucijos daugelyje šalių ragina gyventojus ir verslą ruoštis galimiems sutrikimams, nuo vandens tiekimo ribojimų iki potvynių prevencijos. Ekspertai akcentuoja, kad ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausia priemonė mažinti žalą yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas ir prisitaikymo investicijos, ypač žemės ūkyje, vandens ūkyje ir pakrančių apsaugoje.

  • Mokslininkų prognozė: miškų gaisrai Europoje gali pasiekti regionus, kurie jų dar nepatyrė

    Miškų gaisrų rizika Europoje plečiasi į teritorijas, kurios anksčiau su ugnies sezonais beveik nesusidurdavo. Mokslininkai įspėja, kad šylantis klimatas keičia gaisrų geografiją, o daliai regionų teks išmokti gyventi su nauja realybe.

    Prancūzijoje 2026 metais nuo metų pradžios išdegė apie 960 kvadratinių kilometrų miškų. Tai maždaug septynis kartus daugiau nei pastarųjų 20 metų vidurkis, o toks šuolis siejamas su karštesnėmis, sausesnėmis ir vėjuotesnėmis sąlygomis.

    Mokslininkų vertinimu, didelių miškų gaisrų rizika Prancūzijoje, palyginti su ikiindustriniu laikotarpiu, maždaug padvigubėjo. Ispanijoje ji laikoma daug kartų didesne, nes karščio bangos ir užsitęsusios sausros vis dažniau sutampa su stipriais vėjais.

    Dauguma miškų gaisrų Europoje kyla dėl žmogaus veiklos, o dalis jų, specialistų vertinimu, galėtų būti išvengti. Dažnos priežastys yra neužgesintos nuorūkos, netinkamai naudojamos kepsninės, kibirkštys nuo darbų, taip pat tyčiniai padegimai ir aplaidumas.

    Vis dėlto klimato kaita sukuria palankesnes sąlygas ugniai plisti: augmenija ilgiau išlieka sausa, karščio epizodai tampa intensyvesni, o gaisrų sezonas daugelyje vietovių ilgėja. Tai reiškia, kad net ir vienkartinis žmogaus neatsargumas lengviau virsta dideliu incidentu.

    Tyrimai Europoje rodo, kad karštesnės, sausesnės ir vėjuotesnės sąlygos gali reikšmingai padidinti plotus, kuriuos ateityje palies miškų gaisrai. Dėl to tradicinės prevencijos priemonės, paremtos praeities statistika, kai kur gali būti nepakankamos.

    „Jei gaisrai pasieks ekstremalų intensyvumą, mūsų galimybės juos suvaldyti gali būti išsemtos, o mes vis dar tiksliai nežinome, kur yra kritinė riba. Rekordiniai gaisrai Prancūzijoje aiškiai parodė: negalime paprastai perkelti praeities patirties į ateitį“, – sakė vienas iš tyrimo bendraautorių Thomas Hickler.

    Ekspertai pabrėžia, kad situaciją gali keisti geresnės gaisrų valdymo strategijos ir technologijos, tačiau tam reikalingos nuoseklios investicijos. Prancūzijoje vystomos sistemos, kurios apjungia palydovinius duomenis ir DI, kad ugniagesiai greičiau matytų rizikos židinius ir galėtų tiksliau planuoti pajėgas.

    Praktinis pokytis paprastas: daugiau vietovių bus priverstos taikyti gaisrų prevencijos taisykles, kurios anksčiau atrodė aktualios tik Pietų Europai. Tai apima griežtesnę kontrolę karščio metu, greitesnį reagavimą į dūmus, taip pat aiškesnes evakuacijos ir informavimo procedūras.

    Pastaraisiais sezonais dideli gaisrai Europoje lėmė masines evakuacijas, sutrikdė turizmą ir kėlė grėsmes infrastruktūrai. Mokslininkai perspėja, kad be prisitaikymo priemonių ir emisijų mažinimo, gaisrų rizika gali tapti nuolatiniu iššūkiu vis didesnei žemyno daliai.

  • Mokslininkai įspėja: vilkai per miškų gaisrus gali medžioti prie ugnies kraštų ir keisti taktiką

    Vilkai, laikomi atsargiais plėšrūnais, gali ne tik vengti ugnies, bet ir pasinaudoti miškų gaisrų sukelta sumaištimi medžioklei. Nauji stebėjimai rodo, kad kai kuriose teritorijose vilkai traukia arčiau aktyvių gaisrų zonų, kur didėja tikimybė sutikti bėgančią grobį.

    Tokią prielaidą pateikė ekologai, analizavę vilkų elgesį šiaurės rytų Britų Kolumbijoje. Pasak jų, gaisrų metu briedžiai, elniai ir kiti gyvūnai dažniau palieka įprastas slėptuves, o tai plėšrūnams gali atverti naujų medžioklės galimybių.

    Tyrėjų vertinimu, vilkai gali rinktis dvi strategijas. Viena jų – judėti palei gaisro pakraščius ir gaudyti gyvūnus, kurie traukiasi iš degančių plotų į saugesnes vietas.

    Kita strategija – sugrįžti į neseniai išdegusias teritorijas ir tikrinti ugnies nepaliestas salas ar ruožus, kur grobis bando slėptis ar ieškoti maisto. Tokiose vietose sumažėja tanki augalija, todėl pėdsakai ir judėjimas tampa lengviau „nuskaitomi“.

    „Vilkai gali sėlinti palei gaisrų kraštus, bandydami pagauti bėgančius gyvūnus, arba grįžti į ugnies nepaliestas vietas neseniai išdegusiose teritorijose ir ten susekti grobį“, – sakė taikomosios ekologijos specialistas Jesse Tigner.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks elgesys nereiškia, jog vilkai „nebijo“ gaisrų. Greičiau tai gali būti sąmoningas rizikos ir naudos vertinimas, kai galimas laimikis nusveria pavojų.

    Stebėjimuose minimi atvejai, kai vilkai rinkosi buveines šalia aktyvių, ilgai trunkančių gaisrų. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad reikia daugiau duomenų, jog būtų galima patikimai įvertinti, ar tai tiesiog sutapimas, ar nuosekli medžioklės taktika.

    Ekspertai akcentuoja, kad kol kas trūksta išsamių tyrimų, leidžiančių tiksliai pasakyti, kaip gaisrai veikia vilkų medžioklės sėkmę ir grobio elgseną. Ne mažiau svarbu suprasti, ar artėjimas prie gaisrų nepablogina pačių vilkų išgyvenamumo.

    Šiuose stebėjimuose nefiksuota vilkų žūčių dėl gaisrų, tačiau tai dar nėra galutinis atsakymas apie rizikos mastą. Miškų gaisrai gali greitai keisti kryptį, o dūmai ir karštis kelia pavojų net patyrusiems laukiniams gyvūnams.

    Tyrėjai primena, kad vilkai gali daryti poveikį ekosistemoms ne vien per medžioklę. Kituose darbuose buvo nagrinėta, kaip vilkai, mintantys uogomis, gali prisidėti prie augalų sėklų išplitimo.

    Tokiuose tyrimuose lyginta, kaip dygsta sėklos, perėjusios per gyvūnų virškinimo traktą, ir kontrolinės sėklos. Rezultatai rodė, kad per gyvūną „praėjusios“ sėklos kai kuriais atvejais sudygsta dažniau ir greičiau, nors konkrečios sąlygos ir poveikis skirtingose vietovėse gali skirtis.