CP v2

Tag: Mityba

  • Ši vitamino B9 bomba lėkštėje: gydytojai paaiškino, kur daržovėse ieškoti folatų

    Ši vitamino B9 bomba lėkštėje: gydytojai paaiškino, kur daržovėse ieškoti folatų

    Folatai, dar vadinami folinais, yra natūrali vitamino B9 forma, gaunama su maistu. Nuo jų reikšmės organizmui dažnai atskiriama sintetinė forma – folio rūgštis, kuri įprastai naudojama papilduose ir kai kuriuose praturtintuose produktuose.

    Vitamino B9 junginiai būtini DNR ir RNR sintezei, todėl tiesiogiai susiję su ląstelių dalijimusi, audinių augimu ir atsikūrimu. Dėl šios priežasties folatų poreikis tampa ypač svarbus greito augimo laikotarpiais, taip pat planuojant nėštumą ir jo metu.

    „Pakankamas folatų kiekis iki nėštumo ir pirmaisiais nėštumo mėnesiais yra vienas svarbiausių veiksnių, mažinančių nervinio vamzdelio vystymosi ydų riziką“, – teigia sveikatos specialistai.

    Folatų trūkumas siejamas ne tik su nuovargiu ar bendru silpnumu. Ilgiau trunkantis nepakankamas kiekis gali prisidėti prie megaloblastinės anemijos, kai susidaro pakitusios, prastesnę deguonies pernašą turinčios eritrocitų formos.

    Dar vienas svarbus aspektas – homocisteino apykaita: folatai dalyvauja procesuose, kurie padeda palaikyti šios medžiagos balansą. Padidėjęs homocisteino kiekis literatūroje siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, nors individuali rizika priklauso nuo daugelio veiksnių.

    Kam folatų reikia daugiau?

    Suaugusiesiems dažniausiai nurodoma apie 400 mikrogramų folatų ekvivalento per dieną. Nėštumo metu poreikis didėja iki maždaug 600 mikrogramų, o žindant dažnai nurodoma apie 500 mikrogramų per dieną.

    Didesnės rizikos grupėms priskiriami rūkantys, dažniau vartojantys alkoholį, turintys virškinamojo trakto ligų ar vartojantys kai kuriuos vaistus, galinčius mažinti folatų pasisavinimą. Tokiais atvejais mitybos korekcijas verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kur jų daugiausia daržovėse?

    Daugiausia folatų įprastai randama žalialapėse daržovėse. Prie dažniausiai minimų šaltinių priskiriami špinatai, lapiniai kopūstai, salotos, brokoliai, briuseliniai kopūstai ir šparagai.

    Geri folatų šaltiniai yra ir ankštiniai: lęšiai, pupelės, avinžirniai, žirniai. Kasdienėje mityboje jie gali padėti stabiliau surinkti reikiamą kiekį, ypač jei daržovių suvartojama per mažai.

    Folatų taip pat gaunama iš citrusinių vaisių, kivių, burokėlių, pilno grūdo produktų ir riešutų, o mažesniais kiekiais – iš kai kurių gyvūninės kilmės produktų, pavyzdžiui, kiaušinių ar kepenų. Vis dėlto pagrindinis dėmesys paprastai skiriamas daržovėms ir ankštiniams.

    Kodėl virimas „suvalgo“ vitaminą?

    Folatai yra jautrūs karščiui ir šviesai, todėl ilgesnis virimas vandenyje gali reikšmingai sumažinti jų kiekį patiekale. Dėl to dažnai rekomenduojama dalį daržovių valgyti žalias arba rinktis trumpą apdorojimą.

    Praktiškai tai gali būti trumpas troškinimas, garinimas, apkepimas trumpą laiką, o salotas ir žalialapes daržoves verta dažniau įtraukti į šaltus patiekalus. Svarbiausia – reguliarumas ir įvairovė, kad folatų šaltiniai kartotųsi kasdien.

  • Kiek mėsos per savaitę galima suvalgyti nepakenkiant sveikatai: dietologės aiški riba

    Suaugusiam žmogui rekomenduojama per savaitę neviršyti maždaug 500 gramų mėsos, į šį kiekį įskaičiuojant ir perdirbtus mėsos gaminius. Tokia riba dažnai siejama su ilgalaike širdies ir kraujagyslių ligų bei kai kurių onkologinių ligų rizikos mažinimu.

