CP v2

Tag: Mityba

  • Kaip gerti saugiau per šventes: mitybos specialistė įvardijo 4 taisykles ir ko vengti

    Visiškai saugios alkoholio dozės nėra, todėl bet koks vartojimas vienaip ar kitaip veikia organizmą. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad žalos mastą dažnai lemia ne tik išgerto kiekis, bet ir tai, su kuo alkoholis derinamas, kaip greitai geriama ir ar pasirūpinama vandeniu bei poilsiu.

    Alkoholis slopina virškinimo fermentų veiklą, todėl maistas greičiau nepasidaro lengviau virškinamas vien dėl to, kad šalia yra taurė. Dėl šios priežasties gausūs ir riebūs patiekalai kartu su alkoholiniais gėrimais gali tapti papildomu krūviu virškinimo sistemai, ypač kasai.

    Valgyti ar gerti?

    Jei vakare planuojamas alkoholis, geriau vengti idėjos, kad gausi vakarienė būtinai apsaugos nuo nemalonių pojūčių. Lengvas užkandis gali būti praktiškesnis pasirinkimas nei sunkūs, riebūs patiekalai, nes alkoholis ir taip lėtina virškinimo procesus.

    „Jeigu vakare planuojate alkoholį, vietoj pilnos vakarienės geriau rinktis lengvą užkandį. Idealu apsispręsti: arba geriate, arba valgote“, – sakė mitybos specialistė.

    Kiekio ir stiprumo klausimas

    Dažnai rekomenduojama laikytis saikingumo ir neskubėti, nes kuo greitesnis vartojimas, tuo didesnė tikimybė, kad apsvaigimas bus staigesnis. Jei renkamasi tarp skirtingų gėrimų, mažesnio stiprumo variantai įprastai reiškia mažiau etanolio vienoje porcijoje.

    Specialistai dažnai pataria rinktis sausesnius gėrimus, nes juose būna mažiau cukraus. Saldūs kokteiliai ar saldūs putojantys gėrimai gali pridėti daug greitųjų angliavandenių, o tai daliai žmonių siejama su ryškesniais gliukozės svyravimais ir didesniu apetitu vėliau.

    Ką rinktis užkandžiams?

    Alkoholis gali paveikti gliukozės dinamiką, o po staigesnio pakilimo kai kuriems žmonėms greičiau grįžta alkio jausmas. Dėl to užkandžiams dažnai siūloma rinktis baltymų ir skaidulų turinčius produktus, kurie lėčiau virškinami.

    Tinkamesniais pasirinkimais dažnai laikomi jūros gėrybės, liesa žuvis, daržovės, salotos, taip pat nedidelis kiekis alyvuogių. Uogos paprastai turi mažiau cukraus nei dalis vaisių, tačiau jų taip pat geriau nepadauginti, ypač jei šalia vartojami saldūs gėrimai.

    Ko geriau vengti prie alkoholio?

    Riebūs mėsos patiekalai, šašlykai ir kiti sunkūs valgiai kartu su alkoholiu gali smarkiai sulėtinti virškinimą ir sustiprinti diskomfortą. Tokie deriniai dažnai siejami su didesne našta kasai ir bendra savijautos prastėjimo rizika kitą dieną.

    Taip pat nerekomenduojama alkoholio derinti su saldumynais, šokoladu ar gausiais desertais, nes tai prideda papildomų angliavandenių. Dėl šios priežasties šventiniame stale verta rinktis paprastesnius, mažiau saldžius užkandžius ir nepamiršti vandens.

  • Kas nutiks, jei kasdien valgysite konservuotą tuną: nauda vilioja, bet yra viena rizika

    Konservuotas tunas daugeliui tapo greitu baltymų šaltiniu, kai norisi sočiai pavalgyti be ilgo gaminimo. Tačiau kasdienis šio produkto vartojimas kelia klausimų ne tik dėl maistinės vertės, bet ir dėl galimos taršos sunkiaisiais metalais.

    Tunas vertinamas dėl didelio baltymų kiekio ir palankaus kaloringumo. Maždaug 100 gramų tuno savo sultyse gali turėti iki 30 gramų baltymų, labai mažai riebalų ir apie 110 kilokalorijų, todėl jis dažnai pasirenkamas lieknėjant ar sportuojant.

    Be baltymų, tunas suteikia vitamino D, svarbaus kaulams ir raumenims, taip pat seleno, kuris veikia kaip antioksidantas. Racione jis gali papildyti geležies ir kalio atsargas, o omega-3 riebalų rūgštys siejamos su uždegiminių procesų reguliavimu ir smegenų veiklos palaikymu.