    Dietologai pabrėžia, kad svarbus ne tik kiekis, bet ir mėsos rūšis bei jos paruošimas. Perdirbta mėsa, pavyzdžiui, dešros ar vytinti gaminiai, paprastai turėtų sudaryti kuo mažesnę raciono dalį, nes įprastai turi daugiau druskos ir sočiųjų riebalų.

    Vienas paprastas modelis, kurį siūlo mitybos specialistai, yra baltymų šaltinius paskirstyti per savaitę. Pavyzdžiui, tris dienas rinktis mėsą, dvi dienas žuvį, o dar dvi dienas baltymus gauti iš ankštinių ar kitų augalinių produktų.

    Tokiu atveju viena mėsos porcija dažnai sudaro apie 150 gramų per dieną, o per savaitę susidaro apie 500 gramų. Patogus orientyras kasdienėje mityboje yra porcija, apytikriai prilygstanti kortų kaladei.

    Jei norisi mažinti mėsos kiekį, ją dalinai gali pakeisti žuvis, pupelės, žirniai, avinžirniai ar lęšiai. Tokie produktai ne tik suteikia baltymų, bet ir papildo racioną skaidulomis, kurios dažnai siejamos su palankesniais metabolinės sveikatos rodikliais.

    Renkantis mėsą, dažniau patariama teikti pirmenybę liesesniems variantams ir vengti dažnai kepti aukštoje temperatūroje, ypač iki apanglėjimo. Tai aktualu todėl, kad kai kurie intensyvaus kepimo būdai gali didinti nepageidaujamų junginių susidarymą maiste.

    Jei turite lėtinių ligų, nėštumą, padidėjusį cholesterolį ar specifinių mitybos tikslų, individuali riba gali skirtis. Tokiais atvejais saugiausia mėsos kiekį ir baltymų šaltinių pasirinkimą aptarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

  • Ką gerti vakare žarnyno sveikatai: dietologė išskyrė auksinį pieną ir jo naudą

    Žarnynas šiandien vis dažniau vadinamas vienu svarbiausių bendros savijautos „centrų“: nuo jo būklės priklauso ne tik virškinimas, bet ir imuninės sistemos veikla, uždegiminiai procesai bei net nuotaika. Dėl to auga susidomėjimas paprastais kasdieniais įpročiais, kurie gali padėti palaikyti gerą žarnyno funkciją.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad didžiausią efektą dažniausiai duoda ne vienas „stebuklingas“ produktas, o nuoseklus režimas: pakankamai skaidulų, įvairus augalinis maistas, fermentuoti produktai ir pakankamas skysčių kiekis. Vis dėlto, vakaro ritualams neretai ieškoma šilto gėrimo, kuris ir ramintų, ir būtų palankus virškinimo sistemai.

    Kas yra auksinis pienas?

    Vienas dažniau minimų pasirinkimų yra auksinis pienas, šiltas gėrimas, ruošiamas iš pieno arba augalinio gėrimo ir prieskonių mišinio. Dažniausiai naudojama ciberžolė, imbieras, cinamonas, o kartais įberiama ir žiupsnelis juodųjų pipirų.

    Šis derinys vertinamas dėl dviejų priežasčių: jis natūraliai sušildo ir padeda atsipalaiduoti vakare, o prieskoniai siejami su priešuždegiminėmis savybėmis. Būtent ciberžolė suteikia gėrimui būdingą auksinę spalvą ir laikoma pagrindiniu ingredientu.

    Kuo jis gali būti naudingas žarnynui?

    Ciberžolėje esantis kurkuminas mokslo literatūroje dažnai aptariamas dėl galimo poveikio uždegiminiams procesams. Nors tyrimų rezultatai priklauso nuo vartojamos dozės, individualios sveikatos būklės ir kitų veiksnių, ciberžolė dažnai minima kaip prieskonis, galintis prisidėti prie virškinamojo trakto gleivinės dirginimo mažinimo.

    Imbieras tradiciškai siejamas su virškinimo komfortu ir žarnyno motorika, tai yra maisto slinkimu virškinamuoju traktu. Cinamonas taip pat nagrinėjamas dėl antioksidacinių ir priešuždegiminių savybių, kurios gali būti reikšmingos bendrai organizmo būklei.