    Kas pasikeičia konservuojant?

    Nors konservai patogūs ir ilgai galioja, gamybos metu žuvis kaitinama, kad būtų sterilizuota. Dėl to dalis natūralių aliejų, įskaitant DHA ir EPA, bei kai kurie karščiui jautrūs B grupės vitaminai gali sumažėti, palyginti su šviežia ar minimaliai apdorota žuvimi.

    Kita vertus, vitaminas D ir dauguma mineralų paprastai išlieka gana stabilūs, todėl konservuotas tunas dažnai laikomas geresne alternatyva užkandžiams ar itin perdirbtam maistui. Svarbu atkreipti dėmesį ir į sudėtį: tunas aliejuje turės daugiau kalorijų, o kai kurie gaminiai gali būti sūresni.

    Didžiausia tema – gyvsidabris

    Pagrindinė priežastis, kodėl kasdien valgyti tuną rekomenduojama atsargiai, yra gyvsidabris. Tunas yra plėšri, maisto grandinės viršuje esanti žuvis, todėl laikui bėgant gali sukaupti daugiau metilgyvsidabrio nei mažesnės žuvys.

    Per didelis metilgyvsidabrio kiekis organizme siejamas su nervų sistemos pažeidimo rizika, galinčia pasireikšti drebulio epizodais, dėmesio ar atminties sutrikimais. Rizika didėja, jei tunas tampa beveik kasdieniu pasirinkimu ir nėra kaitaliojamas su kitais baltymų šaltiniais.

    Praktikoje sveikiems suaugusiesiems dažnai nurodoma orientacinė riba – iki keturių standartinių 140 gramų skardinių per savaitę. Nėščiosioms, planuojančioms pastojimą ir žindančioms rekomenduojama būti atsargesnėms, dažniau rinktis mažiau gyvsidabrio sukaupiančias žuvis ir įvairinti racioną.

    Kaip valgyti saugiau?

    Norint išlaikyti naudą ir sumažinti rizikas, verta tuną kaitalioti su lašiša, sardinėmis ar ančiuviais, kurie paprastai turi daugiau omega-3 ir mažesnę gyvsidabrio kaupimo tikimybę. Taip pat pravartu rinktis tuną savo sultyse, jei siekiate sumažinti kalorijų kiekį.

    Jei tuną valgote dažnai, atkreipkite dėmesį į bendrą mitybos įvairovę ir druskos kiekį. O jei atsiranda neįprastų neurologinių simptomų ar kyla abejonių dėl individualios rizikos, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Dietologai įvardijo kasdienai geriausią duoną: kuo ji pranašesnė už baltą ir daugiasėklę

    Duona daugeliui išlieka kasdienio raciono dalimi, tačiau pasirinkimas parduotuvėse toks platus, kad ne visada aišku, kuri išties palankiausia sveikatai. Dietologai, vertinantys sudėtį ir maistinę vertę, dažniausiai išskiria vieną aiškų lyderį – 100 proc. pilno grūdo duoną.

    Specialistų teigimu, jos pranašumas slypi ne madoje, o grūdo sandaroje. Pilno grūdo produktuose išsaugomos visos trys dalys – sėlenos, gemalas ir endospermas, todėl kartu gaunama daugiau skaidulų ir mikroelementų nei renkantis rafinuotų miltų gaminius.

    „Duoną, kurioje yra 100 proc. pilno grūdo, dažnai rekomenduoju dėl geros maistinės vertės ir to, kad ją paprasta rasti daugelyje parduotuvių“, – sakė registruota dietologė Caroline West Passerrello.

    Pilno grūdo duona paprastai turi daugiau geležies, magnio, B grupės vitaminų ir įvairių augalinių junginių, kurie siejami su mažesniu uždegiminių procesų aktyvumu organizme. Dėl didesnio skaidulų kiekio toks produktas lėčiau virškinamas, ilgiau suteikia sotumo ir padeda stabiliau palaikyti energiją dienos metu.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad baltos duonos pagrindas dažniausiai yra rafinuoti kvietiniai miltai, todėl joje paprastai mažiau skaidulų ir mineralų. Dėl to gliukozės kiekis kraujyje gali kilti greičiau, o sotumo jausmas dažniau būna trumpalaikis, ypač jei tokia duona valgoma be baltymų ar riebalų šaltinio.

    Ilgalaikėse mitybos rekomendacijose pilno grūdo produktai dažnai siejami su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais bei mažesne 2 tipo diabeto rizika. Šie ryšiai daugiausia aiškinami skaidulų poveikiu cholesterolio apykaitai, sotumui ir gliukozės svyravimų mažinimui, nors galutinį rezultatą lemia visas racionas ir gyvenimo būdas.

    Kita dažna klaida – pasitikėjimas užrašais ant pakuotės. Žodžiai apie grūdus ar sėklas ne visada reiškia, kad duona pagaminta iš pilno grūdo miltų, nes „daugiasėklė“ ar „daugiagrūdė“ duona gali būti kepama iš rafinuotų miltų, tik papildyta sėklomis.

    Norint pasirinkti tikrai pilno grūdo variantą, dietologai pataria pirmiausia tikrinti sudėtį: pirmasis ingredientas turėtų būti 100 proc. pilno grūdo miltai. Taip pat verta atkreipti dėmesį, ar sudėtyje nėra pridėtinio cukraus, o skaidulų kiekis vienoje porcijoje nėra simbolinis.

  • Naminė ar parduotuvinė vištiena: kuo skiriasi ir ką verta patikrinti, kad mėsa būtų saugi

    Vištiena daugeliui yra kasdienis pasirinkimas dėl palyginti nedidelio riebumo ir universalumo virtuvėje. Tačiau pirkėjai dažnai tiki, kad naminė višta automatiškai yra natūralesnė ir saugesnė už parduotuvinę.

    Kur slypi realūs skirtumai?

    Esminis skirtumas dažniausiai yra ne veislė, o kontrolė ir higiena. Pramoninėje gamyboje taikomos biosaugos priemonės, planinė dezinfekcija, nustatyti temperatūrų režimai ir veterinarinė priežiūra, todėl rizikos yra valdomos sistemiškai.

    Namuose auginamai paukštienai „natūralumo“ įspūdį kuria lėtesnis augimas ir daugiau judėjimo, todėl mėsa gali būti standesnė. Vis dėlto buitiniuose ūkiuose neretai trūksta nuoseklių sanitarinių procedūrų, o tai didina mikrobiologinės taršos tikimybę.

    Antibiotikų tema dažnai suprantama supaprastintai: didelėse fermose vaistai gali būti naudojami, tačiau tuo pat metu veikia kontrolės mechanizmai ir privalomi išlaukos laikotarpiai iki skerdimo. Tuo tarpu namų ūkiuose kartais vartojami plataus veikimo antibiotikai be aiškios schemos, o pirkėjas vėliau neturi galimybių to patikrinti.

    Kaip atpažinti saugią vištieną?

    Renkantis vištieną, pirmiausia vertėtų vertinti ne etiketę „naminė“, o šviežumo požymius ir laikymo sąlygas. Šviežia vištiena turi neutralų kvapą, o paviršius gali būti vos drėgnas, bet neturi būti lipnus ar slidus.

    Spalva paprastai svyruoja nuo šviesiai rausvos iki gelsvos ir gali priklausyti nuo pašaro bei paukščio amžiaus. Įtartini signalai yra pilkšvi atspalviai, išreikštas rūgštus ar pūvimo kvapas ir aiškiai pakitusi tekstūra.

    Parduotuvėje svarbu apžiūrėti pakuotę: ji neturi būti pažeista ar išsipūtusi. Jei pakuotėje yra skysčio, jis turėtų būti skaidrus; drumstas skystis gali rodyti prastesnę kokybę arba netinkamą laikymą.

    Perkant turgavietėje ar iš privačių pardavėjų, kritiškai svarbi temperatūra ir higiena. Jei vištiena laikoma be šaldymo, saulėje, iš automobilio bagažinės ar ant nešvarių paviršių, rizika dėl bakterinės taršos išauga, net jei produktas vadinamas naminiu.

    Mitai apie hormonus ir „chemiją“

    Užrašai apie hormonus ant pakuočių dažnai veikia kaip marketingas, nes parduodamoje paukštienoje hormoninių preparatų naudojimas ir likučiai yra griežtai reguliuojami. Tokie teiginiai pirkėjui gali sudaryti įspūdį, kad kiti produktai yra prastesni, nors realiai svarbiausi yra šaltis, šviežumas ir atsekamumas.

    Galiausiai saugiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kurį galima patikrinti praktiškai: aiški kilmė, tvarkinga prekybos vieta, tinkama temperatūra ir normalūs šviežumo požymiai. „Naminė“ vištiena gali būti puiki, bet tik tada, kai auginimas, skerdimas ir laikymas atlikti atsakingai.