    Juodieji pipirai šiame gėrime dažnai minimi ne dėl skonio, o dėl to, kad juose esantis piperinas gali pagerinti kurkumino pasisavinimą. Tai viena priežasčių, kodėl auksinio pieno receptuose neretai rekomenduojama vos maža pipirų dozė.

    Kam verta atkreipti dėmesį?

    Nors auksinis pienas gali būti malonus vakaro pasirinkimas, jis nėra gydymo priemonė ir nepakeičia subalansuotos mitybos. Jei žmogus turi virškinamojo trakto ligų, vartoja kraują skystinančius vaistus, turi tulžies pūslės problemų ar jautriai reaguoja į prieskonius, prieš įtraukiant tokį gėrimą į kasdienybę verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad žarnyno sveikatai didelę įtaką daro ir kiti veiksniai: miegas, stresas, fizinis aktyvumas bei reguliarus valgymo režimas. Šiltas gėrimas vakare gali būti gera rutina, tačiau geriausiai veikia tuomet, kai yra platesnio sveiko gyvenimo būdo dalis.

  • Dietologė perspėja: ne kiekvienas varškės sūrelis toks pats – štai ką išduoda etiketė

    Dietologė perspėja: ne kiekvienas varškės sūrelis toks pats – štai ką išduoda etiketė

    Varškės sūrelis daugeliui atrodo paprastas ir patikimas pasirinkimas, ypač kai norisi greitų, sotesnių pusryčių ar užkandžio. Vis dėlto skirtingų gamintojų produktai gali smarkiai skirtis ne tik skoniu, bet ir maistine verte, todėl verta atidžiau perskaityti etiketę.

    Dietologai primena, kad svarbiausias rodiklis renkantis tokį produktą dažnai yra baltymų kiekis. Pavyzdžiui, kai kuriuose natūraliuose grūdėtos varškės gaminiuose 200 gramų pakuotėje gali būti apie 22 gramai baltymų, o tai prilygsta visaverčiam užkandžiui ir padeda ilgiau išlaikyti sotumą.

    Kas pasikeitė parduotuvių lentynose

    Pastaraisiais metais išaugo aukšto baltymingumo produktų paklausa, todėl parduotuvėse vis dažniau atsiranda užrašai apie didesnį baltymų kiekį. Tačiau praktikoje skirtumai ne visada būna dideli: neretai tai tėra keli papildomi gramai baltymų 100 gramų, o didžiausią reikšmę vis tiek turi bendras dienos racionas.

    Baltymai svarbūs ne tik sportuojantiems. Jie prisideda prie raumenų masės palaikymo, audinių atsinaujinimo ir gali padėti išvengti staigių alkio bangų, nes virškinant baltymus organizmas paprastai sunaudoja daugiau energijos nei virškindamas angliavandenius ar riebalus.

    Nauda ir dažniausia klaida

    Grūdėta varškė vertinama ir dėl kitų maistinių medžiagų: joje yra B grupės vitaminų, taip pat mineralų, tokių kaip fosforas, cinkas ir selenas. Dėl santykinai palankaus maistinių medžiagų profilio ją dažnai renkasi žmonės, siekiantys stabilesnio cukraus kiekio kraujyje ir ilgesnio sotumo.

    Vis dėlto viena dažniausių klaidų yra neįvertinti druskos kiekio. Klasikinės grūdėtos varškės versijos gali būti gana sūrios, todėl žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar inkstų sutrikimų, rekomenduojama atidžiau sekti, kiek druskos gaunama per dieną.

    Kaip vartoti, kad būtų sočiau

    Varškės sūrelis nėra vien tik pusryčių produktas. Jį galima derinti su uogomis ar vaisiais, pagardinti cinamonu ir gauti desertą be papildomo cukraus, o neutralus skonis leidžia jį naudoti ir sūriems patiekalams.

    Norint dar labiau sustiprinti sotumą, verta galvoti apie visą patiekalo sudėtį: pridėjus skaidulų šaltinių ir sveikųjų riebalų, sotumo jausmas paprastai išlieka ilgiau. Taip pat naudinga rinktis produktus su trumpesne sudėtimi ir aiškiai nurodyta maistine verte.

    Iš kur atsirado grūdėta varškė

    Grūdėtos varškės ištakos siejamos su cottage cheese tradicija, išpopuliarėjusia XIX amžiuje Jungtinėse Valstijose. Šis produktas ilgainiui tapo kasdieniu pasirinkimu dėl paprastos gamybos ir universalaus panaudojimo virtuvėje.