  • Špinatai atsidūrė gėdingame pesticidų reitinge: ekspertai pasakė, ar verta nerimauti

    Špinatai atsidūrė gėdingame pesticidų reitinge: ekspertai pasakė, ar verta nerimauti

    JAV nevyriausybinė organizacija Environmental Working Group kasmet skelbia vadinamąjį Dirty Dozen sąrašą, paremtą oficialių laboratorinių patikrų duomenimis apie pesticidų likučius vaisiuose ir daržovėse. Naujausiame reitinge į pirmas vietas iškilo lapiniai žalumynai, o ypač špinatai, taip pat lapiniai kopūstai ir kitos lapinės daržovės.

    Toks rezultatas daugeliui kelia nuostabą, nes špinatai dažnai laikomi sveikos mitybos simboliu ir dažnai patenka į salotas, glotnučius bei lengvus patiekalus. Problema dažniausiai siejama ne su pačia daržove, o su tuo, kad ant jos paviršiaus gali išlikti augalų apsaugos produktų likučių po auginimo ir derliaus nuėmimo grandinės.

    Environmental Working Group akcentuoja, kad dalyje mėginių aptinkama ne viena medžiaga, o kelių likučių deriniai. Būtent mišinių tema dažnai kelia daugiausia diskusijų, nes ilgalaikio poveikio vertinimas sudėtingesnis, nors rizika paprastai vertinama pagal nustatytas ribas ir konkretų suvartojimo kiekį.

    Lapinių daržovių ypatumas tas, kad valgoma būtent ta augalo dalis, kuri tiesiogiai kontaktuoja su aplinka, o nelygus, plonas lapų paviršius gali lengviau „sulaikyti“ nešvarumus. Skirtingai nei, pavyzdžiui, bananai ar apelsinai, špinatai neturi žievės, kurią galima nulupti ir taip sumažinti dalį paviršinių likučių.

    Vis dėlto šį JAV sudarytą reitingą svarbu vertinti kontekste, nes Europos Sąjungoje galioja kitos taisyklės ir kontrolės sistema. Europos maisto saugos institucijos vertina pesticidų likučių stebėseną, o skelbiami rezultatai paprastai rodo, kad didžioji dalis mėginių atitinka teisės aktuose nustatytas ribas, o vartotojų rizika vertinama kaip maža.

    Ekspertai taip pat pabrėžia proporcijų principą: reitingai neturėtų virsti žinute nevalgyti daržovių. Daugelyje šalių visuomenės sveikatos problema dažniau yra per mažas daržovių vartojimas, o ne jų perteklius, todėl svarbiausia – subalansuota mityba ir įvairovė lėkštėje.

    Špinatai išlieka maistingi: jie yra folatų, vitamino K, kalio, magnio, skaidulų ir biologiškai aktyvių augalinių junginių šaltinis. Todėl juos išbraukti iš raciono dažniausiai nėra pagrindo, ypač jei laikomasi elementarios higienos ir mitybos įvairovės.

    Praktiškai rekomenduojama špinatus kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, švelniai judinant lapus, o tada gerai nusausinti. Norint papildomos atsargos, dalis žmonių lapus trumpai pamirko vandenyje su nedideliu kiekiu sodos, tačiau ir toks būdas negarantuoja, kad bus pašalinta viskas, todėl svarbiausia išlieka nuoseklus plovimas, produktų rotacija ir patikimų tiekėjų pasirinkimas.

  • Lenkia mėlynių bumas blėsta: į sceną žengia kamčiatkinė sausmedžio uoga – naudinga širdžiai?

    Lenkia mėlynių bumas blėsta: į sceną žengia kamčiatkinė sausmedžio uoga – naudinga širdžiai?

    Lenkijoje vis dažniau kalbama, kad mėlynės virtuvėje jau turi rimtą konkurentę: sparčiai populiarėja kamčiatkinė sausmedžio uoga. Tai tamsūs, anksti sunokstantys vaisiai, kuriuos augina ir sodininkai, ir komerciniai ūkiai. Specialistai pabrėžia jų maistinę vertę ir atsparumą šalčiui, todėl ši uoga vis dažniau minima kaip praktiška alternatyva mėlynėms.

    Kamčiatkinė sausmedžio uoga laikoma viena ankstyviausiai derančių uogakrūmių: kai kur ji sunoksta dar vėlyvą pavasarį. Vaisiuose gausu vitamino C ir antioksidantų, o jų kiekis gali smarkiai skirtis priklausomai nuo veislės, auginimo sąlygų ir skynimo laiko. Dėl šios priežasties mitybos specialistai rekomenduoja vertinti ją kaip sezoninį produktą, o ne stebuklingą priemonę.

    Kuo ji išsiskiria mityboje?

    Lenkijos Nacionalinis mitybos švietimo centras nurodo, kad 100 gramų kamčiatkinės sausmedžio uogų gali turėti nuo 29 iki 187 miligramų vitamino C. Toks intervalas siejamas su veislių įvairove ir brandos stadija, todėl reali maistinė vertė kinta. Vis dėlto net ir sezono pabaigoje šios uogos gali išlikti vitamino C šaltiniu, dėl ko jos lyginamos su įprastomis uogomis, pavyzdžiui, braškėmis ar avietėmis.

    Be vitamino C, svarbi ir antioksidantų grupė, ypač antocianinai, kurie suteikia tamsią spalvą. Mokslinėje literatūroje antocianinai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, o tai laikoma vienu iš veiksnių, susijusių su senėjimo procesais ir lėtinių ligų rizika. Mitybos ekspertai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda reguliarus įvairių augalinių produktų vartojimas, o ne vienos uogos sureikšminimas.

    Poveikis atminčiai ir širdžiai?

    Dietologė dr. Sylwia Naliwajko, cituota Lenkijos žiniasklaidoje, atkreipė dėmesį, kad tyrimai leidžia svarstyti apie galimą teigiamą uogų vartojimo ryšį su pažintinėmis funkcijomis. Tai viena priežasčių, kodėl kamčiatkinė sausmedžio uoga vis dažniau patenka į vertingiausių uogų sąrašus. Kartu pabrėžiama, kad poveikis priklauso nuo visos mitybos, gyvenimo būdo ir individualios sveikatos būklės.

    Kalbant apie širdies ir kraujagyslių sistemą, dėmesys dažniausiai krypsta į antioksidantus ir bendrą uždegiminių procesų mažinimo potencialą, kuris tiriamas įvairių uogų atveju. Vis dėlto gydytojai primena, kad uogos negali pakeisti gydymo ar rizikos veiksnių kontrolės, jei žmogus turi padidėjusį kraujospūdį, cholesterolį ar kitų sutrikimų. Tokiais atvejais uogos gali būti tik viena iš sveikesnės mitybos dalių.

    Kodėl ją renkasi augintojai?

    Kamčiatkinė sausmedžio uoga kilusi iš šiaurės rytų Azijos, tačiau gerai prisitaikė prie vidutinio klimato. Nurodoma, kad krūmai gali ištverti itin žemas temperatūras, o žiedai pakenčia ir trumpalaikius šalčius, todėl pavasarinės šalnos dažnai nepadaro tiek žalos, kiek kitoms kultūroms. Dėl atsparumo ir ankstyvo derėjimo ji tampa patraukli tiems, kurie nori stabiliau planuoti uogų sezoną.

    Skonio profilis paprastai apibūdinamas kaip saldus, lengvai rūgštus, kartais su subtiliu kartumu. Uogos tinka ne tik šviežiam vartojimui, bet ir perdirbimui: šaldymui, uogienėms, glotnučiams ar desertams, kai norisi ryškesnės spalvos ir intensyvesnio skonio. Augant susidomėjimui vietinėmis ir atsparesnėmis kultūromis, ši uoga vis dažniau minima kaip viena ryškesnių sezono naujienų soduose.

  • Į kavą įdėkite 2 šaukštelius: taps kremiška ir sotesnė – bet svarbi viena detalė

    Į kavą įdėkite 2 šaukštelius: taps kremiška ir sotesnė – bet svarbi viena detalė

    Kava daugeliui seniai tapo ne tik būdu prabusti, bet ir kasdieniu ritualu. Tačiau riba tarp paprasto gėrimo ir skysto deserto dažnai išnyksta, kai į puodelį keliauja sirupai, plakta grietinėlė ar papildomas cukrus. Dėl to vis daugiau žmonių ieško priedų, kurie praturtintų skonį, bet neapsunkintų mitybos pertekliniu saldumu.

    Vienas populiarėjantis pasirinkimas – pistacijų pasta. Įdėjus maždaug 2 arbatinius šaukštelius, kava gali tapti kremiškesnė, įgauti švelniai riešutinį skonį ir sotesnę tekstūrą. Toks priedas tinka tiek espresso pagrindu ruošiamai kavai, tiek variantams su karvės pienu ar augaliniais gėrimais.

    Kas svarbiausia renkantis pastą?