    Lietuvoje grūdėta varškė plačiau išpopuliarėjo nuo XX amžiaus pabaigos, o dabar ją siūlo dauguma pieno perdirbėjų. Dėl to vartotojams svarbiausia išmokti atsirinkti ne pagal pakuotės pažadus, o pagal etiketėje nurodytą baltymų, druskos ir bendrą maistinę vertę.

  • Mitybos specialistė įvardijo bazinį pirkinių krepšelį: šiuos produktus verta turėti visada

    Subalansuota mityba prasideda ne nuo sudėtingų receptų, o nuo to, kas reguliariai atsiduria pirkinių krepšelyje. Mitybos specialistai pabrėžia, kad kasdieniam racionui svarbiausia turėti kelias bazines produktų grupes, iš kurių lengva sudėlioti sotų ir maistingą maistą.

    Pirmoji grupė – sudėtiniai angliavandeniai. Tai pilno grūdo kruopos ir grūdiniai produktai, ankštiniai, bulvės, batatai bei kiti šakniavaisiai, kurie suteikia energijos ir dažnai turi daugiau skaidulų. Prie bazės galima priskirti ir vaisius bei uogas, ypač kai jie padeda surinkti daugiau skaidulų ir mikroelementų.

    „Net jei angliavandeniai gaunami ne iš kruopų, o iš vaisių, tai vis tiek gali būti bazinė kasdienio raciono dalis“, – aiškino specialistė.

    Antroji grupė – baltymai, reikalingi raumenims, imunitetui ir sotumui. Specialistai dažniausiai siūlo rinktis paukštieną, liesesnę veršieną, triušieną, taip pat žuvį ir jūrų gėrybes. Jei vartojami subproduktai, pirmenybė teikiama mažiau perdirbtiems, o ne pramoniniu būdu apdorotiems gaminiams.

    Trečioji grupė – riebalai, ypač augalinės kilmės. Kasdienėje mityboje dažnai rekomenduojama turėti riešutų, sėklų ir nerafinuotų augalinių aliejų, nes jie padeda surinkti riebaluose tirpius vitaminus ir prisideda prie sotumo jausmo.

    Ne mažiau svarbūs ir daržovių pasirinkimai. Mitybos specialistai ragina rinktis kuo įvairesnių spalvų daržoves ir žalumynus, nes skirtingi augalų pigmentai siejami su bioaktyviomis medžiagomis, kurios papildo kasdienį racioną. Praktinis principas paprastas: kuo daugiau spalvų lėkštėje, tuo lengviau užtikrinti įvairovę.

    Pieno produktai gali būti naudingi, bet jie nėra privalomi visiems. Jei žmogus ne visada surenka pakankamai baltymų iš mėsos ar žuvies, natūralus jogurtas be priedų, kefyras, varškė ar brandintas sūris gali tapti patogiu baltymų ir kalcio šaltiniu.

    Kalbant apie aliejų, dažnai išskiriamas alyvuogių aliejus, nes jame gausu mononesočiųjų riebalų rūgščių. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne vienas produktas, o bendras raciono balansas ir įprotis dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą.

    Ekspertai taip pat primena, kad pusfabrikačiai, saldinti dribsniai ar granola gali būti raciono dalis, tačiau tai nėra bazinis krepšelis. Tokius produktus siūloma palikti retesniems atvejams, kai norisi įvairovės ar patogumo, bet kasdienį pagrindą verčiau kurti iš paprastų, maistingų ingredientų.

  • Šių džiovintų vaisių beveik nevalgome, bet jie gali padėti nuo nuovargio ir kaulams

    Razinos – tai džiovintos vynuogės, kurios Europoje žinomos tūkstančius metų ir ilgainiui tapo kasdieniu ingredientu kepiniuose bei košėse. Nors jos dažnai laikomos tik saldžiu priedu, iš tiesų tai gana koncentruotas energijos ir mikroelementų šaltinis.

    Didžiausi razinų gamintojai pasaulyje yra Turkija, JAV, Iranas, Graikija ir Australija, o skirtingos veislės gali skirtis spalva, dydžiu ir skoniu. Džiovinant vynuoges mažėja vandens, todėl natūralūs cukrūs ir dalis mineralų susikoncentruoja, o porcija tampa kaloringesnė nei šviežių vaisių.