    Daug ką lemia sudėtis. Vertingiausia pistacijų pasta paprastai turi kuo didesnę pistacijų dalį, o ingredientų sąrašas būna trumpas ir aiškus. Jei sudėtyje dominuoja cukrus, įvairūs riebalai ar kvapiosios medžiagos, tai dažniau primena saldų kremą, o ne riešutų pastą.

    Reikėtų atkreipti dėmesį ir į porciją. Pistacijos yra maistingos, bet kaloringos, todėl 2 šaukšteliai dažniausiai laikomi saikingu kiekiu, o kelios didelės kupinos šaukštų porcijos greitai paverčia kavą desertu. Jei tikslas yra mažiau cukraus, verta rinktis nesaldintą pastą ir kavos papildomai nesaldinti.

    Kuo pistacijos išsiskiria mityboje?

    Pistacijos vertinamos dėl nesočiųjų riebalų, augalinių baltymų ir skaidulų, taip pat dėl mikroelementų, tokių kaip kalis ir magnis. Dėl šios sudėties kava su pistacijų pasta kai kuriems gali būti sotesnė nei įprasta kava su pienu. Tai ypač aktualu tiems, kurie ryte nespėja pavalgyti, o po vien tik kavos greitai pajunta alkį.

    Kita vertus, toks priedas nėra subalansuoto pusryčių patiekalo pakaitalas. Pistacijų pasta gali būti geresnė alternatyva saldiems kavos priedams, tačiau sveikatai didžiausią įtaką turi visa mityba, o ne vienas ingredientas. Jei turite tikslų mažinti pridėtinio cukraus kiekį, riešutiniai priedai dažnai padeda išgauti sodresnį skonį be sirupų.

    Kam vertėtų būti atsargesniems?

    Atsargumo reikėtų žmonėms, alergiškiems riešutams. Taip pat verta įsivertinti kofeino toleravimą: daliai žmonių kava gali didinti nerimą, sukelti širdies plakimą ar trukdyti miegui, todėl net ir pagerintas receptas netiks visiems. Jei turite virškinimo jautrumą ar gydytojo nurodymą riboti kavą, priedai problemos neišspręs.

    Paruošimas paprastas: pistacijų pastą pirmiausia išmaišykite su nedideliu kiekiu karštos kavos, kad lengviau susijungtų, ir tik tada supilkite likusią kavą bei pieną ar augalinį gėrimą. Jei norite ypač glotnios tekstūros, gėrimą galima trumpai suplakti plaktuvu. Taip namuose galima išgauti kavinių stiliaus pistacinį latte be perteklinio saldumo.

  • Šie populiarūs produktai gali tyliai kenkti skydliaukei: gydytojai įspėja, ko vengti

    Skydliaukės sutrikimai, tokie kaip hipotirozė, hipertirozė ar autoimuninis Hashimoto tiroiditas, dažnai susiję ne tik su genetika ar streso lygiu, bet ir su kasdieniais mitybos įpročiais. Specialistai pabrėžia, kad nėra vieno universalaus draudžiamo produkto, tačiau kai kurios produktų grupės daliai žmonių gali apsunkinti būklės kontrolę.

    Svarbu atskirti, kada kalbama apie realią medicininę indikaciją, o kada apie socialiniuose tinkluose plintančius mitus. Daugeliu atvejų mitybos korekcijos turi prasmę tik tuomet, kai jos derinamos su diagnoze, laboratoriniais tyrimais ir gydytojo sudarytu planu.

    Žali kryžmažiedžiai ir jodas

    Kryžmažiedžiai daržovės, pavyzdžiui, kopūstai, brokoliai, briuseliniai kopūstai ar lapiniai kopūstai, turi junginių, kurie dideliais kiekiais gali trukdyti jodo panaudojimui skydliaukės hormonų sintezei. Didžiausia rizika aptariama tada, kai šios daržovės dažnai vartojamos žalios ir labai dideliais kiekiais, ypač esant jodo trūkumui.

    Praktikoje tai nereiškia, kad šių daržovių reikia atsisakyti. Terminio apdorojimo metu dalis aktyvių medžiagų suyra, todėl virti, troškinti ar kepti kryžmažiedžiai daugumai žmonių laikomi saugia ir vertinga raciono dalimi.

    Glitimas: kada verta riboti?

    Hashimoto tiroiditas ir kitos autoimuninės būklės dažniau pasitaiko žmonėms, sergantiems celiakija, todėl glitimo tema skydliaukės kontekste minima dažnai. Vis dėlto gydytojai akcentuoja, kad glitimo atsisakymas yra būtinas pirmiausia tiems, kuriems celiakija ar glitimo netoleravimas patvirtinti tyrimais, o ne vien pagal savijautą.

    Jei žmogus serga celiakija ir toliau vartoja glitimo turinčius produktus, žarnyne palaikomas uždegimas gali bloginti maistinių medžiagų įsisavinimą ir apsunkinti bendrą būklės kontrolę. Tačiau be diagnozės griežta eliminacija ne visada duoda naudą ir gali nepagrįstai apriboti mitybą.

    Ultrapervdirbtas maistas ir klaidingas „jodo“ įspūdis

    Greitas maistas, užkandžiai, dešros ir kiti ultrapervdirbti produktai kartais klaidingai siejami su jodu vien todėl, kad juose daug druskos. Tačiau tokie gaminiai nebūtinai gaminami naudojant joduotą druską, o dažnai pasižymi dideliu sočiųjų riebalų ir natrio kiekiu, kuris siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Skydliaukės sveikatai svarbu ne tik jodas, bet ir bendra mitybos kokybė, kūno svorio kontrolė bei pakankamas baltymų, skaidulų ir mikroelementų kiekis. Dėl to specialistai dažniau rekomenduoja mažinti ultrapervdirbtą maistą ne dėl vieno vitamino ar mineralo, o dėl bendro poveikio metabolinei ir širdies sveikatai.

    „Jeigu turite skydliaukės ligą, mitybos pokyčiai turėtų būti paremti tyrimais ir individualia situacija, o ne universaliais draudimais“, – sako endokrinologai.

    Kas dažniausiai laikoma palankia mityba?

    Skydliaukės hormonų gamybai reikšmingas jodas, tačiau jo perteklius taip pat gali būti žalingas, ypač vartojant didelius jūros dumblių kiekius ar papildus be priežiūros. Dėl to dažniau akcentuojami subalansuoti jodo šaltiniai, pavyzdžiui, žuvis, kiaušiniai ir pieno produktai, atsižvelgiant į individualius poreikius.

    Taip pat dažnai minimi selenas ir cinkas, kurie svarbūs hormonų apykaitai ir antioksidacinei apsaugai. Į racioną įtraukiami žuvies produktai, ankštiniai, mėsa, sėklos bei riešutai, tačiau papildus rekomenduojama vartoti tik pasitarus su gydytoju, kad būtų išvengta perdozavimo.

  • Valgote per vėlai? Dietologė įspėja: šis pusryčių laikas ryte padeda suaktyvinti žarnyną

    Pusryčiai daugeliui siejasi su energija, tačiau mitybos specialistai primena ir kitą jų naudą: ryte suvalgytas maistas aktyvina virškinimo sistemos darbą ir gali paskatinti natūralų tuštinimąsi. Dėl to svarbu ne tik ką valgote, bet ir kada tai darote.

    Dažniausiai rekomenduojama pusryčiauti per pirmą valandą po pabudimo. Tuo metu organizme suaktyvėja natūralūs ritmai, susiję su žarnyno motorika, todėl maistas gali tapti papildomu impulsu sklandesnei virškinamojo trakto veiklai.

    Kodėl laikas ryte svarbus

    Storoji žarna ryte paprastai būna aktyvesnė, o jos susitraukimai, padedantys stumti žarnyno turinį, suintensyvėja pabudus ir po valgio. Dėl to pusryčiai gali padėti greičiau pasinaudoti tuo laikotarpiu, kai organizmas labiausiai pasirengęs tuštinimuisi.

    Jei pirmą valgymą atidedate kelioms valandoms, dalis žmonių praleidžia šį aktyvumo piką. Tokiu atveju gali būti sunkiau „įjungti“ įprastą rytinį ritmą, ypač jei jau anksčiau vargino nereguliarumas ar vidurių užkietėjimas.

    „Maistas ryte sustiprina natūralų virškinamojo trakto refleksą, kuris dažnai būna ryškiausias būtent pirmoje dienos pusėje“, – sako mitybos specialistė.

    Kas padeda žarnynui ryte

    Rytinis režimas paprastai veikia geriausiai, kai jis nuspėjamas. Reguliarūs pusryčiai panašiu metu gali padėti organizmui susiformuoti aiškesnį tuštinimosi ritmą, o tai ypač aktualu sėdimą darbą dirbantiems žmonėms.

    Pusryčiuose verta nepamiršti skaidulų, nes jos didina išmatų tūrį ir padeda joms išlikti minkštesnėms. Praktikoje tai gali būti avižos, uogos, pilno grūdo produktai, taip pat čija ar linų sėklos.