    Kuo vertingos razinos?

    Razinos gali būti naudingos, kai trūksta greitos energijos, nes jose gausu angliavandenių ir skaidulų. Jose taip pat yra kalio, magnio, geležies, kai kurių B grupės vitaminų bei antioksidantų, kurie svarbūs normalioms organizmo funkcijoms.

    Kalis prisideda prie normalios raumenų ir nervų sistemos veiklos, todėl razinos neretai įvardijamos kaip patogus užkandis aktyvesnę dieną. Skaidulos padeda virškinimui ir sotumo jausmui, tačiau jautresniems žmonėms didesnis kiekis gali sukelti pilvo pūtimą.

    Kiek galima suvalgyti ir kam atsargiau?

    Dažnai minima praktiška dienos porcija – apie 40–50 gramų, tai yra maždaug sauja. Toks kiekis leidžia gauti naudingų medžiagų, bet kartu nepadidina cukraus ir bendro kaloringumo tiek, kiek suvalgant didelį dubenėlį.

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems sutrikusią gliukozės toleranciją, razinas verta vertinti kaip saldų produktą ir jų kiekį derinti su gydytojo ar dietologo rekomendacijomis. Taip pat kai kurie asmenys, besilaikantys mažai histamino turinčios mitybos, gali pastebėti, kad džiovinti vaisiai jiems netinka.

    Kaip įtraukti į mitybą?

    Razinos tinka kaip užkandis vietoje saldumynų, taip pat dera su avižine koše, varške, jogurtu, salotomis ar kepiniais. Kad porcija neperaugtų į perteklinį cukraus kiekį, pravartu jas maišyti su riešutais ar natūraliu jogurtu ir rinktis be papildomai pridėto cukraus.

    Renkantis razinas parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo ji trumpesnė, tuo geriau. Laikant sandariai, jos ilgiau išlieka minkštos, o saikingai vartojamos gali būti paprastas būdas papildyti racioną mineralais ir skaidulomis.

  • Pietų europiečiai karštyje valgo kitaip: šie įpročiai padeda lengviau ištverti kaitrą

    Pietų europiečiai karštyje valgo kitaip: šie įpročiai padeda lengviau ištverti kaitrą

    Kas keičiasi per karščius?

    Karštomis dienomis organizmui tenka ne tik vėsintis, bet ir virškinti, todėl sotūs, riebūs patiekalai dažnai dar labiau apsunkina savijautą. Dėl to pietų Europos šalyse vasaros mityba tradiciškai tampa lengvesnė, o valgymo ritmas prisitaiko prie dienos karščio.

    Italijoje, Ispanijoje ar Graikijoje įprasta rinktis paprastesnius patiekalus iš šviežių, sezoninių produktų. Tokia mityba padeda mažinti šiluminį diskomfortą, nes organizmui reikia mažiau energijos sunkiam virškinimui.

    Lengvesni patiekalai ir mažiau kaitros namuose

    Pietų virtuvė vasarą remiasi daržovėmis, vaisiais, alyvuogių aliejumi, žuvimi, fermentiniais pieno produktais ir lengvesne duona. Dažnai pasirenkami vėsūs arba kambario temperatūros patiekalai, pavyzdžiui, salotos, šaltos sriubos, daržovių užkandžiai.

    Praktinė priežastis paprasta: kuo mažiau laiko praleidžiama prie įkaitusios viryklės ar orkaitės, tuo lengviau išlaikyti vėsesnį būstą. Todėl vasarą dažniau renkamasi greitai paruošiami patiekalai, o sunkūs grietininiai padažai ir riebesnė mėsa atsiduria meniu rečiau.

    Valgymo tempas ir valandos

    Dar vienas svarbus įprotis – neskubėti. Lėtesnis valgymas ir ilgesnė pietų pertrauka padeda virškinimui, o karštyje tai ypač aktualu, nes stresas ir skubėjimas gali sustiprinti apsunkimo jausmą.

    Daugelyje pietinių regionų didžiausio karščio metu valgoma kukliau, o sotesnis patiekalas dažniau nukeliamas į vakarą, kai temperatūra krenta. Dieną dažniau pasirenkami jogurtas, vaisiai, nedidelės užkandos ar lengvos salotos, kad kūnas neperkaistų papildomai.