    Ne mažiau svarbūs ir skysčiai, nes skaidulos efektyviausiai veikia tada, kai organizmui netrūksta vandens. Ryte išgerta stiklinė vandens daugeliui tampa paprastu įpročiu, kuris padeda virškinimui „įsibėgėti“.

    Kai kuriems žmonėms padeda ir kava, nes kofeinas gali skatinti žarnyno motoriką. Vis dėlto specialistai primena, kad tai nėra universali priemonė, o jautresniems žmonėms kava gali dirginti skrandį ar didinti nerimą.

    Jei tuštinimosi sutrikimai užsitęsia, atsiranda skausmas, kraujas ar nepaaiškinamas svorio kritimas, rekomenduojama nedelsti ir pasitarti su šeimos gydytoju. Tokie simptomai gali rodyti būkles, kurioms vien mitybos korekcijų nepakanka.

  • 3 riešutai, kurie gali padėti kepenims: ką rodo tyrimai ir kiek jų iš tiesų saugu suvalgyti

    Kepenys kasdien atlieka šimtus funkcijų: nuo maistinių medžiagų apykaitos iki toksinų skaidymo. Pastaraisiais metais gydytojai vis dažniau kalba apie nealkoholinę suriebėjusių kepenų ligą, siejamą su antsvoriu, atsparumu insulinui ir sėsliu gyvenimo būdu.

    Mityba čia turi realią reikšmę, o riešutai dažnai minimi kaip vienas naudingų pasirinkimų. Tyrimai rodo, kad reguliarus riešutų vartojimas gali būti susijęs su geresniais metabolinės sveikatos rodikliais ir mažesne suriebėjusių kepenų rizika, jei jie įtraukiami vietoje mažiau palankių užkandžių.

    Migdolai: vitaminas E ir riebalų apykaita

    Migdoluose gausu vitamino E, skaidulų ir nesočiųjų riebalų, kurie siejami su mažesniu oksidaciniu stresu. Oksidacinis stresas ir uždegimas laikomi svarbiais veiksniais, susijusiais su kepenų suriebėjimu.

    Praktikoje migdolai dažnai rekomenduojami kaip užkandis vietoje saldumynų, nes padeda ilgiau jaustis sotiems. Vis dėlto svarbu rinktis natūralius, nesūdytus migdolus, kad papildoma druska ir perteklinės kalorijos nepanaikintų naudos.

    Graikiniai riešutai: omega-3 ir uždegimo mažinimas

    Graikiniai riešutai išsiskiria alfa linoleno rūgštimi, tai augalinės kilmės omega-3 riebalų rūgštis. Omega-3 vartojimas siejamas su palankesniais uždegimo žymenimis, o uždegimas yra vienas mechanizmų, dalyvaujančių kepenų pažeidimo procese.

    Be to, graikiniuose riešutuose gausu polifenolių ir kitų antioksidantų, kurie gali padėti apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų. Tačiau jie kaloringi, todėl saugiausia laikytis nuosaikumo ir įtraukti juos į bendrą dienos racioną, o ne valgyti papildomai prie įprastų užkandžių.

    Fistacijos: poveikis lipidams ir kūno masei

    Fistacijos turi daug skaidulų ir nesočiųjų riebalų, o kai kurie moksliniai darbai rodo jų ryšį su geresniais lipidų rodikliais. Kepenų suriebėjimas glaudžiai susijęs su bendru riebalų apykaitos sutrikimu, todėl tokie pokyčiai gali būti reikšmingi.

    Renkantis fistacijas verta atkreipti dėmesį į sudėtį, nes sūdytos ar saldintos versijos gali smarkiai padidinti druskos ar pridėtinio cukraus kiekį. Kasdieniam vartojimui tinkamiausios yra natūralios, be priedų.

    Kiek riešutų yra protinga?

    Didžiausia riešutų klaida yra porcija. Daugelyje mitybos rekomendacijų kaip orientyras minimas maždaug 25–30 gramų kiekis per dieną, tai yra nedidelė sauja, tačiau konkretus poreikis priklauso nuo bendro kalorijų kiekio ir fizinio aktyvumo.

    Jei siekiama padėti kepenims, svarbiausia ne vienas produktas, o bendra kryptis: mažiau itin perdirbtų užkandžių, daugiau skaidulų, daržovių ir visaverčių baltymų, taip pat svorio kontrolė. Sergant lėtinėmis ligomis, esant alergijoms ar vartojant vaistus, dėl mitybos pokyčių verta pasitarti su gydytoju.