    Skysčiai ir vandeningi produktai

    Karščių metu pagrindinis prioritetas – nuoseklus skysčių vartojimas visą dieną, nelaukiant stipraus troškulio. Pietų šalyse dažniausiai geriama vanduo, neretai lengvai atvėsintas, tačiau ne ledinis, kad organizmui nereikėtų papildomai prisitaikyti.

    Kasdienybėje padeda ir vandeningi produktai, tokie kaip arbūzai, melionai, pomidorai, agurkai ar persikai. Jie ne tik papildo skysčių atsargas, bet ir prisideda prie mineralų balanso, o labai saldūs gėrimai ir alkoholis karštyje dažnai ribojami dėl didesnės dehidratacijos rizikos.

    Perimti pietietiškus įpročius paprasta ir Lietuvoje: daugiau sezoninių daržovių, lengvesni patiekalai, mažiau kepimo orkaitėje, reguliarus vanduo ir ramesnis valgymo tempas. Tokie sprendimai nepakeičia bendrų sveikatos rekomendacijų, bet gali realiai pagerinti savijautą per kaitrą.

  • Keičiasi kūno kvapas po 60-ies? Šis mažai aptariamas ženklas gali išduoti pokyčius organizme

    Keičiasi kūno kvapas po 60-ies? Šis mažai aptariamas ženklas gali išduoti pokyčius organizme

    Su amžiumi kūno kvapas gali pastebimai pasikeisti, ir tai nebūtinai reiškia prastesnę higieną. Po 60 metų kinta odos būklė, prakaitavimas, hormonų pusiausvyra, medžiagų apykaita, o kvapą dažnai sustiprina bakterijų sąveika su prakaitu.

    Vyresniame amžiuje oda neretai tampa plonesnė, sausesnė ir jautresnė, silpnėja natūralus apsauginis barjeras. Prie pokyčių prisideda mažesnis fizinis aktyvumas, lėtesnė regeneracija ir dažniau vartojami vaistai, kurie gali paveikti prakaito sudėtį ar burnos sausumą.

    Kas dažniausiai suintensyvina kvapą

    Pats prakaitas paprastai nėra aitrus, ryškus kvapas atsiranda jam susimaišius su ant odos gyvenančiomis bakterijomis. Jei žmogus mažiau juda, dėvi mažiau kvėpuojančius drabužius ar ilgiau būna šilumoje, kvapas gali tapti pastebimesnis net ir laikantis įprastos higienos.

    Mityba taip pat svarbi, tačiau ji neveikia atskirai nuo viso organizmo būklės. Česnakai, svogūnai, porai, kopūstinės daržovės, aštresni prieskoniai ar kai kurie žolelių mišiniai daliai žmonių gali sustiprinti prakaito ar burnos kvapą, ypač jei virškinimas tapęs jautresnis.

    Vandens trūkumas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl kvapas senstant suintensyvėja. Kai organizmui stinga skysčių, šlapimas tampa labiau koncentruotas, burna sausėja, o oda prasčiau atlieka natūralų apsivalymą, todėl nemalonus kvapas gali atsirasti greičiau.

    Vyresni žmonės neretai silpniau jaučia troškulį, todėl verta gerti reguliariai mažomis porcijomis. Dažniausiai tinka vanduo, silpna arbata, lengvi nuovirai, sriubos ar rauginto pieno produktai, tačiau sergant inkstų ar širdies ligomis skysčių kiekį būtina derinti su gydytojo rekomendacijomis.

    Virškinimas ir žarnynas – svarbi grandis

    Sunkiai virškinamas maistas, riebūs padažai, kepti patiekalai, perdirbti gaminiai ir daug saldumynų gali apsunkinti skrandžio bei žarnyno veiklą. Kai virškinimas lėtėja, dažniau vargina pilvo pūtimas, atpylimas, vidurių užkietėjimas, o tai gali prisidėti prie nemalonaus burnos kvapo.

    Vidurių užkietėjimas vyresniame amžiuje ypač dažnas, o problemą dažnai paaštrina mažas skysčių kiekis, judėjimo stoka ir per mažai skaidulų. Kita vertus, staigus didelis sėlenų ar labai žalių daržovių kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti dar daugiau diskomforto.

    Dažniausiai veiksmingiausia yra nuosekli, bet ne radikali korekcija: daugiau skysčių, kasdienis pasivaikščiojimas, lengviau virškinamos daržovės, avižos, linų sėmenys, fermentuoti produktai ir reguliarūs valgymo intervalai. Jei užkietėjimas užsitęsia ar atsiranda staiga, verta pasitarti su gydytoju.

    Kada kvapas gali signalizuoti ligą?

    Jei kvapas keičiasi palaipsniui ir sutampa su karščiu, mažesniu skysčių vartojimu ar tam tikrais produktais, dažnai pakanka stebėti situaciją ir koreguoti įpročius. Daugeliu atvejų padeda paprasti sprendimai: reguliarus gėrimas, lengvesni patiekalai, daugiau judėjimo ir kruopštesnė burnos higiena.

    Vis dėlto staigus, ryškus prakaito, šlapimo, burnos ar odos kvapo pokytis neturėtų būti nurašomas vien mitybai.

    „Jei kvapo pokytį lydi silpnumas, karščiavimas, skausmas, dusulys, deginimas šlapinantis, nepaaiškinamas svorio kritimas, stiprus troškulys ar sumišimas, reikalinga gydytojo konsultacija“, – pabrėžia gydytojai, vertindami galimus infekcijų ar medžiagų apykaitos sutrikimų požymius.

    Kvapo pokyčiai kartais siejami su infekcijomis, cukrinio diabeto dekompensacija, inkstų ar kepenų funkcijos sutrikimais, taip pat su kai kurių vaistų poveikiu. Todėl saugiausia taisyklė paprasta: jei pokytis naujas, ryškus ir nepraeina koregavus įpročius, būtina medicininė apžiūra.

    Kasdienybėje geriausiai pasiteisina subalansuota, reguliari mityba be kraštutinumų. Pakankamas baltymų kiekis, daržovės, lengviau virškinami angliavandenių šaltiniai ir pakankamas skysčių vartojimas dažnai padeda sumažinti tiek odos, tiek burnos kvapo intensyvumą.

  • Populiarūs bulvių kepimo triukai prie laužo: folija gali pakenkti, bet pavojus slypi kitur

    Laužas daugeliui asocijuojasi su savaitgaliu gamtoje ir paprastais, bet ypatingais patiekalais. Vienas dažniausių pasirinkimų – žarijose keptos bulvės, kurias šiandien daugelis įprato sukti į aliuminio foliją dėl patogumo ir švaresnių rankų.

    Vis dėlto, kylant temperatūrai, daliai žmonių kyla klausimas, ar aliuminis iš folijos gali patekti į maistą. Specialistai pabrėžia, kad aliuminio migracija priklauso nuo kelių veiksnių, o didžiausią reikšmę turi patiekalo rūgštingumas ir tai, kas kepama kartu su produktu.

    Ar bulvė sugeria aliuminį?

    Mitybos specialistai aiškina, kad aliuminio patekimas į maistą labiausiai didėja, kai folija liečiasi su rūgščiais produktais. Tai aktualiau mėsai ar daržovėms, ruošiamiems su citrinų sultimis, actu ar pomidorais, nes rūgštesnėje terpėje metalas į maistą migruoja sparčiau.

    Bulvės pagal savo savybes paprastai yra arčiau neutralaus, tik silpnai rūgštaus maisto. Dėl to, taip pat dėl gana tvirtos struktūros, folijoje keptose bulvėse aliuminio kiekiai paprastai nėra dideli, ypač jei tai nėra kasdienis pasirinkimas.

    Kada rizika išauga labiausiai?

    Didžiausia klaida, kurią žmonės dažnai daro prie laužo, yra bulvių įpjovimas ir gausus sūdymas ar sviesto įdėjimas dar prieš kepimą. Papildomi veiksniai, tokie kaip druska ir riebalai, kaitinami aukštoje temperatūroje, gali skatinti medžiagų migraciją, todėl saugesnis sprendimas yra gardinti jau iškepus.

    Praktikoje keli kartai per metus daugumai žmonių nėra problema, tačiau verta prisiminti principą: kuo paprastesnė sudėtis kepant, tuo mažiau nepageidaujamų procesų. Jei norisi sviesto ir druskos, geriausia juos dėti ant karštos bulvės jau lėkštėje.

    Pavojus, kurio dažnai neįvertina

    Dar rimtesnė rizika slypi ne pačioje folijoje, o laikyme. Jei bulvės po kepimo paliekamos folijoje ilgesniam laikui kambario temperatūroje, susidaro menkai vėdinama aplinka, kuri gali būti palanki tam tikrų bakterijų dauginimuisi.

    Maisto saugos specialistai įspėja, kad tokiais atvejais teoriškai gali atsirasti botulizmo rizika, ypač jei maistas laikomas šiltai ir ilgai. Todėl rekomendacija paprasta: bulves valgyti netrukus po iškepimo, o jei norite pasilikti vėliau, jas reikėtų išvynioti, greitai atvėsinti ir laikyti šaltai.

    Apibendrinant, folijoje keptos bulvės gali būti saugus ir skanus pasirinkimas, jei laikomasi kelių taisyklių. Kepkite paprastai, gardinkite po kepimo ir nepalikite bulvių folijoje iki ryto.

  • Kantalupos melionas: kuo jis naudingas širdžiai ir kraujospūdžiui, ir kaip parduotuvėje išsirinkti gerą

    Vaisių skyriuje dažniausiai automatiškai renkamės obuolius ar bananus, o kantalupos melionas lieka nuošalyje. Vis dėlto tai vienas vandeningiausių ir vasarai tinkamiausių vaisių, kurio maistinė sudėtis gali būti palanki širdžiai ir kraujospūdžio kontrolei.

    Kantalupa išsiskiria dideliu vandens kiekiu, skaidulomis ir antioksidantais, todėl padeda palaikyti skysčių balansą ir virškinimą. Mitybos požiūriu svarbiausia, kad šiame melione gausu kalio, o būtent kalis siejamas su normalios kraujospūdžio kontrolės palaikymu, ypač kai racione per daug druskos.

    Kuo kantalupa vertinga?

    Oranžinė kantalupos minkštimo spalva rodo, kad joje yra karotenoidų, tarp jų beta karoteno, kuris organizme gali virsti vitaminu A. Antioksidantai mityboje siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, o tai svarbu ilgalaikei širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Dar vienas kantalupos privalumas yra vitaminas C, prisidedantis prie normalios imuninės sistemos veiklos ir kolageno gamybos. Praktikoje tai reiškia, kad kantalupa gali būti geras pasirinkimas kaip lengvas užkandis karštuoju sezonu, kai norisi kažko gaivaus, bet ne per sunkaus skrandžiui.

    Kraujospūdis ir kalis

    Kalis padeda palaikyti normalų kraujospūdį, nes dalyvauja skysčių pusiausvyroje ir nervų bei raumenų veikloje. Kuo racione daugiau natrio iš druskos ir perdirbtų produktų, tuo aktualiau užtikrinti pakankamą kalio kiekį iš maisto, įskaitant vaisius ir daržoves.

    Tačiau vien kantalupos įtraukimas į valgiaraštį kraujospūdžio problemų neišsprendžia, jei išlieka sėslus gyvenimo būdas, nuolatinis stresas, per didelis alkoholio vartojimas ar druskos perteklius. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami derinant mitybą, fizinį aktyvumą ir gydytojo rekomendacijas.

    Kaip išsirinkti skanią kantalupą?

    Prinokusi kantalupa dažniausiai turi ryškų, saldų kvapą ties kotelio vieta, o pats vaisius turėtų atrodyti sunkus pagal savo dydį. Per lengvas melionas neretai būna pradžiūvęs, o jo minkštimas mažiau sultingas.

    Žievelė paprastai turi aiškų tinklelį, o foninė spalva labiau linksta į gelsvą nei į ryškiai žalią. Renkantis verta vengti vaisių su įtrūkimais ar minkštomis, pažeistomis vietomis, nes tokiuose melionuose greičiau dauginasi mikroorganizmai.

    Kantalupą patogiausia laikyti kambario temperatūroje, kol ji pilnai sunoksta, o perpjautą būtina laikyti šaldytuve ir suvalgyti per trumpą laiką. Jei melioną planuojate valgyti ne iš karto, geriau rinktis kiek kietesnį, bet kvapnų vaisių.

    Vis dėlto kantalupa tinka ne visiems: žmonėms, sergantiems inkstų ligomis, dėl kalio kiekio verta pasitarti su gydytoju. Sergantiems diabetu svarbu atsižvelgti į porcijos dydį ir bendrą angliavandenių kiekį dienos racione.